Žemaitė

2073 0

Žemaitė

(1845 – 1921)

Iki debiuto

Julija Beniuševičiūtė, būsimoji lietuvių prozos įžymybė, gimė 1845 m.

gegužės 23 (birželio 4) d. Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungės

raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Tėvai Antanas ir Julija už 30 rublių

metinės algos prižiūrėjo grafo Plioterio ūkį (70 ha), kuriame buvo du

vadinamieji dūmai – dūminės baudžiauninkų, apdirbančių palivarką, trobos.

Samdė dar mergaitę ir piemenį. Būsimoji rašytoja vaikystėje nevargo, bet ir

nebuvo tiek pasiturinti, kad mokytųsi. Iš keturių Beniuševičiūčių tik viena

(Petronėlė) turėjo apmokamą mokytoją. Kitas lavino tėvas, atrodo, baigęs

pradinę mokyklą. Julija, matyt, iš prigimties buvo gabi ir guvi, nes būtent

ją, einančią dvvyliktus metus, už 25 rublius metams paėmė mokyti kartu su

savo dukterimis dėdės Stanislovo našlė, Šėmų dvarininkė. Mokė Apolonija

Beniuševičiūtė, baigusi Vilniaus bajoraičių institutą. Mokslas truko trejus

metus, bet ir per tą laiką Julija, anot K.Umbraso, „pasiekė to meto

mergaičių vidurinį išsilavinimą”. Gal ir taip. Svarbiau kas kita: suartėjo

su neeiliniais žmonėmis. Sprendžiant iš Autobiografijos (1921), Šėmų

dvarelis, glūdėjęs miškuose, – aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis:

<.> nebuvo tos nakties, kad kas neprisibaldytų. Po kelis lenkus, kaip

mes vadinome, ateis naktį arba raiti atjos su kokiais popieriais,

paliepimais iš abazo: tiek ir tiek, teen ir ten duonos pristatyti arba tiek

ir tiek marškinių. <. > Rytmetį atneštus popierius reikia pristatyti į

vietą. O siuntinėjami buvo vis į komitetą. Komitetas buvo paskirtas iš

ponių, kurios rūpinosi maistu, drabužiais: p. Goštautienė Keguose, p.

Gadonienė Vambutuose ir mano dėdina Šėmose. <.> K

Kiek mes marškinių

prisiuvome – nė aniuolai nesuskaitytų, o kiek naktų nė akių nesudėjome – nė

velniai nesurokuotų.

Jaunai Julijai įsiminė ir jau niekada neužsimiršo dvasingumas, kai

kovoji už didelius, blaiviai galvojant, nerealizuojamus dalykus –

išsilaisvinimą vien gerais norais. Tačiau gyvenimas ir yra tam, kad tikėtum

išimtimis. Julija formavosi kaip priešinimasis istorinei, vėliau –

individualiai lemčiai: „<.> kad ne šiemet, tai kitą arba už keleto metų

tikrai lenkai pergalės maskolius.”

Kol laukė, kuo baigsis sukilimas, taip ir neparėmus jo prancūzams,

kasdienybė kito. Kontribucijomis užsmaugus Šėmas („Sienos do lentynos liko

mano gerosios dėdinėlės”), išėjo tarnauti į Džiuginėnus, į dvarininkus

Gorskius, vaiko aukle bei šeimininko sesers kompanione („Savo panai lovą

rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti, dieną siuvinėti ar ką

pataisyti, palopyti”). Ištekėjo 1865 m. rudenį už Lauryno Žymanto,

Džiuginėnų dvaro eigulio, mylėdama, motinai gailiai raudant, kodėl ne už

bajoro. Su savarankiškai išsirinktuoju, aatrodo, sutarė, bet tik kai

materialiai sekėsi. „Mano vyrui rodosi, jog aš ne gaspadinė, per tai

nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim

pralobti. Bet sykiu paėmus – abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški ir

nepapratę prie sunkaus darbo. Kankinamės, vargstame lygu žiurkės po

išrūgas. Dėl menko nieko – višta prigėrė, žąselį varna pagavo, paršelis

padvėsė – baramės, pykstamės.”

Neturėdami nuosavybės, Žymantai beveik dvidešimtį metų nuomojo ar dirbo

iš pusės svetimas žemes, kol apie 1884 m. atsidūrė Ušnėnuose, vyro brolio

Benedikto ūkyje, Povilo Višinskio tėvų artimiausioje kaimynystėje. Lemtis

(kitaip nepavadinsi apsigyvenimo Ušnėnuose) i
inspiravo lyg ir anormalias

amžiui bei socialinei padėčiai naujoves: atlietuvėjimą, ėmimą plunksnos į

sugrubusias nuo darbo rankas. Nežinoma, ką kalbėjo su trisdešimčia metų už

save jaunesniu Šiaulių gimnazijos moksleiviu, spėtina, ne apie kasdienybę.

Julija – įgimtas protas, atidumas aplinkai, svarbiausia, nesupaprastėjimas.

Daugiau ar mažiau apsiskaičiusi iš anksčiau, ištekėjusi bei augindama

septynis vaikus neatitolo nuo įgūdžio su išgalvotais veikėjais paskrajoti

virš standartų: „Kitą sykį mano nuomonėj kožnas autorius be skyriaus

stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai; paėmusi kokią knygą,

žiūrėjau į autorių ir visų pirma jam atidaviau širdyj garbę, ir šiandien ta

pati, dėl to norėčiau kožną pamatyti ir pašnekėti. Vot, vaikeli, per Tave,

tikrai per Tave prisilyžijau į jų eilę, ir mane kiti žino, skaito, supranta

mano jausmus, o dar ir pagiria; juokai mane ima, o ašaros sukas akyse,

kuomi aš Tau užsimokėsiu. Daugelį sykių svajojau apie tai, parašiau

lenkiškai kaži kokias eilikes ir „Swoje pamiętniki”, bet nežinau, kur anie

paliko, netrukus įkritau į „laimes”, augo po kits kito vargai, skausmai ir

ašaros; mažai kuomet įkrito į nagus kokia knyga, tuomet nors ant valandos

užmaršino visas nelaimes.” Susijaudinimas, padėka ir neatsidžiaugimas vos

ne stebuklinga tikrovės atmaina 1897 m. gruodžio 17 d. laiške Povilui

Višinskiui.

Būsimoji rašytoja, nuo jaunystės mėgusi knygą, pašnekesius apie platųjį

pasaulį, Ušnėnuose nepasikeitė, bet per Višinskį, gimusį tribūną, įgijo

daugiau žinių, inspiracijos naujoviškai – antilenkiškai – mąstyti:

Išvažiuojant į Šiaulius Poviliukui, vienas šio, kitas to prašo nupirkti

– duoda pinigų, ir aš p
prašau, kad paskolintų kur kokią knygą man

paskaityti.

Kelis sykius parvežė porą knygų; man perskaičius, vėl nuvežė. Vis

lenkiškas tegavo.

Pradėjo eiti gandas, kad Prūsuose spausdina lietuviškus raštus, bet

mūsų pusėje, čia pagautus, kas parneštų, baisiai baudžia maskoliai. <.>

Mane toks žingeidumas ima – kaip nors, kur nors tų raštų nors pamatyti

gauti. <.> Sykį parvažiavo Poviliukas Kalėdų tą patį vakarą beatbėgąs pas

mus; toks linksmas, šokinėdamas, sako:

– Cioce! nesitikėjai, kokį parvežiau pyragą? – ištraukęs iš užančio

knygelę, rodo. – Žiūrėk, tokios nematei dar.

Pagrobus jam iš nagų, žiūriu: net man akys pabalo – „Aušros” knygelė,

visų metų susiūta.

– Žemaitiška?! – nustebus sušukau.

Kas ieško, tas randa. Žymantienės kelią į Žemaitę sąlygojo įstabus

sutapimas (Višinskis!), o dar labiau psichologija: genetinis idealistas

beveik visada realizuosis netradiciškai. Ušnėnuose buvo ne viena ar dvi

Žymantienės amžiaus bei pareigų moterys, tačiau „Poviliuku” nebuitiškai

pasinaudojo tik ypatingoji iš aplinkos. „Kas šaukia, tešaukie, o mudu,

boba, važiuokim”. Ant zlasties paišysiu, rašysiu, kiek beišgalėsiu”, –

juokavo pati iš savęs, „avies sukiniu sergančios, o po tam pablūdusios”,

1897 m. lapkričio 14 d. laiške Višinskiui, išdidi ir rami, kad pagaliau

išsiveržė iš valstietiškosios monotonijos. Dvasios inteligentė prisitaikė

prie „laimės nutekėjimo”, bet, provokuodama draugus bei pažįstamus,

atsiskleidė, anot D.Saukos, kaip stebuklas.

Debiutas

1894 metais debiutavo apsakymu „Piršlybos” (spausdinant Tikrajame

Lietuvos ūkininko kalendoriuje metams 1895 perkrikštytu į „Rudens vakarą”).

Pasak jos pačios, įsisiūliusi į rašytojus iš įgimto veržlumo:

Sykį su Povilu skaitėme „Varpą”. Jame radau apysakaitę, užvardintą

„Vaišnorienė”, rašiusi Bitė. Apysakėlė labai man pa

atiko. <.> Didelė čia

kupeta, – sakau. – Juk ir aš mokėčiau taip parašyti!

– No, pamėgink, – šokosi Povilas, – parašyk! Bitė nemoka gerai

lietuviškai, o parašė. Kodėl negali tamsta parašyti? Pamėgink. <.>

Prisikabinęs prie manęs, nebeatleido, kol tik nepamėginau.

