STILISTIKA

Turinys:
Kas yra stilistika 3
Stilistikos kryptys ir skyriai 3
Svarbesnės stilistikos sąvokos 5
A)Stilius 5
Kalbos stiliai 6
b)Stilistinė reikšmė 7
c)Ekspresyvumas 9
Stilistinis eksperimentas 12
Kalbos priemonių konkurencijos sąvoka 13
Gramatinė stilistika. 14
Stilistiniai atspalviai 14Kas yra stilistika
Stilistika yra stiliaus ir jo priemonių mokslas, aiškinantis išraiškos galimybes, esančias leksikoje, gramatinėje sandaroje bei fonetikoje, ir mokantis, kaip geriau atrinkti ir vartoti žodį, formą arba konstrukciją, atsižvelgiant į kalbos vartojimo sritį bei funkciją. Ji — kalbotyros skyrius, tęsiantis bei papildantis bendrąjį kalbos kursą ir mokantis jos meistriškumo.Stilistikos kryptys ir skyriai
. Dvi pagrindinės kryptys — tai liingvistinė ir literatūrinė stilistika. Pastaroji nagrinėja tik grožinės literatūros kalbą: individualųjį rašytojų stilių, literatūrinių krypčių, epochų stilių. Literatūrinei stilistikai praktiškai skiriame literatūros mokslininkų darbus apie literatūros krypčių, rašytojų, atskirų grožinių kūrinių stilių.
Lingvistinė stilistika (lingvostilistika) — kalbotyros disciplina. Ji tiria nacionalinės kalbos išteklių stilistines potencijas, funkcinius stilius, moko stiliaus kultūros. Grožinės literatūros stilių ji aptaria kaip ir nemeninės kalbos stilius: žiūri to stiliaus specifikos, bendrųjų dėsningumų. Literatūrinei stilistikai grožinio kūrinio stiliaus analizės išeities taškai yra turinys, tema, vaizduojamasis objektas, kūrėjo asmenybė, o liingvistinei — bendrinės (literatūrinės) kalbos sistema, jos normos. Kita vertus, literatūrinė stilistika ir lingvistinė stilistika (kai pastarosios objektas — meninė kalba) neturėtų būti visiškai atribotos. Abiem šiais atvejais ,,stilistikos tikslas — parodyti, kaip kūrinio meninė prasmė reiškiasi kalboje”.
Lingvistinėje stilistikoje savo ruožtu išsiskiria dv

vi kryptys: kalbos (sistemos) stilistika ir kalbėjimo (kalbos akto, teksto) stilistika. Kalbos stilistikoje vėlgi matome dvi kryptis: aprašomąją (struktūrinę, kalbos išteklių) ir funkcinę stilistiką.
Aprašomoji stilistika nagrinėja kalbos pakopų stilistinius išteklius. Aprašomuoju principu sudaryta daugelis stilistikos vadovėlių; jų tikslas — parodyti stilistinius kalbos išteklius ir pamokyti jais naudotis. Tokių stilistikų skyriai esti „Leksinė stilistika”, „Morfologinė, stilistika”, „Sintaksinė stilistika”, „Fonetinė stilistika”. Aprašomi funkcinių (stilistinių) ir emocinių atspalvių turintys žodžiai, formos, konstrukcijos, parodomas jų santykis su sinonimiškais stilistiškai neutraliais vienetais, vienų ir kitų vartojimas, stilistinė vertė. Sinonimai šios krypties stilistikose užima pagrindinę vieta. Didžiausi esti leksinės ir sintaksinės stilistikos skyriai: žodžio ir sakinio vaidmuo stiliuje svarbiausias, nes šių kalbos vienetų reikšmės turi denotatus (atitikmenis tikrovėje). Fonetikos ir daugelio morfologijos vienetų reikšmės yra kalbiniai santykiai. Apprašomoji stilistika neparodo kalbos stilistinės sistemos funkcionavimo, ji gali atskleisti tik atskirų išraiškos priemonių vartojimą. Šią stilistiką nesunku suskaidyti į dalis — priedus prie kalbotyros šakų, tiriančių kalbos pakopas (žr. schemą, a):

Funkcinės stilistikos tikslas — išsami funkcinių kalbos stilių bei postilių, žanrų stilių analizė. Toji stilistika parodo kalbos stilistinę sistemą — visų pakopų kalbos vienetų atranką ir išdėstymą, jų sąveiką įvairiose bendravimo situacijose, tekstų tipuose. Čia stilius atrodo ne kaip kalbos vieneto priedas, o kaip svarbiausias, organizuojamasis teksto sandaros principas (žr. schemą, b). Neatsitiktinai fu

unkcinių stilių teorijos sukūrimas laikomas vienu didžiausių šiuolaikinės stilistikos laimėjimų.
Abu lingvostilistikos aspektai, aprašomasis ir funkcinis, susipina, vienas kitu remiasi.
Lingvistinės stilistikos specialistai pabrėžia taikomąjį, praktinį šio mokslo pobūdį. Daugelyje stilistikos darbų susipynę teorinis ir praktinis, norminamasis, rekomendacinis aspektai, bet vis dėlto tikslinga skirti teorinę ir praktinę stilistiką. Praktinė stilistika — tai lingvistinės stilistikos taikymas praktiniams tikslams. Taigi ji yra savotiška taikomosios kalbotyros šaka. Praktinė stilistika ne tik aprašo stilistinius kalbos išteklius, funkcinius stilius ir stiliaus analizės principus, bet ir moko tais ištekliais naudotis, moko nagrinėti teksto stilių, vertina būdingąsias įvairių stilių tekstų išraiškos priemones kaip teiktinas arba neteiktinas (orientuoja kalbos vartotoją į vienas išraiškos priemones, atgraso nuo kitų), tvarko, normina (kaip sudėtinė kalbos kultūros praktikos dalis) funkcinių stilių raidą. Vienas svarbiausių praktinės stilistikos uždavinių — padėti ugdyti kalbos kultūrą. Kalbinės raiškos kultūr.a turi dvi pakopas: žemesniąją, kurią sudaro kalbos taisyklingumas, ir aukštesniąją, kurią rodo stilingumas, funkcinių stilių normų laikymasis. Aukštesnioji kalbos kultūros pakopa yra vadinama stiliaus kultūra.
Norint akivaizdžiau atriboti įvairius stiliaus tyrimo metodus, dar skiriama kodavimo (kalbėtojo, autoriaus) stilistika ir dekodavimo (suvokimo, klausytojo, skaitytojo) stilistika. Pirmoji koncentruoja dėmesį į kūrybinį procesą, minties ir jausmo raidą. Šioji stiliaus analizė dažniausia literatūros istorijoje: kūrinio nagrinėjimas siejamas su rašytojo biografija, asmenybe, su epocha, remiamasi paties rašytojo mintimis apie li
iteratūrinį darbą, lyginami kūrinių variantai, stiliaus taisymai. Dekodavimo stilistikoje dominuoja lingvistinis metodas, jai rūpi kūrybos rezultatas, poveikis, kurį skaitytojui daro tekstas. Šioji stilistika ugdo aukštos kultūros skaitytoją. Suprantama, abu metodai esti derinami, vienas kitą papildo.
Be vienos kalbos stilistikų, egzistuoja dviejų ir daugiau kalbų, t.y. gretinamoji stilistika, glaudžiai susijusi su vertimo teorija bei praktika. Gretinamieji stilistikos darbai padeda atskleisti kalbos stilių nacionalinį savitumą.

