Žemaitė

Žemaitė

(1845 – 1921)

Iki debiuto

Julija Beniuševičiūtė, būsimoji lietuvių prozos įžymybė, gimė 1845 m.
gegužės 23 (birželio 4) d. Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungės
raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Tėvai Antanas ir Julija už 30 rublių
metinės algos prižiūrėjo grafo Plioterio ūkį (70 ha), kuriame buvo du
vadinamieji dūmai – dūminės baudžiauninkų, apdirbančių palivarką, trobos.
Samdė dar mergaitę ir piemenį. Būsimoji rašytoja vaikystėje nevargo, bet ir
nebuvo tiek pasiturinti, kad mokytųsi. Iš keturių Beniuševičiūčių tik viena
(Petronėlė) turėjo apmokamą mokytoją. Kitas lavino tėvas, atrodo, baigęs
pradinę mokyklą. Julija, matyt, iš prigimties buvo gabi ir guvi, nes būtent
ją, einančią dvvyliktus metus, už 25 rublius metams paėmė mokyti kartu su
savo dukterimis dėdės Stanislovo našlė, Šėmų dvarininkė. Mokė Apolonija
Beniuševičiūtė, baigusi Vilniaus bajoraičių institutą. Mokslas truko trejus
metus, bet ir per tą laiką Julija, anot K.Umbraso, „pasiekė to meto
mergaičių vidurinį išsilavinimą”. Gal ir taip. Svarbiau kas kita: suartėjo
su neeiliniais žmonėmis. Sprendžiant iš Autobiografijos (1921), Šėmų
dvarelis, glūdėjęs miškuose, – aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis:

<.> nebuvo tos nakties, kad kas neprisibaldytų. Po kelis lenkus, kaip
mes vadinome, ateis naktį arba raiti atjos su kokiais popieriais,
paliepimais iš abazo: tiek ir tiek, teen ir ten duonos pristatyti arba tiek
ir tiek marškinių. <. > Rytmetį atneštus popierius reikia pristatyti į
vietą. O siuntinėjami buvo vis į komitetą. Komitetas buvo paskirtas iš
ponių, kurios rūpinosi maistu, drabužiais: p. Goštautienė Keguose, p.
Gadonienė Vambutuose ir mano dėdina Šėmose. <.> K

Kiek mes marškinių
prisiuvome – nė aniuolai nesuskaitytų, o kiek naktų nė akių nesudėjome – nė
velniai nesurokuotų.

Jaunai Julijai įsiminė ir jau niekada neužsimiršo dvasingumas, kai
kovoji už didelius, blaiviai galvojant, nerealizuojamus dalykus –
išsilaisvinimą vien gerais norais. Tačiau gyvenimas ir yra tam, kad tikėtum
išimtimis. Julija formavosi kaip priešinimasis istorinei, vėliau –
individualiai lemčiai: „<.> kad ne šiemet, tai kitą arba už keleto metų
tikrai lenkai pergalės maskolius.”

Kol laukė, kuo baigsis sukilimas, taip ir neparėmus jo prancūzams,
kasdienybė kito. Kontribucijomis užsmaugus Šėmas („Sienos do lentynos liko
mano gerosios dėdinėlės”), išėjo tarnauti į Džiuginėnus, į dvarininkus
Gorskius, vaiko aukle bei šeimininko sesers kompanione („Savo panai lovą
rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti, dieną siuvinėti ar ką
pataisyti, palopyti”). Ištekėjo 1865 m. rudenį už Lauryno Žymanto,
Džiuginėnų dvaro eigulio, mylėdama, motinai gailiai raudant, kodėl ne už
bajoro. Su savarankiškai išsirinktuoju, aatrodo, sutarė, bet tik kai
materialiai sekėsi. „Mano vyrui rodosi, jog aš ne gaspadinė, per tai
nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim
pralobti. Bet sykiu paėmus – abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški ir
nepapratę prie sunkaus darbo. Kankinamės, vargstame lygu žiurkės po
išrūgas. Dėl menko nieko – višta prigėrė, žąselį varna pagavo, paršelis
padvėsė – baramės, pykstamės.”

Neturėdami nuosavybės, Žymantai beveik dvidešimtį metų nuomojo ar dirbo
iš pusės svetimas žemes, kol apie 1884 m. atsidūrė Ušnėnuose, vyro brolio
Benedikto ūkyje, Povilo Višinskio tėvų artimiausioje kaimynystėje. Lemtis
(kitaip nepavadinsi apsigyvenimo Ušnėnuose) i
inspiravo lyg ir anormalias
amžiui bei socialinei padėčiai naujoves: atlietuvėjimą, ėmimą plunksnos į
sugrubusias nuo darbo rankas. Nežinoma, ką kalbėjo su trisdešimčia metų už
save jaunesniu Šiaulių gimnazijos moksleiviu, spėtina, ne apie kasdienybę.
Julija – įgimtas protas, atidumas aplinkai, svarbiausia, nesupaprastėjimas.
Daugiau ar mažiau apsiskaičiusi iš anksčiau, ištekėjusi bei augindama
septynis vaikus neatitolo nuo įgūdžio su išgalvotais veikėjais paskrajoti
virš standartų: „Kitą sykį mano nuomonėj kožnas autorius be skyriaus
stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai; paėmusi kokią knygą,
žiūrėjau į autorių ir visų pirma jam atidaviau širdyj garbę, ir šiandien ta
pati, dėl to norėčiau kožną pamatyti ir pašnekėti. Vot, vaikeli, per Tave,
tikrai per Tave prisilyžijau į jų eilę, ir mane kiti žino, skaito, supranta
mano jausmus, o dar ir pagiria; juokai mane ima, o ašaros sukas akyse,
kuomi aš Tau užsimokėsiu. Daugelį sykių svajojau apie tai, parašiau
lenkiškai kaži kokias eilikes ir „Swoje pamiętniki”, bet nežinau, kur anie
paliko, netrukus įkritau į „laimes”, augo po kits kito vargai, skausmai ir
ašaros; mažai kuomet įkrito į nagus kokia knyga, tuomet nors ant valandos
užmaršino visas nelaimes.” Susijaudinimas, padėka ir neatsidžiaugimas vos
ne stebuklinga tikrovės atmaina 1897 m. gruodžio 17 d. laiške Povilui
Višinskiui.

Būsimoji rašytoja, nuo jaunystės mėgusi knygą, pašnekesius apie platųjį
pasaulį, Ušnėnuose nepasikeitė, bet per Višinskį, gimusį tribūną, įgijo
daugiau žinių, inspiracijos naujoviškai – antilenkiškai – mąstyti:

Išvažiuojant į Šiaulius Poviliukui, vienas šio, kitas to prašo nupirkti
– duoda pinigų, ir aš p
prašau, kad paskolintų kur kokią knygą man
paskaityti.

Kelis sykius parvežė porą knygų; man perskaičius, vėl nuvežė. Vis
lenkiškas tegavo.

Pradėjo eiti gandas, kad Prūsuose spausdina lietuviškus raštus, bet
mūsų pusėje, čia pagautus, kas parneštų, baisiai baudžia maskoliai. <.>
Mane toks žingeidumas ima – kaip nors, kur nors tų raštų nors pamatyti
gauti. <.> Sykį parvažiavo Poviliukas Kalėdų tą patį vakarą beatbėgąs pas
mus; toks linksmas, šokinėdamas, sako:

– Cioce! nesitikėjai, kokį parvežiau pyragą? – ištraukęs iš užančio
knygelę, rodo. – Žiūrėk, tokios nematei dar.

Pagrobus jam iš nagų, žiūriu: net man akys pabalo – „Aušros” knygelė,
visų metų susiūta.

– Žemaitiška?! – nustebus sušukau.

Kas ieško, tas randa. Žymantienės kelią į Žemaitę sąlygojo įstabus
sutapimas (Višinskis!), o dar labiau psichologija: genetinis idealistas
beveik visada realizuosis netradiciškai. Ušnėnuose buvo ne viena ar dvi
Žymantienės amžiaus bei pareigų moterys, tačiau „Poviliuku” nebuitiškai
pasinaudojo tik ypatingoji iš aplinkos. „Kas šaukia, tešaukie, o mudu,
boba, važiuokim”. Ant zlasties paišysiu, rašysiu, kiek beišgalėsiu”, –
juokavo pati iš savęs, „avies sukiniu sergančios, o po tam pablūdusios”,
1897 m. lapkričio 14 d. laiške Višinskiui, išdidi ir rami, kad pagaliau
išsiveržė iš valstietiškosios monotonijos. Dvasios inteligentė prisitaikė
prie „laimės nutekėjimo”, bet, provokuodama draugus bei pažįstamus,
atsiskleidė, anot D.Saukos, kaip stebuklas.

Debiutas

1894 metais debiutavo apsakymu „Piršlybos” (spausdinant Tikrajame
Lietuvos ūkininko kalendoriuje metams 1895 perkrikštytu į „Rudens vakarą”).
Pasak jos pačios, įsisiūliusi į rašytojus iš įgimto veržlumo:

Sykį su Povilu skaitėme „Varpą”. Jame radau apysakaitę, užvardintą
„Vaišnorienė”, rašiusi Bitė. Apysakėlė labai man pa

atiko. <.> Didelė čia
kupeta, – sakau. – Juk ir aš mokėčiau taip parašyti!

– No, pamėgink, – šokosi Povilas, – parašyk! Bitė nemoka gerai
lietuviškai, o parašė. Kodėl negali tamsta parašyti? Pamėgink. <.>
Prisikabinęs prie manęs, nebeatleido, kol tik nepamėginau.

Faktus kiek supainiojo („Vaišnorienė” publikuota Varpe ketveriais
metais vėliau nei „Rudens vakaras”), bendrą įspūdį nusakė tiksliai: jei
kitas geba, gebės ir ji. Nepervertino savęs, o tik įsirodė valingesnė nei
biografijos faktai teigtų. Turtingas ūkininkas („Bimbalų sodoje pas gerą
ūkininką, labai pasiturintį, Tadaušą Milašį”) kaip ugnies bijo žento
samdinio („O kur jis dės pačią?! <.> Nei pinigų, nei žemės. jam tiktai
ordinarčiku stoti! O dar prie bagotų lenda.”), kur kas mielesnis
girtuoklis bei plevėsa, bet paveldėsiąs bene stambiausią kaime ūkį („Kai
ves, susitvarkys. Bet koks gyvenimas! Už visos sodos geriau paeina
rėžiai.”) – Namiškiai, savi ir samdyti, visai nemano, kad šeimos galva
teisus, ginčijasi ir konkrečiais argumentais įtikina, kad darbštumas,
mokslas, pinigų leidimas knygoms – vertybės, kur kas pranašesnės už lengvai
gaunamus, bet dar lengviau leidžiamus priešsutuoktuvinius turtus. „Kad
bijojo meistro žento, ko dabar verkia, bagotą girtuoklį gavusi!” –
tyčiojasi Milašienė iš kaimynės, gal per žiauriai, bet eksponuodama pati
save, buvusią tarnaitę Tavadorę, tekėjusią už piršlių gundomo („tas bagotą,
kitas – bagotesnę, tas – gražią, kitas – gražesnę”) ūkininkaičio šiam
beveik maldaujant. „Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta
pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau nė
kokia paniška nesu. Metų gale užmokėsi algą, ir išeisiu.” Vargau, vargau,
kolei išsivedžiau poterių. <.> Dėkui ponui Dievui, jau su viršum dvi
dešimtys metų, kai susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm.”

Debiutantė bene kritikavo ne tiek piršlybas, kaip pasenusį,
antihumanišką paprotį („ką padarysi, kad tokia mada”), kiek
kapitalistėjančio kaimo nesupratingumą, baimę to, kas veikiai,
vakarykščiams baudžiauninkams emigruojant į Ameriką, išsikeliant į miestus,
taps retenybe: gero, sąžiningo darbo. „<.> aš jums nebepiršiu, skirkitės,
kokius sau norite, saugokitės tik girtuoklių!..” – mažažemis, greičiau už
didžiažemį įsisąmoninęs, kad samdinys, tai yra neturintysis iš ko gerti,
bus kaip tik tas, kuris pasiturintį (milašinį) ūkį ne nugyvens, o toliau
puoselės, nesunku suprasti, iš tolo vengdamas karčemų, šviesdamasis ir
šviesdamas artimiausią aplinką, mylėdamas tėvus, žmoną.

„Na, kai pamatysi Kazimierą, paprašyk, kad ir man duotų pasiskaityti”,
– pagaliau konservatyvusis diskusijos dalyvis sutinka su oponentais, kad
skaitymas dorina ir ugdo, nors, tik pradėjęs pokalbį, priešinosi idėjai.
(„Jau turbūt įsispytrėjot į Gumbakio berną Kazimierą, kur čia pas jus vis
lando su popiergaliais. Skaitys, skaitys visus niekus, o kas iš to? Vis
baikos, tik pinigus leidžia kaip kvailys vėju. Toks tad kavalierius jums
tinka!.. Bet, Onike, liaukis! Kad aš jo daugiau nebematyčiau prie tavęs! Ir
tuos popierius sudeginsiu. gali dar žandarus užtraukti!”). Kas turi
proto, tas anksčiau ar vėliau, nors nenoromis, įsiklausęs į kitų, jaunesnių
už save, nuomones, keisis, – šypsosi autorė iš valstiečio saltamortalės:
gąsdinęsis galimomis valdžios represijomis, jas pasididins. „Vaikiukai ir
mergikės pasižiūrėjo į kits kitą, motina linksmai prasijuokė, atsikėlė nuo
ratelio, ir visi paskui ją padėjo darbą, suklaupę sukalbėjo poterius ir
išvaikščiojo gulti”, – kūrinio pabaiga. Gera Lietuvoje, kur lėtą ūkininką
perauklėja mažametės „už nagines” padainuota dainelė „Prabrėkšk, aušrele,
tekėk, saulele”, nurodant, iš kur ją gavo („Nuo Kazimiero”), iš kur – šis
(„Jis turi knygelę – „Auszros” 1884 m. 10-tąjį numerį, ten yra surašyta”)
ir kas jos autorius („Juozapas Miglovara”). Beletristė idealizavo sau
pačiai netikėtą draudžiamą spaudą, ją, kaip ir dera idėjos entuziastei, vos
ne mistifikuodama.

