Žemaitė

Žemaitė (1845 – 1921)

Iki debiuto

Julija Beniuševičiūtė, būsimoji lietuvių prozos įžymybė, gimė 1845 m.gegužės 23 (birželio 4) d. Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungėsraj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Tėvai Antanas ir Julija už 30 rubliųmetinės algos prižiūrėjo grafo Plioterio ūkį (70 ha), kuriame buvo duvadinamieji dūmai – dūminės baudžiauninkų, apdirbančių palivarką, trobos.Samdė dar mergaitę ir piemenį. Būsimoji rašytoja vaikystėje nevargo, bet irnebuvo tiek pasiturinti, kad mokytųsi. Iš keturių Beniuševičiūčių tik viena(Petronėlė) turėjo apmokamą mokytoją. Kitas lavino tėvas, atrodo, baigęspradinę mokyklą. Julija, matyt, iš prigimties buvo gabi ir guvi, nes būtentją, einančią dvyliktus metus, už 25 rublius metams paėmė mokyti kartu susavo dukterimis dėdės Stanislovo našlė, Šėmų dvarininkė. Mokė ApolonijaBeniuševičiūtė, baigusi Vilniaus bajoraičių institutą. Mokslas truko trejusmetus, bet ir per tą laiką Julija, anot K.Umbraso, „pasiekė to metomergaičių vidurinį išsilavinimą”. Gal ir taip. Svarbiau kas kita: suartėjosu neeiliniais žmonėmis. Sprendžiant iš Autobiografijos (1921), Šėmųdvarelis, glūdėjęs miškuose, – aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis: <…> nebuvo tos nakties, kad kas neprisibaldytų. Po kelis lenkus, kaipmes vadinome, ateis naktį arba raiti atjos su kokiais popieriais,paliepimais iš abazo: tiek ir tiek, ten ir ten duonos pristatyti arba tiekir tiek marškinių. <… > Rytmetį atneštus popierius reikia pristatyti įvietą. O siuntinėjami buvo vis į komitetą. Komitetas buvo paskirtas išponių, kurios rūpinosi maistu, drabužiais: p. Goštautienė Keguose, p.Gadonienė Vambutuose ir mano dėdina Šėmose. <…> Kiek mes marškiniųprisiuvome – nė aniuolai nesuskaitytų, o kiek naktų nė akių nesudėjome – nėvelniai nesurokuotų. Jaunai Julijai įsiminė ir jau niekada neužsimiršo dvasingumas, kaikovoji už didelius, blaiviai galvojant, nerealizuojamus dalykus –išsilaisvinimą vien gerais norais. Tačiau gyvenimas ir yra tam, kad tikėtumišimtimis. Julija formavosi kaip priešinimasis istorinei, vėliau –individualiai lemčiai: „<…> kad ne šiemet, tai kitą arba už keleto metųtikrai lenkai pergalės maskolius.” Kol laukė, kuo baigsis sukilimas, taip ir neparėmus jo prancūzams,kasdienybė kito. Kontribucijomis užsmaugus Šėmas („Sienos do lentynos likomano gerosios dėdinėlės”), išėjo tarnauti į Džiuginėnus, į dvarininkusGorskius, vaiko aukle bei šeimininko sesers kompanione („Savo panai lovąrytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti, dieną siuvinėti ar kąpataisyti, palopyti”). Ištekėjo 1865 m. rudenį už Lauryno Žymanto,Džiuginėnų dvaro eigulio, mylėdama, motinai gailiai raudant, kodėl ne užbajoro. Su savarankiškai išsirinktuoju, atrodo, sutarė, bet tik kaimaterialiai sekėsi. „Mano vyrui rodosi, jog aš ne gaspadinė, per tainuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalimpralobti. Bet sykiu paėmus – abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški irnepapratę prie sunkaus darbo. Kankinamės, vargstame lygu žiurkės poišrūgas. Dėl menko nieko – višta prigėrė, žąselį varna pagavo, paršelispadvėsė – baramės, pykstamės.” Neturėdami nuosavybės, Žymantai beveik dvidešimtį metų nuomojo ar dirboiš pusės svetimas žemes, kol apie 1884 m. atsidūrė Ušnėnuose, vyro brolioBenedikto ūkyje, Povilo Višinskio tėvų artimiausioje kaimynystėje. Lemtis(kitaip nepavadinsi apsigyvenimo Ušnėnuose) inspiravo lyg ir anormaliasamžiui bei socialinei padėčiai naujoves: atlietuvėjimą, ėmimą plunksnos įsugrubusias nuo darbo rankas. Nežinoma, ką kalbėjo su trisdešimčia metų užsave jaunesniu Šiaulių gimnazijos moksleiviu, spėtina, ne apie kasdienybę.Julija – įgimtas protas, atidumas aplinkai, svarbiausia, nesupaprastėjimas.Daugiau ar mažiau apsiskaičiusi iš anksčiau, ištekėjusi bei augindamaseptynis vaikus neatitolo nuo įgūdžio su išgalvotais veikėjais paskrajotivirš standartų: „Kitą sykį mano nuomonėj kožnas autorius be skyriausstovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai; paėmusi kokią knygą,žiūrėjau į autorių ir visų pirma jam atidaviau širdyj garbę, ir šiandien tapati, dėl to norėčiau kožną pamatyti ir pašnekėti. Vot, vaikeli, per Tave,tikrai per Tave prisilyžijau į jų eilę, ir mane kiti žino, skaito, suprantamano jausmus, o dar ir pagiria; juokai mane ima, o ašaros sukas akyse,kuomi aš Tau užsimokėsiu. Daugelį sykių svajojau apie tai, parašiaulenkiškai kaži kokias eilikes ir „Swoje pamiętniki”, bet nežinau, kur aniepaliko, netrukus įkritau į „laimes”, augo po kits kito vargai, skausmai irašaros; mažai kuomet įkrito į nagus kokia knyga, tuomet nors ant valandosužmaršino visas nelaimes.” Susijaudinimas, padėka ir neatsidžiaugimas vosne stebuklinga tikrovės atmaina 1897 m. gruodžio 17 d. laiške PoviluiVišinskiui. Būsimoji rašytoja, nuo jaunystės mėgusi knygą, pašnekesius apie platųjįpasaulį, Ušnėnuose nepasikeitė, bet per Višinskį, gimusį tribūną, įgijodaugiau žinių, inspiracijos naujoviškai – antilenkiškai – mąstyti: Išvažiuojant į Šiaulius Poviliukui, vienas šio, kitas to prašo nupirkti– duoda pinigų, ir aš prašau, kad paskolintų kur kokią knygą manpaskaityti. Kelis sykius parvežė porą knygų; man perskaičius, vėl nuvežė. Vislenkiškas tegavo. Pradėjo eiti gandas, kad Prūsuose spausdina lietuviškus raštus, betmūsų pusėje, čia pagautus, kas parneštų, baisiai baudžia maskoliai. <…>Mane toks žingeidumas ima – kaip nors, kur nors tų raštų nors pamatytigauti. <…> Sykį parvažiavo Poviliukas Kalėdų tą patį vakarą beatbėgąs pasmus; toks linksmas, šokinėdamas, sako: – Cioce! nesitikėjai, kokį parvežiau pyragą? – ištraukęs iš užančioknygelę, rodo. – Žiūrėk, tokios nematei dar… Pagrobus jam iš nagų, žiūriu: net man akys pabalo – „Aušros” knygelė,visų metų susiūta. – Žemaitiška?! – nustebus sušukau. Kas ieško, tas randa. Žymantienės kelią į Žemaitę sąlygojo įstabussutapimas (Višinskis!), o dar labiau psichologija: genetinis idealistasbeveik visada realizuosis netradiciškai. Ušnėnuose buvo ne viena ar dviŽymantienės amžiaus bei pareigų moterys, tačiau „Poviliuku” nebuitiškaipasinaudojo tik ypatingoji iš aplinkos. „Kas šaukia, tešaukie, o mudu,boba, važiuokim”. Ant zlasties paišysiu, rašysiu, kiek beišgalėsiu”, –juokavo pati iš savęs, „avies sukiniu sergančios, o po tam pablūdusios”,1897 m. lapkričio 14 d. laiške Višinskiui, išdidi ir rami, kad pagaliauišsiveržė iš valstietiškosios monotonijos. Dvasios inteligentė prisitaikėprie „laimės nutekėjimo”, bet, provokuodama draugus bei pažįstamus,atsiskleidė, anot D.Saukos, kaip stebuklas.

Debiutas

1894 metais debiutavo apsakymu „Piršlybos” (spausdinant TikrajameLietuvos ūkininko kalendoriuje metams 1895 perkrikštytu į „Rudens vakarą”).Pasak jos pačios, įsisiūliusi į rašytojus iš įgimto veržlumo: Sykį su Povilu skaitėme „Varpą”. Jame radau apysakaitę, užvardintą„Vaišnorienė”, rašiusi Bitė. Apysakėlė labai man patiko. <…> Didelė čiakupeta, – sakau. – Juk ir aš mokėčiau taip parašyti! – No, pamėgink, – šokosi Povilas, – parašyk! Bitė nemoka gerailietuviškai, o parašė. Kodėl negali tamsta parašyti? Pamėgink. <…>Prisikabinęs prie manęs, nebeatleido, kol tik nepamėginau. Faktus kiek supainiojo („Vaišnorienė” publikuota Varpe ketveriaismetais vėliau nei „Rudens vakaras”), bendrą įspūdį nusakė tiksliai: jeikitas geba, gebės ir ji. Nepervertino savęs, o tik įsirodė valingesnė neibiografijos faktai teigtų. Turtingas ūkininkas („Bimbalų sodoje pas gerąūkininką, labai pasiturintį, Tadaušą Milašį”) kaip ugnies bijo žentosamdinio („O kur jis dės pačią?! <…> Nei pinigų, nei žemės… jam tiktaiordinarčiku stoti! O dar prie bagotų lenda…”), kur kas mielesnisgirtuoklis bei plevėsa, bet paveldėsiąs bene stambiausią kaime ūkį („Kaives, susitvarkys… Bet koks gyvenimas! Už visos sodos geriau paeinarėžiai…”) – Namiškiai, savi ir samdyti, visai nemano, kad šeimos galvateisus, ginčijasi ir konkrečiais argumentais įtikina, kad darbštumas,mokslas, pinigų leidimas knygoms – vertybės, kur kas pranašesnės už lengvaigaunamus, bet dar lengviau leidžiamus priešsutuoktuvinius turtus. „Kadbijojo meistro žento, ko dabar verkia, bagotą girtuoklį gavusi!” –tyčiojasi Milašienė iš kaimynės, gal per žiauriai, bet eksponuodama patisave, buvusią tarnaitę Tavadorę, tekėjusią už piršlių gundomo („tas bagotą,kitas – bagotesnę, tas – gražią, kitas – gražesnę”) ūkininkaičio šiambeveik maldaujant. „Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta

pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau nėkokia paniška nesu. Metų gale užmokėsi algą, ir išeisiu…” Vargau, vargau,kolei išsivedžiau poterių. <…> Dėkui ponui Dievui, jau su viršum dvidešimtys metų, kai susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm.” Debiutantė bene kritikavo ne tiek piršlybas, kaip pasenusį,antihumanišką paprotį („ką padarysi, kad tokia mada”), kiekkapitalistėjančio kaimo nesupratingumą, baimę to, kas veikiai,vakarykščiams baudžiauninkams emigruojant į Ameriką, išsikeliant į miestus,taps retenybe: gero, sąžiningo darbo. „<…> aš jums nebepiršiu, skirkitės,kokius sau norite, saugokitės tik girtuoklių!..” – mažažemis, greičiau uždidžiažemį įsisąmoninęs, kad samdinys, tai yra neturintysis iš ko gerti,bus kaip tik tas, kuris pasiturintį (milašinį) ūkį ne nugyvens, o toliaupuoselės, nesunku suprasti, iš tolo vengdamas karčemų, šviesdamasis iršviesdamas artimiausią aplinką, mylėdamas tėvus, žmoną. „Na, kai pamatysi Kazimierą, paprašyk, kad ir man duotų pasiskaityti”,– pagaliau konservatyvusis diskusijos dalyvis sutinka su oponentais, kadskaitymas dorina ir ugdo, nors, tik pradėjęs pokalbį, priešinosi idėjai.(„Jau turbūt įsispytrėjot į Gumbakio berną Kazimierą, kur čia pas jus vislando su popiergaliais… Skaitys, skaitys visus niekus, o kas iš to? Visbaikos, tik pinigus leidžia kaip kvailys vėju. Toks tad kavalierius jumstinka!.. Bet, Onike, liaukis! Kad aš jo daugiau nebematyčiau prie tavęs! Irtuos popierius sudeginsiu… gali dar žandarus užtraukti!”). Kas turiproto, tas anksčiau ar vėliau, nors nenoromis, įsiklausęs į kitų, jaunesniųuž save, nuomones, keisis, – šypsosi autorė iš valstiečio saltamortalės:gąsdinęsis galimomis valdžios represijomis, jas pasididins. „Vaikiukai irmergikės pasižiūrėjo į kits kitą, motina linksmai prasijuokė, atsikėlė nuoratelio, ir visi paskui ją padėjo darbą, suklaupę sukalbėjo poterius irišvaikščiojo gulti”, – kūrinio pabaiga. Gera Lietuvoje, kur lėtą ūkininkąperauklėja mažametės „už nagines” padainuota dainelė „Prabrėkšk, aušrele,tekėk, saulele”, nurodant, iš kur ją gavo („Nuo Kazimiero”), iš kur – šis(„Jis turi knygelę – „Auszros” 1884 m. 10-tąjį numerį, ten yra surašyta”)ir kas jos autorius („Juozapas Miglovara”). Beletristė idealizavo saupačiai netikėtą draudžiamą spaudą, ją, kaip ir dera idėjos entuziastei, vosne mistifikuodama. Apsakymas, vaizduojąs psichologinį lūžį, komponuotas iš prieštarų:vienas neigia, kiti (dauguma) teigia. Autorė minimaliai pažindina suveikėjais („Bimbalų sodoje pas gerą ūkininką <…> visi, vakaro apyvokąapėję, <…> susirinko į trobą”); dominuoja dialogas, ne tiekatskleidžiamasis, kiek informatyvus, bet vis tiek judresnis už aprašymą.„Užmiršau dar pasijuokti, – sako šeimininkas, – kad Gudikų Vėplys užpuolėman šiandien žentą piršti”… „Na, meldžiamasis, iš kur?” – natūralus, kiekgalima, smalsavimas bei toks pat logiškas jo tenkinimas („Nebeatmenu,rodos, kad iš Šilališkių”). Smulkmena po smulkmenos aiškėja, kas peršasi(„Jaunas, mokytas, vienas ant dviejų valakų žemės”), kodėl („Pasakojo manVėplys, kad jis turįs mylimą mergikę… O tėvas, nenorėdamas, kad sūnuspliką paimtų, tokį štibelį padarė <…>. Dabar sūnus rėkdamas turi pinigųieškoti, kad išsimokėtų”), svarbiausia, tarp kitko ar „ant rimtųjų”.Pasirodys, piršliui tik žvalgantis kandidatės. „Dar būtumėm šnekėję, betBaublys, pastatęs pusbutelį, patraukė Vėplį, – turbūt prašė, kad jo dukterįpirštų, – bet jis tiek pinigų neduos, ir jo vyresnioji su yda. <…> Tariau– Onikei ne striokas, ir išvažiavau namo.” Sandėris nė neprasidėjo; rimtasir įžvalgus ūkininkas iš karto jo atsisakė kaip neperspektyvaus. Tadverčiau su šeimyna ir pažįstamais aptarti problemą apskritai, pasitelkiantpavyzdžių už ir prieš, galutines išvadas darantis jau iš jaunesnių už savenuomonės. Rašytoja išjuokė konservatizmą, bet taip neprimygtinai, kad,rodos, daugiau idealizuodavo stambaus ūkininko svajonę gauti į žentus saulygų. Kaip ir jo priešinimąsi antipodui – Gumbakio bernui Kazimierui. „Onele, verčiau netekėk!” – įspėja autorė Milašytę jos draugėsRugienytės, tėvų ištekintos už turtingo girtuoklio, lūpomis, duodamasuprasti, kad nesiriboja vien piršlybomis, o gilinasi į laimingų –nelaimingų santuokų priežastis – ciklo „Laimė nutekėjimo” esmę. Atidžiauįsižiūrėjus, ciklas vos ne raidiškai kartoja debiutinį kūrinį. „Marčios”Katrė – „Rudens vakaro” Onikė Milašytė, tėvo, neleidusio už Gumbakio bernoKazimiero, prievarta ištekinta už nepatikusiojo; Petras Kurmelis – patsMilašis, nevedęs, kaip motinėlė patarė, samdinės Tavadorės, o susigundęspiršlystėmis („tas – bagotą, kitas – bagotesnę <…>. Teikia kaipįmanydami”). Varijuodama, teisingiau, versdama aukštyn kojom kartąeksploatuotus motyvus, beletristė, natūralu, ir intonavo kitaip. Nedžiaugimasis ūkininku, išprovokavusiu ginčą iš neturėjimo ką doresnioveikti („užsirūkęs pypkę, atsisėdo ant suolo”) rudens vakarą, o gąsdinimasjais, tamsuoliais iš prigimties bei savo vaikų nelaimių kaltininkais.Beletristė, pati tekėjusi už to, už kurio norėjo, be reikalo dramatino tėvųgalią vaikams pobaudžiaviniu laikotarpiu, bet motyvavimas – ne rašytojosstiprybė. Reikėjo kam nors suversti kaltę už apsirikimus tekant-vedant, tadkodėl ne despotiškiems tėvams, kai iš tikrųjų santuokos – loterija, kuriojelaimima, deja, atsitiktinai: sutampant ar nesutampant būdams.Atstovaujančioje kiek dogmatiškam pozityvizmui Žemaitės kūryboje šiandienįdomiausia ne motyvai, net ne charakteriai, o realijos, pati autorė,pranokusi savąjį metą valiūkės šypsena į ligtolines šventenybes – kunigą,dvarininką, valstietį, įsivaizduojantį save turtingesnį, protingesnį neiesąs. Katrė teka nemylėdama, vadinasi, kad ir kaip tai kontrastuotų josliteratūrologiniam paveikslui, iš asmeninės naudos. „Bet kur tu, Onike,dingsi, neturėdama pasogos?”, – klausia Milašis, tarsi neįsivaizduojąsneištekėjimo, provokuojąs vos ne feministės atsakymą: „Būsiu prie tėtušių,kol mane laikysit, o kai nebereikės, eisiu tarnauti: moku, iš matušėsmalonės, visą savo darbą… Nebijau nieko. Kol sveika, užsidirbsiu irsenatvei… Bene vyras tiktai vienas gali man duoną uždirbti?.. Dėl to irnetekėjusios mažne dar geriau prasimaitina.” Katrei, Onikės antrininkei,tereikėjo viduje apsispręsti savarankiškumui; jokie tėvo „subaudimai”(„išginsiąs nuo savęs ir ničnieko neduosiąs”) neveiktų. Tačiau ji,palyginti su Milašyte, dar neapšviesta lietuvybės bei demokratijosentuziastų (Kazimiero), todėl nemoka apsiginti nuo psichologinėsprievartos. Beveik neabejotina: „Marčios” autorė išjuokė veikėją,patikėjusią neapdairiu tėvu („įkalbinėjo, jog gyvens gerai, pralobs,pasitaisyti ir jisai padėsiąs, o prie vyro Katrikė pripras; yra sakoma –miegalį pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tave irklausys, kaip liepsi…”), bet, kaip jau minėta, klaidindama skaitytojątariamu įsijautimu į nesavarankiškąją. „Myli, kad būtų trumpa ir trumpa, irparašyta taip, kad trumpiau ir negali būti, o man matos, kad reikia ilgiau,ilgiau ir ilgiau <…>. Taip šit padėkim: (Kurmelis) „pats ir apsikausto”,– trumpiau ir negalima pasakyti, jog jis kalvystėj permano; o kaip puikubūtų, kad, padėkim, skaitytojas atrastų Kurmelį kalvėj, prie darbo,pamatytų, kaip jis ten sukas, ir greit numanytų, koks jis žmogus; galsakysi, kad čia bus kalbama apie laimę netekėjimo, gerai, – bet žmogų mumsreikia pažinti, ir pažinti per jo paties žodžius, darbus ir jausmus”, –P.Višinskio 1896 m. gruodžio 23 d. ir 1897 m. sausio 10 d. laiškai.Patikėjusi, kad geriau rodyti nei nusakyti savais žodžiais, rašytojaištisai detalizavo, atkurdama tikrovę lyg plastiškesnėmis už ją pačią, anotkai kurių vertintojų, fotografijos formomis, sykiu tą tikrovę nejučiomisabsoliutindama: pateikdama kaip savaime iškalbią vertybę. Skaityti Žemaitę,iš pažiūros paprastą, net primityvią, – tai žinoti, kad ji kalbaužuominomis, neretai pasikartojančiomis, bet iš anksto apgalvotomis. „Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos, aš nemeilysiukąsnio iš marčios rankų, to nenoriu, neprašau!” – šaukia Vingienė tarsinenormali. Iš tiesų dar nė nežinodama, kas ateis, ji jau kovoja už vietąšeimoje. Vyro sudrausminta per daug neprieštarauti („Tuoj gauni į snukį!”)bei nesibaiminti nerealios grėsmės („Jonukas ves, gaus paspirtį, irgalėsime gyventi kaip gyvenę”), rimsta („Nebent taip, tai priduosiu”), betdaugiau tariamai: „Aš šeimininkausiu, o marti tegul sau būna ant šalies,parsineš sau duonos.” Katrė eina į šeimą, kurioje jau iš anksto numatytas
nemokamos tarnaitės vaidmuo, bet jo, žinoma, išdidžiai nepriima („Man valiadirbti, valia nedirbti; savo šimtais išpirkau gyvenimą”), deja, daugiaužodžiais. Dirba už visus („Kad vyras tinginys, pati turi būti darbininkė;visuomet taip yra”), niekinama, apkalbinėjama („Tėvas kitaip jos nevadino,kaip tik – šavalka, plikė, ne tokios Jonas bestovįs. Motina, visaipmeluodama, įdavinėjo marčią vyrams, džiaugėsi, nugręžusi nuo savęs tėvokeiksmą”), normaliai nepavalganti net per didžiąsias šventes („Kas tąkastinį gali ėsti? Mėsa kaip šikšna… Nė pyrago šmotelio nėra atgavėti!”).Veikėjai, laukiančiai kūdikio, tikinčiai juo įsiprasminti nepavykusiojesantuokoje, rūpi bet kokia kaina išsaugoti su atgimstančiu pavasariuužsimezgusią gyvybę. Kočėlinis maištas („daužė, net stalas tratėjo”) –žūtbūtinė pastanga pertvarkyti gyvenimą pagal gimtuosius namus („Kiemetaškėsi, braidė ligi kelių po purvyną. <…> greit sumojo, jog čia reikianustumdyti pakalniui mėšlus į laidarį, porą vežimų žvyro papilti, takusakmenėliais išdėlioti, ir bus mažne kaip pas tėtušį <…>”) – deja, kaip nevienai buvusiai ir būsimai nuotakai, baigiasi bergždžiai. „Motinėle, manomotinėle, į kokias rankas mane atidavei!? Tėveli mano brangiausias, kuo aštau taip nusidėjau, kad tu mane į tokį pragarą įstūmei?! Buvo verčiauneužauginti, ligi mažą kur nužudyti!..”, – rypuoja, persigandusi išpuolio,kaltindama visus iš eilės („Ne mano kaltė, ne mano, jie patys prisuokė maneprie to…”), bet ne save pačią, bevališkai paklususią tėvo ir piršliosavanaudiškumams. Išgąsdinusi uošvius („Tėvas perpykęs, dantis tratindamaslėkė laukan, daužė duris, net sienos sudrebėjo. Motina paskui