Svarbesniosios stilistikos sąvokos

a) Stilius

Stilius egzistuoja tik tekste, o tekstas yra kalbos akto realizacija, todėl, norėdami suprasti stiliaus esmę, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra kalbos aktas. Bendrais bruožais ji išreiškia šia schema:

Kalbantysis arba rašantysis asmuo (autorius) savo mintis apie kokius nors tikrovės reiškinius, požiūrį į juos išreiškia kalba ir praneša kitam asmeniui ar asmenims (adresatui), t.y. sukuria sakytinį arba rašytinį tekstą. Teksto kalbos savitumas ir yra stilius. Tokia gali būti bendriausia stiliaus sąvoka.
Stilius pirmiausia pasireiškia kalbos priemonių atranka. „Klausimas Kaip pasakyti?, įsisąmonintas jis ar ne, lemia kiekvieno dabartinio žmogaus kalbinę veiklą”. Vadinasi, kalbos turtingumas sudaro stiliaus pamatą. Autorius renkasi iš visų tų kalbos išteklių, kuriuos jis žino nusakyti kalbamajai tikrovei. Žvilgterėkime į žodžių ir frazeologizmų pasirinkimo išgales.
Daugeliui sąvokų išreikšti lietuvių kalboje turime po kelis ar net keliolika, keliasdešimt artimos reikšmės žodžių ir frazeologizmų. Pvz., sąvoka „mirti” nusakoma taip: mirti, amžinai už

žmerkti akis, atsisveikinti su pasauliu, žūti, kristi, galvą paguldyti, galvą palydėti, galą gauti, nusikepurnėti, nusikapanoti, nusistagaruoti, nukeipti.. Frazeologizmo pasirinkimą rašytojos tekstuose (vienur pasakotojo, kitur veikėjų kalboje) lėmė požiūris į kalbamąjį įvykį, emocinis santykis su juo. Emocinis kalbos tonas yra vienas iš stiliaus požymių.
Rinktis galima ne tik žodį, bet ir gramatinę formą, sakinio konstrukciją. Pvz., draudimas kalbėti gali būti išreikštas sakiniais: Nekalbėk! — Nereikia kalbėti! — Kam čia kalbėti! — Dar čia kalbėsi?! — Aš tau pakalbėsiu! O jeigu ir šiuo atveju dar žvilgterėtume į žodžių pasirinkimo išgales, rastume dešimtis konkuruojančių pasakymų: Neplepėk! —Netauzyk niekų! — Dar čia man bambėsi! ir t.t.
Antra, stilius pasireiškia pasirinktų kalbos priemonių išdėstymu: įvairi esti žodžių ir sakinių tvarka, žodis ar frazė gali būti pasakyti vieną kartą, gali būti kartojami, išraiškos priemonės gretinamos paraleliškai arba kontrastiškai. Išdėstymo būdais siekiama prasmės pabrėžimo, tam tikro kalbos ritmo, garsinio sklandumo. Vien keisdami žodžių tvarką, poezijos sakinį paverčiame proza. Poetas M.Martinaitis, lygindamas S.Nėries eilutes
Sakyk: tėvynę mylime
Labiau mes už gyvenimą
ir jų proziškąjį perdirbinį Sakyk, kad labiau ir už gyvenimą mes mylime tėvynę, nurodo, kad kita žodžių tvarka sugriovė eiliuotos kalbos ritmą, prislopino sąskambius, liko „teisingi, bet besparniai žodžiai, tik tiesioginė jų prasmė. [.] Žodžiai čia tie patys, bet vis dėlto — kitokie!”..
Literatūros moksle individualusis stilius suprantamas kiek kitaip negu lingvostilislikoje. Grožinio kūrinio stilių sudaro ne vien kalba. Nekalbiniai stiliaus el.ementai yra kūrybos metodas, žanras, kompozicija, vaizdai, charakteriai. Tačiau kalba — svarbiausia stiliaus sudaromoji dalis: ja kuriami ir kiti, nekalbiniai, stiliaus komponentai.
. Fonetinis ar morfologinis kalbos savitumas, susijęs su poeto tarme, gali neturėti jokios stilistinės reikšmės”; meninis, stilistinis esąs tik toks kalbos savitumas, kurį lemia meninio išgyvenimo, estetinių idėjų ir emocijų specifika; „pati savaime kūrinio kalba dar nėra stilius jo menine, literatūrine (ne lingvistine) prasme. Šalia meniniu atžvilgiu reikšmingų ji visuomet turi daug fakultatyvinių ir estetiškai indiferentiškų elementų”. Beje, pati savaime kūrinio kalba nėra stilius nė lingvistine prasme: kalba tampa stiliumi, kai ją vertiname pagal funkcijas tekste.
Kiekvienas kalbos tekstas, taigi ir jo stilius, yra įvairių kalbos akto veiksnių sąveikos padarinys. Kalbos akto veiksniai kartu yra ir stiliaus veiksniai. Be autoriaus, kuris yra ne tik stiliaus veiksnys, bet ir teksto kūrėjas, ir kalbos (sistemos), sudarančios pagrindą rinktis išraiškos priemones, stilių reguliuoja dar trys kalbos akto faktoriai (žr. schemą), kuriuos galime vadinti išoriniais, nekalbiniais stiliaus veiksniais, nes jie veikia stilių ne tiesiogiai, o per autorių. Tai tikrovė, apie kurią kalbama tekste, t.y. turinys, adresatas, kuriam skiriamas pranešimas, ir komunikatyvinė situacija, kurią sudaro kalbos vartojimo sritis ir konkrečios kalbos akto aplinkybės: kalbos forma (sakytinė ar rašytinė), komunikacijos atmaina (masinė, asmeninė), kalbos parengtis (iš anksto parengta ar neparengta, spontaniška), kontaktas su adresatu (tiesioginis, netiesioginis), kalbos rūšis pagal kalbančiųjų kiekį (monologas, dialogas). Nuo to, į kurį kalbos akto veiksnį tekstas daugiausia orientuojamas, priklauso pagrindinė teksto funkcija, galiausiai lemianti stilių. Jeigu svarbiausia yra turinys, kalbamoji tikrovė, tai tekstas atlieka komunikatyvinę (pranešimo) funkciją. Kai autorius reiškia savo požiūrį, emocijas, tekstas turi ekspresyvinę funkciją. Orientacija į adresatą sudaro apeliatyvinę (kreipimosi) funkciją. Kai svarbiausia pats tekstas kaip žodžio meno kūrinys, turime estetinę (poetinę) funkciją ir t.t. Teksto funkcijos nėra izoliuotos, o glaudžiai tarp savęs susijusios. Daugelis tekstų atlieka ne vieną, o kelias funkcijas, susidaro įvairi jų hierarchija. Nemeninėje dalykinėje kalboje paprastai dominuoja pagrindinė, komunikatyvinė kalbos akto funkcija, kitos, šalutinės funkcijos, ją tik papildo. Tam tikro tipo tekstuose gali vyrauti kuri nors šalutinė funkcija ir prislopinti komunikatyvinę, pvz., estetinė funkcija poetiniuose kūriniuose.Kalbos stiliai
Rinkdamiesi žodį, formą ar konstrukciją, turime atsižvelgti į tą sritį, kurioje jie vartojami, bei į tą funkciją, kurią atlieka. Vienur, pavyzdžiui, mokslinėje literatūroje, mūsų išraiškos priemonės būna blankesnės, abstraktesnės, kitur, pavyzdžiui, beletristikoje,— emocingesnės, vaizdingesnės, dar kitur, pavyzdžiui, tarnybiniuose raštuose, jos būna labai šabloniškos, „standartizuotos”. Mat, kalba yra nelyginant drabužis — vienur ji tinka vienokia, kitur kitokia. Vienur reikia, kad ji būtų raiški, iškilminga, originali, kitur — paprasta, buitiška, šabloniška. Kur ir kokią ją rinktis bei kaip vartoti, turi parodyti vadinamieji funkciniai stiliai.
Pagal žodžio vartojimo sritį bei jo atliekamą funkciją skiriame kalbos stilius — tam tikras kalbos atmainas, turinčias savitą žodžių, gramatinių formų bei konstrukcijų fondą, savitų vartojimo ypatybių.
Štai ta pačia tema rašo trijų stilių atstovai.
Bakterijų endotoksinas sukelia stiprią organizmo intoksikaciją, dėl kurios būna nervų, antinksčių ir kraujotakos sistemos sutrikimų.
Mirties atvejais įvairiuose organuose randami nekroziniai pilkos spalvos „maro mazgeliai”. Limfomazgiuose (bubonuose), blužnyje ir plaučiuose randami hemoraginio uždegimo, nekrozės ir supūliavimo židiniai.
Maras, ta juodoji mirtis, nusinešė ketvirtadali Europos gyventojų gyvybių, šiuo metu gresia plačiam Žemės rutulio rajonui — Pietryčių Azijai. Yra pavojus, jog ši baisi liga gali išplisti. Taip mano 16 šio rajono šalių mokslininkų, neseniai susirinkusių į seminarą Filipinų sostinėje. Seminaro dalyviai pranešė, kad per metus vienuolikoje Pietryčių Azijos šalių susirgimo maru atvejų patrigubėjo.
.Niekas nieko nežinojo, niekas nesuprato, kokia čia galėtų būti liga. Tik štai mirštančios moters veidas pamėlynavo.

