Vaiko žindymas

2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1 MOTINOS PIENO ISTORIJA, TRADICIJOS IR PERSPEKTYVOS
Turėtume didžiuotis: “Žinduoliai, kuriems priklauso ir žmogus, yra aukščiausios organizacijos Žemėje gyvūnai.
Visiems žinduoliams bendras požymis yra pieno liaukos, kurios tam tikrą laiką yra vienintelis jauniklių maistas.
Seniausi žmonijos istorijos liudytojai – archeologiniai radiniai. Motinystės deivių, žindančių kūdikius, statulėlės byloja, jog žindymas buvo labai gerbiamas. Didžiosios pasaulio religijos taip pat skatino žindyti. Talmude parašyta, jog žydų kūdikiai turi būti maitinami iš krūties mažiausiai 24 mėnesius. Biblija sako, kad žindyti savo vaiką yra šventa motinos pareiga, kuriai turi būti suuteikta pirmenybė prieš visas kitas priedermes. Spartos laikais moteris, net jei ji buvo karaliaus žmona, privalėjo žindyti vyriausiąjį sūnų. Antrasis karalius, Temistės sūnus, paveldėjo Spartos karalystę tik todėl, kad jis buvo žindytas savo motinos pienu. Vyriausias sūnus buvo žindytas svetimos moters ir todėl buvo atmestas.
Ilgainiui Europoje vis daugėjo tokių motinų, kurios „negalėjo“ pačios maitinti; mat joms neleido „visuomeninė padėtis“: karalienės, bajorės ir šiaip poniutės. Aukštuomenę mėgdžiojo vidutiniokai, irgi samdydami savo vaikams žindyves iš vargingesniojo sluoksnio. Formavosi nuostata, jog žindyti pridera tiik prastuomenės moterims.
Iki 19 amžiaus dauguma kūdikių buvo žindomi. Iš esmės ir nebuvo tokios problemos kaip „motinos pieno trūkumas“, nes jei motina sunkiai sirgdavo ar net numirdavo, kita moteris žindydavo jos kūdikį. Klausimas buvo labiau „filosofinis“: kam žindyti pridera, o kam ne

