TurinysĮvadas …………………………………………………………………………………………………………………..11. Tuberkuliozės epidemiologija ……………………………………………………………………….21.1 Tuberkuliozės sukėlėjas ………………………………………………………………………………..21.2 Tuberkiliozės etiologija ………………………………………………………………………………..31.3 Rizikos susirgti plaučių tuberkulioze faktoriai ir veiksniai ………………………………..41.4 Tuberkuliozės stadijos ………………………………………………………………………………….61.5 Tuberkuliozės klinika …………………………………………………………………………………..71.6 Vaikų tuberkuliozė ……………………………………………………………………………………….72. Virusinis hepatitas ………………………………………………………………………………………..82.1 Epidemiologija …………………………………………………………………………………………….82.2 Hepatitas A ………………………………………………………………………………………………….92.3 Hepatitas B ………………………………………………………………………………………………….102.4 Hepatitas C ………………………………………………………………………………………………….103. Gripas ………………………………………………………………………………………………………….113.1 Epidemiologija ……………………………………………………………………………………………..123.2 Patogenezė ……………………………………………………………………………………………………133.3 Klinika …………………………………………………………………………………………………………143.4 Komplikacijos ………………………………………………………………………………………………153.5 Vaikų gripas …………………………………………………………………………………………………153.6 Prognozė ………………………………………………………………………………………………………163.7 Diagnozė ………………………………………………………………………………………………………16Išvados …………………………………………………………………………………………………………………….17Literatūros sąrašas …………………………………………………………………………………………………….18ĮvadasTuberkuliozė – viena iš labiausiai išplitusių užkrečiamų ligų visame pasaulyje. Ji buvo paplitusi ir įprasta XVII – XIXa. Lietuvoje. Blogėjant socialiniams ir ekonominiams faktoriams ši liga vėl tapo svarbiausia XX amžiaus problema tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu požiūriu. Ligos plitimo neriboja nei klimatinės sąlygos, nei geografinė padėtis. Tuberkuliozė priskiriama socialinių ligonių grupei. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis, šia liga užsikrėtę beveik 2 milijonai gyventojų. Šia liga kasmet suserga per 8 milijonus žmonių. Kiekvienais metais nuo džiovos miršta per 3 milijonus sergančiųjų šia liga. Nors jos sukėlėjas buvo atrastas daugiau kaip prieš 100 metų bei surasta vakcina, tačiau tuberkuliozė iki šiol neįveikta bei kelia realų pavojų.Lietuvoje šios ligos pakilimas stebimas nuo 1989 metų ir šie rodikliai vis didėja. Per pastarąjį dešimtmetį sergamumas ir mirtingumas padidėjo 30% bei ėmė vyrauti toli pažengusios ir išsiplėtusios tuberkuliozės formos. Tokiu greičiu plintanti liga per šį dešimtmetį gali pražudyti 30 milijonų gyventojų.Virusiniai hepatitai (VH) yra viena aktualiausių Lietuvos sveikatos apsaugos problemų. Sergamumas ir toliau užima 3 vietą (po ūminių respiracinių ir žarnyno ligų) suaugusiųjų infekcinėje patologijoje – per metus perserga keletas tūkstančių žmonių. Kasmet pasitaiko mirties atvejų. Turint galvoje ilgą ligonių nedarbingumą, brangų gydymą, ir laboratorinius tyrimus, sąnaudas profilaktikai – tai didžiulė ekonominė žala valstybei. Pastaraisiais metais gerokai pasikeitė pasaulio mokslininkų ne tik VH etiologijos, bet ir epidemiologijos, patogenezės, gydymo, ypač lėtinių formų, taktikos samprata. Gripas – epidemiškai plintanti virusinė liga, kuriai būdinga ūminė eiga, trumpas karščiavimas, bendratoksikozė ir kvėpavimo takų uždegimas. Dažnos ir nesuvaldomos epidemijos mažina žmonių atsparumą, aktyvuoja antrines bei lėtines infekcijas. Nuo gripo nemažai ligonių miršta. Todėl jo profilaktika yra viena svarbiausių medicinos problemų.1. Tuberkuliozės epidemiologijaTuberkuliozė yra lėtinė, infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterijos ir iki šiol priskiriama prie labaiusiai paplitusių infekcinių ligų. Tuberkuliozė (džiova) yra tokia sena kaip pati žmonija. Žinių apie šią ligą yra seniausiuose indų dokumentuose, šventuose Vedų knygose, kurių amžius — 2 – 3 tūkstantmečiai. Graikijoje dar prieš Hipokratą buvo žinoma plaučių džiova, pasireiškianti kraujavimu iš plaučių, išsekimu. Todėl ir ligos pavadinimas graikiškas „phthisis“ – išsekimas, sunykimas. Hipokratas aprašė tuberkuliozę, jos simptomus bei priėjo išvados, kad ši liga užkrečiama, todėl ligonius sergančius džiova izoliuodavo. Buvo manyta, jog daugiausi serga 18 – 30 metų žmonės ir sunki lėtinė džiova nepagydoma. 1882m.vokiečių mokslininkui R.Kochui atradus tuberkuliozės sukėlėją – lazdelę, prasidėjo naujas tuberkuliozės mokslo vystymosi etapas. Vėliau susidarius palankioms sąlygoms žmonėms apsigyventi didesniuose miestuose, atsirado didesnės galimybės tuberkuliozės infelkcijai plisti.XIXa. per metus pasaulyje nuo tuberkuliozės mirė apie septyni milijonai žmonių. Sukūrus vaistus ir plačiai jais pradėjus gydyti sergančiuosius ligonius 1960 – 1969m. Buvo prognuozuota, kad kaip ir kitos infekcijos, tuberkuliozė bus likviduota.Tačiau 1993m. Pasaulinė Sveikatos Organizacija tuberkuliozę paskelbė prioritetine problema, Ji iki šiol neįveikta ir yra viena iš labiausiai paplitusių pasaulio ligų.Tuberkuliozė turi ryšį su socialinėmis sąlygomis, gyventojų migracija, ŽIV plitimu, alkoholizmu, narkomanija, ekonominių sąlygų blogėjimu, nepakankama besigydančių sergančiųjų ligonių kontrole, žema sanitarine kultūra. Nuo šios ligos neapsaugotas niekas.