Nuleido užvaizdas rankas. Botagas iškrito jam iš pirštų,— šito jau jis daugiau nebevartos. Ir žvalgosi jis, nesuprasdamas, kas dedasi aplinkui, nes ten vėl vienas tyliai jau sukniubęs ant pjautuvo. O čia vėl suklumpa jauna mergaitė ir guli ant žemės lyg pakirsta. Oras darosi vis tvankesnis. Vėjo nė kvapo nejausti. Užvaizdas šluosto prakaitą — ir iš baimės, ir iš karščio,— Maras! (I.Simonaitytė)
Skiriasi autorių santykis su tuo, kas aprašoma, išraiškos priemonių atranka, jų vartojimo būdas. Mokslininkui (1) terūpi patys faktai. Už jų jis tarsi slepiasi, savęs neparodo, stengiasi būti kuo objektyvesnis. Žurnalistas (2) jau prideda ir „nuo savęs” — pavartoja emocingą priedėlį (juodoji mirtis), pasitelkia emocijas keliančią perifrazę (nusinešė ketvirtadalį. gyvybių). Bet jis neišleidžia iš akių svarbiausio savo uždavinio — informuoti skaitytoją. Rašytoja (3) kalba taip, kad susilauktų iš skaitytojo kuo didesnio emocinio atgarsio — aprašomąjį įvykį stengiasi perteikti taip, kad jis keltų kuo didesnę emocinę skaitytojo įtampą, žadintų vaizduotę, keltų įvairiopas asociacijas.
Imame dar vieną pavyzdį:
Ateina pabėgęs plienčikas iš miško, rodo seniui Dirdai auksinius: pagelbėk, dėde, paslėpk! O tas pasivedėja jį pajaujin, kaukši per galvą, o auksinius — užantin. Atėjo kitas, jis ir kitam kaukši pajaujy per galvą, vėl auksinius užantin. Ir niekas nė šnipšt!
Šitaip kalbėti, vartoti tokius žodžius (plienčikas, kaukši ir kt.), konstrukcijas (o auksinius — užantin, ir niekas nė šnipšt!) tegalima kasdieninėje buityje. Laikraščių informacijose, tarnybiniuose raštuose, mokslinėje literatūroje tas pats turinys pareikalaus daugelio kitų žodžių, kitų konstrukcijų. Čia būtų sakoma:
Kartais ateidavo pabėgęs karo belaisvis iš miško ir prašydavo, kad Dirda jį paslėptų, žadėdamas šiam už tai atsilyginti pinigais. O Dirda nusivesdavo jį prie ūkinio pastato, užmušdavo smūgiu į galvą ir pinigus pasiimdavo sau. Kai ateidavo kitas belaisvis, jis kitą taip pat užmušdavo, smogdamas į galvą, ir jo pinigus taip pat pasiimdavo. O kadangi visa tai būdavo daroma slaptai, tad apie įvykusią žmogžudystę niekas nieko nežinodavo.
Skiriami šie stiliai:
1) kasdieninis, arba šnekamosios kalbos;
2) oficialusis dalykinis;
3). mokslinis;
4) publicistinis;
5) grožinės literatūros, arba beletristinis.
Stilių ypatybes visų lengviausiai apčiuopiame iš žodyno ir žodžių vartojimo būdo: jie pirmiausia skiriasi ypatingesnėmis žodžių, be kurių negalima išsiversti toje bendravimo srityje, atsargomis ir jų vartojimo savitumu.
Stiliai skiriasi ir gramatinėmis ypatybėmis, bet tas skirtumas jau nebe toks ryškus. Gramatinė sandara yra apibendrinamojo, abstrahuojamojo pobūdžio. Jos normos dažnokai esti vienintelės ir bendros įvairiems stiliams, tik vienur daugiau vienų, kitur — kitų. Pavyzdžiui, šnekamajai kalbai būdingesnis bejungtukis sakinio dalių bei sakinių siejimas, tarnybiniams raštams; mokslinei literatūrai — jungtukinis.

b) Stilistinė reikšmė

Stilistine reikšme vadinami emociniai ir funkciniai (stilistiniai) kalbos vieneto atspalviai (komponentai). Šią sąvoką pirmiausia išsiaiškinkime žodžių — leksikos vienetų — pavyzdžiais, nes kitų kalbos vienetų emociniai ir funkciniai atspalviai nėra tokie akivaizdūs, be to, menkiau ištirti.
Žodžio leksinė reikšmė yra sudėtinga struktūra. Pagrindinį žodžio turinį, jo reikšmės branduolį sudaro denotatinė reikšmė (angl. denotation „reikšmė, prasmė”). Ji dar vadinama dalykine, daiktine logine reikšme. Denotatinė reikšmė — žymimos tikrovės (denotato) nuoroda. Daug žodžių turi tik denotatines reikšmes, pvz.: stalas, duona, eiti, važiuoti, baltas, greitai. Žodžiai, kurių leksinę reikšmę sudaro vien denotatinė reikšmė, vadinasi stilistiškai neutralūs, arba stilistiškai nežymėti (nemarkiruoti). Daugelis žodžių šalia denotatines reikšmės turi konotatinę reikšmę (angl. connotation „antrinė reikšmė”). Tai papildomas žodžio turinys, atspalvis, nuspalvinimas. Svarbiausi jos komponentai yra emociniai ir funkciniai atspalviai, jie ir vadinami stilistine reikšme. Pvz., sinonimų eilėje akys, žlibės, spangės, kukulainės, veizėtuvai daiktavardis akys yra stilistiškai neutralus žodis, jis turi tik denotatinę reikšmę „regėjimo organas”. O jo sinonimai, be šitos reikšmės, dar turi papildomų atspalvių. Vieni jų susieja tuos žodžius su buitine kalbos vartojimo sfera, šnekamąja kalba (tai funkciniai atspalviai), kiti nurodo emocinį daikto vertinimą (tai emociniai atspalviai): žlibės ir spangės, taip pat žemaitybė veizėtuvai turi ryškų menkinamąjį atspalvį, jaučiamas jis, nors švelnesnis, ir familiarios kalbos žodyje kukulainės.
Kad denotatines ir stilistinės reikšmės santykis būtų akivaizdesnis, palyginkime dar du sinonimus: eiti ir tursenti. Veiksmažodis eiti, vartojamas tiesiogine reikšme, turi tik denotatinę reikšmę „judėti iš vietos į vietą pėsčiomis, žingsniu”, o tursenti turi ir denotatinę (apytikriai ją galima nusakyti taip: „eiti pasilenkus, smulkiais žingsniais”), ir stilistinę reikšmę, kurią sudaro nežymus menkinamasis atspalvis ir šnekamosios kalbos stilistinis atspalvis. Veiksmažodžio tursenti leksinės reikšmės komponentus „matematiškai” galėtume išreikšti šitaip:

Žodžiai, turintys stilistinę reikšmę, vadinami stilistiškai nuspalvintais, arba stilistiškai žymėtais (markiruotais).
Emociniai atspalviai esti vertinamieji ir nevertinamieji. Pastarieji rodo tik autoriaus emocinę būseną, nuotaiką. Vertinamieji atspalviai išreiškia santykį su kalbamuoju daiktu (denotatu) bei su adresatu, jie esti teigiami arba neigiami. Ryškiausias teigiamas atspalvis yra maloninis. Prie teigiamą atspalvį turinčių žodžių sąlygiškai prišliejami eufemizmai (gr, eu „gerai”, phemi „kalbu”) — žodžiai ar posakiai, švelninantys kalbą, pakeičiantys tiesioginius, šiurkščius ar nepadorius, nešvankius pavadinimus. Jų vartojimas yra ne santykio su daiktu, o santykio su adresatu, etiketo, mandagumo padarinys. Neigiamą vertinimą reiškiantiems žodžiams priklauso turintys menkinamąjį bei niekinamąjį, ironijos, pašiepiamąjį atspalvį, pajuokiamai sakomi, vulgarūs, storžieviški žodžiai. Ribos tarp tų grupelių negriežtos. Žodynuose žodžių emocinius atspalvius rodo pažymos malon., euf., menk., niek., iron., juok., vulg.
Emocinis žodžio komponentas būn.a susijęs su šaknies reikšme arba su daryba. Maloninį atspalvį dažniausiai turi deminutyvai, vadinamųjų maloninių-mažybinių priesagų vediniai. Familiarumo atspalvis būdingas kai kuriems priesagos -okas vediniams (plg. šnekamosios kalbos žodį klasiokas ir stilistiškai neutralų pasakymą klasės draugas). Priesagos -eiva vediniai yra menkinamieji, niekinamieji. Kartais emociniai žodžio šaknies ir priesagos komponentai prieštarauja vienas kitam: prie neigiamo emocinio vertinimo žodžio (pvz., snukis, letena — kalbant apie žmogų) pridedama deminutyvo priesaga (snukelis, letenėlė). Tokios sandūros stilistinis padarinys esti familiarus maloninis ar geraširdiškos ironijos atspalvis, būdingas kreipiantis į mažą vaiką.
Žodžių ir frazeologizmų, turinčių emocinių atspalvių, pavyzdžiai:
menk., niek.: baltarankis, kietakaktis, karštakošis, politikierius, stileiva, driskius, vėjo pamušalas, šikšninis maišas „pilvas”, drybsoti, riogsoti, uodegą iškišti „ištekėti”, galą gauti, kojas užversti, gelumbių derėti nuvažiuoti „paskęsti”;
juok., iron.: prisiskaitėlis, kaimo liktarna „pradžios mokyklos mokytojas”, nukabinti nosį, paleisti dūdas, pataikyti kaip pirštu į dangų „nepataikyti”, kamštį užminti, už lūpos užmesti „išgerti”, rėžti sparną „meilintis”;
euf.: nelabasis „velnias”, piktoji „gyvatė”, fantazuoti „meluoti”, amžinai užmerkti akis, atsisveikinti su gyvenimu.
Stilistinį šnekamosios leksikos sluoksnį sudaro žodžiai, susiję su neoficialiąja, buitine kalbos vartojimo sfera.. Šnekamojo stiliaus vienetams skiriami ir tarminiai žodžiai. Vieni jų plačiai vartojami bendrinėje kalboje, kitų dar labai ryški sąsaja su tam tikra tarme, jie tebėra už bendrinės kalbos normos ribų. Tarminė leksika žodynuose žymima nuorodomis dz. (dzūkų), ryt. (rytų aukštaičių), vak. (vakarų aukštaičių), žem. (žemaičių), kartais — tarm. Šnekamajai leksikai skirtini ir netermininiai profesionalizmai bei žargonizmai. Jie yra už bendrinės kalbos ribų (vieną kitą tokį žodį ilgainiui priima bendrinė šnekamoji kalba), lietuvių kalbos žodynuose jų beveik nėra. Šnekamosios kalbos stilistinį atspalvį turi daugelio žodžių perkeltinės reikšmės, pvz.: minkštėti ,,darytis meilesniam”, marinuoti „vilkinti”.
Funkciškai žymėtų kalbos vienetų santykį galima išreikšti tokia schema. Jeigu nuo neutralių kalbos vienetų, sudarančių kalbos sistemos centrą, į kairę išdėstysime knyginius, o į dešinę šnekamuosius vienetus, tai, pratęsdami šią pagrindinės stilistinės priešpriešos ašį už bendrinės kalbos ribų, toliau kairėje pažymėsime archainius, o dešinėje — tarminius, žargoninius kalbos vienetus:

