TURINYSĮvadas…………………………………………..31.Kas yra riebalai, kaip jie skirstomi?……………..3 2.Nesočiosios riebiosios rūgštys ir sočiosios riebiosios rūgštys………………………………………….43. Kiek riebalų reikia žmogui?……………………..54. Maistinė riebalų vertė………………………….65. Polinesočiosios riebiosios rūgštys……………….96. Riebalų apykaita……………………………….107. Į riebalus panašios medžiagos……………………12 8. Natūraliuose riebaluose tirpstantys vitaminai……..12 9. Ką reikia žinoti apie cholesteriną……………….13 10. Riebalų žala (ligos) ir nauda…………………1411. Išvados…………………………………….16 12. Kaip šią temą pateikti mokiniams………………16 13. Naudota literatūra…………………………..17
Gerai sveikatai palaikyti reikalinga subalansuota mityba. Su maistu privalome gauti visus būtinus vitaminus, cheminius elementus, aminorūgštis, riebalų rūgštis ir pakankamą kiekį energijos. Riebalai organizme yra ne tik energijos rezervas, bet ir visų organizmo audinių struktūrinių dalių komponentas. Jie (riebalai) įeina į visų žmogaus organizmo ląstelių bei jų dalių sudėtį, palengvina nervinių impulsų perdavimą, reguliuoja šilumą ir t.t. Su riebaliniais komponentais žmogus gauna esmines riebiąsias rūgštis, kurių organizmas nesugeba pasigaminti. Su riebalais gauname riebaluose tirpstančių vitaminų, fosfolipidų, sterinų. Riebalai yra būtinas kai kurių biologiškai veiklių medžiagų organizme šaltinis. Pagaliau, be riebalų ir maistas neskanus. Vadinasi riebalai svarbūs yra ne tik reguliuojant žmogaus organizmą, bet jie taip pat svarbūs kalbant apie maisto produktus.
Kas yra riebalai, kaip jie skirstomi? Riebalai – medžiagos, kuriose yra anglies, vandenilio ir deguonies. Riebalai sudaryti iš glicerino ir riebiųjų rūgščių. Riebiosios rūgštys – sočiosios, nesočiosios ir polinesočiosios – skiriasi savo savybėmis bei funkcijomis organizme. Sočiosios riebiosios rūgštys – tai palmitino ir stearino, nesočiosios – oleino, polinesočiosios – linolio,linolininė, arachidinė ir kt. Kuo daugiau riebalų sudėtyje yra sočiųjų riebiųjų rūgščių, tuo jie kambario temperatūroje esti standesni. Kuo daugiau riebalų sudėtyje yra nesočiųjų riebiųjų rūgščių, tuo jie esti minkštesnės konsistencijos.
Riebalų lydymosi temperatūr
Riebalai Lydymosi temperatūra CSviestas 28-33Kiaulienos taukai 24-48Galvijų riebalai 42-49Žąsies taukai 25-40Avienos lajus 44-50Sėmenų aliejus 16-27Saulėgrąžų aliejus 16-18,5Margarinas 18-41Pagal riebalinių rūgščių sodrumą riebalai skirstomi į dvi grupes: kietieji riebalai, kurie turi sočiųjų riebiųjų rūgščių, ir skystieji riebalai, turintys daugiausia nesočiųjų riebiųjų rūgščių. Jie skiriasi savo sudėtimi ir tuo, kaip veikia žmogaus organizmą. Sočiųjų riebiųjų rūgščių yra gyvulinės kilmės ir pieno produktuose. Kaip antai kiaulienos taukuose, avienos lajuje, svieste, žąsies taukuose, galvijų riebaluose, nenugriebtame piene ir pan. Su daugeliu aliejų gauname nesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurios žymiai naudingesnės sveikatai. Nesočiųjų riebiųjų rūgščių turinčių riebalų gausu įvairių rūšių maiste.Jų turi žuvis ir paukštiena. Tačiau svarbiausias nesočiųjų riebiųjų rūgščių šaltinis – augaliniai aliejai. Tai alyvuogių, žemės riešutų, avokado vaisiaus, kukurūzų, sojos, rapsų, saulėgrąžų aliejai ir pan.