Ši liga nesirenka amžiaus. Apie 80% tuberkuliozės aukų – darbingiausio amžiaus žmonės.Nuo 1990m. Lietuvoje stebimas sergamumo tuberkulioze laipsniškas didėjimas. 2001m. Lietuvoje atvirąja kvėpavimo organų tuberkulioze sirgo 1150 gyventojų. Iš 100 tūkst. Gyventojų sirgo 33. Daugiausia susirgimų registruota Tauragės, Telšių ir Klaipėdos apskristyse (lentelė 1), ypač Šilutės rajone. 1998m. Šilutės rajone sirgo 102 asmenys, o tais pačiais metais visoje respublikoje TBC sirgo 81 gyventojas. Rodikliai rodo, kad sergamumas kvėpavimo organų tuberkulioze Šilutėje didėja. Taigi 2001m. Iš 100 tūkst. Gyventojų sirgo 135 asmenys, o visoje Lietuvoje tik 75 gyventojai (lentelė 2).1.1 Tuberkuliozės sukėlėjasPlaučių tuberkuliozę sukelia mikroorganizmas vadinamas Mycobacterium tuberculiosis arbakitaip vadinamas tuberkuliozės bacilos. M. tuberculiosis atsparios rūgštims, šarmams, alkoholiui bei išoriniams veiksniams. Taigi tuberkuliozės bakterijos savo gyvybingumą išlaiko įvairiais pavidalais, prisitaikydamos ir besikeisdamos pagal aplinkos sąlygas.Užsikrėtimo M. tuberculiosis būdai:1. Per orą2. Per maistą3. Liečiant užkrėstą daiktą4. Per amonio vandenis5. Per placentos kraujagysles6. Organizmo viduje:6.1 Kontaktinis – organo audiniuose ar tarp gretimų organų6.2 Limfohematogeninis6.3 Bronchogeninis1.2 Tuberkuliozės etiologija
Tuberkuliozės infekcijos šaltinis yra žmogus, sergantis atvira plaučių tuberkulioze. Atskirais atvejais – tuberkulioze sergantys gyvuliai. Nuo jų apsikrečiama per pieną, sviestą, sūrį bei mėsą. Tuberkuliozės bakterijomis galima užsikrėsti tiesioginio (sveikinantis, bučiuojantis) ir netiesioginio kontakto 9per užterštus rankšluosčius, patalynę, indus, higienos priemones) metu. Ypač kai ligonis nesilaiko asmens higienos reikalavimų.Tuberkuliozės sukėlėjas plinta per orą (oro lašeliniu būdu). Ligoniui kosint, čiaudint, kalbant, mažytės dalelės, kuriose yra M. tuberculiosis patenka į orą. Šių dalelių vadinamų aerozoliu, diametras yra maždaug nuo 1 iki 5 mikronų. Priklausomai nuo aplinkos dalelės gali išsilaikyti ore keletą valandų. Jei kitas žmogus įkvėps oro su šiuo aerozoliu gali įvykti perdavimas. Tačiau ne kiekvienas turėjęs kontaktą su sergančiuoju tuberkulioze gali užsikrėsti. Tikimybė, kad tuberkuliozė gali būti perduota, priklauso nuo trijų veiksnių:• kiek užkrečiamas sergantysis tuberkulioze;• kokioje aplinkoje vyksta kontaktas;• kiek kontaktas trunka.Tuberkuliozė po užsikrėtimo gali išsivystyti labai greitai: po poros savaičių, dviejų mėnesių, po daugelio metų. Maždaug 5% neseniai užsikrėtusių M. tuberculiosis, liga išsivysto per metus ar dvejus nuo užsikrėtimo. Kitiems 5% – vėliau. Maždaug 10% užsikrėtusiųjų, lieka tikimybė susirgti tuberkulioze. Likę 90% lieka infekuoti, bet per visą savo gyvenimą nesuserga (lentelė 3).1.3 Rizikos susirgti plaučių tuberkulioze faktoriai ir veiksniaiPer pastaruosius metus pablogėjusi Lietuvos gyventojų ekonominė ir socialinė padėtis, patvirtina, kad sergančiųjų plaučių tuberkulioze skaičius žymiai padidėjo. Toks padidėjimas yra atsilikusios šalies rodiklis. Jos plitimui didelės įtakos turi: socialinės – ekonominės priežastys, gyvensena, biologiniai veiksniai, blogas sveikatos apsaugos valdymas, bei nepakankamas finansavimas.Drąsiai galime teigti, jog tuberkuliozė – socialinė liga, nes 50% aktyvia tuberkulioze sergančių asmenų yra socialiai remtinų grupių atstovai: tai pensininkai, bedarbiai, benamiai, mažas pajamas turintys, badaujantys bei asocialūs žmonės. Jų motyvacija gydytis yra labai silpna, todėl jie nesitikrina sveikatos, nereguliariai vartoja vaistus, dėl rėžimo pažeidimų išrašyti iš tuberkuliozės gydymo stacionarų, nesilanko dispanseriuose, savarankiškai nutraukia gydymą. Dauguma asocialių asmenų serga lėtinėmis, išplitusiomis tuberkuliozės formomis, todėl jie ypač pavojingi visuomenei. Piktybiškai vengiantys gydytis baciliniai ligoniai labai didelį epidemiologinį pavojų kelia vaikams, kurių imunitetas dar nesusiformavęs, arba yra labai žemas. Taip pat asmenims gyvenantiems kartu ar kaiminystėje su sergančiu tuberkulioze asmeniu.