Apsakymas, vaizduojąs psichologinį lūžį, komponuotas iš prieštarų:
vienas neigia, kiti (dauguma) teigia. Autorė minimaliai pažindina su
veikėjais („Bimbalų sodoje pas gerą ūkininką <.> visi, vakaro apyvoką
apėję, <.> susirinko į trobą”); dominuoja dialogas, ne tiek
atskleidžiamasis, kiek informatyvus, bet vis tiek judresnis už aprašymą.
„Užmiršau dar pasijuokti, – sako šeimininkas, – kad Gudikų Vėplys užpuolė
man šiandien žentą piršti”. „Na, meldžiamasis, iš kur?” – natūralus, kiek
galima, smalsavimas bei toks pat logiškas jo tenkinimas („Nebeatmenu,
rodos, kad iš Šilališkių”). Smulkmena po smulkmenos aiškėja, kas peršasi
(„Jaunas, mokytas, vienas ant dviejų valakų žemės”), kodėl („Pasakojo man
Vėplys, kad jis turįs mylimą mergikę. O tėvas, nenorėdamas, kad sūnus
pliką paimtų, tokį štibelį padarė <.>. Dabar sūnus rėkdamas turi pinigų
ieškoti, kad išsimokėtų”), svarbiausia, tarp kitko ar „ant rimtųjų”.
Pasirodys, piršliui tik žvalgantis kandidatės. „Dar būtumėm šnekėję, bet
Baublys, pastatęs pusbutelį, patraukė Vėplį, – turbūt prašė, kad jo dukterį
pirštų, – bet jis tiek pinigų neduos, ir jo vyresnioji su yda. <.> Tariau
– Onikei ne striokas, ir išvažiavau namo.” Sandėris nė neprasidėjo; rimtas
ir įžvalgus ūkininkas iš karto jo atsisakė kaip neperspektyvaus. Tad
verčiau su šeimyna ir pažįstamais aptarti problemą apskritai, pasitelkiant
pavyzdžių už ir prieš, galutines išvadas darantis jau iš jaunesnių už save
nuomonės. Rašytoja išjuokė konservatizmą, bet taip neprimygtinai, kad,
rodos, daugiau idealizuodavo stambaus ūkininko svajonę gauti į žentus sau
lygų. Kaip ir jo priešinimąsi antipodui – Gumbakio bernui Kazimierui.

„Onele, verčiau netekėk!” – įspėja autorė Milašytę jos draugės
Rugienytės, tėvų ištekintos už turtingo girtuoklio, lūpomis, duodama
suprasti, kad nesiriboja vien piršlybomis, o gilinasi į laimingų –
nelaimingų santuokų priežastis – ciklo „Laimė nutekėjimo” esmę. Atidžiau
įsižiūrėjus, ciklas vos ne raidiškai kartoja debiutinį kūrinį. „Marčios”
Katrė – „Rudens vakaro” Onikė Milašytė, tėvo, neleidusio už Gumbakio berno
Kazimiero, prievarta ištekinta už nepatikusiojo; Petras Kurmelis – pats
Milašis, nevedęs, kaip motinėlė patarė, samdinės Tavadorės, o susigundęs
piršlystėmis („tas – bagotą, kitas – bagotesnę <.>. Teikia kaip
įmanydami”). Varijuodama, teisingiau, versdama aukštyn kojom kartą
eksploatuotus motyvus, beletristė, natūralu, ir intonavo kitaip. Ne
džiaugimasis ūkininku, išprovokavusiu ginčą iš neturėjimo ką doresnio
veikti („užsirūkęs pypkę, atsisėdo ant suolo”) rudens vakarą, o gąsdinimas
jais, tamsuoliais iš prigimties bei savo vaikų nelaimių kaltininkais.
Beletristė, pati tekėjusi už to, už kurio norėjo, be reikalo dramatino tėvų
galią vaikams pobaudžiaviniu laikotarpiu, bet motyvavimas – ne rašytojos
stiprybė. Reikėjo kam nors suversti kaltę už apsirikimus tekant-vedant, tad
kodėl ne despotiškiems tėvams, kai iš tikrųjų santuokos – loterija, kurioje
laimima, deja, atsitiktinai: sutampant ar nesutampant būdams.
Atstovaujančioje kiek dogmatiškam pozityvizmui Žemaitės kūryboje šiandien
įdomiausia ne motyvai, net ne charakteriai, o realijos, pati autorė,
pranokusi savąjį metą valiūkės šypsena į ligtolines šventenybes – kunigą,
dvarininką, valstietį, įsivaizduojantį save turtingesnį, protingesnį nei
esąs.

Katrė teka nemylėdama, vadinasi, kad ir kaip tai kontrastuotų jos
literatūrologiniam paveikslui, iš asmeninės naudos. „Bet kur tu, Onike,
dingsi, neturėdama pasogos?”, – klausia Milašis, tarsi neįsivaizduojąs
neištekėjimo, provokuojąs vos ne feministės atsakymą: „Būsiu prie tėtušių,
kol mane laikysit, o kai nebereikės, eisiu tarnauti: moku, iš matušės
malonės, visą savo darbą. Nebijau nieko. Kol sveika, užsidirbsiu ir
senatvei. Bene vyras tiktai vienas gali man duoną uždirbti?.. Dėl to ir
netekėjusios mažne dar geriau prasimaitina.” Katrei, Onikės antrininkei,
tereikėjo viduje apsispręsti savarankiškumui; jokie tėvo „subaudimai”
(„išginsiąs nuo savęs ir ničnieko neduosiąs”) neveiktų. Tačiau ji,
palyginti su Milašyte, dar neapšviesta lietuvybės bei demokratijos
entuziastų (Kazimiero), todėl nemoka apsiginti nuo psichologinės
prievartos. Beveik neabejotina: „Marčios” autorė išjuokė veikėją,
patikėjusią neapdairiu tėvu („įkalbinėjo, jog gyvens gerai, pralobs,
pasitaisyti ir jisai padėsiąs, o prie vyro Katrikė pripras; yra sakoma –
miegalį pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tave ir
klausys, kaip liepsi.”), bet, kaip jau minėta, klaidindama skaitytoją
tariamu įsijautimu į nesavarankiškąją. „Myli, kad būtų trumpa ir trumpa, ir
parašyta taip, kad trumpiau ir negali būti, o man matos, kad reikia ilgiau,
ilgiau ir ilgiau <.>. Taip šit padėkim: (Kurmelis) „pats ir apsikausto”,
– trumpiau ir negalima pasakyti, jog jis kalvystėj permano; o kaip puiku
būtų, kad, padėkim, skaitytojas atrastų Kurmelį kalvėj, prie darbo,
pamatytų, kaip jis ten sukas, ir greit numanytų, koks jis žmogus; gal
sakysi, kad čia bus kalbama apie laimę netekėjimo, gerai, – bet žmogų mums
reikia pažinti, ir pažinti per jo paties žodžius, darbus ir jausmus”, –
P.Višinskio 1896 m. gruodžio 23 d. ir 1897 m. sausio 10 d. laiškai.
Patikėjusi, kad geriau rodyti nei nusakyti savais žodžiais, rašytoja
ištisai detalizavo, atkurdama tikrovę lyg plastiškesnėmis už ją pačią, anot
kai kurių vertintojų, fotografijos formomis, sykiu tą tikrovę nejučiomis
absoliutindama: pateikdama kaip savaime iškalbią vertybę. Skaityti Žemaitę,
iš pažiūros paprastą, net primityvią, – tai žinoti, kad ji kalba
užuominomis, neretai pasikartojančiomis, bet iš anksto apgalvotomis.

„Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos, aš nemeilysiu
kąsnio iš marčios rankų, to nenoriu, neprašau!” – šaukia Vingienė tarsi
nenormali. Iš tiesų dar nė nežinodama, kas ateis, ji jau kovoja už vietą
šeimoje. Vyro sudrausminta per daug neprieštarauti („Tuoj gauni į snukį!”)
bei nesibaiminti nerealios grėsmės („Jonukas ves, gaus paspirtį, ir
galėsime gyventi kaip gyvenę”), rimsta („Nebent taip, tai priduosiu”), bet
daugiau tariamai: „Aš šeimininkausiu, o marti tegul sau būna ant šalies,
parsineš sau duonos.” Katrė eina į šeimą, kurioje jau iš anksto numatytas
nemokamos tarnaitės vaidmuo, bet jo, žinoma, išdidžiai nepriima („Man valia
dirbti, valia nedirbti; savo šimtais išpirkau gyvenimą”), deja, daugiau
žodžiais. Dirba už visus („Kad vyras tinginys, pati turi būti darbininkė;
visuomet taip yra”), niekinama, apkalbinėjama („Tėvas kitaip jos nevadino,
kaip tik – šavalka, plikė, ne tokios Jonas bestovįs. Motina, visaip
meluodama, įdavinėjo marčią vyrams, džiaugėsi, nugręžusi nuo savęs tėvo
keiksmą”), normaliai nepavalganti net per didžiąsias šventes („Kas tą
kastinį gali ėsti? Mėsa kaip šikšna. Nė pyrago šmotelio nėra atgavėti!”).
Veikėjai, laukiančiai kūdikio, tikinčiai juo įsiprasminti nepavykusioje
santuokoje, rūpi bet kokia kaina išsaugoti su atgimstančiu pavasariu
užsimezgusią gyvybę. Kočėlinis maištas („daužė, net stalas tratėjo”) –
žūtbūtinė pastanga pertvarkyti gyvenimą pagal gimtuosius namus („Kieme
taškėsi, braidė ligi kelių po purvyną. <.> greit sumojo, jog čia reikia
nustumdyti pakalniui mėšlus į laidarį, porą vežimų žvyro papilti, takus
akmenėliais išdėlioti, ir bus mažne kaip pas tėtušį <.>”) – deja, kaip ne
vienai buvusiai ir būsimai nuotakai, baigiasi bergždžiai. „Motinėle, mano
motinėle, į kokias rankas mane atidavei!? Tėveli mano brangiausias, kuo aš
tau taip nusidėjau, kad tu mane į tokį pragarą įstūmei?! Buvo verčiau
neužauginti, ligi mažą kur nužudyti!..”, – rypuoja, persigandusi išpuolio,
kaltindama visus iš eilės („Ne mano kaltė, ne mano, jie patys prisuokė mane
prie to.”), bet ne save pačią, bevališkai paklususią tėvo ir piršlio
savanaudiškumams. Išgąsdinusi uošvius („Tėvas perpykęs, dantis tratindamas
lėkė laukan, daužė duris, net sienos sudrebėjo. Motina paskui bėgo,
čirkšdama”), galėjo ir toliau jiems nenuolaidžiauti, juoba kad neieškojo
žodžio kišenėje („Dantinga ir Katrė! <.> Na, kad užniko kirstis, nė
žodžio nebenutyli.”). Bet autorė vaizdavo ne pergalę, o pralaimėjimą,
todėl, pateikusi galimybę kaip tikslą sau, toliau kaip niekur nieko gąsdino
padėtimi be išeities.

Katrė – naivuolė, tikėjusi švara nupirksianti apsileidėlius, kaip
paaiškėjo, neperauklėjamus („Šlavinėtis?!. Čia to nereikia. Jei purvų
nebraidysi, duonos neėsi”). Prisiplėšiusi virš normos, ji nereformuoja
(„Pirma kas jos vikrumas buvo, kas gašumas, o dabar amžina tinginė pavirto!
Negana, mat, vežimo nebemoka nukrauti, bet ir po namus ištižo kaip
kantaplė; nebesivalo, nebesišvarina, nosim ardama čiužinėja po sąšlavas ir
purvynus kaip amžinoji nevaleika!”), o rūpinasi momentu: „Eisiu prie
tėvelių, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės. O ar
padės ką?.. <.> Kuo vilkas gimė, tuo ir karš; jei geruoju nieko nepadeda,
piktuoju nė tiek.” Rezignavo lyg ir galutinai, tačiau, būdama pareiginga,
čia pat šviesėjo nuo minties apie laimę – laukiamą kūdikį („Siaubė ją saldi
šilima, pradėjo meiliai svajoti <.>”). Deja, deja! Jei kartą suklydai ir,
supratusi klaidą, ryžtingai nesigelbėjai, vienaip ar kitaip žūsi. Darbas,
kuriuo tikėjosi Vingius paversti Driežais, įveikė užsikrovusiąją naštą ne
pagal pečius:

Vakare sušliurusi, sušalusi parėjo Katrė, lindo į dubą pasišildyti, čia
staiga susirgo. Uždegė galvą karštis; kartu šaltis, virpulys, dyguliai,
skausmai varstė be paliovos. <.> plėšėsi, blaškėsi lovoje ir ant žemės
ropla slankiojo. <.> Motina išėjusi varė Joną prie Katrės tėvų.

