Liaudies medicina

LIAUDIES MEDICINA

Atskirą liaudies kultūros sritį sudaro medicina. Liaudies gydymas (terapija, slaugymas, gydymas) buvo žinomas žmonėms prie daugelį tūkstančių metų. Susirgusį paprastai gydydavo namikiai ar giminės, tik kai savi nepadėdavo, buvo kreipiamasi į garsius apylinkės žynius ar žolininkus. Nuo senovės ligonius gydė moterys. Jos žinojo daugybę gydomųjų žolių, aknų, taip pat burtų, magikų priemonių. Tuo tarpu chirurginius veiksmus, pavyzdžiui, kraujo nuleidimą atlikdavo vyrai. Nuo įvairiausių ligų užkalbėdavo dažniausiai moterys, rečiau _ vyrai. Į garsius užkalbėtojus kreipdavosi ne tik apylinkės, bet ir tolimesni gyventojai. Viieni jų gydė, norėdami padėti, kiti i to uždarbiavo. Vieni gydė tik kokią nors vieną ligą, kiti _ įvairias. Dažniausiai kiekviena liga turėjo savo gydytoją. Ypatingą galią gydyti nervų ir proto ligas liaudis manydavo turint psichikai nenormalius žmones, linkusius į ekstazę.
Seniausia gydymo vieta buvo pirtis. Joje buvo gydomi sunkūs ligoniai, nuleidžiamas kraujas, masažuojama, vanojama, gimdoma.
Liaudies požiūris į etiologiją yra labai įvairus. Ligų altiniu buvo laikomi kai kurie kosminiai ir atmosferiniai reikiniai, žemė, ugnis, vanduo, užsikrėtimas. Buvo tikima, kad žmogus susergąs, apviestas mėėnulio, kad jam labai kenkiąs saulės ir menulio užtemimas, nes i dangaus krintanti kenksminga migla. Plačiai buvo paplitęs ir iki nesenų laikų ilikęs isilaikęs tikėjimas, kad ligą gali atneti vėjas. Ypač piktas, sunkias ir įvairias ligas galįs atneti vėjo sūkurys. Nu

uo jo sunkiai susergą žmonės bei gyvuliai. Nuo tokio vėjo žmogus apsergąs kvaituliu, paralyžiumi, votimis, sutinsiąs, apankąs ir panaiai. Ligos būdavusios nuo vandens, nuo ugnies, nuo žemės, nuo kirminų, “esančių” žmogaus organizme, dantyse, nuo medžių arba juose “gyvenančių” dvasių, nuo “patekusių” į žmogaus organizmą gyvačių ar varlių. I “vaikčiojančių” po žmogaus organizmą ligų minėtinas yra gumbas ir gimda.
Ligų altiniu buvo laikomos įvairios raganystės, padedant, duodant žmogui suvalgyti užkerėtą daiktą, užriant javuose užkeiktus mazgus ir kt. Mūsų akimis žiūrint visa tai yra gryniausia nesąmonė, tačiau jiems (turiu omenyje žmones gyvenusius prie kokius du imtus metų) visi ie nekalti veiksmai neretai sukeldavo taikomam asmeniui didelį, kartais net ir mirtiną priepuolį. Buvo laikoma esant kenksminga peržengti gulintį žmogų, ypač per vaiką, nes jis tuomet neeaugsiąs ir negaluosiąs. Plačiai buvo žinomas ligų kildinimas i demonų, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas: plaučių uždegimą, džiovą, irdies ligas ir kt. Kai kurios užkrečiamos ligos, tokios kaip maras, cholera ir kt. būdavo įasmeninamos. Žmonės jas dažniausiai jas ėmė įsivaizduoti antgamtinės moters pavidalo, apie jas sukūrė daug mitų ir padavimų. Pasak jų, prie marą vaikčiodavusios pamėklės. Jos sunedavusios ant kalno įvairiausių daiktų, kaukolių , plaukų, ragų ir uždegdavusios. Į kurią pusią eidavę dūmai, ten ir kildavęs maras. Maro metu to
os pamėklės daužydavusios į namų sienas. Kiek kartų suduodavusios, tiek žmonių tuose namuose numirdavę. Kartais aukdavusios žmones vardais, ir iauktieji tuojau pat numirdavę. Kituose pasakojimuose maro liga nusakoma kaip mergina su raudonu drobės gabalu rankoje, kurį įkidavusi pro langą, plėvesuodavusi ir tokiu būdu skleisdavusi ligą ir mirtį. Ligos buvo vaizduojamos važinėjančios karietomis, jojančios ir panaiai. Retkarčiais manyta, kad tai baisūs vyrai, unys ir kitokie baisūs padarai. Demonai galėdavę apsargdinti žmogų, naktį jį pabučiuodami. I pasakojimų žinome, kad demonai ( uparai, plevėsos) galį ičiulpti i žmogaus kraują, nuo ko žmogus sumenkėjąs, iblyktąs ( argi tai neprimena vampyrų?). Įvairūs diegliai, žmonių manymu, atsirasdavo tada, kai į žmogų iaunanti ragana, todėl jie dažnai buvo vadinami “raganos ūviais”. Vaikams nemigą ir ligas galinčios atneti laumės. Kad nuo jų apsaugotų, prie naujagimio nuolat degindavo viesą, laikydavo graudulinę žvakę, atrius daiktus.
