hormonai

Endokrinologija – mokslas apie hormonų, sekretuojamų organizmų endokrininėse liaukose sukeliamus cheminius homeostatinius prisitaikymus ir kitus poveikius.

Ląstelė – ląstelė tipo ryšio būdai:
– betarpiškiausias ryšys tarp ląstelių yra plyšinės jungtys
– signalinės molekulės ant kai kurių ląstelių paviršinės membranos leidžia joms specifiniu būdu tiesiogiai sąveikauti su tam tikromis ląstelėmis
– populiariausias ryšio tarp ląstelių būdas yra cheminių medžiagų – pernešėjų (messengers) panaudojimas
Medžiagų – pernešėjų tipai:
– parakrinai
– neuropernešėjai
– hormonai
– neurohormonai
Endokrininė sistema:
– kontroliuoja organinio metabolizmo, vandens ir elektrolitų balansą
– indukuoja adaptyvius pokyčius, padedančius organizmui susitvarkyti su stresinėmis situacijomis
– skatina tolygų, nuoseklų augimą ir vystymąsi
– kontroliuoja dauginimąsi
– reguliuoja eritrocitų gamybą
– kartu su auutonomine nervų sistema kontroliuoja, integruoja kraujotaką ir maisto virškinimą bei absorbciją
Endokrininę sistemą sudaro:
– kankorėžinė liauka (pineal)
– pagumburis
– hipofizė (pituitary)
– priešskydinė liauka
– skydliaukė
– užkrūčio liauka (thymus)
– širdis
– skrandis
– antinksčiai
– kasa
– dvylikapirštė žarna
– inkstai
– oda
– kiaušidės
– sėklidės
– placenta nėščioje moteryje

Hormonai:
– trofiniai, kurių pirminė funkcija yra kitų hormonų sekrecijos reguliavimas
– netrofiniai, kurie veikia neendokrininius audinius

Endokrininės sistemos kompleksiškumą pabrėžiantys faktai:
– viena endokrininė liauka gali gaminti keletą įvairių hormonų
– tą patį hormoną gali sekretuoti keletas endokrininių liaukų
– gana dažnai vienas hormonas turi keletą tipų ląstelių – taikinių
– tą pačią ląstelę – taikinį gali veikti keletas hormonų
– tas pats cheminis pernešėjas gali būti hormonu arba neuropernešėju, priklausomai nuo jo šaltinio irr būdo, kuriuo jis pasiekia ląstelę – taikinį
– kai kurie organai pagal funkcijas yra išimtinai endokrininiai, kiti endokrininės sistemos organai šalia hormonų sekrecijos atlieka ir neendokrinines funkcijas

Pagal savo biocheminę struktūrą hormonai skirstomi į:
– peptidus ir baltymus
– aminus:
– skydliaukės
– antinksčių šerdies (katecholaminai)
– steroidus:
– antinksčių žievės
– gonadų
– dauguma placentos hormonų

Hormonų skirtumai tirpumo po

ožiūriu:
– visi peptidai ir katecholaminai yra hidrofiliški ir lipofobiški
– visi steroidai ir skydliaukės hormonai yra lipofiliški ir hidrofobiški

Peptidinių hormonų sintezėje skiriami šie pagrindiniai etapai:
– didelius pirminius baltymus – preprohormonus sintetina ribosomos ant grubaus endoplazminio tinklo
– kelionės per endoplazminį tinklą ir Goldži kompleksą metu didelės preprohormono molekulės paverčiamos prohormonais ir galiausiai aktyviais hormonais. (pro-opiomelanokortinas: adrenokortikotrofinis hormonas (ACTH), melanocitus – stimuliuojantis hormonas (MSH) ir b – endorfinas)
– Goldži kompleksas koncentruoja galutinius hormonus, pakuoja juos į sekrecines pūsleles, kurios yra pašalinamos ir kaupiamos citoplazmoje tol, kol atitinkamas signalas sukelia jų sekreciją
– esant atitinkamai stimuliacijai, sekrecinės pūslelės susilieja su plazmos membrana ir išskiria savo turinį į išorę egzocitozės būdu
Steroidogeninėse ląstelėse vykstantys procesai:
– -cholesterolis yra bendras visų steroidinių hormonų pirmtakas
– įvairių steroidinių hormonų sintezė iš cholesterolio vyksta dėka fermentinių reakcijų serijų, modifikuojančių bazinę cholesterolio molekulę
– steroidiniai hormonai po jų siintezės nėra kaupiami
– po sekrecijos į kraują, kai kurie steroidiniai hormonai patiria tolimesnes transformacijas kraujyje ar kituose organuose, kur jie paverčiami į stipresnius ar skirtingus hormonus