– Taigi, kaipgis! Josiu aš, mat, prie tų galvažudžių?! Andai karčiamoje
Cipras kad drožė man į ausį. Taigi, kai nujosiu, gali mane užmušti. Ko
nenusiėjo, kol buvo sveika?!

– Tėvai, jok tu, kad taip ji užsimanė.

-Tegul juos velnias! Aš Užkulniškių bijau iš tolo, o dar taip lyja.
ar biesas gali joti?!

– Nereikia, nereikia! – tramdė boba, įsimaišiusi į kalbą, – betarškės
Driežienė atlėkusi, bus reikią daktaro ir kašavarkos, viso ko; o čia
ničnieko nereikia, žadėtosios valandėlės tik belaukia. Arielkos su žolėmis
pavirinkite.

Egoizmas ir tamsumas, didžiuodamiesi savimi („Mano žemė aukso, mano
gyvenimas visu kuo pertekęs”), užtvėrė stichiškai švietėjai kelią į laimę,
kaip ir Petrui Kurmeliui (apsakyme „Petras Kurmelis”), analogiškam Katrei
darbštuoliui. Vedusysis ne žmogų, o turtą („Merga merga, o šimtai vis ne
pro šalį”) irgi tarsi užjaučiamas, vaizduojamas supratęs meilę bei
neleistiną abuojumą jai („Perti Kurmelį, perti rupūžę, per nugarą.
brūklys!”), ir naikintinam iš šaknų įpročiui: aklai, nevengiant amoralumo
(„Mišką vogdamas nenusidėsi: ponas jo nelaistė”), dėl naudos tuokiantis –
žengiant lemtingiausią žingsnį suaugus ir savarankiškai protaujant. Bent
turint protauti, o ne kliautis antišvietėjiškais tėvais, juo labiau
profesionaliais melagiais piršliais. Rašytoja linksmai šaiposi iš
apsirikusiųjų bei už klaidą brangiai mokančiųjų, bet rimtu, neįprastu
šaržams bei groteskams tonu, apsakyme „Petras Kurmelis” bene dar labiau
pretenduojančiu į tragiką nei „Marčioje”.

„Gersi, rupūže, mano piršly! Gersi!.. Kad tave velniai!.. – sutratino
dantis, iškėlė kumštį, kaip taikindamas duoti į snukį.” Kuriamas vaizdas,
kad prasigėrė ne dėl savo, o dėl piršlio kaltės: kam suvedė su tingine. Iš
tiesų, gavo, ko norėjo, nes dar prieš piršdamasis matė, su kuo turės
reikalą. „Atminė, jog drūta, raudona, dikta merga, tik be galo juodais
marškiniais buvo apsivilkusi.” Nešvara, apsileidimas Petrui, suaugusiam
žmogui, nieko nesako („Tai niekis, – pamanė, – pamatysime toliau”), kaip ir
stebėjimasis Janike: „<.> švelniai, kaip šventė, apsidariusi: prijuostėlė
ir marškiniai baltitėlaičiai, liemuo diržu suvaržytas. <.> Taip šarpiai
lakstė ir darbavosi, net širdis Petrui džiaugėsi. <.> Kad taip nebeičiau?
– manė. <.> Eisiu <.>. Merga merga, o šimtai vis ne pro šalį.” Proto
(„Atminė”) ir emocijų (Janikės!) saugotas nuo nelaimės, veikėjas,
ignoruodamas angelus sargus, turtėjo inertiškai, tarsi nė negirdėjęs apie
grožį, meilę bei kitokius sunkų darbą puošiančius pobaudžiavinius
romantiškumus. „Ėjo sunkiai, dideliais žingsniais: rodėsi, kojų
nepavelkąs”, – jau išvaizda simbolina žemės kurmį (Kurmelis!). Vedęs ne
žmogų, o, kad daugiau apsikvailintų, turtą, ne tokį, kokio tikėjosi
(„Kamša, berods, didelė, bet kaina visai maža”), veikėjas, kaip ir Katrė,
veikiai stulbsta nuo netikėtumų. „Žiūri – katė pieną belakanti, kamara
prišnerkšta, puodai pripelėję, sviesto lauknešėlė atdara, <.> žiūri – jo
šeimininkė išvirtusi lovoj”. Rašytoja ištisai šiurpina išsigimėliškumais.
Įsidėmėjęs Marcės juodus marškinius, kai su piršliu buvo atėjęs į jų namus,
nevalyvumą („Palubiais voratinkliai net per nosį braukia. <.> lova juoda
ir sujaukta. Pasieniais prišnerkšta nereikalingų skarmalų ir šukių”),
turėjo ko nors panašaus tikėtis ir po vedybų. Tačiau per daug užsidegė
turtėti ne darbu, o kraičiu, tad neteisino nepateisinamo – netvarkos iš
apsileidimo. „A, – mąstė, – tegul Janike sėdėtų tokioj supuvusioj troboj,
pamištų ir jos gašumas, nustotų dantis rodyti. O ta, žinoma, kitokia. Bet
geresnėj vietoj švelniau apsidarytų. <.> Prastesnė ar dailesnė merga, man
vis tiek, by tik pinigų gaučiau.”

Tikėjęsis gerumu įveikti blogį, kapituliavo prieš jį nusigerdamas, kaip
Katrė – išoriškai apsileisdama. Abiejų apsakymų moralas vienas ir tas pats:
nereikia klysti, o jei kartą, gyvendamas iliuzijomis, neapsižiūrėjai, turi
taisyti padėtį nepaisydamas viešumos. „Vedybos visam amžiui. br-r-r!”, –
Kurmelio, baigiančio perleisti per gerklę auksines rankas („Kad nagai, tai
nagai!..”), frazė geriau už detalizavimus neigia vedybas kaip instituciją.
Apsakymuose „Neturėjo geros motinos” (1895), „Topylis” (1897), sprendžiant
iš biografijos, asmeniškiausiuose, irgi pavaizduota neviltis, kai vienam iš
sutuoktinių – visos teisės, kitam – pareigos.

„Per keletą varstų nuo sodos, pamiškėje, iškartose, stovi trobelė
siaura, aukšta, lentiniu stogu apdengta, baltu kaminuku pagražinta. <.>
Asla negrįsta, šlapia. <.> Pasieniais sustatinėti ant padėklų
maišgalėliai su bulbėmis, pelais, grūdgalėliais, miltais <.>. Po lova dvi
vištos uždarytos. Greta lovos, ant linginės, pakabintas lopšys”, – aprašas
skurdo, aiškaus be papildomo komentaro. Ir štai į egzistenciją, kurioje
keturių vaikų motina sukasi kaip įmanydama („lingavo lopšį. <.>
Negalėdama užlinguoti kūdikio, paėmė ant rankų, vėl lingavo, globstė,
bučiavo, glaudė prie savęs, niekaip neįdavė peno. <.> sukūrė ugnį,
susodino vaikus prie šilimos, paėmė kibirą, nudaužė ledus, išėjo nešina.
Kol prisikasė prie vandens, kol iškėlė taip giliai su kobiniu, kol parėjo,
– užtruko valandą”), įžengia medžiotojas su šunim („tata, tata parėjo!..”),
ne įžengia, o jaukia tvarką ankštybėje („užuodė ant lentynos lašinius ir –
kaip šoks ant indų! Užkliuvo grandinis už suolelio, nuvertė vaikus į aslą,
nudulkėjo rakandėlė miltų ir pieno puodelis nuvirto ant lentynos”). Šeimos
galva, nenumatęs gyvulio elgesio, aišku, apmaudauja ant žmonos, ir vėl, ne
tiek apmaudauja, kiek plūsta kasdienybės ir taip nualintąją iki
nesitvardymo: „Biesų ištiža! Apsikrovusi indais rėpsos!.. Gėdos neturi –
neapvalyti trobą! Prismirdusi, prirūgusi, šalta, negalima tvertis parėjus!
<.> Būtumei verčiau lig maža nusprogusi, nė akimis būčiau nematęs!..”
Žodis po žodžio įsiplieskia barnis, vyrui irgi sužinant nuomonę apie save:
„Beproti, tu beproti! Nebesižinai, ką bešnekąs!.. Lygu tu negirdėjai
šimtais sykių, jog vaikas serga?!. Pereitąją naktį akių nesudėjau. Nors tu
miegojai, vienok ne smerčio miegu: turėjai justi, kaip vaikas čirpė ne savo
balsu. Tau išeinant ar neprašiau kokios pagalbos rūpinti? Medžioklės
negalėjai apleisti, dar parėjęs keiki, įmanytumei mane su visais vaikais
prakeikti!” Nors ir būdamas valdoviškas, turi bent kiek įsiklausyti ir į
kitą („Vyras, taip įspėtas, nutilo šūkauti, bet patyliais vis keikė,
apmaudavosi, nė pats nebesižinojo ko”), bet tik iki momento, kol naujas
netikėtumas, šį sykį esminis, neišmuš iš ką tik įgytos pusiausvyros:

– Jėzus Marija, Vincelis jau miršta!.. Tėvai, dek žvakę, skubėk! mums
beveizint vaikas be žvakės numirs!..

Vyras, kaip elektros užgautas, krustelėjęs pašoko, puolė iš užstalio,
suklupo asloje, mažne parvirto; pripuolęs krito ant vaiko ir jaučio balsu
pradėjo baubti. <.> Per tave vaikas miršta!.. Maželėlis tas mano!..
Neturėjai geros motinos!..

Vis vien kalta toji, kuri kantriai ir ištvermingai aukojasi šeimai.
Padėtis be išeities – kitaip nepavadinsi situacijos, kurioje vienas kankina
kitą negalvodamas, iš įgimto egocentrizmo.

Dvaro kambarinė Zosė, laukianti kūdikio nuo medininko Topylio, nieko
daugiau netrokšta kaip vedybų: „Tegul visas pasaulis šauktų, jog jisai
nebus geras pačiai, nieko nežiūrėsiu, nieko, kad tik imtų! Steigčiaus kiek
beišgalėdama jį nulenkti, klausyti, slaugyti, mylėti. be galo!.. Ir jis
mane tuomet mylės!” Veikėja, kaip ir kiti ciklo naivuoliai, tikinti atpildu
už gera, netrukus nusivilia iliuzija. Ne be geranorių (ponios, vežiko)
pagalbos ištekėjusi už svajojamojo, ištisai mokoma:

– Kas čia do per pasiuvimas?! Pfu! – spjaudė Topylis, vartydamas
marškinius. – Rankovės – kaip terbos, kvaldai – kaip sijono, apykaklės –
kaip vėdarai. Kad nemokėjai, reikėjo manęs pasiklausti, būčiau pamokęs po
formos pasiūti. <.> Mesk po biesų tą ožį, bo kad spirsiu, tuoj į smulkius
trupinius supyškės!.. <.> capt knygas pačiai iš nagų, švilpt po lova.

– Pustodomka! Žiburį deginti dėl tokių glupstvų! Pasiimtumei darbą!..

<.> Zosei suspaudė skausmas kaip su replėmis širdį, net prakaitas ją
apipylė. Ilgai, ilgai klūpojo, suglaudusi delnuose veidą, prieš paveikslą
Nukryžiuotojo, karštai melsdama sau kantrybės.

Šauksies ar ne, kad kas padėtų, niekas negelbės, kol pats netaisysi
klaidos.

Netiesiogiai nuteikinėdama skyryboms, Žemaitė pirmoji lietuvių prozoje
santuokinę laimę ironizavo kaip nerealią, tik apsakymuose „Sutkai” (1897),
„Sučiuptas velnias” (1898) įrodinėdama priešingai: vyras ir žmona sutaria,
kai abu vienodai dirba, užjaučia vienas kitą nelaimėse, vienam
neatsispiriant gundymams tariamomis materialinėmis gerybėmis, kitas budriai
saugo patikliąją, atleisdamas slapukavimą kaip ateityje nebekartotiną ydą.

Kunigija

Debiutavusi 1894 m. pabaigoje, 1895 m. Ūkininko 10-me numeryje
išspausdino apsakymą „Kaip kartais kokioje klebonijoje einasi. Tikras
atsitikimas” (1894) – naujos kūrinių grupės pradžią. Jame vaizduojamas
parapijiečių gailesys, kai iš miestelio iškeliamas, jų akimis, idealaus
elgesio kamendorius („jo lipšnumas, prilėgnumas prie žmonių – negali
apsakyti”), iškeliamas neteisėtai, klebonui pataikaujant gaspadinei –
tikrai seseriai {„Vis per tą, antai matei, sėdėjo suole pas pereinamąją
zakristiją, dar stiklus užsimovusi, skersomis į žmones blikt blikt – žiūri
baltomis, ketinau maut į snukį!..”). Apsakymu teįspėti klebonijas
valdantieji, kad būtų reiklesni savo pačių giminėms, patologiškiems
intrigantams, labiau įsiklausą į pašaliečių nuomonę apie galimą
priešinimąsi savivalei:

<.> moters, senės, ir tos, kaip vabolės klebonui į akis lįsdamos,
šnabžda: „Ar tu misliji, kaip Kolainius kad suėdei, ir čia taip pavyks?
Nemislyk, to nepadarysi: nepečėtys bažnyčios dėl tavo mergų. Veizėk, tik
varpai tuoj nukris”.

