Imunitetas

Tūrinys

Įvadas .............................. 1

Imuniteto rūšys .............................. 2

Skiepai .............................. 4

Antigenai .............................. 7

Literatūra .............................. 8

Įvadas

Imunitetas – tai visuma biologinių reiškinių (procesų ir mechanizmų), palaikančių organizmo vidinės terpės pastovumą (homeostazę) ir apsaugančią jį nuo infekcinių bei kitokių genetiškai jam svetimų veiksnių.
Imunologija – mokslas apie imuniteta – tiria ir aiškina tuos procesus, kurie palaiko organizmo homeostazę, nors jį veikia įvairios jam svetimos medžiagos ir organizmai (mikroorganizmai).
Šiuolaikinė imunologija – tai palyginti nauja medicinos disciplina. Ji atsirado kartu su medicinine mikrobiologija XIX amžiaus pabaigoje. Tačiau imuniteto reiškiniai buvo žinomi jau žiloje senovėje, prieš tūkstančius metų. Literatūros šaaltiniuose minima, jog V amžiuje (430m.) prieš mūsų era graikų istorikas Tukididas aprašė siautusią Atėnuose maro ar dėmėtosios šiltinės epidemija, nuo kurios mirė ketvirtadalis gyventojų. Tačiau tas, kuris persirgo, jau antrą kartą nebesirgdavo, o jeigu ir sirgdavo – tai nesunkiai.
Imunitetas tai yra gebėjimas organizmui apsisaugoti nuo įvairių kenksmingų veiksnių. Žodis „ imunitetas“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio immunitas. Jis reiškia laisvumą nuo ko nors nuo duoklės, mokesčių, ir tik vėliau pradėtas vartoti rekšmia „ laisvumas nuo ligos“.
Per pastaruosius dešimtmečius, tiriant atsparumą infekcinėms liigoms, susikaupė daug naujų duomenų, ir supratimas apie imunitetą keitėsi. Todėl imunologijos pradininkų L. Pastero ir I. Mečnikovo imuniteto kaip organizmo neimlumo infekcinėms ligoms apibrėžimą teko patikslinti. Tai pasidarė būtina ypač po to kai paaiškėjo, kad imunitetas apsaugo organizmą ne ti

ik nuo jam kenksmingų mikroorganizmų, bet ir nuo kitokių, kenksmingų substncijų (pvz., svetimo baltymo), taip pat ląstelių ir audinių bet kokio kito, genetiškai svetimo organizmo. Taigi organizmas naudoja tuos pačius apsauginius mechanizmus tiek prieš kenksmingas medžiagas (ligų sukėlėjus), tiek prieš nekenksmingas, bet genetiškai svetimas medžiagas. Taigi imunitetas – tai ne tik atsparumas infekcinėms ligoms. Bene tiksliausiai jį apibūdina imunulogo R. Petrovo pateiktas apibrėžimas. Imunitetas – tai organizmo apsaugos nuo substancijų, turinčių svetimos genetinės informacijos požymių, būdas. Tokia svetimą genetinę informaciją turi įvairūs mikroorganizmai (bakterijos, virusai, grybeliai, pirmuonys) ir jų produktai – toksinai, medžiagų apykaitos produktai, baltymai, įvairios svetimų audinių ląstelės, taip pat pakitusios savos ląstelės, tarp jų ir vėžinės. Šis imuniteto apibrėžimas atitinka Berneto aksiomą, kuri teigia, kad esminė imuniteto mechanizmo paskirtis – atskirti saavą ir svetimą genetinę informaciją.

Imuniteto rūšys

Imunitetas skirstomas į įgimtą (natūralų), arba rūšinį, ir įgytą. Įgimtas (rūšinis) imunitetas būdingas tik tam tikrai biologinei rūšiai. Jis paveldimas, todėl kartais vadinamas genetiniu (konstituciniu). Tokio imuniteto pavyzdys gali būti žmogaus naimlumas gyvūnų ar augalų ligų sukėlėjams (pvz., šunų arba galvijų marui, ir kt.) Savo ruožtu daugelis gyvūnų neimlūs žmogaus infekcinių ligų sukėlėjams, pavyzdžiui: gonorėjos, sifilio, skarlatinos ir tymų, meningito bei kitų ligų sukelėjams.
Įgimtas imunitetas susiformavo per ilgą makroorganizmo ir mikroorganizmų tarpusavio sąveikos evoliucijos laikotarpį. Įt

