Lietuvių rašytojai XX a.

Jonas Strielkūnas
(g. 1939)
Knygose „Raudoni šermukšniai” (1966), „Varpo kėlimas” (1978), „Po tylinčiom žvaigždėm” (1982), „Lapkričio medis” (1985), „Trečias brolis” (1993) eilėraščio vyksmas uždarytas lietuviškojo kaimo konkretybėje, vaizdai ir metaforos konstruojamos iš kaimo tikrovės detalių. Išėjimas iš gimtojo kaimo J.Strielkūno eilėraščiuose iškyla kaip skausmingas gyvenimo lūžis ir dvasios žaizda. Gimtoji gryčia lieka jo sąmonėje kaip tėvynės simbolis, moralinis protėvių priesakas ar net kaip žmogaus tapatybė su pačiu savimi:
„Išeidami pabučiuokite slenkstį,
Kur amžiams lieka motinos pėdos,
Išeidami pabučiuokite kelią –
Savo senolių kojas klumpėtas”.
Tautos likimo leitmotyvas, persmelktas liūdesio ir vilties, jo eiilėraščiuose reiškiamas lakiais kaimiškais būties įvaizdžiais, kaip ir A.Miškinio lyrikoje:
„Šimtą kartų degė
Mūsų Lietuva.
Žalvarinę segę
Priglaudė dirva.
Šimtą pirmą kerta
Žiedą pagriovy.
Šimtą antrą kartą
Keliamės gyvi.”
Dainiškoji lietuvių lyrikos tradicija, paveldėta iš S.Nėries, J.Aisčio, P.Širvio, atgimė J.Strielkūno kūryboje plastiškais ketureiliais. Jie tiksliai subalansuoti iš ilgesnių ir trumpesnių eilučių, pauzių, paraleliškai išdėstytų vaizdų, simetriškų strofų. Paprastai jo lakūs ketureiliai neišsitenka lėtame siūbavime, o siekia energingo ritmikos brėžinio, artimo „daiktiškos poetikos” aforistinėms užsklandoms.

Marcelijus Martinaitis
(g. 1936)
Vilniaus universiteto absolventas, vėliau to paties universiteto liietuvių literatūros ir tautosakos dėstytojas, kaip ir dauguma jaunosios kartos poetų, nusigręžė nuo „jausmų lyrikos”. Rinkinyje „Saulės grąža” (1969) stengėsi depersonalizuoti eilėraščio subjektą, ieškodamas jam įvairių kaukių – kvailutės Onutės, pravirkusios dėl raudono siūlo; girto Zuvelio, atidavusio Dievui velveto kepurę. Peržengti save, iš

štirpti tautos istorijos likime, kad žodis taptų bendro buvimo liudytoju – toks jo kūrybos etinis tikslas, M.Martinaitis ieškojo begalybės žemaičio atmintyje, kurioje įrašytas prūsų genties išnykimas. Todėl ir jo eilėraščių stilistika neturi abstraktėjimo žymių. Vaizdas aštriais štrichais fiksuoja aplinkos konkretumą, lengvu šuoliu perbėga įvykį, kontrastiškai sujungia priešingybes, kad susidarytų epigraminė užsklanda. Tai „daiktiškosios” poetikos elementai, įsigėrę į M.Martinaičio mąstyseną literatūrinio debiuto metu – pirmuose rinkiniuose „Balandžio sniegas” (1962) ir „Debesų lieptais” (1966) nemažą eilėraščių dalį tebevaldė siužetinis aprašinėjimas su aforistinėmis pabaigomis.
Iš judraus aplinkos piešinio ir psichologinių situacijų veiksmo, iš stilistinės orientacijos į kasdienės buities ir kalbos klodą išdygo „Kukučio baladės” (1977), populiariausias poeto kūrinys.
Kukutis autoriaus suvokiamas kaip vieno Lietuvos regiono – Žemaitijos – pasaulėjautos archetipas, o kartu kaip amžina „žemdirbio dvasia” – siaučia karai, dūžta valstybės, o Kukutis, pakartas ir užžkastas po Blinstrubiškės ąžuolu, vėl vaikšto žeme, vėl galvoja apie moterį. Jis sumanytas kaip mito personažas ir veikia mito laike. Keli šimtmečiai ir viena akimirka susilygina su trukme:
„Kol šalys apaugo miškais
ir kol išmirė šlėktos,
gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno”.
Čia nebėra pastovios ir uždaros erdvės, nes mito erdvė tokia pat bekraštė, kaip ir laikas. Čia nebėra statiško būties formų patvarumo, nes vieni daiktai pereina į kitus, paklusdami metamorfozės įstatymui, kuris M.Martinaičio yra esminis, kaip ir kitiems meditacinės lyrikos kū
ūrėjams:
„O šitie langai buvo mano seniai
pradinės mokyklos melsvi sąsiuviniai”.
Čia nebėra griežtos ribos tarp buvimo ir nebuvimo – Kukutis pats stebi savo mirtį, pats kalba apie savo kapą, o paskui vėl džiaugiasi savo buvimu. Mirties motyvas, išaukštinantis Kukučio, mitinio herojaus, nesunaikinamą esmę, kartu byloja apie grėsmingą žmogaus egzistencijos nepastovumą, o vietomis, paliestas juodojo humoro, skamba kaip groteskinis šio amžiaus katastrofų piešinys:
„Tiktai keli pakarti
vejasi karučius, prašydami,
kad išduotų leidimą numirti”.
Eilėraščių rinkiniuose „Akių tamsoj, širdies šviesoj” (1974), „Tie patys žodžiai” (1980), „Toli nuo rugių” (1982), „Atmintys” (1986), „Gailile raso” (1990) M.Martinaitis taip pat siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą individualaus „aš” reikšmingumo. Tai pasaulio regėjimas dvasios žvilgsniu, mąstymas anapus išbaigtų sąvokų trapiomis nuojautomis. Žodis čia ne tiek atspindi konkrečius daiktus ar formuluoja išvadas, kiek išreiškia neužbaigtą susimąstymą ir viltingą būties darnos siekimą. M.Martinaičio kūrybos orientacija į pirmykštį lietuvių mitologinį pasaulėvaizdį ir tautosakos stilistiką, primityvaus paprastumo imitaciją, paradoksiškus įvairių literatūrinės kalbos tipų gretinimus ir jų deformacijas darė poveikį visai aštuntojo dešimtmečio lietuvių lyrikos raidai. Širdingo paprastumo tonu jo literatūrinė ir publicistinė eseistika („Poezija ir žodis” (1977), „Popieriai iš mirusiųjų kapų” (1991) bylojo apie tūkstantmetės senojo kaimo agrarinės kultūros griūtį sovietinės valdžios metais, apie teisingumo, laisvės, viską suprantančio ir atleidžiančio gerumo ilgesį.