Nesočiosios riebiosios rūgštys ir sočiosios riebiosios rūgštys
Esant normaliai temperatūrai, skysti riebalai – aliejai – turi labai didelį procentą nesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurioms priklauso: oleino rūgštis, linolio rūgštis, linolininė rūgštis, arachidinė rūgštis. Šios riebiosios rūgštys (linolio, linolininė ir arachidinė) – yra nepamainomos mityboje, kadangi organizme nesintetinamos ir todėl turi būti gaunamos su maistu. Šios rūgštys pagal savo biologines savybes priskiriamos prie gyvybiškai būtinų medžiagų ir netgi traktuojamos kaip vitaminai (F vitaminas). Fiziologinis šių rūgščių vaidmuo ir biologinė reikšmė yra daugialypė. Išvardytų nesočiųjų rūgščių svarbiausios biologinės savybės – jų kaip struktūrinių elementų dalyvavimas didelio aktyvumo kompleksuose – (fosfolipiduose, lipoproteiduose ir kt.). Tai būtinas elementas susidarant ląstelių membranoms, jungiamajam audiniui ir kt.
Arachidinė rūgštis padeda susidaryti medžiagoms, dalyvaujančioms reguliuojant daugelį trombocitų ir kitų, ypač prostaglandinų, gyvybinių procesų. Prostaglandinams ši rūgštis suteikia daug biologinio aktyvumo. Esant kambario temperatūrai išliekantys kieti riebalai turi daug sočiųjų riebiųjų rūgščių: stearino, palmitino, sviesto ir kt. Daugelis mano, jog kieti gyvuliniai riebalai yra maistingesni už skystus aliejus. Anaiptol. Jeigu abiejų riebalų kaloringumas mažne vienodas, tai fiziologiniu požiūriu aliejai žymiai vertingesni.Kiek riebalų reikia žmogui?
Daugelis žmonių Vakarų šalyse riebalus labai vertina. Riebus maistas yra sotesnis, ypač jį mėgsta žmonės, dirbantys sunkų fizinį darbą. Per daug riebalų – negerai, tačiau tam tikro jų kiekio reikia, kad organizmas galėtų normaliai funkcionuoti. Riebalų gausu įvairių rūšių mėsoje, žuvyse, piene ir pieno produktuose, ypač grietinėlėje, grietinėje ir sūryje, įvairiuose konditerijos gaminiuose ir kt. Sveiko žmogaus racione apie 30 % bendro maisto kaloringumo turi sudaryti riebalai. Vadinasi žmogus per dieną privalo jų suvalgyti 80 – 100 gramų. Ar ne per daug? Iš tikrųjų grynų riebalų retai tiek suvalgome. Jeigu laikysime, kad 100 gramų riebios jautienos yra maždaug 20 g riebalų, kiaulienos – 30 g , žąsienos – 27 g , dešrelių – 15 g , sūrio – 30 g , grietinės – 25 g , pieno – 3 g , tai jau minėtas riebalų kiekis dienai neatrodytų per didelis. Tačiau neturėtume užmiršti, jog šiek tiek riebalų yra beveik visuose maisto produktuose. Be to, riebalai vartojami valgiui gaminti. Nereikėtų piktnaudžiauti riebalais, ypatingai gyvulinės kilmės, tiesiog juos vertėtų dažniau keisti augalinės kilmės riebalais. Taip apsaugosime savo ir artimųjų sveikatą bei neapkrausime organizmo nereikalingais kiekiais riebalų.
Maistinė riebalų vertė
Maistinę riebalų vertę pirmiausia lemia didelis jų kaloringumas. Savo energetine verte riebalams negali prilygti nė vienas produktas, o ir daugelio kitų produktų energetinė vertė priklauso nuo to, kiek juose yra riebalų. Norėdami palyginti kai kurių produktų kaloringumą, pasižiūrėkime, kiek tam tikro produkto reikia suvalgyti, kad tai atitiktų 25 g riebalų : vištienos – 120 g , bulvių – 270 g , pyrago – 100 g , kopūstų – 800 g , nenugriebto pieno – 390 g , lieso pieno – 725 g .