e? Tačiau „industrinės revoliucijos“ epochoje jauni žmonės ėmė masiškai plūsti į pramoninius miestus. Palikę gimtąsias vietas ir gimines, jie atitrūko ne tik nuo senųjų tradicijų, bet ir nuo vyresniosios kartos paramos. Darbininkų gyvenimas toli gražu nebuvo lengvas. Greitai silpdavo ne tik sveikata, bet ir moralė. Sparčiai daugėjo našlaičių ir kūdikių pamestinukų. Pirmosiose jų prieglaudose dar būdavo samdomų žindyvių, bet ilgainiui tai darėsi per brangu ir vis daugiau globotinių imta maitinti dirbtinai, karvės pienu. Pavyzdžiui, Paryžiuje 19 a. pabaigoje bendras kūdikių mirtingumas buvo 28 iš 100 gimusių, o daugelyje našlaičių prieglaudų jis siekė beveik arba net ir visus 100 procentų. Štai šitiems nelaimėliams tikrai būtų pravertęs „motinos pieno pakaitalas“.
Visais laikais atsirasdavo fantazuotojų, pasišovusių jį pagaminti. 1884m. buvo atlikta gana tiksli žmogaus ir karvės pieno palyginamoji analizė, attskleidusi didelius pagrindinių maisto medžiagų – baltymų, riebalų ir angliavandenių skirtumus. Imta karvės pieną „pritaikyti“, skiedžiant jį vandeniu ir pridedant cukraus bei riebalų. Gydytojai pradėjo skaičiuoti kalorijas ir išvedinėti formules, kiek ir kokių „ingridientų“ turi būti kiekvienam konkrečiam kūdikiui skirtame produkte. Taip ir prilipo „formulės“ pavadinimas ten, Vakaruose; mes vadiname „mišinėliais“. Tas receptų-formulių rašymas buvo neblogas verslas, ypač jei „klientai“ buvo ponaičiukai ir panelytės iš pasiturinčių šeimynų.
„Motinos pieno pakaitalų“ gamyboje ir prekyboje ant mišinių skardinių buvo tokie užrašai „Pats geriausias kū
ūdikių maistas“. Pradžioje gydytojai protestavo, tačiau didelis kapitalas padarė savaip ir galop dauguma kūdikių maisto kompanijų jau reklamavosi ir medicinos žurnaluose, įsivyravo nuomonė, kad pagal formules paruoštas maistas yra pranašesnis, nes gali būti tiksliai išmatuotas ir apskaičiuotas.
Gydytojai (paprastai jie buvo vyrai) klaidingai suprato žindymo vyksmą ir įvedė daug žalingų taisyklių. Tokių, kaip motinos ir kūdikių atskyrimas, pirmojo maitinimo atidėliojimas ir saldinto vandens girdymas naujagimiui, žindymo dažnumo ir trukmės ribojimas bei ankstyvas dirbtinis papildomas maitinimas. Deja, bet koks žindymo varžymas daugumai motinų trukdo pienui atsirasti ir pakankamai gausiai gamintis. Jos pradėjo masiškai „sirgti“ hipogalaktija – pieno trūkumu.
Daugumai motinų įvykdyti tuos griežtus reikalavimus buvo per sunku (gamta nepaklusdavo „mokslui“) ir jos pasimetusios tarp nekantriai rėkiančio alkano kūdikio ir jo žindyti dar neleidžiančio laikrodžio, nuspręsdavo, jog turi per mažai pieno, jei vaikelis „per anksti’’ išalksta. Ir tada pačios kažką virė arba skubėjo pas vaikų gydytojus recepto išganingiesiems mišinėliams.
Dabar mes apžvelgsim kaip Tarybų laikais buvo žindomi kūdikiai. Gydytojai ir seselės universitetuose ir medicinos mokyklose irgi buvo mokomi apie vienintelį „teisingą“ kūdikių maitinimo būdą – pagal valandų-gramų režimą, taip pat kapituliavo prieš visuotinės „hipogalaktijos“ baubą: vaikų poliklinikos buvo pavirtusios dirbtinio kūdikių maisto reklamos agentūromis. Tarybų Lietuvos sveikatos apsaugos vadovai jau didžiavosi „pasiekimais“, štai pora citatų iš LT
TSR Sveikatos apsaugos ministerijos Motinos ir vaiko valdybos viršininkės ataskaitų, publikuotų „Sveikatos apsaugos žurnale 1977 ir 1979 metais: Pokario metais daug padaryta gerinant vaikų maitinimą, steigiant pieno mišinių virtuves. Kasmet išskiriamos didžiulės lėšos nemokamam kūdikių maitinimui. 1976m. tam tikslui 362700 rublių. . Mūsų respublikoje, vienoje pirmųjų Tarybų Sąjungoje, pradėta pramoninė pieno mišinių gamyba.