bėgo,čirkšdama”), galėjo ir toliau jiems nenuolaidžiauti, juoba kad neieškojožodžio kišenėje („Dantinga ir Katrė! <…> Na, kad užniko kirstis, nėžodžio nebenutyli…”). Bet autorė vaizdavo ne pergalę, o pralaimėjimą,todėl, pateikusi galimybę kaip tikslą sau, toliau kaip niekur nieko gąsdinopadėtimi be išeities. Katrė – naivuolė, tikėjusi švara nupirksianti apsileidėlius, kaippaaiškėjo, neperauklėjamus („Šlavinėtis?!. Čia to nereikia. Jei purvųnebraidysi, duonos neėsi”). Prisiplėšiusi virš normos, ji nereformuoja(„Pirma kas jos vikrumas buvo, kas gašumas, o dabar amžina tinginė pavirto!Negana, mat, vežimo nebemoka nukrauti, bet ir po namus ištižo kaipkantaplė; nebesivalo, nebesišvarina, nosim ardama čiužinėja po sąšlavas irpurvynus kaip amžinoji nevaleika!”), o rūpinasi momentu: „Eisiu prietėvelių, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės… O arpadės ką?.. <…> Kuo vilkas gimė, tuo ir karš; jei geruoju nieko nepadeda,piktuoju nė tiek.” Rezignavo lyg ir galutinai, tačiau, būdama pareiginga,čia pat šviesėjo nuo minties apie laimę – laukiamą kūdikį („Siaubė ją saldišilima, pradėjo meiliai svajoti <…>”). Deja, deja! Jei kartą suklydai ir,supratusi klaidą, ryžtingai nesigelbėjai, vienaip ar kitaip žūsi. Darbas,kuriuo tikėjosi Vingius paversti Driežais, įveikė užsikrovusiąją naštą nepagal pečius: Vakare sušliurusi, sušalusi parėjo Katrė, lindo į dubą pasišildyti, čiastaiga susirgo. Uždegė galvą karštis; kartu šaltis, virpulys, dyguliai,skausmai varstė be paliovos. <…> plėšėsi, blaškėsi lovoje ir ant žemėsropla slankiojo. <…> Motina išėjusi varė Joną prie Katrės tėvų. – Taigi, kaipgis! Josiu aš, mat, prie tų galvažudžių?! Andai karčiamojeCipras kad drožė man į ausį. Taigi, kai nujosiu, gali mane užmušti… Konenusiėjo, kol buvo sveika?! – Tėvai, jok tu, kad taip ji užsimanė. -Tegul juos velnias! Aš Užkulniškių bijau iš tolo, o dar taip lyja…ar biesas gali joti?! – Nereikia, nereikia! – tramdė boba, įsimaišiusi į kalbą, – betarškėsDriežienė atlėkusi, bus reikią daktaro ir kašavarkos, viso ko; o čianičnieko nereikia, žadėtosios valandėlės tik belaukia. Arielkos su žolėmispavirinkite. Egoizmas ir tamsumas, didžiuodamiesi savimi („Mano žemė aukso, manogyvenimas visu kuo pertekęs”), užtvėrė stichiškai švietėjai kelią į laimę,kaip ir Petrui Kurmeliui (apsakyme „Petras Kurmelis”), analogiškam Katreidarbštuoliui. Vedusysis ne žmogų, o turtą („Merga merga, o šimtai vis nepro šalį”) irgi tarsi užjaučiamas, vaizduojamas supratęs meilę beineleistiną abuojumą jai („Perti Kurmelį, perti rupūžę, per nugarą…brūklys!”), ir naikintinam iš šaknų įpročiui: aklai, nevengiant amoralumo(„Mišką vogdamas nenusidėsi: ponas jo nelaistė”), dėl naudos tuokiantis –žengiant lemtingiausią žingsnį suaugus ir savarankiškai protaujant. Bentturint protauti, o ne kliautis antišvietėjiškais tėvais, juo labiauprofesionaliais melagiais piršliais. Rašytoja linksmai šaiposi išapsirikusiųjų bei už klaidą brangiai mokančiųjų, bet rimtu, neįprastušaržams bei groteskams tonu, apsakyme „Petras Kurmelis” bene dar labiaupretenduojančiu į tragiką nei „Marčioje”. „Gersi, rupūže, mano piršly! Gersi!.. Kad tave velniai!.. – sutratinodantis, iškėlė kumštį, kaip taikindamas duoti į snukį.” Kuriamas vaizdas,kad prasigėrė ne dėl savo, o dėl piršlio kaltės: kam suvedė su tingine. Ištiesų, gavo, ko norėjo, nes dar prieš piršdamasis matė, su kuo turėsreikalą. „Atminė, jog drūta, raudona, dikta merga, tik be galo juodaismarškiniais buvo apsivilkusi.” Nešvara, apsileidimas Petrui, suaugusiamžmogui, nieko nesako („Tai niekis, – pamanė, – pamatysime toliau”), kaip irstebėjimasis Janike: „<…> švelniai, kaip šventė, apsidariusi: prijuostėlėir marškiniai baltitėlaičiai, liemuo diržu suvaržytas. <…> Taip šarpiailakstė ir darbavosi, net širdis Petrui džiaugėsi. <…> Kad taip nebeičiau?– manė. <…> Eisiu <…>. Merga merga, o šimtai vis ne pro šalį.” Proto(„Atminė”) ir emocijų (Janikės!) saugotas nuo nelaimės, veikėjas,ignoruodamas angelus sargus, turtėjo inertiškai, tarsi nė negirdėjęs apiegrožį, meilę bei kitokius sunkų darbą puošiančius pobaudžiaviniusromantiškumus. „Ėjo sunkiai, dideliais žingsniais: rodėsi, kojųnepavelkąs”, – jau išvaizda simbolina žemės kurmį (Kurmelis!). Vedęs nežmogų, o, kad daugiau apsikvailintų, turtą, ne tokį, kokio tikėjosi(„Kamša, berods, didelė, bet kaina visai maža”), veikėjas, kaip ir Katrė,veikiai stulbsta nuo netikėtumų. „Žiūri – katė pieną belakanti, kamaraprišnerkšta, puodai pripelėję, sviesto lauknešėlė atdara, <…> žiūri – jošeimininkė išvirtusi lovoj”. Rašytoja ištisai šiurpina išsigimėliškumais.Įsidėmėjęs Marcės juodus marškinius, kai su piršliu buvo atėjęs į jų namus,nevalyvumą („Palubiais voratinkliai net per nosį braukia. <…> lova juodair sujaukta. Pasieniais prišnerkšta nereikalingų skarmalų ir šukių”),turėjo ko nors panašaus tikėtis ir po vedybų. Tačiau per daug užsidegėturtėti ne darbu, o kraičiu, tad neteisino nepateisinamo – netvarkos išapsileidimo. „A, – mąstė, – tegul Janike sėdėtų tokioj supuvusioj troboj,pamištų ir jos gašumas, nustotų dantis rodyti. O ta, žinoma, kitokia. Betgeresnėj vietoj švelniau apsidarytų. <…> Prastesnė ar dailesnė merga, manvis tiek, by tik pinigų gaučiau.” Tikėjęsis gerumu įveikti blogį, kapituliavo prieš jį nusigerdamas, kaipKatrė – išoriškai apsileisdama. Abiejų apsakymų moralas vienas ir tas pats:nereikia klysti, o jei kartą, gyvendamas iliuzijomis, neapsižiūrėjai, turitaisyti padėtį nepaisydamas viešumos. „Vedybos visam amžiui… br-r-r!”, –Kurmelio, baigiančio perleisti per gerklę auksines rankas („Kad nagai, tainagai!..”), frazė geriau už detalizavimus neigia vedybas kaip instituciją.Apsakymuose „Neturėjo geros motinos” (1895), „Topylis” (1897), sprendžiantiš biografijos, asmeniškiausiuose, irgi pavaizduota neviltis, kai vienam išsutuoktinių – visos teisės, kitam – pareigos. „Per keletą varstų nuo sodos, pamiškėje, iškartose, stovi trobelėsiaura, aukšta, lentiniu stogu apdengta, baltu kaminuku pagražinta. <…>Asla negrįsta, šlapia. <…> Pasieniais sustatinėti ant padėklųmaišgalėliai su bulbėmis, pelais, grūdgalėliais, miltais <…>. Po lova dvivištos uždarytos. Greta lovos, ant linginės, pakabintas lopšys”, – aprašasskurdo, aiškaus be papildomo komentaro. Ir štai į egzistenciją, kuriojeketurių vaikų motina sukasi kaip įmanydama („lingavo lopšį. <…>Negalėdama užlinguoti kūdikio, paėmė ant rankų, vėl lingavo, globstė,bučiavo, glaudė prie savęs, niekaip neįdavė peno. <…> sukūrė ugnį,
susodino vaikus prie šilimos, paėmė kibirą, nudaužė ledus, išėjo nešina.Kol prisikasė prie vandens, kol iškėlė taip giliai su kobiniu, kol parėjo,– užtruko valandą”), įžengia medžiotojas su šunim („tata, tata parėjo!..”),ne įžengia, o jaukia tvarką ankštybėje („užuodė ant lentynos lašinius ir –kaip šoks ant indų! Užkliuvo grandinis už suolelio, nuvertė vaikus į aslą,nudulkėjo rakandėlė miltų ir pieno puodelis nuvirto ant lentynos”). Šeimosgalva, nenumatęs gyvulio elgesio, aišku, apmaudauja ant žmonos, ir vėl, netiek apmaudauja, kiek plūsta kasdienybės ir taip nualintąją ikinesitvardymo: „Biesų ištiža! Apsikrovusi indais rėpsos!.. Gėdos neturi –neapvalyti trobą! Prismirdusi, prirūgusi, šalta, negalima tvertis parėjus!<…> Būtumei verčiau lig maža nusprogusi, nė akimis būčiau nematęs!..”Žodis po žodžio įsiplieskia barnis, vyrui irgi sužinant nuomonę apie save:„Beproti, tu beproti! Nebesižinai, ką bešnekąs!.. Lygu tu negirdėjaišimtais sykių, jog vaikas serga?!. Pereitąją naktį akių nesudėjau. Nors tumiegojai, vienok ne smerčio miegu: turėjai justi, kaip vaikas čirpė ne savobalsu. Tau išeinant ar neprašiau kokios pagalbos rūpinti? Medžioklėsnegalėjai apleisti, dar parėjęs keiki, įmanytumei mane su visais vaikaisprakeikti!” Nors ir būdamas valdoviškas, turi bent kiek įsiklausyti ir įkitą („Vyras, taip įspėtas, nutilo šūkauti, bet patyliais vis keikė,apmaudavosi, nė pats nebesižinojo ko”), bet tik iki momento, kol naujasnetikėtumas, šį sykį esminis, neišmuš iš ką tik įgytos pusiausvyros: – Jėzus Marija, Vincelis jau miršta!.. Tėvai, dek žvakę, skubėk! mumsbeveizint vaikas be žvakės numirs!.. Vyras, kaip elektros užgautas, krustelėjęs pašoko, puolė iš užstalio,suklupo asloje, mažne parvirto; pripuolęs krito ant vaiko ir jaučio balsupradėjo baubti. <…> Per tave vaikas miršta!.. Maželėlis tas mano!..Neturėjai geros motinos!.. Vis vien kalta toji, kuri kantriai ir ištvermingai aukojasi šeimai.Padėtis be išeities – kitaip nepavadinsi situacijos, kurioje vienas kankinakitą negalvodamas, iš įgimto egocentrizmo. Dvaro kambarinė Zosė, laukianti kūdikio nuo medininko Topylio, niekodaugiau netrokšta kaip vedybų: „Tegul visas pasaulis šauktų, jog jisainebus geras pačiai, nieko nežiūrėsiu, nieko, kad tik imtų! Steigčiaus kiekbeišgalėdama jį nulenkti, klausyti, slaugyti, mylėti… be galo!.. Ir jismane tuomet mylės!” Veikėja, kaip ir kiti ciklo naivuoliai, tikinti atpilduuž gera, netrukus nusivilia iliuzija. Ne be geranorių (ponios, vežiko)pagalbos ištekėjusi už svajojamojo, ištisai mokoma: – Kas čia do per pasiuvimas?! Pfu! – spjaudė Topylis, vartydamasmarškinius. – Rankovės – kaip terbos, kvaldai – kaip sijono, apykaklės –kaip vėdarai… Kad nemokėjai, reikėjo manęs pasiklausti, būčiau pamokęs poformos pasiūti. <…> Mesk po biesų tą ožį, bo kad spirsiu, tuoj į smulkiustrupinius supyškės!.. <…> capt knygas pačiai iš nagų, švilpt po lova… – Pustodomka! Žiburį deginti dėl tokių glupstvų! Pasiimtumei darbą!.. <…> Zosei suspaudė skausmas kaip su replėmis širdį, net prakaitas jąapipylė. Ilgai, ilgai klūpojo, suglaudusi delnuose veidą, prieš paveiksląNukryžiuotojo, karštai melsdama sau kantrybės… Šauksies ar ne, kad kas padėtų, niekas negelbės, kol pats netaisysiklaidos. Netiesiogiai nuteikinėdama skyryboms, Žemaitė pirmoji lietuvių prozojesantuokinę laimę ironizavo kaip nerealią, tik apsakymuose „Sutkai” (1897),„Sučiuptas velnias” (1898) įrodinėdama priešingai: vyras ir žmona sutaria,kai abu vienodai dirba, užjaučia vienas kitą nelaimėse, vienamneatsispiriant gundymams tariamomis materialinėmis gerybėmis, kitas budriaisaugo patikliąją, atleisdamas slapukavimą kaip ateityje nebekartotiną ydą.