Knyginės ir šnekamosios leksikos pavyzdžiai:
knyg.: pilietis, senbuvis, akiratis, rubrika, užtikrinti, manifestuoti, santuokinis, egzaltuotas „kupinas susižavėjimo”, privalus;
šnek.: arai ,,ūkininkų sodybinis sklypas”, cypė „kalėjimas”, knabė „nosis”, maumoti „valgyti”, paveiksluoti „fotografuoti”, atsipūsti „atsikvėpti”, baladoti.
Frazeologizmų stilistinį atspalvį sąlygoja kilmė: knyginis atspalvis būdingas tarptautiniams frazeologizmams, o daugumas savosios kilmės frazeologizmų turi šnekamąjį atspalvį, pvz.: knyg.: ilsėtis ant laurų, kovoti su vėjo malūnais, užburtas ratas, taikos balandis; šnek.: akys slysta „labai gražu”, kulnus raityti „bėgti, šokti”, griežti dantį „pykti”, miglos košė „žioplys”.
Daugelis stilistiškai žymėtų žodžių turi abu stilistinės reikšmės komponentus — funkcinį ir emocinį, pvz.: kamžloti — šnek., menk., žioplinti — šnek., menk., murmėti — šnek., fam. Emocinis atspalvis yra pagrindas žodžiui įsitvirtinti tam tikroje kalbos vartojimo srityje. Pvz., menkinamasis atspalvis daugiausia susijęs su šnekamąja kalba. Žodynuose duodama nepilna stilistinė žodžio charakteristika, pažymimas tik vienas kuris nors stilistinės reikšmės komponentas: arba emocinis, arba funkcinis.
Sakoma, kad stilius — visada lyginimas, akivaizdus arba numanomas; stilistinis kalbos aspektas gyvuoja kontrasto pagrindu. Stilistiniai atspalviai pasidaro ypač ryškūs, sugretinus skirtingų konotacijų. vienetus, plg.: kalbėti {neutr.) — byloti (psn., iškilm.) — plepėti (šnek., menk.); mirti (neutr.) — amžinu miegu užmigti (euf., iškilm.) — kinkas nukratyti (šnek., menk.). Dar plg. terminą, t.y. knyginį pavadinimą, ir jo šnekamąjį atitikmenį kontekste: Tokia neįprasta pravarde visi vadino ilgametį Druskininkų antrinių žaliavų, o, žmoniškai kalbant, įvairių skudurų ir, atrodo, kaulų surinkimo punkto vedėją Bajarskį (R.Sad).
Vienodo atspalvio kalbos vienetai sudaro stilistinį sluoksnį. Nuo stilistinės reikšmės, savotiškos sisteminės (uzualinės) stiliaus normos, reikia skirti stilistinę funkciją, kurią kalbos išraiškos priemonė atlieka konkrečiame tekste. Kontekste stilistinė reikšmė gali būti pabrėžta arba prislopinta. Pvz., žodžiai, žodyne pažymėti šnek., yra neutralūs šnekamojo stiliaus tekste: čia nejaučiame jų stilistinio žymėtumo. Kalbos vienetas gali gauti ir priešingas savo stilistinei prigimčiai funkcijas: maloninio atspalvio žodis gali būti pavartotas pašiepiamai, ironiškai, nelygu kontekstas, situacija. Pvz.: — Ta mergelė mano kraują iš panagių išgėrė,— verkia Dūdjonienė. Šiuo kartu „mergelė” toli gražu ne meilybinis (I.Simon). Sisteminis emocinis kalbos vieneto atspalvis tėra to žodžio stilistinė potencija, dažnai, bet ne visada realizuojama kalbos akte.
Esama sintaksinių konstrukcijų su emociniu komponentu, pvz., infinityviniai ir nominatyviniai šaukiamieji sakiniai. Tą komponentą sukonkretina, apibrėžia jo vertinamąjį atspalvį (stebėjimasis, gėrėjimasis, piktinimasis ar kt.) pasakymo leksika, intonacija ir kontekstas, pvz.: Pasileidimas, šitokios žemės neįdirbti! (J.Balt). Kas dabar purvynai! Važiuoti nėra kaip. (Žem). Ryškiai skiriasi knyginės ir šnekamosios kalbos sintaksinės konstrukcijos. Pirmųjų turinys leksiškai neribotas, nes jos susijusios su turiniu, rodančiu objektyvų neemocingą mąstymą. Pačios konstrukcijos, be atramos į leksiką, intonaciją, kontekstą, tiksliai išreiškia sintaksinių santykių tipą. Sintaksinės konstrukcijos su šnekamosios kalbos stilistiniu atspalviu beveik visada turi ir emocinį atspalvį, be to, jos kelia mąstymo dinamiškumo, spontaniškumo įspūdį (todėl sintaksėje kartais skiriamas trečias stilistinės reikšmės komponentas — spontaniškumo). Daugeliui šnekamųjų sintaksinių konstrukcijų būdinga gana ribota leksinė sudėtis, frazeologiškumas, pvz.: Kad man išmoktum! Kur tau duos! Kur ten jam! Še tau ir draugas! Aš tau parodysiu! Jau kam kam, o tau. Ką jau ką, o pakalbėti. Sakyti nieko nesakė. Be konteksto kai kurių šnekamąjį atspalvį turinčių konstrukcijų reiškiami sintaksiniai santykiai gana neapibrėžti, pvz., bejungtukių sakinių: Atvažiuosi — pamatysi.

