TURINYSĮVADAS 2LIAUDIES MEDICINOS KILMĖ 3GYDYMO VIETOS 3LIGŲ KILMĖ 3LIGOS SUASMENINIMAS IR BADYMAI NUO JOS APSISAUGOTI 4LIGŲ GYDYMO BŪDAI 5TERMOTERAPIJA 6GYDYMAS ŽOLELĖMIS 6VAISTAŽOLIŲ RINKIMO LAIKAS 7KITI GYDYMO BŪDAI 7GYDYMAS GYVULINĖS KILMĖS MEDŽIAGOMIS 8SENOVĖS PRIETARAI 8MAGIŠKI GYDYMO BŪDAI 8VAIKŲ LIGOS 11MOTERIŠKOS LIGOS 12DANTŲ GYDYMAS 12LIAUDIES MEDICINĄ IŠSTUMIA KRIKŠČIONIŠKI GYDYMO BŪDAI 13RECEPTAI 13IŠVADOS 16NAUDOTA LITERATŪRA 18ĮVADASPriežasčių ir aplinkybių, skatinusių mane pasirinkti šią plačią temą yra keletas. Pirmoji – įdomu rasti panašumų tarp liaudies medicinos ir šiuolaikinės. Antroji – sužinoti, kokius ligų gydymo būdus apima lietuvių liaudies medicina. Trečioji – įdomu, kokios buvo senosios gydymo priemonės, kuriomis dar neretai ir šiandien gydoma. Sunku būtų įsivaizduoti šiuolaikinę mediciną be deontologijos principų, gydymo vaistažolėmis ir iš jų pagamintais preparatais, mineralinio vandens, įtaigos, masažo, fizioterapinių priemonių. Visa tai perimta iš liaudies medicinos. Liaudies medicina – tai per ilgą laiką empiriškai sukauptos žinios, naudojamos išvengti bei gydyti ligoms. Referate pateikti receptai ir patarimai kaip ligų išvengti remiantis liaudies medicinos išmintim, žinios apie gydomąsias žoleles, kada jas rinkti ir kaip vartoti, liaudies medicinos kilmė, prietarai ir tikėjimai susiję su ligomis ir jų gydymu. Žymiausia lietuvių etnologė Pranė Dundulienė plačiai aprašė liaudies mediciną, įvairių ligų gydymo būdus. Rašant referatą, suprantama, buvo pasiremta ir minėtos etnologės parašytomis knygomis bei knyga “Liaudies medicinos patarimai”.LIAUDIES MEDICINOS KILMĖAtskirą liaudies kultūros sritį sudaro medicina. Liaudies gydymas buvo žinomas pirmykštėje bendruomenėje jau prieš daugelį tūkstantį metų. Susirgusį dažniausiai gydydavo giminaičiai, o jei tai nepadėdavo, tik tada kreipdavosi į žynius ar žolininkus. Nuo senovės ligonius gydė moterys. Jos žinojo daugybę gydomųjų žolių, šaknų, taip pat burtų, magiškų priemonių. Tuo tarpu chirurginius veiksmus, pavyzdžiui, kraujo nuleidimą, dažniausiai atlikdavo vyrai. Nuo įvairių ligų užkalbėdavo dažniausiai moterys, rečiau – vyrai. Į garsius užkalbėtojus kreipdavosi ne tik apylinkės, bet ir tolesni kaimų gyventojai. Vieni jų gydė, norėdami padėti, kiti iš to uždarbiaudavo. Vieni gydė kokią nors vieną ligą, kiti – įvairias. Dažniausiai kiekviena liga turėdavo savo gydytoją. Ypatingą galią gydyti nervų ir proto ligas liaudis manydavo turint psichiškai nenormalius žmones, linkusius į ekstazę. ( 2, 214 psl. )GYDYMO VIETOS
Seniausia gydymo vieta buvo pirtis. Joje buvo gydomi sunkūs ligoniai, nuleidžiamas kraujas, masažuojama, vanojama, gimdoma. ( 2, 214 psl. )LIGŲ KILMĖLigų šaltiniu buvo laikomi kai kurie kosminiai ir atmosferiniai reiškiniai, žemė, ugnis, vanduo, užsikrėtimas. Buvo tikima, kad žmogus susergąs apšviestas mėnulio, kad jam kenkiąs saulės ir mėnulio užtemimas, nes krintanti iš dangaus kenksminga migla. Plačiai buvo paplitęs ir iki nesenų laikų išsilaikęs tikėjimas, kad ligą atnešąs vėjas. Ypač piktas ir įvairias ligas galįs atnešti vėjo