Įgimtos ligos (įvairūs apsigimimai) liaudžiai buvo “tamsus mikas”. Visikai nesuprantamas dalykas. Jeigu jau taip atsitikdavo, kad vaikelis gimdavo apsigimęs, ar iaip labai ligotas, tai kaltę suversdavo nužiūrėjimui arba prakeiksmui. Plačiai buvo žinoma liga nuo igąsčio, susigraužimo, “blogų akių”, nuomaris (epilepsija).
Kadangi liaudis ligą laikė suasmeninta esybe, tai tikėjo, kad ją galima nukreipti nuo žmogaus ant sausų medžių, negyvenamų vietų, klampių pelkių. Tai buvo daroma įvairiais budais. Daug kur buvo mėginama ap
pgauti, igąsdinti ir nukreipti besiartinančią ligą. Gresiant maro ar kitų ligų epidemijai, suėjusios moterys per vieną dieną suverpdavo, apmesdavo, apriesdavo ir iausdavo rankluosčius, juos pakabindavo ant abiejuose kaimo galuose pastatytų stulpų, tikėdamos, kad tada liga nepateksianti į kaimą. Taip darydavo Tverečiaus, Valkininkų kaimuose. Dievenikių kaime buvo daroma kiek kitaip: moterys iausdavo ilgą audinį, vadinamą bradiniu ir itempdavo jį aplink visą kaimą. Tai būdavo tarsi magikas ratas, turėjęs uždaryti kelią ligai. Be to, žmonės kurdavo gatvėse laužus, tikėdami, kad ugnis ir dūmai nukreipsią ligą, taip pat apsirūkydavo neva apotropeinę mistinę galią turinčiomis žolėmis, ruginiais miltais, vitų mėlu, apsipurkdavo alumi, valgydavo česnaką bei neiodavosi jį pažastyje, uostydavo pažasties prakaitą, gerdavo žolių arbatą ir panaiai. Tais laikais tai buvo lyg kokia profilaktika. Čia tik mums dabar atrodo, kad tai buvo visika nesąmonė, bet jeigu kas nors tais laikais būtų to nedaręs, bet dargi pasijuokęs i itų apeigų, tai jį būtų apaukę raganiumi ir sudeginę ant laužo.
Liga i sergančiojo buvo varoma labai įvairiai. Vienas būdas _ ligos ičiulpimas: susirgusio “nuo akių” vaiko motina pačiulpdavo akutes ir tris sykius nusispjaudavo, tikėdama, kad ligos daugiau nebuvę. Taip pat motina tris kartus nusispjaudavo į saują ir paprausdavo vaiką, nuluostydama jį palanka. Panaiai buvo ičiulpiamos žaizdos, igąstis. Kitos ligos būdavo iv
varomos ispaudžiant, ikratant, nupučiant, nuluostant bei nuprausiant ligą. Ligą galėję nuplauti, maudydamiesi saulėtekyje ar saulėleidyje, per Velykas ar Jonines. Buvo priemonių ligai ivaryti ją igąsdinant: prie ligonio ūkaudavo, daužydavo į sieną, barkindavo. Vienas i pirmykčių būdų buvo ligos varymas dūmais ir ugnimi. Kaip dūmų ir ugnies bijo įvairūs vabzdžiai, plėrūs žvėrys, taip ir liga bijanti tų pačių reikinių. Sergantį vaiką uždėdavo ant ližės, įkidavo į kartą krosnį ir vėl itraukdavo, tikėdami, kad liga liksianti krosnyje ir ten sudegsianti. Kai kur ( Marcinkonyse ) “ligą iplakdavo” beržinėmis ryktėmis ir dilgėlėmis. Plačiai buvo žinomas sergančiojo perkiimas per skylę dviakai suaugusiame medyje, tikint, kad tada liga ieisianti. Terapinėje magijoje nemažą vietos užėmė bandymai ligą perkelti į kitą objektą _ medį, gyvulį ar kitą paalinį asmenį. Tai buvo daroma, kabinant ant medžių medžiagos gabalus, juostas, kuriomis nuluostomas ligonis ir kt. Buvo tikima, kad liga supūsianti arba sudegsianti. Ligonio prakaitu sumirkytas siūlas buvo apvyniojamas apie medžio kamieną. Sergantį drugiu vežiodavo tučiais ratais, kad isikratytų liga. Gydydavo numirėlių kaulais, dantimis, pirtais ir panaiai. Į skaudamą dantį dėdavo slaptai paskusto numirėlio kaulo. Lavono pirtu trindavo apgamus, karpas, dedervines. Kad neprakaituotų rankos, jose palaikydavo numirėlio kaulų.
Lietuvių liaudies medicinoje ypatinga galia buvo priskiriama motinos vestuviniam žiedui, kuriuo aprėžiant buvo gydomos karpos, rožė, įvairūs apgamai, taip pat gimdymo metu dėvėtiems markiniams, placentai, virktelei. Virktelės būdavo sudžiovinamos ir jomis barstomos žaizdos, iutimai, sutinimai, stabdomas kraujoplūdis.
Atskirą liaudies terapijos rūį sudarė termoterapija, t.y. vanojimas bei masažavimas. Dažnai pirtyse buvo statomos taurės. Ligonis buvo sodinamas ant kubilo su kartu vandeniu ir apdengiamas paklode _ garai turėję pagydyti. Visa tai dažnai lydėdavo įvairiausi magiki veiksmai.
Kraujas buvo nuleidžiamas, dedant dėles arba perpjaunant veną.