Faktus kiek supainiojo („Vaišnorienė” publikuota Varpe ketveriais

metais vėliau nei „Rudens vakaras”), bendrą įspūdį nusakė tiksliai: jei

kitas geba, gebės ir ji. Nepervertino savęs, o tik įsirodė valingesnė nei

biografijos faktai teigtų. Turtingas ūkininkas („Bimbalų sodoje pas gerą

ūkininką, labai pasiturintį, Tadaušą Milašį”) kaip ugnies bijo žento

samdinio („O kur jis dės pačią?! <.> Nei pinigų, nei žemės. jam tiktai

ordinarčiku stoti! O dar prie bagotų lenda.”), kur kas mielesnis

girtuoklis bei plevėsa, bet paveldėsiąs bene stambiausią kaime ūkį („Kai

ves, susitvarkys. Bet koks gyvenimas! Už visos sodos geriau paeina

rėžiai.”) – Namiškiai, savi ir samdyti, visai nemano, kad šeimos galva

teisus, ginčijasi ir konkrečiais argumentais įtikina, kad darbštumas,

mokslas, pinigų leidimas knygoms – vertybės, kur kas pranašesnės už lengvai

gaunamus, bet dar lengviau leidžiamus priešsutuoktuvinius turtus. „Kad

bijojo meistro žento, ko dabar verkia, bagotą girtuoklį gavusi!” –

tyčiojasi Milašienė iš kaimynės, gal per žiauriai, bet eksponuodama pati

save, buvusią tarnaitę Tavadorę, tekėjusią už piršlių gundomo („tas bagotą,

kitas – bagotesnę, tas – gražią, kitas – gražesnę”) ūkininkaičio šiam

beveik maldaujant. „Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta

pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau nė

kokia paniška nesu. Metų gale užmokėsi algą, ir išeisiu.” Vargau, vargau,

kolei išsivedžiau poterių. <.> Dėkui ponui Dievui, jau su viršum dvi

dešimtys metų, kai susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm.”

Debiutantė bene kritikavo ne tiek piršlybas, kaip pasenusį,

antihumanišką paprotį („ką padarysi, kad tokia mada”), kiek

kapitalistėjančio kaimo nesupratingumą, baimę to, kas veikiai,

vakarykščiams baudžiauninkams emigruojant į Ameriką, išsikeliant į miestus,

taps retenybe: gero, sąžiningo darbo. „<.> aš jums nebepiršiu, skirkitės,

kokius sau norite, saugokitės tik girtuoklių!..” – mažažemis, greičiau už

didžiažemį įsisąmoninęs, kad samdinys, tai yra neturintysis iš ko gerti,

bus kaip tik tas, kuris pasiturintį (milašinį) ūkį ne nugyvens, o toliau

puoselės, nesunku suprasti, iš tolo vengdamas karčemų, šviesdamasis ir

šviesdamas artimiausią aplinką, mylėdamas tėvus, žmoną.

„Na, kai pamatysi Kazimierą, paprašyk, kad ir man duotų pasiskaityti”,

– pagaliau konservatyvusis diskusijos dalyvis sutinka su oponentais, kad

skaitymas dorina ir ugdo, nors, tik pradėjęs pokalbį, priešinosi idėjai.

(„Jau turbūt įsispytrėjot į Gumbakio berną Kazimierą, kur čia pas jus vis

lando su popiergaliais. Skaitys, skaitys visus niekus, o kas iš to? Vis

baikos, tik pinigus leidžia kaip kvailys vėju. Toks tad kavalierius jums

tinka!.. Bet, Onike, liaukis! Kad aš jo daugiau nebematyčiau prie tavęs! Ir

tuos popierius sudeginsiu. gali dar žandarus užtraukti!”). Kas turi

proto, tas anksčiau ar vėliau, nors nenoromis, įsiklausęs į kitų, jaunesnių

už save, nuomones, keisis, – šypsosi autorė iš valstiečio saltamortalės:

gąsdinęsis galimomis valdžios represijomis, jas pasididins. „Vaikiukai ir

mergikės pasižiūrėjo į kits kitą, motina linksmai prasijuokė, atsikėlė nuo

ratelio, ir visi paskui ją padėjo darbą, suklaupę sukalbėjo poterius ir

išvaikščiojo gulti”, – kūrinio pabaiga. Gera Lietuvoje, kur lėtą ūkininką

perauklėja mažametės „už nagines” padainuota dainelė „Prabrėkšk, aušrele,

tekėk, saulele”, nurodant, iš kur ją gavo („Nuo Kazimiero”), iš kur – šis

(„Jis turi knygelę – „Auszros” 1884 m. 10-tąjį numerį, ten yra surašyta”)

ir kas jos autorius („Juozapas Miglovara”). Beletristė idealizavo sau

pačiai netikėtą draudžiamą spaudą, ją, kaip ir dera idėjos entuziastei, vos

ne mistifikuodama.

Apsakymas, vaizduojąs psichologinį lūžį, komponuotas iš prieštarų:

vienas neigia, kiti (dauguma) teigia. Autorė minimaliai pažindina su

veikėjais („Bimbalų sodoje pas gerą ūkininką <.> visi, vakaro apyvoką

apėję, <.> susirinko į trobą”); dominuoja dialogas, ne tiek

atskleidžiamasis, kiek informatyvus, bet vis tiek judresnis už aprašymą.

„Užmiršau dar pasijuokti, – sako šeimininkas, – kad Gudikų Vėplys užpuolė

man šiandien žentą piršti”. „Na, meldžiamasis, iš kur?” – natūralus, kiek

galima, smalsavimas bei toks pat logiškas jo tenkinimas („Nebeatmenu,

rodos, kad iš Šilališkių”). Smulkmena po smulkmenos aiškėja, kas peršasi

(„Jaunas, mokytas, vienas ant dviejų valakų žemės”), kodėl („Pasakojo man

Vėplys, kad jis turįs mylimą mergikę. O tėvas, nenorėdamas, kad sūnus

pliką paimtų, tokį štibelį padarė <.>. Dabar sūnus rėkdamas turi pinigų

ieškoti, kad išsimokėtų”), svarbiausia, tarp kitko ar „ant rimtųjų”.

Pasirodys, piršliui tik žvalgantis kandidatės. „Dar būtumėm šnekėję, bet

Baublys, pastatęs pusbutelį, patraukė Vėplį, – turbūt prašė, kad jo dukterį

pirštų, – bet jis tiek pinigų neduos, ir jo vyresnioji su yda. <.> Tariau

– Onikei ne striokas, ir išvažiavau namo.” Sandėris nė neprasidėjo; rimtas

ir įžvalgus ūkininkas iš karto jo atsisakė kaip neperspektyvaus. Tad

verčiau su šeimyna ir pažįstamais aptarti problemą apskritai, pasitelkiant

pavyzdžių už ir prieš, galutines išvadas darantis jau iš jaunesnių už save

nuomonės. Rašytoja išjuokė konservatizmą, bet taip neprimygtinai, kad,

rodos, daugiau idealizuodavo stambaus ūkininko svajonę gauti į žentus sau

lygų. Kaip ir jo priešinimąsi antipodui – Gumbakio bernui Kazimierui.

„Onele, verčiau netekėk!” – įspėja autorė Milašytę jos draugės

Rugienytės, tėvų ištekintos už turtingo girtuoklio, lūpomis, duodama

suprasti, kad nesiriboja vien piršlybomis, o gilinasi į laimingų –

nelaimingų santuokų priežastis – ciklo „Laimė nutekėjimo” esmę. Atidžiau

įsižiūrėjus, ciklas vos ne raidiškai kartoja debiutinį kūrinį. „Marčios”

Katrė – „Rudens vakaro” Onikė Milašytė, tėvo, neleidusio už Gumbakio berno

Kazimiero, prievarta ištekinta už nepatikusiojo; Petras Kurmelis – pats

Milašis, nevedęs, kaip motinėlė patarė, samdinės Tavadorės, o susigundęs

piršlystėmis („tas – bagotą, kitas – bagotesnę <.>. Teikia kaip

įmanydami”). Varijuodama, teisingiau, versdama aukštyn kojom kartą

eksploatuotus motyvus, beletristė, natūralu, ir intonavo kitaip. Ne

džiaugimasis ūkininku, išprovokavusiu ginčą iš neturėjimo ką doresnio

veikti („užsirūkęs pypkę, atsisėdo ant suolo”) rudens vakarą, o gąsdinimas

jais, tamsuoliais iš prigimties bei savo vaikų nelaimių kaltininkais.

Beletristė, pati tekėjusi už to, už kurio norėjo, be reikalo dramatino tėvų

galią vaikams pobaudžiaviniu laikotarpiu, bet motyvavimas – ne rašytojos

stiprybė. Reikėjo kam nors suversti kaltę už apsirikimus tekant-vedant, tad

kodėl ne despotiškiems tėvams, kai iš tikrųjų santuokos – loterija, kurioje

laimima, deja, atsitiktinai: sutampant ar nesutampant būdams.

Atstovaujančioje kiek dogmatiškam pozityvizmui Žemaitės kūryboje šiandien

įdomiausia ne motyvai, net ne charakteriai, o realijos, pati autorė,

pranokusi savąjį metą valiūkės šypsena į ligtolines šventenybes – kunigą,

dvarininką, valstietį, įsivaizduojantį save turtingesnį, protingesnį nei

esąs.

Katrė teka nemylėdama, vadinasi, kad ir kaip tai kontrastuotų jos

literatūrologiniam paveikslui, iš asmeninės naudos. „Bet kur tu, Onike,

dingsi, neturėdama pasogos?”, – klausia Milašis, tarsi neįsivaizduojąs

neištekėjimo, provokuojąs vos ne feministės atsakymą: „Būsiu prie tėtušių,

kol mane laikysit, o kai nebereikės, eisiu tarnauti: moku, iš matušės

malonės, visą savo darbą. Nebijau nieko. Kol sveika, užsidirbsiu ir

senatvei. Bene vyras tiktai vienas gali man duoną uždirbti?.. Dėl to ir

netekėjusios mažne dar geriau prasimaitina.” Katrei, Onikės antrininkei,

tereikėjo viduje apsispręsti savarankiškumui; jokie tėvo „subaudimai”

(„išginsiąs nuo savęs ir ničnieko neduosiąs”) neveiktų. Tačiau ji,

palyginti su Milašyte, dar neapšviesta lietuvybės bei demokratijos

entuziastų (Kazimiero), todėl nemoka apsiginti nuo psichologinės

prievartos. Beveik neabejotina: „Marčios” autorė išjuokė veikėją,

patikėjusią neapdairiu tėvu („įkalbinėjo, jog gyvens gerai, pralobs,

pasitaisyti ir jisai padėsiąs, o prie vyro Katrikė pripras; yra sakoma –

miegalį pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tave ir

klausys, kaip liepsi.”), bet, kaip jau minėta, klaidindama skaitytoją

tariamu įsijautimu į nesavarankiškąją. „Myli, kad būtų trumpa ir trumpa, ir

parašyta taip, kad trumpiau ir negali būti, o man matos, kad reikia ilgiau,

ilgiau ir ilgiau <.>. Taip šit padėkim: (Kurmelis) „pats ir apsikausto”,

– trumpiau ir negalima pasakyti, jog jis kalvystėj permano; o kaip puiku

būtų, kad, padėkim, skaitytojas atrastų Kurmelį kalvėj, prie darbo,

pamatytų, kaip jis ten sukas, ir greit numanytų, koks jis žmogus; gal

sakysi, kad čia bus kalbama apie laimę netekėjimo, gerai, – bet žmogų mums

reikia pažinti, ir pažinti per jo paties žodžius, darbus ir jausmus”, –

P.Višinskio 1896 m. gruodžio 23 d. ir 1897 m. sausio 10 d. laiškai.