Apytikslis riebalų kiekis 100 g maisto
Maisto produktas Energija (kJ) Riebalai (g)
Kepta kiauliena 1670 31Virtos pakepintos pupelės 270 0,5Kepta jautiena 930 11Sviestas 3050 82Virti kopūstai 70 0Ruginė duona 1400 13Traškučiai 1000 10Šokoladas 2200 30Kukurūzų dribsniai 1500 0,5Vištiena 1000 21Kepta žuvis 850 10Mėsainis 1100 17Lapinės salotos 40 0Margarinas 3050 80Pienas 250 4Apelsinų sultys 170 0Žemės riešutai 2400 50Virtos bulvės 350 0Samosa * 2400 54Spageti 1400 2Baltos duonos skrebučiai 1250 2Jogurtas 200 1* miltinis patiekalas su mėsos ar daržovių įdaru, verdamas svieste ar aliejuje
Maistinė riebalų vertė itin priklauso nuo juose esančių riebiųjų rūgščių, vadinamųjų polinesočiųjų, taip pat nuo riebaluose tirpstančių vitaminų kiekio, fosfatidų bei sterinų. Polinesočiosios riebiosios rūgštys yra nepamainomi junginiai, nes atlieka svarbų vaidmenį medžiagų apykaitoje, o jų sintezės galimybės organizme labai menkos. Dėl šių rūgščių stygiaus maiste sulėtėja normalus augančio organizmo vystymasis, sutrinka suaugusių žmonių sveikata. Esama pagrindo manyti, jog maiste trūkstant polinesočiųjų riebiųjų rūgščių, sutrinka cholesterino apykaita ir sparčiau vystosi aterosklerozė. Riebalinių produktų vartojimo normoms nustatyti taikomas polinesočiųjų – sočiųjų riebiųjų rūgščių koeficentas. Pagal subalansuotos mitybos formulę polinesočiųjų – sočiųjų riebiųjų rūgščių santykis turi būti lygus 0,3-0,4. Sveikam suaugusiam žmogui toks koeficientas esti, kai trečdalis riebalinių produktų normos vartojama augalinių riebalų pavidalu. Su amžiumi, ypač sergant ateroskleroze, šis koeficientas keičiasi: tada augalinių ir gyvulinių riebalų santykis turėtų būti 1:1. Kadangi riebaliniai produktai esti labai įvairūs ir jų fiziologinė vertė nevienoda, tai kilo mintis gaminti specialius riebalus, savo sudėtimi labiausiai patenkinančius žmogaus organizmo poreikius. Dabar gaminami įvairūs sviestai sumuštiniams, dietiniai vitaminizuoti margarinai ir kt. Su riebaliniais produktais, tiek gyvuliniais, tiek augaliniais, gauname fosfolipidų. Šie yra sudėtiniai riebalai, būtini įvairioms organizmo struktūroms. Fosfolipidų daugiausia būna nerviniame audinyje, plaučiuose, pieno liaukose, spermoje ir kitur, mažiau – kepenyse, inkstuose bei raumenyse. Fosfolipidai pasižymi ir lipotropiniu veikimu, skatina riebalų pašalinimą iš kepenų. Maisto produktuose fosfolipidai nepatvarūs, greitai oksiduojasi. Dėl to rafinuotus aliejus be fosfatidų galima vartoti ilgiau negu nerafinuotus, nors fiziologiškai rafinuoti mažiau vertingi.
Su gyvuliniais riebalais žmogus gauna cholesterino. Ypač nemažai jo yra svieste – 300 mg % . Todėl su amžiumi sviesto reikėtų vartoti mažiau. Kai kraujo plazmoje esti padidėjusi cholesterino koncentracija, jo kiekis su maistu turi būti griežtai ribojamas. Tam tikslui yra sukurti ir kuriami dietiniai riebalai be cholesterino.Polinesočiosios riebiosios rūgštys
Kokios sudėties yra polinesočiosios riebiosios rūgštys, esančios įvairiuose riebaluose? Gamtoje labiausiai paplitusi linolio rūgštis. Aliejuose dažniausiai yra per 50 % linolio rūgšties, gerokai mažiau beveik 15 % jos esama gyvuliniuose riebaluose ir visiškai mažai – mažiau kaip 5 % – svieste. Saulėgrąžų aliejuje yra apie 60 % linolio rūgšties, kukurūzų – 55, sojos – 50, medvilnės – 45 % ir t.t. Biologiškai vertingiausios arachidinės rūgšties aliejuose visai nėra. Tačiau įrodyta, jog ji gali susidaryti organizme iš linolio rūgšties. Viena iš svarbiausių aliejų savybių yra juose esančios geros sudėties polinesočiosios nepakeičiamosios riebiosios rūgštys. Kiek žmogui reikia polinesočiųjų riebiųjų rūgščių? Apytikriai – 10-15 g per dieną. Taigi suaugusiam žmogui kasdien reikia ne mažiau kaip 20 g aliejaus. Be abejo, mes vartojame mažai aliejaus, vadinasi, mažai gauname ir polinesočiųjų riebiųjų rūgščių. Todėl aliejų kiekį racione reikia didinti, bet didinti protingai. Šio patarimo ypač turi laikytis vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Mat aliejus – ne vaistai, ir gausiai jį vartoti gryną netikslinga. Dėl savo skonio savybių aliejai ypač tinka su mišrainėmis, salotomis, užkandžiais ir t.t. , be to, geriausia, kad jie būtų švieži. Aliejuje, kuris laikomas ilgai atvirame ore, gali kauptis polinesočiųjų riebiųjų rūgščių oksidacijos ir polimerizacijos produktai, kurie dirgina virškinamąjį traktą ir netgi jį nuodija. Ypač negerai ilgai kaitinti aliejų, pvz. – ilgai tame pačiame aliejuje kepti daug pyragėlių.
