Patogeniniai kokai

Bakterijos (gr. bakterion – lazda) yra vienaląsčiai, neturį chlorofilo mokroorganizmai. Pagal formą bakterijos skirstomos į 3 pagrindines grupes: rutulėlių formos (kokai), tiesios lazdelės ir vingiuotos lazdelės (vibrionai, spiralės).

Kokai (gr. coccus – uoga) yra sferinės, elipsoidinės, lanceto ar kavos pupelių formos mikrobai. Po dalijimosi kokai nevienodai išsidėsto. Pagal išsidėstymą, dalijimosi būdą ir biologinius savumus kokai skirstomi taip:

Mikrokokai Pavieniui išsidėstę kokai
Poriniai kokai Kokai išsidėstę grandinėle
Streptokokai Kokai išsidėstę grandinėle
Tetrakokai Išsidėstę po 4. Jie dalijasi dviem viena kitai statmenomis plokštumomis.
Sarcinos Susijungę į ryšulėlius po 8, 16, 32 ir daugiau kokų. Jos dalijasi per tris viena kitai statmenas plokštumas.
Stafilokokai Išsidėsto krriūvelėmis, dalijasi nesistemingai per kelias plokštumas

Gramteigiami kokai

PŪLINIAI STAFILOKOKAI IR JŲ SUKELIAMOS LIGOS

Patogeniniai stafilokokai sukelia įvairias ligas, pvz.: sikozės – pūlinius plauko maišelio arba riebalų liaukos uždegimus plaukuotoje veido dalyje, furunkulus (šunvotes) – ribotą pūlinį apie plauko maišelį ir riebalų liauką su audinių nekroze centre. Karbunkulus – kelis susiliejančius furunkulus su keletu nekrozės židinių. Abscesus – ribotą poodinio audinio pūlinį. Flegmoną – difuzinį poodinio audinio pūlinį. Landuonį – piršto uždegimą. Anginą – tonsilių pūlinį uždegimą. Limfagoitą ir limfadenitą – limfagyslių ir limfamazgių uždegimą. Osteomielitą – kaulų čiulpų uždegimą.

Palyginti dažnai sttafilokokai sukelia sepsį, maisto toksikoinfekcijas o hospitalizmo atveju – vaikams pneumonijas, pleuritus, moterims pogimdyminius mastitus, chirurgines pūlines komplikacijas. Stafilokokai gali sukelti antrines ligas, sergant gripu, raupais ir kitomis infekcijomis.

Stafilafokus pūliuose pirmasis pastebėjo R. Kochas (1878), skystoje terpėje juos išaugino L. Pasteras (1880), o jų

ų patogeniškumą įrodė A. Ogstonas (1881).

Morfologija

Stafilokokai yra gramteigiami, apvalios formos, nejudrūs, neturi sporų. Kai kurie stafilokokų biotipai turi kapsulę. Pūlių tepinėlyje kokai išsidėsto ekstraceliuliarai ar intraceliuliariai, pavieniui ar nedidelėmis krūvelėmis. Terpėje išauginti kokai tepinėlyje išsidėstę gausiai ,vynuogių kakes primenančiais telkiniais. Gerai dažosi anilino dažais.

Kultivavimas

Stafilokokai yra aerobai ir fakultatyviniai aerobai. Gerai auga mėsos – peptono agare, mėsos peptono – buljone, sukrešintame serumeš Optimalus terpęs pH – 7,2 – 7,6. Optimali augimo temperatūra – 37 ºC. Be to, gali augti agare su 15% NaCL 45 ºC temperaūroje.

Mėsos – peptono agare jaunos kolonijos yra S formos, stmbbios (1-4 mm skersmans), apvalios, neskaidrios, blizgančiu paviršiumi. Vėliau kolonijos gali virsti R ar L forma. Pagal pigmento sudarymą skiriama auksinisč baltasis citrininis stafilokokas. Pigmemtas yra lipochromas, tirpstantis eteryje, benzineč chloroflome. Kraujo agare eritrocitus hemolizuoja (β hemolizė) ne visiškai paatogenškų stafilokokų biotipai. Mėsos – peptono buljoną stafilokokai drumsčiač kartais sudarydami paviršiuje plėvelę, o antdugno – nuosėdas.