Patikėjusi, kad geriau rodyti nei nusakyti savais žodžiais, rašytoja

ištisai detalizavo, atkurdama tikrovę lyg plastiškesnėmis už ją pačią, anot

kai kurių vertintojų, fotografijos formomis, sykiu tą tikrovę nejučiomis

absoliutindama: pateikdama kaip savaime iškalbią vertybę. Skaityti Žemaitę,

iš pažiūros paprastą, net primityvią, – tai žinoti, kad ji kalba

užuominomis, neretai pasikartojančiomis, bet iš anksto apgalvotomis.

„Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos, aš nemeilysiu

kąsnio iš marčios rankų, to nenoriu, neprašau!” – šaukia Vingienė tarsi

nenormali. Iš tiesų dar nė nežinodama, kas ateis, ji jau kovoja už vietą

šeimoje. Vyro sudrausminta per daug neprieštarauti („Tuoj gauni į snukį!”)

bei nesibaiminti nerealios grėsmės („Jonukas ves, gaus paspirtį, ir

galėsime gyventi kaip gyvenę”), rimsta („Nebent taip, tai priduosiu”), bet

daugiau tariamai: „Aš šeimininkausiu, o marti tegul sau būna ant šalies,

parsineš sau duonos.” Katrė eina į šeimą, kurioje jau iš anksto numatytas

nemokamos tarnaitės vaidmuo, bet jo, žinoma, išdidžiai nepriima („Man valia

dirbti, valia nedirbti; savo šimtais išpirkau gyvenimą”), deja, daugiau

žodžiais. Dirba už visus („Kad vyras tinginys, pati turi būti darbininkė;

visuomet taip yra”), niekinama, apkalbinėjama („Tėvas kitaip jos nevadino,

kaip tik – šavalka, plikė, ne tokios Jonas bestovįs. Motina, visaip

meluodama, įdavinėjo marčią vyrams, džiaugėsi, nugręžusi nuo savęs tėvo

keiksmą”), normaliai nepavalganti net per didžiąsias šventes („Kas tą

kastinį gali ėsti? Mėsa kaip šikšna. Nė pyrago šmotelio nėra atgavėti!”).

Veikėjai, laukiančiai kūdikio, tikinčiai juo įsiprasminti nepavykusioje

santuokoje, rūpi bet kokia kaina išsaugoti su atgimstančiu pavasariu

užsimezgusią gyvybę. Kočėlinis maištas („daužė, net stalas tratėjo”) –

žūtbūtinė pastanga pertvarkyti gyvenimą pagal gimtuosius namus („Kieme

taškėsi, braidė ligi kelių po purvyną. <.> greit sumojo, jog čia reikia

nustumdyti pakalniui mėšlus į laidarį, porą vežimų žvyro papilti, takus

akmenėliais išdėlioti, ir bus mažne kaip pas tėtušį <.>”) – deja, kaip ne

vienai buvusiai ir būsimai nuotakai, baigiasi bergždžiai. „Motinėle, mano

motinėle, į kokias rankas mane atidavei!? Tėveli mano brangiausias, kuo aš

tau taip nusidėjau, kad tu mane į tokį pragarą įstūmei?! Buvo verčiau

neužauginti, ligi mažą kur nužudyti!..”, – rypuoja, persigandusi išpuolio,

kaltindama visus iš eilės („Ne mano kaltė, ne mano, jie patys prisuokė mane

prie to.”), bet ne save pačią, bevališkai paklususią tėvo ir piršlio

savanaudiškumams. Išgąsdinusi uošvius („Tėvas perpykęs, dantis tratindamas

lėkė laukan, daužė duris, net sienos sudrebėjo. Motina paskui bėgo,

čirkšdama”), galėjo ir toliau jiems nenuolaidžiauti, juoba kad neieškojo

žodžio kišenėje („Dantinga ir Katrė! <.> Na, kad užniko kirstis, nė

žodžio nebenutyli.”). Bet autorė vaizdavo ne pergalę, o pralaimėjimą,

todėl, pateikusi galimybę kaip tikslą sau, toliau kaip niekur nieko gąsdino

padėtimi be išeities.

Katrė – naivuolė, tikėjusi švara nupirksianti apsileidėlius, kaip

paaiškėjo, neperauklėjamus („Šlavinėtis?!. Čia to nereikia. Jei purvų

nebraidysi, duonos neėsi”). Prisiplėšiusi virš normos, ji nereformuoja

(„Pirma kas jos vikrumas buvo, kas gašumas, o dabar amžina tinginė pavirto!

Negana, mat, vežimo nebemoka nukrauti, bet ir po namus ištižo kaip

kantaplė; nebesivalo, nebesišvarina, nosim ardama čiužinėja po sąšlavas ir

purvynus kaip amžinoji nevaleika!”), o rūpinasi momentu: „Eisiu prie

tėvelių, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės. O ar

padės ką?.. <.> Kuo vilkas gimė, tuo ir karš; jei geruoju nieko nepadeda,

piktuoju nė tiek.” Rezignavo lyg ir galutinai, tačiau, būdama pareiginga,

čia pat šviesėjo nuo minties apie laimę – laukiamą kūdikį („Siaubė ją saldi

šilima, pradėjo meiliai svajoti <.>”). Deja, deja! Jei kartą suklydai ir,

supratusi klaidą, ryžtingai nesigelbėjai, vienaip ar kitaip žūsi. Darbas,

kuriuo tikėjosi Vingius paversti Driežais, įveikė užsikrovusiąją naštą ne

pagal pečius:

Vakare sušliurusi, sušalusi parėjo Katrė, lindo į dubą pasišildyti, čia

staiga susirgo. Uždegė galvą karštis; kartu šaltis, virpulys, dyguliai,

skausmai varstė be paliovos. <.> plėšėsi, blaškėsi lovoje ir ant žemės

ropla slankiojo. <.> Motina išėjusi varė Joną prie Katrės tėvų.

– Taigi, kaipgis! Josiu aš, mat, prie tų galvažudžių?! Andai karčiamoje

Cipras kad drožė man į ausį. Taigi, kai nujosiu, gali mane užmušti. Ko

nenusiėjo, kol buvo sveika?!

– Tėvai, jok tu, kad taip ji užsimanė.

-Tegul juos velnias! Aš Užkulniškių bijau iš tolo, o dar taip lyja.

ar biesas gali joti?!

– Nereikia, nereikia! – tramdė boba, įsimaišiusi į kalbą, – betarškės

Driežienė atlėkusi, bus reikią daktaro ir kašavarkos, viso ko; o čia

ničnieko nereikia, žadėtosios valandėlės tik belaukia. Arielkos su žolėmis

pavirinkite.

Egoizmas ir tamsumas, didžiuodamiesi savimi („Mano žemė aukso, mano

gyvenimas visu kuo pertekęs”), užtvėrė stichiškai švietėjai kelią į laimę,

kaip ir Petrui Kurmeliui (apsakyme „Petras Kurmelis”), analogiškam Katrei

darbštuoliui. Vedusysis ne žmogų, o turtą („Merga merga, o šimtai vis ne

pro šalį”) irgi tarsi užjaučiamas, vaizduojamas supratęs meilę bei

neleistiną abuojumą jai („Perti Kurmelį, perti rupūžę, per nugarą.

brūklys!”), ir naikintinam iš šaknų įpročiui: aklai, nevengiant amoralumo

(„Mišką vogdamas nenusidėsi: ponas jo nelaistė”), dėl naudos tuokiantis –

žengiant lemtingiausią žingsnį suaugus ir savarankiškai protaujant. Bent

turint protauti, o ne kliautis antišvietėjiškais tėvais, juo labiau

profesionaliais melagiais piršliais. Rašytoja linksmai šaiposi iš

apsirikusiųjų bei už klaidą brangiai mokančiųjų, bet rimtu, neįprastu

šaržams bei groteskams tonu, apsakyme „Petras Kurmelis” bene dar labiau

pretenduojančiu į tragiką nei „Marčioje”.

„Gersi, rupūže, mano piršly! Gersi!.. Kad tave velniai!.. – sutratino

dantis, iškėlė kumštį, kaip taikindamas duoti į snukį.” Kuriamas vaizdas,

kad prasigėrė ne dėl savo, o dėl piršlio kaltės: kam suvedė su tingine. Iš

tiesų, gavo, ko norėjo, nes dar prieš piršdamasis matė, su kuo turės

reikalą. „Atminė, jog drūta, raudona, dikta merga, tik be galo juodais

marškiniais buvo apsivilkusi.” Nešvara, apsileidimas Petrui, suaugusiam

žmogui, nieko nesako („Tai niekis, – pamanė, – pamatysime toliau”), kaip ir

stebėjimasis Janike: „<.> švelniai, kaip šventė, apsidariusi: prijuostėlė

ir marškiniai baltitėlaičiai, liemuo diržu suvaržytas. <.> Taip šarpiai

lakstė ir darbavosi, net širdis Petrui džiaugėsi. <.> Kad taip nebeičiau?