Kunigija

Debiutavusi 1894 m. pabaigoje, 1895 m. Ūkininko 10-me numeryjeišspausdino apsakymą „Kaip kartais kokioje klebonijoje einasi. Tikrasatsitikimas” (1894) – naujos kūrinių grupės pradžią. Jame vaizduojamasparapijiečių gailesys, kai iš miestelio iškeliamas, jų akimis, idealauselgesio kamendorius („jo lipšnumas, prilėgnumas prie žmonių – negaliapsakyti”), iškeliamas neteisėtai, klebonui pataikaujant gaspadinei –tikrai seseriai {„Vis per tą, antai matei, sėdėjo suole pas pereinamąjązakristiją, dar stiklus užsimovusi, skersomis į žmones blikt blikt – žiūribaltomis, ketinau maut į snukį!..”). Apsakymu teįspėti klebonijasvaldantieji, kad būtų reiklesni savo pačių giminėms, patologiškiemsintrigantams, labiau įsiklausą į pašaliečių nuomonę apie galimąpriešinimąsi savivalei: <…> moters, senės, ir tos, kaip vabolės klebonui į akis lįsdamos,šnabžda: „Ar tu misliji, kaip Kolainius kad suėdei, ir čia taip pavyks?Nemislyk, to nepadarysi: nepečėtys bažnyčios dėl tavo mergų… Veizėk, tikvarpai tuoj nukris”. Klebonija patriarchaliniam valstiečiui – išorės ir vidaus harmonija.Kai nedorina (piktina mažutėlius), yra nereikalinga, net žalinga. Rašytoja,tariama antiklerikalė, o iš tiesų – katekizminių tiesų propagandistė, iškunigijos, kaip ir dvarininkijos bei inteligentijos, reikalavo pavyzdžioaplinkai. Iš tų, kuriems daugiau duota, daugiau ir laukiama. Apsakymas„Kunigo naudą velniai gaudo” (1902) – išsišaipymas iš liguisto turtėjimo,panašiai kaip cikle „Laimė nutekėjimo”. Miršta ilgametis („Sako, keturiasdešimtis metų čia išbuvęs”) vietos klebonas, nesunku suprasti, pertekęsgėrybėmis. Jos ir aistrina svetimuosius, kol giminės („Zavernienė, tikraklebono sesuo, ir jos žentas Kirylius”) nesusiims sau. Grobiama ir slepiamanuo tikrųjų paveldėtojų visa, kas papuola po ranka, vaidmainiaujant, esąvogti iš kunigo ne nuodėmė („Kunigo naudą reik suvalyti… be grieko, benieko”). Vagystė yra vagystė, sakoma tarp eilučių („pirmas – liepimas,antras – patarimas… lygu nekalbi poterių?”), įtaigaujant, kad geriauneturtas negu jo kurstomos nedorybės. „Nauda”, neišgelbėjusi nuo mirties(„Trečią jau šiandien daktarą parlakino <…>. Nė penki nieko nepadarys,jeigu žadėtoji valanda ateina”), sąlygojo netradicines budynes: A Jėzau! A Jėzau! Tokiu staigiu mirimu! Ką tik šnekėjo, užsimerkė – nėkvėpti.. <…> Taip verkdama, rišo į skepetą priegalvius, staltieses, kątik besugreibdama. <…> Gaspadorius ritino grūdų maišus iš svirno. <…>Onikė, išmetusi šeimininkės ryšį už tvoros, užpuolusi ant sklepo, puspaltįlašinių išmetė pro langiuką. Kunigijos antievangelizmas (greičiau kupranugaris pralįs pro adatosausį, nei turtuolis pateks į dangų) ironizuotas ir pasakojimuose„Kanauninko laidotuvės” (1902), „Šv. Jurgio aukos” (1905), „Kelionė įŠidlavą” (1906), „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai” (1909), „Nelaimė”(1910), kartkartėmis įgeliant ir už politikavimą, atseit ne atbaidantį nuobedievių, o jais sudominantį: Trys pamokslai viena diena <…>. Vis kitas kunigas sako, bet niekodaugiau neišgirsi, kaip tik – socialistai, jų negeri raštai, bedieviškosknygos ir „Naujoji Gadynė”. <…> Turbūt šiandieną kunigai iškeikė „NaująjąGadyne”? – juokėsi knygininkas. – Turėjau du šimtus numerių, visusišpardaviau… nebeturiu („Kelionė į Šidlavą”).

Dvarininkija

Kunigija – nesimpatiškas luomas dėl pašaukimo (tenkintis mažu)nepaisymo. Panaši ir dvarininkija, tebeniekinanti ne sau lygų. Apsakyme„Tinginė” (1902) bevardė ponia neatsigaili savęs („Vandens! vandenskolonsko!”), lankiusios susirgusią darbininkę („troboj drėgna, tamsu, šalta<…>. Ligonis guli šiaudais aptekusi, neišmanyti, kas pagalvė, kas paklotėir kas jos marškiniai – kailiniai ar miliniai”), įsižeidusios dėl daktaro(„Toks gražus, toks ideališkas”), nepriėmusio kvietimo „į rūmą” („Kamiškasdarbas…”). Autorė šaiposi iš savimylos, taip ir neperpratusios tinginepravardžiuojamos moters kaip per sunkiai, ne pagal amžių ir lytįdirbančios: <…> metas po metų šeimyna jos didinosi, o sveikata mažinosi, todėlkas kartas vargiau paliko. Nebeturi laiko, o kartais nebetenka sveikatos nėtų pačių skarmalų nusiskalbti arba aplopyti. <…> Šeimyna didelė, daugreikia suvalgyti; paprastos ordinarijos jiems neužtenka; todėl Burokienėėmė vyrui įkalbinėti, kad apsiimtų skerdystę, sakė: „Gausim pusantrosordinarijos, gal duonelės nebereiks pirkti, nors dirbsim sunkiau, bet irturėsim daugiau”. Ponia, atsakinga už samdinę, autorės akimis, kalta supratingai beikantriai jos neslaugiusi. Penkių nedidelių dalių apsakyme „Pasiklausymai” (1902) veikia Beržėnųgrafas Čapskis, baudžiavos laikų kraugerio bei 1863 m. sukilimo išdavikosūnus, jau nusigyvenęs („Pastogės vėlek antai visų kumetynių, per pamatusšunys lando, o stogai vasarą tik nuo saulės pasislėpti, o nuo lietaus –uždangos nerasi… <…> Ten visi ir viską vagia: grūdus išleidžia išsvirno, karves išmelžia, pašarą naktimis neša, bulbes dvaro nukasa…”),bet fanabernas po senovei: Įmanytų žmogų suėsti supykęs: kai paleis gerklę, rodos, kad tavepraris, o kad kiek ko atsisakysi, tuoj su lazda per galvą kaip į šunį.

<…> Buvau metus, vos daturėjau, dabar pro Beržėnus eidamas žegnojuos… Kas daryti tepriklausomam nuo didžiažemio bežemiui, jei pirmasisnejaučia laiko („po kitus dvarus yra labai veizima, kad darbininkamsnetrūktų duonos, trobesiai vėlek gerai ištaisyti!..”)? Gintis ir,nebesibaiminant įstatymo, apsiginti – nevienkartinis atsakas. Kai grafą,talžantį lazda moteris, kaltas tik tuo, kad lankė ligonį, sudrausmina prošalį ėjęs plytininkas („Už ką čia mušies!” – sušuko; grobė už lazdos,išsuko iš nagų”), savivaliautojas kapituliuoja prieš nesitikėtąpriešinimąsi be žodžių („nubalo, išsigando, tik, paleidęs lazdą, pic picpic – ir nukūrė į palocių…”), o įvykį komentuojančios bobos (autorėsterminas!) ne tik jam pritaria („O, gerai gerai!”), bet ir apgailestaujakaip aktyviai nesigynusios bei neapsigynusios:Plytininkas kaip plytininkas,bet tos bobos tai kvailės, – tarė antroji; – mat, nė viena neturėjo proto;buvo keturios ar penkios – ir visos išsižiojėlės; būtų puolusios į akis,nutvėrusios už lazdos, išsukusios kaip plytininkas… Nuža duoti su tapačia! Kame jis būtų provą gavęs?.. Žemaitė, kovotoja iš prigimties, tiek „Pasiklausymuose”, tiek „Dėlpirštinių” (1902) priekaištavo dvarininkijai, kurią, būdama bajorė,intuityviai mylėjo, kad ji nesusivokia istorijoje: nebrangina irypatingesniais, psichologiniais, saitais nepririša prie savęs vertybiųvertybės – gero darbininko. „Prisieis pamažu, prisieis, – tarė vyras subakiais: – jau dabar vietomis darbininkų stokoja… Viengungiai išlaksto įAmeriką, čia tik vieni ženekliai urzikuose vargsta. Kai senieji išsibaigs,su jaunaisiais bus dvarams sunkiau…” Bet ir „senieji”, geriausieji išgerų, dvaruose ilgai neužsibūna. „Vienas iš jaunesniųjų” ponų „sustrielbomis” pasakojasi atleidęs „nieko sau” darbininką už per didelįšiaudų, susiderėtų, vežimą („o taip, rodos, kad daržinės galą veža – neitekinių, nei arklių nematyti”). Neatleidęs godumo kaip nepasitikėjimo juo,įsivaizduojamu geradariu („jiems gyvenimus taisau kuo geriausius”),veikėjas mokomas kantrybės („daug dar reikia, kol perlauši jų neįtikėjimą įponus…”), ypač nuolaidžiavimo smulkmenoms, nes, pasikarščiavęs, pakenksisau ir ūkiui: Ot, dėde, ir turėtumei du trotus: viena, nebetektumei darbininko,antra, žmones nuo savęs atstumtumei; kiekvienas ir kelintoj parakvijojpasakytų, jog tas ponas dėl niekų be reikalo žmogų sužudo, atstatydamas belaiko, – reikia tokio pasisaugoti. („Pasiklausymai”) Ir įrodymas: poniai, išreikalavusiai iš kambarinės „auksiną” už nežiniakaip prarastas pirštines („pasidėjau ant akmens ir prapuolė, kaip į ugnįįkrito…”), dvaro gaspadorius, rūpindamasis savimi, atsisako tarnybos –atsiskaitymo už kiekvieną savininkės pretenziją: <…> ant mano rankų daug daiktų: gelžgalių, virvagalių, visokiųsmulkmenų, ne Dieve kas pražus ar suges, kai man reiks už kiekvieną menkądaiktą užmokėti, nė alga mano nebeišneš; verčiau tuoj pradžioj persiskirti.(„Dėl pirštinių”) Dvaras gyvuos ir poreforminiais laikais, jei prisijaukins samdinį(„norėčiau taip žmogų pastatyti ir pripratinti, – sakoma „Pasiklausymuose”,– kad žmogus mano naudą rokuotų kartu ir už savo, nes, po teisybės, jis jąkruvinu prakaitu uždirba”) – atlaidumas, būdingas apytikriai visai kūrybai.