Fermentinis aktyvumas

Patogeniniai stafilokokai anaerobinėse sąlygose fermentuoja gliukozę, manitą iki rūgščių. Jie išskiria koaguliazę, ureazę, fosfatazę, katalazę, lecitinazę, proteinazę, fibrinolizmą. Želatiną suskystina piltuvėlio pavidalu per 4-5 dienas. Pieną sutraukaia ir paptonizuoja, lėtai suskystina sukrešinto serumo terpę. Neskaido inulino. Sudaro amoniaką, sieros vandenilį, nesudaro indolo. Nitratus redukuoja į nitritus.

Rezistentiškumas

Stafilokokai atsparųs džiovinimui, saulės šviesai, temperatūrai. Buljone jie išgyvena 3-4 mėn., dulkėse – apie 3 mėn. 3-5 % fenolio, 0,1 % sublimato tirpalai stafilokokus uwmu.a per 15-20 min. Enterotoksinai yra at

tsparesni temperatūrai, negu patys stafilokokai.

Stafilokokai yra jaurūs antibiotikams (streptomicinui, eritromicinui), anilino dažams briliantinio žaliajam, fagams. Pagal rezistentiškumą, fagams skiriamos 5 stafilokokų grupės (I, II, III, IV, V), į kurias įeina apie40 stafilokokų fagotipų. Fagotipai nustatomi, aiškinant infekcijos šaltinį, stafilokokų plitimo kelius. Daugelis enterotoksinus išskiriančių stafilokokų priklauso III arba mišriai fagų grupei.

Patogeniškumas

Stafilokokai patogeniški naminiams ir laboratoriniams gyvuliams. Suleidus jiems statilokokų į poodį, išsivysto abscesai, o suleidus į veną – septicemija.
Patogeniški stafilokokai išskiria egzotoksinus ir endotoksnus. Žmogaus organizmą žalingai veikia α ir β egzotoksinai.
α toksinas yra termostabilus. 37 ºC temperatūroje hemolizuoja triušio bei avino eritrocitus, pasižymi antigeninėmis savybėmis.
β toksinas yra termostabilus, hemolizuoja žmogaus ir avino eritrocitus (bet ne triušio), nesukelia nekrozės. Lėtai virsta anatoksinu.
Maždaug 75% patogeniškų stafilokokų biotipų išskiria eterotoksinus, kurie žymimi A, B, C, D. Enterotoksinas A sukelia maisto toksikoinfekcijas; jis yra atsparus kaitinimui ir cheminėms medžiagoms. Enterotoksinas B yra termolabilus baltymas; jis randamas sergančių enteritų vaikų organizme, sunkiai nukenksminamas formalinu, audinių kultūroje sukelia citopatinį efektą. Enterotoksinas C sukelia vėmimą beždžionėms, o enterotoksinas D – vėvimą katėms.
Kitos stafilokokų išskiriamos medžiagos:

Leukocidinas Tirpdo leukocitus, žudančiai veikia kaulų čiulpų ir nervų ląsteles .
Fibrinolizinas Tirpdo fibriną, esantį uždegiminio židinio barjere, ir fibrino krešulį.
Koaguliazė Stabdo fagocitozę, sokrešina žmogaus, gyvulio plazmą.
Fosfatazė Skaido fosfatus.
Lecitinazė Skaido leticiną, esantį triušio, žmogaus, avino eritrocitų apvalkalėlyje.

Hialuronidazė Skaido hialurono rūgštį, įeinančią į

jungiamojo audinio sudėtį
Antikoaguliantas Trukdo kraujui kršėti.
Hemagliutininai Agliutinuoja triušiu eritrocitus.

Stafilokokų patogeniškumas priklauso nuo koaguliazės, lecitinazės, fosfatazės, healuronidazės, fibrinolizino, egzotoksino.

