Slauga

TURINYS:

ĮVADAS

1.Slaugos profesija seniausia pasaulyje.

2.Florense Naitingeil įnašas į slaugą.

3.Slauga-profesijos esmė .

3.1Slaugos teorija.

3.2Slauga tai kūryba.

3.3Slaugytoja-profesija ar pašaukimas?.

Išvados.

Slaugos darbas

„ Slaugytojo profesinis pašaukimas“

Darbą atliko:

Renaldas Gudas

Plungė,2005 m.

Įvadas

Kiekvienam slaugytojui svarbu suprasti,kaip dabartinė slaugos profesija yra susijusi su praeitimi.Įdomu sužinoti,kas ir kokiomis aplinkybėmis kūrė slaugymo tradicijas ir etiką,kokius reikalavimus visuomenė kėlė slaugytojui praeityje,ko tikėjosi ir tikisi iš žmonių,dirbančių šį darbą.Slaugos profesijos raidos istorija parodo,koks gydymas ir slaugymas buvo seniau bei kaip susikūrė dabartinis slaugos mokslas ir praktika.Tad slaugos profesijos istorija yra kartu ir dabarties mokslas.Parodydama ,kaip susidarė daabartinės slaugos sistemos,teorijos ir modeliai,ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti,bet ir numatyti,kokia slaugos profesijos raida galėtų būti ateityje,kokie žmonės galėtų dirbti šį darbą.

Laiko permainos ir visuomenės keliami reikalavimai nuolat keičia slaugos sampratą,slaugos specialisto vaidmenį ir jo veiklą apibrėžiančius įstatymus.Bet kokio socialinio išsivystimo šalyse tinkamą slaugą garantuoja tik geras jos organizavimas ir tvirti slaugos mokslo bei praktikos pagrindai.

Žmogiškoje realybėje nieko neįvyksta atsitiktinai,ir net bet kokie sutapimai gali turėti simbolinę reikšmę.Slaugos darbuotojų veikla – tai nįkainuojamos vertės tarnavimas gyvybei.Ji išreiškia gilų žmogišką attsidavimą,kuris pasireiškia ne vien tik kaip techninė veikla,bet ir kaip pasiaukojimas ir meilė savo pacientui.Slaugos darbuotojo specialybė kviečia tik tuos žmones, kurie pasiruošę būti tikrais paciento gyvybės sargais.Gyvybė yra asmens gėris.Todėl rūpinimasis žmogaus gyvybe- tai giliai humaniška veikla.Būtent šiam tikslui sa

avo veiklą paskiria slaugytojai.

DARBO TIKSLAS- Susipažinti su slaugytojų profesija.

DARBO UŽDAVINIAI: Kuo svarbus slaugytojų darbas?

1. Slaugos profesija seniausia pasaulyje.

Medicina ir slauga yra viena seniausių profesijų žmonijos istorijoje.Slaugos praktika atsirado ir formavosi jau priešistoriniais laikais.Slauga atsirado anksčiau negu medicina,bet pastarajai tobulėjant,buvo glaudžiai su ja susijusi.Slaugos ir medicinos raida skatino keli veiksniai. Pirma-poreikis rūpintis silpnesniu,bejėgiu ar kenčiančiu žmogumi.Daugelis psichologų mano,kad šis poreikis kilo iš esminio tėvystės ar motinystės instinkto.Antra-medicinai ir slaugai atsirasti padėjo rasės,tautos ar genties išlikimo instinktas.Susirgus giminės nariui jis buvo slaugomas ir gydomas,kad išgyventų.Šis išgyvenimo instinktas buvo realizuojamas meile,gerumu,pasiaukojimu kitiems.

Tačiau slaugymui nepakako vien tik meilės,pasiaukojimo,poreikio rūpintis kitais.Nemažiau svarbi yra patirtis,įgijama praktinėje veikloje,kuri turi būti nuolat papildoma ir tobulinama.Kaip ir kiekvienai kitai profesijai,slaugai yra svarbu įgimtas polinkis,talentas slaugyti.Slaugymo poreikis atsirado seniausiais laikais išš prigimtinio moterų-motinų rūpinimosi savo naujagimiais ir mažais vaikais.Rūpinimosi funkcija apėmė ne tik sergančius ir neįgalius,bet ir sveikus vaikus,siekiant,kad jie užaugtų sveiki,stiprūs ir sugebėtų išgyventi sunkioje kovoje už būvį.Matome kad jau tada pasirodė sveikatos ugdymo ir ligų prevencijos užuomazgos.