Valstietija

Iš arčiau ir iš toliau stebėtus visuomenės sluoksnius kritikavo užnesunkiai pataisomas vidines klaidas, dažniausiai turto vaikymąsi,nepaisant proto, pašaukimo. Valstietiją, kurioje ilgiausiai gyveno, irgimokė tobulėti vardan savęs pačios. Dar nebaigusi ciklo „Laimė nutekėjimo”,parašė „Bičiulius” (1898) – vos pastebimą šaipymąsi iš turtingų valstiečiųapsimetinėjimo tradiciškais bei kilniais („Išimkit visiems, visų daliai:kunigo, pavargėlio, pakeleivio, ligonio”), kai skaičiuoja kiekvieną išmaldą(„Ubago tai kąsnis – medus? <…> Dar ko, sviesto? Mat, ubagas sausonesukrims!”), jų vos ne viduramžiško prietaringumo („Šit kokie liežuviai! –rodydamas į pailgus koriukus, – pavydai, liežuviai!.. <…> čia giltinęrodo, – baigė nedrąsiai, – tikras grabas įsiūtas!”). Savanaudiškumas vietoje įsipareigojimų Dievui ir artimiesiems,girtavimas kiekviena nekasdieniškesne proga, pykčiai, kerštai, pavydai,bylinėjimasis nebūnant teisiam, mokslo žinių neveikiamas tamsybiškumas –temos, neturinčios tarpusavio ryšio, įdomios daugiau kiekiu, stiliumi,chronologija. Apsakyme „Kaip tu man, taip ir aš tau” (1901) pirmą kartąpaliestas valstietijos, pavyduliaujančios kaimynui, net giminei, tariamolengvo uždarbio (slapta varomos naminės degtinės) kenksmingumas kraštopatriotams (Jurgiui), nusibaudimas visuotine panieka („Nedovanoti!..Pakarti žaltį! Uždegti!..”). Kūrinyje, kaip įprasta Žemaitei, daug temųtemelių, bet viršų ima bjaurėjimasis negalvojančiu apie pasekmes skundiku.Net žandaras, kuriam, pritaikęs progą, išlieja neviltį dėl jo įnoriųnepaisiusiųjų („čia vienas abivatelis Plikmiškyje varo. <…> nusisamdęgubernorių, būk prie savo vaikų, o tas dabar visos sodos visus vaikus,visus piemenis moko sau lietuviškai rašyti, skaityti ir visokiųbalabaikų…”), baisisi retenybe: O, tai svolač, mužik! – tare sau. – Kiek čia man bus vargo per joliežuvį?.. Čiorts! <…> Kad vienas ant vieno būtų lojęs, svolač, dabaralinėje daug ausų, netruksi nusidėti… čiorts! Varpo, įnirtingai grūmusiosi už sąmoningą tautietį, auklėtinei beveikfiziškai skaudėjo širdį dėl visokių savų ambicijų tenkinimų per valdžiosinstitucijas. Apsakyme „Prie dvaro” (1902), bene stambiausiame Žemaitėspasakojime, veikia neperpratęs savo teisių ir pareigų, tebekovojus su dvarukaip apgaviku ir už trumparegystę skaudžiai nukenčiąs kaimas, ypač jovarguomenės atstovas Cinokas. Autorė išjuokė ambicijas ieškoti teisybėsteismuose labiau pasikliaujant šunadvokačiais nei sveiku protu, pakeliuiužgriebdama ir praturtėjusio ūkininko (Baltaragio) amoralumą: kursto užsave naivesnį teistis be aiškios perspektyvos laimėti įsisenėjusią bylą dėlganyklų, o kai sumanymas žlunga, išduoda tą, kurį įkvėpė neišmanėlio kovai: Na, Baltaragį kas prigaus? Kai tik sustatė protokolą, Baltaragisnuguirino uriadnikui avižų maišelį, gaspadorių prigirdė – ir padirboprotokolą antraip: kad Cinokas vienas keliuką taisęs, o Baltaragiovaikiukai buvę talkoje Cinokui padėti pataisyti. Apsakyme „Jono viršus ant Tamošiaus” (1905) pajuoktas jau neapsukruolio-naivuolio išsiprovokuotas pralaimėjimas teisme, o tinginio,papirkusio teisėjus, triumfas tol, kol ūkyje nenumatytos išlaidos savaipnetransformavo laikysenos: Nors taip džiaugėsi Jonas ir žadėjo veikti Tamošių penkiais rubliais,bet kai priėjo mokesčiai mokėti – trūko pinigų. Be kepurės nuėjęs dovanojoTamošiui priteistuosius penkis rublius, kad tik paskolintų jam dešimtį,palūkų prižadėjo šieno vežimą”. Neįdavinėkite kolonizatoriams sau neįtikusių šviesuolių, nesibylinėkiteiš vidinės tuštybės, nes nukentėsite patys – gąsdino daugiau veikiantį neiprotaujantį kaimą, jį ironizuodama, kaip matyti iš „Bičiulių”, ir užtradicijų profanavimą. Apsakyme „Atminimai” (1901) sūnus, pagreitinęsmotinos mirtį („aklai klausė pačios tėvų, o savo tėvus baisiai paniekino”),metams praėjus, išniekina ir pagalbą jai maldomis: Oje, kad tu neišmanai, Elžbietėle! Nors dešimtį mišių ir egzekvijųužpirk, o pakviestiems žmonėms neduok degtinės, išrūgos vienok! Verčiautegu būna tik vienos mišios, o žmones vaišink gerai – pamatysi, kaip pagirsvisi! – moko antrąją pusę pareigos dėl akių, atsiteisimo su gyvaisiais („Argimus neprašinėja į banketus sodiškai?”), o ne negerbtais net kol gyvenomirusiaisiais. „Gerai darė, kad ir pasimirė! – sušuko kažin kas iš būrio. –Vaikus nulengvino, o mes dabar degtinę geriame! Sveikas!” – tikrasis„Atminimų” tūris: ne pagarba ir meilė per anksti iš gyvenimo išvarytajai, opatogi proga ją dar kartą, pataikaujant degtinės nepagailėjusiajam, teistiuž atseit per didelį reiklumą sūnui („nesūdijant, perdėjo, per daugperdėjo!”), iš tikrųjų aklą gerumą jam: <…> gyvenimą, viso pilną, be jokios skolos, pavedė Stepui <…>.Patys Krukiai įsitaisė sau mažą kambarėlį priešininkėj, išsiėmė išimtinėlę,atsitraukė nuo viso ko, leisdami Stepui vesti moterį ir ūkininkauti. Gyvenimas neidealėja nuo demonstratyvaus kilnumo, atvirkščiai,išsigimsta: Kokį turėjo pelną iš tokių atminimų mirusios vėlelė, negaliu žinoti.Gyvieji iš to susirinkimo vaikščiojo kuone per visą savaitę perkliokę,išblyškę, raudonomis nosimis, užgriuvusiomis akimis, guodėsi galvomis,graibstėsi gerti kokių norint rūgštimų, – rašytoją, pajuokusią tradicijas kaip dingstį neeilinėms pramogoms,linksmino ir atsistiktinumų fatalinimas. Apsakyme „Stebuklai” (1902) lyg ir nuosekliai vienas po kito baudžiaminukirtusieji klevą su „Kristaus mūka”, šventenybe, saugojusia medį nuokėsinimosi į jį: savininkas staiga miršta, kirtėjas įkiša į kuliamąjąranką, uriadnikas, pirkęs klevą, persišauna koją, vežusysis rąstą įlentpjūvę gąsdinamas pūgos. Logiška, tačiau tik pavieniams mistikams

(„Visos tos nelaimės iš to klevo <…>. Juk tas klevas turėjo šopuką suDievo mūka!”); dauguma antgamtiškumus realina: Mat, begaliniai stebuklai! Kad girtuoklis įlindo į mašiną arba kitasnenusimanydamas persišovė koją, – juokėsi kiti: – ir tamsta kuomet pasigerkgerai, patvoryje pagriūsi į pusnyną, ir bus stebuklai! <…> Seniejižmonės, o labiausiai bobos, tebėra prisirinkę visokių prietarų, burtų, –atsiliepė jaunas vyrukas iš šalies. – Jaunųjų nebeapgausi!.. Ar tikrai? – tyrė pasigyrimą apsakymu „Nuo audros palindus” (1909),vienu įstabiausiu žemaitiadoje. Pakeleivis ponas („vežimas, pora arkliųpakinkytas”), užkluptas audros, įsuka į mažą dvarelį ar ūkininko vienkiemį,kur stebisi („ypatingą reginį pamatė”) keistuoliškumu: Boba – gan stora, raudona, dikta, pilvota, dar nesena, <…>atsistojusi, įsiręžusi aslos viduryje, ranką iškėlusi, į vieną ir kitą pusęžegnoja. Aplink ją klūpo, papurusiomis galvikėmis, mažesnių ir didesniųvaikų krūvelė; vienas vaikas skambaliuką skambina. Ant stalo dega gramnyčiųžvakė. Troba dūmų prirūkyta, kvapas kaži kokių sudžiūvusių lapų. Pono paprotinta, kad „prieš audrą ar griaustinį nedidelis ginklasmalda”, kad „yra tam tikri išradimai, yra įtaisai, kurie nutraukiatrenksmus”, veikėja nė nereaguoja į išmintį iš šalies: Viskas niekai prieš Dievo galybę, viena malda tegalima gintis ir nuopiktos dvasios <…>. Pone Karaliau, Dieve Abraomo! Dovanok mums ororamumą, o atitolink audras. Pamaldžiosios vyras, linksmuolis iš prigimties („po kiekvieno pasakytožodžio vis juokiasi”), netiki apeigomis prieš konkretybę („Visuometmeldžiasi, o griaustinio dėlto nenusuka: jeigu užėjo, ir užėjo…”), betdaugiau priešgyniaudamas žmonai („Je, bėda, mano pati tuoj maldai klupdo”);jis – ne mažesnis, gal net didesnis už antrąją pusę viduramžininkas.Pasakojasi svečiui, kaip, medžiodamas pelkėse antis, šovęs zuikį,nenušaudamas: Aš susidėjęs pliaukšt, tas, kaip nieko nejaučiąs, kemėšt kemėšt įšalį… Aš iš antros pliaukšt! Atsisėdo, dar pasiklausė, ir nuėjo. <…>Dar daug sykių jis man po kojų painiojosi… Ateis iš lauko pusės, sausąjįšoną man atsukęs, ir nueis į Dumbres; po valandos vėl iš tos pačios pusėsateis ir nueis į Dumbres. Aš vis po du šūvius supilsiu, ir nieko. Antgamtiškumą („kartais atsitinka navatnų atsitikimų”) aiškina topaties luomo (dvariškių) atstovai: „Dumbrių dėdė, Dumbrių dėdė tau pasivaidino; tas ne zuikis, betvelniukas buvo, mat, gaišino tave, kad nenueitum į bažnyčią”. Burtas papildomai nekomentuojamas; šviesuolis iš jo pasijuoks, otikintysis ir toliau tikės („Turbūt ir sapne jam velniukai prisisapnavo”). Neretai pavadinama metraštininke, Žemaitė reagavo ir į politinesaktualijas: inteligentijos aukojimąsi idėjai, jos ir šviesesnių kaimiečiųpersekiojimus už draudžiamą spaudą, į rusų-japonų karą, streikus dvare,moters beteisiškumą šeimoje, šelpėjus ir šelpiamuosius Pirmajamepasauliniame kare, aukų rinkimą Amerikoje.

Inteligentija

Apsakyme „Prie užvertos langinės” (1897), skirtame P.Višinskiui,Žemaitė laipsniavo klausimus – atsakymus („O ką jis rašo? <…> Tad ką gijis rašo?”), nuo savęs patetiškai apibendrindama: Kaip kibirkštėlės iš tamsenybių lekiate į padanges, glaudžiatės įkrūvą, stelgiatės sužiebti gaisrą ir nušviesti tėvų žemės tamsybes. Nešajus turbūt savo sparnais — aukštybės erelis, artimo meilė. Mylėdama inteligentiją, išvedusią ją į visuomenininkes, šią atviraiidealino, kaip dažnai būna per daug jaudinantis, abstraktokai. Apsakyme „Motinėlės ašaros” (1902) tęstas „Prie užvertos langinės”motyvas apie ryžtą ir valią nepalūžti net po Sibiro („Sutrukdė mane…supainiojo mano brolį, nukankino dar keletą: penktą ir dešimtą pražudė, obene valios išnaikinti šimtus ir tūkstančius mūsų darbininkų?”), o „Dukankintiniai” (1903) vaizduojamas Sibiro į šmėklą paverstas („Žandaiišsikalinėję, dantys juodi, išgedę, lūpos nebesučiaupiamos, akys įdubusioskaip šuliniai, iš duobių obuoliai apmirę blyško”), bet tebestiprios dvasios(„Nors mane žudė, sveikatą atėmė, niekas nebepažįsta, bet aš džiaugiuosi,kad lietuviai vis daugiau skaito”) knygnešys Cipras Batutis, jo mokinysvalstietis Tekorius („svajojo su Cipru į Prūsus keliauti”), nukentėjęsatsitiktinai (nuo žandarų persigandusios motinos pieno mirė pirmagimis),bet, nesunku suprasti, po nelaimės talkininkausiąs pirmtakui: Iš pradžios Batutis pasirodė jam baisus, labai negražus, nenorėjo nėžiūrėti, dabar priešingai: nenori nuo jo nė akių nuleisti, rodos, trauktekas prie jo traukia. Jo žodžiai smenga stačiai į širdį, žadina, judinajausmus ir kaip nuodais arba limpančia liga užkrečia klausytojus kerštu.

Karas

Baudžiamų neadekvačiai nusikaltimams („Kokia čia jo kaltė? Ne tokius,žmogžudžius, arkliavagius, paleidžia”) rašytoja ne tiek gailėjo, kiekkurstė iki paskutiniosios kovoti už spaudą lotyniškomis raidėmis, tuo tarpupašauktuosius į rusų-japonų karą apverkė kaip nelankstaus įstatymo aukas.Šešių nedidelių fragmentų pasakojime „Mobilizacijos pasekmės” (1904)pavaizduotas našlys, nežinąs, kaip pasielgti su trimis mažamečiais vaikais(„vajauna disciplina: prisiėjo tau, ir stupai!.. be kokio atsisakymo, norsčia tėvas, motina mirtų – karės laike nesižvalgysi”). Nutaręs paliktilikimo valiai („Bešvintant išeisiu”), persigalvoja, kai išbunda didysisvaikas: Tetulei, tetulei, kur eini? Ajei, tetulei! – badu mirsime!.. <…>Suspaudęs peilį, užsimerkęs akis… Šveist vaikui po kakleliu!.. <…>Akimirksniu parėžė ir antrąjį. <…> pripuolė ir mažiuką parėžė. Panašios melodramos ir kituose penkiuose fragmentuose: jaunavedei,turinčiai pusės metų sūnelį, „iš gailesio” sprogsta širdis, kaiatsisveikina stotyje su išvežamu „į karę” vyru; miršta motinėlė,sužinojusi, kad jos senatvės paguodą, tik ką grįžusį iš kariuomenės, vėlvaro atgal; penkių mažylių motina iš įniršio, kad mobilizavo jos beveikinvalidą vyrą („Vos bepasivalkioju kojomis… strėnas, rodos, šunys ėda”),veža vaikus „pakratyti karaliui”, kaimynų ir paties vyro įkalbėta, grįžta,bet mirtinai peršaldžiusi silpnesniuosius: „Dvejetas išvažiavo paskuitėvą”. Neturtėlis, vedęs tokią pat, didžiausiomis pastangomis „per keleriusmetus susitausojo į porą šimtukų”, kuriuos, dar išsipardavę, ką turėjo,paklojo atleidimui nuo mobilizacijos: „Sukis dabar, Jurgeli, kaip iš pogaisro!..” Valstietis, sukalėdojęs „nuo visų žydų” reikalingą sumą, dumia įAmeriką, palikdamas didžiausioje nežinioje šeimą: Žydai nebepaliks duonos nė grūdo <…>. Penki auga – visi maži, visusmaitinti! <…> Kiti iš Amerikos dar parsiunčia spasabo, o šis!.. Čiaskatikas kišenėje nesiliovė nepragertas, o ten kas draus? Karas – prakeikimas turintiesiems gausias šeimas, karšinamus tėvus. Jis– ir Dešimties Dievo įsakymų nepaisymas. Apsakymo „Kam ir už ką?” (1917)valstietis Bulvinis, pašauktas į rusų-japonų karą, klausia klebono, ar negeriau Amerika nei mirtis, išgirsdamas vos ne šventojo karo imperatyvus: Žinai, japonai pagonys, netikėliai, ant mūsų užgulę, bažnyčias daužytų,kunigus naikintų, tikėjimą griautų. Reikia gintis, galvas už tikėjimąguldyti… žinai…. Demagogo ne itin įtikintas („Kokiame nepasvietyje tie japonai, ką čiamums padarytų, kaip čia pasiektų?”), valstietis užmuša norėjusį su juobrolautis („šneka kaži ką, žiūrėdamas į akis, juokdamos”) priešą, beveikvaiką, iš kunigo per išpažintį išgirsdamas vėl įtartiną nuodėmės atleidimą:„Tik vieną… Tai, sūneli, ne griekas… gailėkis už nuodėmes, muškis įkrūtinę, duosiu išrišimą.” Tikėjusiajam be išlygų tariamais Dievovietininkais žemėje neliko nieko kito, kaip ironizuoti save, mirtinaisužeistąjį: „Štai tau Dievo maloninga valia! <…> Plaukas nuo galvosnenukris… o čia ir kojos.”