Neužtikrintos dirbančiųjų ir tuberkulioze sergančių asmenų socialinės garantijos, nes darbdaviai savo iniaciatyva gali nutraukti darbo sutartį, nesibaigus tuberkuliozės gydymo kursui. Neturi socialinių garantijų ir medikai, kenksmingomis sąlygomis nuolat dirbantys tuberkuliozės gydymo ir profilaktikos įstaigose. Jų rizika užsikręsti ir susirgti yra 100 kartų didesnė, nei kitų žmonių. Medicinos personalui ypač pavojingi atsparūs daugeliui vaistų tuberkuliozės sukėlėjo štamai.Ligos plitimą skatina didžiulė migracija, socialiniai stresai, karai, stichinės nelaimės. Daugiausia sergančiųjų tuberkulioze telkiasi pietryčių azijos ir ramiojo vandenyno vakarų baseino šalyse (Bangladešas, Indija, Kinija ir kt.).Sergamumas šia liga išlieka ir triejuose Baltijos šalyse. Pagal PSO nustatytus standartus, lietuva priklauso vidutinio sergamumo plaučių tuberkulioze šalių grupei.Blogėjant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui, sergančiųjų plaučių tuberkulioze ypač padaugėjo tarp kaimo gyventojų. Tokį pablogėjimą nulemia blogos kaimo gyvenimo sąlygos, sumažėjus kaimo vietovėse transporto priemonių. Padidėjus nedarbui, kaimo gyventojai susirgę ar negaluojantys, vangiai kreipiasi į gydytoją. Nemažai plaučių tuberkulioze sergančių nėščiųjų, ar susirgusių nėštumo metu, bei po gimdymo.Ypač reikia atkreipti dėmesį į rizikos grupėms priklausančius asmenis: alkoholikus, narkomanus, ŽIV nešiotojus. Šie žmonės net ir pajutę ligos požymius nesikreipia į medikus. Taip liga užleidžiama, įgauna sunkias formas, o pavėluotas gydymas būna sudėtingas.Tačiau svarbiausia, kad nesilaikydami higienos, tokie ligoniai gali užkrėsti aplinkinius.Kai kurios sveikatos būklės gali padidinti riziką, kad tuberkuliozės infekcija išsivystys į ligą. Šios būklės yra:• Infekcija ŽIV, sukeliančia AIDS;• Nesena tuberkuliozės infekcija (per praėjusius dvejus metus);• Rentgenologinis tyrimas, įtariant anksčiau buvusią tuberkuliozę;• Cukrinis diabetas;• Silikozė;• Ilgalaikis gydymas kortikosteroidais;• Imunosupresinis gydymas;• Tam tikros piktybinių navikų formos;• Sunki inkstų liga;• Tam tikros žarnyno ligos;• Mažas kūno svoris (10% ar daugiau mažesnis už idealų).Paskutiniais metais vykstant sveikatos apsaugos reorganozacijai ir ekonominiams pokyčiams, profilaktiškai rentgenu ir fluorografu patikrinama tik 1/3 gyventoju sveikata.Tai dar viena iš priežasčių dėl kurių daugėja asmenų, sergančių išplitusia ir užleista tuberkulioze. Nors savalaikis tuberkulioze sergančių aptikimas turėtų būti vienu svarbiausių šiuolaikinės medicinos uždavinių. Taip pat tuberkuliozės sergamumą sąlygoja nevisavertė mityba, bei organizmą silpninančių vaistų vartojimas (lentelė 4).Sergamumo struktūroje pastoviai vyrauja plaučių tuberkuliozė: 2000m. – 79,2%, 2001m. – 80,0%…, 2002m. – 84,2%. Labai nežymiai (2,3%) padidėjo židininės tuberkuliozės, sumažėjo diseminuotos tuberkuliozės (8,1%), ženkliai padidėjo (10%) infiltracinė plaučių tuberkuliozė. Šįmet buvo naujai diagnozuoti 2 fibrokaverninės plaučių tuberkuliozės atvejai. Infiltracinė, diseminuota ir fibrokaverninė plaučių tuberkuliozė sudaro net 90% visos plaučių tuberkuliozės. Ekstrapulmoninės tuberkuliozės tarpe labai padidėjo pleuritų (33,3%) ir sumažėjo krūtinės limfmazgių tuberkuliozės, iki 6,7%.Pastoviai sergamumo struktūroje vyrauja vyrai: 2000m. – 56,0%, 2002m. – 61,1%. Darbingo amžiaus procentai (25 – 55m.) sudaro net 55,8%. Jauno amžiaus (0 – 24m.) pacientų buvo 15 (15,8%), kai 2001m. – 18 (13,8%). Sergamumo struktūroje vyrauja darbingo amžiaus (25 – 55m.), vyrai – 31,6%. Šio amžiaus moterų – 24,2%.Pagal ligonių sergamumą sergamumo struktūroje stebime:dirbantys – 29 (30,5%);nedirba – 26 (27,4%);pensininkai – 18 (18,9%);moksleiviai bei studentai – 8 (8,4%);invalidai dėl kt. susirgimų – 14 (14,7%).2002 metais tarp naujai susirgusių tuberkulioze buvo 3 medikai.2002m. padidėjo dirbančių asmenų skaičius iki 30,5%, kai 2001m. buvo – 21,5%; padidėjo pensininkų (2001m. – 15,4%; 2002m. – 18,9%), moksleivių bei studentų (2001m. – 7,6%, 2002m. – 8,4%).2002 metais pirmą kartą dėl tuberkuliozės buvo nustatytas invalidumas 34 asmenims – (35,8%), kai pernai 42 asmenys (32,3%) – I invalidumo grupė paskirta – 1 ligoniui (2,9%), II invalidumo grupė – 32 ligoniams (94,2%), III invalidumo grupė – 1 ligoniui (2,9%). Tai patvirtinta savalaikio tuberkuliozės nebuvimą.Viso šiuo metu invalidų dėl tuberkuliozės yra 172 asmenys, iš jų:I gr. – 3 – 1,8%II gr. – 127 – 73,8%III gr. – 42 – 24,4%1.4 Tuberkuliozės stadijosI. Pirminė tuberkuliozė.II. Antrinė ir neaktyvi tuberkuliozė.Pirminei tuberkuliozei būdingi visi pirminės tuberkuliozės požymiai bei postprimarinė tuberkuliozė – tai izoliuota organų tuberkuliozė po persirgtos pirminės tuberkuliozės. Pirminės tuberkuliozės klinika būna ir 50% atvejų ji yra vienintelė ligos apraiška. Po 5 – 6 savaičių latentinio periodo susiformuoja pirminis kompleksas, kuris turint rentgenu atrodo kaip tankus, sukalkėjęs šešėlis. Jai būdinga subfebrili temperayūra, kosulys, naktinis prakaitavimas, apetito stoka. Raudonai melsvos, skausmingos dėmės, dažniausiai ant blauzdų. Pirminė plaučių tuberkuliozė gali komplikuotis:1. plaučių vartų limfmazgių tuberkuliozę;2. eksudacinį pleuritą;3. minimalius pažeidimus;4. miliarinę tuberkuliozę;5. varškinę pneumoniją..Aktyvus procesas kinta: progresuoja arba regresuoja. Jį galima nustatyti tik stebint klinikinių ir rentgenologinių kitimų eigą.Jai būdinga:• kaverna su drenuojančiu bronchu• neryškus pritemimas• lydintis pleuros eksudatas• padidėjęs ar sumažėjęs židinys• galimas terapinis mėginys1.5 Tuberkuliozės