Kai kur pasaulyje motinos pačios pradėjo burtis į savitarpio pagalbos grupes; ten jos pasidalindavo savo patirtimi, džiaugėsi sėkme ir mokėsi iš klaidų, bandė ginti savo teises žindyti abejingoje, o dažnai priešiškoje visuomenėje. Švedijoje tokios „motina-motinai“ grupelės ėmė rastis 1965m., Norvegijoje- 1968m., Vokietijoje- 1980m., bet pati pirmoji įsisteigė 1956m. Amerikoje, Schaumburg’o miestelyje netoli Čikagos ir pasivadino La Leche League – Motinos pieno lyga. Dabar tai didžiulė pasaulinė organizacija, jungianti tris tūkstančius grupių 66 šalyse, leidžianti knygas ir rengianti tarptautines konferencijas bei mokymo seminarus, taip pat ir gydytojams. Tie visuomeniniai judėjimai rėmėsi ne vien emocinių palankumu kūdikių žindimui, bet mokslinių tyrimų išvadomis apie unikalią maistinę motinos pieno vertę, imunitetą prieš infekcijas ir apsaugą nuo alergijų kūdikiui teikiančias jo savybes bei neabejotiną žindymo naudą pačios motinos sveikatai. Gausėjo įrodymų, jog dirbtinio maitinimo mišiniai toli gražu neprilygsta motinos pienui, o neretai kelia grėsmę kūdikio sveikatai.
Daugelių šalių vyriausybių ir visuomeninių organizacijų atstovai, medicinos mokslo ir praktikos ekspertai bei ma
aisto kūdikiams gamintojai sutarė, jog reikalinga kūdikiams skirtų produktų prekybos (ir reklamos) kontrolė. Buvo paruoštas rekomendacinis įstatymų rinkinys „Tarptautinis motinos pieno pakaitalų prekybos kodeksas“, kurį 1981m. gegužę patvirtino Pasaulinė Sveikatos asamblėja. Kodekso esmė, trumpai tariant, yra draudimas mišinius gaminančioms firmoms reklamuoti savo produkciją tiesiogiai visuomenei.
Kova su mišinių antplūdžiu buvo ne vienintelė problema. Tyrinėtojai pastebėjo keistą dėsningumą: kuo labiau motinos pasikliaudavo medikų patarimais, tuo trumpiau jos žindė savo kūdikius. Buvo akivaizdu – reikia iš esmės keisti sveikatos apsaugos sistemos politiką ir praktiką su kūdikių maitinimu susijusiose srityse. 1989m. PSO ir UNICEF parengė bendrą pareiškimą ir priemonių planą „Žindymo apsauga, skatinimas ir rėmimas“ kuris buvo patvirtintas aukšto vyriausybinio lygio atstovų iš 30 šalių susitikime Italijoje, Florencijos mieste 1990m. rugpjūčio 1d. Innocenti deklaracija. Ji nurodė svarbiausius veiklos barus: Įkurti nacionalinius žindymo rėmimo komitetus kiekvienoje šalyje, kontroliuoti Tarptautinio motinos pieno pakaitalų prekybos kodekso vykdymą, sukurti įstatymus, apsaugančius žindančių motinų teises darbe bei skatinti jų veikimą, ir, tikriausiai pats svarbiausias – naujagimiai turi būti neatskiriami nuo motinų, maitinami pagal poreiki ir vien tik iš krūties. Taigi ir Lietuvoje turime Nacionalinį žindymo komitetą.
Tam, kad natūralus kūdikių maitinimas mūsų visuomenėje vėl taptų normaliu ir įprastu reiškiniu, reikia sugrąžinti motinos pieno prestižą, užtikrinti moterų pasitikėjimą jų sugebėjimu žindyti kūdikius ir padėti joms gerais patarimais. Kad atgimtų žindymo tradicija mūsų tautoje, reikia daug motinų – geros patirties pavyzdžių, daug kūdikių – gerų rezultatų pavyzdžių. Bet pirmiausia reikia daug gerai išmanančių šį dalyką profesionalų: daktarų, o ypač seselių ir akušerių. Kaip tik jos yra svarbiausieji „kareiviai“ kovos už natūralų maitinimą „fronte“. Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras atlieka labai svarbų darbą rengdamas kursus „Kūdikių žindymas, maitinančių motinų konsultavimas“ visoje šalyje. Ilgai krūtimi maitinamų kūdikių Lietuvoje kasmet daugėja ir tai jau yra tvirtas įrodymas, jog „Šviesa tunelio gale“- ne miražas.