c) Ekspresyvumas

Ekspresyvumas (lot. expressio „išraiška”) — tai tokia kalbos išraiškos priemonės ypatybė, dėl kurios ji suprantama neautomatizuotai, veikia adresato vaizduotę ir (arba) emocijas. Tarptautiniam žodžiui ekspresyvumas sinonimiškas lietuviškas žodis išraiškingumas. Ekspresyvumas susijęs su stilistine reikšme, jos emocinis komponentas yra svarbi ekspresyvumo prielaida. Bet apskritai ekspresyvumas — tai teksto vieneto ypatybė, sąlygojanti ir stilistinės, ir denotatinės reikšmės suvokimą. Kai kalbama apie ekspresinius žodžio ar kito kalbos vieneto atspalvius, turima galvoje, kad tai yra potencinis to vieneto požymis. Ekspresyvumas orientuotas ir į autorių, ir į adresatą: atspindėdamas kalbančiojo asmens subjektyvų santykį su tikrove (emocijas, įspūdį, požiūrį) tekste, jis veikia ir adresato emocijas, vaizduotę.
. Emocionalumas kalboje — tai žmogaus jausmų išraiška. Jam būtina tam tikra intonacija. Lingvistinė vaizdingumo sąvoka — tai daikto, veiksmo, ypatybės nusakymas, remiantis panašumu ar analogija. Būdingiausios vaizdingumo priemonės yra palyginimas ir tropai, pvz.: Lūpos žodį pasėjo, / Žemė išarė grūdą. / Vyturys patekėjo — šviesu (Just.Marc). Intensyvumas yra kiekybinis kalbos priemonės semantikos požymis, pasireiškiantis kaip sustiprinimas arba susilpninimas. Jam tarnauja kartojimo, laipsniavimo figūros, hi.perbolė ir litotė, sinonimai {plg. norėti ir trokšti), leksiniai intensifikatoriai (labai, baisiai), laipsnių formos, žodžių darybos priemonės. Ekspresyvia kalbos išraiškos priemone realizuojamas vienas arba iš karto keli ekspresyvumo komponentai.
Ekspresyvumo apibrėžime atkreiptinas dėmesys į žodžius „kalbos priemonė suprantama neautomatizuotai”. Skiriami du priešingi kalbos priemonių vartojimo atvejai: automatizacija ir aktualizacija. Automatizacija — tai įprastinis vartojimas, kalbos stereotipai, o aktualizacija — vartojimas, patraukiantis dėmesį, suvokiamas kaip nepaprastas, šviežias. Pvz., žodžių junginiai ilga pasaka, trumpa pasaka, įdomi pasaka yra įprasti, junginius sudarančių žodžių buvimas greta mūsų nestebina, tie žodžiai bendrinės kalbos normos požiūriu tarp savęs semantiškai suderinti. Kas kita junginiai balta pasaka, pasaka žalia (iš M.Vainilaičio eilėraščių vaikams) — tai aktualizuoti pasakymai, sąmoningai pažeidžiantys įprastinį semantinį junglumą. Žymus poetinės kalbos teoretikas čekų kalbininkas J.Mukaržovskis rašė: „Kaip tik savo aktualizacija poezija padeda geriau ir subtiliau išmokti naudotis kalba apskritai, teikia kalbai galimybę lanksčiau prisitaikyti prie naujų uždavinių ir labiau diferencijuoti raiškos priemones. Aktualizacija dažnai iškelia aikštėn, padaro matomus tokius kalbos reiškinius, kurie komunikatyvioje kalboje yra visiškai nepastebimi, nors yra svarbūs jos faktoriai”. Kalba aktualizuojama ne tik grožinėje literatūroje. K.Dolininas, aptardamas stiliaus reiškinius psicholingvistikos požiūriu, nurodo: ,,Visų vaizdinių priemonių pagrindas — papildomoji kalbos ženklo motyvacija, nukrypimas nuo ,,normalaus” išraiškos būdo ir, kaip padarinys, suvokimo deautomatizacija. Šie principai veikia ir paprastoje kalboje, ir grožinėje literatūroje”. Be aktualizacijos neapsieina nei publicistika, nei buitinė kalba, nors, žinoma, nemeninės kalbos sferose daugiau automatizacijos.
Norint suprasti ekspresyvumo esmę, dar reikia išsiaiškinti kalbos vienetų motyvacijos sąvoką.
Motyvuotais vadinami žodžiai, tarp kurių garsinės raiškos ir reikšmės matyti ryšys. Skiriamos trys motyvacijos rūšys: fonetinė (garsinė), darybos (struktūrinė, morfologinė) ir semantinė. Fonetinė motyvacija įžiūrima žodžiuose, kurie žymi daiktą, veiksmą, imituodami su juo susijusius nekalbinius garsus. Fonetiškai motyvuoti yra vadinamieji onomatopėjiniai žodžiai, pvz.: kukuoti, gagenti, čežėti, gegutė, triukšmas. Jei raiškos ir reikšmės ryšys remiasi žodžio sandara, turime darybos motyvaciją. Pvz., žodžio pienė „tokia piktžolė” akivaizdus ryšys su žodžiu pienas: nulaužus pienės stiebą ar lapą, išbėga baltas skystis; rugiagėlė — „rugiuose auganti gėlė”. Semantiškai motyvuoti yra perkeltinės reikšmės žodžiai. Jų reikšmė remiasi tiesiogine reikšme, tiksliau, kokiu nors tiesioginės reikšmės žodžiu pavadinamo dalyko požymiu. Pvz., perkeltinę ežio pavadinimo reikšmę „pasišiaušėlis” nulėmė ežio kailio dygumas: su ežiu lyginamas žmogus, kurio plaukai pasišiaušę, pvz.: Ko čia lendi, ežioke!
Stilistika tiria ne bet kokią, o tik aktualią (antrinę, papildomą) kalbos vieneto motyvaciją, tokią, kurią suvokia autorius ir adresatas. Motyvacija, iškylanti aikštėn tik kaip apmąstymų ir lingvistinės analizės rezultatas, stilistikos nedomina (S.Bali). Minėtieji fonetinės ir darybos motyvacijos pavyzdžiai patys savaime stilistikai nerūpi, atskirai paimti, tie žodžiai stilistiškai nebylūs. Jie neekspresyvūs, nes yra pagrindiniai kokio daikto ar veiksmo pavadinimai, jie neutralūs, nes neturi neutralaus ekvivalento. Mat ekspresyvumo priežastis yra ne pati motyvacija (motyvuota garsinė raiška, daryba ar reikšmė tėra ekspresyvumo signalas), o neutralaus ekvivalento egzistavimas .Kitoks yra pateiktasis semantinės motyvacijos pavyzdys: perkeltinė žodžio ežiokas reikšmė kontekste suaktualinta, ekspresyvi.
Motyvacijos aktualumas priklauso nuo kalbos vieneto pavartojimo, nuo konteksto, todėl ir darybos, ir fonetinė motyvacija stilistikai gali būti labai įdomi — kai j.ą iškelia, išryškina tekstas. Pasinaudokime vienu J.Pikčilingio pavyzdžiu. Sudurtinis žodis žiemkenčiai yra darybiškai motyvuotas, bet toji motyvacija stilistikai nieko nebesako, tai terminas, reiškiantis žieminius javus, pvz., sakinyje Šiemet žiemkenčiai per šalčius gerai išsilaikė. O liaudies dainoje
Vai tu rugeli, vai tu rugeli,
Tu žiemkentėli!
Tu nebijojai, tu nebijojai
Baltos žiemelės.
„žodis tarsi atgauna pirmykštę reikšmę, determinologizuojamas: žiemkentėlis, nes iškentėjo žiemos šalčius. Kitaip sakant, jis pavartojamas taip, kad skaitytojas pamato, kodėl daiktas pavadinamas būtent tuo vardu” (J.Pikčilingis). Tokia žodžio darybos motyvacija negali nerūpėti stilistikai, toks darybiškai motyvuoto žodžio pavartojimas — tai jau antrinė, papildomoji motyvacija.
Ypač akivaizdi neįprastų, vadinamųjų okazinių, naujadarų darybos motyvacija. Neįprastą žodį suvokiame ne automatiškai, norom nenorom kreipiame akis į jo sandarą, jo dėmenų reikšmę, pvz.: Akies kraštu skubotai pamačiau, kaip jie, / Du apsiautomatinę kareiviai, griuvo ant pilvų (A.Žuk). Apsiautomatinti — tokio veiksmažodžio kalboje nėra, tai individualus naujadaras, bet jo reikšmę „apsiginkluoti automatais” daro labai aiškią darybos motyvacijos ryškumas.
Fonetinė motyvacija stilistikoje irgi suprantama savaip: tai ne tik atskiro žodžio, bet ir pasakymo, ištiso teksto garsinės raiškos motyvuotumas. Antrinė fonetinė motyvacija — tai taip parinkti ir išdėstyti žodžiai, kad tam tikri garsai kartotųsi dažniau arba rečiau negu įprasta. Vienas iš tokios fonetinės motyvacijos atvejų yra aliteracija — tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz., A.Venclovos eilėraščio „Tėviškės ilgesys” dviejose eilutėse kartojasi priebalsis d: Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių. K.Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį”. Čia verta pacituoti K.Dolinino žodžius: „Meninė kalba ne tiek vartoja fonetiškai motyvuotų žodžių potencialųjį kalbinį ekspresyvumą, kiek suteikia jiems savą, antrinį motyvuotumą”.