Aminai:
– gaminami iš natūraliai esančios amino rūgšties tirozino
– nė vienas iš fermentų, dalyvaujančių bet kurio iš šio tipo hormonų sintezėje, nėra išsidėstęs sekretuojančios ląstelės organėlėse
– abiejų tipų aminai yra kaupiami prieš sekreciją

Hormonų transportavimas:
– hidrofiliniai peptidiniai hormonai transportuojami paprasčiausiai ištirpę plazmoje
– didžioji dalis lipofilinių hormonų cirkuliuoja plazmoje susijungę su plazmos baltymais

Pagal receptorių padėtį ant ląstelių – taikinių hormonai skirstomi į dvi grupes:
– hidrofiliniai peptidai ir katecholaminai, blogai ti

irpstantys lipiduose, negali įveikti ląstelių – taikinių lipidinių membranų barjero, todėl jie sąveikauja su specifiniais receptoriais išsidėsčiusiais ant išorinio ląstelių – taikinių plazminės membranos paviršiaus
– lipofiliniai steroidai ir skydliaukės hormonai lengvai įveikia ląstelės membraną ir sąveikauja su receptoriais, esančiais ląstelės – taikinio viduje

Visų hormonų poveikis ląstelėms- taikiniams pasireiškia per ląstelės baltymų veiklos pakeitimą:
– keletas hidrofilinių hormonų, sąveikaudami su paviršiniais ląstelių – taikinių receptoriais, pakeičia ląstelės pralaidumą (atidarydami ar uždarydami vieno ar kelių jonų kanalus)
– dauguma hidrofilinių hormonų veikia aktyvuodami antrinio pernešėjo sistemą ląstelėje – taikinyje. Ši aktyvacija tiesiogiai pakeičia jau egzistuojančių viduląstelinių baltymų aktyvumą
– visi lipofiliniai hormonai veikia aktyvuodami specifinius genus ląstelėje – taikinyje (steroidų receptoriai – citoplazmoje, skydliaukės hormonų receptoriai – branduolyje) ko pasekoje formuojami nauji viduląsteliniai baltymai, rezultate sukeliantys siekiamą efektą
Poreceptoriniai įvykiai hidrofiliniuose hormonuose:
– pirminio ekstraląstelinio pernešėjo – hidrofilinio hormono sąveika su paviršiniu membranos receptoriumi aktyvuoja membranoje esantį fermentą adenilatciklazę, kuris išdėstytas ant citoplazminės plazminės membranos pusės
– aktyvuota adenilatciklazė paverčia viduląstelinį ATP į cAMP-antrinį viduląstelinį pernešėją
– cAMP aktyvuoja (įjungia) užprogramuotas biocheminių virsmų serijas, kurių rezultate pakeičiama ląstelėje egzistuojančių fermentinių baltymų forma ir funkcijos
– paveikti fermentiniai baltymai sukelia ląstelės veiklos pakitimus.