2.2.KRŪTŲ ANATOMIJA
Daugelis mano, jog tai, ar bus kūdikis žindomas, ar ne, jau yra likimo apspręsta. Esą vienos moterys pieno turi, o kitos — ne, ir nieko čia nepakeisi. Išties galiu Jus pradžiuginti: ir tuose reikaluose žmogus gali būti savo laimės kalvis.
Pažvelkime į 1 paveikslėlį. Moters krūtyje yra daugybė pieną gaminančių ląstelių. Jų grupės, sukibusios savo sienelėmis, sudaro savotiškus maišelius — alveoles, į kurių vidų išsiskyręs pienas išteka mažyčiais latakėliais, toliau besijungiančiais į vis didesnius. Aplink alveolę yra tinklelis raumeninių ląstelių, kurios susitraukdamos išstumia pieną iš to „maišelio”, o latakėlių sienelių raumeninės skaidulėlės jį varo tolyn link spenelio, netoli kurio yra praplatėjimai — sinusai, kuriuose pienas kaupiasi.
Visą pieno liauką, sudarytą iš kelių skilčių, gaubia oda, kuri krūties priekyje, prieš pereidama į spenelį, yra tamsesnė. Tas aplinkspenelinis laukelis — areolė — yra kaip tik virš pieną kaupiančių sinusų. Kad kūdikis gerai išžįstų pieną, jis turi apžioti didumą areolės ir savo minkštomis dantenomis masažuoti sinusus bei iš apačios prigludusiu liežuviu stumti pieną į savo burnytę, krūties spenelyje esančiais latakėliais. Jei vaikas apžioja tik spenelį, ir bando iš jo pieną siurbti, atsitinka negerų dalykų. Pirma, kūdikis gali likti nepavalgęs, antra, gležna spenelio odelė nuo ilgo maigymo ir stipraus siurbimo įtrūksta. O kadangi spenelis dėl nervinių galūnėlių gausos jame yra jautrus, tos žaizdelės labai skauda. Tai ne tik kančia mamytei; skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties.

Net ir gerai prie krūties prigludusį kūdikį pažindžius, verta spenelį patepti lašeliu motinos pieno (jau žinome, jog „galinis” pienas pats riebiausias). Bet jei ir užmirštumėt, ne bėda. Pati gamta pasirūpino: areolės odoje yra mažų Montgomerio liaukučių, tarsi smulkių spuogelių, kurių išskiriamas sekretas patepa laukelį ir spenelį, kad nedžiūtų. Be to, šis tepalėlis turi baktericidinių medžiagų, saugančių nuo infekcijos. Ir dar, jis savitai kvepia, priviliodamas kūdikį apžioti krūtį būtent ten, kur reikia; net ir tamsią naktį, jei pati mamytė miega. Taigi nederėtų žindančiai moteriai plauti spenelius muilu, juo labiau tai daryti dažnai. Užteks rytą vakarą nusiprausti po dušu. Svarbiausia — švarūs drabužiai.
Kiekviena iš dviejų moters pieno liaukų susideda iš 15 — 20 1iaukinio audinio skiltelių-segmentų, apsuptų jungiamuoju audiniu. Būtent jungiamojo ir riebalinio audinio kiekis labiau negu pati pieno liauka nulemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą. Pieno liaukos struktūra panaši į medį, ant kurio smulkiausių šakelių-latakėlių kekėmis išsidėsčiusios alveolės — „lapeliai”. Segmentus sudaro nuo 10 iki 100 alveolių kekių. Paprastai, žindant tik vieną kūdikį, funkcionuoja ne visos abiejų liaukų skiltys, iš bėdos moteris galėtų žindyti tik viena krūtimi (pavyzdžiui, Kinijoje ir buvęs toks paprotys). 0 maitinant dvynukus ar trynukus reikia daugiau pieno, ir į darbą įsijungia daugiau arba net visos pieną gaminti galinčios ląstelės.
Žįsti — tai ne čiulpti!
Jau žinome, jog pasigaminęs pienas teka latakėliais ir kaupiasi galinių latakų praplatėjimuose-talpyklose, dar vadinamose sinusais. Šie yra už spenelio esančio tamsesniojo laukelio — areolės — zonoje. Kad pienas trykštų lauk, tuos sinusus reikėtų spausri ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Iš esmės tai yra melžimas. Svarbiausias „darbininkas”, kuriam tenka ši užduotis žindant, yra kūdikio liežu-
vis. Ne veltui jis raumeningas ir stiprus. Jeigu kūdikis gerai paima krūtį, jis savo burna apžioja ne tik spenelį, bet ir didesniąją areolės dalį. Tada ištiestas į priekį liežuvis palenda po pieno talpyklomis-sinusais ir jo gale kylanti raumeninė banga tarsi volelis slenka varydama pieną į vaiko burnytę (tai schematiškai pavaizduota 2 paveikslėlyje). Kai kūdikis gerai žinda, motinos spenelis atsiduria giliai burnytėje, sudarydamas vidutiniškai trečdalį to, ką vaikas yra apžiojęs. Speneliui niekas negresia; viršuje jis saugiai remiasi į gomurį, o apačioje yra švelniai masažuojamas (bet netrinamas) banguojančio liežuvio.

Kitaip būna, jei kūdikis apžioja vien tik motinos spenelį ir jį čiulpia. Tada spenelis yra maigomas tarp dantenų, trinamas, o dar baisiau yra tai, kad vaikas, siekdamas pieno, spenelį siurbia. Guma, ir ta ilgainiui išburktų, o juk krūties spenelis — viena gležniausių ir jautriausių moters kūno vietų. Siurbiamas spenelis pučiasi ir brinksta. plona jo paviršiaus odelė tempiasi, atsiranda įtrūkimų, kurie ne tik labai skausmingi. bet gali ir kraujuoti. Čiulpiant kūdikio burna lieka pustuštė, taigi yra vietos orui, patenkančiam pro nosį ir nuryjamam kartu su pieno gurkšniais. Oras kaupiasi skrandyje, ir dėl to vaikelis gali dažnai atpylinėti paguldytas, kas retai atsitinka po normalaus žindymo. Be to, čiulpdamas kūdikis įpranta laikyti liežuvį atitrauktą ties spenelio galu, panašiai kaip čiulpdamas čiulptuką (pabandykite pačiulpti savo piršto galą ir pažįsti visą pirštą; ar jaučiate skirtumą?).