Be aptartųjų trijų rūšių, yra ir kitokių motyvacijos atvejų. Kalbos išraiškos priemonės stilistinio atspalvio pabrėžimas — tai stilistinė motyvacija. Būdingas jos atvejis yra stilizacija — sąmoningas sekimas kitu stilium, mėgdžiojimas. Šiuose buitinės kalbos sakiniuose (iš grožinės prozos dialogų) stilizuojami administracinio stiliaus ir liaudies dainos pasakymai: Kai aš tau duosiu neigiamai ir teigiamai į sprandą, tai tu žinosi, kas yra dviem ponam tarnauti (V.Myk-Put). Dabar tiktai su pistoletu tavo išsaugotinis, lašiniais šertas, minkštai migdytas, lig pusrytėlių neprižadintas, kaip toj dainoj (J.Balt).
Galėtume skirti ir grafinę motyvaciją, kuri su kalba susijusi netiesiogiai, per raštą. Paprasčiausias tokios motyvacijos atvejis yra sakytinės kalbos emfatinės (pabrėžiamosios) intonacijos rašytinis imitavimas, pvz.: Juk dabar jau visi sako, kad jinai toookia didelė merga! (I.Simon).
Ekspresyvumo priemonėmis gali eiti visi kalbos vienetai: žodžiai, jų formos, sakiniai, garsai. Sisteminių kalbos vienetų ekspresyvumas yra potencialus, realizuojamas tik kalbos akte, tekste. Mažiausias teksto vienetas yra konkretus sakinys (pasakymas).
Skiriama keletas sakinio analizės pakopų: 1) leksinės sandaros (konkretaus daiktinio turinio), 2) gramatinės sandaros, 3) modalinės sandaros, 4) aktualiosios skaidos (M.Greplis). Kartais tikslinga skirti ir garsinę bei grafinę analizės pakopas. Sakinys gali būti ekspresyvus dėl vienos ar kelių pakopų aktualizavimo. Pavyzdžiui, pasakymą Tokios tai meilės trokšta mano širdis? (Žem) ekspresyvų daro įvairių pakopų emocinis aktualizavimas bei intensyvinimas. 1) Emociškai motyvuota leksika: metoniminis junginys mano širdis (plg. aš trokštu), įvardis su dalelyte tokios tai (plg. ne tokios, kitokios). Pasakymą intensyvina veiksmažodis trokšta (plg. nori). 2) Motyvuota leksika (širdis) paveikė gramatinę sandarą: vietoj pirmojo asmens (aš trokšta) atsirado treči.asis, objektyvizuojantis mintį (širdis trokšta). 3) Retorinis klausimas čia reiškia emfatinį konstatavimą, t.y. vieno modalinio tipo reikšmė perkelta kitam. 4) Pasakymas yra ekspresyvus ir dėl inversinės žodžių tvarkos, subjektyvios sakinio minties skaidos: pirmiausia pasakyta nauja informacija (Tokios tai meilės). Atsidūrusi neįprastoje sakinio vietoje, ji brėžte pabrėžiama. Neekspresyvus to pasakymo ekvivalentas yra Aš noriu kitokios meilės.
Būdingiausi kalbos ekspresyvinimo (aktualizacijos) būdai yra šie: kalbos vieneto reikšmės perkėlimas, nelauktas arba emfatinis kalbos priemonių gretinimas, siejimas bei komponavimas, įvairūs trumpinimo arba tyčinio pertekliaus atvejai (tie būdai tarp savęs iš dalies pinasi). Kuo netikėtesnė kalbos priemonė ar būdas, kuo labiau jie atkreipia dėmesį, tuo tekstas ekspresyvesnis. Pvz.: pasakymą Poeto pareiga — pakelti rastą žvaigžde, / Kuri čia mėtosi lyg pamesta saga (E.Miež) ekspresyvų daro ne tik perkeltinis žodžių vartojimas, simbolinis mąstymas (mėtosi žvaigždė), bet ir tolimų sąvokų (žvaigždė ir saga) sugretinimas.
Teksto ekspresyvinimo būdai nesiriboja atskirų sakinių vienos ar kelių pakopų aktualizavimu, bet apima ir didesnius už sakinį vienetus: gretimų sakinių poras, pastraipas, visą tekstą. Kartais jie susiję ne su konkrečiais kalbos pakopų vienetais, o turi implicitinę (kalbos ženklais formaliai nepasakytą) išraišką.Stilistinis eksperimentas
Stilistinis eksperimentas yra stiliaus reiškinių tyrimas dirbtinėmis sąlygomis, kitaip sakant, tai kalbotyros eksperimentas, naudojamas stilistikos tikslais. Būdingiausi stilistiniai eksperimentai yra substitucija, transformacija ir permutacija.
Substitucija (lot. substituere „skirti kieno vietoje”) yra toks eksperimentas, kai vieną teksto vienetą keičiame kitu, paprastai kuo nors panašiu į keičiamąjį, ir stebime, vertiname to keitimo padarinius. Pvz., turime sinonimų eilę stiprus, tvirtas, galingas, pajėgus. Be konteksto jų reikšmės skirtumai, semantiniai atspalviai nėra itin akivaizdūs, bet vos tik pasitelkiame bent minimalų kontekstą ir paeksperimentuojame, iškyla aikštėn ir semantiniai, ir nuo jų pareinantys tų sinonimų junglumo skirtumai. Sakoma stiprus, tvirtas, galingas, pajėgus vyras, stipri, tvirta, galinga, pajėgi mašina, stiprus, tvirtas (bet ne galingas, pajėgus) audeklas, stiprus, pajėgus (bet ne tvirtas, galingas) mokinys, stipri (bet ne tvirta, galinga, pajėgi) kava ir t.t.
Transformacija (lot. transformare „pertvarkyti, pakeisti, paversti”) yra toks eksperimentas, kai viena sintaksinė konstrukcija perdirbama į kitą: asmeninis sakinys — į beasmenį arba atvirkščiai, retorinis klausimas — į konstatuojamąjį sakinį ir kt. Transformavus vertinamas to perdirbimo stilistinis efektas: kuris pasakymas glaustesnis, tikslesnis, emocingesnis, katras artimesnis šnekamajai kalbai, o katras knyginei. Pvz.: Vėl man važinėti piemenio? (J.Balt) —> Vėl aš turėsiu važinėti piemenio? Argi teisti save nėra pirmutinė kiekvieno žmogaus pareiga? (V.Kub) —> Teisti save yra pirmutinė kiekvieno žmogaus pareiga.
Permutacija (lot. permutare „keisti”) yra teksto atkarpų (žodžių, junginių) sukeitimas vietomis. Ja ypač dažnai naudojamasi tiriant žodžių tvarką. Trijų žodžių sakinys gali turėti šešis žodžių tvarkos variantus, keturių — 24, o penkių — net 120! Keisdami žodžių tvarką, pastebime, kad vieni variantai skiriasi gramatine reikšme (geri vaikai — vaikai geri), kiti — prasmės bei stiliaus niuansais. Kitaip surikiavus žodžius, gali nelikti emfazės, ekspresyvus sakinys virsti stilistiškai neutraliu. Pvz.: Turi galvą tas berniukas! (J.Balč). Plg.: Tas berniukas turi galvą.
Stilistinis eksperimentas yra stilistinės analizės nuolatinis palydovas. Atskaitos taškas nagrinėti bet kurį stiliaus reiškinį yra stilistiškai neutralus variantas. Jeigu tekste pavartota stilistiškai žymėta išraiškos priemonė, jos vaidmenį akivaizdžiau išryškins gretinimas su neutraliu atitikmeniu. Plg.: O darbininkų — nė čiūkšt. Ir kupranugario nė vieno. Ir arklių — nė padujų (J.Balt) — Nėra nei darbininkų, nei kupranugarių, nei arklių; — Monetų krizė,— nuslydau į koridorinį žargoną (M.Sluc) — Neturiu pinigų,— pasakiau. Žinoma, tokį neutralų variantą ne visada kuriamės, dažnai, tekstą stilistiškai nagrinėdami, tą variantą tik galvoje turime, jaučiame jį kaip tam tikrą atskaitos vienetą.
Eksperimentą nuolatos pasitelkia rašytojai, vertėjai, ieškodami minčiai tinkamiausios išraiškos. Žinomas grožinės literatūros redaktorius A.Žirgulys, aptardamas vieno vertimo kalbą, pateikia pavyzdį: „длинный черт — verčiama: ilgasis velne! „Ilgasis”— paprastas epitetas, jokio stiprumo neturi, kas kita: ilgis, ilgšas, ilgablauzdis; „velne” — nelabai gyvas šauksmininkas, jau kiek išsekusia šauksmininko reikšme, dėl to gyvojoje kalboje vis dažniau pasigriebiama: kipše, šėtone, taigi čia geriau: kipše ilgablauzdi”.