Patogenezė

Infekcijos šaltinis – sergantieji pūliniais žmonės ar patogeninių kokų nešiotojai, kurių nosiaryklėje kokai dauginasi. Užsikrečiama per orą lašiniu ar kontakto būdu, per užterštą maistą. Stafilokokų įėjimo į organizmą vartai – sužalota oda ir gleivinės, virškinimo traktas. Patogeniniai stafilokokai patenka į poodį ar po gleivine pro smulkius odos ir gleivinės įdrėskimus, žaizdas ar tiesiog įtrinant. Nusilpus organizmui, išsivysto riboti pūlinio uždegimo židiniai. Pūliniai dažniau pasitaiko:
1) nesilaikantiems sanitarijos ir higienos reikalavimų žmonėms, ypač tiems, kuriems darbo metu nuolatos teršiama oda, drabužiai (batsiuviai, metalurgijos fabrikų darbininkai);
2) medicinos darbuotojams (laboratorijoje dirbantiems su stafilokokų kultūromis, dermatologams);
3) sergantiems diabetu (cukralige) ar nusilpusiem asmenims.
Stafilokokams išskiriant toksinus, pasireiškia bendra organizmo reakcija, pakyla temperatūra. Leukocidinas sulėtina fagocitozę, dėl to stafilokokai lengviau skverbiasi gilyn į audinius. Stafilokokai gali patekti į kraują ir sukelti ligą – sepsį ar septikopiemiją.
Maisto toksikoinfekcijas sukelia stafilokokai ir jų toksinai (endotoksinai, egzotoksinai), ar vieni toksinai. Susergama, suvalgius žuvies, mėsos, pieno produktų, kuriuose yra daug stafilokokų ir jų enterotoksinų. Inkubacinis periodas trunka 2-3 val., o kartais – nuo 30 min. iki 6 val.
Hospitalizmo atveju patogeniniai stafilokokai pastoviai cirkuliuoja stacionare, ypač chirurginiame, gimdymo ir vaikų skyriuose. Jie dar vadinami vidaus infekcijų sukėlėjais, nes sukelia pūlines pooperacines komplikacijas, vaikams sunkius plaučių uždegimus.

Imunitetas

Sveiką žmogų nuo stafilokokų saugo od

dos ir gleivinės barjeras, ten esą mikrobai antagonistai. Uždegimo židinyje vyksta intensyvi fagocitozė, dėl to stafilokokams sunkiau išplisti organizme. Įgytas imunitetas nepastovus. Dažnai susergama pakartotinai ar išsivysto lėtinė forma.

Diagnozė

Ieškoma patogeninių stafilokokų pūliuose, skrepliuose, šlapimo nuosėdose, išmatose, o sepsio atveju – kraujyje. Mikroskopuojant dažyti Gramo būdu tepinėliai ir tiriama medžega sėjama į tepes (5-10℅ triušių ar avino kraujo agarą ir 1℅ gliukozės buljoną). Sepsio atveju 5-10 ml kraujo pasėjama prie ligonio lovos į 50-100 ml gliukozės buljoną su 0,25℅ agaro, tuojau pat sumaišant kraują su terpe (kad nesusidarytu kraujo krešulys). Pūlių pasėliai inkubuojami 37ºC temperatūroje 24-48 val., o kraujo pasėliai – iki mėnesio.
Išauginus gryną kultūrą, nustatomas stafilokokų pigmentas, β hemolizė (avino eritrocitų agare), rezistentiškumas antibijotikams ir patogeniškumas. Nustatant patogeniškumą, tiriama, ar stafikokokai išskiria plazmokoaguliazę, lecitinazę; be to, tiriamąja medžiaga užkrečiami laboratoriniai gyvulėliai.

Gydymas

Stiprinamas bendras organizmo atsparumas. Odos pūliniai tepami brilijantinio žaliojo tirpalu. Nustačius stafilokokų rezistentiškumą, parenkami gydimui antibijotkai: penicilnas, drauge su streptomicinu, eritromicinu, ar sulfanilamidais. Jei pūlinė liga ilgai užsitęsia ar dažnai recidyvuoja, skiriamas stafilokokinis anatoksinas, autovakcina, stafilofagai, aukšto titro antitoksinis serumas. Geri rezultatai gaunami, vartojant antifaginą. Jis kasdien leidžiamasdidėjančiomis dozėmis (nuo 0,1 iki 1 ml) į poodį, kol gaunamas reikiamas efektas. Antifaginas labai sustiprina fagocitozę.

