“Sunkiau imti nei duoti”

Tėvai dažnai mus vadina laimingąja karta. Esame nematę nei karų, nei mirtinų lygų, bado ir skurdo. Apsupti tėvų meile,užmirštame patys kurti savo ateitį. Niekas nežino, kaip susiklostys kiekvieno likimas
Jonas Biliūnas – reto talento, jautrumo ir mąstymo žmogus. „ jo pasakymai – tai lyg dvasinio auklėjimo pamokos“. Su skausmu rašytojas stengiasi suprasti žmogaus paskirtį žemėje. Skaitant jo kūrinius širdyje pasidaro liūdna, apsižvalgai pamatai niūrią tikrovę. Apsakyme „Ubagas“ Bilūnas susimąstė kaip likimas gali pakeisti žmogų.

Pagrindinis apsakymo veikėjas yra Petras Sabaliūnas.žilas, vienišas senelis, geros širdies žmogus, laaiko save nereikalingu: „. senas žmogus visur nemalonus“. Iš tikrųjų žmogus buvo nelaimingas, jo veide atsispindėjo liūdesys ir apmaudas. Išvarytas iš namų Sabaliūnas nejaučia neapykantos. Kaip rašė rašytoja N. Palčinskaitė- „didžiausias menas išmokti pakeisti tai, kas įmanoma, ir susitaikyti su tuo, kas nuo tavęs nepriklauso.“. Nepaisant nedrąsių akių, drebančių rankų, senelis buvo stipraus charakterio. Ankščiau Sabaliūnas buvo pasiturintis žmogus, labai mylėjo bites. „žmonės jo buvo ne kiek, bet bičių daugybę“. Apie bites kalbėdavo, kaip apie šventą dalyką. Petras Sabaliūnas buvo įsitikinęs, kaad tik tada bitės yra geros, kai bičiuliai nešykštūs ir vienybėje gyvena“. Todėl kiekvienam pasitaikiusiam žmogui Petras niekada neužmiršdavo medaus duoti.
O dabar viskas pasikeitė, bailiai drebančiomis rankomis, liūdnomis akimis senelis prašo pragyvenimui kitų. Iš tiesų ar lengva buvo Sabaliūnui paimti tą

ą duonos riekę? Nemanau, tas pirmas duonos kąsnelis iš svetimų išprašytas suteikė Sabaliūnui nemažai skausmo. Sabaliūnas pasijautė silpnas ir priklausantis nuo kitų. Manau, kad kiekvienas Sabaliūno vietoje jaustų tą patį.
Nors senis ir buvo elgeta,jo širdis liko kilni. Kartais padedamas tokiam žmogui jautiesi kaltas, nes duodamas jam tą duonos riekę,pabrieži jo silpnumą ir priklausomybę nuo kito.
Nemanau ar kas nors jaučiasi kaltas kai padeda visai nepažįstamui elgetai. Su šypsena veide padedame žmogui ir negalvojame apie tai, dėl ko susiklostė toks jo gyvenimas, nepastebime liūdnų žmogaus akių ir nesusimąstome ar lengva jam priimti pagalbą.

Leave a Comment