Revoliucija

Autorė juokino, kaip ne sykį teigta, liūdėdama: nelaimingi tie, kuriepatiki ne savo, o svetimo, aprioriško pataikautojo, protu. Nuo 1901 m.įsidarbinusi ekonome V.Putvinskio dvaruose (Graužikų, Šilo Pavėžupio),sprendžiant iš laiškų sūnui Antanui į Ameriką, susocialistėjusi, neidilino1905 m. revoliucijos, atvirkščiai, smerkė už sudrumstus nerealiomisteisėmis protus. Apsakyme „Streikai” (1905) nedidelio dvarelio savininkas,„aštuonių dešimtų metų senelis”, daro visa, kad įtiktų darbininkams: <…> turi išsirašęs daug laikraščių, ir jiems dalija. „Žarija” visųgeriausiai jiems patinka: ten daugiausia rašoma, kaip skriaudžiami, ką kurbeveikia darbininkai. Mūsų vaikinai žino, kiek algos imti metams – nuo 60iki 80 rublių, žino, kiek poilsio per dieną reikia, žino, kuomet kelti,kuomet gulti, kiek valandų dirbti, kokio valgio, kaip gero kambarioreikalauti – viską tą jie žino ir pildo. Vos vos nesustreikavusieji iš besąlygiško įnorių tenkinimo pagaliaususivokia bendrybių apgauti: Vyručiai, kaip sau norite, jūs esate be galo tamsūs. Beskaitydami

laikraščius, išmokote tik nuo kitų reikalauti, o to nesupratote, jog irpatiems reikia, kad ir trumpai, bet sąžiningai dirbti.

Moterų teisės

Moterų teisių, lygių vyrams, aktyvistė (dalyvavo pirmajame lietuviųmoterų suvažiavime Kaune 1907 m., tokiame pat Rusijos moterų suvažiavimePeterburge 1908 m.), Žemaitė, anot 1910 m. parašyto apsakymo iškalbauspavadinimo („Gera galva”), smaginosi iš išpuikusių, suėmusių šeimojevaldžią į vienas rankas vyrų („Ko jums trūksta – man rūpestis, ne tau! Ašpats nupirksiu”), žmonų, įsidrąsinusių veiksmui (slapta pardavinėja grūdusJoškiui), pergudraujamų lyg kvailių paskutinių: Drūktenis kieta ranka, gera galva visus suvaldo vienas. Be jo žinios nėkojos niekam į klėtį, raktas dieną naktį ant gembės. O dėlto duonelėsniekaip nebesuvaldo – bėgo, bėgo jam iš nagų, kol visiškai išbėgo <…>.Drūktenis per gerą galvą nusmuko, o Joškis gal per kvailumą pakilo. Dabararkliu tokiu važinėjasi, kai aną metą Drūktenio buvo sartukas.

Saulėlydis

Pirmojo pasaulinio karo metais gyvenusi Vilniuje ir talkininkavusi,šelpiant pabėgėlius, feljetonuose „Susirinkime” (1914), „Vėl susirinkime”(1915) išjuokė vyriausiojo komiteto pabėgėliams šelpti rinkimus, kaipklebonų sumaniai, remiantis davatkomis, organizuotus, o pasakojime„Šelpėjai ir šelpiamieji” (1916) išsityčiojo iš M.Yčo vadovaujamo centriniokomiteto pabėgėliams šelpti, atseit, pataikavusio inteligentams. Nuvykusisu Andrium ir Aleksandra Bulotomis 1917 m. aukų rinkti į Ameriką, domėjosi,dažniau iš juokingosios nei patetinės pusės, tenykščių šelpėjų gyvenimu(„Feljetonėlis”, „Iš Kazanės atsitikimų”, „Amerikos lietuvių gyvenimas”,„Piknikas”, „Svetur”), 1921 m. grįžusi į Lietuvą ir apsigyvenusiMarijampolėje pas Bulotas, rašė „Autobiografiją”, kurios nebaigusi, mirė1921 m. gruodžio 18 d. Palaidota Marijampolėje.

Savitumas ir reikšmė

Apsakymų, kaip ir komedijų, stilistika: šiurpinti išsigimėliškumais,rečiau – stebinti ir stebėtis išmintingaisiais, beletristės nuomone,sąlygotais švietimo bei švietimosi pagal visuotinę lygybę: Oi, kaip mokslas reikalingas! <…> Visus žmogaus jausmus išpasakoja,parodo jo vertybę, pažįsti save, žinais žmogumi esąs, lygiu biedniems irbagotiems, atskiri gerą nuo blogo dalyką, gali drąsiai į akis veizėtikiekvienam ponui, nes žinais savo prakaitu juos maitinąs ir rėdąs…(„Rudens vakaras”). Mokyti ir išmokyti žmogų, įsivaizdavo, galima tik konkretumais,geriausiai, išdidintais: Trifonienė būtinai mane kurstė surinkti šiokius tokius atsitikimus iraprašyti grapo dvarą, o prie to prikibyti daktarą su jo locnais darbais iržodžiais ir duoti jam; reiks pabandyti, tik bijau perdaug prastai parodyti,o jau mano tokia mada, – rašė 1896 m. lapkričio 3 d. laiške P.Višinskiui. Be reikalo baiminosiaprioriško tikrovės juodinimo; kritikavo, tiesa, daug, beveik viską, kaspakliuvo į tikinčios persiauklėjimais bei juos poetizuojančios beletristėsakiratį, bet tik kaip iš prigimties linksmos bei gyvastingos. Moralizuotipajuokiant, verčiant įprasta netikėtu – Žemaitė geriausiuose savopasakojimuose, tarp jų ir debiutiniame. Milašis, įsikūnijęs atsargumasprieš kam nors ryžtantis, skaičiuoja ir skaičiuoja Gumbakio berno Kazimiero– galimo žento – tariamas ydas, svarbiausia, išlaidavimą., įtaigodamas, kadyra nepakeičiamas bei nemanęs keistis tamsuolis. Iš tikrųjų autorėtesilinksmina iš vaidinančio prisiimtą vaidmenį (provokuoti diskusiją)herojaus, kad skaitytojas nesuklystų, vertindamas jį be potekstės, šiąakcentuodama: „Na, kad tu mums išpeikei Kazimierą! – juokdamos atsiliepėpati. – Bepeikdamas kuo didžiausiai išgyrei…” Būtent, atkreipęs dėmesį įpagyvenusiam ūkininkui vos ne stebuklą – rūpinimąsi kitais daugiau neisavimi: Žiūriu – ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis. Pasitikęs nubučiavomotinai rankas, seserikes numylavo, nuglamžavo. Tuojau vienai ištraukęsdavė knygelę, mažajai kukavinį ražančių <…>. „Matušėle, aš tau akiniusnupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių”. Ir nusivedė motiną priepauparių… Mat, tariau, kur Kazas savo algą padeda! Milašis, artistas momentui, išgiria priešybę, ją dėl akių supeikęs, tuotarpu Leonas Pagirys (pavardė!) apsijuokia normaliam žmogui slėptinomisnuodėmėmis: išgėrimu bei skandalu viešoje, net iškilmingoje vietoje –valsčiaus sueigoje: Nulėkėm pas Strolį – tas neduoda arielkos pirma skodo… PaskuiBerkiukas įvedė mudu į kamarą per stadalą, išmovėm trejetą pusbutelių vienudu – ir nuėjom į sielską… <…> pamiršau kepurę nusimauti, stačiaipriėjau prie pat stalo… Pišorius sušuko: „Što tu takoi!” Ašpasidrąsindamas atsakiau: „Levon Pagir, vaša visoka parodije!..” Pabalinoakis kaip velnias, šaukdamas: „Peštuk, u kalodna!” Vyrai pradėjo manestumti, mažne pavirtau, mat, arielka apsėdo… Ledva jau Statkus pripuolė,nutraukė man kepurę, nutildė pišorių, prižadėdamas magaryčių <…>. Kadrėžėme, tai rėžėme! Aš pusantro rublio prapitlijau… Pasakojasi nuotakos, į kurią pretenduoja, namiškių akyse nenatūraliai,apsimesdamas kvailesniu nei yra; autorė per jėgą, ignoruodamapsichologiškumus, gyvina, įvairina pasakojimą. Ir tikrai: savo varduneatkursi tikroviškumo taip, kaip herojaus, tegu ir keistuoliško. Komindamasituacijas ir veikėjus kaip būdą per daug nesurimtėti ties gyvenimotragika, rašytoja laikui bėgant šmaikštavo kur kas stambesniais mastais neidebiuto. „Marti” ir „Petras Kurmelis”, chrestomatiškiausi ciklo „Laimėnutekėjimo” pavyzdžiai, – ištisi teigiamo neiginiai. Veikėjai, sugeriausiais ketinimais einą į iliuzorinę laimę už pinigus, vis tiek jųnerealizuoja, nes autorės iš anksto pasmerkti beprasmybei – kovai sunegalvojančiaisiais apie kitus ir nemanančiaisiais to daryti, nes yraįsitikinę, kad gyvena taip, kaip reikia, yra net pavyzdingi. Pasakojimai irsukomponuoti kaip išorės ir vidaus kontrastai, tyčiojimasis iš begaliniožmogaus dvejinimosi bei elgesio pagal reikalą. „Nieko neveiksi, matušėle, reik leisti Jonukui vesti”, – pataikaujatėvas Vingis antrajai šeimos pusei ne iš įgimto švelnumo, o, autorė patisau šypsosi, prispirtas bėdos: Negali niekur nė nosies iškišti, labiausiai karčiamoje, kai apstos,vienas – palūkų, kitas šieno, pasėlio; kitas vėl kaip velnias prisispyręskamantinės: „kuomet atiduosi? kuomet atiduosi?”, rodos, kad nieko daugiaunė šnekėti nebemoka. Veikėjas pasipiktinęs, kaip galima jį taip neužtarnautai skriausti,kada karčema – neišvengiamybė: Kažin kaip nenorėtumei eiti, bet kai apstos mieste, tai nemitęs turivestis puskvortės. Bepigu dar, kad to užtektų. Tas prie to, tas prie to,beveizint į kelis butelius įvarę <…>. Neaiškinama, kodėl veikėjas geria, suprantama, iš bevališkumo, kaip irnoras nevadovauti ūkiui („Atiduosiu gyvenimą, tesižino vaikas”), vėlnesunku suprasti, dėl asmeninės laisvės ir traukos karčemai. Vingienė –kitokia: įsikibusi į šeimininkavimą kaip vienintelę egzistenciją: „Kaipgis,kaipgis, to betrūko! Atiduok viską, paskui vaikas bevedžios mus už čiupros!Aš neduosiu, neužleisiu, kol tik gyva!” – šaukia, pirmą sykį pasakojimemotyvuodama vyksmą: neįsileis marčios kaip pagalbininkės darbuose, juobavyro vienvaldiškai įteigtos: Na na na, tarškėk netarškėjusi kaip žydo ratai! Gyvenk, gyvenk!nepaduok, o kai ištaksuos skolininkai, bus tau šmikšt per dantis. <…>Tuoj gauni į snukį! Kaip sakau, taip ir bus. Detalių detalės iš pirmo žvilgsnio, lyg ir plečia tekstą kaip tiksląsau, bet įsižiūrėjus – psichologina užuolankomis. Vingis ir Vingienėneslepia, kad marti jiems reikalinga tik kaip gelbėjimasis iš varžytinių(„iš kaktos sviesto netepsi, by tik šimtus paskleis, kito nieko nereik”),todėl pagrįstai niekina į spąstus neapdairiai pakliūsiančiąją, iš sykiobaidydami ir gąsdindami savimi, amžinai besiriejančiais, bet tik kolneplanuoja akcijos prieš tekėjimą ir tekinimą ne iš meilės („Tėvas tonežiūri, pinigus tik kala ir kala; apkrovęs šimtais tą savo pajuodėlę,iškiš kam nors”). Vingiai nebūtų Vingiais, nesiaukotų kitam, žinoma, savopačių akimis: „Pats galėtumei imti Katrę, tokia juoda, ir akys kaipvabolės, o prie to dar ir sena, už mane šmotą vyresnė. <…> Paseno, onenutekėjo, tai jau žinok, jog nėra doros; neimk, nereikia tokios! ardoresnių mergų nėra sviete?” Autorė juokina išsireiškimais ir situacijomis,neatsidžiaugdama transformuojamomis prasmėmis. Pasitarę ir nutarę, kaipapgaus neįžvalgiuosius, Vingiai realizuojasi ne vien žodžiais. Vestuvės –parodija tautosakinių. Užuot sveikinusi įžengiančiąja į namus su duona irdruska, Vingienė gelia iš jau žinomo puikavimosi nesamybėmis: sūnumi, perjaunu ir per puikiu nuotakai, šios tariamu nedarbštumu: Kas galėjo tikėtis, jog Katrelė paliks mano marti! Kai mano Jonuką vežėkrikštyti, ji vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenėlė. <…>Apdovanojai, dėkui, mus gausiai; drobelė taip plona, čia audėjo austa,