Klebonija patriarchaliniam valstiečiui – išorės ir vidaus harmonija.
Kai nedorina (piktina mažutėlius), yra nereikalinga, net žalinga. Rašytoja,
tariama antiklerikalė, o iš tiesų – katekizminių tiesų propagandistė, iš
kunigijos, kaip ir dvarininkijos bei inteligentijos, reikalavo pavyzdžio
aplinkai. Iš tų, kuriems daugiau duota, daugiau ir laukiama. Apsakymas
„Kunigo naudą velniai gaudo” (1902) – išsišaipymas iš liguisto turtėjimo,
panašiai kaip cikle „Laimė nutekėjimo”. Miršta ilgametis („Sako, keturias
dešimtis metų čia išbuvęs”) vietos klebonas, nesunku suprasti, pertekęs
gėrybėmis. Jos ir aistrina svetimuosius, kol giminės („Zavernienė, tikra
klebono sesuo, ir jos žentas Kirylius”) nesusiims sau. Grobiama ir slepiama
nuo tikrųjų paveldėtojų visa, kas papuola po ranka, vaidmainiaujant, esą
vogti iš kunigo ne nuodėmė („Kunigo naudą reik suvalyti. be grieko, be
nieko”). Vagystė yra vagystė, sakoma tarp eilučių („pirmas – liepimas,
antras – patarimas. lygu nekalbi poterių?”), įtaigaujant, kad geriau
neturtas negu jo kurstomos nedorybės. „Nauda”, neišgelbėjusi nuo mirties
(„Trečią jau šiandien daktarą parlakino <.>. Nė penki nieko nepadarys,
jeigu žadėtoji valanda ateina”), sąlygojo netradicines budynes:

A Jėzau! A Jėzau! Tokiu staigiu mirimu! Ką tik šnekėjo, užsimerkė – nė
kvėpti.. <.> Taip verkdama, rišo į skepetą priegalvius, staltieses, ką
tik besugreibdama. <.> Gaspadorius ritino grūdų maišus iš svirno. <.>
Onikė, išmetusi šeimininkės ryšį už tvoros, užpuolusi ant sklepo, puspaltį
lašinių išmetė pro langiuką.

Kunigijos antievangelizmas (greičiau kupranugaris pralįs pro adatos
ausį, nei turtuolis pateks į dangų) ironizuotas ir pasakojimuose
„Kanauninko laidotuvės” (1902), „Šv. Jurgio aukos” (1905), „Kelionė į
Šidlavą” (1906), „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai” (1909), „Nelaimė”
(1910), kartkartėmis įgeliant ir už politikavimą, atseit ne atbaidantį nuo
bedievių, o jais sudominantį:

Trys pamokslai viena diena <.>. Vis kitas kunigas sako, bet nieko
daugiau neišgirsi, kaip tik – socialistai, jų negeri raštai, bedieviškos
knygos ir „Naujoji Gadynė”. <.> Turbūt šiandieną kunigai iškeikė „Naująją
Gadyne”? – juokėsi knygininkas. – Turėjau du šimtus numerių, visus
išpardaviau. nebeturiu („Kelionė į Šidlavą”).

Dvarininkija

Kunigija – nesimpatiškas luomas dėl pašaukimo (tenkintis mažu)
nepaisymo. Panaši ir dvarininkija, tebeniekinanti ne sau lygų. Apsakyme
„Tinginė” (1902) bevardė ponia neatsigaili savęs („Vandens! vandens
kolonsko!”), lankiusios susirgusią darbininkę („troboj drėgna, tamsu, šalta
<.>. Ligonis guli šiaudais aptekusi, neišmanyti, kas pagalvė, kas paklotė
ir kas jos marškiniai – kailiniai ar miliniai”), įsižeidusios dėl daktaro
(„Toks gražus, toks ideališkas”), nepriėmusio kvietimo „į rūmą” („Kamiškas
darbas.”). Autorė šaiposi iš savimylos, taip ir neperpratusios tingine
pravardžiuojamos moters kaip per sunkiai, ne pagal amžių ir lytį
dirbančios:

<.> metas po metų šeimyna jos didinosi, o sveikata mažinosi, todėl
kas kartas vargiau paliko. Nebeturi laiko, o kartais nebetenka sveikatos nė
tų pačių skarmalų nusiskalbti arba aplopyti. <.> Šeimyna didelė, daug
reikia suvalgyti; paprastos ordinarijos jiems neužtenka; todėl Burokienė
ėmė vyrui įkalbinėti, kad apsiimtų skerdystę, sakė: „Gausim pusantros
ordinarijos, gal duonelės nebereiks pirkti, nors dirbsim sunkiau, bet ir
turėsim daugiau”.

Ponia, atsakinga už samdinę, autorės akimis, kalta supratingai bei
kantriai jos neslaugiusi.

Penkių nedidelių dalių apsakyme „Pasiklausymai” (1902) veikia Beržėnų
grafas Čapskis, baudžiavos laikų kraugerio bei 1863 m. sukilimo išdaviko
sūnus, jau nusigyvenęs („Pastogės vėlek antai visų kumetynių, per pamatus
šunys lando, o stogai vasarą tik nuo saulės pasislėpti, o nuo lietaus –
uždangos nerasi. <.> Ten visi ir viską vagia: grūdus išleidžia iš
svirno, karves išmelžia, pašarą naktimis neša, bulbes dvaro nukasa.”),
bet fanabernas po senovei:

Įmanytų žmogų suėsti supykęs: kai paleis gerklę, rodos, kad tave
praris, o kad kiek ko atsisakysi, tuoj su lazda per galvą kaip į šunį.
<.> Buvau metus, vos daturėjau, dabar pro Beržėnus eidamas žegnojuos.

Kas daryti tepriklausomam nuo didžiažemio bežemiui, jei pirmasis
nejaučia laiko („po kitus dvarus yra labai veizima, kad darbininkams
netrūktų duonos, trobesiai vėlek gerai ištaisyti!..”)? Gintis ir,
nebesibaiminant įstatymo, apsiginti – nevienkartinis atsakas. Kai grafą,
talžantį lazda moteris, kaltas tik tuo, kad lankė ligonį, sudrausmina pro
šalį ėjęs plytininkas („Už ką čia mušies!” – sušuko; grobė už lazdos,
išsuko iš nagų”), savivaliautojas kapituliuoja prieš nesitikėtą
priešinimąsi be žodžių („nubalo, išsigando, tik, paleidęs lazdą, pic pic
pic – ir nukūrė į palocių.”), o įvykį komentuojančios bobos (autorės
terminas!) ne tik jam pritaria („O, gerai gerai!”), bet ir apgailestauja
kaip aktyviai nesigynusios bei neapsigynusios:Plytininkas kaip plytininkas,
bet tos bobos tai kvailės, – tarė antroji; – mat, nė viena neturėjo proto;
buvo keturios ar penkios – ir visos išsižiojėlės; būtų puolusios į akis,
nutvėrusios už lazdos, išsukusios kaip plytininkas. Nuža duoti su ta
pačia! Kame jis būtų provą gavęs?..

Žemaitė, kovotoja iš prigimties, tiek „Pasiklausymuose”, tiek „Dėl
pirštinių” (1902) priekaištavo dvarininkijai, kurią, būdama bajorė,
intuityviai mylėjo, kad ji nesusivokia istorijoje: nebrangina ir
ypatingesniais, psichologiniais, saitais nepririša prie savęs vertybių
vertybės – gero darbininko. „Prisieis pamažu, prisieis, – tarė vyras su
bakiais: – jau dabar vietomis darbininkų stokoja. Viengungiai išlaksto į
Ameriką, čia tik vieni ženekliai urzikuose vargsta. Kai senieji išsibaigs,
su jaunaisiais bus dvarams sunkiau.” Bet ir „senieji”, geriausieji iš
gerų, dvaruose ilgai neužsibūna. „Vienas iš jaunesniųjų” ponų „su
strielbomis” pasakojasi atleidęs „nieko sau” darbininką už per didelį
šiaudų, susiderėtų, vežimą („o taip, rodos, kad daržinės galą veža – nei
tekinių, nei arklių nematyti”). Neatleidęs godumo kaip nepasitikėjimo juo,
įsivaizduojamu geradariu („jiems gyvenimus taisau kuo geriausius”),
veikėjas mokomas kantrybės („daug dar reikia, kol perlauši jų neįtikėjimą į
ponus.”), ypač nuolaidžiavimo smulkmenoms, nes, pasikarščiavęs, pakenksi
sau ir ūkiui:

Ot, dėde, ir turėtumei du trotus: viena, nebetektumei darbininko,
antra, žmones nuo savęs atstumtumei; kiekvienas ir kelintoj parakvijoj
pasakytų, jog tas ponas dėl niekų be reikalo žmogų sužudo, atstatydamas be
laiko, – reikia tokio pasisaugoti. („Pasiklausymai”)

Ir įrodymas: poniai, išreikalavusiai iš kambarinės „auksiną” už nežinia
kaip prarastas pirštines („pasidėjau ant akmens ir prapuolė, kaip į ugnį
įkrito.”), dvaro gaspadorius, rūpindamasis savimi, atsisako tarnybos –
atsiskaitymo už kiekvieną savininkės pretenziją:

<.> ant mano rankų daug daiktų: gelžgalių, virvagalių, visokių
smulkmenų, ne Dieve kas pražus ar suges, kai man reiks už kiekvieną menką
daiktą užmokėti, nė alga mano nebeišneš; verčiau tuoj pradžioj persiskirti.
(„Dėl pirštinių”)

Dvaras gyvuos ir poreforminiais laikais, jei prisijaukins samdinį
(„norėčiau taip žmogų pastatyti ir pripratinti, – sakoma „Pasiklausymuose”,
– kad žmogus mano naudą rokuotų kartu ir už savo, nes, po teisybės, jis ją
kruvinu prakaitu uždirba”) – atlaidumas, būdingas apytikriai visai kūrybai.

Valstietija

Iš arčiau ir iš toliau stebėtus visuomenės sluoksnius kritikavo už
nesunkiai pataisomas vidines klaidas, dažniausiai turto vaikymąsi,
nepaisant proto, pašaukimo. Valstietiją, kurioje ilgiausiai gyveno, irgi
mokė tobulėti vardan savęs pačios. Dar nebaigusi ciklo „Laimė nutekėjimo”,
parašė „Bičiulius” (1898) – vos pastebimą šaipymąsi iš turtingų valstiečių
apsimetinėjimo tradiciškais bei kilniais („Išimkit visiems, visų daliai:
kunigo, pavargėlio, pakeleivio, ligonio”), kai skaičiuoja kiekvieną išmaldą
(„Ubago tai kąsnis – medus? <.> Dar ko, sviesto? Mat, ubagas sauso
nesukrims!”), jų vos ne viduramžiško prietaringumo („Šit kokie liežuviai! –
rodydamas į pailgus koriukus, – pavydai, liežuviai!.. <.> čia giltinę
rodo, – baigė nedrąsiai, – tikras grabas įsiūtas!”).

Savanaudiškumas vietoje įsipareigojimų Dievui ir artimiesiems,
girtavimas kiekviena nekasdieniškesne proga, pykčiai, kerštai, pavydai,
bylinėjimasis nebūnant teisiam, mokslo žinių neveikiamas tamsybiškumas –
temos, neturinčios tarpusavio ryšio, įdomios daugiau kiekiu, stiliumi,
chronologija. Apsakyme „Kaip tu man, taip ir aš tau” (1901) pirmą kartą
paliestas valstietijos, pavyduliaujančios kaimynui, net giminei, tariamo
lengvo uždarbio (slapta varomos naminės degtinės) kenksmingumas krašto
patriotams (Jurgiui), nusibaudimas visuotine panieka („Nedovanoti!..
Pakarti žaltį! Uždegti!..”). Kūrinyje, kaip įprasta Žemaitei, daug temų
temelių, bet viršų ima bjaurėjimasis negalvojančiu apie pasekmes skundiku.
Net žandaras, kuriam, pritaikęs progą, išlieja neviltį dėl jo įnorių
nepaisiusiųjų („čia vienas abivatelis Plikmiškyje varo. <.> nusisamdę
gubernorių, būk prie savo vaikų, o tas dabar visos sodos visus vaikus,
visus piemenis moko sau lietuviškai rašyti, skaityti ir visokių
balabaikų.”), baisisi retenybe:

O, tai svolač, mužik! – tare sau. – Kiek čia man bus vargo per jo
liežuvį?.. Čiorts! <.> Kad vienas ant vieno būtų lojęs, svolač, dabar
alinėje daug ausų, netruksi nusidėti. čiorts!

Varpo, įnirtingai grūmusiosi už sąmoningą tautietį, auklėtinei beveik
fiziškai skaudėjo širdį dėl visokių savų ambicijų tenkinimų per valdžios
institucijas. Apsakyme „Prie dvaro” (1902), bene stambiausiame Žemaitės
pasakojime, veikia neperpratęs savo teisių ir pareigų, tebekovojus su dvaru
kaip apgaviku ir už trumparegystę skaudžiai nukenčiąs kaimas, ypač jo
varguomenės atstovas Cinokas. Autorė išjuokė ambicijas ieškoti teisybės
teismuose labiau pasikliaujant šunadvokačiais nei sveiku protu, pakeliui
užgriebdama ir praturtėjusio ūkininko (Baltaragio) amoralumą: kursto už
save naivesnį teistis be aiškios perspektyvos laimėti įsisenėjusią bylą dėl
ganyklų, o kai sumanymas žlunga, išduoda tą, kurį įkvėpė neišmanėlio kovai:

Na, Baltaragį kas prigaus? Kai tik sustatė protokolą, Baltaragis
nuguirino uriadnikui avižų maišelį, gaspadorių prigirdė – ir padirbo
protokolą antraip: kad Cinokas vienas keliuką taisęs, o Baltaragio
vaikiukai buvę talkoje Cinokui padėti pataisyti.