klinikaTuberkuliozės simptomai dažniausiai nėra labai ryškūs. Plaučiai yra neskausmingi, todėl liga neretai prasideda nepastebimai, kartais kaip gripozinis susirgimas ar plaučių uždegimas. Jai būdinga:• ilgai besitęsiantis kosulys• skausmas krūtinėje• atsikosėjimas krauju• dusulys• lėtinis plaučių uždegimas• kūno svorio mažėjimas• nuovargis, nemiga• prakaitavimas, ypač nakties metu• apetito stoka• poliadenopatija• neaiškios kilmės piurija • dažnos ūmios virusinės infekcijos• ilgiau nei tris savaites trunkantis prakaitavimas80% – 85% atvejų pažeidžiami kvėpavimo organai, tačiau gali būti ir inkstų, kaulų, akių, odos, sąnarių, kt. organų tuberkuliozė. Todėl nusiskundimai būna pagal organų specifiką, bei funkcijų sutrikimus.1.6 Vaikų tuberkuliozė1995m. tuberkuliozė Lietuvoje diagnozuota 121 vaikui, 14,9 100tūkst. Vaikų. Tai diagnozuota tiriant rizikos grupių vaikus. Tuberkulino mėginiai atlikti 13% vaikų. Infekuoti rizikos grupių vaikai, kuriems gresia pavojus susirgti tuberkulioze yra dispanserizuojami. Tokių kasmet būna 12tūkst. Visų vaikų. Jiems skiriamas didesnis dėmesys: kontaktiniai izoliuojami nuo sergančiųjų, gydomi profilaktiškai sanatorijose.Pagal klinikinę struktūrą 80 vaikų yra tarpuplaučio limfmazgių tuberkuliozė, 8 – plaučių, 12 – ekstrapulmoninė. 1994m. 3 vaikai sirgo tuberkulioziniu meningitu, iš jų 2 mirė. 1995m. tokių vaikų nebuvo.Didelį rūpestį kelia plintantis tuberkuliozės mikobakterijų atsparumas prieštuberkulioziniams vaistams. Tokiomis mikobakterijomis užkrėsti vaikai sunkiai gyja, o jei plaučių tuberkuliozė komplikuojasi tuberkulioziniu meningitu – prognozė bloga.2. Virusinis hepatitasVirusinis hepatitas – tai kelių skirtingų virusų sukeliama infekcinė liga, pasireiškianti bendros intoksikacijos požymiais, sutrikusia medžiagų apykaita bei gelta. Jis labai paplitęs, ligoniai ilgai esti nedarbingi, galimos lėtinės formos.2.1 EpidemiologijaDabar virusinis hepatitas yra viena dažniausių infekcinių ligų. Apie 60 – 70% visų susirgimų tenka A hepatitui, o kiti 30 – 40% – B, taip pat nei A, nei B hepatitui. Virusinis hepatitas yra tipiška antroponozė. Infekcijos šaltinis – žmogus. Dirbtinai galima apkrėsti kai kurias beždžiones.Sergantieji A hepatitu užkratą išskiria priešgeltiniu periodu ir geltos pradžioje. Epidemiologijai labai svarbūs yra ligoniai, sergantys begeltėmis, neryškiomis ligos formomis. Virusas, išsiskyręs su išmatomis užkrečia dirvožemį, vandenį, maistą, buities reikmenis, indus, žaislus. Pernešti užkratą padeda nešvarios rankos, musės. Dažniausiai serga vaikai ir jaunuoliai, būna grupinių susirgimų šeimose bei kolektyvuose, ypač rudenį. Registruojami periodiški sergamumo pakilimai kas 3 – 4 metai. Persirgus HAV organizme nesilaiko. Susidarę antikūnai sukelia tvirtą specifinį imunitetą. Pro placentą naujagimiui patekę antikūnai užtikrina pasyvų imunitetą maždaug iki vienerių metų.B hepatito užkrato šaltinis būna ligoniai, pradedant inkubacinio periodo pabaiga, per visą ūminę ligos stadiją, kartais ir rekonvalescencijos laikotarpiu, taip pat sergantieji lėtiniu hepatitu ir besimptomiai HBsAg nešiotojai.HBV plinta pažeidus odą ir gleivinę dirbant buitinius darbus, darant tyrimus ir gydymo procedūras nepakankamai sterilizuotais instrumentais, perpilant infekuotą kraują ar jo komponentus. Įrodytas užkrato perdavimas lytiniu būdu, taip pat pro placentą vaisiui (fetalinis hepatitas).Hepatitu B dažniausiai serga vyresni žmonės, ypač kuriems yra lėtinių ligų. Gana dažnai suserga chirurginiuose skyriuose dirbantys medikai, nes galima apsikrėsti labai mažu (0,001 – 0,0001 ml) kraujo kiekiu. Ligai nebūdinga nei sezoniškumas, nei dideli epideminiai protrūkiai. Tačiau registruojamos susirgimų grandinėlės iš atskirų gydymo įstaigų bei nedideli grupiniai atvejai šeimose. Apsikrėtimo būdą ne visada pavyksta nustatyti. Hepatito nei A, nei B viruso vienos atmainos plinta kaip HAV, kitos – kaip HBV.2.2 Hepatitas AHepatitas A plačiai paplitęs pasaulyje, kai kuriose besivystančiose šalyse pasireiškiantis epidemijomis. Infekcijos sukėlėjų yra randama išmatose iki simptominio ligos pasireiškimo. Virusai, išsiskyrę su išmatomis, užkrečia aplinką ir plinta per maistą, vandenį, nešvarias rankas, indus, žaislus. Inkubacinis periodas trunka nuo 15 iki 50 dienų. Dėl ilgo inkubacinio periodo sunku nustatyti infekcijos šaltinį. Tarp vaikų hepatitas A dažniausiai plinta per nešvarias rankas, ligos eiga būna besimptomė. Suaugusiesiems ūminė ligos stadija gali būti sunki, sekinanti ir trukti nuo keturių iki aštuonių savaičių. Laimė, dažnai ligoniai visiškai pasveiksta ir liga į lėtinę formą nepereina. Infekcijos protrūkiai pasireiškia dėl užkrėsto vandens ir maisto, ypač vartojant jūros gėrybes, gaunamas iš užkrėsto vandens, o neseniai buvo užfiksuota atvejų, kai liga išplito per braškes, kurios buvo plaunamos užkrėstu vandeniu. Taip pat hepatito A protrūkių yra pasitaikę ligoninėse, kai medicinos darbuotojai darbo