Labai plačiai lietuviai gydė žolėmis. Jų žinojo daugiau kaip du tūkstančius rūių. Žolių vartojimas irgi buvo racionalus ir neracionalus. Pirmajam priklauso apotropeinę galią turintys augalai, kurių bijančios visos blogybės, i jų _ ir ligos. Blogį nukreipiančiu augalu buvo laikomos dilgėlės; jomis plakant arba rūkant buvo ivaroma liga i žmogaus. Tam pačiam tikslui buvo vartojami kartūs augalai: pelūnas, ožkanagės.
“Gydoma” buvo ir iekant nesveikos kūno dalie panaumo su augalu ar gyvuliu. Pavyzdžiui, bėgant kraujui, prie žaizdos dėdavo raudono kraujininko žiedų, nuo geltligės _ morkos ir geltonžiedės, nuo kaltūno _ medžio kempinės arba kaltūnžolės. Tokių pavyzdžių galima surasti daugybę.
Kitą liaudies iracionaliosios terapijos dalį sudarė ligos siejimas su tikra ar fiktyvia jos priežastimi. Isigandusį uns ar žmogaus aprūkydavo jų plaukais. Buvo tikima, kad nervų ligas sukeliančios juodosios dvasios, todėl jos buvo gydomos juodais daiktais, ypač dažnai juodu unim ar katinu: jų krauju girdydavo ir tepdavo ligonį.
Liaudies medicinoje plačiausiai paplitęs įvairių ligų gydymas vaistiniais augalais. Tai buvo racionalus būdas paremtas ilgų imtmečių patyrimu. Nuo peralimo, slogos, gripo, plaučių uždegimo gerdavo aviečių lapų ir akelių, liepžiedžių ( juos vartojo ir kosmetikai: užpiltus vandeniu visą parą laikydavo altoje vietoje, po to uždengus virdavo pusantros valandos, po to į nuovirą dėdavo medaus ir vėl virdavo pusę apie valandos. Tuo skysčiu trindavo veidą, kad būtų skaistus), jonažolių ( kartais su medumi ), juodųjų serbentų, ramunėlių arbatą. Ramunėlės buvo vartojamos ir nuo geltos, inkstų, lapimo pūslės, žarnyno ligų ir kt. Jos, kaip ir jonažolės, laikomos vaistu nuo imto ligų. Vidurių ligos buvo gydomos kmynų, puplaikių arbata, nemiga _ aguonų galvučių nuoviru arba aguonų pienu, krapų arbata. Skaudamą gerklę skalaudavo alpusnių arbata. Gydymui plačiai buvo vartojama vynių, obelų, raudonųjų bijūnų žiedų, beržo lapų, eglių ir kitų medžių akų, pataisų, sporų, džiovintų mėlynių, bruknienojų, arkliauodegių, valerijonų, kadagių, ožkabarzdžių, ąžuolo žievės, pipirmėtės ir kt. arbata.
Beveik kiekviena vaistažolė buvo renkama tam tikru laiku. Veliuonos apylinkėse, taip pat kai kur kitur, pvz., arnyko ir ajerų aknis, beržo pumpurus, įvairias pievų žolių aknis, kiaulpienes rinko pavasarį prie žydėjimą; ožkabarzdžius, žibuoklių lapus ir žiedus _ balandyje ir gegužyje; beržo lapus, v.Petro raktelius, puplaikius, alavijų ir žemuogių lapus _ gegužyje ir birželyje; kraujažoles, žliūgę, gysločius _ nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio; arnyko žiedus, dilgėlių ir paparčio aknis bei lapus, sidabražolę, nalaites, kmynų sėklas, ramunėles, mėlynių uogas ir lapus, altmėtes _ liepos ir rugpjūčio mėnesiais; valerijono aknis, beržo žievę _ rugsėjo ir spalio, o bruknių lapus ir uogas _ rugsėjo mėnesį. Rudenį rinko kadagio uogas ir ūglius, kasė krienų ir pienažolių aknis ir kt.
Būdavo gydoma ir kitokiais būdais. Peralusiam dėdavo prie kojų kartą plytą, mirkydavo kojas kartame vandenyje, įbėrę į jį pelenų ir druskos. Jeigu žmogus turėdavo daug karčio, prie galvos dėdavo ledo. Jei nuo peralimo krūtinėje įsimesdavo dieglys, dėdavo sūryme sumirkytą skepetą arba apteptus sviestu kopūstų lapus. Be to, ant diegiamos vietos statydavo dėles arba taures. Persialdymo nelaikyta rimta liga. Apie Veliuoną, susirgusį plaučių uždegimu, devynias dienas girdydavo nasturtų nuoviru ir liepžiedžių arbata. Jei ligonis nė kiek nesitaisydavo, pradėdavo ruotis laidotuvėms.
Liaudies terapijoje lietuviai plačiai vartojo visokias gyvulinės kilmės medžiagas. Ypač daug kur nuo įvairių ligų gydytasi sudžiovinta ir spiritu ar degtine užpilta gyvate. Kepenų ligas gydydavo gyvulių tulžimi, plaučių ligas _ uns, barsuko taukais. Nuo nusilpimo duodavo kumelės, avies ar ožkos pieno, veriuko kepenų. Dažnai nuo kai kurių ligų vartojo gyvukių lapimą ir mėlą. Kiti duodavo sudžiovintą ir sugrūstą bitę su vandeniu. Nuo difterijos duodavo valgyti virtą rupūžę. Sergantį reumatizmu statydavo į skruzdėlyną. Be to, atskiras ligas gydydavo kikio, barsuko, žąsies ir kitų gyvūnų taukais. Nuo pilvo skaudėjimo duodavo gerti ant gyvatės užpilto spirito.