Apsakyme „Jono viršus ant Tamošiaus” (1905) pajuoktas jau ne
apsukruolio-naivuolio išsiprovokuotas pralaimėjimas teisme, o tinginio,
papirkusio teisėjus, triumfas tol, kol ūkyje nenumatytos išlaidos savaip
netransformavo laikysenos:

Nors taip džiaugėsi Jonas ir žadėjo veikti Tamošių penkiais rubliais,
bet kai priėjo mokesčiai mokėti – trūko pinigų. Be kepurės nuėjęs dovanojo
Tamošiui priteistuosius penkis rublius, kad tik paskolintų jam dešimtį,
palūkų prižadėjo šieno vežimą”.

Neįdavinėkite kolonizatoriams sau neįtikusių šviesuolių, nesibylinėkite
iš vidinės tuštybės, nes nukentėsite patys – gąsdino daugiau veikiantį nei
protaujantį kaimą, jį ironizuodama, kaip matyti iš „Bičiulių”, ir už
tradicijų profanavimą. Apsakyme „Atminimai” (1901) sūnus, pagreitinęs
motinos mirtį („aklai klausė pačios tėvų, o savo tėvus baisiai paniekino”),
metams praėjus, išniekina ir pagalbą jai maldomis:

Oje, kad tu neišmanai, Elžbietėle! Nors dešimtį mišių ir egzekvijų
užpirk, o pakviestiems žmonėms neduok degtinės, išrūgos vienok! Verčiau
tegu būna tik vienos mišios, o žmones vaišink gerai – pamatysi, kaip pagirs
visi!

– moko antrąją pusę pareigos dėl akių, atsiteisimo su gyvaisiais („Argi
mus neprašinėja į banketus sodiškai?”), o ne negerbtais net kol gyveno
mirusiaisiais. „Gerai darė, kad ir pasimirė! – sušuko kažin kas iš būrio. –
Vaikus nulengvino, o mes dabar degtinę geriame! Sveikas!” – tikrasis
„Atminimų” tūris: ne pagarba ir meilė per anksti iš gyvenimo išvarytajai, o
patogi proga ją dar kartą, pataikaujant degtinės nepagailėjusiajam, teisti
už atseit per didelį reiklumą sūnui („nesūdijant, perdėjo, per daug
perdėjo!”), iš tikrųjų aklą gerumą jam:

<.> gyvenimą, viso pilną, be jokios skolos, pavedė Stepui <.>.
Patys Krukiai įsitaisė sau mažą kambarėlį priešininkėj, išsiėmė išimtinėlę,
atsitraukė nuo viso ko, leisdami Stepui vesti moterį ir ūkininkauti.

Gyvenimas neidealėja nuo demonstratyvaus kilnumo, atvirkščiai,
išsigimsta:

Kokį turėjo pelną iš tokių atminimų mirusios vėlelė, negaliu žinoti.
Gyvieji iš to susirinkimo vaikščiojo kuone per visą savaitę perkliokę,
išblyškę, raudonomis nosimis, užgriuvusiomis akimis, guodėsi galvomis,
graibstėsi gerti kokių norint rūgštimų, –

rašytoją, pajuokusią tradicijas kaip dingstį neeilinėms pramogoms,
linksmino ir atsistiktinumų fatalinimas.

Apsakyme „Stebuklai” (1902) lyg ir nuosekliai vienas po kito baudžiami
nukirtusieji klevą su „Kristaus mūka”, šventenybe, saugojusia medį nuo
kėsinimosi į jį: savininkas staiga miršta, kirtėjas įkiša į kuliamąją
ranką, uriadnikas, pirkęs klevą, persišauna koją, vežusysis rąstą į
lentpjūvę gąsdinamas pūgos. Logiška, tačiau tik pavieniams mistikams
(„Visos tos nelaimės iš to klevo <.>. Juk tas klevas turėjo šopuką su
Dievo mūka!”); dauguma antgamtiškumus realina:

Mat, begaliniai stebuklai! Kad girtuoklis įlindo į mašiną arba kitas
nenusimanydamas persišovė koją, – juokėsi kiti: – ir tamsta kuomet pasigerk
gerai, patvoryje pagriūsi į pusnyną, ir bus stebuklai! <.> Senieji
žmonės, o labiausiai bobos, tebėra prisirinkę visokių prietarų, burtų, –
atsiliepė jaunas vyrukas iš šalies. – Jaunųjų nebeapgausi!..

Ar tikrai? – tyrė pasigyrimą apsakymu „Nuo audros palindus” (1909),
vienu įstabiausiu žemaitiadoje. Pakeleivis ponas („vežimas, pora arklių
pakinkytas”), užkluptas audros, įsuka į mažą dvarelį ar ūkininko vienkiemį,
kur stebisi („ypatingą reginį pamatė”) keistuoliškumu:

Boba – gan stora, raudona, dikta, pilvota, dar nesena, <.>
atsistojusi, įsiręžusi aslos viduryje, ranką iškėlusi, į vieną ir kitą pusę
žegnoja. Aplink ją klūpo, papurusiomis galvikėmis, mažesnių ir didesnių
vaikų krūvelė; vienas vaikas skambaliuką skambina. Ant stalo dega gramnyčių
žvakė. Troba dūmų prirūkyta, kvapas kaži kokių sudžiūvusių lapų.

Pono paprotinta, kad „prieš audrą ar griaustinį nedidelis ginklas
malda”, kad „yra tam tikri išradimai, yra įtaisai, kurie nutraukia
trenksmus”, veikėja nė nereaguoja į išmintį iš šalies:

Viskas niekai prieš Dievo galybę, viena malda tegalima gintis ir nuo
piktos dvasios <.>. Pone Karaliau, Dieve Abraomo! Dovanok mums oro
ramumą, o atitolink audras.

Pamaldžiosios vyras, linksmuolis iš prigimties („po kiekvieno pasakyto
žodžio vis juokiasi”), netiki apeigomis prieš konkretybę („Visuomet
meldžiasi, o griaustinio dėlto nenusuka: jeigu užėjo, ir užėjo.”), bet
daugiau priešgyniaudamas žmonai („Je, bėda, mano pati tuoj maldai klupdo”);
jis – ne mažesnis, gal net didesnis už antrąją pusę viduramžininkas.
Pasakojasi svečiui, kaip, medžiodamas pelkėse antis, šovęs zuikį,
nenušaudamas:

Aš susidėjęs pliaukšt, tas, kaip nieko nejaučiąs, kemėšt kemėšt į
šalį. Aš iš antros pliaukšt! Atsisėdo, dar pasiklausė, ir nuėjo. <.>
Dar daug sykių jis man po kojų painiojosi. Ateis iš lauko pusės, sausąjį
šoną man atsukęs, ir nueis į Dumbres; po valandos vėl iš tos pačios pusės
ateis ir nueis į Dumbres. Aš vis po du šūvius supilsiu, ir nieko.

Antgamtiškumą („kartais atsitinka navatnų atsitikimų”) aiškina to
paties luomo (dvariškių) atstovai:

„Dumbrių dėdė, Dumbrių dėdė tau pasivaidino; tas ne zuikis, bet
velniukas buvo, mat, gaišino tave, kad nenueitum į bažnyčią”.

Burtas papildomai nekomentuojamas; šviesuolis iš jo pasijuoks, o
tikintysis ir toliau tikės („Turbūt ir sapne jam velniukai prisisapnavo”).

Neretai pavadinama metraštininke, Žemaitė reagavo ir į politines
aktualijas: inteligentijos aukojimąsi idėjai, jos ir šviesesnių kaimiečių
persekiojimus už draudžiamą spaudą, į rusų-japonų karą, streikus dvare,
moters beteisiškumą šeimoje, šelpėjus ir šelpiamuosius Pirmajame
pasauliniame kare, aukų rinkimą Amerikoje.

Inteligentija

Apsakyme „Prie užvertos langinės” (1897), skirtame P.Višinskiui,
Žemaitė laipsniavo klausimus – atsakymus („O ką jis rašo? <.> Tad ką gi
jis rašo?”), nuo savęs patetiškai apibendrindama:

Kaip kibirkštėlės iš tamsenybių lekiate į padanges, glaudžiatės į
krūvą, stelgiatės sužiebti gaisrą ir nušviesti tėvų žemės tamsybes. Neša
jus turbūt savo sparnais — aukštybės erelis, artimo meilė.

Mylėdama inteligentiją, išvedusią ją į visuomenininkes, šią atvirai
idealino, kaip dažnai būna per daug jaudinantis, abstraktokai.

Apsakyme „Motinėlės ašaros” (1902) tęstas „Prie užvertos langinės”
motyvas apie ryžtą ir valią nepalūžti net po Sibiro („Sutrukdė mane.
supainiojo mano brolį, nukankino dar keletą: penktą ir dešimtą pražudė, o
bene valios išnaikinti šimtus ir tūkstančius mūsų darbininkų?”), o „Du
kankintiniai” (1903) vaizduojamas Sibiro į šmėklą paverstas („Žandai
išsikalinėję, dantys juodi, išgedę, lūpos nebesučiaupiamos, akys įdubusios
kaip šuliniai, iš duobių obuoliai apmirę blyško”), bet tebestiprios dvasios
(„Nors mane žudė, sveikatą atėmė, niekas nebepažįsta, bet aš džiaugiuosi,
kad lietuviai vis daugiau skaito”) knygnešys Cipras Batutis, jo mokinys
valstietis Tekorius („svajojo su Cipru į Prūsus keliauti”), nukentėjęs
atsitiktinai (nuo žandarų persigandusios motinos pieno mirė pirmagimis),
bet, nesunku suprasti, po nelaimės talkininkausiąs pirmtakui:

Iš pradžios Batutis pasirodė jam baisus, labai negražus, nenorėjo nė
žiūrėti, dabar priešingai: nenori nuo jo nė akių nuleisti, rodos, traukte
kas prie jo traukia. Jo žodžiai smenga stačiai į širdį, žadina, judina
jausmus ir kaip nuodais arba limpančia liga užkrečia klausytojus kerštu.

Karas

Baudžiamų neadekvačiai nusikaltimams („Kokia čia jo kaltė? Ne tokius,
žmogžudžius, arkliavagius, paleidžia”) rašytoja ne tiek gailėjo, kiek
kurstė iki paskutiniosios kovoti už spaudą lotyniškomis raidėmis, tuo tarpu
pašauktuosius į rusų-japonų karą apverkė kaip nelankstaus įstatymo aukas.
Šešių nedidelių fragmentų pasakojime „Mobilizacijos pasekmės” (1904)
pavaizduotas našlys, nežinąs, kaip pasielgti su trimis mažamečiais vaikais
(„vajauna disciplina: prisiėjo tau, ir stupai!.. be kokio atsisakymo, nors
čia tėvas, motina mirtų – karės laike nesižvalgysi”). Nutaręs palikti
likimo valiai („Bešvintant išeisiu”), persigalvoja, kai išbunda didysis
vaikas:

Tetulei, tetulei, kur eini? Ajei, tetulei! – badu mirsime!.. <.>
Suspaudęs peilį, užsimerkęs akis. Šveist vaikui po kakleliu!.. <.>
Akimirksniu parėžė ir antrąjį. <.> pripuolė ir mažiuką parėžė.

Panašios melodramos ir kituose penkiuose fragmentuose: jaunavedei,
turinčiai pusės metų sūnelį, „iš gailesio” sprogsta širdis, kai
atsisveikina stotyje su išvežamu „į karę” vyru; miršta motinėlė,
sužinojusi, kad jos senatvės paguodą, tik ką grįžusį iš kariuomenės, vėl
varo atgal; penkių mažylių motina iš įniršio, kad mobilizavo jos beveik
invalidą vyrą („Vos bepasivalkioju kojomis. strėnas, rodos, šunys ėda”),
veža vaikus „pakratyti karaliui”, kaimynų ir paties vyro įkalbėta, grįžta,
bet mirtinai peršaldžiusi silpnesniuosius: „Dvejetas išvažiavo paskui
tėvą”. Neturtėlis, vedęs tokią pat, didžiausiomis pastangomis „per kelerius
metus susitausojo į porą šimtukų”, kuriuos, dar išsipardavę, ką turėjo,
paklojo atleidimui nuo mobilizacijos: „Sukis dabar, Jurgeli, kaip iš po
gaisro!..” Valstietis, sukalėdojęs „nuo visų žydų” reikalingą sumą, dumia į
Ameriką, palikdamas didžiausioje nežinioje šeimą:

Žydai nebepaliks duonos nė grūdo <.>. Penki auga – visi maži, visus
maitinti! <.> Kiti iš Amerikos dar parsiunčia spasabo, o šis!.. Čia
skatikas kišenėje nesiliovė nepragertas, o ten kas draus?

Karas – prakeikimas turintiesiems gausias šeimas, karšinamus tėvus. Jis
– ir Dešimties Dievo įsakymų nepaisymas. Apsakymo „Kam ir už ką?” (1917)
valstietis Bulvinis, pašauktas į rusų-japonų karą, klausia klebono, ar ne
geriau Amerika nei mirtis, išgirsdamas vos ne šventojo karo imperatyvus:

Žinai, japonai pagonys, netikėliai, ant mūsų užgulę, bažnyčias daužytų,
kunigus naikintų, tikėjimą griautų. Reikia gintis, galvas už tikėjimą
guldyti. žinai..