Sigitas Geda
(g. 1943)
Nutrūkusių sakinių, išdėstytų vienoje plokštumoje be jokio regimo ryšio, apstu pirmose kn

nygose „Pėdos” (1966), „Strazdas” (1967), išleistose baigus 1966 m. VU Istorijos-filologijos fakultetą ir pakeliavus po Kaukazo kalnynus, kurie paliko jam gilų būties pirmapradiškumo įspūdį. Metaforos jo lyrikoje taip pat atskyla nuo lyginimų pagrindo ir virsta savarankiškais veikėjais. Šitą charakteringą naujoviškos meditacijos stilistiką peršviečia viena dominuojanti poetinė koncepcija. Jei E.Mieželaitis pastatė žmogų visatos viršūnėje, tai S.Gedai žemė, kosmosas ir žmogus stovi tame pačiame hierarchijos lygmenyje kaip lygiaverčiai partneriai:
„Vartosi prie žemės lygūs –
žmonės – paukščiai – gyvuliai”.
Laiką jis matuoja didžiulėmis atkarpomis, jausdamas neišardomą ryšį tarp to, kas buvo ledynų gadynėje, ir to, kas vyksta šiandien. Bet šį ryšį jis suvokia stichiškai, stengdamasis išlaikyti liaudiško primityvaus suvokimo prizmę, kurią poetas savotiškai stilizuoja. S.Geda susikūrė savitą poetiką, paremtą šiurkštoku žodžiu, vaikiškai fantastiškomis hiperbolėmis, drąsia ir energinga asociacijų kaita.
Naujose knygose „26 rudens ir vasaros giesmės” (1972), „Mėnulio žiedai” (1977), „Žydinti slyva Snaigyno ežere” (1981), „Mamutų tėvynė” (1985) pastebimai atslūgo vaizdo ekspansija ir intonacijos šoklumas, giminingas lietuviškojo avangardizmo poetikai. Senovės Rytų poezija paskatino poetą pereiti į ramų ir vaiskų toną, lygų tėkmės bangavimą be staigesnių nuokričių. Eilėraštyje išliko lyrinė susijaudinimo intonacija, bet ji išspinduliuoja nusistebėjimą – koks didelis pasaulis, „kurs aplinkui žydi”. Poeto vaizduotė suvokta kaip pagrindinė kūrybos jėga, pralaužia regimąjį pasaulio paviršių ir ima kalbėtis su pirmykščių daiktų pavidalais, kurie, pasirodo, visi yra giminingi, priklauso tai pačiai nedalomai ir
r amžinai begalybei.
S.Geda atsisakė loginės eilėraščio konstrukcijos, įvedė dinaminį srautą, kuris pripildo visą kūrinio erdvę vienoda ir neskaidoma įtampa. Mitologinės metaforos sujungia tikrovės dalelytes į fantastiškus pavidalus, kad išryškėtų „grožio sėklos ir daigai”. Lietuvių meditacinį eilėraštį jis pagrindė kolektyvinės pasąmonės archetipais, sukūrė nuasmeninto, o kartu sudvasinto kalbėjimo intonaciją.
S.Gedos kūrybinė prigimtis, pilna nepavargstančios tapsmo energijos, kaitaliojasi iš knygos į knygą {„Žalio gintaro vėriniai” (1988), „Septynių vasarų giesmės” (1991), „Babilono atstatymas” (1994) bijodama sustingti jau atrastoje manieroje, ginčydamasi pati su savimi. Nuo mitologinių vaizdų poetas nusileidžia į socializmo deformuotą kasdienybę, iš poetinės nuostabos intonacijų į šiurkštų ir piktą depoetizacijos kirtį:
„Ten debilų pulkai paežiuos viens ant kito suvirtę,
Ten kareiviai už purviną rublį šokdina mergas, –
Viskas baisiai smulku, viskas žemėje baisiai

susmirdę.”
Jau nepriklausomybės metais S.Geda iškilo kaip ekspresyvios, autobiografinės, analitinės eseistikos kūrėjas (publikacijos „Šiaurės Atėnuose” 1993-1994 m.).