I senų senovės buvo užsilikęs tikėjimas, kad galvą skauda tam, kuris iukuotus ar nukirptus plaukus imeta, o pauktis juos įveja į lizdą. Dažnai buvo sergama vidurių ligomis. Baisiausia liga kaime buvo vadinamas gumbas ( apendiksas), nuo kurio dažniausiai žmonės mirdavo. Nuo jo specialių vaistų nežinota, vartota tie patys, kaip ir nuo kitų vidurių ligų, arba buvo einama pas užkalbėtojus. Kai kas tikėjo, kad jeigu atėjęs pas kaimyną ir radęs valgant nepasakysi “skalsum”, tai susirgsi gumbu. Vaikai ir paaugliai sirgdavo kirmėlėmis. Nuo jų dažniausiai duodavo gerti deguto ( mazuto ), sūrymo, valgyti česnakų.
Reumatiniai susirgimai, kuriuos žmonės kai kur vadindavo “grižu”, dažniausiai buvo gydomi magikomis priemonėmis. Jei ranką per rieą skaudėdavo, auktaičiai “ridavo grižą”: paimdavo siūlą, megzdavo pirmą mazgelį sakydami “ne vienas”, antrą _ “ne du”, trečią _ “ne trys” ir t.t.. Tokių mazgelių užmegzdavo tris kartus po devynis, t.y. dvideimt septynis ir jais apridavo skaudamą ranką. Jei grižas grauždavo kojas, paimdavo i kampo luotą, atridavo jos raitelį ir juo apridavo skaudamą vietą, o luotą atgalia ranka vėl padėdavo į tą pačią vietą, tada liga inykdavusi ( Mielagėnai ).
Rankų, kojų sukimą, plaukų susivėlimą žmonės vadino kaltūnu, gydė jį, trindami musmirėmis ar beržo spurgais, užpiltais degtine, gerdami arbatą i rūtų, balandų, barkūno ir kaltūnžolių. Dzūkai susivėlusių į kaltūną plaukų nekirpdavo ( manė, kad nukirpus ligoniui skaudėsianti galva ), bet nudaužydavo dviem akmenimis, nudegindavo karta geležim. Kaltūną, kaip ir kitas ligas gydydavo užkalbėjimais.
Dėl sunkių gyvenimo sąlygų, peralimo, nevitaminingo maisto, dėl varos ir higienos stokos nuo senų senovės buvo paplitusios įvairios odos ligos: niežai, votys, rožės, dedervinės, karpos. Jei niežais susirgdavo vienas žmogus, tai greitai ir visas kaimas ar net visa apylinkė jais užsikrėsdavo. Radikalių gydymo priemonių nežinota. Nuo niežų paruodavo skystį i mėlynojo akmenėlio ( vario druskos ), druskos ir raugintų kopūstų ir juo trindavosi. Be to, prausdavosi aguonų nuoviru, tepdavosi degutu. I niežų magikųjų gydymo priemonių buvo maudymasis prie saulės užtekėjimą didįjį ketvirtadienį, tikint, kad vanduo nuplausiąs niežus ir jie inyksią.
Odos ligų altinio buvo iekoma ir kitur. Manyta,kad votys atsirandančio nuo unų žargstymo. Jas gydydavo, dėdami kompresus i žibalo, apdėdami voratinkliais, užpildami pekiapirčiais ( tokios žolės ), tepdami i eglės dervos, svogūnų ir dalies sviesto pagamintu tepalu, dėdavo keptą svogūną, skepetaitę su sviestu. Skaudulį trindavo ir su vestuviniu žiedu. Rytų auktaičiai tikėjo, kad įsisenėjusiose votyse įsiveisią “valasnykai” ( plaukai ), kurių esą trejos devynerios rūys. Juos gydė, pridėdami rugių varpų luotelę ar puies akelę ir pildami ant jos iltą vandenį: plaukai ieidavę į varpas ar akeles. Plačiai buvo žinoma odos liga rožė, kuri, žmonių manymu, įsimesdavusi arba nuo vandens, arba nuo igąsčio, arba nuo vėjo. Rožę dažniausiai gydydavo ieno voniomis, trindami degtine, sumaiyta su druska, be to,_ burtais ir užkalbėjimais. Kad besikeliančią rožę “atsodintų”, dzūkai ją trindavo sugrūstomis pleiskanėmis kanapėmis arba sena pavalkų pyne, prisigėrusia arklio prakaito. Po to tokį ligonį paguldydavo į patalą, apklodavo vilnone antklode ir smilkydavo miiniu i ruginių miltų, ventųjų verbų ( žilvičio) ir kadagio spyglių. Pasmilkytajam duodavo igerti tris stiklines alaus arba pieno, kuriame buvo pamerkta sena įkaitinta arklio pasaga. Dedervinės, žmonių manymu, atsirandančios, perėjus per vietą, kurioje voliojosi arklys. Vaikai jas gaudavę, jeigu juos motinos prausdavusios saulei nusileidus. Kad dedervinės inyktų, vakare, nusileidus saulei, mažuoju pirtu sugraibydavo nuo lango rasą ir jas tepdavo. Tikėta, kad spuogai atsirandą nuo pavasarį žydinčio vandens, todėl buvo vengiama juo praustis. Sergantį geltlige gydydavo trindami jo akis raudonais karoliais, kurie turėję pakeisti odos spalvą i geltonos į raudoną. Be to, girdydavo jonažolėmis, valgydindavo morkomis.