Riebalų apykaita
Riebalai, kaip ir angliavandeniai, pirmiausia yra energetinė medžiaga, ir organizmas juos naudoja kaip energijos šaltinį. Sudegus 1 g riebalų, energijos atsipalaiduoja du su trupučiu karto daugiau, negu sudegant tiek pat angliavandenių ar baltymų. Tai yra 9,3 kcal. Virškinimo organuose – skrandyje ir žarnyne – riebalai suskyla į gliceriną ir riebiąsias rūgštis. Glicerinas rezorbuojasi lengvai, o riebiosios rūgštys – tik virtusios muilais. Praeinant glicerinui ir riebiosioms rūgštims pro žarnyno gleivinės ląsteles, iš jų vėl sintezuojami riebalai, kurie patenka į limfą. Bet šie riebalai skiriasi nuo suvartotųjų. Organizmas sintezuoja jam būdingus riebalus. Jeigu žmogus vartoja įvairius riebalus, turinčius oleino, palmitino ir stearino riebiųjų rūgščių, tai jo organizmas sintezuoja specifinius žmogui riebalus. Tačiau, jeigu žmogaus maiste bus arba vyraus tik kokia nors viena riebioji rūgštis, pavyzdžiui oleinas, tai tuomet susidarę riebalai skirsis nuo žmogaus riebalų ir bus artimesni skystesniems riebalams. Vartojant maistui daugiausia avienos lajų, riebalai bus kietesni. Riebalai nevienodi ne tik skirtingų gyvūnų, bet ir to paties gyvūno atskirų organų. Patenkinus organizmo poreikius, iš suvartotų maisto riebalų pertekliaus susikaupia atsargos riebalų lašelių pavidalu.Riebalai susikaupia dažniausiai poodiniame audinyje, taukinėje, aplink inkstus, sudarydami inkstų kapsulę, taip pat kituose vidaus organuose bei kai kuriose kitose kūno srityse. Daug atsarginių riebalų yra kepenyse ir raumenyse. Jie visų pirma yra energijos šaltinis. Panaudojami, kai energijos eikvojama daugiau, negu organizmas gauna riebalų. Tuomet riebalai oksiduojasi iki galutinių skilimo produktų. Be energetinės reikšmės, atsarginiai riebalai organizme atlieka ir kitą vaidmenį. Pavyzdžiui, poodiniai riebalai sulaiko šilumą, riebalai, esantys aplink inkstus, apsaugo juos nuo sutrenkimų ir t.t. Organizme gali susikaupti pakankamai daug riebalų atsargų. Vidutiniškai riebalai sudaro 10-20 % žmogaus masės. Nutukus, kai sutrinka organizme apykaitos procesai, riebalų susikaupia iki 50 % žmogaus masės.