Vladas Šimkus
(g. 1936)
Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Kranto kontūrai” (1963) išleido, baigęs 1961 m. filologijos studijas Vilniaus universitete. Jo eilėraščiai – savotiška reakcija į E.Mieželaičio lyrikos „kosminį skrydį”, intelektualinių refleksijų ir sudėtingų metaforų patetišką rimtį. Eilėraščių rinkinyje „Geležis ir sidabras” (1968) kalbos tonas numuštas keliais intervalais, sąmoningai suprozintas, kad neliktų jokių romantinės ekstazės, filosofinio rečitatyvo ar tribūniškos deklaracijos pėdsakų. Poetinę kalbą V.Šimkus pakreipė į kasdienio pašnekesio intonacijas, tiesioginių klausimų, nutylėjimų ir sušukimų bangavimą, suderintą su netikslių rimų sąskambiais, pirmą kartą taip efektingai panaudotais lietuviškame eilėraštyje.
V.Šimkaus eilėraštis prasideda tarsi psichologinė novelė aštria kolizija – kažkas atsitiko, kažką reikia išspręsti, neišvengiamai artėja kažkoks lūžis. Eilėraščio eiga – tai šitos kolizijos sprendimas, artėjimas į galutinę išvadą, kuri tampa baigiamuoju kompozicijos kirčiu. Psichinis įvykis poeto lokalizuojamas tam tikroje vietoje ir laike.
Dviejų plotmių konfrontacija atvedė V.Šimkų rinkinyje „Bitės pabėgėlės” (1973) į psichologinius paradoksus ir autoironiją. Eilėraščio subjektas čia nebeturi jokių romantinių savo reikšmingumo iliuzijų, nesugeba pajusti istorijos raidos prasmingumo, neberanda tokių būsenų, kuriose glūdėtų jo esmė, nebemoka sutapatinti savęs su piešiamais daiktais ir tariamais žodžiais. Kurį motyvą bemėgintum, visi jau nuvalkioti, o kiekvieną stiliaus būdą „jau išbandė klasikų minia”. Ironiškuose eilėraščiuose poetinė mintis šokinėja netikėčiausiomis trajektorijomis, kad pagaliau paaiškėtų per absurdo prizmę, kas yra tikroji vertybė. Vaizdo reljefas pasidarė itin kontrastiškas, sudarytas iš konkrečių detalių, tipiškų aplinkybių, visuomenės elgsenos ar literatūrinio mąstymo stereotipų, o strofa kerta kaip prisukta spyruoklė, judėdama į netikėtą prasmingą perspektyvą. V.Šimkus nutrynė ribą tarp lyrinio eilėraščio ir parodijos, išlaikydamas savo lyrikoje intymaus šnekėjimo ir psichologinio impulsyvumo sugestiją.

Henrikas Čigriejus
(g. 1933)
Dainiškasis ketureilis viešpatauja diplomuoto lituanisto (1958), Vilniaus kooperacinio technikumo dėstytojo, lyrikoje. Tik jo eilėraščių knygose „Metus šviesos” (1971), „Nedylanti lauko delčia” (1977), „Dangus, rytas ir vakaras” (1981), „Rudenio žiedas” (1985), „Baltojo alksnio sodinimas” (1988), „Po laiko juokas – vėlyva metūgė” (1994) melodinga eilutė krypsta į pašnekesio toną ir prisiima epines spalvas. Jis rašo apie senį, kremtantį ragaišio riekelę, šlubą katiną, einantį per baltą stogą. Tačiau jau kitoje eilėraščio strofoje seniai „medžiais kreivais palieka”, jie „linguoja ir nieko nesako”, o vietoj šlubo katino pasirodo žmonės, kurie eina „tiesiai į mirtį. tarytum į darbą”. Netikėtus peršokimus valdo plonyčiai refleksijos siūlai, palikti potekstėje, nesuvyti į vientisą giją ar užsklendžiantį aforizmą. Eilėraščio „aš” neturi jokių savo reikšmingumo iliuzijų ir visažinystės pozų. Tai tylus mažo žmogaus balsas, norįs įsiklausyti į „duoną kepančių namų” jaukumą, būti gimtųjų laukų erdvėje, jausti žemdirbių genties kantrybę ir ištvermę:
„Ošia mūsą eglės, dar nelūžta,
Dar kantrybė didelė gyva “.
Bet tas žmogus jau nebeturi gimtųjų namų, pūgoje liko užpustyta armonika; tik vakarykščia diena šaukia atgalios; tu ateini prie upės, „tėvo kapą aplankęs”. Elegiška praeinančio laiko ir egzistencinio netikrumo intonacija, vyriškai tramdoma, H.Čigriejaus lyrikoje pinasi su vilties, paguodos, širdingumo tonais pagal kaimo dvasinės kultūros tradiciją, kurią pokario vaikai natūraliai paveldėjo iš atgijusios tremiamo ir žudomo kaimo folklorinės kūrybos.