I visų odos ligų plačiausiai buvo paplitusios karpos. Jas gydė, tepdami žolėmis arba duodami apkandžioti žiogui, bet dažniausiai _ magija ( venčionėlių apyl.).
Vaikų ligos atsirasdavusios nuo igąsčio, nuo “akių” , nuo dvasių, dažniausiai laumių. Gydydavo jas įvairiais magikais veiksmais ir užkalbėjimais. Susirgus vaikui nuo “blogų akių”, paimdavo nuo tako ar slenksčio purvo, paskusdavo nuo stalo kampų medienos, dėdavo į indą ir rūkydavo. Taip pat duodavo gerti alteknio, atneto i miko nesidairant ir nieko nekalbant. Susirgusį akimis vaiką rūkydavo kiaulių migio iaudais arba vitų mėlu, prausdavo vandeniu su ventosios Agotos druska ir luostydavo sijono palanka. Be to, triskart pildavo i burnos ant durų rankenos vandens ir susemtu juo prausė nužiūrėtąjį. Po to “ičiulpdavo” jo akis ir nusispjaudavo ant tos pačios rankenos. “Nužiūrėtus” vaikus maudydavo vandenyje, kuriame imirkydavo pirmąjį supjautą rugių pėdą. Jei vaikas dažnai verkdavo, manydavo, kad po jo oda auga plaukai. Tuomet į geldą pripildavo ilto vandens, ant keturių jos kampų papildavo po saują pelenų ir tame vandenyje vaiką prausdavo, tikėdami, kad plaukai ieisią į pelenus.
Vaikai sirgdavę ir vadinamu “užsisapnavimu”, kada juos “apžibindavo” mėnulis. Toks vaikas miegodamas atsikeldavo, vaikčiodavo, laipiodavo per tvoras, stogus. Buvo draudžiama vaikčiojantį aukti, nes pabudęs jis galįs nukristi ir užsimuti. Tokią ligą gydė užkalbėjimu. Kad vaiko “neapžibintų” mėnulis, ant lango statydavo lėlę.
I moterikų ligų daugiausia buvo paplitusios gimdos ligos. Sergančios moterys gerdavo rūtas, kmynus, ramunėles, devyniažiedžius ir kitokius žolynus. Ligos atveju dažnai jos kreipdavosi ir į užkalbėtojus. Užkalbant negalima buvo sakyti žodžio “amen”, nes moteris tapsianti nevaisinga.
Keturiasdeimt dienų po gimdymo ir per menstruacijas moteris buvo laikoma nevaria. Pirtyje ji sėdėdavo nuoaliai, nes buvo tikėta, kad jeigu jos vietoje atsisėsianti kita moteris, tai sergančiosios kraujas pereisiąs pas aną, t.y. atsisėdusi gausianti “svetimą kraują”. Dzūkai darydavo taip: geldą su vandeniu, kurioje buvo iskalbti jos baltiniai, dėjo prie slenksčio. I abiejų slenksčio pusių statė po ąsotį. Po to sėdo ant slenksčio ir kiauinio luktu atgalia ranka pilstė vandenį _ vieną luktą pylė į vieną ąsotį ir sakė “tai tavo”, o antrą _ į kitą ir sakė “tai mano”. Ipilstytą į ąsočius vandenį paliedavo tvorų susidūrime, kur niekas nevaikčiojo, nes tikėjo, kad jeigu kas nors ant tos vietos atsistosiąs, susirgsiąs geltlige.
Kad lengviau gimdytų, prie gimdymą moteriai duodavo gerti skalsių. Įdomiausia yra tai, kad mokslininkai ityrę skalses rado daug haliucinogeninį poveikį turinčių cheminių junginių. Sunkiai gimdančią vežiodavo po padėtą ant žemės ližę, triskart apvesdavo aplink stalą, aprengdavo vyro markiniais, ipindavo kasą, statydavo ant garų, įkaitintą ir užpiltą degtine plytą dėdavo gimdyvei tarp kojų. Naujagimį rūkydavo puodkeliu, triskart apnedavo aplink jį žiupsnį druskos ir iberdavo ją į krosnį, kad vaikas “akių nebijotų”.
Dantų skausmą gydydavo labai įvairiai: dėdavo ant jų krieno, druskos, bet dažniausiai užkalbėdavo. Be to, skaudamus dantis itraukdavo, užnerdami ant jų siūlą ir smarkiai timpteldami. Paprastai itokiu būdu tėvai traukdavo vaikų pieninius dantis. Juos itraukę, mesdavo už krosnies sakydami: “Te tau, pelę, kaulinis, duok man geležinį”. Tada esą užaugdavę negendantys, stiprūs kaip geležis dantys. Jeigu skaudėdavo dantį, tai sakydavo, kad jame esąs kirminas, kurį reikia numarinti. Tam tikslui paimdavo kauko pirtą ( pirto pavidalo belemnitą ), trindavo juo dantį ir triskart sakydavo: “Kauke, Kauke, tavo pirtu dantį trinu, tavo vardu kirmėlę marinu, kad ji arba padvėstų, arba i dantų isliuogtų ir eitų į sausus medžius, kietus akmenis. Kaip tu itą pirtą metei, tegul pameta dantį kirmėlė, kuri jį kamuoja. Dievo leidimu, mano liepimu kirmėlę pasiimk, paimk, pasiimk”. Be to, ant skaudamo danties dėdavo česnako.