vietoje valgė, gėrė ir gamino valgį. Hepatito A profilaktika – tai sanitarijos ir higienos mokymas, tinkamas maisto ruošimas, saugus fekalijų nukenksminimas, o visų svarbiausia – rankų plovimas prieš valgį ir higienos normų laikymasis jį gaminant. Šiuo metu yra sukurta vakcina, apsauganti nuo hepatito A. Ji rekomenduojama keliaujantiems žmonėms, homoseksualiems asmenims, vaikams, kurių gyvenamoji aplinka tinkama plisti hepatitui A. Norint apsisaugoti nuo ligos, bendravę su sergančiaisiais hepatitu A asmenys per dvi savaites turi gauti imunoglobulino. Persirgusieji imunitetą įgauna visam gyvenimui.2.3 Hepatitas BHepatitu B užsikrečiama per pažeistą odą ir gleivinę, įsidūrus apkrėsta adata, lytiniu keliu. Sergančios motinos užkrečia savo naujagimius gimdymo metu. Kaip ir kitos hepatito formos, hepatitas B taip pat gali būti besimptomis. Hepatitu B sergama visose šalyse, ypač Pietų Azijoje. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, daugiau nei 2 mlrd. žmonių yra užsikrėtę hepatitu B, iš jų 350 milijonų serga lėtine ligos forma. Lėtinės ligos nešiotojai yra tarsi virusų rezervuaras. Kasmet nuo šios ligos miršta daugiau nei 1 mln. žmonių ir dar 4 mln. užsikrečia. Hepatitas B būna tiek ūminis, tiek lėtinis. Paprastai infekcija rezorbuojasi ir virusai iš kraujo pasišalina. Tačiau kai kuriais atvejai virusai pasilieka, ir žmonės tampa lėtiniais virusų nešiotojais. Kai kuriems žmonėms, sergantiems lėtiniu hepatitu B, išsivysto kepenų cirozė ar kepenų vėžys, kurie kartais nustatomi tik vėlyvose stadijose Vaikų, kurie užsikrėtė nuo motinos, rizika, kad jų liga taps lėtinė, yra gana didelė. Šiuo metu nuo lėtinio hepatito gydoma antivirusiniais vaistais. Tačiau neapsieinama be didelių nepageidaujamų reakcijų, ir gydymas ne visada veiksmingas.2.4 Hepatitas CHepatitu C serga visų amžiaus grupių asmenys, tačiau dažniausiai 20-39 metų amžiaus žmonės. Vyrai serga šiek tiek dažniau. Daugumai infekuotųjų nepasireiškia jokių simptomų. Jei simptomų būna ūminėje ligos stadijoje, pasireiškia nuovargis, pykinimas, karščiavimas, dingsta apetitas, kepenys tampa skausmingos. Infekuotam asmeniui geltos dažniausiai nebūna. 85 proc. ir daugiau infekuotųjų išsivysto lėtinis hepatitas. Didelė rizika užsikrėsti ūminiu hepatitu C yra narkomanams, vartojantiems intraveninių narkotikų, kokaino uostytojams, asmenims, anksčiau sirgusiems lytiniu keliu plintančiomis ligomis, medikams, susižalojantiems infekuotomis adatomis, keičiantiems sekso partnerius, patyrusiems kraujo perpylimą iki 1990 metų ir asocialiems asmenims. Kokaino uostytojai naudoja nosinius šiaudelius, kuriais pažeidžiama nosies gleivinė ir taip pernešama infekcija. Dauguma jų yra ir narkomanai, vartojantys leidžiamųjų narkotikų. Nuo 5 iki 6 proc. hepatitu C infekuotų motinų kūdikių yra užsikrėtę. Šis skaičius išauga iki 14 procentų, jei motinai kartu pasireiškia ir gretutinės infekcijos. Užsikrėtimų hepatitu C per motinos pieną nebuvo užfiksuota. Lytiniai santykiai nėra didžiausia rizika užsikrėsti hepatitu, nebent dažnai keičiami partneriai ir anksčiau pasitaikė lytiniu keliu plintančių ligų. Tatuiruotės, auskarų vėrimas taip pat kelia pavojų, jei tai atliekama nesteriliomis adatomis ir įranga. Alkoholis dar labiau pažeidžia virusų paveiktas kepenis ir pablogina ligos eigą. Lėtinis hepatitas C yra slaptas procesas, kuris lėtai progresuoja, keletą dešimtmečių nepasireikšdamas jokiais simptomais ir fiziniais požymiais, kol lėtinis kepenų pažeidimas pereina į nekrozę ir fibrozę, o galiausiai – į cirozę. Hepatito C virusų antikūnai (anti-HCV) rodo esant ar buvus infekciją, tačiau iš jų negalima nustatyti, ar tai ūminė, ar lėtinė liga. Hepatito C RNR serumo mėginiais aptinkami cirkuliuojantys kraujyje virusai. Kepenų fermentų aktyvumo padidėjimas kraujyje neparodo kepenų pažeidimo. Dėl to reikia daug išsamesnių tyrimų. Ultragarsinis kepenų tyrimas gali atskleisti kitas kepenų sunkumo priežastis, o kepenų biopsija – tai pažeidimo, sukelto lėtinio hepatito, histologinis įrodymas. Vakcinos bei imunoglobulino, apsaugančio nuo hepatito C, nėra, kadangi žmogaus organizmas nepajėgus gaminti antikūnų visiems hepatito C genotipams. Tai sunkina vakcinos sukūrimą bei gydymą. Galbūt ateityje, pasitelkus imunologijos naujoves, pavyks ją sukurti. Hepatitas C pastoviai augantis per pastaruosius 20 metų epideminis susirgimas.