Susikaupusių riebalų kiekis priklauso nuo daugelio sąlygų: lyties, amžiaus, darbo sąlygų, sveikatos būklės ir t.t. Kai dirbama sėdint, riebalai kaupiasi labiau. Todėl nuolat sėdintiems žmonėms labai svarbu maisto sudėtis ir kiekis. Organizmas riebalus sintezuoja ne tik iš vartojamų maistui riebalų, bet ir iš baltymų bei angliavandenių. Ir visai nevartojant maistui riebalų, jie vis dėlto susidaro ir nemažai jų gali organizme susikaupti. Pagrindinis riebalų susidarymo organizme šaltinis yra daugiausia angliavandeniai. Labai svarbią reikšmę organizmo gyvybei palaikyti turi lipoidų arba į riebalus panašių medžiagų, apykaita. Jos įeina į nervinio audinio sudėtį ir dalyvauja jo veikloje. Savo sandara lipoidai artimi kai kuriems hormonams, ir, atrodo, yra pagrindas susidaryti lytiniams hormonams, antinksčių žievės hormonui ir vitaminui D.Į riebalus panašios medžiagos
Be riebiųjų rūgščių, glicerininių esterių, natūraliuose riebaluose yra nemaža biologiškai aktyvių medžiagų. Iš jų svarbūs fosfatidai, riebaluose tirpstantys vitaminai, sterinai ir kt. Į daugelio fosfatidų sudėtį įeina glicerinas, riebiosios rūgštys, fosforo rūgštis ir koks nors amino spiritas. Labiausiai paplitęs fosfatidas – lecitinas, į kurio sudėtį įeina amino spiritas – cholinas. Organizme fosfatidai padeda reguliuoti virškinimą ir riebalų apykaitą. Jei maiste trūksta fosfatidų, kepenyse ima kauptis atliekami riebalai. Jiems susikaupus, sutrinka svarbiausios kepenų funkcijos, ilgainiui išsivysto cirozės. Lecitinai ir į jų sudėtį įeinantis cholinas tam tikra prasme apsaugo kepenis nuo suriebėjimo. Cholinas pasižymi vadinamuoju lipotropiniu veikimu, t.y. gebėjimu skaidyti kepenyse susikaupusius riebalus. Dėl šios svarbios savybės cholinas priskiriamas prie vitaminų grupės. Lipotropinių savybių turi ne tik cholinas, bet ir tie junginiai, iš kurių jis susidaro organizme, dažniausiai nepakeičiama aminorūgštis – metioninas ir baltymai, kuriuose jos yra daug. Metionino yra daug varškėje ir žuvyse.
Natūraliuose riebaluose tirpstantys vitaminai
Be cholino, kartu su riebalais organizmas gauna svarbiausių riebaluose tirpstančių vitaminų, iš jų regėjimui svarbų vitaminą A, rachito vystymąsi stabdantį vitaminą D, prie normalaus lytinių liaukų funkcionavimo prisidedantį vitaminą E. Vitaminų A ir D daug yra žuvų ir jūros gyvūnų kepenų riebaluose. Vitamino E gerokai daugiau – aliejuose. Šis vitaminas atlieka apsauginį vaidmenį, kad aliejaus polinesočiosios aminorūgštys taip greitai neoksiduotų su oro deguonimi. Jeigu sutrinka riebalų virškinimas ir organizmas juos blogai pasisavina, jis negauna ir riebaluose tirpstančių vitaminų, nors maiste jų būna pakankamai. Dėl to gali atsirasti hipovitaminozės požymių. Taigi ir virškinimo procese riebalai atlieka vitaminų nešėjų vaidmenį.
Ką reikia žinoti apie cholesteriną
Natūraliuose riebaluose ir daugelyje maisto produktų yra tam tikras kiekis sudėtingų ciklinių į riebalus panašių angliavandenių – sterinų. Svarbiausias iš jų yra cholesterinas.
Svarbiausi cholesterino šaltiniai
Produktai, 100g Cholesterinas, mg
Smegenys 2000Širdis 140Kiaušiniai 570Kepenys 270Sviestas 180Lietuviškas sūris 280Mėsa (jautiena) 70Kiaulės taukai 100Jautienos lajus 110Paukštiena 30-80Žuvis (menkė) 20-30Pienas 10Augaliniai produktai –
Cholesterinas yra normali sveiko organizmo daugelio ląstelių sudėtinė dalis. Jis įeina į organizmo ląstelių apvalkalėlių ir kitų dalelių bei audinių sudėtį ir yra arba laisvas, arba susijungęs su riebiosiomis rūgštimis. Organizme jis naudojamas ir labai aktyvių medžiagų, tarp jų lytinių hormonų, antinksčių, tulžies rūgščių hormonų ir kt. , susidarymui. Ypač daug cholesterino galvos smegenų audiniuose – daugiau kaip 2 % . Cholesterino yra daugelyje gyvulinių maisto produktų ir visai nėra augaliniuose. Tačiau cholesterinas nėra nepakeičiama maisto medžiaga, nes organizme jis lengvai sintetinasi iš angliavandenių ir riebalų oksidacijos produktų. Tad cholesterino kiekis audiniuose priklauso ne tik nuo jo kiekio maiste, bet ir nuo to, kaip intensyviai jis sintetinasi ir suyra organizme.