sūkurys. Nuo jo sunkiai susergą žmonės bei gyvuliai. Nuo tokio vėjo žmogus susergąs paralyžiumi, votimis, kvaituliu, sustingstąs, apankąs ir panašiai. Ligos būdavusios nuo vandens, nuo žemės, nuo ugnies, nuo kirminų, “esančių” žmogaus organizme, dantyse, nuo medžių arba juose “gyvenančių” dvasių, nuo “patekusių” į žmogaus organizmą gyvačių ar varlių. Iš “vaikščiojančių” po žmogaus organizmą ligų minėtinas gumbas, gimda. Tos ligos buvo įsivaizduojamos gyvomis esybėmis. ( 2, 214 psl. )Ligų šaltiniu buvo laikomos įvairios raganystės, padedant, duodant žmogui suvalgyti užkerėtą daiktą, užrišant javuose užkeiktus mazgus ir kt. Žmonės manė, kad peržengti per žmogų, ypač per vaiką, yra labai kenksminga, nes jis bus nesveikas, negaluos ir daugiau nebeaugs. ( 2, 215 psl. )Plačiai žinomas ligų kildinimas iš demonų, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas: plaučių uždegimą, džiovą, širdies ligas ir kt. Kai kurios užkrečiamos ligos, kaip maras, cholera ir kt., ilgainiui buvo įasmenintos. Žmonės dažniausiai jas ėmė įsivaizduoti antgamtinės moters pavidalo, apie jas sukūrė daug mitų ir padavimų. Pasak jų, prieš marą vaikščiodavusios pamėklės. Jos sunešdavusios ant kalno įvairių daiktų, kaukolių, plaukų, ragų ir uždegdavusios. Į kurią pusę eidavę dūmai, ten kildavęs maras. Maro metu tos pamėklės daužydavosi į namų sienas. Kiek kartų suduodavusios, tiek žmonių tuose namuose numirdavę. Kituose pasakojimuose maro liga nusakoma kaip mergina su raudonu drobės gabalu rankoje, kurį ji įkišdavusi per langą, plevėsuodavusi ir tokiu būdu skleisdavusi ligą ir mirtį. Ligos buvo vaizduojamos važinėjančios karietomis, jojančios ir panašiai. Retkarčiais manyta, kad tai baisūs vyrai, šunys ir pan. Demonai galėdavę naktį žmogų apsargdinti jį pabučiuodami. Iš pasakojimų žinome, kad demonai (uparai, plevėsos) galį iščiulpti iš žmogaus kraują, nuo ko žmogus sumenkėjąs, išblykštąs. Įvairūs diegliai, žmonių manymu, atsiranda tada, kad į žmogų iššaunanti ragana, todėl dažnai jie buvo vadinami “raganos šūviais”. Vaikams nemigą ir ligas galinčios atnešti laumės. Kad nuo jų apsaugotų, prie naujagimio nuolat degindavo šviesą, laikydavo graudulinę žvakę, aštrius daiktus. ( 2, 215 psl. )Įgimtos ligos (apsigimimas) liaudžiai buvo mažai suprantamos. Plačiai žinoma liga nuo išgąsčio, susigraužimo, “blogų akių”, nuomaris. ( 2, 215 psl. )LIGOS SUASMENINIMAS IR BADYMAI NUO JOS APSISAUGOTILigos suasmeninimas parodo, kokia liga buvo svarbi žmonių gyvenime. Kadangi ligą laikė suasmeninta esybe, tai tikėjo, kad ją galima nukreipti nuo žmogaus ant sausų medžių, negyvenamų vietų, klampių pelkių. Tai buvo daroma įvairiais būdais. Daug kur buvo mėginama apgauti, išgąsdinti ir nukreipti kitur besiartinančią ligą. Gresiant maro ar kitų ligų epidemijai suėjusios moterys per vieną dieną suverpdavo, apmesdavo, apriesdavo ir išausdavo rankšluosčius, juos pakabindavo ant abiejuose kaimo galuose pastatytų stulpų, tikėdamos, kad tada liga nepateksianti į kaimą (Tverečius, Valkininkai). Kiti išaustą audeklą (bradinį) ištempdavo aplink kaimą (Dieveniškės). Tai buvo magiškas