Šiandien hepatitu C serga daugiau kaip 4 milijonai amerikiečių. Palyginus su AIDS, 4 kartus daugiau žmonių serga lėtiniu hepatitu C. Kiekvienais metais naujai diagnozuojama 30 000 infekcijų ir maždaug 10 000 miršta nuo šios ligos. Šioje lentelėje matyti hepatito C Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse sergamumo rodikliai (lentelė 5,6).3. GripasGripas – epidemiškai plintanti virusinė liga, kuriai būdinga ūminė eiga, trumpas karščiavimas, bendratoksikozė ir kvėpavimo takų uždegimas. Dažnos ir nesuvaldomos epidemijos mažina žmonių atsparumą, aktyvuoja antrines bei lėtines infekcijas. Nuo gripo nemažai ligonių miršta. Todėl jo profilaktika yra viena svarbiausių medicinos problemų.Ligos pavadinimas kilęs iš prancūzų kalbos žodžio „gripper“ arba vokiško „greifen“, reiškiančio griebti, sučiupti. Toks pavadinimas labai atitinka ūminį ir epideminį ligos pobūdį (lentelė 7).3.1 EpidemiologijaBūdingas gripo epidemiologijos bruožas yra tas, kad liga nepaprastai greitai plinta, periodiškai pasireiškia jos pandemijos, apimančius ištisus kontinentus. Tai paaiškinama dideliu žmonių imlumu, infekcijos plitimu lašiniu būdu ir labai trumpu inkubaciniu periodu.Infekcijos šaltinis yra ligoniai, sergantys įvairaus sunkumo gripu. Jų nosiaryklėje virusų randama iki 5 – tos ligos dienos. Būna ir sveukų viruso nešiotojų, kurių per epidemiją padaugėja. Ilgalaikių viruso nešiotojų nebūna, nes persirgę žmonės įgyja imunitetą, trunkantį 1 – 4 metus. Imunitetas yra specifinis viruso tipui. Manoma, kad gripo šaltinis gali būti naminiai paukščiai ir gyvuliai, ypač kiaulės. Dėl jų influencos viruso genomo rekombinacijos su žmogaus gripo virusais gali atsirasti naijų „pandeminių“ viruso variantų, kuriems imlūs visi gyventojai. 1957m. vasarą Pietų Azijoje atsiradęs naujas gripo virusas A2 sukėlė pandemiją visame pasaulyje. Be to, pastebėta, kad vėl gali „sugrįžti“ jau prieš daugelį, pvz., 40 metų, išnykę virusai.Gripo virusas plinta lašiniu būdu. Aplink kosintį ir čiaudantį ligonį iš smulkių skreplių ir seilių lašelių, apkrėstų virusais, susidaro aerozolis, kuris ore gali išsilaikyti iki pusės valandos. Tam tikros reikšmės gripui plisti turi apkrėsti daiktai, ypač indai, iš kurių valgoma.Gripo epidemijų mastui turi įtakos socialiniai ir ekonominiai – buitiniai veiksniai. Svarbus vaidmuo tenka transportui. Juo gripas plinta iš vienos šalies į kitas. Gripui greitai plisti susidaro sąlygos miestuose, kur daug žmonių važinėja autobusais, troleibusais, taip pat masinio lankymo vietose. Žmonių bendravimo formos ir gamybos sąlygos įvairiose pramonės šakose yra nevienodos, tad nevienodas ir sergamumas gripu. Pavyzdžiui, iš veiksnių, skatinančių gripą plisti tarp tekstilės pramonės dirbančiųjų, paminėtini šie: 1) oro užteršimas organinėmis dulkėmis, sukeliančiomis kvėpavimo takų katarą ir didinančiomis imlumą gripui; 2)didesnė mikroklimato temperatūra ir drėgmė, ypač jų svyravimas; 3) glaudesnis dirbančiųjų kontaktas (ankštos patalpos).Medicinos personalas susiduria su infekcija jau epidemijos pradžioje, todėl daugelis medikų serga gripu. Per gripo pandemiją serga įvairaus amžiaus žmonės, nes visi vienodai imlūs naijiems virusų tipams. Tarpepideminiu laikotarpiu dažniau serga dar nesirgę ir ypač vaikai iki 3 metų.Visos iki šiol buvusio gripo pandemijos su remisijomis ir naujomis epidemijų bangomis trukdavo 1 – 2 – 3 metus. Epidemijos kreivė dažniausiai pasiekia viršūnę po 2 – 3 savaičių, kai suserga dauguma imlaus kontingento. Po to epidemijos kreivė staiga leidžiasi žemyn.Gripo epidemijos sunkumą apibūdina ne tik mirštamumas nuo jo, bet ir padidėjęs mirštamumas nuo kitų lėtinių ligų (tuberkuliozės, reumato, lėtinių plaučių ir inkstų ligų), kurias jis komplikuoja. Pavyzdžiui, per sunkią ‚ispaniškojo“ gripo pandemiją mirė apie 20 milijonų žmonių (apie 2% sirgusių).3.2 PatogenezėGripo virusas yra epiteliotropiškas, patekęs į kvėpavimo takus, dalyvaujant hemagliutininui, prisijungia prie imlių epitelinių ląstelių. Neuraminidazės fermentas padeda sunaikinti ląstelės membranos receptorius, turinčius acetilneuraminio rūgšties, ir padaro spragą, pro kurią virusas įsiskverbia į ląstelės vidų. Viruso RNR, vartodama ląstelės fermentus, kaupia sau specifinį baltymą ir dauginasi. Dėl to ląstelė degeneruoja ir jau po 4 – 5 val. Žūva, išskirdama interferoną. Neurominidazė padeda virusui pereiti iš vienos ląstelės į kitą. Jis skverbiasi į visus naujas cilindro epitelio ląsteles, jas suardo ir sukelia nekrozę. Pasireiškia gleivinės uždegimas, pažeidžiamos kapiliarų sienos, pakinta jų laidumas, sutrinka gleivinės kraujo apytaka, vyksta eksudacija ir net hemoragija. Į kraują lengvai patenka virusas ir nuodingi jo veiklos produktai.Sergančiojo gripu organizmas pasidaro anergiškas, susilpnėja gleivinės barjeras ir apsigynimas nuo antrinės infekcijos. Saprofituojantys ir sąlygiškai patogeniniai mikrobai pasidaro patogeniški ir sukelia kvėpavimo takų bei plaučių komplikacijas (tracheitą, bronchitą, bronchopneumoniją), taip pat sinusitą ir otitą.Gripo virusas neurotropiškas, jis ypač pažeidžia vegetacinę nervų sistemą. Eksperimentiniai patologoanatomoniai stebėjimai rodo, kad jis sukelia kraujosrūvas, uždegiminius infiltratus bei kaklo vegetacinės sistemos ganglijų degeneracinius pakitimus. Tuo paaiškinami kai kurie klinikiniai gripo reiškiniai: bradikardija, padidėjusi bronchų sekrecija, prakaitavimas, įvairūs kraujo cirkuliacijos sutrikimai iki kolapso. Vegetacinės nervų sistemos pakitimai svarbūs ir pneumonijos