Senovės Indijoje ligonių slaugymo aprašai smulkiai numatė visas slaugos personalo pareigas ir charakterio bei elgesio savitumus.Slaugytojas turėjo būti gabus,kantrus,atsidavęs savo darbui.Sename indų medicinos traktate „Gydytojas,vaistai,slaugytojas ir ligonis“pateikiami visuomenės keliami reikalavimai medicinos darbuotojams.Pvz.Slaugytojas turi būti protingas,atsidavęs ligoniams,tyras mintimis ir kūnu.

Rytų Azijos šalyse populiariausia ir

r labiausiai mėgstama Budos reinkarnacijos forma buvo Kvandzin,vaizduojama kaip labai graži moteris,nuolankia veido išraiška,laikanti kūdikį ant rankų.Rytų šalyse ji žinoma kaip gailestingumo deivė apsauganti kūną nuo ligų.Rytų šalyse Kvandzin buvo ir tebėra slaugos simbolis.

Senovės Egipte medicina ir slauga buvo tarpusavyje susipynusios,sunkiai atskiriamos.Medicina ir slauga kilo iš burtininkavimo ir kerėjimo meno.Egiptiečiai tikėjo kad kūno negalavimus sukelia piktosios dvasios,todėl gydymas buvo siejamas su magija.Vadinamieji sveikatos amatininkai (slaugytojų prototipas) ligoniams kalbėdavo užkeikimus,reikalavo nešioti amuletus arba melstis dievams.

Senovės Graikų mitologijoje Saulės dievas Apolonas rūpinosi sveikata ir medicina.Jo šešios dukros rūpinosi slauga bei sveikatos ugdymu.

Apžvelgus senųjų žmonijos istorijos laikų sveikatos priežiūrą ir slaugą,reikia pabrėžti,kad šiuolaikiniams slaugos profesionalams būdingi bruožai – gailestingumas,užuojauta,labdaringa veikla- išryškėja jau prieš krikščioniškąji istorijos laikotarpį.

Kryžiaus karų laikais ,gyventojai buvo labai nesaugūs,negalėdavo slaugyti ligonių ir sužeistųjų namuose.Todėl tvirtovėse,apsuptose storų aukštų mūrų pradėjo kurtis religiniai slaugytojų ordinai.Tokiose į vienuolynus panašiose įstaigose,religinių ordinų slaugytojos prižiūrėdavo ligonius.Vieną pirmųjų tokių ligoninių įkūrė Šv.Augustino ordino seserys Paryžiuje 651m.Seserų augustiniečių ordinas,kaip manoma,yra pirmoji oficialioji visuomeninė moterų slaugytojų organizacija.

Viena įdomiausių ir žinomiausių religinių organizacijų,organizavusių ligonių gydymą ir slaugymą buvo Šv.Pranciškaus ordinas,kurį įkūrė Pranciškus iš Asyžiaus,gimęs 1182m.Didžiulė religijos įtaka,griežtas reikalavimas tarnauti Dievui buvo priimtinas ne visiems linkusiems slaugyti žmonėms.Todėl nuo religinių ordinų pradėjo atsiskirti pasaulietiniai slaugytojų ordinai,nesilaikę griežtų religinių reikalavimų,tačiau buvę tų pačių re
eliginių pažiūrų,veiklos principų,dėvėję tą pačią uniformą.Žymesni pasaulietiniai slaugytojų ordinai buvo: Beguiniečių, Karitiečių, Šv.Dvasios, Trečiasis Šv.Pranciškaus,Šv.Vincento Pasauliečio ir kt.

XIXamžiaus pradžioje Teodoras Fledneris ir jo žmona Frederika Fledner Vokietijos miestelyje prie Reino Kaizersverte įkūrė ligoninę(1836m.).Šioje įstaigoje pradėjo dirbti jaunos moterys,kurios prižiūrėjo ligonius.Jos studijavo mediciną ir farmakologiją,mokėsi teorinių disciplinų iš gydytojų,slaugos iš vyresnių ,patyrusių slaugytojų,etikos ir religijos iš pastoriaus.Laikydavo valstybinį egzaminą.Tokiu būdu susikūrė Vokietijos diakonų organizacija ir institutas,kuriame veikė slaugos mokykla.Sekant Vokietijos pavyzdžiu,panašios organizacijos buvo steigiamos kituose Europos kraštuose.