Albinas Bernotas
(g. 1934)
Jo emocinė atmintis gyvena kasdienės kaimo buities ir valstietiško darbo aplinkoje, semdamasi iš jos reljefingas vaizdo detales ir sodrų žodyną. Eilėraščių knygose „Lygumos bunda” (1960), „Žaibų tyla” (1965), „Paglostyk žolę” (1980), „Nusigręžusi žvaigždė” (1983) jis rašė apie kaimo alksnius, nušienautas pievas, vėjinį malūną, juodos duonos riekę. Gamta jam yra svarbiausia lyrinio išgyvenimo erdvė, sauganti esminės tautos vertybes bei žmogaus egzistencijas. Šioje erdvėje, nepaliestoje miesto triukšmo ir techniškosios civilizacijos, visi daiktai liečiami su šventa pagarba. Poeto žvilgsnis krypsta ne į save, o į tai, kas fundamentalu – rugio varpa, žolė, grumstas, žiemos paukščio giesmė. Eilėraštis – žmogaus stovėjimas egzistenciškai svarbių reiškinių akistatoje, niekados nesibaigiantis ir galutinai neišsprendžiamas. Todėl gamtos vaizdas slenka į negarsią refleksiją. Laikykis už žemės, paglostyk žolę – tokia yra poeto etinė programa, priešinama XX a. pabaigos globalinių katastrofų grėsmei. Tai pokario valstiečių vaikų programa, išugdyta dar nesutrupėjusios agrarinės gyvenimo sanklodos. Alsuojanti pirmykštė harmonija ir senovišku poetiškumu, ji reiškiama kontrastingais vaizdų deriniais, dinamiška ritmika:
„Stovėjot išdidūs, o reiks nusižemint –
Net ąžuolas linkčioja, vėjui paliepiant.
Perkūnas bildėdamas nulipa žemėn,
Žydrai pasišviesdamas, lenda palėpėn.”
Išleido pokario kaimo vaiko atsiminimų ir skaudžių apmąstymų eseistinę knygą. „Pigmaliono sindromas” (1989).
Jonas Juškaitis
(g. 1933)
Diplomuotas VU filologas (1958), nusigręžė nuo oratorinės poetikos, tarnaujančios privalomoms tiesoms ar laikinoms aktualijoms. Susigraužusiam, svarstančiam, kenčiančiam žmogui, atėjusiam iš pokario žudynių siaubo, visiškai netiko apaštališka teisuolio poza ir pamokantis tonas. Eilėraščių rinkiniuose „Ir aušros, ir žaros” (1962), „Mėlyna žibutė apšvietė likimą” (1972), „Tolimos dainos” (1981), „ Anapus gaiso” (1987), „Pučia vėjas į širdį ” (1990) jis atsižadėjo kopijuoti išorinio pasaulio tvarką. Jo strofoje žodžiai nusviesti toli vienas nuo kito gilių loginių pauzių, o gramatinės jungtys sutraukytos ar paslėptos. Sakinio zigzagas raitosi barokiška linija, šokinėja perkėlimais iš vieno posmo į kitą, o viską nešanti ritmo banga sąmoningai trikdoma. Į tą pačią eilutę guldomi vienas ant kito skirtingi vaizdai ir sąvokos, kad potėpis būtų tirštas ir daugiasluoksnis. Į tą pačią strofą nusvyra keli palyginimai ir užsimezga tolimos asociacijos, kad neliktų sklandaus slydimo ir reikėtų įsiklausyti į kiekvieną žodį. Visas kalbėjimas – fragmentiškas, nepabaigtas, be aforistinių užsklandų, nes ir matomi daiktai, žmogus, istorija yra tik fragmentų sąvartos, slepiančios nematomą pasaulio vientisumą. Poezijos tikslas – pajusti šita nematomą vientisumą, grąžinti išsibarsčiusiam pasauliui visumos kontūrus:
„Iš vieno sprogus visata
Ir vėl į vieną grįžta.”
J.Juškaičio knygų lyrinis „aš” neturi nei savo gyvenimo istorijos, nei individualaus charakterio savybių. Jis – meditatorius. Jam rūpi įsižiūrėti į daiktus, perprasti jų stabilumą, o ne kalbėti apie save. Jis stovi greta gamtos pavidalų kaip didžiosios realybės, kurią gali tik stebėti, bet neišdrįs jos ištirpdyti savo vienadienių jausmų akimirkose. Nusistebėjimas ir kančia – svarbiausias jo santykis su pasauliu:
„Jazminu
Žaluma nusišypso – saldi bailybė nusagstė
Prieš pilnatį už klėties. Kas tu,
Kurio nušvitimui pritarė ošę javai?”
Praėjusio karo reginiai – skaudus visos J.Juškaičio lyrikos leitmotyvas – aktualizuojami kaip globalinio žmogaus priešiškumo žmogui ir pražūties ženklai. Kiekviena beprotybė susidaro savo sistemą, kad žmonės kankintų ir žudytų vieni kitus. Bet nei partizanų lavonai, nei „siaubo pilni vagonai” neišardo visatos tvarkos – ten „amžinybė tartum žiedas žydi”, ten „siela susitinka su Dievu”. Mirtis nėra išėjimas į tuštumą, o sugrįžimas į pasaulio sandaros pamatus:
„Kur mūsų kaukolės gulės,
Tenai bus žemės vidurys”.
Dramatinė savijauta supurto švelniai medituojantį vaizdą, bet nenustumia J.Juškaičio lyrikos į katastrofizmo pozicijas. Būties tąsa lieka neišardomas poetiškų vizijų, apmąstymų, vaizdų branduolys. Žmogus, galįs tvirtai pasakyti: „Teisybę turiu”, jau nekrenta tuštumos bedugnėn. Poetas stojasi „kertančiojo šalia”, ištirpdo savo likimą tautos likime, ir istorijos vėjai jo nebenupūs kaip vienišos dulkės. Meditacinis eilėraštis J.Juškaičio lyrikoje įgavo skaudaus poetiškumo.