Atskirą terapijos grupę sudarė užkalbėjimai. Nemažai jų atsirado ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Užkalbėjimuose nepaprasta magika galia priskiriama itartam žodžiui, tariamai iplaukiančiam i dievybės kaip iminties altinio. Buvo tikima, kad, jį itarus, atsiranda pageidaujamas reikinys ar daiktas. Taigi žodis buvo paverstas kūrybiniu pradu, savarankika idealia būtybe. Judėjų, Graikų ir kt. filosofijoje žodis buvo laikomas dievikosios dvasios įsikūnijimu, žmogaus ir dievo tarpininku. Krikčionybės įtakoje į užkalbėjimus pateko nemažai jos elementų. iandien is su mitologija susijusios tautosakos žanras yra beveik inykęs.
Įvairiausių ligų užkalbėjimai ( kerėjimai, vardijimai ) susiję su tam tikromis apeigomis. Paprastai užkalbama saulei tekant ar leidžiantis, žiūrint į saulę, mėnulio pilnatyje ar jaunatyje. Jei naktį įkanda gyvatė, užkalba naktį, o jei dieną, _ dieną. Užkalbama “ant duonos, druskos, medaus, vandens”, kartais perpilto per krosnį, net “ant vėjo”. Kol sukalbama maldelė ( paprastai tris, devynis kartus ), negalima atsikvėpti. Kvapas paleidžiamas pavėjui į tą pusią kurioje yra ligonis, arba pūstelima tris kartus ant ligonio.
Užkalbėtojai savo maldelių ir užkalbėjimo būdų kitiems nesakydavo, nes pasakius jie netenką galios. Be to, užkalbėjimą pasakyti kitam esanti didelė nuodėmė. Užkalbėjimai buvo perduodami tik mirties patale kuriam nors jauniausiam ar vyriausiam eimos nariui.
Nuo gyvatės įkirtimų daugiausia užkalbėjimų iliko pietų ir rytų Lietuvoje. Juose kreipiamasi į saulę, mėnulį, žvaigždes, žemę. Kartais buvo priekaitaujama žemei už paleistą blogybę, pavyzdžiui, “Žeme, žeme, kam paleidai piktybę”? arba maldaujama gyvatė: “Gelaže, altauodegę, a praau _ atleisk Juozui”. Užkalbėdama nuo gyvatės, užkalbėtoja paberdavo ant stalo druskos, padėdavo tris gabaliukus duonos ir, juos stumdydama, tris kartus sakydavo: “Ne viena, ne dvi, ne trys, ne keturios, ne penkios, ne eios, ne septynios, ne atuonios, ne devynios. Ieik, vita, i mano sodo, a tave ivarysiu, irūkysiu ir su savo viteliais a von laukan”. Po kiekvieno užkalbėjimo pūtė duoną su druska. Druskos pastūmimų turėjo būti treji devyneri kartai, atsipūtimų _ trys. Užkalbėtą duoną su druska duodavo suvalgyti ligoniui, nuo ko jis pasveikdavęs. Taip būdavo daroma Marcinkonių kaime.
Prosenovinį užkalbėjimą nuo gyvatės yra užraęs V.Krėvė-Mickevičius. I jo matyti, kad su gyvatėmis buvo susijęs senovės lietuvių žvaigždžių dievas vaistikas. Užkalbant sakoma: “Jojo vaistikas per lygų lauką, per žalią girią. Jo žirgas koja gyvatę pamynė, per vidurį sutrynė. Gyvatė raitosi, aplink kojas vyniojasi, aukčiau kulno žirgą kanda, žirgui žaizdą daro, žirgo kraują nuodija. Žirgas žvengė, ventam vaistikui skundėsi. vaistikas nuo žirgo nusėdo, gyvatei kalbėjo: “A tave užgavau, tu mane užgavai. Atleisk man, dovanok man, ir a tau atleidžiu, dovanoju”. Per vaistiko žodžius “dovanok” sakomas ligonio vardas.
Įkirtus gyvatei, kreipdavosi į žemę: “Žeme žeminga, mums gėrybė, jai blogybė”. Stengdavosi atspėti gyvatės vardą: “Arklinė, pantinė, geležinė, purvyninė, puinė, kanapinė, tavo vardą žinau”(Tverečiaus apyl.). Gyvatės įkandimo ligą varydavo: “Ieik, prakeiktas liuže, i žmogaus, nes jau suterei jį, dabar gyveni jame, padarei dideles ronas”. Be to, gyvatei nurodoma, kad jos nekenčiančios geros esybės: “Nekenčia tavęs saulė, nekenčia tavęs mėnuo, nekenčia tavęs žvaigždės, nekenčia tavęs vyras, nekenčia tavęs vaikai, nekenčia tavęs visa giminė ir a tavęs nekenčiu” ( Merkinės apyl.). Kitur į įkandusią gyvatę kreipdavosi: “Ugnine, negadink žmonių. Tegul tavo galybę atima keturi vėjai: iaurinis, pietinis, vakarinis ir rytinis. Tegul tavo galybę atima Mozės lazda, su kuria i akmens padarė vandenį. Kaip idžiovino jūrą, tegul tavo galybę atima. Saulė tegul tave neviečia, mėnuo tegul tave neviečia. Tegul tave ikeikia dangus, ikeikia žemė, ikeikia vanduo, ikeikia ugnis, tegul ikeikia tave visi ventieji ir venčiausia motina”. Gyvatės įkandimą dažnai buvo praoma ieiti geruoju: “Aukselį, sidabrėli, eik namulio gulti! Eik namulio gulti!” arba “Žemenėle, metelale, kur buvai ten būk”( venčionių apyl.).