Kaip atrodo gerai krūtį žindantis kūdikis? 3a paveikslėlyje matome jį plačiai išsižiojusį, diduma laukelio-areolės slepiasi vaiko burnoje, o neapžiotos jos dalies daugiau lieka viršuje. Kūdikio smakras prisiglaudęs prie krūties ir net šiek tiek ją spaudžia, žindymo metu savo judesiais tarsi masažuodamas ir padėdamas pienui tekėti iš krūties apačios link spenelio. Galva truputėlį atlošta, tad lieka erdvės tarp nosies ir krūties vaikui kvėpuoti. Žandukai apvalūs, iškilę, nes kūdikio burna užpildyta apžiotos krūties dalies.
3b paveikslėlyje nupieštas čiulpiantis kūdikis. Motinos krūtį jis laiko lyg buteliuką su čiulptuku — tik už spenelio. Burnytė vos pražiota, smakras toli nuo krūties, o skruostai spenelio siurbimo metu įdubę (jei piešinys apimtų ir motiną, tikriausiai pastebėtume skausmo išraišką jos veide).
Išmokti čiulpti kūdikis gali ne tik girdomas iš buteliuko su čiulptuku, bet ir raminamas čiulptuku su grandele. Ypač negerai, kai čiulptukas duodamas naujagimiui, kol jis dar neįgudęs žįsti.

2.3 MOTINOS PIENO FIZIOLOGIJA

Pieno liaukų vystymasis.
Dar negimusi mergaitė gamtos jau yra ruošiama būsimai motinystei. Pieno liaukų vystymasis prasideda 6 vaisiaus savaitės pabaigoje. Prieš gimdymą ir gimdymo metu padaugėja motinos placentos lytinių hormonų, kurių gali patekti į vaisiaus kraujotaką ir paskatinti naujagimio pieno liaukučių veiklą: jos paburksta, o kartais išsiskiria vienas kitas pieno lašas. Lytinio brendimo laikotarpiu, veikiant hormonams (kiaušidžitų folikulų estrogenams), mėnesinių ciklų metu intensyviai vystosi liaukinis audinys ir pieno latakėliai.
Ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu estrogenai skatina latakėlių augimą. O po trečiojo mėnesio placentos progesterono veikiamas spartėja alveolių vystymasis, o daugėjant hipofizio hormono prolaktino jose pradeda gamintis priešpienis. Tačiau jo yra nedaug, nes laktaciją, kol vaikas nepagimdytas, stabdo placentos hormonas progesteronas. Progesterono veikimas toks stiprus, jog net nedidelės placentos dalys, užsilikusios po gimdymo, gali ir vėliau trukdyti gamintis pienui. Tačiau kai pasišalina visa placenta, pienas gali laisvai gamintis net ir tuomet, kai nėštumas baigiasi 16 savaitę.

Laktacijos pradžia
Gimus vaikui bei placentai, progesteronas iš motinos kraujo palaipsniui nyksta, ir antrąją parą priešpienio ima daugėti. Nors priešpienio jau yra krūtyse nėštumo metu, tik hormoniniai pokyčiai po gimdymo „įjungia” pieno gamybą visu greičiu. Kai estrogeno ir progesterono lygiai krenta, prolaktinas — pieną darantis hormonas pradeda vyrauti, „pienas ateina”. Antrą parą jau ima keistis pieno sudėtis; jame daugėja angliavandenio laktozės (kuri prie savęs traukia vandenį), taigi didėja ir bendras pieno kiekis. Maisto medžiagų, reikalingų pienui gamintis, pristatymui užtikrinti intensyvėja kraujotaka krūtyse. Jeigu naujagimis nežindomas, tai tęsiasi tol, kol krūtys prisipildo tiek, jog daugiau nebetelpa. ir moteris 3 — 4 parą pradeda jausti nepatogų veržimą ir net skausmą jose, o dėl prisidedančio uždegimo gali net imti karščiuoti. Ankščiau pirmasis maitinimas būdavo labai atidėliojamas, naujagimiai laikomi atskirai nuo motinų kitose palatose ir žindomi labai retai bei su ilgomis nakties pertraukomis. Motinoms, kurios pradeda žindyti tuoj pat po gimdymo ir daro tai dažnai, pieno sparčiai gausėja jau pirmos paros pabaigoje ir vėliau, bet jokio skausmingo krūtų pabrinkimo su karščiavimu nebūna. Dabar manoma, jog tas persipildymas, kurį vadiname krūtų pabrinkimu, atsiranda dėl to, kad sutrinka hormonų skatinamo pieno pasiūlos ir nuo kūdikio žindymo priklausančios pieno paklausos dermė. Jei naujagimis žinda neefektyviai arba visai nežindomas, pienas pasilieka krūtyje, ten didėja vidinis slėgis. Dėl to atsiranda slopinancių peptidų, medžiagų, stabdančių naujo pieno gaminimąsi.

Paklausos-pasiūlos dėsnis
Evoliucijoje susiformavo pieno gamybos krūtyse reguliavimo galimybės priklausomai nuo pieno poreikio. Jei po maitinimo pieno krūtyse lieka daug, motinos organizmas supranta, jog kitam kartui jo pagaminti reikia mažiau. 0 tuomet, kai kūdikis, ištuštinęs krūtį, žinda toliau, tai veikia kaip užsakymas, kad kitam kartui pieno būtų daugiau. Įsivaizduokime, jei taip ir būtų, kaip kartais žmonės pasako: „pieno moteris arba neturi, arba viena jo turi daug, o kita mažai, ir nieko čia nepakeisi.” Bet neduokdie, jei ta moteris, kuriai skirta ilgai turėti daug pieno, staiga prarastų kūdikį. Pienas vis gamintųsi ir gamintųsi — metus, dvejus, trejus. Taigi ne vien tik motinos hormonai, kurie vienodai veikia abi krūttis, bet ir kiekvienos krūties ištuštinimo efektyvumas reguliuoja pieno pasigaminimą kiekvienoje atskiroje krūtije (ar net jos segmente).