takos jam galėjo turėti ir natūrali atranka, ir kintamumo reiškiniai, ir prisitaikymo prie išorės aplinkos galimybės, ir kiti dar nežinomi faktoriai.
Nors natūralus imunitetas yra tobuliausia ir patvariausia neimlumo forma, vis dėlto jis neabsoliutus. Jau L. Pasteras, kad vištos sumažėjus jų kūno temperatūrai, nugaišta nuo juodligės, kuriai šiaip jau būna atsparios. Arba pavyzdžiui galima užkrėsti juodlige balandžius, kurie turi įgimtą imunitetą šiai funkcijai, jaigu prieš tai jie apnuodijami alkoholiu. Natūraliam imunitetui tam tikrą reikšmę gali turėti rasinės ir genetinės organizmo ypatybės.

Įgytas imunitetas. Jau žiloje senovėje pastebėta, kad asmenys, persirgę kai kuriomis užkrečiamomis ligomis, kartotinai nesusirgdavo salugydami arba artimai bendraudami su ta pačia liga sergančiais ligoniais. Taigi persirgęs žmogus tampa neimlus tai ligai, jis įgyja imunitetą. Tačiau tokiam imunitetui būdingas specifiškumas, nes kitų infekcinių ligų sukėlėjams jis būna jautrus.
Imunitetas įgyjamas dviem būdais:
1. Persirgus tam tikra infekcine liga;
2. Imunizuojant (vakcinizuojant) nuo tos ligos.
Kitaip tariant įgytas imunitetas būna natūralus (poinfekcinis) ir dirbtinis (povakcininis). Toks imunitetas yra aktyvus, nes aktyviai telkiasi organizmo gynybinės jėgos: pasigamina specifiniu antikūnų arba keičiasi organizmo imunokompetentinių ląstelių reaktyvumas. Natūralus aktyvus imunitetas gali susidaryti ir esant slaptai imunizacijai (Pvz., latentinė infekcija be klinikinių simptomų). Įgytas natūralus ar dirbtinis imunitetas būna ne tik aktyvus bet ir pasyvus. Jis susidaro, kai į organizmą patenka jau pasigaminusių an
ntikūnų arba ląstelinių elementų iš kito imunizuoto organizmo. Tokį pasyvų natūralų imuniteta turi naujagymiai. Jis įgyjamas iš motinos embrioniniu periodu (antikūnai į vaisių patenka iš motinos kraujo). Kadangi šis imunitetas perduodamas su motinos krauju per placentą, jis dar vadinamas transplacentiniu arba placentiniu imunitetu. Be to, jis gali būti perduotas naujagimiui per motinos pieną, Įgytas pasyvus dirbtinis imunitetas būna tada kai profilaktikos ar gydymo sumetimais suleidžiama imunizuoto žmogaus ar gyvulio kraujo su jau ten esančiais antikūnais. Tačiau pasyvus imunitetas, nors ir susidaro labai greitai, visada yra silpnesnis už aktyvų ir trunka tik tol, kol organizme būna suleistų antikūnų, maždaug 2-3 savaites (jaigu organizmas jų vėl negauna).
Įgytas imunitetas genetiškai nepaveldimas. Jis gali būti nukreiptas prieš įvairius mikroorganizmus
– antimikrobinis (antibakterinis, antivirusinis, antiparazitinis), prieš mikrobų arba kitokios kilmės toksinus – antitoksininis. Arba prieš įvairias kitas antienines medžiagas – priešnavikinis, transplantacinis ir kt. Antimikrobinis imunitetas dažniausiai būna sterilus, t.y jis susidaro tada, kai organizme visai nelieka ligos sukėlėjų (pvz., sergant tuberkulioze), vadinamas antimikrobiniu nesteriliu, arba infekciniu, imunitetu.

Šiek tiek apie imuniteto naujienas

Didžiosios Britanijos mokslininkai trečiadienį paskelbė baigę analizuoti 6-ąją žmogaus chromosomą, kurioje yra genai, susiję su organizmo imuniniu atsaku į bakterijas ir virusus. Kol kas tai didžiausios iš 23 porų išanalizuotos žmogaus chromosomos. 6-ojoje chromosomoje yra 2 190 genų, ji sudaro beveik 6 proc. viso žmogaus ge