patogenezei.Sergant susidaro specifinis imunitetas, kuris yra svarbus veiksnys organizmui kovojant su infekcija. Viruso pažeistose ląstelėse gaminasi ir nespecifinio rezistentiškumo faktorius – interferonas. Iki šiol geriausia yra ištirti serologiniai pakitimai, ypač padidėjęs specifinių antikūnių titras. Prasidėjus gripui, ląstelinės imuniteto reakcijos, ypač fagocitozė, prislopinamos. Kraujyje sumažėja leukocitų. Taip pat labai sumažėja audinių reaktyvumas, pvz., teigiami tuberkulino mėginiai dažnai visai išnyksta. Dėl to sergant gripu kartais suaktyvėja lėtinė infekcija, tuberkuliozė, reumatas, taip pat antrinės banalios ir židininės infekcijos.3.3 KlinikaGripo inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki 2 parų, retkarčiais ilgiau. Liga prasideda ūmiai, be prodrominių reiškinių. Ligonį pradeda krėsti šaltis, staiga padidėja temperatūra iki 39 – 40°C, pablogėja savijauta, skauda galvą, laužo visą kūną, ypač kaulus, sąnarius, strėnas, dažnai skauda akis, ypač kreipiant jas į šalį, išryškėja bendras silpnumas, padidėja prakaitavimas. Galvą skauda labai stipriai, daugiau kaktą ir antakių sritį, smilkinius ir giliai akiduobes. Burnoje jaučiamas blogas skonis, „degina“ gerklę ir gomurį, dažnai užgula nosį, 2 – 3-ą dieną prasideda sloga, kosulys (iš pradžių sausas, dažnai kankinantis, kartais lojantis), užkimsta balsas, pranyksta apetitas, kankina troškulys, atsiranda pykinimas, vėmimas. Organizmo toksikozė pasireiškia bendru silpnumu, adinamija ir karščiavimu. Temperatųra 1 – 2-ą ligos dieną esti didžiausia ir per 3 – 4 dienas, rečiau par 5 – 7 paras, sunormalėja. Jos kreivė gali būti pastovaus tipo arba remituojanti, rečiau intermituojanti. Tik ¼ ligonių ji būna subfebrili. Pasitaiko ir dvibangis karščiavimas, bet jis būdingesnis komplikuotam gripui, ypač prisidėjus plaučių ir ausų uždegimui. Senyvų žmonių ir kūdikių temperatūrinė reakcija esti silpnesnė. Bendras silpnumas ir adinamija būna dar tam tikrą laiką temperatūrai sumažėjus ir pamažu išnyksta. Ligoniai labai jautrūs šalčiui, dažnai prakaituoja. Ligonio veidas būna paburkęs, paraudęs arba išblyškęs, dažnai keičia spalvą, kai ligos eiga sunki, – net cianoziškas, akys išvargusios, įdubusios, ryškus konjunktyvitas ir odenų injekcija. Bendra veido išraiška apatiška, kenčianti.Dažnai jau 1 – 2 –ą ligos dieną kvėpavimo organų gleivinė parausta ir paburksta. Nosiaryklės, liežuvėlio ir minkštojo gomurio gleivinė būna ne tik hiperemiška, bet ir granuliuota, sausoka, kartais su kraujossruvomis, nosiaryklės gleivių sekrecija neryški. Gripui būdingas sausas kataras be sekreto, tik vėliau, 3 – 4 –ą dieną, susidaro daugiau gleivingo – pūlungo sekreto. Pro užgultą nosį ligoniai visai negali kvėpuoti. Kartais gana gausiai kraujuoja iš nosies. Tai būna dėl to, pažeidžiamos kraujagyslės ir sumažėja kraujo krešumas.Virškinimo trakto funkcija paprastai nesutrinka. Karščiuojant netenkama apetito, gali užkietėti viduriai. Suaugę ligoniai viduriuoja labai retai.Šlapime gali būti nedaug baltymų; sergantiems lėtiniu inkstų ir šlapimo takų uždegomu, liga gali paūmėti. Moterims kartais sutrinka mėnesinės, nėščioms gali įvykti abortas.Kraujo pakitimai. Daugiau pakinta baltasis kraujas: leukopenija ir santykinė limfocitozė bei monocitozė. Sergant sunkia gripo forma, leukocitų gali sumažėti iki 2*109/l ir mažiau.3.4 Komplikacijos Gripui būdingos plaučių komplikacijos, kurios dažniausiai pasireiškia ligai baigiantis, mažėjant arba sunormalėjus temperatūrai. Prisidėjus komplikacijų, vėl padidėja temperatūra. Dažniausia komplikacija – virusinė bakterija (ligos pradžioje) ir bakterinė (vėlyva) pneumonija. Ją daugiausia sukelia įvairių tipų pneumokokai, stafilokokai, streptokokai ir influencos hemofilas. Dažnai pneumonijos pradžioje, tiriant kliniškai, nebūna aiškių auskultacinių ir perkusinių patologinių reiškinių, o tik padažnėjęs alsavimas, cianozė ir pakitęs rentgeninis vaizdas . jų eiga nesunki, ligoniai efektyviai gydomi antibiotikais ir sulfanilamidas.Sunkesnė yra abscesuojanti pneumonija ir empiema, kurią dažniausiai sukelia stafilokokai. Stafilokokinė pneumonija gana dažnai pasireiškia kolapsu, primenančiu miokardo infarktą (dažnas, silpnas pulsas, mažas kraujospūdis, cianozė, galūnių atšalimas ir prakaitavimas). Pasitaiko ir žaibinė stafilokokinė pneumonija. Stafilokokinę pneumoniją skatina prasidėti piodermija, furunkulai ir kiti pūliniai židiniai organizme. Gana dažna komplikacija – nosies ertmių uždegimas. Iš pradžių jis esti katarinis, vėliau pūlinis, kartais pereinantis į lėtinį uždegimą.Kraujotakos sistemos komplikacijos dažnesnės pagyvenusiems žmonėms, sergantiems sunkesne gripo forma. Miokarditui būdinga paduslėję širdies tonai, kartais išsiplėtusios ribos, sistolinis ūžesys, ekstrasistolija, elektrokardiogramoje pailgėjęs PQ intervalas ir suplokštėjęs T dantelis.sunkiausias kraujotakos sutrikimas yra ūminis kolapsas, ypač sergant sunkios eigos pneumonija.Nervų