Istoriškai taip susiklostė,kad XIX amžiuje,slaugytojomis daugiausia dirbo moterys.Joms atsivėrė galimybė plėtoti savo profesiją,siekti aukštesnio bendrojo ir profesinio išsilavinimo.

2.Florense Naitingeil įnašas į slaugą.

Didžiausią įtaką šiuolaikinės profesionalios organizuotos slaugos atsiradimui turėjo įžymi XIX amžiaus slaugytoja Florensė Naitingeil (1820-1910).

Prieš F.Naitingeil buvo ir kitų slaugytojų,siekusių reformuoti slaugą,tačiau savo asmenybės įtaigumo,veiklos kryptingumo ir atkaklumo,organizacinių gabumų ir aiškios vizijos dėka būtent ji tapo šio judėjimo lydere ir buvo pripažinta šiuolaikinio slaugos mokslo ir profesionalios organizuotos praktinės slaugos pradininke.

F.Naitingeil gimė 1820m.gegužės 12d.pasiturinčioje ir kultūringoje anglų šeimoje.Ji gavo to meto geriausią išsilavinimą.Leisdama vasaras už miesto ji susipažino su aplinkinių kaimų gyvenimu.Bado grėsmė,bejėgiai ligoniai,neprižiūrimi vaikai ilgam įsiminė Florensei.Stiprėjo noras padėti nelaimingiesiems.Būdama 16m.ji pradeda galvoti apie slaugą.Nepaisant tėvų nenoro,Florensė įsidarbino slaugytoja Solsberio ligoninėje netoli savo namų.Išpradžių tikėjo kad slaugytojai pakanka tik tam tikrų charakterio savybių gerai sl

laugyti pacientus- švelnumo meilumo,gerumo,kantrybės,pasiaukojimo.Tačiau po to suprato,kad slaugytojai reikalingos specialios žinios ir patirtis įgyjamos mokantis ir dirbant su patyrusiais slaugytojais.1851m.F.Naitingeil nuvyko mokytis į Vokietijos Kaizersverto religinį diakonų institutą,kuriame moterys buvo rengiamos dirbti slaugytojomis ligoninėse.

1907m.Anglijos karalienė ,Naitingeil apdovanojo Nuopelnų ordinu.Tais pačiais metais Tarptautinis Raudonasis Kryžius įsteigė Florensės Naitingeil vardo medalį,kurio apdovanojamos diplomuotos slaugytojos,karo ir taikos metu pasiaukojusios sužeistiesiems slaugyti.Taip pat priimama F.Naitingeil priesaika:

Aš šventai prisiekiu Dievo ir šio susirinkimo akivaizdoje praleisti savo gyvenimą tyrai ir atlikti savo profesinę pareigą garbingai.Aš susilaikysiu nuo viso to,kas yra kenksminga ir pikta,ir sąmoningai nepaskirsiu žalingo vaisto.Aš padarysiu viską,kas mano jėgoms,kad palaikyčiau ir sustiprinčiau savo profesijos prestižą ir laikysiu paslaptyje visus paciento asmeninius ir šeimyninius reikalus su kuriais susidursiu savo praktinėje veikloje.Aš stengsiuosi lojaliai padėti gydytojui jo darbe ir paskirsiu save gerovei tų,kuriuos slaugysiu.

Priesaikoje pabrėžiami aukšti moraliniai ir etiniai profesionalios slaugos reikalavimai,pabrėžiamas glaudus gydytojo ir slaugytojo bendradarbiavimas siekiant išgydyti pacientą.Priesaika atspindi F.Naitingeil filosofiją ir stilių. Jos tonas ir kai kurie teiginiai nevisai atitinka šiuolaikinės slaugos sampratą. Tačiau slaugytojos turi žinoti šią priesaiką, kad suprastų iš kur atsirado modernioji slauga, kokios jos ištakos, kokiais kriterijais savo darbe rėmėsi jų pirmtakai, kad geriau suvoktų šiuolaikinės slaugos turinį ir ateities slaugos raidos perspektyvas. F.Naitingeil nuomone, slaugytojas turi dirbti savarankiškai.Jos slaugos sistema, įsigalėjusi Anglijoje,JAVir kitose angliškai kalbančiose šalyse,skyrėsi nuo Europos kontinentinės dalies šalių slaugos.Ten gydymo ir slaugos procedūras skirdavo ir kontroliuodavo gydytojai.Tai stabdė slaugos mokslo ir praktikos pažangą šiose šalyse.