ratas, turėjęs uždaryti kelią ligai. Be to, žmonės kurdavo gatvėse laužus, tikėdami, kad ugnis ir dūmai nukreipsią ligą, taip pat apsirūkydavo neva apotrpeinę galią turinčiomis žolėmis, ruginiais miltais, vištų mėšlu, apsipurkšdavo alumi, valgydavo česnaką bei nešiodavosi jį pažastyje, uostydavo pažasties prakaitą, gerdavo žolių arbatą ir panašiai. ( 2, 215 psl. )LIGŲ GYDYMO BŪDAILiga iš sergančiojo buvo varoma įvairiai. Vienas būdas – ligos iščiulpimas: susirgusio “nuo akių” vaiko motina pačiulpdavo akutes ir tris sykius nusispjaudavo, tikėdama, kad ligos daugiau nebuvę. Taip pat motina tris kartus nusispjaudavo į saują ir prausdavo vaiką, nušluostydama jį palanka. Panašiai buvo iščiulpiamos ir žaizdos, išgąstis. Kitos ligos buvo išvaromos išspaudžiant, iškratant, nupučiant, nušluostant ar nuprausiant ligą. Ligą galėdavę nuplauti, maudydamiesi saulėtekyje ar saulėleidyje, per Velykas ar Jonines. Buvo priemonių ligai išvaryti, ją išgąsdinant: prie ligonio šūkaudavo, daužydavo į sieną, barškindavo. Vienas iš pirmykščių būdų buvo ligos varymas dūmais ir ugnimi. Kaip dūmų ir ugnies bijo įvairūs vabzdžiai, plėšrūs žvėrys, taip ir liga bijanti tų pačių reiškinių. Sergantį vaiką uždėdavo ant ližės, įkišdavo į karštą krosnį ir vėl ištraukdavo, tikėdami, kad liga liksianti krosnyje ir ten sudegsianti. Kai kur (Marcinkonyse) “ligą išplakdavo” beržinėmis rykštėmis arba dilgėlėmis. Plačiai buvo žinomas sergančiojo perkišimas per skylę dvišakai suaugusiame medyje, tikint, kad ta liga išeisianti. Terapinėje magijoje nemaža vietos užima bandymai perkelti ligą į kitą objektą medį, gyvulį ar pašalinį asmenį. Tai daroma, kabinant ant medžio medžiagos gabalą, juostas, kuriomis nušluostoma ligonis ir panašiai. Buvo tikima, kad liga supūsianti arba sudegsianti. Ligonio prakaitu suvilgytas siūlas buvo apvyniojamas aplink medį. Sergantį drugiu vežiodavo tuščiais ratais, kad liga išsikratytų. Gydydavo numirėlių kaulais, dantimis, pirštais ir kt. Į skaudama dantį dėdavo slaptai paskusto numirėlio kaulo. Lavono pirštu trindavo apgamus, dedervines, karpas. Kad neprakaituotų rankos, jose palaikydavo numirėlio kaulų. ( 2; 216, psl. )Vaikai ir paaugliai dažnai sirgdavo kirmėlėmis. Nuo jų duodavo gerti deguto, sūrymo, česnako. ( 2; 216 psl. )Lietuvių liaudies medicinoje ypatinga galia buvo priskiriama motinos vestuviniam žiedui, kuriuo aprėžiant buvo gydomos karpos, rožė, įvairūs apgamai, taip pat gimdymo metu dėvėtiems marškiniams, placentai ir virkštelei. Pastarosios buvo sudžiovinamos ir jomis barstomos žaizdos, iššutimai, sutinimai, stabdomas kraujoplūdis. Kraujas buvo nuleidžiamas, statant dėles arba perpjaunant veną. ( 2; 216, psl. )Dėl sunkių gyvenimo sąlygų, peršalimo, nevitaminingo maisto, dėl švaros ir higienos stokos nuo senų senovės buvo paplitusios įvairios odos ligos: niežai, votys, rožės, dedervinės, karpos. Jei niežais susirgdavo vienas žmogus, greitai jie paplisdavo visame kaime, net apylinkėje. Radikalių gydymo priemonių nežinota. Nuo niežų paruošdavo skystį iš mėlynojo akmenėlio, druskos ir raugintų kopūstų ir juo trindavosi.