– manė. <.> Eisiu <.>. Merga merga, o šimtai vis ne pro šalį.” Proto

(„Atminė”) ir emocijų (Janikės!) saugotas nuo nelaimės, veikėjas,

ignoruodamas angelus sargus, turtėjo inertiškai, tarsi nė negirdėjęs apie

grožį, meilę bei kitokius sunkų darbą puošiančius pobaudžiavinius

romantiškumus. „Ėjo sunkiai, dideliais žingsniais: rodėsi, kojų

nepavelkąs”, – jau išvaizda simbolina žemės kurmį (Kurmelis!). Vedęs ne

žmogų, o, kad daugiau apsikvailintų, turtą, ne tokį, kokio tikėjosi

(„Kamša, berods, didelė, bet kaina visai maža”), veikėjas, kaip ir Katrė,

veikiai stulbsta nuo netikėtumų. „Žiūri – katė pieną belakanti, kamara

prišnerkšta, puodai pripelėję, sviesto lauknešėlė atdara, <.> žiūri – jo

šeimininkė išvirtusi lovoj”. Rašytoja ištisai šiurpina išsigimėliškumais.

Įsidėmėjęs Marcės juodus marškinius, kai su piršliu buvo atėjęs į jų namus,

nevalyvumą („Palubiais voratinkliai net per nosį braukia. <.> lova juoda

ir sujaukta. Pasieniais prišnerkšta nereikalingų skarmalų ir šukių”),

turėjo ko nors panašaus tikėtis ir po vedybų. Tačiau per daug užsidegė

turtėti ne darbu, o kraičiu, tad neteisino nepateisinamo – netvarkos iš

apsileidimo. „A, – mąstė, – tegul Janike sėdėtų tokioj supuvusioj troboj,

pamištų ir jos gašumas, nustotų dantis rodyti. O ta, žinoma, kitokia. Bet

geresnėj vietoj švelniau apsidarytų. <.> Prastesnė ar dailesnė merga, man

vis tiek, by tik pinigų gaučiau.”

Tikėjęsis gerumu įveikti blogį, kapituliavo prieš jį nusigerdamas, kaip

Katrė – išoriškai apsileisdama. Abiejų apsakymų moralas vienas ir tas pats:

nereikia klysti, o jei kartą, gyvendamas iliuzijomis, neapsižiūrėjai, turi

taisyti padėtį nepaisydamas viešumos. „Vedybos visam amžiui. br-r-r!”, –

Kurmelio, baigiančio perleisti per gerklę auksines rankas („Kad nagai, tai

nagai!..”), frazė geriau už detalizavimus neigia vedybas kaip instituciją.

Apsakymuose „Neturėjo geros motinos” (1895), „Topylis” (1897), sprendžiant

iš biografijos, asmeniškiausiuose, irgi pavaizduota neviltis, kai vienam iš

sutuoktinių – visos teisės, kitam – pareigos.

„Per keletą varstų nuo sodos, pamiškėje, iškartose, stovi trobelė

siaura, aukšta, lentiniu stogu apdengta, baltu kaminuku pagražinta. <.>

Asla negrįsta, šlapia. <.> Pasieniais sustatinėti ant padėklų

maišgalėliai su bulbėmis, pelais, grūdgalėliais, miltais <.>. Po lova dvi

vištos uždarytos. Greta lovos, ant linginės, pakabintas lopšys”, – aprašas

skurdo, aiškaus be papildomo komentaro. Ir štai į egzistenciją, kurioje

keturių vaikų motina sukasi kaip įmanydama („lingavo lopšį. <.>

Negalėdama užlinguoti kūdikio, paėmė ant rankų, vėl lingavo, globstė,

bučiavo, glaudė prie savęs, niekaip neįdavė peno. <.> sukūrė ugnį,

susodino vaikus prie šilimos, paėmė kibirą, nudaužė ledus, išėjo nešina.

Kol prisikasė prie vandens, kol iškėlė taip giliai su kobiniu, kol parėjo,

– užtruko valandą”), įžengia medžiotojas su šunim („tata, tata parėjo!..”),

ne įžengia, o jaukia tvarką ankštybėje („užuodė ant lentynos lašinius ir –

kaip šoks ant indų! Užkliuvo grandinis už suolelio, nuvertė vaikus į aslą,

nudulkėjo rakandėlė miltų ir pieno puodelis nuvirto ant lentynos”). Šeimos

galva, nenumatęs gyvulio elgesio, aišku, apmaudauja ant žmonos, ir vėl, ne

tiek apmaudauja, kiek plūsta kasdienybės ir taip nualintąją iki

nesitvardymo: „Biesų ištiža! Apsikrovusi indais rėpsos!.. Gėdos neturi –

neapvalyti trobą! Prismirdusi, prirūgusi, šalta, negalima tvertis parėjus!

<.> Būtumei verčiau lig maža nusprogusi, nė akimis būčiau nematęs!..”

Žodis po žodžio įsiplieskia barnis, vyrui irgi sužinant nuomonę apie save:

„Beproti, tu beproti! Nebesižinai, ką bešnekąs!.. Lygu tu negirdėjai

šimtais sykių, jog vaikas serga?!. Pereitąją naktį akių nesudėjau. Nors tu

miegojai, vienok ne smerčio miegu: turėjai justi, kaip vaikas čirpė ne savo

balsu. Tau išeinant ar neprašiau kokios pagalbos rūpinti? Medžioklės

negalėjai apleisti, dar parėjęs keiki, įmanytumei mane su visais vaikais

prakeikti!” Nors ir būdamas valdoviškas, turi bent kiek įsiklausyti ir į

kitą („Vyras, taip įspėtas, nutilo šūkauti, bet patyliais vis keikė,

apmaudavosi, nė pats nebesižinojo ko”), bet tik iki momento, kol naujas

netikėtumas, šį sykį esminis, neišmuš iš ką tik įgytos pusiausvyros:

– Jėzus Marija, Vincelis jau miršta!.. Tėvai, dek žvakę, skubėk! mums

beveizint vaikas be žvakės numirs!..

Vyras, kaip elektros užgautas, krustelėjęs pašoko, puolė iš užstalio,

suklupo asloje, mažne parvirto; pripuolęs krito ant vaiko ir jaučio balsu

pradėjo baubti. <.> Per tave vaikas miršta!.. Maželėlis tas mano!..

Neturėjai geros motinos!..

Vis vien kalta toji, kuri kantriai ir ištvermingai aukojasi šeimai.

Padėtis be išeities – kitaip nepavadinsi situacijos, kurioje vienas kankina

kitą negalvodamas, iš įgimto egocentrizmo.

Dvaro kambarinė Zosė, laukianti kūdikio nuo medininko Topylio, nieko

daugiau netrokšta kaip vedybų: „Tegul visas pasaulis šauktų, jog jisai

nebus geras pačiai, nieko nežiūrėsiu, nieko, kad tik imtų! Steigčiaus kiek

beišgalėdama jį nulenkti, klausyti, slaugyti, mylėti. be galo!.. Ir jis

mane tuomet mylės!” Veikėja, kaip ir kiti ciklo naivuoliai, tikinti atpildu

už gera, netrukus nusivilia iliuzija. Ne be geranorių (ponios, vežiko)

pagalbos ištekėjusi už svajojamojo, ištisai mokoma:

– Kas čia do per pasiuvimas?! Pfu! – spjaudė Topylis, vartydamas

marškinius. – Rankovės – kaip terbos, kvaldai – kaip sijono, apykaklės –

kaip vėdarai. Kad nemokėjai, reikėjo manęs pasiklausti, būčiau pamokęs po

formos pasiūti. <.> Mesk po biesų tą ožį, bo kad spirsiu, tuoj į smulkius

trupinius supyškės!.. <.> capt knygas pačiai iš nagų, švilpt po lova.

– Pustodomka! Žiburį deginti dėl tokių glupstvų! Pasiimtumei darbą!..

<.> Zosei suspaudė skausmas kaip su replėmis širdį, net prakaitas ją

apipylė. Ilgai, ilgai klūpojo, suglaudusi delnuose veidą, prieš paveikslą

Nukryžiuotojo, karštai melsdama sau kantrybės.

Šauksies ar ne, kad kas padėtų, niekas negelbės, kol pats netaisysi

klaidos.

Netiesiogiai nuteikinėdama skyryboms, Žemaitė pirmoji lietuvių prozoje

santuokinę laimę ironizavo kaip nerealią, tik apsakymuose „Sutkai” (1897),

„Sučiuptas velnias” (1898) įrodinėdama priešingai: vyras ir žmona sutaria,

kai abu vienodai dirba, užjaučia vienas kitą nelaimėse, vienam

neatsispiriant gundymams tariamomis materialinėmis gerybėmis, kitas budriai

saugo patikliąją, atleisdamas slapukavimą kaip ateityje nebekartotiną ydą.

Kunigija

Debiutavusi 1894 m. pabaigoje, 1895 m. Ūkininko 10-me numeryje

išspausdino apsakymą „Kaip kartais kokioje klebonijoje einasi. Tikras

atsitikimas” (1894) – naujos kūrinių grupės pradžią. Jame vaizduojamas

parapijiečių gailesys, kai iš miestelio iškeliamas, jų akimis, idealaus

elgesio kamendorius („jo lipšnumas, prilėgnumas prie žmonių – negali

apsakyti”), iškeliamas neteisėtai, klebonui pataikaujant gaspadinei –

tikrai seseriai {„Vis per tą, antai matei, sėdėjo suole pas pereinamąją

zakristiją, dar stiklus užsimovusi, skersomis į žmones blikt blikt – žiūri

baltomis, ketinau maut į snukį!..”). Apsakymu teįspėti klebonijas

valdantieji, kad būtų reiklesni savo pačių giminėms, patologiškiems

intrigantams, labiau įsiklausą į pašaliečių nuomonę apie galimą

priešinimąsi savivalei:

<.> moters, senės, ir tos, kaip vabolės klebonui į akis lįsdamos,

šnabžda: „Ar tu misliji, kaip Kolainius kad suėdei, ir čia taip pavyks?

Nemislyk, to nepadarysi: nepečėtys bažnyčios dėl tavo mergų. Veizėk, tik

varpai tuoj nukris”.

Klebonija patriarchaliniam valstiečiui – išorės ir vidaus harmonija.