3.Slauga- profesijos esmė.

Lietuvoje,kaip ir visoje Europoje,medicinos ir slaugos raida buvo glaudžiai susijusi su bažnyčia ir vienuolių veikla.XIXamžiuje vien tik Vilniuje veikė kelios dešimtys slaugos ir globos įstaigų.Svarbus įvykis Lietuvos slaugos istorijoje- Raudonojo Kryžiaus draugijos įkūrimas 1876metais.Vienas svarbiausių draugijos uždavinių buvo gailestingųjų seserų,slaugų ir sanitarų rengimas.

Po antrojo pasaulinio karo slaugos raida Lietuvoje sulėtėjo ir atsilieka nuo tarptautinių profesijos standartų apie 30metų.XXamžiaus pabaigoje Lietuvoje vis dar buvo neįgyvendinti šiuolaikinių slaugos mokslo ir praktikos pagrindai.Pagal Danijos slaugos specialistų organizacijos ekspertų grupės tyrimo išvadas,Lietuvoje slaugos specialisto reikšmė sveikatos apsaugos sistemoje yra menka,socialinė padėtis bloga.Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos parengtoje ataskaitoje (1995m.) teigiama,kad šalyje labai didelis slaugos personalo darbo krūvis.

Lyginant situaciją su kai kuriomis Europos šalimis,matyti,kad viena slaugytoja tenka 143 gyventojams Lietuvoje,58 gyventojams Danijoje,38 gyventojams Švedijoje,54 gyventojams Norvegijoje.Tinkamai suplanavus darbo resursus ir organizavus slaugą,galima išspręsti daugelį sveikatos problemų be didesnių finansinių sąnaudų.Šalyse,kur medicinos lygis yra aukštas,o slauga neišvystyta, sveikatos priežiūrai skiriamos labai didelės lėšos.Lietuvoje slaugos srityje skiriama daug dėmesio procedūroms ir vaistų teikimui,o per mažai dėmesio skiriama psichosocialinei slaugai ir netiesioginiams patarnavimams.

Kvalifikuotų šiuolaikiškai parengtų slaugos specialistų trūkumas stabdo slaugos sistemos reorganizaciją.XX amžiaus devintame dešimtmetyje Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija ir profesinė Lietuvos slaugos specialistų organizacija(LSSO) peržiūrėjo slaugos specialistų mokymo sistemą ir numatė ją pritaikyti prie PSO ir Europos Tarybos keliamų reikalavimų.Buvo sudarytas slaugos reformos projektas,kuriame,rengiant slaugos specialistus,numatyta daugiau dėmesio skirti ne medicinos disciplinoms,kaip buvo anksčiau,bet slaugos teorijai ir praktikai,kaip yra daugelyje pasaulio šalių.Svarbu parengti specialistus su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu,kurie profesionaliai dirbtų praktinį bei administracinį darbą,organizuotų šiuolaikinę slaugą poliklinikose ir ligoninėse,dirbtų slaugos dėstytojais,kvalifikuotai vykdytų nacionalinę slaugos reformą.

3.1 Slaugos teorija.

XX amžiaus antrąjai pusei būdinga intensyvi slaugos mokslo,filosofijos,teorijų ir modelių raida.Daugelis slaugos mokslininkų pirmąja moderniosios slaugos teoretike pripažįsta F.Naitingeil.1860m.išleistoje knygoje „Pastabos apie slaugą“ ji pateikė savo požiūrį į slaugą.Knygos autorė deklaravo slaugos profesijos savarankiškumą,skatino individualią slaugą,akcentavo paciento stebėjimo,slaugos duomenų rinkimo ir dokumentavimo svarbą,paciento asmens higienos ir švarios aplinkos palaikymo reikšmę.

1952m.Hildegard E.Peplau knygoje „Tarpasmeniniai ryšiai slaugoje“ apibudina slaugą kaip besirutuliuojantį slaugytojo ir paciento tarpasmeninių santykių procesą.