Demagogo ne itin įtikintas („Kokiame nepasvietyje tie japonai, ką čia
mums padarytų, kaip čia pasiektų?”), valstietis užmuša norėjusį su juo
brolautis („šneka kaži ką, žiūrėdamas į akis, juokdamos”) priešą, beveik
vaiką, iš kunigo per išpažintį išgirsdamas vėl įtartiną nuodėmės atleidimą:
„Tik vieną. Tai, sūneli, ne griekas. gailėkis už nuodėmes, muškis į
krūtinę, duosiu išrišimą.” Tikėjusiajam be išlygų tariamais Dievo
vietininkais žemėje neliko nieko kito, kaip ironizuoti save, mirtinai
sužeistąjį: „Štai tau Dievo maloninga valia! <.> Plaukas nuo galvos
nenukris. o čia ir kojos.”

Revoliucija

Autorė juokino, kaip ne sykį teigta, liūdėdama: nelaimingi tie, kurie
patiki ne savo, o svetimo, aprioriško pataikautojo, protu. Nuo 1901 m.
įsidarbinusi ekonome V.Putvinskio dvaruose (Graužikų, Šilo Pavėžupio),
sprendžiant iš laiškų sūnui Antanui į Ameriką, susocialistėjusi, neidilino
1905 m. revoliucijos, atvirkščiai, smerkė už sudrumstus nerealiomis
teisėmis protus. Apsakyme „Streikai” (1905) nedidelio dvarelio savininkas,
„aštuonių dešimtų metų senelis”, daro visa, kad įtiktų darbininkams:

<.> turi išsirašęs daug laikraščių, ir jiems dalija. „Žarija” visų
geriausiai jiems patinka: ten daugiausia rašoma, kaip skriaudžiami, ką kur
beveikia darbininkai. Mūsų vaikinai žino, kiek algos imti metams – nuo 60
iki 80 rublių, žino, kiek poilsio per dieną reikia, žino, kuomet kelti,
kuomet gulti, kiek valandų dirbti, kokio valgio, kaip gero kambario
reikalauti – viską tą jie žino ir pildo.

Vos vos nesustreikavusieji iš besąlygiško įnorių tenkinimo pagaliau
susivokia bendrybių apgauti:

Vyručiai, kaip sau norite, jūs esate be galo tamsūs. Beskaitydami
laikraščius, išmokote tik nuo kitų reikalauti, o to nesupratote, jog ir
patiems reikia, kad ir trumpai, bet sąžiningai dirbti.

Moterų teisės

Moterų teisių, lygių vyrams, aktyvistė (dalyvavo pirmajame lietuvių
moterų suvažiavime Kaune 1907 m., tokiame pat Rusijos moterų suvažiavime
Peterburge 1908 m.), Žemaitė, anot 1910 m. parašyto apsakymo iškalbaus
pavadinimo („Gera galva”), smaginosi iš išpuikusių, suėmusių šeimoje
valdžią į vienas rankas vyrų („Ko jums trūksta – man rūpestis, ne tau! Aš
pats nupirksiu”), žmonų, įsidrąsinusių veiksmui (slapta pardavinėja grūdus
Joškiui), pergudraujamų lyg kvailių paskutinių:

Drūktenis kieta ranka, gera galva visus suvaldo vienas. Be jo žinios nė
kojos niekam į klėtį, raktas dieną naktį ant gembės. O dėlto duonelės
niekaip nebesuvaldo – bėgo, bėgo jam iš nagų, kol visiškai išbėgo <.>.
Drūktenis per gerą galvą nusmuko, o Joškis gal per kvailumą pakilo. Dabar
arkliu tokiu važinėjasi, kai aną metą Drūktenio buvo sartukas.

Saulėlydis

Pirmojo pasaulinio karo metais gyvenusi Vilniuje ir talkininkavusi,
šelpiant pabėgėlius, feljetonuose „Susirinkime” (1914), „Vėl susirinkime”
(1915) išjuokė vyriausiojo komiteto pabėgėliams šelpti rinkimus, kaip
klebonų sumaniai, remiantis davatkomis, organizuotus, o pasakojime
„Šelpėjai ir šelpiamieji” (1916) išsityčiojo iš M.Yčo vadovaujamo centrinio
komiteto pabėgėliams šelpti, atseit, pataikavusio inteligentams. Nuvykusi
su Andrium ir Aleksandra Bulotomis 1917 m. aukų rinkti į Ameriką, domėjosi,
dažniau iš juokingosios nei patetinės pusės, tenykščių šelpėjų gyvenimu
(„Feljetonėlis”, „Iš Kazanės atsitikimų”, „Amerikos lietuvių gyvenimas”,
„Piknikas”, „Svetur”), 1921 m. grįžusi į Lietuvą ir apsigyvenusi
Marijampolėje pas Bulotas, rašė „Autobiografiją”, kurios nebaigusi, mirė
1921 m. gruodžio 18 d. Palaidota Marijampolėje.

Savitumas ir reikšmė

Apsakymų, kaip ir komedijų, stilistika: šiurpinti išsigimėliškumais,
rečiau – stebinti ir stebėtis išmintingaisiais, beletristės nuomone,
sąlygotais švietimo bei švietimosi pagal visuotinę lygybę:

Oi, kaip mokslas reikalingas! <.> Visus žmogaus jausmus išpasakoja,
parodo jo vertybę, pažįsti save, žinais žmogumi esąs, lygiu biedniems ir
bagotiems, atskiri gerą nuo blogo dalyką, gali drąsiai į akis veizėti
kiekvienam ponui, nes žinais savo prakaitu juos maitinąs ir rėdąs.
(„Rudens vakaras”).

Mokyti ir išmokyti žmogų, įsivaizdavo, galima tik konkretumais,
geriausiai, išdidintais:

Trifonienė būtinai mane kurstė surinkti šiokius tokius atsitikimus ir
aprašyti grapo dvarą, o prie to prikibyti daktarą su jo locnais darbais ir
žodžiais ir duoti jam; reiks pabandyti, tik bijau perdaug prastai parodyti,
o jau mano tokia mada, –

rašė 1896 m. lapkričio 3 d. laiške P.Višinskiui. Be reikalo baiminosi
aprioriško tikrovės juodinimo; kritikavo, tiesa, daug, beveik viską, kas
pakliuvo į tikinčios persiauklėjimais bei juos poetizuojančios beletristės
akiratį, bet tik kaip iš prigimties linksmos bei gyvastingos. Moralizuoti
pajuokiant, verčiant įprasta netikėtu – Žemaitė geriausiuose savo
pasakojimuose, tarp jų ir debiutiniame. Milašis, įsikūnijęs atsargumas
prieš kam nors ryžtantis, skaičiuoja ir skaičiuoja Gumbakio berno Kazimiero
– galimo žento – tariamas ydas, svarbiausia, išlaidavimą., įtaigodamas, kad
yra nepakeičiamas bei nemanęs keistis tamsuolis. Iš tikrųjų autorė
tesilinksmina iš vaidinančio prisiimtą vaidmenį (provokuoti diskusiją)
herojaus, kad skaitytojas nesuklystų, vertindamas jį be potekstės, šią
akcentuodama: „Na, kad tu mums išpeikei Kazimierą! – juokdamos atsiliepė
pati. – Bepeikdamas kuo didžiausiai išgyrei.” Būtent, atkreipęs dėmesį į
pagyvenusiam ūkininkui vos ne stebuklą – rūpinimąsi kitais daugiau nei
savimi:

Žiūriu – ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis. Pasitikęs nubučiavo
motinai rankas, seserikes numylavo, nuglamžavo. Tuojau vienai ištraukęs
davė knygelę, mažajai kukavinį ražančių <.>. „Matušėle, aš tau akinius
nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių”. Ir nusivedė motiną prie
pauparių. Mat, tariau, kur Kazas savo algą padeda!

Milašis, artistas momentui, išgiria priešybę, ją dėl akių supeikęs, tuo
tarpu Leonas Pagirys (pavardė!) apsijuokia normaliam žmogui slėptinomis
nuodėmėmis: išgėrimu bei skandalu viešoje, net iškilmingoje vietoje –
valsčiaus sueigoje:

Nulėkėm pas Strolį – tas neduoda arielkos pirma skodo. Paskui
Berkiukas įvedė mudu į kamarą per stadalą, išmovėm trejetą pusbutelių vienu
du – ir nuėjom į sielską. <.> pamiršau kepurę nusimauti, stačiai
priėjau prie pat stalo. Pišorius sušuko: „Što tu takoi!” Aš
pasidrąsindamas atsakiau: „Levon Pagir, vaša visoka parodije!..” Pabalino
akis kaip velnias, šaukdamas: „Peštuk, u kalodna!” Vyrai pradėjo mane
stumti, mažne pavirtau, mat, arielka apsėdo. Ledva jau Statkus pripuolė,
nutraukė man kepurę, nutildė pišorių, prižadėdamas magaryčių <.>. Kad
rėžėme, tai rėžėme! Aš pusantro rublio prapitlijau.

Pasakojasi nuotakos, į kurią pretenduoja, namiškių akyse nenatūraliai,
apsimesdamas kvailesniu nei yra; autorė per jėgą, ignoruodama
psichologiškumus, gyvina, įvairina pasakojimą. Ir tikrai: savo vardu
neatkursi tikroviškumo taip, kaip herojaus, tegu ir keistuoliško. Komindama
situacijas ir veikėjus kaip būdą per daug nesurimtėti ties gyvenimo
tragika, rašytoja laikui bėgant šmaikštavo kur kas stambesniais mastais nei
debiuto. „Marti” ir „Petras Kurmelis”, chrestomatiškiausi ciklo „Laimė
nutekėjimo” pavyzdžiai, – ištisi teigiamo neiginiai. Veikėjai, su
geriausiais ketinimais einą į iliuzorinę laimę už pinigus, vis tiek jų
nerealizuoja, nes autorės iš anksto pasmerkti beprasmybei – kovai su
negalvojančiaisiais apie kitus ir nemanančiaisiais to daryti, nes yra
įsitikinę, kad gyvena taip, kaip reikia, yra net pavyzdingi. Pasakojimai ir
sukomponuoti kaip išorės ir vidaus kontrastai, tyčiojimasis iš begalinio
žmogaus dvejinimosi bei elgesio pagal reikalą.

„Nieko neveiksi, matušėle, reik leisti Jonukui vesti”, – pataikauja
tėvas Vingis antrajai šeimos pusei ne iš įgimto švelnumo, o, autorė pati
sau šypsosi, prispirtas bėdos:

Negali niekur nė nosies iškišti, labiausiai karčiamoje, kai apstos,
vienas – palūkų, kitas šieno, pasėlio; kitas vėl kaip velnias prisispyręs
kamantinės: „kuomet atiduosi? kuomet atiduosi?”, rodos, kad nieko daugiau
nė šnekėti nebemoka.

Veikėjas pasipiktinęs, kaip galima jį taip neužtarnautai skriausti,
kada karčema – neišvengiamybė:

Kažin kaip nenorėtumei eiti, bet kai apstos mieste, tai nemitęs turi
vestis puskvortės. Bepigu dar, kad to užtektų. Tas prie to, tas prie to,
beveizint į kelis butelius įvarę <.>.

Neaiškinama, kodėl veikėjas geria, suprantama, iš bevališkumo, kaip ir
noras nevadovauti ūkiui („Atiduosiu gyvenimą, tesižino vaikas”), vėl
nesunku suprasti, dėl asmeninės laisvės ir traukos karčemai. Vingienė –
kitokia: įsikibusi į šeimininkavimą kaip vienintelę egzistenciją: „Kaipgis,
kaipgis, to betrūko! Atiduok viską, paskui vaikas bevedžios mus už čiupros!
Aš neduosiu, neužleisiu, kol tik gyva!” – šaukia, pirmą sykį pasakojime
motyvuodama vyksmą: neįsileis marčios kaip pagalbininkės darbuose, juoba
vyro vienvaldiškai įteigtos:

Na na na, tarškėk netarškėjusi kaip žydo ratai! Gyvenk, gyvenk!
nepaduok, o kai ištaksuos skolininkai, bus tau šmikšt per dantis. <.>
Tuoj gauni į snukį! Kaip sakau, taip ir bus.

Detalių detalės iš pirmo žvilgsnio, lyg ir plečia tekstą kaip tikslą
sau, bet įsižiūrėjus – psichologina užuolankomis. Vingis ir Vingienė
neslepia, kad marti jiems reikalinga tik kaip gelbėjimasis iš varžytinių
(„iš kaktos sviesto netepsi, by tik šimtus paskleis, kito nieko nereik”),
todėl pagrįstai niekina į spąstus neapdairiai pakliūsiančiąją, iš sykio
baidydami ir gąsdindami savimi, amžinai besiriejančiais, bet tik kol
neplanuoja akcijos prieš tekėjimą ir tekinimą ne iš meilės („Tėvas to
nežiūri, pinigus tik kala ir kala; apkrovęs šimtais tą savo pajuodėlę,
iškiš kam nors”). Vingiai nebūtų Vingiais, nesiaukotų kitam, žinoma, savo
pačių akimis: „Pats galėtumei imti Katrę, tokia juoda, ir akys kaip
vabolės, o prie to dar ir sena, už mane šmotą vyresnė. <.> Paseno, o
nenutekėjo, tai jau žinok, jog nėra doros; neimk, nereikia tokios! ar
doresnių mergų nėra sviete?” Autorė juokina išsireiškimais ir situacijomis,
neatsidžiaugdama transformuojamomis prasmėmis. Pasitarę ir nutarę, kaip
apgaus neįžvalgiuosius, Vingiai realizuojasi ne vien žodžiais. Vestuvės –
parodija tautosakinių. Užuot sveikinusi įžengiančiąja į namus su duona ir
druska, Vingienė gelia iš jau žinomo puikavimosi nesamybėmis: sūnumi, per
jaunu ir per puikiu nuotakai, šios tariamu nedarbštumu:

Kas galėjo tikėtis, jog Katrelė paliks mano marti! Kai mano Jonuką vežė
krikštyti, ji vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenėlė. <.>
Apdovanojai, dėkui, mus gausiai; drobelė taip plona, čia audėjo austa,
pažįstu tikrai.