Kai nedorina (piktina mažutėlius), yra nereikalinga, net žalinga. Rašytoja,

tariama antiklerikalė, o iš tiesų – katekizminių tiesų propagandistė, iš

kunigijos, kaip ir dvarininkijos bei inteligentijos, reikalavo pavyzdžio

aplinkai. Iš tų, kuriems daugiau duota, daugiau ir laukiama. Apsakymas

„Kunigo naudą velniai gaudo” (1902) – išsišaipymas iš liguisto turtėjimo,

panašiai kaip cikle „Laimė nutekėjimo”. Miršta ilgametis („Sako, keturias

dešimtis metų čia išbuvęs”) vietos klebonas, nesunku suprasti, pertekęs

gėrybėmis. Jos ir aistrina svetimuosius, kol giminės („Zavernienė, tikra

klebono sesuo, ir jos žentas Kirylius”) nesusiims sau. Grobiama ir slepiama

nuo tikrųjų paveldėtojų visa, kas papuola po ranka, vaidmainiaujant, esą

vogti iš kunigo ne nuodėmė („Kunigo naudą reik suvalyti. be grieko, be

nieko”). Vagystė yra vagystė, sakoma tarp eilučių („pirmas – liepimas,

antras – patarimas. lygu nekalbi poterių?”), įtaigaujant, kad geriau

neturtas negu jo kurstomos nedorybės. „Nauda”, neišgelbėjusi nuo mirties

(„Trečią jau šiandien daktarą parlakino <.>. Nė penki nieko nepadarys,

jeigu žadėtoji valanda ateina”), sąlygojo netradicines budynes:

A Jėzau! A Jėzau! Tokiu staigiu mirimu! Ką tik šnekėjo, užsimerkė – nė

kvėpti.. <.> Taip verkdama, rišo į skepetą priegalvius, staltieses, ką

tik besugreibdama. <.> Gaspadorius ritino grūdų maišus iš svirno. <.>

Onikė, išmetusi šeimininkės ryšį už tvoros, užpuolusi ant sklepo, puspaltį

lašinių išmetė pro langiuką.

Kunigijos antievangelizmas (greičiau kupranugaris pralįs pro adatos

ausį, nei turtuolis pateks į dangų) ironizuotas ir pasakojimuose

„Kanauninko laidotuvės” (1902), „Šv. Jurgio aukos” (1905), „Kelionė į

Šidlavą” (1906), „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai” (1909), „Nelaimė”

(1910), kartkartėmis įgeliant ir už politikavimą, atseit ne atbaidantį nuo

bedievių, o jais sudominantį:

Trys pamokslai viena diena <.>. Vis kitas kunigas sako, bet nieko

daugiau neišgirsi, kaip tik – socialistai, jų negeri raštai, bedieviškos

knygos ir „Naujoji Gadynė”. <.> Turbūt šiandieną kunigai iškeikė „Naująją

Gadyne”? – juokėsi knygininkas. – Turėjau du šimtus numerių, visus

išpardaviau. nebeturiu („Kelionė į Šidlavą”).

Dvarininkija

Kunigija – nesimpatiškas luomas dėl pašaukimo (tenkintis mažu)

nepaisymo. Panaši ir dvarininkija, tebeniekinanti ne sau lygų. Apsakyme

„Tinginė” (1902) bevardė ponia neatsigaili savęs („Vandens! vandens

kolonsko!”), lankiusios susirgusią darbininkę („troboj drėgna, tamsu, šalta

<.>. Ligonis guli šiaudais aptekusi, neišmanyti, kas pagalvė, kas paklotė

ir kas jos marškiniai – kailiniai ar miliniai”), įsižeidusios dėl daktaro

(„Toks gražus, toks ideališkas”), nepriėmusio kvietimo „į rūmą” („Kamiškas

darbas.”). Autorė šaiposi iš savimylos, taip ir neperpratusios tingine

pravardžiuojamos moters kaip per sunkiai, ne pagal amžių ir lytį

dirbančios:

<.> metas po metų šeimyna jos didinosi, o sveikata mažinosi, todėl

kas kartas vargiau paliko. Nebeturi laiko, o kartais nebetenka sveikatos nė

tų pačių skarmalų nusiskalbti arba aplopyti. <.> Šeimyna didelė, daug

reikia suvalgyti; paprastos ordinarijos jiems neužtenka; todėl Burokienė

ėmė vyrui įkalbinėti, kad apsiimtų skerdystę, sakė: „Gausim pusantros

ordinarijos, gal duonelės nebereiks pirkti, nors dirbsim sunkiau, bet ir

turėsim daugiau”.

Ponia, atsakinga už samdinę, autorės akimis, kalta supratingai bei

kantriai jos neslaugiusi.

Penkių nedidelių dalių apsakyme „Pasiklausymai” (1902) veikia Beržėnų

grafas Čapskis, baudžiavos laikų kraugerio bei 1863 m. sukilimo išdaviko

sūnus, jau nusigyvenęs („Pastogės vėlek antai visų kumetynių, per pamatus

šunys lando, o stogai vasarą tik nuo saulės pasislėpti, o nuo lietaus –

uždangos nerasi. <.> Ten visi ir viską vagia: grūdus išleidžia iš

svirno, karves išmelžia, pašarą naktimis neša, bulbes dvaro nukasa.”),

bet fanabernas po senovei:

Įmanytų žmogų suėsti supykęs: kai paleis gerklę, rodos, kad tave

praris, o kad kiek ko atsisakysi, tuoj su lazda per galvą kaip į šunį.

<.> Buvau metus, vos daturėjau, dabar pro Beržėnus eidamas žegnojuos.

Kas daryti tepriklausomam nuo didžiažemio bežemiui, jei pirmasis

nejaučia laiko („po kitus dvarus yra labai veizima, kad darbininkams

netrūktų duonos, trobesiai vėlek gerai ištaisyti!..”)? Gintis ir,

nebesibaiminant įstatymo, apsiginti – nevienkartinis atsakas. Kai grafą,

talžantį lazda moteris, kaltas tik tuo, kad lankė ligonį, sudrausmina pro

šalį ėjęs plytininkas („Už ką čia mušies!” – sušuko; grobė už lazdos,

išsuko iš nagų”), savivaliautojas kapituliuoja prieš nesitikėtą

priešinimąsi be žodžių („nubalo, išsigando, tik, paleidęs lazdą, pic pic

pic – ir nukūrė į palocių.”), o įvykį komentuojančios bobos (autorės

terminas!) ne tik jam pritaria („O, gerai gerai!”), bet ir apgailestauja

kaip aktyviai nesigynusios bei neapsigynusios:Plytininkas kaip plytininkas,

bet tos bobos tai kvailės, – tarė antroji; – mat, nė viena neturėjo proto;

buvo keturios ar penkios – ir visos išsižiojėlės; būtų puolusios į akis,

nutvėrusios už lazdos, išsukusios kaip plytininkas. Nuža duoti su ta

pačia! Kame jis būtų provą gavęs?..

Žemaitė, kovotoja iš prigimties, tiek „Pasiklausymuose”, tiek „Dėl

pirštinių” (1902) priekaištavo dvarininkijai, kurią, būdama bajorė,

intuityviai mylėjo, kad ji nesusivokia istorijoje: nebrangina ir

ypatingesniais, psichologiniais, saitais nepririša prie savęs vertybių

vertybės – gero darbininko. „Prisieis pamažu, prisieis, – tarė vyras su

bakiais: – jau dabar vietomis darbininkų stokoja. Viengungiai išlaksto į

Ameriką, čia tik vieni ženekliai urzikuose vargsta. Kai senieji išsibaigs,

su jaunaisiais bus dvarams sunkiau.” Bet ir „senieji”, geriausieji iš

gerų, dvaruose ilgai neužsibūna. „Vienas iš jaunesniųjų” ponų „su

strielbomis” pasakojasi atleidęs „nieko sau” darbininką už per didelį

šiaudų, susiderėtų, vežimą („o taip, rodos, kad daržinės galą veža – nei

tekinių, nei arklių nematyti”). Neatleidęs godumo kaip nepasitikėjimo juo,

įsivaizduojamu geradariu („jiems gyvenimus taisau kuo geriausius”),

veikėjas mokomas kantrybės („daug dar reikia, kol perlauši jų neįtikėjimą į

ponus.”), ypač nuolaidžiavimo smulkmenoms, nes, pasikarščiavęs, pakenksi

sau ir ūkiui:

Ot, dėde, ir turėtumei du trotus: viena, nebetektumei darbininko,

antra, žmones nuo savęs atstumtumei; kiekvienas ir kelintoj parakvijoj

pasakytų, jog tas ponas dėl niekų be reikalo žmogų sužudo, atstatydamas be

laiko, – reikia tokio pasisaugoti. („Pasiklausymai”)

Ir įrodymas: poniai, išreikalavusiai iš kambarinės „auksiną” už nežinia

kaip prarastas pirštines („pasidėjau ant akmens ir prapuolė, kaip į ugnį

įkrito.”), dvaro gaspadorius, rūpindamasis savimi, atsisako tarnybos –

atsiskaitymo už kiekvieną savininkės pretenziją:

<.> ant mano rankų daug daiktų: gelžgalių, virvagalių, visokių

smulkmenų, ne Dieve kas pražus ar suges, kai man reiks už kiekvieną menką

daiktą užmokėti, nė alga mano nebeišneš; verčiau tuoj pradžioj persiskirti.

(„Dėl pirštinių”)

Dvaras gyvuos ir poreforminiais laikais, jei prisijaukins samdinį

(„norėčiau taip žmogų pastatyti ir pripratinti, – sakoma „Pasiklausymuose”,

– kad žmogus mano naudą rokuotų kartu ir už savo, nes, po teisybės, jis ją

kruvinu prakaitu uždirba”) – atlaidumas, būdingas apytikriai visai kūrybai.