sistemos komplikacijų pasitaiko sergant gripu ir po jo. Piktybinė eiga būdinga hemoraginiam encefalitui su smegenų apopleksijos sindromu; kitų encafalitų eiga nesunki. Kartais būna serozinis arba pūlinis, dažniausiai bakterinės kilmės meningitas. Aprašomas arachnoiditas, pasireiškiantis galvos skausmu, dažniausiai praėjus ūminiams gripo reiškiniams. Kai kuriems ligoniams sutrinka psichika, pasireiškia poinfekcinė psichozė, kliedėjimo haliucinacijos, depresija, alkoholikams – delirium tremens.Retkarčiais dėl nervų pažeidimų sutrinka regijimas ir klausa. Dažnai būna neuralgija (trišakio ir tarpšonkaulinių nervų), neuritas, lumbosakralinis radikulitas.3.5 Vaikų gripasVyresni vaikai serga panašiai kaip suaugusieji. Kūdikių gripas šiek tiek skiriasi. Jie netenka apetito, pablyškę, veido bruožai paaštrėję, akys paraudusios, neryškus nosies kataras, liežuvis sausokas, sumažėja kūno masė. Temperatūra nevisada būna didelė, kartais tik subfebrili, o retkarčiais net normali. Būna vangumas,adinamija, bendra intoksikacija, pasireiškianti kartotiniu vėmimu, kartais žarnyno funkcijos sutrikimu. Kai ligos eiga sunkesnė, gali būti traukuliai. Prasidėjus bronchitui ir pneumonijai, labai padažnėja kvėpavimas, juda nosies sparneliai, atsiranda kosulys ir cianozė. Plaučiuose girdima drėgnų karkalų. Naujagimiams ir pirmųjų mėnesių kūdikiams dažnesnės toksinės formos su hemoraginiu sindromu. Nustatoma leukocitocė. Gripas dažniau komlikuojasi hipotrofiškiems mažiems vaikams, kurie dažniau miršta. Dažniausios komplikacijos yra laringitas, pneumonija, otitas.3.6 PrognozėJei kūdikiams ir pagyvenusiems žmonėms prasideda plaučių komplikacijų, krupas, taip pat sergantiems kitomis sunkiomis ligomis, pvz., reumatu su širdies funkcijos nepakankamumo reiškiniais, diabetu, nefritu, distrofika, kokliušu, tuberkulioze, prognozė abejotina.3.7 DiagnozėGripas praktiškai diagnozuojamas remiantis klinikiniais ir epidemiologiniais duomenimis. Gripui būdingas simptomų kompleksas: trumpas 2 – 5 dienų karščiavimas, toksikozė, bendras silpnumas, adinamija ir kvėpavimo takų uždegimo reiškiniai, nosies užgulimas, sausas kosulys, akių junginės ir nosiaryklės paraudimas, kaklo limfmazgiai nepadidėja.IšvadosPlaučių tuberkuliozė sunki ir klastinga liga. Mūsų visuomenėje skiriamas labai mažas dėmesys šiai ligai. Pastaruoju metu ėmė vyrauti toli pažengusios ie išsiplėtusios tuberkuliozės formos. Tokiu greičiu plintanti liga per šį dešimtmetį gali pražudyti ne vieną tūkstantį ar net milijoną žmonių. Tuberkuliozė turi ryšį su socialinėmis, ekonominėmis sąlygomis, jų blogėjimu, žema sanitarine kultūra. Todėl turėtų būti didesnis Vyriausybės dėmesys sveikatos programai; specialistai, bendrosios praktikos slaugytojai, psichiatrai bei sergančiojo plaučių tuberkulioze asmens šeimos nariai turėtų sudaryti iš vien komandą, dirbti ir padėti sergančiajam išspręsti iškilusias problemas bei neleisti šiai ligai plisti.Virusinis hepatitas yra plačiai paplitęs, todėl slaugytojai turi būti gerai susipažinę su šios ligos požymiais, simptomais bei gydymu.Šiuo metu yra sukurta vakcina, apsauganti nuo hepatito A. Ji rekomenduojama keliaujantiems žmonėms, homoseksualiems asmenims, vaikams, kurių gyvenamoji aplinka tinkama plisti hepatitui A. Norint apsisaugoti nuo ligos, bendravę su sergančiaisiais hepatitu A asmenys per dvi savaites turi gauti imunoglobulino. Persirgusieji imunitetą įgauna visam gyvenimui. Kai kuriems žmonėms, sergantiems lėtiniu hepatitu B, išsivysto kepenų cirozė ar kepenų vėžys, kurie kartais nustatomi tik vėlyvose stadijose Vaikų, kurie užsikrėtė nuo motinos, rizika, kad jų liga taps lėtinė, yra gana didelė. Šiuo metu nuo lėtinio hepatito gydoma antivirusiniais vaistais. Tačiau neapsieinama be didelių nepageidaujamų reakcijų, ir gydymas ne visada veiksmingas.Vakcinos bei imunoglobulino, apsaugančio nuo hepatito C, nėra, kadangi žmogaus organizmas nepajėgus gaminti antikūnų visiems hepatito C genotipams. Tai sunkina vakcinos sukūrimą bei gydymą. Galbūt ateityje, pasitelkus imunologijos naujoves, pavyks ją sukurti.Gripu dažniausiai sergama rudenį ir žiemą, nes dėl peršalimo pradedama kosėti ir lengviau plisti infekcijai, ypač uždarose patalpose, be to, sumažėja gleivinės barjero atsparumas. Per epidemiją daug gyventojų perserga gripu ir įgyja imunitetą. Tačiau virusai neišnyksta ir tarpepideminiu laikotarpiu jie cirkulioja žmonėse ir užkrečia nesirgusius, ypač imlius vaikus. Epidemijos kartojasi periodiškai, kas 2 – 4 metai, kai padaugėja imlių žmonių išnykus įgytam imunitetui.Literatūros sąrašas:1. Ambrozaitis, K. Žagminas. Virusiniai hepatitai. 19972. P. Čibiras, J. Ūsaitis „Infekcinės ligos“, Vilnius, „Mokslas“ 1989m.3. Lietuvos Sveikatos Apsaugos ministerija Pulmonologijos ir Fliziatrijos centras „Kaip saugoti vaikus nuo tuberkuliozės“, Vilnius, 1997m.4. D. Šlapkauskaitė „Vaikų tuberkuliozė“, Vilnius, 2001m.5. www.kvsc.lt6. www.gydytojas.lt7. www.slauga.lt