Sveiko suaugusio žmogaus organizme yra balansas tarp gaunamo susintetinamo ir irstančio bei pasišalinančio iš organizmo cholesterino. Sulaukus vyresnio amžiaus, cholesterino apykaita sulėtėja, todėl dažnai sutrinka pusiausvyra tarp gaunamo ir irstančio cholesterino. Šios pusiausvyros sutrikimo požymis dažniausiai yra, padidėjęs cholesterino kiekis kraujyje.Riebalų žala (ligos) ir nauda
Maždaug 5-10 % žmonių yra genetiškai paveldėti riebalų apykaitos sutrikimai. Neracionaliai maitinantis, ilgainiui irgi sutrinka riebalų apykaita, atsiranda hiperlipidemijos. Pasireiškia padidėjusiu smulkių riebalų lašelių skaičiumi. Nekreipiant dėmesio į davinį, t.y. į subalansuotą mitybą, ir vartojant per daug gyvulinių riebalų ar angliavandenių, ypač cukraus pavidalu, ilgainiui sutrikdoma riebalų apykaita, o tai sukelia įvairias ligas. Per daug gausus maitinimasis ir vitaminų trūkumas skatina aterosklerozę. Maitinantis daugiausia gyvulinės kilmės riebaliniu maistu, organizme susikaupia riebalų atsargos ir žmogus pradeda tukti. Nutukusiam žmogui yra žymiai sunkiau judėti, gali prasidėti įvairios ligos susijusios su per dideliu kiekiu riebalų organizme. Negalima būtų sakyti, kad riebalai organizmui daro vien tik žalą, anaiptol. Pavyzdžiui, nesočiosios riebiosios rūgštys teigiamai veikia kraujagyslių sieneles, didina jų elastingumą ir mažina pralaidumą. Kai nepakanka nesočiųjų riebiųjų rūgščių, sumažėja augimo intensyvumas ir atsparumas nepalankiems išoriniams bei vidiniams faktoriams, slopinama reprodukcinė funkcija, sunkiau susitraukia miokardas, atsiranda odos ligos. Nuo riebalų naudos iki žalos tėra vienas žingsnis. Pagrindinis dalykas kurio reikėtų laikytis – saikas. Visiškai atsisakius riebalų – nieko nelaimėsim, o gyvulinės bei augalinės kilmės riebalus vartojant saikingai, turėsim ne tik naudos, bet ir valgysime įvairesnį maistą.
Išvados
Maistas, kuriame gausu riebalų, yra skanesnis ir sotesnis, todėl riebalų dedama į įvairius perdirbtus produktus, pavyzdžiui, mėsos gaminius, dešras, pyragaičius ir sausainius. Atidžiai skaitydami etiketes, turėtume rasti, kiek produktuose yra sočiųjų riebiųjų rūgščių turinčių riebalų ir kiek riebalų iš viso.
Turbūt svarbiausia, valgant riebų maistą, nepamiršti naudingų mūsų sveikatai riebalų savybių. Kaip antai, nesočiųjų riebiųjų rūgščių nauda kraujagyslėms, augimui bei atsparumui ir pan. Vartojant tiek augalinius, tiek ir gyvulinius riebalus saikingai, o taip pat vienus keičiant kitais, organizmas gaus ne tik reikiamą kiekį riebalų, bet ir kitų naudingų medžiagų.Kaip šią temą pateikti mokiniams
Šią temą siūlyčiau nagrinėti buities pamokų metu arba nagrinėjant apie žmogų – biologijos pamokų metu.Vaikus reikėtų informuoti apie riebalų žala bei jų teikiamą naudą. Šnekant apie riebalus nuo mažens, galbūt sumažintume daugelį ligų, kuriomis sergama ne dėl sutrikusių organizmo funkcijų, o daugiau dėl nežinojimo.
Naudota literatūra
1. A. Markosianas, Fiziologija, V.; 1975 m.2. D. Mikalauskaitė, Mityba, V.; 1986 m.3. A. Pokrovskis, Sveika mityba, V.; 1992 m.4. Dr. Stephen Carroll, Dr. Tony Smith, Sveikata ir žvalumas visai šeimai,V.; 1996m.5. Ch. Lale, A. Daniels, M. Duke, Gamtos mokslai, V.; 1997 m.6. G.Malachovas, Organizmo valymas ir tinkama mityba, V.; 1998 m.