Žindymo hormonai ir motinos refleksai
Reikšmingiausi yra du hormonai — prolaktinas ir oksitocinas. Jie yra pagrindiniai veikėjai dviejų refleksų: pieno gaminimo ir pieno išstūmimo arba tekėjimo. Impulsai iš spenelio-areolės srities eina į hipotalamą, tada prolaktino sekrecija į kraują vyksta priekinėje hipofizio dalyje (1 pav). Ir oksitocino — užpakalinėje. Ir kiti hormonai (kortizolis, insulinas, skydliaukės ir prieskydinių liaukų bei augimo hormonai) taip pat dalyvauja palaikant laktaciją. Prolaktinas yra pagrindinis laktogeninis hormonas, stimuliuojantis pirminę pieno gamybą alveolėse. Nenėščių moterų prolaktino lygis kraujo plazmoje yra iki 10 ng/ml. Nėštumo metu jo koncentracija palaipsniui didėja, bet po gimdymo vidutiniškai būna 20 — 30 ng/ml žindančių ir 10 ng/ml nežindančių. Žindymo metu prolaktino pliūpsnis gali dešimt kartų viršyti bazinį lygį, kuris buvo 20 — 30 min. prieš žindymą.

Greta prolaktino išskyrimo skatinimo žindymas refleksiškai per hipotalamą stimuliuoja ir oksitocino sekreciją užpakalinėje hipofizio dalyje. Oksitocinas sukelia mioepitelio ląstelių susitraukimus ir taip stumia pieną į ištekamuosius latakėlius. Susitraukimų jėga pradžioje gali būti palyginti didelė, o pienas gali srovele trykšti tolyn nuo krūties, tačiau dažniau jis laša iš kitos krūties tuo metu, kai mažylis žinda pirmąją. Moteris gali justi tą pieno tekėjimo refleksą kaip šilumą ar dilgsėjimą krūtyse arba kaip spau-
dimą, arba gali ir visai jo nepastebėti, jeigu nekreips dėmesio į kūdikio žindymo ritmą.
Pieno išmetimo refleksą gali sukelti ne tik taktilinis spenelio ir areolės stimuliavimas, bet ir vaizdai, garsai, kvapai ir net mintys apie kūdikį ir žindymą, ypač pirmosiomis dienomis. Taigi jis gali būti ir sąlyginis refleksas. Ir atvirkščiai, šis refleksas laikinai gali būti slopinamas veikiant adrenalinui, pavyzdžiui, moterims, patiriančioms staigų ir netikėtą, ypač nemalonų, skausmingą arba psichologinį poveikį (2 pav).

Kartais būna situacijų, kai pienas neteka, nes krūrys taip perpildytos, jog didelis atgalinis slėgis neleidžia oksitocinui sukelti mioepitelio ląstelių susitraukimą. Taip gali atsitikti, kai kūdikis blogai žinda ir pienas neištraukiamas. Šiluma, pieno ištraukimas pientraukiu arba rankomis, galėtų tą vidinį slėgį sumažinti ir leisti refleksui veikti.
Gaila, kad tas laikinas pieno tekėjimo susilaikymas neretai klaidingai suvokiamas kaip pieno trūkumas ar netgi nesugebėjimas žindyti, o papildomas primaitinimas kitu maistu tą tik įsivaizduojamą trūkumą paverčia realybe.
Labai svarbus pasitikėjimo efektas. Jei motina tikrai nori maitinti pati ir pasitiki savimi, tai ir problemų beveik nebūna. 0 jeigu priešingai, mano, jog žindymas nesuderinamas su šiuolaikiniu gyvenimu, kamuojasi dvejodama, ar žindyti, ar nežindyti, tai ir menkiausius nesklandumas sutinka kaip priežastį žindymui baigti.
Ir oksitocinas, ir prolaktinas veikia motinos nuotaiką ir fizinę būklę bei jos elgesį įvairiose situacijose. Oksitocinas yra surišantysis hormonas, turintis didelį poveikį tarpusavio santykiams, ne tik tarp motinos ir vaiko, bet ir tarp seksualinių partnerių. Oksitocinas taip pat dalyvauja lytiniame sujaudinime ir orgazme (pienas gali ištrykšti iš krūtų orgazmo metu) bei gimdos susitraukimuose gimdymo metu.
Oksitocinas dar vadinamas meilės hormonu. Žindanti moteris fiziškai skiriasi nuo tos, kuri maitina dirbtinai. Oksitocinas žadina globojimo elgesį, kuris gamtoje yra būtinas reprodukcijos sėkmei. Abu, prolaktinas ir oksitocinas, suteikia motinai relaksacijos jausmą.

Daugelis moterų yra pastebėjusios, jog jautėsi ramesnės tuos mėnesius ar metus, kai žindė vaikus, jog tada lengviau sprendė visas gyvenimiškas problemas. Mat laktacija slopina nervų sistemos hormoninį atsaką į stresą.
Stresas gali trukdyti oksitocino išsiskyriui, taigi ir pieno tekėjimui krūtyje. Kūdikis tada gauna mažiau pieno. Motinai gali atrodyti, jog jai baigiasi pienas. Išties pieno yra, ir ne mažiau, tik motinai reikia nusiraminti ir žindyti kūdikį. Bežindant pienas pradės tekėti; oksitociną išsiskirti paskatins spenelio stimuliavimas.
Pieno tekėjimo refleksas gali būti slopinamas, jeigu motina gyvena ar turi žindyti kūdikį aplinkoje, kur kiti žmonės tam nepritaria, jeigu dar ir kūdikis blogai pridedamas prie krūties žindant ir tai sukelia spenelių skausmus, tai žindymas dažniausiai yra pasmerktas nesėkmėms.
Dvi svarbiausios objektyvios sąlygos, kad žindymas būtų efektyvus: 1) geras kūdikio prigludimas prie krūties; 2) žindymo laiko neribojimas. Ne mažiau reikšmingos ir subjektyvios sąlygos aplinkybės: socialiniai faktoriai (visuomenės požiūris į kūdikių žindymą), psichologiniai (pačios motinos noras žindyti ir šeimos nuostata), emociniai (teigiamos emocijos padeda, neigiamos — trukdo).
Dauguma moterų nutraukia maitinimą , dėl to kad joms buvo įdomų kiek jie turi pieno, ir pradėdavo nutraukinėti rankomis, kad patikrinti, sužinojus kad, pieno beveik nėra panikuodamos iš karto nutraukinėjo maitinimą.
Jei kas nors Jums pasiūlys pasitikrinti savo pieno kiekį nusitraukiant jį rankomis,žinokite — tas žmogus tikrai mažai apie tai išmano. Moters krūtis nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai nusitraukinėtojai galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę tose už spenelio esančiose talpelėse — pieno latakų praplatėjimuose — sinusuose. Bet tai toli gražu ne viskas, ką žįsdamas krūtį gauna kūdikis. Gal trečdalis — ketvirtadalis ar net dar mažiau.
Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galėtų būtų kontrolinis kūdikio svėrimas prieš žindymą ir po jo. Gali buti dar vienas būdas patikrinti, ar vaikeliui užteko pieno, galite skaičiuoti šlapius vystyklus ar kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą — tai garantija, kad kūdikis per tą laiką gavo pieno pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negauna jokių kitokių skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų: jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi — apie 90 proc. sudaro vanduo) kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas tampa labiau koncentruoras: darosi tamsesnis ir aštriau kvepia. Neverta pulti neviltin, jeigu Jūsų vaikelis pirmą ar trečią mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o jūsų draugės kūdikėlis—visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi savus genus ir savus augimo tempus. Jei tik vaikas žvalus ir sveikas, pirmąjį pusmetį jam net 500 gramų per mėnesį gali užtekti, o antrąjį pusmetį— ir mažiau.