1960m.Faye Abdellah išleido vadovėlį aprašydama slaugą,pagrindinį dėmesį koncentravo į pacientą ir jo problemas,slaugos planavimą.

1961m.Ida Orlando aprašė slaugą,kaip tarpasmeninės slaugytojo ir paciento,sąveikos procesą.

1964m.Ernestine Wiedenbach apibrėžė keturis slaugos mokslo komponentus:filosofiją,praktikos tikslus,praktines žinias ir įgūdžius bei meną.

1964m.Lydia Holl apibudino slaugos praktiką terminais- „šerdis“, „priežiūra“ir „gydymas“.

1966m.Virginia Henderson pateikė slaugos apibrėžimą,kuriame teigiama,kad slauga yra pagalba sveikiems ar sergantiems atgauti savarankiškumą.

1972m.Betty Neuman aprašė principus,kuriais vadovaujantis,reikėtų kurti slaugos modelius.

1971m.Dorothea Orem paskelbė savirūpos modelį.

1974m.Callista Roy paskelbė adaptacijos modelio principus.

Tai tik dalis knygų parašytų apie slaugą.Lietuvoje plečiasi akiratis slaugos srityje.Rašomos knygos, dėstoma slauga universitetuose.Visa tai daroma,kad slauga Lietuvoje klestėtų.Kad būtų sukurtas mūsų tautos slaugos modelis.

3.2 Slauga tai kūryba.

„Kad Žmogui iš tiesų pasisektų nuvesti kitą žmogų į numatytą vietą,pirmiausia reikia jį surasti ten,kur jis yra,ir pradėti nuo ten.Čia yra visa pagalbos meno paslaptis.Kiekvienas,to padaryti negalintis,tik pats įsivaizduoja,kad gali padėti kitiems.Iš tiesų,norėdamas padėti kitam,turi suprasti,daugiau nei jis- bet pirmiausia suprasti tai,ką jis supranta.Jei aš to nedarau,mano supratimas jam nepadeda“.[May Solveig Fagermoen].

Slauga tai kūryba,daranti slaugą menu.Labai svarbi slaugytojo holistinė pažiūra į pacienta kaip į asmenybę,kurią formuoja fizinių ir psichologinių problemų visuma.Pagrindiniai slaugos principai tinka visiems,nes žmonių fiziologiniai poreikiai panašūs,tačiau kartu slauga turi būti labai individuali,nes nėra dviejų vienodų žmonių,o ir kiekvienas savo poreikį supranta savaip.Slauga daro slaugytiją kūrybingu ir išradingu.Slaugytojo veikla bendruomenėje labai įvairi.Jo žinios turi būti plačios ir visapusės.Slaugytojos iš visų medicinos darbuotojų yra arčiausiai žmogaus.Jis teikia paslaugas pacientui nuo gimimo iki gilios senatvės,visą parą,ligoninėje ir namuose,darbovietėje,mokykloje ir gatvėje.Slaugutojui reikalingos žinios apie ligas,ligų atsiradimo priežastis bei pasekmes.Jis turi suteikti pirmąją pagalbą susirgus ar įvykus nelaimingam atsitikimui.Slaugos specialistas turi žinoti veiksnius,žalojančius sveikatą (rūkymas,alkoholizmas,toksikomanija,narkomanija,netvarkingas lytinis gyvenimas,asmens higienos taisyklių nepaisymas).Šiuolaikinis slaugytojas turi būti susipažinęs su ekonomika,organizavimo bei vadybos teorija,administracine teise.Slaugytojui reikalingi gydomosios medicinos,pedagogikos,sociologijos,psichologijos,teisės,etikos,filosofijos pagrindai.Ateities visuomenei reikalingi slaugytojai kritiškai mąstantys,analizuojantys paciento problemas ir priimantys profesionalius savarankiškus sprendimus,sugebantys ne tik puikiai slaugyti,bet ir išmokyti pacientą apsitarnauti ir padėti sau.Reikalingi slaugytojai,galintys tinkamai pasirūpinti pacientų interesais ir nukreipti juos pas reikalingą specialistą,būti ne tiek gydytojo,kiek paciento ir jo šeimos pagalbininku.

3.3 Slaugytoja-profesija ar pašaukimas?

„Kaip esu daug kartų sakęs susitikdamas su medikais,jūsų profesija yra viena iš tų kurios skiria jums kilnią misiją tarnauti Žmonėms plačioje,sudėtingoje žmogaus skausmo ir kančios srityje“[Jonas Paulius II].