pažįstu tikrai. Nuo pasiryžusiosios nenusileisti antipodei niekur ir niekadaneatsilieka ir pragėrusysis bei gelbėjusysis ūkį bet kokiomis priemonėmis: Maža pasogėlė tavo, menka dalelė! Jonukas būtų ir daugiau gavęs kitur,nes tai vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, kaip iš pieno plaukęs! Į kaliausę panašus jaunikis („burna kaip sėtuvė, nosis kaip už trečiokąagurkas, akys užgriuvusios, galva didžiausia”) savo ruožtu kerštaujavienvaldžiam tėvui, nesidomi jo parinktąja: Atsigręžė ant vyro, tas iš tiesų besnaudžiąs! <…> Priešininkėjeišgirdo miegančių knarkimą. Pralenkusi duris, net nustebo: jos vyrasbemiegąs kaip sluogtis lovoje, kaip kiaulių kinyje, greta su piemeniu<…>. Iškilmė, užsibaigusi vyriausiojo pagyrūno priekabėmis („Mano dvaras,mano geras, o nekviestiems svečiams nėra vietos! Kam nepatinka – laukan!”),taikymai ir neįtaikymai šeimai, kurioje, prisiekusi Dievui ir žmonėms,gyvens be noro, bet ir be drąsos ją palikti – vos ne pasakų siaubas. „Kokia pradžia, toks ir galas”, – logizuoja autorė eigą, nebūtinąprasmei, bet ją įvairinančią ir epinančią. Velykos, šienapjūtė, rugių sėja– įvykiai kaimo monotonijoje, todėl ir išrašyti plačiai, taip, kaipvestuvės, autorei potekstėmis šypsantis iš Vingių ir viso kaimo kontrasto.Kada aplinkiniai susikaupia šventei ir ją menančiam darbui, Vingiaineišsijudina iš inercijos („Ubagai geriau pasitaiso Velykoms neko jūs”),tik Katrė elgiasi kaip visi (išbarsto kiemelį smėliu, nuplauna langus,pervelka patalynę, išsiskalbia be muilo), kaimo žinovių nuomone, ne pagallaukiančiosios kūdikio jėgas: – O tai, žiūrėk, kokį valktį Katrė velka! – rodė viena, – ne tinginė,sesele! Juk čia nevalios jai nėra, o dėlto dirba pašėlusiai, kad bėda! – Ką gi darys nedirbusi? Kad vyras tinginys, pati turi būti darbininkė;visuomet taip yra. ———————————————————————————————————————— – Kentėk, kentėk! juokėsi kita. — Kol saulė patekės, rasa ir akis išės.Tokie dar dikti tėvai; marti dar pirma gali kojas pastatyti, besiplėšydamaviena su darbais. Situacijos keičiasi, bet ne veikėja, iš karto supratusi, kur pakliuvo,bet nieko nedariusi, kad realiai išsigelbėtų, tiesa, maištavusi ir kandžiaiį išpuolius atsikirtinėjusi, bet vėlgi tik tam, kad pasismerktų kaipkintanti į blogąją pusę („Kuo aš pavirtau?! Pasibaisėtų manim irUžkulniškiai”). Išsigandusi stichijos, susitaikė su padėtimi be išeitieskaip lemtimi iš aukščiau („Dievaliau, mano Dievaliau! tokia tai mano laimė,ir nė mažiausios viltelės nėra…”). Beletristė pavaizdavo palūžusią,tesiguodžiančią tik būsima motinyste („pradėjo meiliai svajoti, glaudėsi sumažu kūdikėliu, pagaliau viskas persimainė į sapną”) veikėją, kuriai mirtisgimdant – vos ne stebuklingas gelbėjimasis iš žūtbūtinės kovos su Vingiais,blogiau – tapsmo jais. Kūrinio pabaigoje lyg atleidžiama skriaudėjams(„Do…va…no…kit!.. – vos beišdaužė paskutinį žodį”), lyg pasišaipomaiš nesirealizavusių iliuzijų {„Katrės brolelis gal puskelėje tebebuvo nuodaktaro, kai ji keliavo iš šio pasaulio… palikdama didelę dalį, kraitį,gyvenimą, gerą žemę, tėvelius ir… papunėlius”), apskritai neakcentuojamaveiksmą inspiravusi mintis. Rodomos anomalijos, iš kurių skaitytojas savojėgomis turi darytis galutines išvadas. Žemaitė slapukavo talentingai, betne glaustumo naudai. Mėgaudamasi scenomis, nežymiai moduliuojančiomis vienakitą, pasakojimą daugiau plėtė į šalis nei gilino bei naujino.Kartojimasis, ne visur ir ne visada išvalytas nuo publicistikos sakinys(„Krito skersai lovos, sprogstančią skausmu ir karščiu galvą įkniausė įpagalvį”) – svarbiausios Žemaitės ydos. Blankstančios prieš nenusakomaisodrų, vaizdingą bei gyvą stilių, iškalbingesnes už visumą detales.Vaižgantas Žemaitę pavadino nenušlifuotu brangakmeniu (samorodok). Tokiabuvo tik iš dalies. Įgimtas protas, valia, apsiskaitymas jaunystėje beikuriant subrandino menininkę, ne tik prilygstančią amžininkams, teisingiau,amžininkėms (Šatrijos Raganai, Lazdynų Pelėdai, G.Petkevičaitei-Bitei), betir jas pranokstančią gausesnėmis ir įvairesnėmis temomis, svarbiausia,pusiau rimtu – pusiau juokinančiu pasakojimu, nusižiūrėtu gal iš lenkoA.Wilkonskio, gal iš Moliere’o, bet Lietuvoje nauju, vadavusiu prozą išligtolinio tiesmukumo.

Biografija

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, literatūroje žinoma Žemaitėsslapyvardžiu, gimė 1845m. gegužės 31d. Bukantiškės dvare, Plungėsvalsčiuje, nusigyvenusių bajorų šeimoje. Jokio sistemingo mokslo neišėjo.Skaityti ir rašyti išmoko namie iš tėvo, daugiau pradinio mokslo žinių gavopas turtingą giminaitę. Vėliau mokėsi pati iš knygų.

    1865m. ištekėjo už buvusio baudžiauninko, neturėjo savo žemės, gyvenosunkiai, neturėjo galimybių šviestis. Žemaitė atsigavo tik 1885m.apsigyvenusi pas brolį Usnėnuose, prie Užvenčio. Susipažino su PoviluVišinskiu, kuris, pastebėjęs Žemaitės talentą, paskatino rašyti. 1894m.,būdama 49 metų Žemaitė sukūrė pirmąjį savo apsakymą.

    1911m. Žemaitė apsigyveno Vilniuje, įsijungė į lietuvių kultūrinę irvisuomeninę veiklą. 1913-1915m. buvo “Lietuvos Žinių” ir “Aušrinės”atsakingoji redaktorė. Pirmo pasaulinio karo metu, 1915m. Žemaitė išvyko įPetrapilį kur rūpinosi lietuvių karo tremtinių šalpa. 1916m. atvyko į JAVrinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti. Gyvendama JAV, bendradarbiavospaudoje. 1921m. grįžusi į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje. Mirė 1921m.gruodžio 7d., palaidota Marijampolėje. Žemaitė yra lietuvių prozos klasikė. Jos kūryba – lietuvių realistinėsprozos pradžia. Iki Žemaitės, lietuvių literatūroje vyravo poezija,negausius prozos puslapius užpildė didaktiniai rašiniai.

    Žemaitės apsakymuose atsispindi Lietuvos valstiečių gyvenimas, jųbuitis, papročiai, šeimos gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai. Tai tikraXIXa. pabaigos – XXa. pradžios Lietuvos kaimo gyvenimo enciklopedija.Apsakymuose Žemaitė lietė reikšmingas to meto visuomenės problemas:pobaudžiavinio kaimo buitinį, kultūrinį atsilikimą, nacionalinę priespaudą,kartu atsiskleisdama paprastuose žmonėse slypinčią didelę dvasinę energiją,skatinančią kurti geresnį, šviesesnį gyvenimą. Žemaitė rado savitąvaizdavimo sritį. Visuomenės negeroves, prieštaravimus rašytoja atskleidėkaip šeimoje vykstančią žmogaus dramą.

    Ciklo “Laimė nutekėjimo” apsakymai užima reikšmingiausią vietą Žemaitėskūryboje. Vaizduodama vedybas, šeimą ir moters likimą šeimoje, ji atskleidėesminius to meto tikrovės reiškinius. Ciklą sudaro šeši apsakymai. Vienuoseiš jų pasakojama apie nelaimingai susiklosčiusį gyvenimą (“Marti”, “PetrasKurmelis”, “Topylis”, “Neturėjo geros motinos”), kituose parodomaslaimingas šeimos gyvenimas (“Sutkai”, “Sučiuptas velnias”).

    Žemaitė ne paprasta tikrovės aprašinėtoja, o nuovoki menininkė,talentinga pasakotoja. Jos apsakymuose plačiai vaizduojama veikėjų aplinkair kasdienybė. Kūrinių žavesį nulemia turtinga ir vaizdinga kalba, gyvi,ryškūs, nepakartojami veikėjų paveikslai. Žemaitė lietuvių prozoje pradėjoobjektyvaus pasakojimo tradiciją, kuri gyva ir mūsų dienomis. Anuometdvaruose kalbėta lenkiškai, tad Žemaitės tėvui, kaip urėdui, teko būtitarpininku tarp lenkiškai kalbančių ponų ir lietuviškai kalbančiųbaudžiauninkų. Manoma jog tai lėmė Žemaitės dvikalbystę: nuo mažens jimokėjo žemaitiškai ir lenkiškai. Tačiau Žemaitė mini, jog tėvas žemaitiškaikalbėti draudė, tuo tarpu lenkiškai pats išmokė skaityti ir rašyti. Išketurių vaikų, tik sesuo Petronėlė turėjo apmokamą mokytoją. Kitus vaikusmokė pats tėvas. Ko gero taip buvo dėl šeimos finansinės padėties.Vėliau,tarnaudama dvarelyje, Julija mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų. Skaitėdaugiausia lenkiškai, lietuviškai buvo mačius tik kelias religines knygas.

Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė ilgėjosi skaitymo, bet knygų kaime sunkubuvo gauti. Keletą kartų pavyko pasiskolinti kokią nors lenkišką knygą,apie lietuviškas knygas tuo metu ir galvoti negalėjo. Prūsijoje buvopradėta leisti Aušra, apie tai sužinojusi Žemaitė, norėjo ją įsigyti, betnežinojo kur gauti. Gimnazijoje besimokęs kaimynų sūnus Povilas Višinskisparvežė jai Aušros knygelę. Taip per Aušrą,  per Višinskį Žemaitė susidūrėsu naujai bręstančia lietuvių inteligentija. Višinskis Žemaitei siųsdavoknygų, skaitydavo tai, ką ji parašydavo ir atsiųsdavo savo pastabas.Žemaitė, kaip rašytoja, buvo pripažinta nuo pačių pirmųjų apsakymų. Josdebiutą literatūroje globojo ne vienas inteligentas: padėdavo jaiperrašinėti tekstus, redaguodavo, aptardavo, siųsdavo knygas ir keletąrublių popieriui bei žibalui. Po kurio laiko Žemaitė paliko kaimą, gyvenoVilniuje, 1916 m. atvyko į JAV rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti.Gyvendama JAV, bendradarbiavo spaudoje. 1921 m. grįžusi į Lietuvą,apsigyveno Marijampolėje. Mirė 1921 m. gruodžio 7 d., palaidotaMarijampolėje.

Žemaitės kūrybos kulminacija – 1896 – 1898 metai. Šiuo laikotarpiu,ūkininkaudama, ji sukūrė geriausius savo kūrinius – apsakymus Marti;Topilys; Sutkai; Petras Kurmelis; Sučiuptas velnias, kuriuos sujungė įciklą Laimė nutekėjimo. Per savo kūrybos laiką žemaitė parašė per 150apsakymų, apysakų, apybraižų, keliolika pjesių, kurias tuo metu itin mėgtavaidinti.