Valstietija

Iš arčiau ir iš toliau stebėtus visuomenės sluoksnius kritikavo už

nesunkiai pataisomas vidines klaidas, dažniausiai turto vaikymąsi,

nepaisant proto, pašaukimo. Valstietiją, kurioje ilgiausiai gyveno, irgi

mokė tobulėti vardan savęs pačios. Dar nebaigusi ciklo „Laimė nutekėjimo”,

parašė „Bičiulius” (1898) – vos pastebimą šaipymąsi iš turtingų valstiečių

apsimetinėjimo tradiciškais bei kilniais („Išimkit visiems, visų daliai:

kunigo, pavargėlio, pakeleivio, ligonio”), kai skaičiuoja kiekvieną išmaldą

(„Ubago tai kąsnis – medus? <.> Dar ko, sviesto? Mat, ubagas sauso

nesukrims!”), jų vos ne viduramžiško prietaringumo („Šit kokie liežuviai! –

rodydamas į pailgus koriukus, – pavydai, liežuviai!.. <.> čia giltinę

rodo, – baigė nedrąsiai, – tikras grabas įsiūtas!”).

Savanaudiškumas vietoje įsipareigojimų Dievui ir artimiesiems,

girtavimas kiekviena nekasdieniškesne proga, pykčiai, kerštai, pavydai,

bylinėjimasis nebūnant teisiam, mokslo žinių neveikiamas tamsybiškumas –

temos, neturinčios tarpusavio ryšio, įdomios daugiau kiekiu, stiliumi,

chronologija. Apsakyme „Kaip tu man, taip ir aš tau” (1901) pirmą kartą

paliestas valstietijos, pavyduliaujančios kaimynui, net giminei, tariamo

lengvo uždarbio (slapta varomos naminės degtinės) kenksmingumas krašto

patriotams (Jurgiui), nusibaudimas visuotine panieka („Nedovanoti!..

Pakarti žaltį! Uždegti!..”). Kūrinyje, kaip įprasta Žemaitei, daug temų

temelių, bet viršų ima bjaurėjimasis negalvojančiu apie pasekmes skundiku.

Net žandaras, kuriam, pritaikęs progą, išlieja neviltį dėl jo įnorių

nepaisiusiųjų („čia vienas abivatelis Plikmiškyje varo. <.> nusisamdę

gubernorių, būk prie savo vaikų, o tas dabar visos sodos visus vaikus,

visus piemenis moko sau lietuviškai rašyti, skaityti ir visokių

balabaikų.”), baisisi retenybe:

O, tai svolač, mužik! – tare sau. – Kiek čia man bus vargo per jo

liežuvį?.. Čiorts! <.> Kad vienas ant vieno būtų lojęs, svolač, dabar

alinėje daug ausų, netruksi nusidėti. čiorts!

Varpo, įnirtingai grūmusiosi už sąmoningą tautietį, auklėtinei beveik

fiziškai skaudėjo širdį dėl visokių savų ambicijų tenkinimų per valdžios

institucijas. Apsakyme „Prie dvaro” (1902), bene stambiausiame Žemaitės

pasakojime, veikia neperpratęs savo teisių ir pareigų, tebekovojus su dvaru

kaip apgaviku ir už trumparegystę skaudžiai nukenčiąs kaimas, ypač jo

varguomenės atstovas Cinokas. Autorė išjuokė ambicijas ieškoti teisybės

teismuose labiau pasikliaujant šunadvokačiais nei sveiku protu, pakeliui

užgriebdama ir praturtėjusio ūkininko (Baltaragio) amoralumą: kursto už

save naivesnį teistis be aiškios perspektyvos laimėti įsisenėjusią bylą dėl

ganyklų, o kai sumanymas žlunga, išduoda tą, kurį įkvėpė neišmanėlio kovai:

Na, Baltaragį kas prigaus? Kai tik sustatė protokolą, Baltaragis

nuguirino uriadnikui avižų maišelį, gaspadorių prigirdė – ir padirbo

protokolą antraip: kad Cinokas vienas keliuką taisęs, o Baltaragio

vaikiukai buvę talkoje Cinokui padėti pataisyti.

Apsakyme „Jono viršus ant Tamošiaus” (1905) pajuoktas jau ne

apsukruolio-naivuolio išsiprovokuotas pralaimėjimas teisme, o tinginio,

papirkusio teisėjus, triumfas tol, kol ūkyje nenumatytos išlaidos savaip

netransformavo laikysenos:

Nors taip džiaugėsi Jonas ir žadėjo veikti Tamošių penkiais rubliais,

bet kai priėjo mokesčiai mokėti – trūko pinigų. Be kepurės nuėjęs dovanojo

Tamošiui priteistuosius penkis rublius, kad tik paskolintų jam dešimtį,

palūkų prižadėjo šieno vežimą”.

Neįdavinėkite kolonizatoriams sau neįtikusių šviesuolių, nesibylinėkite

iš vidinės tuštybės, nes nukentėsite patys – gąsdino daugiau veikiantį nei

protaujantį kaimą, jį ironizuodama, kaip matyti iš „Bičiulių”, ir už

tradicijų profanavimą. Apsakyme „Atminimai” (1901) sūnus, pagreitinęs

motinos mirtį („aklai klausė pačios tėvų, o savo tėvus baisiai paniekino”),

metams praėjus, išniekina ir pagalbą jai maldomis:

Oje, kad tu neišmanai, Elžbietėle! Nors dešimtį mišių ir egzekvijų

užpirk, o pakviestiems žmonėms neduok degtinės, išrūgos vienok! Verčiau

tegu būna tik vienos mišios, o žmones vaišink gerai – pamatysi, kaip pagirs

visi!

– moko antrąją pusę pareigos dėl akių, atsiteisimo su gyvaisiais („Argi

mus neprašinėja į banketus sodiškai?”), o ne negerbtais net kol gyveno

mirusiaisiais. „Gerai darė, kad ir pasimirė! – sušuko kažin kas iš būrio. –

Vaikus nulengvino, o mes dabar degtinę geriame! Sveikas!” – tikrasis

„Atminimų” tūris: ne pagarba ir meilė per anksti iš gyvenimo išvarytajai, o

patogi proga ją dar kartą, pataikaujant degtinės nepagailėjusiajam, teisti

už atseit per didelį reiklumą sūnui („nesūdijant, perdėjo, per daug

perdėjo!”), iš tikrųjų aklą gerumą jam:

<.> gyvenimą, viso pilną, be jokios skolos, pavedė Stepui <.>.

Patys Krukiai įsitaisė sau mažą kambarėlį priešininkėj, išsiėmė išimtinėlę,

atsitraukė nuo viso ko, leisdami Stepui vesti moterį ir ūkininkauti.

Gyvenimas neidealėja nuo demonstratyvaus kilnumo, atvirkščiai,

išsigimsta:

Kokį turėjo pelną iš tokių atminimų mirusios vėlelė, negaliu žinoti.

Gyvieji iš to susirinkimo vaikščiojo kuone per visą savaitę perkliokę,

išblyškę, raudonomis nosimis, užgriuvusiomis akimis, guodėsi galvomis,

graibstėsi gerti kokių norint rūgštimų, –

rašytoją, pajuokusią tradicijas kaip dingstį neeilinėms pramogoms,

linksmino ir atsistiktinumų fatalinimas.

Apsakyme „Stebuklai” (1902) lyg ir nuosekliai vienas po kito baudžiami

nukirtusieji klevą su „Kristaus mūka”, šventenybe, saugojusia medį nuo

kėsinimosi į jį: savininkas staiga miršta, kirtėjas įkiša į kuliamąją

ranką, uriadnikas, pirkęs klevą, persišauna koją, vežusysis rąstą į

lentpjūvę gąsdinamas pūgos. Logiška, tačiau tik pavieniams mistikams

(„Visos tos nelaimės iš to klevo <.>. Juk tas klevas turėjo šopuką su

Dievo mūka!”); dauguma antgamtiškumus realina:

Mat, begaliniai stebuklai! Kad girtuoklis įlindo į mašiną arba kitas

nenusimanydamas persišovė koją, – juokėsi kiti: – ir tamsta kuomet pasigerk

gerai, patvoryje pagriūsi į pusnyną, ir bus stebuklai! <.> Senieji

žmonės, o labiausiai bobos, tebėra prisirinkę visokių prietarų, burtų, –

atsiliepė jaunas vyrukas iš šalies. – Jaunųjų nebeapgausi!..

Ar tikrai? – tyrė pasigyrimą apsakymu „Nuo audros palindus” (1909),

vienu įstabiausiu žemaitiadoje. Pakeleivis ponas („vežimas, pora arklių

pakinkytas”), užkluptas audros, įsuka į mažą dvarelį ar ūkininko vienkiemį,

kur stebisi („ypatingą reginį pamatė”) keistuoliškumu:

Boba – gan stora, raudona, dikta, pilvota, dar nesena, <.>

atsistojusi, įsiręžusi aslos viduryje, ranką iškėlusi, į vieną ir kitą pusę

žegnoja. Aplink ją klūpo, papurusiomis galvikėmis, mažesnių ir didesnių

vaikų krūvelė; vienas vaikas skambaliuką skambina. Ant stalo dega gramnyčių

žvakė. Troba dūmų prirūkyta, kvapas kaži kokių sudžiūvusių lapų.

Pono paprotinta, kad „prieš audrą ar griaustinį nedidelis ginklas

malda”, kad „yra tam tikri išradimai, yra įtaisai, kurie nutraukia

trenksmus”, veikėja nė nereaguoja į išmintį iš šalies:

Viskas niekai prieš Dievo galybę, viena malda tegalima gintis ir nuo

piktos dvasios <.>. Pone Karaliau, Dieve Abraomo! Dovanok mums oro

ramumą, o atitolink audras.

Pamaldžiosios vyras, linksmuolis iš prigimties („po kiekvieno pasakyto

žodžio vis juokiasi”), netiki apeigomis prieš konkretybę („Visuomet

meldžiasi, o griaustinio dėlto nenusuka: jeigu užėjo, ir užėjo.”), bet

daugiau priešgyniaudamas žmonai („Je, bėda, mano pati tuoj maldai klupdo”);

jis – ne mažesnis, gal net didesnis už antrąją pusę viduramžininkas.