enomo – genetinės informacijos.
“6-ojoje chromosomoje labai daug imuniteto genų, kurie saugo mus nuo patogeninių veiksnių”, – sakė Stephanas Beckas (Stefanas Bekas), vadovaujantis žmogaus genomo sekvenavimo projektui Kembridžo centre “Wellcome Trust Sanger”.
“Jie iš esmės nulemia tai, ar išgyvensite užsikrėtęs bakterijomis arba virusais”, – sakė jis.
Žmogaus genomo sekvenavimą – sudėtinių dalių sekos nustatymą – tarptautinė mokslininkų grupė baigė balandžio mėnesį, o dabar specialistai analizuoja kiekvieną chromosomą ir stengiasi išsiaškinti, kaip užkirsti kelią ligoms, kaip jas diagnozuoti ir gydyti.
“Šie genai 6-ojoje chromosomoje dalyvauja skaidant patogeno daleles ir pernešant jas ant ląstelės paviršiaus”, – sakė S.Beckas. Kitos ląstelės atpažįsta svetimas daleles, “suvokia”, kad tai infekcija ir ją sunaikina.

Skiepai

Skiepijimai neatpažįstamai pakeitė pasaulį. Išnyko viena baisiausių infekcinių ligų – raupai, artėja ir poliomielito eros pabaiga, labai sumažėjo sergančiųjų difterija, stablige, tymais, raudonuke, parotitu. Itin efektyvi šiuolaikinė pasiutligės profilaktika, vis daugiau paskiepijama prieš erkinį encefalitą, virusinį hepatitą B, virusinį hepatitą A, vidurių šiltinę ir daugelį kitų ligų. Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pereita prie europinės vakcinacijos standartų.
Šiandien valstybė rūpinasi, kad vaikai nemokamai būtų paskiepyti nuo difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, tymų, parotito, raudonukės ir tuberkuliozės, kūdikiai nuo 1992 metų vaikai pradėti skiepyti nuo raudonukės, o nuo 1998 metų į programą įtraukti skiepai nuo hepatito B visiems naujagimiams, gimusiems 1998 ir vėliau.
Deja, į išplėstinę programą neįtrauktas skiepijimas nuo Haemophilus influenzae – b /Hib/ sukėlėjo, kuriuo užsikrėtę vaikai neretai suserga gyvybei pavojingu pūlingu meningitu, ausų uždegimu, epiglotitu, recidyvuojančiu bronchitu pneumonija, sąnarių uždegimu, sepsiu. Infekcija plinta oro-lašiniu keliu. Hib paplitusi visame pasaulyje. Ši infekcija dažniausia mažų vaikų liga, tačiau pastaruoju metu serga ir paaugliai, bei vyresnio amžiaus žmonės. Iki masinės imunizacijos pradžios, JAV Hib paplitimas siekė 100 susirgimų 100 000 vaikų iki 5 metų amžiaus tarpe. Apie 60 proc. iš jų sirgo pūlingais meningitais, mirtingumas nuo kurių siekė 3-5 proc., o 20-40 proc. persirgusiems likdavo ilgalaikių neurologinių ar klausos pažeidimo pasekmių. Europoje Hib epidemiologinė situacija buvo panaši. Šiuo metu Lietuvoje tik kelios bakteriologinės laboratorijos sugeba identifikuoti Hib pagal šiuolaikinius reikalavimus. Vertinant sergamumo epiglotitais, laringitais, nenustatytos etiologijos pūlingais meningitais dažnį, galima spėti, kad Hib infekcijos paplitimas tarp Lietuvos vaikų turėtų atitikti Europos šalių rodiklius. Šiuolaikinės Hib vakcinos yra itin saugios ir efektyvios. Povakcininiai reiškiniai esti labai nežymūs, paskiepyti įgyja patikimą imunitetą. Masinės imunizacijos srityje nuo Hib didžiausią patirtį turi Suomija, kur vakcinacijos dėka ši infekcija yra praktiškai likviduota. Nuo 1997 metų Lietuvos skiepijimų kalendoriuje skiepai nuo Hib yra kaip papildomos vakcinacijos (mokamos).
Pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos rekomendacijas, siekiant apsisaugoti nuo įvairių infekcinių ligų, patartina vartoti specifinius medikamentus maliarijos profilaktikai, vakcinuotis nuo difterijos-stabligės, geltonojo drugio, choleros, poliomielito, vidurių šiltinės, hepatito A ir hepatito B, meningokokinės infekcijos A ir C tipų. Vakcinavimo sertifikatas yra vienintelis dokumentas, kurio reikalaujama vykstant į nepalankias šalis ar tranzitu per jas. Šiuo metu pasaulyje naudojamos 42 vakcinos. Ypatingas dėmesys atkreiptas į suaugusiųjų skiepijimus nuo infekcinių susirgimų, ypač keliautojų po įvairias šalis. Turizmo agentūroms tenka atsakomybė perspėti keliaujančius, kad pasiskiepytų nuo pavojingų užkrečiamųjų ligų iš anksto. Jeigu skiepijamasi paskutinę dieną prieš kelionę, organizmas nespėja įgyti imuniteto. Išvykstantys į užsienį skiepijami pagal šalies epidemiologinius parodymus.