Žemaitė

• 1864-1866 metais Džiuginėnų dvare gyveno rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė. Atvažiuodama čia Julija turėjo 19 metų. • Tai ta pati Žemaitė, į kurios jaunystę kaip viesulas įsiveržė 1863 m. sukilimas, kurio didvyriai čia, Lietuvoje, buvo Zigmantas Sierakauskas, Kostas Kalinauskas, kunigas Antanas Mackevičius. „Autobiografijoje” apie savo pačios paramą sukilėliams Žemaitė taip rašo: „(…) nuo pavasario lakstėme, kas atėjo šėrėme, kas pareikalavo į mišką – nešėm, bet nešant kur pasakyta kelyj proviantą atėmė, į stovyklą neleido. Skalbinius vis siuvome, komitetininkės ponios audeklus mums pristatė ir pasiūtus atėmė: jos žinojo, kam atiduoti.” • Po 1863 m. sukilimo Žemaitė pradėjo tarnauti Džiuginėnų dvare. Gyveno ji antrojo aukšto vakariniame gale. Savo persikėlimą iš Šėmų dvaro į Džiuginėnus „Autobiografijoje” Žemaitė taip aprašo: „Dėdinos žentas išsikraustė į kitą dėdinos dvarą gyventi; kita duktė išvažiavo pas gimines, o man pasirūpino surasti gerą vietą – pas dvarininką Gorskį, netol Telšių, Džiuginėnuose. Algos suderėjo trisdešimt rublių metams. Samdė mane prižiūrėti mažą ponų Gorskių dukrytę, kurią nusamdyta moteris penėjo. Kai nuo jos atskirs mergaitę, tada man atiduos auklėti. Tuo tarpu mano pareiga patarnauti pono seseriai – senai panai. Turėjome du kambarius ant antrų lubų: viename mano pana gulėjo, antrą man pavedė. (…) Darbo man visiškai maža. Savo panai lovą rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti; dieną siuvinėti ar ką pataisyti, palopyti. Mūsų kambarius mergaitė kasdien iššluoja, išplauna, man tik dulkes iššluostyti. Valgis geras – nuo ponų stalo. Sodas didelis – visokių vaisių, uogų iki valiai. Daug man geriau kaip pas dėdiną.” • Džiuginėnuose Julija susipažino ir su dvaro samdiniu, buvusiu baudžiauninku Žymantu. Jie susituokė 1865 m. rugsėjo 20 d. Plungėje. Žemaitė po to Džiuginėnuose ilgai neužsibuvo, gyveno atsitiktinėse vietose, vargingai. Visa tai tęsėsi iki pat jos pažinties su Povilu Višinskiu Ušnėnuose, kuris ją paragino pasukti kūrybos keliu ir tapo geriausiu jos patarėju. • Džiuginėnų dvare ilgą laiką veikė ekspozicija, pasakojanti apie rašytoją. Prieš keletą metų dvaro centrinis pastatas sudegė. Dabar jis vėl atstatytas. Žemaičių „Alkos” muziejus artimiausiu laiku planuoja parengti naują ekspoziciją.

RAŠTAI

• Raštai: [8t.]. – Vilnius: J. ir P. Leonų leidymas. – 1913-1914. • Raštai: [4t]. – Marijampolė: A. Bulota, 1924 – 1929. • Rinktiniai raštai. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 555p. • Raštai: [4t.]. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1948. • Raštai: 6t.. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1956-1957. • Raštai: 6t. – Vilnius: Žara, 1995. – .

KNYGOS

• Paveikslai: [3d.]. – Tilžė: Varpas, 1899 – 1901. • Valsčiaus sudas: komedija. – Tilžė, 1900. – 19p. • Atminimai. – Tilžė: Naujienų redakcija , 1902. – 23p. • “Ne gadoj” arba baisus sapnas. – Tilžė, 1902. – 18p. • Velnias spąstuose: dramatiškas paveikslėlis iš trijų veiksmų / parašė Dvi Moterys. – [Tilžė: J. Šenkės sp., 1902]. – 38p. • Kunigo naudą velniai gaudo. – Tilžė, 1903. – 23p. • Lietuvių ašaros: trįs vaizdeliai iš Lietuvos gyvenimo. – Tilžė: Spausd. pas J.Schoenke, 1903. – 23p. • Prie dvaro. – [Tilžė, 1903]. – 47p. • Sodžiaus vaizdeliai: apysakaitės iš sodiečių gyvenimo. – Tlžė, 1903. – 24p. • Litvomanai: drama 4-iuose veikimuose/ parašė Dvi Moteri. – Tilžė, 1905. • Mobilizacijos pasekmės: vaizdeliai iš gyvenimo. – Tilžė: Spausd. pas J.Schoenke, 1905. – 74p. • Valsčiaus sudas: komedija. – Vilnius, 1905. – 16p. • Kent kaltas, kent nekaltas: vaizdelis. – Vilnius, 1907. – 39p. • Rinkinėlis vaikams. – Vilnius, 1907. – 56p. • Mūsų gerasis: 2-jų veikmių komedija. – Vilnius, 1909. – 24p. • Nuo audros pasislėpus. – Vilnius, 1909. – 16p. • Trįs mylimos: komedija trijuose aktuose. – Vilnius, 1909. – 40p. • Dvejos laidotuvės, dveji palaikai: vaizdelis. – Vilnius, 1910. – 37p. • Gera galva. – Vilnius: J. Zavadskio sp., 1910. – 40p. • Apsiriko: dviejų aktų komedija. – Vilnius: J. Zavadzkio sp., 1911. – 31p. • Painiava. – Vilnius: Lietuvos ūkininkas, 1911. – 16p. • Pritruko kantrybės: (Siužetas paimtas iš 1899-1900 metų): Tikras atsitikimas. – Vilnius: Vilniaus sp., 1912. – 48p. • Valsčiaus sudas: [komedija]. – Vilnius, 1913. – 16p. • Mūsų gerasis: dviejų veikmių komedija. – Vilnius: J. Zavadzkio sp., 1913. – 32p. • Kelionė į Šidlavą. – New York, 1916. – 48p. • Vaikams rinkinėlis: (pasakaitės, apsakymėliai, dainelės, žaislai, mįslės…). – Vilnius: J.Zavadzkio knygynas, 1916. – 55p. • Raštai karės metu: Lietuvos šelpimo fondo 1 d. nukentėjusių nuo karės naudai. – Boston: Lietuvos šelpimo fondas, 1917. – 127p. • Autobiografija. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 125p. • Kunigo naudą velniai gaudo; Nuo audros palindus; Kelionė į šidlavą. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 91p. • Petras Kurmelis: [apysakos]. – vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 124p. • Rudens vakaras; Sučiuptas velnias; Bičiuliai; Sutkai. – [Kaunas]: Valst. grož. lit. l-kla, [1946]. – 108p. • Topylis: Prie dvaro; Marti. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 126p. • Mano pasakėlė. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1949. – 68p. • Mano pasakėlė: [apsakymėliai]. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. – 40p. • Antireliginiai apsakymai. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. – 92p. – (mokinio biblioteka). • Rinktiniai apsakymai / Žemaitė . – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951 . – 65p. – (Mokinio biblioteka). • Opowiadania. – Vilnius: Panstw. Wyd. Lit. pieknej, 1952. – 204p. – Lenkų k. • Apie Ameriką. – vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1953. – 160p. • Mana pasaka / [vertė] O.Peagle. – Rīgā: Latvijas Valsts izd., 1953. – 64p. – Latvių k. • [Apsakymai]. – Kaunas: Valst. ped. lit. l-kla, 1956. – 112p. – (Mokinio biblioteka). • Kuinka Jonelis oppi aakkoset: kertomuksia / [vertė] Toivo Ahava. – Petroskoi, 1957. – 49p. – ( Koululaisen Kirjasto). – Suomių k. • Rudens vakaras. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, [1960]. – 418p. • Marti: [apsakymas]. – Vilnius: Vaga, 1964. – 47p. • Diavolul captiv. – Bucuresti, 1965. – 254p. – Rumunų k. • Nuo audros palindus: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1965. – 123p. • Kaip Jonelis raides pažino: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1966. – 62p. • Muklajs. – Ryga, 1966. – 367p. – Latvių k. • Snocha: [apsakymai] / [vertė] F.Šuravin – Vilnius: Vaga, 1966. – 344p. • Rinkinėlis vaikams: [apsakymėliai, eilėraščiai, mįslės]. – Vilnius: Vaga, 1970. – 80p. • Prie užvertos langinės: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1971. – 492p. • Dvidešimt septyni Žemaitės laiškai / sp. parengė V.Maciūnas. – chicago: lituanistikos inst., 1973. – 62p. • Motinėlės ašaros: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1973. – 269p. • Petras Kurmelis. – Vilnius: Vaga, 1976. – 95p. • Rinkinėlis vaikams. – Vilnius: Vaga, 1976. – 80p. • Prie užvertos langinės: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1978. – 412p. • Snocha: povesti i rasskazy [vertė] F.Šuravin. – Moskva: Chudožestvennaja literatura, 1978. – 237p. – (Narodnaja biblioteka). – Rusų k. • Kaip Jonelis raides pažino: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1980. – 144p. • Mano pasakėlės. – Vilnius: Vaga, 1980. – 32p. • Bičiuliai: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1981. – 207p. • Marti: apsakymai, komedija. – Kaunas: Šviesa, 1985. – 327p. • Autobiografija. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 102p. – (Skaitinių serija; 4). • Laimė nutekėjimo: apsakymų ciklas. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 143p. – (Skaitinių serija; 5).

Graužikų dvaro literatūrinės tradicijos

Žemaitė Graužikų dvare prieglobstį susirado 1900 m. Čia ji ėmėsi ekonomės darbo. Pirmame laiške iš naujos vietos P. Višinskiui ji rašė: „… ligi šiol gyvenu kaip p. dievo užpečky, truputį išmokau jau būti ponia. Kaip neišmokti? Kiekvienas tik žiūri, ko man trūksta, ir ko greičiau pildo mažiausius mano užmanymus, – taip yra prisakyta nuo pono visiems ir stragiai”. Graužikuose Žemaitė sukūrė daug apsakymų („Kalinys”, „Pagrabas kanauninko”, „Prie dvaro”, „Kunigo naudą velniai gaudo” ir kt., neskaitant vaizdelių vaikams. 1902 m. vasarą, V. Putvinskiui pritarus, P. Višinskis Graužikuose suorganizavo pirmąjį literatų susirinkimą. Tokie susirinkimai vėliau čia vykdavo kiekvieną mienesį. Atvykdamas į juos kiekvienas turėdavo atsivežti „pasą”, t. yra naujai parašytų straipsnių, literatūrinių kūrinėlių. Šiuose susirinkimuose dalyvaudavo Putvinskiai, P. Višinskis, Bitė, Žemaitė, Jovaras, J. Biliūnas, A. Žmuidzinavičius (dailininkas, V. Putvinskio svainis) ir keletas kitų tuo laiku Lietuvoje žinomų žmonių. Lankydavosi ir J. Jablonskis. V. Putvinskiui pakvietus, jis 1900 m. vasarą praleido Graužikuose, spaudai rengė „Lietuvių kalbos gramatiką” ir Motiejaus Valančiaus “Raštus”. J. Jablonskiui talkino A. Smetona, P. Avižonis, Žemaitė.

Rašytojos Žemaitės memorialinis muziejus

Žemaičių dailės muziejaus padalinys|[pic] |[pic] ||Rašytojos Žemaitės memorialinis muziejus. |Žemaitė (skult. Vytautas||Europos paveldo dienos 2002. Sauliaus |Ulevičius). Bukantė, ||Narkaus nuotrauka. 2002 09 20 |2002 09 20 Sauliaus || |Narkaus nuotrauka |

Adresas: Bukantės viensėdis, Šateikiai, Plungės r.

Tel. (8-687) 52836.

Ekspozicija

Grafų Pliaterių palivarke Bukantėje gimė ir augo lietuvių literatūros klasikė Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė, 1845–1921). Jos gimtajame name, vieninteliame išlikusiame dvarelio pastate, atidaryta memorialinė ekspozicija, pasakojanti apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą.

Eksponuojama: etnografiniai-istoriniai daiktai, knygos, leidiniai, fotografijos.

Muziejus iki 1994 m. buvo Telšių „Alkos“ muziejaus padalinys. Kultūrinė, šviečiamoji veikla

Tradiciniai rašytojos Žemaitės gimimo dienos minėjimai. Kitos žinios apie muziejų

Muziejus įkurtas 1965 metais.

Muziejų prižiūri Laimutė Arlauskienė.

Naudota literatūra:

1) J. Jasaitis “Žemaite, gyvenimo ir kūrybos apybraiža” Kaunas, šviesa 1972

2) Janina Žėkaitė “Žemaitės kūryba” Vilnius 1991

3) Kazys Umrasas “Žemaitės biografija ir kūrybos ištakos” Vilnius

1975

4) XlX amžiaus lietuvių literatūra

5) Internetas

Iki debiuto 2Debiutas 5Kunigija 13Dvarininkija 15Valstietija 17Inteligentija 21Karas 22Revoliucija 24Moterų teisės 25Saulėlydis 26Savitumas ir reikšmė 27Biografija 32Žemaitė 34RAŠTAI 36RAŠTAI 36KNYGOS 36Graužikų dvaro literatūrinės tradicijos 39Naudota literatūra: 42