Nuo pasiryžusiosios nenusileisti antipodei niekur ir niekada
neatsilieka ir pragėrusysis bei gelbėjusysis ūkį bet kokiomis priemonėmis:

Maža pasogėlė tavo, menka dalelė! Jonukas būtų ir daugiau gavęs kitur,
nes tai vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, kaip iš pieno plaukęs!

Į kaliausę panašus jaunikis („burna kaip sėtuvė, nosis kaip už trečioką
agurkas, akys užgriuvusios, galva didžiausia”) savo ruožtu kerštauja
vienvaldžiam tėvui, nesidomi jo parinktąja:

Atsigręžė ant vyro, tas iš tiesų besnaudžiąs! <.> Priešininkėje
išgirdo miegančių knarkimą. Pralenkusi duris, net nustebo: jos vyras
bemiegąs kaip sluogtis lovoje, kaip kiaulių kinyje, greta su piemeniu
<.>.

Iškilmė, užsibaigusi vyriausiojo pagyrūno priekabėmis („Mano dvaras,
mano geras, o nekviestiems svečiams nėra vietos! Kam nepatinka – laukan!”),
taikymai ir neįtaikymai šeimai, kurioje, prisiekusi Dievui ir žmonėms,
gyvens be noro, bet ir be drąsos ją palikti – vos ne pasakų siaubas.

„Kokia pradžia, toks ir galas”, – logizuoja autorė eigą, nebūtiną
prasmei, bet ją įvairinančią ir epinančią. Velykos, šienapjūtė, rugių sėja
– įvykiai kaimo monotonijoje, todėl ir išrašyti plačiai, taip, kaip
vestuvės, autorei potekstėmis šypsantis iš Vingių ir viso kaimo kontrasto.
Kada aplinkiniai susikaupia šventei ir ją menančiam darbui, Vingiai
neišsijudina iš inercijos („Ubagai geriau pasitaiso Velykoms neko jūs”),
tik Katrė elgiasi kaip visi (išbarsto kiemelį smėliu, nuplauna langus,
pervelka patalynę, išsiskalbia be muilo), kaimo žinovių nuomone, ne pagal
laukiančiosios kūdikio jėgas:

– O tai, žiūrėk, kokį valktį Katrė velka! – rodė viena, – ne tinginė,
sesele! Juk čia nevalios jai nėra, o dėlto dirba pašėlusiai, kad bėda!

– Ką gi darys nedirbusi? Kad vyras tinginys, pati turi būti darbininkė;
visuomet taip yra.

————————————————————————
————————————————

– Kentėk, kentėk! juokėsi kita. — Kol saulė patekės, rasa ir akis išės.
Tokie dar dikti tėvai; marti dar pirma gali kojas pastatyti, besiplėšydama
viena su darbais.

Situacijos keičiasi, bet ne veikėja, iš karto supratusi, kur pakliuvo,
bet nieko nedariusi, kad realiai išsigelbėtų, tiesa, maištavusi ir kandžiai
į išpuolius atsikirtinėjusi, bet vėlgi tik tam, kad pasismerktų kaip
kintanti į blogąją pusę („Kuo aš pavirtau?! Pasibaisėtų manim ir
Užkulniškiai”). Išsigandusi stichijos, susitaikė su padėtimi be išeities
kaip lemtimi iš aukščiau („Dievaliau, mano Dievaliau! tokia tai mano laimė,
ir nė mažiausios viltelės nėra.”). Beletristė pavaizdavo palūžusią,
tesiguodžiančią tik būsima motinyste („pradėjo meiliai svajoti, glaudėsi su
mažu kūdikėliu, pagaliau viskas persimainė į sapną”) veikėją, kuriai mirtis
gimdant – vos ne stebuklingas gelbėjimasis iš žūtbūtinės kovos su Vingiais,
blogiau – tapsmo jais. Kūrinio pabaigoje lyg atleidžiama skriaudėjams
(„Do.va.no.kit!.. – vos beišdaužė paskutinį žodį”), lyg pasišaipoma
iš nesirealizavusių iliuzijų {„Katrės brolelis gal puskelėje tebebuvo nuo
daktaro, kai ji keliavo iš šio pasaulio. palikdama didelę dalį, kraitį,
gyvenimą, gerą žemę, tėvelius ir. papunėlius”), apskritai neakcentuojama
veiksmą inspiravusi mintis. Rodomos anomalijos, iš kurių skaitytojas savo
jėgomis turi darytis galutines išvadas. Žemaitė slapukavo talentingai, bet
ne glaustumo naudai. Mėgaudamasi scenomis, nežymiai moduliuojančiomis viena
kitą, pasakojimą daugiau plėtė į šalis nei gilino bei naujino.
Kartojimasis, ne visur ir ne visada išvalytas nuo publicistikos sakinys
(„Krito skersai lovos, sprogstančią skausmu ir karščiu galvą įkniausė į
pagalvį”) – svarbiausios Žemaitės ydos. Blankstančios prieš nenusakomai
sodrų, vaizdingą bei gyvą stilių, iškalbingesnes už visumą detales.
Vaižgantas Žemaitę pavadino nenušlifuotu brangakmeniu (samorodok). Tokia
buvo tik iš dalies. Įgimtas protas, valia, apsiskaitymas jaunystėje bei
kuriant subrandino menininkę, ne tik prilygstančią amžininkams, teisingiau,
amžininkėms (Šatrijos Raganai, Lazdynų Pelėdai, G.Petkevičaitei-Bitei), bet
ir jas pranokstančią gausesnėmis ir įvairesnėmis temomis, svarbiausia,
pusiau rimtu – pusiau juokinančiu pasakojimu, nusižiūrėtu gal iš lenko
A.Wilkonskio, gal iš Moliere’o, bet Lietuvoje nauju, vadavusiu prozą iš
ligtolinio tiesmukumo.

Biografija

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, literatūroje žinoma Žemaitės
slapyvardžiu, gimė 1845m. gegužės 31d. Bukantiškės dvare, Plungės
valsčiuje, nusigyvenusių bajorų šeimoje. Jokio sistemingo mokslo neišėjo.
Skaityti ir rašyti išmoko namie iš tėvo, daugiau pradinio mokslo žinių gavo
pas turtingą giminaitę. Vėliau mokėsi pati iš knygų.

    1865m. ištekėjo už buvusio baudžiauninko, neturėjo savo žemės, gyveno
sunkiai, neturėjo galimybių šviestis. Žemaitė atsigavo tik 1885m.
apsigyvenusi pas brolį Usnėnuose, prie Užvenčio. Susipažino su Povilu
Višinskiu, kuris, pastebėjęs Žemaitės talentą, paskatino rašyti. 1894m.,
būdama 49 metų Žemaitė sukūrė pirmąjį savo apsakymą.

    1911m. Žemaitė apsigyveno Vilniuje, įsijungė į lietuvių kultūrinę ir
visuomeninę veiklą. 1913-1915m. buvo “Lietuvos Žinių” ir “Aušrinės”
atsakingoji redaktorė. Pirmo pasaulinio karo metu, 1915m. Žemaitė išvyko į
Petrapilį kur rūpinosi lietuvių karo tremtinių šalpa. 1916m. atvyko į JAV
rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti. Gyvendama JAV, bendradarbiavo
spaudoje. 1921m. grįžusi į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje. Mirė 1921m.
gruodžio 7d., palaidota Marijampolėje.

Žemaitė yra lietuvių prozos klasikė. Jos kūryba – lietuvių realistinės
prozos pradžia. Iki Žemaitės, lietuvių literatūroje vyravo poezija,
negausius prozos puslapius užpildė didaktiniai rašiniai.

    Žemaitės apsakymuose atsispindi Lietuvos valstiečių gyvenimas, jų
buitis, papročiai, šeimos gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai. Tai tikra
XIXa. pabaigos – XXa. pradžios Lietuvos kaimo gyvenimo enciklopedija.
Apsakymuose Žemaitė lietė reikšmingas to meto visuomenės problemas:
pobaudžiavinio kaimo buitinį, kultūrinį atsilikimą, nacionalinę priespaudą,
kartu atsiskleisdama paprastuose žmonėse slypinčią didelę dvasinę energiją,
skatinančią kurti geresnį, šviesesnį gyvenimą. Žemaitė rado savitą
vaizdavimo sritį. Visuomenės negeroves, prieštaravimus rašytoja atskleidė
kaip šeimoje vykstančią žmogaus dramą.

    Ciklo “Laimė nutekėjimo” apsakymai užima reikšmingiausią vietą Žemaitės
kūryboje. Vaizduodama vedybas, šeimą ir moters likimą šeimoje, ji atskleidė
esminius to meto tikrovės reiškinius. Ciklą sudaro šeši apsakymai. Vienuose
iš jų pasakojama apie nelaimingai susiklosčiusį gyvenimą (“Marti”, “Petras
Kurmelis”, “Topylis”, “Neturėjo geros motinos”), kituose parodomas
laimingas šeimos gyvenimas (“Sutkai”, “Sučiuptas velnias”).

    Žemaitė ne paprasta tikrovės aprašinėtoja, o nuovoki menininkė,
talentinga pasakotoja. Jos apsakymuose plačiai vaizduojama veikėjų aplinka
ir kasdienybė. Kūrinių žavesį nulemia turtinga ir vaizdinga kalba, gyvi,
ryškūs, nepakartojami veikėjų paveikslai. Žemaitė lietuvių prozoje pradėjo
objektyvaus pasakojimo tradiciją, kuri gyva ir mūsų dienomis. Anuomet
dvaruose kalbėta lenkiškai, tad Žemaitės tėvui, kaip urėdui, teko būti
tarpininku tarp lenkiškai kalbančių ponų ir lietuviškai kalbančių
baudžiauninkų. Manoma jog tai lėmė Žemaitės dvikalbystę: nuo mažens ji
mokėjo žemaitiškai ir lenkiškai. Tačiau Žemaitė mini, jog tėvas žemaitiškai
kalbėti draudė, tuo tarpu lenkiškai pats išmokė skaityti ir rašyti. Iš
keturių vaikų, tik sesuo Petronėlė turėjo apmokamą mokytoją. Kitus vaikus
mokė pats tėvas. Ko gero taip buvo dėl šeimos finansinės padėties.Vėliau,
tarnaudama dvarelyje, Julija mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų. Skaitė
daugiausia lenkiškai, lietuviškai buvo mačius tik kelias religines knygas.

Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė ilgėjosi skaitymo, bet knygų kaime sunku
buvo gauti. Keletą kartų pavyko pasiskolinti kokią nors lenkišką knygą,
apie lietuviškas knygas tuo metu ir galvoti negalėjo. Prūsijoje buvo
pradėta leisti Aušra, apie tai sužinojusi Žemaitė, norėjo ją įsigyti, bet
nežinojo kur gauti. Gimnazijoje besimokęs kaimynų sūnus Povilas Višinskis
parvežė jai Aušros knygelę. Taip per Aušrą,  per Višinskį Žemaitė susidūrė
su naujai bręstančia lietuvių inteligentija. Višinskis Žemaitei siųsdavo
knygų, skaitydavo tai, ką ji parašydavo ir atsiųsdavo savo pastabas.
Žemaitė, kaip rašytoja, buvo pripažinta nuo pačių pirmųjų apsakymų. Jos
debiutą literatūroje globojo ne vienas inteligentas: padėdavo jai
perrašinėti tekstus, redaguodavo, aptardavo, siųsdavo knygas ir keletą
rublių popieriui bei žibalui. Po kurio laiko Žemaitė paliko kaimą, gyveno
Vilniuje, 1916 m. atvyko į JAV rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti.
Gyvendama JAV, bendradarbiavo spaudoje. 1921 m. grįžusi į Lietuvą,
apsigyveno Marijampolėje. Mirė 1921 m. gruodžio 7 d., palaidota
Marijampolėje.

Žemaitės kūrybos kulminacija – 1896 – 1898 metai. Šiuo laikotarpiu,
ūkininkaudama, ji sukūrė geriausius savo kūrinius – apsakymus Marti;
Topilys; Sutkai; Petras Kurmelis; Sučiuptas velnias, kuriuos sujungė į
ciklą Laimė nutekėjimo. Per savo kūrybos laiką žemaitė parašė per 150
apsakymų, apysakų, apybraižų, keliolika pjesių, kurias tuo metu itin mėgta
vaidinti.

Žemaitė

• 1864-1866 metais Džiuginėnų dvare gyveno rašytoja Julija

Beniuševičiūtė-Žymantienė. Atvažiuodama čia Julija turėjo 19

metų.