Judita Vaičiūnaitė
(g. 1937)
VU filologė, jos kūryba beveik nepaliesta ideologizuoto mąstymo. J.Vaičiūnaitės lyrika (pirmasis rinkinys „Pavasario akvarelės” (1960)) – virpančios, besikeičiančios pasaulėjautos tėkmė, žavinti emocinių jutimų staigiu ir laisvu ištryškimu. Čia nebesijautė teziškumo, tokio stipraus pokarinėje lietuvių poezijoje. J.Vaičiūnaitė – mylinčio moteriškumo poetė. Ji atgaivino romantinį meilės – aukščiausios vertybės ir gyvenimo prasmės – išgyvenimą. Tik meilė nuplėšia nuo žmogaus visus varžtus ir kaukes, jį išlaisvina, atveria jam trumpalaikę beribiškumo perspektyvą. Tas išsilaisvinimo jausmo ir išsilaisvinusio žmogaus grožis atsiveria poetės eilėraščiuose itin autentiškai. Poetė stengėsi „išsiveržti iš parapijinio lyrizmo”, iškelti jį iš kaimo gyvenimo ir gamtos sferos, modernizuoti. Ji išardė lyrinio eilėraščio uždarą erdve ir stilistinį vienatoniškumą, išsižadėjusi tiesioginio emocijų išsakymo ir net išstūmusi „aš” gramatinę formą iš pagrindinės pozicijos.
J.Vaičiūnaitės lyrikos knygose „Kaip žalias vynas” (1962), „Per saulėtą gaublį” (1964), „Po šiaurės herbais” (1968), „Klajoklė saulė” (1974), „Smuikas” (1984), „Šešėlių laikrodis” (1990), „Pilkas šiaurės namas” (1994) dominuoja vizualinis pasaulio suvokimas, smarkiai paveiktas modernios dailės.
Poetinį išgyvenimą J.Vaičiūnaitė apvalė nuo adekvatiško atspindėjimo funkcijos. Pagrindinis vaidmuo jos kūryboje teko poetinio jutimo galiai, kuri drąsiau performuoja realybės elementus negu buvo įprasta klasikinėje lietuvių poezijoje. Perėmusi iš intelektualinės poezijos kultūros motyvus, ji ieškojo antikos herojuose, istorijos kronikose, rašytojų biografijose bendražmogiškų situacijų, kurdama deginančios aistros, fatališko jausmo, galingesnės už mirtį meilės romantinį mitą (ciklai „Keturi portretai”, „Orfėjas ir Euridikė”, „Kanonas Barborai Radvilaitei”). Savo lyrikoje J.Vaičiūnaitė plastiškai sujungė moterišką jutimų trapumą ir subtilumą su apibendrinančiu žmogaus padėties šiuolaikiniame pasaulyje suvokimu, kuris pamažu išplaukia iš sudėtingo ir intensyvaus sąmonės srauto.
Trumpų lyrinių dramų rinkinyje „Pavasario fleita” (1980) J.Vaičiūnaitė modernizavo blokiškąjį poetinės dramos tipą, išsižadėdama simbolikos, bet išlaikydama efemerinį struktūros trapumą. Fragmentiškumas čia yra ne tik išgyvenimo ir kompozicijos būdas, bet tarsi pati gyvenimo esmė, kurią ir tegali nušviesti staigūs ir trumpi blyksniai. Dramų personažai – Kasandra, Achilas, Narcizas – yra tik sąlyginiai jausmo sūkurių vardai, to paties gyvenimo dalyviai, gyveną ne realiame konflikte, o greičiau vienas kito atmintyje ar vaizduotėje. Tą fragmentišką fikcinį pasaulį J.Vaičiūnaitė pajungia kontrapunkto principui: antikinių tekstų nuotrupos ir džiazo muzika, viską žinantys praeities mitai ir nervinga dabarties kaita, pilna nežinios. Kontrapunktas suteikia poetinei dramai kontrastų įtampos ir vidinės jungties, nors puikių eilėraščių grandinė lieka svarbiausias kūrinio magnetinis centras.

Tomas Venclova
(g. 1937)
Baigęs 1960 m. lituanistikos studijas Vilniuje, lankęs J.Lotmano seminarus Tartu universitete, emigravęs 1977 m. į JAV, leidęs savo knygas Lietuvoje ir išeivijoje, natūraliai iškilo kaip jungiamoji dviejų literatūros atšakų grandis.
Gana anksti ėmė kritiškai vertinti sovietinę santvarką, paveiktas 1956 m. vengrų sukilimo bei kritiko P.Juodelio pasakojimų apie Sibiro lagerius. Gyvendamas 8 m. Peterburge, Maskvoje, susipažino su rusų disidentais. 1976 m. įstojo į Helsinkio grupę, viešai protestavusią dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo Lietuvoje. Išvykęs į JAV, skelbė artėjančią socializmo griūtį įvairiuose kongresuose, užsienio spaudoje, radijo laidose. Kaip sovietinis disidentas, kuriam specialiu SSRS AT dekretu buvo atimta SSRS pilietybė, susilaukė tarptautinio dėmesio ir pripažinimo. 1958 m. apgynęs Jeitio universitete daktaro disertaciją, ten pat dėsto rusų ir lenkų literatūrų kursus, o protarpiais ir lietuvių kalbą. Nepriklausomos Lietuvos spaudoje kritiškai analizuoja krašto politiką ir kultūrinę raidą, neigdamas tautiško uždarumo tendencijas.
Talentingas moderniosios Vakarų poezijos vertėjas, T.Venclova paženklino naują lietuvių poezijos kryptį nedideliu eilėraščių rinkiniu „Kalbos ženklas” (1972). Tai pirmoji sovietinė Lietuvoje išleista poezijos knyga, kur nebuvo nė menkiausių socializmo ideologijos ir sovietinės gyvensenos pėdsakų.
„Nesvetinga tarsi danajų ietys
Ta pati pirmoji nelaimės jūra,
Kur druskingi vandenys į krantą plūsta
Sapfinėm strofom “.
Antikos įvaizdžių, asociacijų, ištirpintų citatų, parafrazių audinys – formuoja „mokslingą” T.Venclovos eilėraščio poetiką, įkandamą tik elitiniam skaitytojui. Kultūros reminiscencijos sudarė jo poetinės mąstysenos centrą. Kultūra yra persmelkusi ir pripildžiusi visą poeto būtį kaip lemiamas turinys ir didžioji vertė.
T.Venclovos poezija – „kelių tikrovių junginys”, kur kultūrinė atmintis, „prisikėlimo geometrija”, poetinė kalba, „atstovaujanti neatrastąjį rojų”, susilydo į daugiasluoksnį piešinį, potekstines aliuzijų erdves ir pakilaus veržlumo intonacijas. Emigracijoje išleistose knygose „98 eilėraščiai” (1977), „Tankėjanti šviesa” (1990) atsirado daugiau atvirumo, nostalgiškų ir tragiškų gaidų, bet kūrybos turinys ir stilistika esmingiau nepasikeitė.
T.Venclova, lietuvių struktūralistinės literatūrologijos pradininkas, emigracijoje atsiskleidė kaip europinio akiračio, skvarbios analitikos, problemiškai mąstantis eseistas, įtvirtinęs šiame literatūros žanre „absoliutaus intelektualinio sąžiningumo principą”, kurio reikalavo iš rašančiojo A.Sacharovas. Knygoje „Vilties formos” (1991) T.Venclova rašo apie totalitarizmą, kuris, neįstengęs sunaikinti tautos, siekia pakirsti kai ką svarbesnio – „individualinę tiesą, asmeninę atsakomybę, žmogaus moralinį potencialą”. Tautos ateičiai pavojingas yra sovietizuotas lietuvis, išsaugojęs gimtąją kalbą, bet pataikūniškas, klusnus, įdavinėjantis savo bičiulį, pasinėręs vien į materialius rūpesčius.
Komunizmas – komunistinė utopija, pasibaigianti Gulagu – negali, pasak T.Venclovos, sunaikinti laisvos minties ten, kur yra gilus kultūros klodas. Kultūra – amžinas dvasios savarankiškumo, moralinio ir politinio pasipriešinimo šaltinis. T.Venclova godžiai sugeria į savo eseistikos tekstus Vilniaus universiteto istorinius vardus, senamiesčio gotikos ir baroko švytėjimą, Europos tapybos ir literatūros meninius įspūdžius.
T.Venclova – poetas, vertėjas, eseistas, literatūros istorikas, kosmopolitinės orientacijos politinis disidentas – tapo tarptautinio masto literatūrine figūra.