Nuo drugio dzūkai užkalbėdavo saulei netekėjus. Ieidavo ant kiemo, atsigręždavo į rytus ir kalbėdavo: “Ankstų rytą kėliuos, gailią rasą prausiuos, saulę kalbinu, dievą garbinu. Ligos pro alį, nuo manęs į sausus medžius, į gilius raistus, kur žmonės nevaikčioja, gyvuliai nebraidžioja, paukčiai nelakioja”. sergantį drugiu gydydavo, užkalbėdami joninėse kepta duona, kurią duodavo ligoniui valgyti. Užkalbėdavo dar saulei netekėjus, kalbėdami maldelę: “Saulės vardu, Perkūno vardu, griausmu tau,drugy, įsakau, tave varau nuo žmonių, nuo gyvulių, nuo paukčių, nuo kiekvieno gyvo garo žaliosna giriosna, klampiosna balosna, tamsiuosna raistuosna, kur saulė nemato, kur žmonės nevaikčioja, kur gyvuliai nebraidžioja ir kur paukčiai nelakioja. Jei mane nepaklausysi, tave saulės spinduliu idžiovinsiu, saulės kaitra nukamuosiu, gailia rasa prigirdysiu, užkerėta duona pripenėsiu. Tau liepiu, tau įsakau, kad ligonį ( tada sakomas jo vardas ) apleistum, daugiau jo nekamuotum”( Merkinės apyl.).
Reikia pažymėti, kad užkalbėjimuose ligos laikomos lyg įasmeninta būtybe, su kuria užkalbėtojos kalbasi, reikalauja, kad apleistų ligonį.
Baisi liga buvo susižeidimas. Netekęs daug kraujo, žmogus dažnai mirdavo arba netekdavo sveikatos. Jau senovėje buvo sukurta daugybė magikų kraujo sulaikymo būdų bei užkalbėjimų. Rūdnios kaime ( dabartinis Varėnos raj.) nuo kraujo buvo užkalbama taip: “ Valiuli dievuli, kraują sutūrėk, dūios i kūno nevaryk, kad su krauju neibėgtų, kūno vieno nepaliktų. Per kietą akmenėlį, auktą ąžuolėlį, Valiuli dievuli, krauju įsakau, kraują gyslose sulaikau”.
Visi minėti lietuvių gydymo būdai ir priemonės yra labai senos kilmės. Panaūs iracionalaus ir racionalaus gydymo būdai nuo seno buvo žinomi daugeliui Europos ir kitų pasaulio alių tautų.
Įsigalėjus Lietuvoje krikčionybei, liaudies gydytojai ( užkalbėtojai, žolininkai, žiniuonys ir kt.) buvo persekiojami, laikomi raganiais ir neretai deginami ant laužo. Senosios lietuvių terapijos vieton buvo įvedami krikčionikieji gydymo būdai (egzortai, maldos, vęstas vanduo, žegnojimai, smilkymas vęstomis žolėmis, verbomis ). Tie gydymo būdai, ypač užkalbėjimai, kurių bažnyčia nepajėgė inaikinti, buvo sukrikčioninti, pridedant maldų ir krikčionikųjų ventųjų vardų. Krikčionybė įpiro liaudžiai savo gydomąją magiją. Antai nuo ivaržos siūlyta gydytis virvute, kuria prie kryžiaus buvo pririti žolynai ( verbos ). Nepaisant to, liaudies medicina mūsų kaimuose buvo dar gana gyva XIXa. ir išsilaikė net iki XXa. pirmøjø dešimtmeèiø, o tarp neturtingø valstiečių bei miestieèiø, kuriems buvo sunkiai prieinami kvalifikuoti gydytojai, _ neretai ir iki tarybinës santvarkos laikø. Šiuolaikinë medicina nustelbë liaudies medicinà, pasilikdami jos racionaløjá gydymà vaistaþolëmis ir masaþais.

LIAUDIES VETERINARIJA

Augindami gyvulius, mūsų krato gyventojai sukaupė didelį patyrimą, daugiausia parinkdami jų veisles, gydydami susirgusius. Tačiau alia realaus patyrimo žmogus, būdamas bejėgis kovoti prie gyvulių ligas, kurios dažnai padarydavo jam skaudžių nuostolių, sukūrė daug magikų veiksmų, tariamai turėjusių apsaugoti gyvulius nuo ligų, susirgusius igydyti.
Naudingiausi gyvuliai žmogui buvo arkliai, karvės, kiaulės ir avys, todėl realūs žmonių pastebėjimai ir magiki veiksmai daugiausia susiję su iais gyvuliais. Karvė buvo žmonių maitintoja, todėl, ją įsigydami, žiūrėdavo, ar ji bus pieninga. Apie tai spręsdavo i temens didumo, uodegos ilgumo. Jei karvės stimburys ilgas, žemiau kelių, temuo didelis _ karvė bus pieninga.