Stilistiniu eksperimentu naudojasi mokiniai, rašydami rašinius, naudojamės kiekvienas iš mūsų, kai kuriame rašytinį tekstą. Eksperimentas yra laboratorinis metodas; jo išvadas pravartu patikrinti gyvosios kalbos, žodynų, gramatikos, stilistikos darbų pavyzdžiais bei teiginiais.Kalbos priemonių konkurencijos sąvoka
Kalbos išraiškos priemonės, iš kurių konkrečiame kalbos akte renkamasi, yra vadinamos įvairiai. Š.Bali gramatinės raiškos priemones, kurios, turėdamos bendrą funkciją, gali pakeisti viena kitą, vadino funkciniais ekvivalentais. Panašiais atvejais bene plačiausiai vartojamas sinonimų (ypač stilistinių sinonimų) terminas. Tačiau, sinonimo terminas leksikologijoje ir gramatikoje jau turi apytiksles ribas (siauresnes negu aptariamieji atvejai), ir vargu ar būtų tikslinga jas be galo plėsti. Pastaruoju metu čekų ir vokiečių kalbininkų panašiems atvejams vartojami žodžiai konkurencija, konkurentai. Jie gerai išreiškia sąvokos esmę: visos kalbos priemonės, patenkinančios konkretų bendravimo poreikį (pvz., poreikį nusakyti priežasties santykius), tarp savęs savotiškai konkuruoja, kol kalbantysis asmuo iš jų pasirenka vieną.
Konkurentai yra kalbos priemonės, konkrečiame kalbos akte išreiškiančios tą pačią bendrąją komunikatyvinę intenciją (tikslą, ketinimą, užduotį) ir todėl galinčios viena kitą pakeisti. Tarp konkurentų gali būti semantinių, emocinių bei funkcinių skirtumų, bet jie nėra tokie dideli, kad trukdytų įgyvendinti pagrindinę komunikatyvinę intenciją.
Konkuruoti tarp savęs gali įvairūs kalbos vienetai: žodžiai, jų formos, sintaksinės konstrukcijos. Leksinę konkurenciją galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Daiktavardis žvaigždė neturi sinonimų, t.y. tos pačios bei artimos reikšmės žodžių, galinčių jį pakeisti. O Maironio eilėraštyje „Užmigo žemė” tam žodžiui pakaitas sukurtas — tai metaforinė perifrazė dangaus akys: Užmigo žemė, tik dangaus negęsta akys sidabrinės. Metafora čia nukonkuravo tiesioginę nominaciją (plg. Užmigo žemė, tik negęsta žvaigždės sidabrinės), šiuo atveju toji metafora — leksinis konkurentas.
Sintaksinę konkurenciją iliustruoja pateiktoji Š.Bali konkurentų eilė. Dar pavyzdys. Šaukti vaikus pietų motina gali taip: Vaikai, pietūs gatavi, eikite valgyti. — Vaikai, eikite pietų. — Vaikai, pietauti! — Vaikai, pietūs! — Pietų! — Vaikai!
Tarpusavyje konkuruoja ir tų pačių, ir skirtingų kalbos pakopų vienetai: žodis su žodžiu, žodis su žodžių junginiu, sakinys su jaustuku, net pasakymas su nutylėjimu, elipse. Sakinį Kaip aš pavargau! gali atstoti jaustukas Fu!, raginimą nutilti reiškia ir asmeninis sakinys Nutilk!, ir eliptinis sakinys Tylos!, ir jaustukai Cit! Tss! Jaustukas nėra semantinis sakinio ekvivalentas, sinonimas, nes jis neišreiškia denotato (sakinio denotatas yra kalbamoji situacija), bet jaustukas gali išreikšti tą pačią bendrąją komunikatyvinę intenciją (pateiktuose pavyzdžiuose — pavargimo nuorodą ir raginimą nutilti), todėl jis būna sakinio konkurentas.
Praktinės stilistikos reikalui būtų ypač naudinga aprašyti konkurentų eiles einant iš tipinių kalbos situacijų, bet lietuvių kalbos išraiškos priemonių konkurencija šiuo atžvilgiu beveik netyrinėta. Ligšiolinis stilistikos mokslo patyrimas rodo, kad būdingiausi konkurencijos nariai yra variantai, sinonimai ir figūros.Gramatinė stilistika
Gramatinei stilistikai visų pirma rūpi žodžių formų ir sintaksinių konstrukcijų raiškumas, stilistiniai atspalviai bei vartojimo tikslingumas, tinkamumas.
Kaip gramatiką sudaro morfologija ir sintaksė, taip gramatinę stilistiką — morfologinė ir sintaksinė stilistika.
Morfologinė stilistika tiria daiktavardžio, veiksmažodžio ir kitų kalbos dalių darybos ir kaitybos priemonių stilistinį vaidmenį. Pavyzdžiui, ji nurodo stilistinį skirtumą tokių daiktavardžių formų, kaip paukštis ir paukštė, gegužė ir gegužis, aptaria priesagų stilistinius atspalvius, veiksmažodžio laikų, nuosakų, asmenų sinonimiką.
Sintaksinė stilistika nagrinėja sintaksinių konstrukcijų vartojimo ypatybes, iškelia sinonimines konstrukcijas, parodo jų reikšmės bei stiliaus atspalvių skirtumus, atskleidžia pasirinkimo motyvus. Sintaksinei stilistikai negali nerūpėti tos sintaksinės konstrukcijos, kurios turi itin ryškią stilistinę paskirtį,— tai kalbos figūros: retorinis klausimas, kreipinys ir sušukimas, kartojimas, laipsniavimas, antitezė ir kt.Stilistiniai atspalviai
Jau esame matę, jog daugelis žodžių, formų bei konstrukcijų tesiskiria tam tikrais reikšmės atspalviais, pavyzdžiui, veiksmažodžiai galvoti ir manyti, daiktavardžiai žaizda ir opa, būdvardžiai greitas ir spartus, išskirtinė aplinkybė Verkia duona, tinginio valgoma ir šalutinis sakinys Verkia duona, kai ją valgo tinginys. Šios skirtybės yra reikšminiai, arba semantiniai, kalbos atspalviai. Be jų, žodžiai, formos bei konstrukcijos dar dažnai skiriasi tuo, kad teikia nevienodą vadinamąją papildomąją informaciją: turi skirtingą ekspresijos, arba raiškumo, galią, žadina skirtingus jausmus, vaizdinius ar asociacijas.
O kas supras, kokia laimė berniūkščiui iš alksnio ar nuo akmens užsiropšti ant kokio nors kuino ir, karčių įsikibus, pasileisti zovada! Ant kuino!.. Geras žirgas tik svajonė. Bet šitos mūsų laimės negalėjo ir nenorėjo suprasti nei arkliai, nei jų šeimininkai, kentėjom nuo vienų ir nuo kitų.
Čia daiktavardis arkliai yra stilistiškai neutralus, jo sinonimas kuinas kelia neigiamas emocijas bei asociacijas, žirgas — teigiamas: šie turi to, ką vadiname emociniais-ekspresiniais atspalviais.
Šalia emocinių-ekspresinių ir vaizdinių atspalvių žodžiai, formos, konstrukcijos dar turi tam tikrų požymių, kurių esti įgiję, būdami dažniau arba išimtinai tevartojami vienoje ar kitoje sferoje: tautosakoje, tarnybiniuose raštuose, poezijoje, retorikoje ar kitur. Vienur sakome miškas, oras, lietus, kitur žaliasis masyvas, gamtinės sąlygos, krituliai. Šie žodžiai ir pasakymai stilistiškai skiriasi tuo, kad vieni yra vartojamos sferos atžvilgiu neutralūs, kiti tebūdingi įvairių tarnybinių raštų kalbai, t. y. turi knyginį atspalvį. Atvirkščiai, daiktavardžiai makaulė, žlibės, veiksmažodžiai kaulyti, rioglintis. guiti, ūdyti, vapėti, būdami ekspresyvūs, esti būdingi šnekamajai kalbai, t.y. turi šnekamąjį atspalvį.
Šitokius žodžio, formos ar konstrukcijos priedus vadinsime funkciniais atspalviais. Kartu su minėtais emociniais-ekspresiniais priedais jie sudaro stilistinius kalbos atspalvius.
Stilistiniai atspalviai stiliuje vaidina didelį vaidmenį: daro žodį tinkantį, augte įaugantį į sakinį arba juntamą kaip „svetimkūnį”, į sakinį ar kontekstą ,,neįaugantį” ar skambantį net komiškai.
Kupini energijos ir pasiryžimo, naujakuriai kapstosi savo sklypeliuose, norėdami prasigyventi.
Sakinio dalis Kupini energijos ir pasiryžimo skamba iškilmingai, patetiškai, žodis kapstosi — menkinamai, ,,proziškai”.
Ryšium su sniego apledėjimu „baltojo bado” pavojus dar padidėjo.
Argi ryšium su.? Argi reikia čia tos kanceliarinės konstrukcijos? Ji čia yra „svetimkūnis”.
Tad neužtenka žinoti, ką žodis, forma arba konstrukcija reiškia,— reikia žinoti ir kaip jis tai išreiškia, t.y. kokią jis teikia papildomąją informaciją.

Leave a Comment