• Tai ta pati Žemaitė, į kurios jaunystę kaip viesulas įsiveržė

1863 m. sukilimas, kurio didvyriai čia, Lietuvoje, buvo

Zigmantas Sierakauskas, Kostas Kalinauskas, kunigas Antanas

Mackevičius. „Autobiografijoje” apie savo pačios paramą

sukilėliams Žemaitė taip rašo: „(.) nuo pavasario lakstėme, kas

atėjo šėrėme, kas pareikalavo į mišką – nešėm, bet nešant kur

pasakyta kelyj proviantą atėmė, į stovyklą neleido. Skalbinius

vis siuvome, komitetininkės ponios audeklus mums pristatė ir

pasiūtus atėmė: jos žinojo, kam atiduoti.”

• Po 1863 m. sukilimo Žemaitė pradėjo tarnauti Džiuginėnų dvare.

Gyveno ji antrojo aukšto vakariniame gale. Savo persikėlimą iš

Šėmų dvaro į Džiuginėnus „Autobiografijoje” Žemaitė taip aprašo:

„Dėdinos žentas išsikraustė į kitą dėdinos dvarą gyventi; kita

duktė išvažiavo pas gimines, o man pasirūpino surasti gerą vietą

– pas dvarininką Gorskį, netol Telšių, Džiuginėnuose. Algos

suderėjo trisdešimt rublių metams. Samdė mane prižiūrėti mažą

ponų Gorskių dukrytę, kurią nusamdyta moteris penėjo. Kai nuo

jos atskirs mergaitę, tada man atiduos auklėti. Tuo tarpu mano

pareiga patarnauti pono seseriai – senai panai. Turėjome du

kambarius ant antrų lubų: viename mano pana gulėjo, antrą man

pavedė. (.) Darbo man visiškai maža. Savo panai lovą rytą vakarą

pakloti, padėti jai apsirėdyti; dieną siuvinėti ar ką pataisyti,

palopyti. Mūsų kambarius mergaitė kasdien iššluoja, išplauna,

man tik dulkes iššluostyti. Valgis geras – nuo ponų stalo. Sodas

didelis – visokių vaisių, uogų iki valiai. Daug man geriau kaip

pas dėdiną.”

• Džiuginėnuose Julija susipažino ir su dvaro samdiniu, buvusiu

baudžiauninku Žymantu. Jie susituokė 1865 m. rugsėjo 20 d.

Plungėje. Žemaitė po to Džiuginėnuose ilgai neužsibuvo, gyveno

atsitiktinėse vietose, vargingai. Visa tai tęsėsi iki pat jos

pažinties su Povilu Višinskiu Ušnėnuose, kuris ją paragino

pasukti kūrybos keliu ir tapo geriausiu jos patarėju.

• Džiuginėnų dvare ilgą laiką veikė ekspozicija, pasakojanti apie

rašytoją. Prieš keletą metų dvaro centrinis pastatas sudegė.

Dabar jis vėl atstatytas. Žemaičių „Alkos” muziejus artimiausiu

laiku planuoja parengti naują ekspoziciją.

RAŠTAI

• Raštai: [8t.]. – Vilnius: J. ir P. Leonų leidymas. – 1913-1914.

• Raštai: [4t]. – Marijampolė: A. Bulota, 1924 – 1929.

• Rinktiniai raštai. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 555p.

• Raštai: [4t.]. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1948.

• Raštai: 6t.. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1956-1957.

• Raštai: 6t. – Vilnius: Žara, 1995. – .

KNYGOS

• Paveikslai: [3d.]. – Tilžė: Varpas, 1899 – 1901.

• Valsčiaus sudas: komedija. – Tilžė, 1900. – 19p.

• Atminimai. – Tilžė: Naujienų redakcija , 1902. – 23p.

• “Ne gadoj” arba baisus sapnas. – Tilžė, 1902. – 18p.

• Velnias spąstuose: dramatiškas paveikslėlis iš trijų veiksmų / parašė

Dvi Moterys. – [Tilžė: J. Šenkės sp., 1902]. – 38p.

• Kunigo naudą velniai gaudo. – Tilžė, 1903. – 23p.

• Lietuvių ašaros: trįs vaizdeliai iš Lietuvos gyvenimo. – Tilžė:

Spausd. pas J.Schoenke, 1903. – 23p.

• Prie dvaro. – [Tilžė, 1903]. – 47p.

• Sodžiaus vaizdeliai: apysakaitės iš sodiečių gyvenimo. – Tlžė, 1903. –

24p.

• Litvomanai: drama 4-iuose veikimuose/ parašė Dvi Moteri. – Tilžė,

1905.

• Mobilizacijos pasekmės: vaizdeliai iš gyvenimo. – Tilžė: Spausd. pas

J.Schoenke, 1905. – 74p.

• Valsčiaus sudas: komedija. – Vilnius, 1905. – 16p.

• Kent kaltas, kent nekaltas: vaizdelis. – Vilnius, 1907. – 39p.

• Rinkinėlis vaikams. – Vilnius, 1907. – 56p.

• Mūsų gerasis: 2-jų veikmių komedija. – Vilnius, 1909. – 24p.

• Nuo audros pasislėpus. – Vilnius, 1909. – 16p.

• Trįs mylimos: komedija trijuose aktuose. – Vilnius, 1909. – 40p.

• Dvejos laidotuvės, dveji palaikai: vaizdelis. – Vilnius, 1910. – 37p.

• Gera galva. – Vilnius: J. Zavadskio sp., 1910. – 40p.

• Apsiriko: dviejų aktų komedija. – Vilnius: J. Zavadzkio sp., 1911. –

31p.

• Painiava. – Vilnius: Lietuvos ūkininkas, 1911. – 16p.

• Pritruko kantrybės: (Siužetas paimtas iš 1899-1900 metų): Tikras

atsitikimas. – Vilnius: Vilniaus sp., 1912. – 48p.

• Valsčiaus sudas: [komedija]. – Vilnius, 1913. – 16p.

• Mūsų gerasis: dviejų veikmių komedija. – Vilnius: J. Zavadzkio sp.,

1913. – 32p.

• Kelionė į Šidlavą. – New York, 1916. – 48p.

• Vaikams rinkinėlis: (pasakaitės, apsakymėliai, dainelės, žaislai,

mįslės.). – Vilnius: J.Zavadzkio knygynas, 1916. – 55p.

• Raštai karės metu: Lietuvos šelpimo fondo 1 d. nukentėjusių nuo karės

naudai. – Boston: Lietuvos šelpimo fondas, 1917. – 127p.

• Autobiografija. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 125p.

• Kunigo naudą velniai gaudo; Nuo audros palindus; Kelionė į šidlavą. –

Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 91p.

• Petras Kurmelis: [apysakos]. – vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1946.

– 124p.

• Rudens vakaras; Sučiuptas velnias; Bičiuliai; Sutkai. – [Kaunas]:

Valst. grož. lit. l-kla, [1946]. – 108p.

• Topylis: Prie dvaro; Marti. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. –

126p.

• Mano pasakėlė. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1949. – 68p.

• Mano pasakėlė: [apsakymėliai]. – Vilnius: Valstybinė grožinės

literatūros leidykla, 1950. – 40p.

• Antireliginiai apsakymai. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. –

92p. – (mokinio biblioteka).

• Rinktiniai apsakymai / Žemaitė . – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla,

1951 . – 65p. – (Mokinio biblioteka).

• Opowiadania. – Vilnius: Panstw. Wyd. Lit. pieknej, 1952. – 204p. –

Lenkų k.

• Apie Ameriką. – vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1953. – 160p.

• Mana pasaka / [vertė] O.Peagle. – Rīgā: Latvijas Valsts izd., 1953. –

64p. – Latvių k.

• [Apsakymai]. – Kaunas: Valst. ped. lit. l-kla, 1956. – 112p. –

(Mokinio biblioteka).

• Kuinka Jonelis oppi aakkoset: kertomuksia / [vertė] Toivo Ahava. –

Petroskoi, 1957. – 49p. – ( Koululaisen Kirjasto). – Suomių k.

• Rudens vakaras. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla,

[1960]. – 418p.

• Marti: [apsakymas]. – Vilnius: Vaga, 1964. – 47p.

• Diavolul captiv. – Bucuresti, 1965. – 254p. – Rumunų k.

• Nuo audros palindus: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1965. – 123p.

• Kaip Jonelis raides pažino: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1966. – 62p.

• Muklajs. – Ryga, 1966. – 367p. – Latvių k.

• Snocha: [apsakymai] / [vertė] F.Šuravin – Vilnius: Vaga, 1966. – 344p.

• Rinkinėlis vaikams: [apsakymėliai, eilėraščiai, mįslės]. – Vilnius:

Vaga, 1970. – 80p.

• Prie užvertos langinės: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1971. – 492p.

• Dvidešimt septyni Žemaitės laiškai / sp. parengė V.Maciūnas. –

chicago: lituanistikos inst., 1973. – 62p.

• Motinėlės ašaros: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1973. – 269p.

• Petras Kurmelis. – Vilnius: Vaga, 1976. – 95p.

• Rinkinėlis vaikams. – Vilnius: Vaga, 1976. – 80p.

• Prie užvertos langinės: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1978. – 412p.

• Snocha: povesti i rasskazy [vertė] F.Šuravin. – Moskva:

Chudožestvennaja literatura, 1978. – 237p. – (Narodnaja biblioteka). –

Rusų k.

• Kaip Jonelis raides pažino: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1980. – 144p.

• Mano pasakėlės. – Vilnius: Vaga, 1980. – 32p.

• Bičiuliai: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1981. – 207p.

• Marti: apsakymai, komedija. – Kaunas: Šviesa, 1985. – 327p.

• Autobiografija. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 102p. – (Skaitinių

serija; 4).

• Laimė nutekėjimo: apsakymų ciklas. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. –

143p. – (Skaitinių serija; 5).

Graužikų dvaro literatūrinės tradicijos

Žemaitė Graužikų dvare prieglobstį susirado 1900 m. Čia ji ėmėsi

ekonomės darbo. Pirmame laiške iš naujos vietos P. Višinskiui ji rašė:

„. ligi šiol gyvenu kaip p. dievo užpečky, truputį išmokau jau būti

ponia. Kaip neišmokti? Kiekvienas tik žiūri, ko man trūksta, ir ko

greičiau pildo mažiausius mano užmanymus, – taip yra prisakyta nuo

pono visiems ir stragiai”. Graužikuose Žemaitė sukūrė daug apsakymų

(„Kalinys”, „Pagrabas kanauninko”, „Prie dvaro”, „Kunigo naudą velniai

gaudo” ir kt., neskaitant vaizdelių vaikams.

1902 m. vasarą, V. Putvinskiui pritarus, P. Višinskis Graužikuose

suorganizavo pirmąjį literatų susirinkimą. Tokie susirinkimai vėliau

čia vykdavo kiekvieną mienesį. Atvykdamas į juos kiekvienas turėdavo

atsivežti „pasą”, t. yra naujai parašytų straipsnių, literatūrinių

kūrinėlių. Šiuose susirinkimuose dalyvaudavo Putvinskiai, P.

Višinskis, Bitė, Žemaitė, Jovaras, J. Biliūnas, A. Žmuidzinavičius

(dailininkas, V. Putvinskio svainis) ir keletas kitų tuo laiku

Lietuvoje žinomų žmonių. Lankydavosi ir J. Jablonskis. V. Putvinskiui

pakvietus, jis 1900 m. vasarą praleido Graužikuose, spaudai rengė

„Lietuvių kalbos gramatiką” ir Motiejaus Valančiaus “Raštus”. J.

Jablonskiui talkino A. Smetona, P. Avižonis, Žemaitė.

Rašytojos Žemaitės memorialinis muziejus

Žemaičių dailės muziejaus padalinys
|[pic] |[pic] |
|Rašytojos Žemaitės memorialinis muziejus. |Žemaitė (skult. Vytautas|
|Europos paveldo dienos 2002. Sauliaus |Ulevičius). Bukantė, |
|Narkaus nuotrauka. 2002 09 20 |2002 09 20 Sauliaus |
| |Narkaus nuotrauka |

Adresas: Bukantės viensėdis, Šateikiai, Plungės r.

Tel. (8-687) 52836.

Ekspozicija

Grafų Pliaterių palivarke Bukantėje gimė ir augo lietuvių

literatūros klasikė Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė,

1845–1921). Jos gimtajame name, vieninteliame išlikusiame

dvarelio pastate, atidaryta memorialinė ekspozicija, pasakojanti

apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą.

Eksponuojama: etnografiniai-istoriniai daiktai, knygos,

leidiniai, fotografijos.

Muziejus iki 1994 m. buvo Telšių „Alkos“ muziejaus padalinys.

Kultūrinė, šviečiamoji veikla

Tradiciniai rašytojos Žemaitės gimimo dienos minėjimai.

Kitos žinios apie muziejų

Muziejus įkurtas 1965 metais.

Muziejų prižiūri Laimutė Arlauskienė.

Naudota literatūra:

1) J. Jasaitis “Žemaite, gyvenimo ir kūrybos apybraiža” Kaunas,

šviesa 1972

2) Janina Žėkaitė “Žemaitės kūryba” Vilnius 1991

3) Kazys Umrasas “Žemaitės biografija ir kūrybos ištakos” Vilnius

1975

4) XlX amžiaus lietuvių literatūra

5) Internetas

Iki debiuto 2
Debiutas 5
Kunigija 13
Dvarininkija 15
Valstietija 17
Inteligentija 21
Karas 22
Revoliucija 24
Moterų teisės 25
Saulėlydis 26
Savitumas ir reikšmė 27
Biografija 32
Žemaitė 34
RAŠTAI 36
RAŠTAI 36
KNYGOS 36
Graužikų dvaro literatūrinės tradicijos 39
Naudota literatūra: 42

Leave a Comment