Kiekvienas žmogus turėtų būti paskiepytas nuo difterijos-stabligės, taip išvengiama difterijos sunkių susirgimų ir mirties nuo stabligės traumų atveju. Imunoprofilaktinės priemonės gali sąlygoti palankią epideminę situaciją tik tada, jeigu jų pagalba sukuriamas ne mažesnis kaip 96-98 proc. kolektyvinio imuniteto lygis. Skiepijimų rezultatai akivaizdūs. Susirgimų difterija banga Lietuvoje atslūgo, tačiau kaimyninėse respublikose (Latvija, Baltarusija, Rusija) dar pakankamai dažni difterijos protrūkiai. Bet kada galime laukti difterijos protrūkio Lietuvoje, šiandien respublikoje bendras suaugusių imuniteto lygis siekia tik 74-75 proc. Persirgus difterija, patikimas antitoksinis imunitetas nesusidaro, šie asmenys skiepijami bendra tvarka.
Lietuva yra endeminė erkinio encefalito /EE/ zona. Per pastaruosius šešerius metus sergamumas erkiniu encefalitu itin padidėjo. 1997 metais užregistruota 645, o praėjusiais – 420 atvejų. Verta pasiskiepyti nuo erkinio encefalito. Nuo erkinio encefalito skiepijama austriška vakcina tris kartus – dukartinė vakcinacija su 1-3 mėnesių intervalu, trečia dozė atliekama po 9-12 mėnesių, suleidus trečiąją dozę, žmogus trejus metus bus apsaugotas nuo erkinio encefalito. Vėliau patartina skiepus kartoti kas trejus-penkerius metus. Siekiant, kad kuo greičiau būtų įgyjamas apsauginis imunitetas, skiepų terminus galima sutrumpinti tarp 1-os ir 2-os dozės iki 2-jų savaičių. Erkių aktyvumo sezonas Lietuvoje kovo-lapkričio mėn. Pirmoji erkinio encefalito dozė neapsaugo nuo erkinio encefalito, erkei įkandus prieš dvi savaites po injekcijos. Austriška vakcina nuo EE yra inaktyvuota ir nekenkia nei maitinančiai motinai nei kūdikiui. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras š. m. kovo-balandžio mėn.
organizavo akciją „Erkių platinamų ligų profilaktika“ respublikoje. Vakcina nėra kompensuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Viena jos dozė kainuoja apie 37 litai.Deja, net ne visi gydytojai žino, kad Lietuvoje jau yra vakcinos nuo vėjaraupių, nors vėjaraupiai labai paplitusi liga, kurią sukelia Varicella-zoster virusas /VZV/. Ja lengva užsikrėsti,kadangi infekcija labai laki. Vėjaraupiais serga kūdikiai, vaikai ir suaugusieji. Kuo ligonis vyresnis, tuo liga sunkesnė. Pasveikus, virusas gali išlikti organizme ir suaktyvėjus sukelti ligą, vadinamą herpes-zoster (juosiančiąją pūslelinę), pasireiškiančią skausmingu pūsliniu bėrimu. Poherpetinė neuralgija trunka nuo kelių mėnesių iki metų žaizdoms sugijus. Ypač pavojinga, kai pažeidžiama akies ragena. Tokiais atvejais galima apakti. Specifinis priešvirusinis gydymas labai brangus ir nepakankamai efektyvus. Tyrimais nustatyta, kad paskiepijus vėjaraupių vakcina, įgytas imunitetas turi įtakos ir herpes-zoster sukeliamai juostinei pūslelinei.