Bronius Radzevičius
(1940-1980)
1968 m. baigė lituanistikos studijas. Savo prozą orientavo į dienoraštinio atsivėrimo, skausmingos rimties, intelektualinio sensualizmo sugestiją, visiškai neįprastą sovietinėje literatūroje.
Novelių knygose „Balsai iš tylos” (1970), „Link Debesijos” (1984) ant dabartinio gyvenimo realijų nepastebimai klojamos etinės sąvokos ir dvasingumo kategorijos, kurios sudaro analitinio stebėjimo prizmę. Psichologinės ujamų, nelaimingų žmonių situacijos įeina į vertybių lygtį, kuri paverčia apmąstymą esmine veiksmo dalimi. Herojai blaškosi, kenčia, trupa – jų negaubia nei užuojauta, nei pamokymai, o tik begalinis autoriaus nerimas: ar taip gyvenama? Pasaulio dekonstrukcijos jutimas ir harmonijos ilgesys įtvirtino Br.Radzevičiaus prozoje nerimo intonaciją kaip XX a. žmogaus padėties ir savijautos išraišką.
Romane „Priešaušrio vieškeliai” {l d. – 1979, 2 d. – 1985) tęsiama kaimo buities mitologizacija. Ugnies kūrimas rytmetį, girnų ūžesys kamaroje, šienapjūtė iškyla kaip pirmapradės situacijos, įeinančios į pasaulio tvarkos pamatus. Jos išdėstytos kaip lemtingi dvasinės atramos taškai kaimo kolektyvizacijos peripetijose, kur išnyra ir tradicinė šio prievartinio proceso literatūrinė topika – sadistinis miškinių įniršis, buožės godumas ir klasta, vidutinio valstiečio svyravimai. Taip prasideda „pirmosios kartos nuo žagrės” kelias į miestą, į šiuolaikinę dvasinę kultūrą, kuri romano pasakotojui tampa svarbiausia, jo vidinį gyvenimą lemiančia jėga. Romane nebėra kaimo idealizacijos, įprastos lietuvių prozoje; jaunas intelektualas, ieškąs „didžios prasmės” ir „nuodugnumo”, netgi baisisi dabartinių kaimiečių „atavistiniu plėšrumu” — skubėjimu ką nors įsigyti, pinigų kimšimu, lakstymu naujomis mašinomis.
Suėmęs epinio romano elementus (panoraminė istorinio laiko nuotrauka, vienos giminės istorija), Br.Radzcvičiaus romanas juda į vieną magnetinį centrą – kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, o vėliau mieste, tarp farbriko darbininkų ir studentų, formuojasi kūrėjo asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčių jautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai, noras pačiam prabilti. Refleksinė pasakotojo intonacija atitrūksta nuo to, kas vyksta šiuo metu, nulekia į priekį, sustabdo charakterių judėjimą, kad įsiklausytų į „visatos tylą”. Daiktai išlieka realiose padėtyse, o kartu tampa bundančios rašytojo savimonės emociniais impulsais, vaizdiniais, regėjimais. Vidinis žmogaus tapimo procesas atsiveria kaip intelektualizuotas sąmonės srautas, kuriame maišosi skirtingiausi laikai, kaitaliojasi veiksmo vieta ir regėjimo taškai, tuo pačiu metu ištrykšta keli balsai, vienas kitą nervingai pertraukdami. Pirmą karta lietuvių prozoje sąmonės srautas įgavo tokios autentiškos ekspresijos, ištirpdančios visus elementus savo bangavime, fabulos rėmuose neišsitenkančios dvasinės įtampos ir begalinio tęstinumo, kurį nutraukė autoriaus savižudybė neužbaigus antrojo romano tomo. O svarbiausia – tas intensyvus sąmonės srautas nuolat pereina į modelines esminių vertybių, apsisprendimo, lemties situacijas, kurios nieko neišsprendžia, o tik išbando romano herojų, nesiryžtantį susitaikyti su tuo, kad neįmanoma galutinė tiesa ir tobulumas. Išorinių realijų ir intelektualinių sąvokų samplaikas, gilumon smingančias gamtos paraleles, pulsuojantį psichikos daugiabalsiškumą Br.Radzevičiaus romane suima ilgi periodai, kupini minties polėkio, elegancijos, poetinės energijos. „Priešaušrio vieškelių” autorius perėmė iš lyrikos ypatingą jautrumą sakinio melodijai, pakilų ir sutaurintą kalbėjimo būdą, impulsyvias fragmentiško komponavimo jungtis.