Pasakojasi svečiui, kaip, medžiodamas pelkėse antis, šovęs zuikį,

nenušaudamas:

Aš susidėjęs pliaukšt, tas, kaip nieko nejaučiąs, kemėšt kemėšt į

šalį. Aš iš antros pliaukšt! Atsisėdo, dar pasiklausė, ir nuėjo. <.>

Dar daug sykių jis man po kojų painiojosi. Ateis iš lauko pusės, sausąjį

šoną man atsukęs, ir nueis į Dumbres; po valandos vėl iš tos pačios pusės

ateis ir nueis į Dumbres. Aš vis po du šūvius supilsiu, ir nieko.

Antgamtiškumą („kartais atsitinka navatnų atsitikimų”) aiškina to

paties luomo (dvariškių) atstovai:

„Dumbrių dėdė, Dumbrių dėdė tau pasivaidino; tas ne zuikis, bet

velniukas buvo, mat, gaišino tave, kad nenueitum į bažnyčią”.

Burtas papildomai nekomentuojamas; šviesuolis iš jo pasijuoks, o

tikintysis ir toliau tikės („Turbūt ir sapne jam velniukai prisisapnavo”).

Neretai pavadinama metraštininke, Žemaitė reagavo ir į politines

aktualijas: inteligentijos aukojimąsi idėjai, jos ir šviesesnių kaimiečių

persekiojimus už draudžiamą spaudą, į rusų-japonų karą, streikus dvare,

moters beteisiškumą šeimoje, šelpėjus ir šelpiamuosius Pirmajame

pasauliniame kare, aukų rinkimą Amerikoje.

Inteligentija

Apsakyme „Prie užvertos langinės” (1897), skirtame P.Višinskiui,

Žemaitė laipsniavo klausimus – atsakymus („O ką jis rašo? <.> Tad ką gi

jis rašo?”), nuo savęs patetiškai apibendrindama:

Kaip kibirkštėlės iš tamsenybių lekiate į padanges, glaudžiatės į

krūvą, stelgiatės sužiebti gaisrą ir nušviesti tėvų žemės tamsybes. Neša

jus turbūt savo sparnais — aukštybės erelis, artimo meilė.

Mylėdama inteligentiją, išvedusią ją į visuomenininkes, šią atvirai

idealino, kaip dažnai būna per daug jaudinantis, abstraktokai.

Apsakyme „Motinėlės ašaros” (1902) tęstas „Prie užvertos langinės”

motyvas apie ryžtą ir valią nepalūžti net po Sibiro („Sutrukdė mane.

supainiojo mano brolį, nukankino dar keletą: penktą ir dešimtą pražudė, o

bene valios išnaikinti šimtus ir tūkstančius mūsų darbininkų?”), o „Du

kankintiniai” (1903) vaizduojamas Sibiro į šmėklą paverstas („Žandai

išsikalinėję, dantys juodi, išgedę, lūpos nebesučiaupiamos, akys įdubusios

kaip šuliniai, iš duobių obuoliai apmirę blyško”), bet tebestiprios dvasios

(„Nors mane žudė, sveikatą atėmė, niekas nebepažįsta, bet aš džiaugiuosi,

kad lietuviai vis daugiau skaito”) knygnešys Cipras Batutis, jo mokinys

valstietis Tekorius („svajojo su Cipru į Prūsus keliauti”), nukentėjęs

atsitiktinai (nuo žandarų persigandusios motinos pieno mirė pirmagimis),

bet, nesunku suprasti, po nelaimės talkininkausiąs pirmtakui:

Iš pradžios Batutis pasirodė jam baisus, labai negražus, nenorėjo nė

žiūrėti, dabar priešingai: nenori nuo jo nė akių nuleisti, rodos, traukte

kas prie jo traukia. Jo žodžiai smenga stačiai į širdį, žadina, judina

jausmus ir kaip nuodais arba limpančia liga užkrečia klausytojus kerštu.

Karas

Baudžiamų neadekvačiai nusikaltimams („Kokia čia jo kaltė? Ne tokius,

žmogžudžius, arkliavagius, paleidžia”) rašytoja ne tiek gailėjo, kiek

kurstė iki paskutiniosios kovoti už spaudą lotyniškomis raidėmis, tuo tarpu

pašauktuosius į rusų-japonų karą apverkė kaip nelankstaus įstatymo aukas.

Šešių nedidelių fragmentų pasakojime „Mobilizacijos pasekmės” (1904)

pavaizduotas našlys, nežinąs, kaip pasielgti su trimis mažamečiais vaikais

(„vajauna disciplina: prisiėjo tau, ir stupai!.. be kokio atsisakymo, nors

čia tėvas, motina mirtų – karės laike nesižvalgysi”). Nutaręs palikti

likimo valiai („Bešvintant išeisiu”), persigalvoja, kai išbunda didysis

vaikas:

Tetulei, tetulei, kur eini? Ajei, tetulei! – badu mirsime!.. <.>

Suspaudęs peilį, užsimerkęs akis. Šveist vaikui po kakleliu!.. <.>

Akimirksniu parėžė ir antrąjį. <.> pripuolė ir mažiuką parėžė.

Panašios melodramos ir kituose penkiuose fragmentuose: jaunavedei,

turinčiai pusės metų sūnelį, „iš gailesio” sprogsta širdis, kai

atsisveikina stotyje su išvežamu „į karę” vyru; miršta motinėlė,

sužinojusi, kad jos senatvės paguodą, tik ką grįžusį iš kariuomenės, vėl

varo atgal; penkių mažylių motina iš įniršio, kad mobilizavo jos beveik

invalidą vyrą („Vos bepasivalkioju kojomis. strėnas, rodos, šunys ėda”),

veža vaikus „pakratyti karaliui”, kaimynų ir paties vyro įkalbėta, grįžta,

bet mirtinai peršaldžiusi silpnesniuosius: „Dvejetas išvažiavo paskui

tėvą”. Neturtėlis, vedęs tokią pat, didžiausiomis pastangomis „per kelerius

metus susitausojo į porą šimtukų”, kuriuos, dar išsipardavę, ką turėjo,

paklojo atleidimui nuo mobilizacijos: „Sukis dabar, Jurgeli, kaip iš po

gaisro!..” Valstietis, sukalėdojęs „nuo visų žydų” reikalingą sumą, dumia į

Ameriką, palikdamas didžiausioje nežinioje šeimą:

Žydai nebepaliks duonos nė grūdo <.>. Penki auga – visi maži, visus

maitinti! <.> Kiti iš Amerikos dar parsiunčia spasabo, o šis!.. Čia

skatikas kišenėje nesiliovė nepragertas, o ten kas draus?

Karas – prakeikimas turintiesiems gausias šeimas, karšinamus tėvus. Jis

– ir Dešimties Dievo įsakymų nepaisymas. Apsakymo „Kam ir už ką?” (1917)

valstietis Bulvinis, pašauktas į rusų-japonų karą, klausia klebono, ar ne

geriau Amerika nei mirtis, išgirsdamas vos ne šventojo karo imperatyvus:

Žinai, japonai pagonys, netikėliai, ant mūsų užgulę, bažnyčias daužytų,

kunigus naikintų, tikėjimą griautų. Reikia gintis, galvas už tikėjimą

guldyti. žinai..

Demagogo ne itin įtikintas („Kokiame nepasvietyje tie japonai, ką čia

mums padarytų, kaip čia pasiektų?”), valstietis užmuša norėjusį su juo

brolautis („šneka kaži ką, žiūrėdamas į akis, juokdamos”) priešą, beveik

vaiką, iš kunigo per išpažintį išgirsdamas vėl įtartiną nuodėmės atleidimą:

„Tik vieną. Tai, sūneli, ne griekas. gailėkis už nuodėmes, muškis į

krūtinę, duosiu išrišimą.” Tikėjusiajam be išlygų tariamais Dievo

vietininkais žemėje neliko nieko kito, kaip ironizuoti save, mirtinai

sužeistąjį: „Štai tau Dievo maloninga valia! <.> Plaukas nuo galvos

nenukris. o čia ir kojos.”

Revoliucija

Autorė juokino, kaip ne sykį teigta, liūdėdama: nelaimingi tie, kurie

patiki ne savo, o svetimo, aprioriško pataikautojo, protu. Nuo 1901 m.

įsidarbinusi ekonome V.Putvinskio dvaruose (Graužikų, Šilo Pavėžupio),

sprendžiant iš laiškų sūnui Antanui į Ameriką, susocialistėjusi, neidilino

1905 m. revoliucijos, atvirkščiai, smerkė už sudrumstus nerealiomis

teisėmis protus. Apsakyme „Streikai” (1905) nedidelio dvarelio savininkas,

„aštuonių dešimtų metų senelis”, daro visa, kad įtiktų darbininkams:

<.> turi išsirašęs daug laikraščių, ir jiems dalija. „Žarija” visų

geriausiai jiems patinka: ten daugiausia rašoma, kaip skriaudžiami, ką kur

beveikia darbininkai. Mūsų vaikinai žino, kiek algos imti metams – nuo 60

iki 80 rublių, žino, kiek poilsio per dieną reikia, žino, kuomet kelti,

kuomet gulti, kiek valandų dirbti, kokio valgio, kaip gero kambario

reikalauti – viską tą jie žino ir pildo.

Vos vos nesustreikavusieji iš besąlygiško įnorių tenkinimo pagaliau

susivokia bendrybių apgauti:

Vyručiai, kaip sau norite, jūs esate be galo tamsūs. Beskaitydami

laikraščius, išmokote tik nuo kitų reikalauti, o to nesupratote, jog ir

patiems reikia, kad ir trumpai, bet sąžiningai dirbti.

Moterų teisės

Moterų t

. . .

RAŠTAI

• Raštai: [8t.]. – Vilnius: J. ir P. Leonų leidymas. – 1913-1914.

• Raštai: [4t]. – Marijampolė: A. Bulota, 1924 – 1929.

• Rinktiniai raštai. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 555p.

• Raštai: [4t.]. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1948.

• Raštai: 6t.. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1956-1957.

• Raštai: 6t. – Vilnius: Žara, 1995. – .

KNYGOS

• Paveikslai: [3d.]. – Tilžė: Varpas, 1899 – 1901.

• Valsčiaus sudas: komedija. – Tilžė, 1900. – 19p.

• Atminimai. – Tilžė: Naujienų redakcija , 1902. – 23p.

• “Ne gadoj” arba baisus sapnas. – Tilžė, 1902. – 18p.