Profilaktika

Labai svarbu yra sanitarinė žmonių kultūra buityje, gamykloje, darbo metu. Turintiems pūlinių neleidžiama dirbti maisto paruošimo įmonėse tol, kol jie neišsigydo. Mikrotraumos vietos tepamos jodu, anilino dažais. Norint suaktyvinti imunizaciją, leidžiama anatoksino. Hospitalizmui išvengti stacionaruose taikomas griežtas sanitarinis higieninis režimas. Pastoviai tikrinama stacionaruose higieninė būklė – nustatomas palatų oro ir palatuose esančių daiktų užterštumas patogeniniais stafilokokais. Tikrinami medicinos darbuotojai, ar jie nenešioja patogeninių stafilokokų.

STREPTOKOKAI

Streptokokų yra daug rūšių, tačiau tik nedaugelis iš jų patogeniški žmonėms. Streptokokai yra suskirstyti į grupes pagal jų antigeninę sandarą. F. Grifitas, atlikęs gliutinacijos reakciją su hemoliziniais streptokokais, rado 51 jų serologinį tipą. R. Lensfild, atlikusi precipitacijos reakciją, nustatė 17 serolodinių grupių (nuo A iki S), iš kurių pagrindinės yra 5 – A, B, C, D, L. Daugelis žmogui patogeniškų streptokokų priklauso A grupei.

Praktiniame darbe streptokokai skirstomi pagal hemolizės tipą kraujo agare.

β hemoliziniai streptokokai visiškai hemolizuoja eritrocitus, terpė apie koloniją gelsva, nes eritrocitų hemoglobinas ir stroma yra suardyti.

α hemoliziniai streptokokai dalinai hemolizuoja eritrocitus, terpė apie koloniją žalsva, nes eritrocitų hemoglobinas virsta hematinu ir heminu; eritrocitų stroma nepakitusi.

α¹ hemoliziniai streptokokai labai silpnai hemolizuoja eritrocitus , hemolizė sunkiai įžiūrima.

γ streptokokai – nehemoliziniai streptokokai. Eritrocitų nehemolizuoja.

Pagrindinė streptokokų buveinė organizme yra nosiaryklė. 77-100℅ sveikų žmonių tonsilėse randama α hemolizinių streptokokų. Rudenį ir žiemą, kai daugiau gyventojų serga ūminėmis kvėpavimo takų ligomis, streptokokų burnoje randama dar daugiau.

Gramneigiami kokai

MENINGITO NEISERIJOS – EPIDEMINO CEREBROSPINALINIO MENINGITO SUKĖLĖJOS

Epideminis meningitas yra ūminis pūlingas galvos ir nugaros smegenų minkštųjų dangalų uždegimas, kuriam būdinga meningitiniai reiškiniai, sprando raumenų rigidiškumas, opistotonus (būklė, kai ligonis guli ant šono, atlošęs galvą į užpakalį), kartais cerebrobulbarinių nervų pažeidimo reiškiniai.

Meningito neiserijos pirmą kartą buvo atrastos sergančio meningitu tikrove; 1887 m. A. Veichselbaumas jas išaugino grynoje kultūroje ir išsamiau ištyrė jų savumus.

Morfologija

Tai gramneigiami, pupelių formos diplokokai, kurių įgaubtosios pusės atkreiptos viena įkitą. Neturi sporų, kapsulių, yra nejudrūs. Patologinėje medžiagoje jie dažniausiai būna intraceliuliariai (leukocituose). Kartais jie išsidėsto kaip tetrakokai. Grynoje kultūroje kokai polimorfiški, nevienodai nusidažę (polichromazija).

Kultivavimas

Meningito neiserijos yra reiklūs terpėms aerobai. Pasitaiko neiserijų, augančių kaip anaerobai ar kaip mikroaerofilai. Auga Hotingerio ar gliukozės buljone su natyviniu baltymu (kraujo serumu). Optimalus terpės pH – 7,5. Optimali augimo temperatūra – 37ºC; neauga žemesnėje kaip 25ºC temperatūroje.

Kraujo agare jų kolonijos būna smulkios (0,5 – 1 mm), sviesto konsistencijos, apvalios, lygiu paviršiumi, skaidrios, pereinamoje šviesoje melsvos ir atrodo lyg vandeniu praskiesto pieno lašeliai. Terpės gilumoje kolonijos pilkai žalsvos. Eritrocitų nehomilizuoja. Skystas terpes drumsčia tolygiai; ant dugno sudaro nuosėdas, o po 3-4 d. – paviršiuje dantytą plėvelę.