Romualdas Granauskas
(g. 1939)
Jaunystės metais kaimo muzikantas ir mokytojas, savo knygose „Duonos valgytojai” (1975), „Baltas vainikas juodam garvežiui” (1987) pakreipė lietuvių novelę į beribį laiką, sugestionuotas V.Folknerio prozos ir Žemaitijos mitologijos. Vienkartinis žmogaus likimas ar psichologinis išgyvenimas, įstatytas į nesibaigiančio laiko rėmus, jo kūriniuose virsta daugiaprasme metafora, kupina nepaaiškinamo būties vientisumo. Novelėje „Raudoni miškai” mergaitė, stebėdama mirštančią senelę, nugrimzta giliai praeitin: „ji matė senelės senelę, senelės prosenelę ir kitas vis svetimėjančias ir nykstančias moteris”. Ryšys tarp kartų suvokiamas kaip paslaptingas kanalas, kuriuo teka tautos gyvybė, persiduoda žmonių patyrimas ir išmintis. Tas ryšys įeina į agrarinės sanklodos pamatus ir sudaro žemdirbio egzistencijos prasmę: „Jis tik norėjo, kad jo gyvenimas, tegu ir nedidelis, amžinai šakotųsi kaip medis į vaikus, į anūkus, į tolimesnius žmones.” Bet žemdirbių vaikai jau gyvena miestuose arba čia pat girti trankosi traktoriais, ir jiems nerūpi šventa tėvų apeiga – pirmos duonos kepimas iš šiemetinio derliaus.
Apysakoje „Gyvenimas po klevu” (1986) fizinė ir moralinė kolūkio kaimo degradacija atsiveria kaip neišvengiama „šautuvuotų vyrų” įvykdytų voliuntaristinių pertvarkymų padarinys, alsuojantis skausmingu atsisveikinimu su senojo lietuviško kaimo gyvenimo būdu ir gūdžiu nerimu dėl genties likimo.
R.Granausko kūrinyje žmogus dedamas ant istorijos kataklizmų aukuro, tampa nežinomų jėgų valios vykdytoju ir nepermatomų sprendimų auka. Priklausomybės gijos ateina iš amžių glūdumos, nepastebimai apraizgo visą žmogų ir įsitempia iki tragiško spengimo. R.Granausko prozos herojai gyvena ne tiek pasipriešinimo veiksmais, kiek neišvengiamybės nuojauta. Pagrindiniai vyksmo akstinai nusikelia į pasąmonę, kaip ir vidinio monologo romanuose. „Apsakymo su arkliais” herojus, pasigėręs ir „jau visai prarasdamas sąmonę”, ieško kirvio ir ruošiasi „kirsti” kaimyną, kuris kadaise, susitvėrus kolūkiams, vieliniu botagu kruvinai nučaižė jo bėrąją, atiduotą į visuomeninį ūkį. Tas pyktis beprasmis, tačiau neįveikiamas net tada, kai kolūkietis stovi greta savo nusenusios kumelės. Agrarinėje sanklodoje žmogus ir gyvulys gyvena taip arti vienas kito, kad tarp jų nusidriekia nenutrūkstamas ryšys, siekiąs pačią gyvybės pradžią, – tokiais archetipiniais vaizdais grindžiama apibendrintų kontūrų charakterių tapyba.
Priklausomybės ryšių begalybė ir kolektyvinės pasąmonės archetipai galėjo būti nusakyti metaforine kalba, kuri R.Granausko pasakojime atvirai eksponuojama, kaip ir šiuolaikinėje lyrikoje. Metafora jam yra pasaulio suvokimo ir vaizdavimo būdas, išstūmęs aprašinėjimo ir konstatavimo stilistiką, būdingą epinei prozai. Viešpatauja abstrahuojanti intonacija, kuri tas pačias personažų būsenas, mintis, vaizdus kartoja ir laipsniuoja iki dramatiško apogėjaus. Apysakoje „Jaučio aukojimas”, parašytoje iš trijų ilgų sakinių, sukurtas naujas poetinės prozos ritmas, pagrįstas jau ne V.Krėvės periodų dainingumu, o aukščiausios įtampos oratorine melodija, atsiradusia lietuvių lyrikos verlibro priegiobstyje.

Juozas Aputis
(g. 1936)
1956 m. baigęs lituanistikos studijas VU, sąmoningai pasuko į vietinių realijų faktūrą, sakytinio pasakojimo formas. Jo novelių knygose „Horizonte bėga šernai” (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais” (1977), „Keleivio novelės” (1984), apysakose „Tiltas per Žalpę” (1980), „Vargonų balsas skalbykloje” (1988), „Plėnys” (1994) gimtasis kaimas iškilo kaip svarbiausias žmogiškų vertybių centras, o atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda – tautos egzistavimo pagrindu – įgavo elegiško lyrizmo, būdingo lietuvių literatūros vidiniam balsui.