• Velnias spąstuose: dramatiškas paveikslėlis iš trijų veiksmų / parašė

Dvi Moterys. – [Tilžė: J. Šenkės sp., 1902]. – 38p.

• Kunigo naudą velniai gaudo. – Tilžė, 1903. – 23p.

• Lietuvių ašaros: trįs vaizdeliai iš Lietuvos gyvenimo. – Tilžė:

Spausd. pas J.Schoenke, 1903. – 23p.

• Prie dvaro. – [Tilžė, 1903]. – 47p.

• Sodžiaus vaizdeliai: apysakaitės iš sodiečių gyvenimo. – Tlžė, 1903. –

24p.

• Litvomanai: drama 4-iuose veikimuose/ parašė Dvi Moteri. – Tilžė,

1905.

• Mobilizacijos pasekmės: vaizdeliai iš gyvenimo. – Tilžė: Spausd. pas

J.Schoenke, 1905. – 74p.

• Valsčiaus sudas: komedija. – Vilnius, 1905. – 16p.

• Kent kaltas, kent nekaltas: vaizdelis. – Vilnius, 1907. – 39p.

• Rinkinėlis vaikams. – Vilnius, 1907. – 56p.

• Mūsų gerasis: 2-jų veikmių komedija. – Vilnius, 1909. – 24p.

• Nuo audros pasislėpus. – Vilnius, 1909. – 16p.

• Trįs mylimos: komedija trijuose aktuose. – Vilnius, 1909. – 40p.

• Dvejos laidotuvės, dveji palaikai: vaizdelis. – Vilnius, 1910. – 37p.

• Gera galva. – Vilnius: J. Zavadskio sp., 1910. – 40p.

• Apsiriko: dviejų aktų komedija. – Vilnius: J. Zavadzkio sp., 1911. –

31p.

• Painiava. – Vilnius: Lietuvos ūkininkas, 1911. – 16p.

• Pritruko kantrybės: (Siužetas paimtas iš 1899-1900 metų): Tikras

atsitikimas. – Vilnius: Vilniaus sp., 1912. – 48p.

• Valsčiaus sudas: [komedija]. – Vilnius, 1913. – 16p.

• Mūsų gerasis: dviejų veikmių komedija. – Vilnius: J. Zavadzkio sp.,

1913. – 32p.

• Kelionė į Šidlavą. – New York, 1916. – 48p.

• Vaikams rinkinėlis: (pasakaitės, apsakymėliai, dainelės, žaislai,

mįslės.). – Vilnius: J.Zavadzkio knygynas, 1916. – 55p.

• Raštai karės metu: Lietuvos šelpimo fondo 1 d. nukentėjusių nuo karės

naudai. – Boston: Lietuvos šelpimo fondas, 1917. – 127p.

• Autobiografija. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 125p.

• Kunigo naudą velniai gaudo; Nuo audros palindus; Kelionė į šidlavą. –

Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 91p.

• Petras Kurmelis: [apysakos]. – vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1946.

– 124p.

• Rudens vakaras; Sučiuptas velnias; Bičiuliai; Sutkai. – [Kaunas]:

Valst. grož. lit. l-kla, [1946]. – 108p.

• Topylis: Prie dvaro; Marti. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. –

126p.

• Mano pasakėlė. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1949. – 68p.

• Mano pasakėlė: [apsakymėliai]. – Vilnius: Valstybinė grožinės

literatūros leidykla, 1950. – 40p.

• Antireliginiai apsakymai. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. –

92p. – (mokinio biblioteka).

• Rinktiniai apsakymai / Žemaitė . – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla,

1951 . – 65p. – (Mokinio biblioteka).

• Opowiadania. – Vilnius: Panstw. Wyd. Lit. pieknej, 1952. – 204p. –

Lenkų k.

• Apie Ameriką. – vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1953. – 160p.

• Mana pasaka / [vertė] O.Peagle. – Rīgā: Latvijas Valsts izd., 1953. –

64p. – Latvių k.

• [Apsakymai]. – Kaunas: Valst. ped. lit. l-kla, 1956. – 112p. –

(Mokinio biblioteka).

• Kuinka Jonelis oppi aakkoset: kertomuksia / [vertė] Toivo Ahava. –

Petroskoi, 1957. – 49p. – ( Koululaisen Kirjasto). – Suomių k.

• Rudens vakaras. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla,

[1960]. – 418p.

• Marti: [apsakymas]. – Vilnius: Vaga, 1964. – 47p.

• Diavolul captiv. – Bucuresti, 1965. – 254p. – Rumunų k.

• Nuo audros palindus: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1965. – 123p.

• Kaip Jonelis raides pažino: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1966. – 62p.

• Muklajs. – Ryga, 1966. – 367p. – Latvių k.

• Snocha: [apsakymai] / [vertė] F.Šuravin – Vilnius: Vaga, 1966. – 344p.

• Rinkinėlis vaikams: [apsakymėliai, eilėraščiai, mįslės]. – Vilnius:

Vaga, 1970. – 80p.

• Prie užvertos langinės: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1971. – 492p.

• Dvidešimt septyni Žemaitės laiškai / sp. parengė V.Maciūnas. –

chicago: lituanistikos inst., 1973. – 62p.

• Motinėlės ašaros: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1973. – 269p.

• Petras Kurmelis. – Vilnius: Vaga, 1976. – 95p.

• Rinkinėlis vaikams. – Vilnius: Vaga, 1976. – 80p.

• Prie užvertos langinės: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1978. – 412p.

• Snocha: povesti i rasskazy [vertė] F.Šuravin. – Moskva:

Chudožestvennaja literatura, 1978. – 237p. – (Narodnaja biblioteka). –

Rusų k.

• Kaip Jonelis raides pažino: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1980. – 144p.

• Mano pasakėlės. – Vilnius: Vaga, 1980. – 32p.

• Bičiuliai: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1981. – 207p.

• Marti: apsakymai, komedija. – Kaunas: Šviesa, 1985. – 327p.

• Autobiografija. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 102p. – (Skaitinių

serija; 4).

• Laimė nutekėjimo: apsakymų ciklas. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. –

143p. – (Skaitinių serija; 5).

Graužikų dvaro literatūrinės tradicijos

Žemaitė Graužikų dvare prieglobstį susirado 1900 m. Čia ji ėmėsi

ekonomės darbo. Pirmame laiške iš naujos vietos P. Višinskiui ji rašė:

„. ligi šiol gyvenu kaip p. dievo užpečky, truputį išmokau jau būti

ponia. Kaip neišmokti? Kiekvienas tik žiūri, ko man trūksta, ir ko

greičiau pildo mažiausius mano užmanymus, – taip yra prisakyta nuo

pono visiems ir stragiai”. Graužikuose Žemaitė sukūrė daug apsakymų

(„Kalinys”, „Pagrabas kanauninko”, „Prie dvaro”, „Kunigo naudą velniai

gaudo” ir kt., neskaitant vaizdelių vaikams.

1902 m. vasarą, V. Putvinskiui pritarus, P. Višinskis Graužikuose

suorganizavo pirmąjį literatų susirinkimą. Tokie susirinkimai vėliau

čia vykdavo kiekvieną mienesį. Atvykdamas į juos kiekvienas turėdavo

atsivežti „pasą”, t. yra naujai parašytų straipsnių, literatūrinių

kūrinėlių. Šiuose susirinkimuose dalyvaudavo Putvinskiai, P.

Višinskis, Bitė, Žemaitė, Jovaras, J. Biliūnas, A. Žmuidzinavičius

(dailininkas, V. Putvinskio svainis) ir keletas kitų tuo laiku

Lietuvoje žinomų žmonių. Lankydavosi ir J. Jablonskis. V. Putvinskiui

pakvietus, jis 1900 m. vasarą praleido Graužikuose, spaudai rengė

„Lietuvių kalbos gramatiką” ir Motiejaus Valančiaus “Raštus”. J.

Jablonskiui talkino A. Smetona, P. Avižonis, Žemaitė.

Rašytojos Žemaitės memorialinis muziejus

Žemaičių dailės muziejaus padalinys

|[pic] |[pic] |

|Rašytojos Žemaitės memorialinis muziejus. |Žemaitė (skult. Vytautas|

|Europos paveldo dienos 2002. Sauliaus |Ulevičius). Bukantė, |

|Narkaus nuotrauka. 2002 09 20 |2002 09 20 Sauliaus |

| |Narkaus nuotrauka |

Adresas: Bukantės viensėdis, Šateikiai, Plungės r.

Tel. (8-687) 52836.

Ekspozicija

Grafų Pliaterių palivarke Bukantėje gimė ir augo lietuvių

literatūros klasikė Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė,

1845–1921). Jos gimtajame name, vieninteliame išlikusiame

dvarelio pastate, atidaryta memorialinė ekspozicija, pasakojanti

apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą.

Eksponuojama: etnografiniai-istoriniai daiktai, knygos,

leidiniai, fotografijos.

Muziejus iki 1994 m. buvo Telšių „Alkos“ muziejaus padalinys.

Kultūrinė, šviečiamoji veikla

Tradiciniai rašytojos Žemaitės gimimo dienos minėjimai.

Kitos žinios apie muziejų

Muziejus įkurtas 1965 metais.

Muziejų prižiūri Laimutė Arlauskienė.

Naudota literatūra:

1) J. Jasaitis “Žemaite, gyvenimo ir kūrybos apybraiža” Kaunas,

šviesa 1972

2) Janina Žėkaitė “Žemaitės kūryba” Vilnius 1991

3) Kazys Umrasas “Žemaitės biografija ir kūrybos ištakos” Vilnius

1975

4) XlX amžiaus lietuvių literatūra

5) Internetas

Iki debiuto 2

Debiutas 5

Kunigija 13

Dvarininkija 15

Valstietija 17

Inteligentija 21

Karas 22

Revoliucija 24

Moterų teisės 25

Saulėlydis 26

Savitumas ir reikšmė 27

Biografija 32

Žemaitė 34

RAŠTAI 36

RAŠTAI 36

KNYGOS 36

Graužikų dvaro literatūrinės tradicijos 39

Naudota literatūra: 42

Join the Conversation

×
×