Fermentinis aktyvumas

Nedidelis, skaido iki rūgščių gliukozę ir maltozę. Neskystina želatinos, nesutraukia pieno.

Rezistentiškumas

Meningito neiserijos labai atsparios. Jos yra jautrios džiovinimui (žūva per kelias valandas), 60ºC temperatūrai (žūva per 10 min.), žemai temperatūrai, termostato temperatūros svyravimams. Kambario temperatūroje žūva per 1 – 2 val.Dezinfekuojančios medžiagos meningito neiserijas užmuša beveik momentaliai.

Antigeninė sandara

Meningito neisijos turi du antigenus: proteininę frakciją (P medžiagą) ir polisacharidų. Proteininė frakcija yra bendra visoms meningito neiserijoms, o polisacharidai nulemia tipų specifiškumą. Pagal tarptautinę klasifikaciją yra 4 meningito neiserijų grupės, žymimos A, B, C, D. Į jas įeina 7 serotipai.

Patogeniškumas

Meningito neiserijos organizmą veikia termostabiliais endotoksinais, kurie turi ir egzotoksinų savumų. Eksperimentiškai meningitą galima sukelti beždžionėms, triušiams, suleidus jiems meningito neiserijų į stuburo kanalą ar subokcipitaliai. Intraperitoneakiai užkrėstos jūrų liaulytės ar pelės žūva nuo intoksikacijos ar septicemijos.

Patogenezė

Meningitu dažniausiai serga 1 – 5 metų vaikai, nors gali sirgti ir suagę. Infekcijos šaltinis – ligoniai, rekonvalescentai ir sveiki meningito neiserijų nešiotojai, kurių nosiaryklės gleivinėje šios bakterijos vegetuoja. Užsikrečiama per orą lašaliniu būdu. Patekęs į nosiaryklę ligos sukelėjas, esant palankiomis sąlygomis, dauginasi jos gleivinėje. Vienais atvejais jis sukelia tik katarinius reiškinius (tonsilitą), kitais – meningitą ir rečiau – sepsį. Meningito inkubacinis periodas – 2-4-6 dienos. Meningito neiserijos patenka į kraują (trumpalaikė bakteriemija), įsikuria galvos bei nugaros smegenų dangaluose ir sukelia pūlingą uždegimą.
Imunitetas

Žmonėms ligos sukėlėjui nelabai imlūs. Iš visų užsikrėtusiųjų suserga apie 0,5℅, o meningito neiserijų nešiotojų tarp sveikų žmonių yra nemažai. Persirgus įgyjamas ilgalaikis antibakterinis imunitetas.

Diagnozė

Meningito neiserijos labai jautrios šalčiui ir į tai atsižvelgiama, persiunčiant tyrinui medžiagą. Laboratorijoje medžiaga iki tyrimo laikoma termostate. Menengitų neiserijų ieškoma, mikroskopuojant likvoro centrifuguotų nuosėdų, nosiaryklės gleivių ir kraujo tepinėlius, dažytus vandeniniu fuksinu ar metilenu mėlynuoju bei Gramo būdu.

Meningito neiserijos indetifikuojamos, nustačius jų fermentinį akyvumą ir antigeninę sandarą su agliutinuojančiais serumais.

Gydimas

Šalia simtomino gydimo skiriamas penicilinas (drauge su streptomicinu, eritromicinu, sulfanilamidais), tetraciklinas, teraąmicinas.

Profilaktika

Ligoniai izoliuojami ir gydomi. Epideminiame židinyje daroma dezinfekcija 1℅ chloramino tirpalu, patalpos vėdinamos. Kontaktiniai asmenys tikrinami, ar jie nėra meningito neiserijų nešiotojai.

hospitalinės infekcijos samprata

Atmosferos oras – nepalanki mokrobams terpė, nes jame trūksta maisto medžiagų, drėgmės; mikrobus žalingai veikia ultravioletiniai saulės spinduliai.