Bakterija Streptococcus pneumoniae-pneumokokas, labai svarbus ligų ir mirties etiologinis faktorius. Pneumokokinė pneumonija rimta ir plačiai paplitusi liga, kurios baigtis gali būti ir fatališka. Kasmet JAV nuo pneumokokinių infekcinių ligų miršta 40 000 žmonių (serga 500 000 žmonių), vien pneumokokiniu meningitu serga 6 000. Ligą sunku diagnozuoti ir gydyti. S. pneumoniae plačiai paplitęs ir lengvai oro lašeliniu keliu perduodamas patogenas. 30 proc. sveikų suaugusiųjų bei 60 proc. vaikų nosiaryklėje yra pneumokokų. Lokalus sukėlėjo plitimas iš viršutinių kvėpavimo takų gali sukelti faringitą bei viduriniosios ausies uždegimą. Vyresnio amžiaus žmonėms didėja rizika susirgti sunkia pneumokokine infekcine liga. Didelis mirtingumas susijęs su pneumokokine pneumonija. Šiandien pasaulyje plačiai vartojama II kartos 23–valentės pneumokokinės vakcinos, tai „Pneumo 23“ vakcina (pranc.). Vakcinoje „Pneumo 23“ yra 23 serotipai, kurie veiksmingi nuo 85 proc. patogeninių pneumokokų. Tai gerai toleruojama vakcina. Po 5-6 dienų po skiepijimo prasideda antikūnų gamyba ir išlieka 5 metus. Šia vakcina skiepijama nuo 2 metų amžiaus.
Virusinis hepatas B – devintoji mirties priežastis. Pasaulis kenčia nuo hepatito B, kuris įgyja vos ne epidemijos mastą. Hepatito B virusu užsikrečiama hematogeniniu, lytiniu keliu, per kraują, spermą, makšties sekretą, seiles. Virusas labiau atsparus išorinėje aplinkoje, jis yra 100 kartų atsparesnis už ŽIV virusą. Kiekviena pasaulio valstybė turėtų surasti lėšų VH–B vakcinacijai, nes gydymo išlaidos didelės ir kol kas nepakankamai efektyvios. Tik Europoje jos siekia 4,5 milijardo DM. Europoje masinę vaikų ir paauglių imunizaciją prieš virusinį hepatitą B pradėjo Albanija, Bulgarija, Prancūzija, Vokietija, Liuksenburgas, Italija, Moldova, Portugalija, Rumunija, Ispanija. Šios ligos išvengti galime.
Vakcinos veiklioji medžiaga yra genoinžinieriniu būdu pagamintas hepatito B viruso paviršinis antigenas. Vakcina prieš hepatitą B nėra susijusi su žmogaus krauju arba kraujo produktais. Vakcinos imunogeniškumas siekia 95-98 proc., vakcina labai gerai toleruojama. Skiepijama trimis injekcijomis, tarpas tarp I-os ir II-os dozės 1-3 mėn. Trečia injekcija atliekama po 5 mėn. nuo pirmos injekcijos, vienkartinės-palaikomosios (busterinės) dozės kartojamos kas 10 metų.
Skiepijama nuo mirtinai pavojingos meningokokinės infekcijos A ir C tipų. Ši vakcina neapsaugoma nuo B tipo ligos sukėlėjo, tačiau mūsų sąlygomis meningokokinės infekcijos riziką sumažina maždaug du kartus. Europoje dažniausiai paplitę B ir C meningokokinės infekcijos tipai, Afrikoje – A, nuo kurio nemažai miršta žmonių. Vakcinuoti galima vaikus nuo 2 metų amžiaus. Dar nėra sukurta vakcina nuo B tipo.
Nuo pasiutligės rekomenduojama profilaktiškai pasiskiepyti rizikuojantiems susirgti šia liga asmenims-kailiadirbiams, iškamšų meistrams, veterinarijos specialistams, vykstantiems į endemines zonas. Profilaktiškai atliekamos 3 dozės per vieno mėnesio laikotarpį, vienkartinė busterinė dozė atliekama po metų, sekančios revakcinacijos kas 5 metai po 1-ą dozę. Ekstraprofilaktikai atliekamos 5 dozės per vieną mėnesį.
Gripo vakcina, pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) rekomendacijas, gaminama prognozuojamiems sezono gripo viruso tipams. Gautos naujo sezono (2000–2001 m.) vakcinos nuo gripo, kurių sudėtyje yra atitinkamų gripo virusų antigenų – A (Moskov), A (New Caledonia), A (Panama), B (Beijing), B (Yamanashi). Gripas sunkus susirgimas, neretai lydimas sunkių komplikacijų. Amerikos širdies ligų asociacija paskelbė, kad vakcina nuo gripo gali labai sumažinti riziką susirgti širdies ligomis. Net 67 proc. patirdavo pakartotinius širdies ploto skausmo priepuolius (arba net miokardo infarktus) po to kai persirgdavo angina arba gripu. Išvada labai paprasta – geriau pasiskiepykite nuo gripo, ypač jeigu širdis yra silpna.
Skiepyti gali tik specialistas, turintis licenciją, poliklinikoje, privačiame skiepų kabinete arba įstaigos administracijos pakviestas į darbo vietą. Prekiauti vakcinomis vaistinėse draudžiama. Laisva prekyba vakcinomis