Poreceptoriniai įvykiai lipofiliniuose hormonuose:
– laisvi lipofiliniai hormonai difunduoja per ląstelės – taikinio plazminę membraną ir sąveikauja su specifiniais receptoriais, esančiais branduolyje
– kiekvienas receptorius turi specifinę sritį sąveikai su hormonu ir atskirą sritį sąveikai su DNR. Hormonui prisijungus prie receptoriaus, ho

ormono – receptoriaus kompleksas sąveikauja su DNR specifinėje DNR srityje, vadinamoje hormoninio atsako elementu (HAE
– hormono – receptoriaus komplekso sąveika su DNR galiausiai “įjungia” specifinius ląstelės – taikinio genus
– aktyvuoti genai veikia naujų ląstelės baltymų sintezę gamindami komplementarią informacinę RNR
– nauji baltymai apsprendžia galutinį ląstelės – taikinio fiziologinį atsaką į hormoną

Hidrofilinių ir lipofilinių hormonų poveikių bendros savybės:
– hormonų poveikis yra labai sustiprinamas ląstelėse – taikiniuose
– vienos hormono molekulės sąveika su jos receptoriumi gali sukelti didelio skaičiaus aktyvių baltymų gamybą ir tuo būdu sukelti fiziologinį efektą
– hormonai reguliuoja egzistuojančių reakcijų intensyvumą, o ne inicijuoja naujas reakcijas
– hormonų poveikis yra lėtas ir ilgas

Faktoriai, apsprendžiantys laisvų biologiškai aktyvių hormonų koncentraciją plazmoje:
– hormonų sekrecijos iš endokrininių liaukų į kraują intensyvumas
– hormonų pašalinimo iš kraujo metabolinės inaktyvacijos ir ekskrecijos į šlapimą būdu intensyvumas
– dalis lipofilinių hormonų, sujungtų su plazmos baltymais
– keleto hormonų atveju jų metabolitinio aktyvumo intensyvumas

Sekrecijos kontrolės mechanizmai, bendri daugumai hormonų:
– kontrolė neigiamų grįžtamų ryšių pagalba
– neuroendokrininiai refleksai. Nervų sistema gali įtakoti hormonų sekreciją keturiais skirtingais būdais:
– pagumburyje gaminami hormonai, kurie po to kaupiami užpakalinėje hipofizėje ir išlaisvinami iš šios endokrininės liaukos stimuliuojant pagumburį
– hormonų, pagamintų priekinėje hipofizėje išskyrimas iš dalies yra reguliuojamas pagumburio reguliuojančių hormonų, kurie patenka į priekinę hipofizę per specialią vartinę kraujagyslių sistemą
– hormonų, gaminamų antinksčių šerdyje, išskyrimas yra kontroliuojamas išimtinai simpatinių priešganglijinių neuronų
– poganglijiniai autonominiai neuronai yra vienas iš kasos endokrininių ląstelių veiklą reguliuojančių veiksnių
– dieniniai (cirkadiniai) ri

itmai

Hormonų buvimo organizme laikas:
– hidrofiliniai peptidai ir katecholaminai yra lengvai paveikiami kraujo ir audinių fermentų, todėl jie išlieka kraujyje trumpai (kelias minutes ar valandas
– lipofiliniai hormonai pašalinami iš kraujo žymiai lėčiau , jie gali išbūti kraujyje nuo kelių valandų (steroidai) iki kelių savaičių (skydliaukės hormonai)

Endokrininės ligos:
– hiposekrecija:
– pirminė
– antrinė
– hipersekrecija:
– pirminė
– antrinė
– pakitusi ląstelių – taikinių reakcija

Hormonų trūkumą apsprendžiantys faktoriai:
– genetiniai
– maistiniai
– cheminiai arba toksiški
– imunologiniai
– kitos ligos
– jatrogeniniai
– idiopatiniai

Hipersekreciją gali sukelti:
– augliai, nereaguojantys į normalų reguliuojantį poveikį ir pastoviai sekretuojantys perdaug hormonų
– imunologiniai faktoriai, tokie kaip pernelyg stipri skydliaukės stimuliacija
– konkretaus hormono kiekis gali padidėti dėl pradinės medžiagos – žaliavos kiekio padidėjimo

Hormonas gali paveikti kitų hormonų poveikį ląstelei – taikiniui vienu iš trijų būdų:
– leistinumas (permissiveness)
– sinergizmas
– antagonizmas

Leave a Comment