Atmosferos orą gali užteršti vandens šaltinių, dirvožemio, žmogaus ir gyvukių mikroflora. Oras labiausiai būna užterštas arti žemės paviršiaus. Kuo aukščiau nuo žemės, tuo oras švaresnis. Labai nedaug mikrobų būna poliarinių sričių, taigų ore, kalnų viršūnėse, viš jūrų, ežerų miškų (2-3 mikrobai 20 m³ oro). Labiau užterštas miestų ir neapsodintų medžiais vietovių oras. Mikroorganizmais gali būti užteršti debesys.

Oro užterštumo įvertinimas Vasarą Žiemą

Iš viso mikrobų α streptokokų Iš viso mikrobų β streptokokų
Švarus <1500 <16 <4500 <36
Užteštas >2500 >36 >7000 >124

Atmosferos oro mikroflorą sudaro įvairūs saprofitai (stafilokokai, sarcinos, sporinės lazdelės, pelėsiai, mielės).

Patalpų oras mikrobais labiau užterštas, negu atmosferos. Blogai vėdinamų, dulkėtų, nešvarių patalpų 1 m³ oro būna 45000-60000 mikrobų. Tai daugiausia saprofitiniai kokai, gramteigiamos lazdelės, drėgnoje patalpoje vyrauja įvairūs grybeliai, aktinomicetai.

Saulėtoje švarioje patalpoje vyrauja pigmentinės bakterijos; jos yra insoliacijos (saulėtumo) rodiklis. Čia mikrobų maždaug 10000 kartų mažiau, negu tamsiose, nešvariose patalpose.

Patalpų ore paprastai randama žmogaus nosiaryklės saprofitų ir gana dažnai – patogeninių kokų, kurie į orą gali patekti iš pūlinių žaizdų. Hemolizinių kokų gali būti ir medicinos įstaigų ore, ypač stacionaruose, kur yra įsigalėjęs hospitalizmas. Hospitalizmas yra stacionaruose dažnai pasitaikanntys infekciniai susirgimai, kuriuos sukelia tos pačios rūšies, atsparūs antibijotikams mikrobai. Šiuos mikrobus stacionaruose platina medicinos personalas, ligoniai (patogeninių mikrobų nešiotojai), kai nesilaikoma aseptikos bei režimo. Ore tų patalpų, kuriuose gyvena sergantys asmenys ar bakterijų nešiotojai, nors retai, bet galima rasti tuberkuliozės mikrobakterijų, difterijos, kokliušo lazdelių, juodligės lazdelių ir jų sporų, riketsijų, gripo, epideminio parotito, epideminio encefalito A tipo (Ekonomo ligos) virusų, adenovirusų.

Patogeniniai mikroorganizmai į orą patenka su skysčių lašeliais, žmogui kosint, čiaudint, kalbant ar su dulkėmis (fiziologinis aerozolis). Užsikrėtimo pavojus tuo didesnis, kuo mikrobų lašelių koncentracija yra didesnė ir kuo ilgiau sveikas individas būna arti ligonio. Per dulkes užsikrečiame žymiai rečiau. Oro dulkėse galima rasti hemolizinių streptokokų, patogeninių stafilokokų, kartais – tuberkuliozės mikobakterijų, kurios dulkėse išgyvena iki keleto mėnesių.

Mikrobiologiniai oro tyrimai

Nustatoma: 1) bendras mikrobų kiekis ore: kiek jame yra pigmentinių bakterijų ir kiek grybelių;

2) kaip oras užterštas patogeniniais stafilokokais, α ir β hemoliziniais streptokokais. Radus ore daugiau patogeninių kokų, galima manyti, kad orą pastoviai teršia kokų nešiotojai.

Tiksliau oro užterštumas nustatomas, siurbiant orą Krotovo aparatu. Oro bangos smūgiai atsomuša į aparate esančią atidengtą Petri lėkštelę su terpe. Ši lėkštelė sukasi pagal laikrodžio rodyklę 60 aps/min. greičiu. Oras iš aparato išmetamas pro specialų vamzdelį, sujungtą su mikromanometru, kuris parodo prėjusio pro aparatą oro kiekį.

Naudota literatūra: V. Girdzijauskas, D. Vikonytė – Vasiljevienė „Mikrobiologija“

Leave a Comment