Gyvulių ligos dažnai buvo siejamos su įvairiais magikais veiksmais. Kai kurie seni žmonės dar XIXa. tikėjo, kad gyvulius esą galima pakerėti arba nužiūrėti. Tokiais dalykais, žmonių manymu, daugiausia užsiimdavę čigonai, nes jie turėdavę “blogas akis”, kurios ypač buvusios kenksmingos jauniems gyvuliams. Be to, buvo tikima, kad ir kai kurie kiti žmonės turi “blogas akis”. Kad apsaugotų gyvulius nuo tariamų “blogų akių” ir kitų negerovių, gindami pirmą kartą į lauką, rūkydavo vęstomis žolėmis, kadagiu sumaiytu su devyndrekiu. Veriukus parūkydavo paraku. Leidžiamiems pirmą kartą į lauką žąsiukams moterys duodavo sulesti kamparo su taukais, prakidavo juos pro vyrikų kelnių blauzdą, kad varnos neineiotų. Karvės dažniausiai susirgdavo persiėdusios. Tokias gydydavo labai įvairiai. Apvynioję skuduru, itraukdavo karvės liežuvį. Tada karvė pradėdavo atsiriaugėti, seilėtis ir pagydavo. Be to, persiėdusias karves varinėdavo, plukdydavo vandenyje, pildavo joms į gerklę žibalo, neduodavo gerti, duodavo medaus, terpentino, pažabodavo karna. Arkliai sirgdavo vadinamosiomis “pelėmis”: ant arklio kaklo atsirasdavo pelės pavidalo guzų. Paprastai juos gydydavo, perdurdami yla. Be to, “peles” spaudydavo, varinėdavo arklį po vandenį, nuo jų duodavo kiauinio, terpentino. Gyvuliams, sergantiems kraujalige, duodavo praryti gyvą varlę, suerdavo ugniažolių. Įsisiurbusias į gyvulių odą erkes tepdavo tepalu i pypkės ir jos nukrisdavo. Sugedusius karvės spenius nuolat melždavo, kol jie pasitaisydavo. Sutinusį karvės temenį trindavo “perkūno kulka”, kurią paprastai rasdavo laukuose po smarkaus lietaus. Žinoma, temuo sugydavo ne nuo trynimo tariamai nepaprastos galios turinčia “perkūno kulka”, o nuo masažavimo ja. Žmonės tikėjo, kad jei per gyvulį perbėgsianti žebenktis, jis susirgsiąs. Taigi, susirgus gyvuliui, iekodavo tokios pačios spalvos žebenkties, suradę pertraukdavo per gyvulio strėnas, ir is pasveikdavo. Susirgusias vandenlige kiaules girdydavo rūgusiu pienu arba vandeniu, kuriame mirko surūdijusios geležys. Kad kiaulė neėstų pariukų, jai uždėdavo antsnukį.
Arklio nirtulį varydavo, mudami arba priridami prie kuolo ir palikdami kol nusiramins. Kartais užsispyriojusiam arkliui po uodega padegdavo iaudų kūlį ar pakidavo dagilį. Iltinius (arklinius) dantis, vadinamus laukiniais arba vilkdančiais, nukirsdavo dar arkliui jaunam pats eimininkas arba jo pasamdytas čigonas. Susivėlusius arklio karčius vadino kaltūnu ir nekirpdavo, nes tikėjo, kad arklys nuo to apaksiąs. Tokį kaltūną padėdavo ant akmens ir kitu akmeniu mudavo. Susižeidus arkliui prie žaizdos dėdavo mėlo arba ją aplapindavo, po to apdėdavo gydomosiomis žolėmis (vingioryktėmis), kubezdaliais arba pabarstydavo priskusto “velnio” arba “laumės pirto” (balto pailgo akmenuko). Arkliui susirgus pažandėmis, tvarto palubėje pakabindavo nuluptą eką arba duodavo degtinės, užpiltos ant gyvatės. Nuo dusulio duodavo kalkių. Pasveikusį parduodavo čigonui, nes arklys būdavo nebetikęs darbui (Veliuonos apyl.). Arklių niežus gydydavo pirtyje iutintomis žolėmis ir trindami lizoliu. Arklį, sergantį vadinamuoju gruodu (ibėrimu), gydydavo, prausdavo vandeniu, kuriame mirko ermuknis. Jei arkliui ant akių užsidėdavo plėvelė, laindavo į akis skysčio, padaryto i kovo mėnesį surinktų mažų sliekelių, užpiltų cukrumi ir spiritu.
unims nuo pasiutimo duodavo “salotų” i folijos nuo saldainių. Nuo to jie nepasiusdavę, nors juos ir apriedavę (apkandžiodavę) pasiutę unys. uo, turintis pentinus, galįs gulėti su pasiutusiu uniu _ nepasiusiąs. unis, susipjovusius su pasiutusiais unimis, mesdavo į vandenį, kad nepasiustų.
Vitoms, lesančioms kiauinius, duodavo kartų bulvių ir kiauinių luktų. Kad jos dėtų ir žiemą, duodavo žvyro, sudegintų kaulų, džiovintų dilgėlių ir kt.
Tai tik maža liaudies veterinarijos dalelė, kurią žmonės naudojosi dar XIXa. pabaigoje ir net XXa. pirmaisiais deimtmečiais.

Leave a Comment