2.4. NATŪRALAUS MAITINIMO PRIVALUMAI

Geriausias maistas jūsų kūdikiui- Žemėje yra daug žinduolių rūšių, bet kiekvieno iš jų pienas yra skirtingas. Pavyzdžiui, karvės piene daugiau baltymų ir mineralinių medžiagų negu žmogaus piene, nes veršeliui juk reikia greitai stotis (taigi ir turėti stiprius raumenis bei kaulus), kad galėtų sekioti paskui savo motiną, besiganančią pievoje. Žmogaus piene daugiau cukraus- laktozės, kuri yra ypač reikalinga intensyviam smegenų darbui, ir ypatingų riebiųjų rūgščių, nepakeičiamai būtinų geram smegenų vystymuisi.
Jūsų pienas yra unikaliai pritaikytas patenkinti būtent Jūsų kūdikio poreikius. Kiekvienos moters pienas yra skirtingas. O ir tos pačios motinos pienas kasdien vis kitoks ir net keičiasi per dieną. Priešpienis skirtingas pirmą, antrą, trečią dieną, o per anksti gimusiam vaikeliui motina gamina specialiai neišnešiotam naujagimiui pritaikytą pieną, turinti daugiau baltymų.
Pieno skonis priklauso nuo motinos valgyto maisto, taip pratindamas kūdikį būsimam mielavimuisi įvairiais patiekalais prie šeimos stalo ateityje. Net vieno žindymo metu pienas keičiasi nuo skysto ir vandeningo pradžioje iki tirštoko ir riebesnio pabaigiant; tai tarsi pietūs iš įvairių patiekalų. Bet kuris dirbtinis mišinys yra nuobodžiai vienodas ir net iš tolo niekada neprilygs motinos pienui.
Žindymo reikšmė kūno augimui- Motinos pienas lengviau virškinamas ir geriau įsisavinamas negu mišiniai.
Maitinant iš buteliuko, kūdikis dažniausiai išgeria daugiau, negu reikia jo sotumo jausmui patenkinti. Pirmųjų metų pabaigoje dirbtinai maitintieji vaikai būna vidutiniškai 600-650 gramų sunkesni už žindytuosius. Žindomi kūdikiai gauna mažiau kalorijų, bet ne dėl to, jog jiems būtų trūkę maisto (tai yra motinos pienas būtų buvęs nepakankamai maistingas), o todėl, kad būtent toks yra jų augančio organizmo natūralus poreikis.
Svorio skirtumus labiausiai lemia skirtingas riebalų kaupimas poodyje; dirbtinai maitinamų jis būna gausesnis. Į karvės pieno mišiniais girdomų kūdikių kraują išskiriama daugiau insulino, skatinančio riebalų atsidėjimą riebaliniame audinyje, kuriame savo ruožtu daugėja ir riebalus kaupiančių ląstelių- adipocitų.
Mokslininkai daro prielaidą, jog maitinimo kūdikystėje būdas gali turėti įtakos vėliau gyvenime įgyjamam kūno svoriui, taigi nutukimo rizika yra didesnė vaikams ir suaugusiems, kurie kūdikystėje buvo maitinti dirbtinai.
Tai, jog žindomi kūdikiai yra lieknesni, galima laikyti viena iš gamtos gudrybių, evoliucijos „ekonominių kompromisu“, kurio tikslas išlaikyti motiną ir kūdikį kuo sveikesnius. Motiną produkuojanti ne itin kaloringą pieną, apsaugoma nuo išsekimo, o vaikas nuo nutukimo. Žindomus kūdikius nuo persivalgymo saugo ir savotiškas apetitą kontroliuojantis mechanizmas: žįsdamas kūdikis iš pradžių gauna liesesnį ir saldesnį „pradinį“ pieną, o paskui iš krūties gelmės siaurais latakėliais link spenelio atiteka riebus „galinis“ pienas, kuris ir suteikia sotumo jausmą, o be to yra santykinai mažiau saldus, todėl ir kūdikis žinda vis lėčiau ir ne taip energingai. Kuo ilgiau kūdikis žindomas (tai yra kuo daugiau nujunkomas), tuo labiau įsitvirtina šis įgūdis, ir tai gali turėti reikšmės vėlesniems žmogaus mitybos įpročiams. „Buteliuko vaikams“ toks apetito kontrolės mechanizmas neišsivysto, nes mišinio sudėtis maitinimo metu nesikeičia, o maitintoja (-as) paprastai dega noru, kad būtų suvalgyta „visa porcija iki galo“, ir neretai skuba tai atlikti kuo greičiau.
JAV, Europoje bei pas mus apsižvalgę pamatytume santykinai daug apyjaunių žmonių su „antsvoriu“. „Šiuolaikinis“ gyvenimo būdas, per daug kaloringas perdirbtas maistas, be abejo, svarbūs „objektyvūs faktoriai“, tačiau polinkis tukti ir pasyvus susitaikymas su tuo įsitvirtino į daugelio „pasąmonę“ jau kūdikystės lopšyje. Taip jau buvo, kad apie šešiasdešimtuosius-septyniasdešimtuosius praėjusio amžiaus ten, o pas mus dešimtmečiu vėliau buvo pats didžiausias žindymo rodiklių nusmukimas.
. ir smegenų vystymuisi- Pirmieji apie mokslinius tyrinėjimus, bylojančius, jog kūdikystėje žindyti vaikai geriau negu maitinti dirbtinai, vystosi protiškai, paskelbė Hoefer ir Hardy 1929m. Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Daugelis aplinkybių turi įtakos vaiko vystymuisi ir intelektui. Tai sudėtingos biologinių-genetinių, šeimos aplinkos bei socialinių-ekonominių faktorių sveikatos rezultatas. Geresnės gyvenimo sąlygos, buities patogumai suteikia motinai daugiau laiko ir galimybių bendrauti su vaiku, o aukštesnis pačios motinos išsilavinimas tą bendravimą daro įvairesnį, turiningesnį. Brandžios asmenybės moterys keliskart dažniau renkasi kūdikio maitinimą krūtimi, o ne iš buteliuko. Taip yra ne tik Amerikoje ir Anglijoje, bet ir Lietuvoje, kad tarp aukšto išsilavinimo motinų savo kūdikius žindančių 4 mėnesius ir ilgiau buvo santykinai 4,9 karto daugiau negu tarp motinų su viduriniu ar žemesniu išsimokslinimu.
Žmogaus smegenys per pirmuosius gyvenimo metus užauga nuo 450 cm3 iki 1000 cm3 ir šių smegenų vystymuisi reikia ypatingų medžiagų. Tam tikros nepakeičiamos ilgos grandinės polinesočiosios riebiosios rūgštys, randamos moters piene (karvės piene jų trūksta), o ypač svarbi yra dokosaheksaeno rūgštis, yra būtinos žmogaus akių tinklainės ir smegenų vystymuisi. Jų ten susidaro net iki 50 procentų visų tu audinių fosfolipiduose esančių riebiųjų rūgščių. Šie lipidai yra itin svarbus intauterininiu laikotarpių ir neišnešiotiems naujagimiams, nes tuo metu vyksta intensyviausia smegenų diferenciacija; tačiau ir po gimimo jie vis dar reikšmingi. Dirbtinio kūdikių maitinimo mišiniai, ypač duodami neišnešiotiems kūdikiams, turėtų būti papildyti dokosaheksaeno rūgštimi. Deja, toli gražų ne visuose komerciniuose produktuose jų yra arba yra nepakankamai.
Motinos pienas prieš alergiją- Žmogaus naujagimis yra mažutis, tačiau pasiryžęs sparčiai augti. Ir visų Motina Gamta, tam pritardama, padarė taip, kad iš naujagimio žarnyno į kraują galėtų patekti kuo daugiau kūno statybai ir energijai reikalingų medžiagų. Taigi iš motinos pieno į naujagimio kraują be vargo praeina ir didelės sudėtingos baltymų molekulės. Jos ten yra „savos“ ir jokios grėsmės nekelia. Gamta pasikliovė Protingu Žmogumi(Homo sapiens)- jai ir galvon nešovė, jog tarp aukščiausio išsivystymo sutvėrimų atsiras tokių neišmanėlių, kurie ims savo kūdikius maitinti jiems biologiškai svetimu maistu – gyvulių pienu.
Maitinimas motinos pienu, ir niekuo daugiau, nuo pat gimimo yra pats tikriausias kelias kūdikių maisto alergijos prevencijai.
Kūdikio žindymas sveikas ne tik jūsų kūdikiui, bet ir žindančiai mamytei-
· Stabdo kraujavimą
· Saugo nuo naujo nėštumo
· Saugo nuo krūties vėžio
· Saugo nuo osteoporozės.