Profesija,pašaukimas ir misija susijungia gyvenimo ir sveikatos vizijoje.Šioje šviesoje mediko darbas įgauna aukštesnę prasmę,kurią galima apibudinti kaip „ tarnavimą gyvybei“.Tarnavimas gyvybei yra tikras tik būdamas ištikimas moraliniam įstatymui,kuris griežtais reikalavimais nusako jo vertę ir užduotis.Be techninio profesinio pasiruošimo,slaugos darbuotojai turi paisyti etinių normų.Pagrindinė ir simbolinė slaugytojos misija – tai švelnus ir dėmesingas budėjimas prie paciento lovos.Slaugos profesija reikalauja meilės,buvimo šalia,dėmesio,supratimo,mokėjimo dalytis,dosnumo,kantrybės.Slaugos darbuotojas turi suprasti savo profesijos reikšmę-pasireiškiančią jo asmeniniu žmogiškumu,iš jo reikalaujamu visišku atsidavimu.Kalbant apie slaugytojo pašaukimą – kalbame apie atsiliepimą į šaukimąsi,kurį išsako kenčianti ir maldaujanti paciento veido išraiška.Rūpintis pacientu su meile –tai galima motyvuoti kaip ištikimą įsipareigojimą savo profesijai.Sunkų slaugytojų darbą lydi nuoširdus atsidavimas ir meilė žmonėms.Meilė-pats nuostabiausias jausmas kurį gali suteikti žmogus žmogui.Dažniausiai būna taip kad pacientas,nepatyręs artimo meilės,jaučiasi silpnas ne tik psichologiškai,bet ir fiziškai.Psichologiniai veiksniai ir sveikata yra neatsiejami.Slaugytojos stengiasi nestokoti gerų,raminančių žodžių bei rūpestingumo.Didelę reikšmę turi, paciento sveikatos grąžinimui, slauga.Gal ir svarbu, kaip mus vertina gydytojai,tačiau svarbiausia ką mano visuomenė,ką sako pacientai.Slaugytojai nekalba,kad jų darbas svarbus,tiesiog skuba juos atlikti.Slaugytojos turi augti ir mokėti sau atstovauti.

Išvados

Šiuolaikinė slaugos praktika nuolat keičiasi ir tampa vis sudėtingesnė.Visose pasaulio šalyse sparčiai plėtojasi slaugos mokslas,kuris daro didelę įtaką slaugos praktikai ir kelia jai vis didesnius reikalavimus,verčia keisti ir perorientuoti slaugos specialistų rengimą ir darbo turinį.

Slaugos esmės suvokimas kiekvienoje šalyje skirtingas,priklauso nuo visuomenės išsivystymo lygio.Todėl kiekvienoje šalyje turi būti priimtas savas slaugos,slaugytojo veiklos apibrėžimas.Laiko permainos ir visuomenės keliami reikalavimai nuolat keičia slaugos specialisto vaidmenį ir jo veiklą reglamentuojančius įstatymus.Mūsų šalyje slaugytojos darbas vis dar nesuprastas.Slaugos darbuotojos laukia savo pripažinimo,kaupia žinias,mokosi ,nes pasirinko šią specialybę ir nori šį darbą dirbti.Slaugytojos profesija,tokia sena,kaip ir žmonija.Ji pilna meilės,rūpestingumo,atsidavimo,bemiegių naktų,sunkių netekčių profesija.Jei iki šiol slaugytojų neišbaidė vykstančios reformos,sunkus darbas,mažas atlyginimas,ir jos turi vilties tęsti savo pasirinktą tikslą,tai drąsiai galima sakyti,kad savo kelią pasirinko teisingai.

Literatūra:

1.Klinikinė slauga Nr.1 Hallbjorg Almos –Charibdė Vilnius 1999.

2.Klinikinė slauga Nr.2 Hallbjorg Almos –Charibdė Vilnius 1999.

3.D.Kalibatienė Slaugos istorija-Vilniaus universitetas 2004.

4.I.Hardis Gydytojas, medicinos sesuo,ligonis .Darbo su ligoniais psichologija.Vilnius
„Mokslas“1988.

5.Slauga ir sveikata Nr.1 -2004.

6.Slauga ir sveikata Nr.6-2002.

Leave a Comment