pažeistų ir šalčio grandinės principą. Pravartu turėti skiepų pasą, kuriame užfiksuotos visos vakcinacijos. Tarp skirtingų skiepų turi būti išlaikyti atitinkami intervalai, nesilaikant neįgyjama tinkamo imuniteto. Skiepytis patiems jokiu būdu negalima. Vakcina yra ypatingas preparatas, juo gali skiepyti tik tam darbui paruoštas medicinos darbuotojas. Naujos kartos vakcinos turi daug mažiau šalutinių poveikių. Šiandien turime galimybę pasirinkti saugias, polivalentines vakcinas, o gydytojas-specialistas gali parinkti skiepus pagal individualų skiepijimo planą. Pravartu skiepytis silpnesnės sveikatos žmonėms. Dar gaji nuomonė, kad negalima skiepyti sergančiųjų diabetu, pielonefritu, atopiniu dermatitu ar kitomis lėtinėmis ligomis. Kontraindikacijų skiepams beveik nėra, nebent piktybiniai augliai, todėl skiepytis turėtų visi didesnę riziką turintys žmonės senyvo amžiaus, sergantys lėtinėmis ligomis, vartojantys daug vaistų. Išleidžiamos lėšos vakcinacijai kur kas mažesnės negu lėšos išleidžiamos ligonio gydymui ir jų kaštai prie atskirų infekcijų yra 10-17 kartų mažesni.
Europoje nėra sistemos, kuri priverstų žmones skiepytis. Tuo tarpu Jungtinėse Valstijose nepaskiepyti vaikai negali patekti į vidurinę mokyklą, o susirgusiam tymais nepasiskiepijusiam žmogui draudimo kompanijos nemoka už gydymąsi.
Neretai nedrįstama skiepytis, nes galvojama, kad skiepai gali sukelti vieną ar kitą ligą, pakenkti sveikatai. Tokios baimės nepagrįstos. Vakcina negali sukelti ligos, nes joje nėra gyvo sukėlėjo. Manau, kad dar labai trūksta informacijos, vyrauja nuostata – „aš nesusirgsiu, susirgs kažkas kitas“, be to į daugelį susirgimų žiūrima kaip į lengvą ligą, kaip pvz. gripas, vėjaraupiai, raudonukė, kiaulytė. Šie žmonės labai klysta. Neretai gripas sukelia rimtų komplikacijų – plaučių uždegimą, miokarditą, bronchitą, encefalitą, pielionefritą ir pan. Nėščia moteris nesirgusi ir nepakankamai paskiepyta nuo raudonukės, kontaktavusi su sergančiu raudonuke, gali pagimdyti kūdikį su širdies yda, kita patologija. Susirgti parotitu (kiaulyte) ypač pavojinga berniukams, ypač vyresniame amžiuje, ko pasekoje gali išsivystyti sėklidžių uždegimas, sąlygojantis tolimesnį nevaisingumą.

Antigenai

Antikūnai atpažįsta ir sunaikina infekcijos sukėlėjus. Jų susidaro persirgus natūralia infekcija arba po vakcinacijos (pasiskiepijus). Antikūnų preparatai (imunoglobulinai, serumai) paprastai gaminami iš natūralia infekcija persirgusio žmogaus arba paskiepyto gyvūno kraujo. Jie vartojami tik skubiais atvejais, kai aktyvusis imunitetas nespėtų susidaryti ir apsaugoti nuo infekcijos. Pavyzdžiui, patyrusiesiems atviras traumas (kai žaizda užteršta) skiriama antikūnų prieš stabligę, o įkąstiesiems ar aplaižytiesiems nežinomo ar įtariamo sergant pasiutlige gyvūno – antikūnų prieš pasiutligę. Normalusis žmogaus imunoglobulinas vartojamas, kai organizmas pasigamina per mažai natūralių imunoglobulinų ir kai kuriais kitais atvejais.

Literatūros Sąrašas

• A. Svičiulis „ Imunologija“
• http://www.sveikas.lt/rodyti2.asp?skyrius1=45&skyrius2=227
• http://www.delfi.lt/news/daily/science/article.php?id=3044047
• http://skiepai.free-hosting.lt/

Leave a Comment