Moters ir karvės pieno skirtumai- Maistą įprasta vertinti pagal jame esančias maistingąsias medžiagas: baltymus, riebalus ir angliavandenius.

Baltymų moters piene yra apie 3,5 karto mažiau negu karvės piene. Gyvulių jaunikliams reikia greitai atsistoti ir patiems eiti, mamytės jų nenešioja; taigi ir stipresniems raumenims užauginti reikia daugiau baltymų. Žmogaus kūdikiui svarbiau vystyti protines galias, todėl ir jo maiste daugiausia yra lengvai ir greitai įsisavinamos energetinė medžiagos. Moters piene cukraus laktozės yra daugiau negu karvės piene. Žmogaus smegenys yra santykinai didžiausios iš visų žinduolių, o jų “pagrindinė” medžiaga yra riebalai. Išties ir karvės piene riebalų yra maždaug tiek pat, tačiau jie labai skiriasi savo sudėtimi , nes ir jų paskirtis yra pirmiausia teikti energiją raumenims ir šilumą kūnui.
Moters piene dar yra apie 0,2% mineralų. Karvės piene jų, kaip ir baltymų, yra 3,5 kartų daugiau , nes veršiukui jau nuo pat pirmųjų dienų reikia ne tik stiprių raumenų, bet ir kaulų. Beje, natrio chloride, kitaip sakant, druskos karvės piene taip pat net 3,6 kartų daugiau, tad nenuostabu, jog šio gyvulio pienu žmogui sunku numalšinti troškulį, ir todėl mišiniais maitinantiems kūdikiams dar siūlydavo duoti atsigerti vandens (“arbatėlių”). Vanduo yra didžiausioji moters pieno sudedamoji dalis; sudarydamas apie 88-99% viso tūrio, jis numalšins žindomo kūdikio troškulį net ir karščiausią dieną. Su motinos pienu žmogus kūdikis gauna viską, ko jam reikia: ir geriausią maistą, ir puikiausią gėrimą.
“PASIRINKIMO LAISVĖ”
Kas yra „mišinys”? Tam tikra prasme tai kaitinimu išdžiovintas ir susmulkintas karvės pieno konservas, kuris, tikimasi, jau nebus toks agresyvus žmogaus naujagimio ir kūdikio (kuo mažesnio, tuo labiau) organizmui. Bandoma jį modifikuoti, patobulinti: kažką išimant, kažką pridedant. Pavyzdžiui, kad išvengti alergijos, karvės pieno riebalai mišiniuose keičiami augaliniais aliejais, tačiau šie vis tiek negali atstoti natūralių motinos pieno riebalų, kurie svarbūs smegenų ir nervų sistemos vystymuisi.
Ilgame kelyje nuo mokslinių teorijų iki kūdikių skrandžio yra begalė galimybių suklysti. Kokia įmantri ir sudėtinga bebūtų jo formulė, mišinys vis tiek lieka tiktai „našlaičių maistu”, ir jam niekada neprilygti tikrajam Gamtos stebuklui — motinos pienui.
„Maistelio kūdikiams” gamintojai dievagojosi, kad jų mišiniai labai geri, kad “adaptuoti” (supraskime, pritaikyti), kad „praturtinti” vitaminais, kad „prisotinti” geležies, kad „gali pakeisti motinos pieną” ir net „patogesni”. Gi pačiam motinos pienui buvo lipdoma vos ne „praeities atgyvenos” etiketė, o kūdikių žindymas apkaltintas „sekinančiu moters išnaudojimu”. Žinoma, šlovė chemikams, kurie plušėjo iš karvės pieno darydami maistelį našlaičiams, kad šie augtų patirdami kuo mažesnę skriaudą.
Tačiau, kai jie skelbiasi sukūrę kažką, prilygstantį motinos pienui, — akiplėšiškai meluoja, nes kol kas ir dar ilgai ateityje (tikriausiai visada) toks tikslas jiems bus nepasiekiamas. Na, gal būt šitas „šventas melas” ir paguostų našlaičius ir tuos, kurie tikrai ne dėl savo kaltės liko nežindyti, tačiau „HiPP”-ams, „Nestle”-ms ir „Similak”-ams labiau negu nelaimingųjų ašaros rūpėjo pelningas biznis. Ir, kad tai padarytų kuo anksčiau, kol naujagimis dar nepriprato prie motinos krūties, mišinių firmos brovėsi į gimdymo namus su savo „labdara”. Net didžiulis dirbtinai maitinamų kūdikių sergamumas (o „besivystančiose” šalyse ir mirštamumas) nejaudino „kūdikių maistelio” gamybos ir prekybos bendrovių, kurios, besivaikydamos pasakiško pelno, nesivaržė nieko; na, nebent varžėsi tarpusavyje dėl rinkų.
1981m. Pasaulinė Sveikatos Asamblėja priėmė Tarptautinį motinos pieno pakaitalų priekybos kodeksą, kuriuo siekiama apsaugoti maitinimą krūtimi nuo komercijos įtakos.
Daugelyje šalių Kodeksas turi įstatymo galią (jo pažeidėjams gresia didelės baudos); Lietuvoje — dar ne, tačiau bent moraliai jo paisoma: mišiniai nebereklamuojami gydymo įstaigose, motinos su naujagimiais iš gimdymo skyrių išeina be tų pražūtingųjų „dovanėlių”, o ant mišinių dėžučių, nors ir daug smulkesnėmis raidelėmis, nors ir kažkur pačiame gale, ant „nugarėlės”, bet vis tiek jau pavyksta atrasti: „Motinos pienas — geriausias maistas kūdikiui”.

Apribojus tiesioginę mišinių reklama, biznieriai vis tiek įsigudrina, kaip privilioti pirkėją. Štai, pavyzdžiui, viena pasiūlo „specialios” „HiPP” arbatos, „kad būtų pieno”, ir gundo moteris suabejoti savo prigimtomis galiomis žindyti; kita — „HiPP” arbatėlės „kūdikiams nuo pirmos savaitės”, kad jie, tiesą sakant, kuo greičiau priprastų prie buteliuko ir visai nebeimtų krūties, arba, pasisotinę tuo saldintu vandeniu, rečiau ir silpniau žįsdami, iš tikrųjų sumažintų motinos pieno pasigaminimą. O tada jau bus nuperkami ir HiPP” pieno mišiniai — pinigai, išleisti reklamai sugrįš šimteriopai. Iš prekybos „kūdikių pienu” visame pasaulyje jo gamintojai uždirba dešimtis milijonų JAV dolerių kasdien.

Gamta nežiūri į žmogaus sumeistrautą laikrodį, ji turi savus dėsnius. Gamta suteikė kūdikiams gebėjimą reguliuoti gaunamo maisto kiekį per apetito kontrolės mechanizmą. Tai — kūdikio vadovaujamas maitinimas arba kitaip tariant — žindymas pagal poreikį.
Jei maitinimas išties natūralus, kūdikis yra to proceso dirigentas. Ne laikrodis (tas prietaisas išvis atsirado palyginti labai neseniai, o žindymo istorijai jau daug tūkstantmečių), ne gydytojas ir ne seselė, ir ne mama yra gamtos įgalioti nuspręsti, kada reikia valgyti, o išalkęs kūdikis. Kaip tik jis geriausiai žino, kiek pieno jam reikia, kad pasijustų sotus. Ir būtent kūdikis nurodo motinos pieno liaukoms, kiek pieno pagaminti kitam kartui. Tai kas gi priklauso nuo pačios motinos? O gi svarbiausias politinis sprendimas: žindyti savo vaiką! Todėl ir verta kovoti už kiekvienos motinos teisę žinoti apie žindymo gerumą ir butelinio maitinimo blogumą ir už kiekvieno mažo žmogaus teisę būti mylimam. Taigi glausti kūdikį prie krūties reikia su meile.
Tai visų svarbiausia taisyklė. Ir pamoka šiandienai bei visam gyvenimui. Išmokti mylėti vaikui labai naudinga. Už meilę jis pelnys meilę. Kaip ir Jūs.

Leave a Comment