J.Apučio novelėse nuolat kartojama scena: tėvas, motina ir vaikas sėdi prie stalo. Tai sakralinis aktas. Gimtieji namai – šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus, o išėjimas iš namų – savęs praradimas, o gal ir mirtis. Tėvas aria dobilieną, motina kūrena krosnį, vaikas eina į ganyklą. Tai uždara veiksmo erdvė, kur visi daiktai jaukiai glaudžiasi prie tavęs. Jie apgaubti atsisveikinimo liūdesio, nes tai prarasti daiktai, jau nurašyti techniškosios civilizacijos, išardžiusios valstiečio buities uždarą erdvę. Vaiką, pagrindinį novelių ir apysakų herojų, pagauna „nesuprantamas kažko ilgėjimasis”, kai virš ganyklų pažeme greitai skrieja juodi debesys. Arklys lekia paskui skriejančius debesis iki plento ir gailiai žvengia. Tarp lekiančių debesų, arklio žvengimo ir vaiko ilgesio nusidriekia nesuprantamas ryšys, formuojantis potekstės klodą, kuris J.Apučio novelei toks pat būtinas, kaip ir lyriniam eilėraščiui. Išlaikydamos tradicinės epinės sandaros elementus (įvykį, personažą, dialogą), novelės ir apysakos stovi arčiausiai lyrikos savo pasaulėvaizdžiu ir tonacija. Grįžimas į vaikystę – pagrindinė jo kūrinių veiksmo ir išgyvenimų trajektorija, permetanti iš standartizuotos šiandieninės buities į stebuklingus regėjimus. Čia ryškiausiai atsiveria veikiančių figūrų graudus gerumas, bandąs išsaugoti pokario sumaištyje vaiko gyvybę ir namus. Čia vyrauja trapus ir ilgesingai liūdnas kalbėjimas, artimas tyram liaudies dainų tonui. Gyvenimo pavidalai, prikelti iš nebūties kaip vieninteliai jaukumo ir palaimos regėjimai, yra pilni irstančio trapumo, kuris reikalauja lyrinių poteksčių mirgėjimo ir neleidžia pasakojimui pereiti į vienaprasmės fabulos vėžes. Čia mažiausia smulkmena įgauna egzistencinę reikšmę: žmogus, išvykdamas į ligoninę, paskutinį kartą apeina gimtąjį kaimą ir prisimena visa, kas buvo. Atsisveikinimo – laukimo – ilgesio situacijos pakelia konkretų vaizdą virš kasdienybės, paverčia jį ne atspindžiu, o regėjimu, kuris atveria žmonių dvasinio bendravimo grožį, nesuniokotą stalininio teroro, ir žmogaus išnykimo visuotinybę. Pasakojimą rikiuoja ne tiek personažų veiksmai, kiek paties autoriaus komentuojanti, prisimenanti, apmąstanti intonacija, kuri keisčiausiu būdu derina vaizdus, siekdama išreikšti vidinį įspūdį, nuotaiką, vaizduotės polėkį. Lyrinės stilistikos poetinę ekspresiją ir banguojančią sakinio ritmiką, paženklintą prarasto laiko elegija, J.Aputis sujungė su niuansuotu psichologiniu piešiniu, iš atminties iškylančių detalių sugestyviu tikrumu, melancholišku teigimu vertybių, kurios glūdi žmoguje kaip natūralus jutimo būdas ir jo kasdienės buities tiesa.

Saulius Šaltenis
(g. 1945)
Lyrinio pasakojimo impulsyvumas novelių ir apysakų knygose „Riešutų duona” (1972), „Duokiškis” (1977), „Atminimo cukrus” (1983), „Kalės vaikai” (1990) perkoštas ironijos, kuri numuša nusistovėjusią pokario situacijų patetiką ir degraduoja politinės frazeologijos štampus. Savo personažus, pokario mažo miestelio vaikus, autorius palieka neapsisprendimo ir netikėjimo zonoje, iš kurios jie negali pakilti j vienintelio teisingumo prakilnias pozas. Peizažas, rezonuojantis tokias netikrumo būsenas, yra depolitizuotas. Dialoguose vyrauja šiurkšti paauglių frazeologija, nepasitikinti viskuo. Ir staiga tą suprozintos aplinkos piešinį praplėšia naivi ir visagalė pirmosios meilės emocija, kylanti į įstabius poetinius regėjimus. Jausmas, vienintelė pokario vaikų tiesa ir vertybė, įsiveržia į skurdų laiką, nutiesia per jį trapią vilties liniją. Kasdienės tikrovės standartiškumas ir stebuklingo jausmo absoliutybė, ironiški degradavimai ir romantiškas hiperbolių polėkis teikia prozos pasakojimui netikėtų ironijos ir lyrizmo derinių. Priešingų stilistinių blokų kaktomuša, pilna paradoksalaus šuoliavimo, grindžiama Rytų Aukštaitijos psichologiniu tipažu ir lokalizuojama konkrečioje vietovėje, kuri turi tikrus vardus, specifinį kraštovaizdį ir tarmines lytis, kad fikcinis veiksmas įgautų autentiškumo. Šuoliuojanti sakytinio pasakojimo ritmika, nutrūkstanti šnekamosios frazės gaida, improvizacijos momentas S.Šaltenio prozoje įdomiai derinamas su kinematografiška vaizdų slinktimi, netikėtais regėjimo rakursais, stipriai akcentuota kiekvieno epizodo užsklanda, kontrapunkto principu grindžiama kompozicija.
Panašia stilistika parašyti ir S.Šaltenio kino scenarijus „Herkus Mantas” (1972), pjesės „Škac, mirtie, visados škac!..” (1976), „Jasonas” (1978), „Lituanica” (1989), komponuojamos iš emocinės ekstazės ir skeptiškos ironijos, iš mitologizuotų įvaizdžių ir elegiško graudulio priešpriešų, pagrįstų pasikartojančių leitmotyvų intensyvia ritmika.

Povilas ir Petras Dirgėlos
(g. 1941 ir 1947)
Individo egzistencinių problemų universalumas, tautos istorinio kelio vizijos ir Klaipėdos krašto atributika gana prieštaringai jungėsi brolių Dirgėlų egzotiškų charakterių, sąlygiškų vaizdų, improvizacinio tono prozoje, kategoriškai atmetusioje chronologinės sekos konvencijas.
Jau pirmoje apysakoje „Šventosios uostas” (1971) autorių panaudota kontrapunkto kompozicija. Simonas Grygas, pokario kartos literatas, rašantis savo pirmąjį romaną, nuolat identifikuoja save su Jonu Šulcu, pirmosios pasaulietiško turinio lietuviškos knygelės autoriumi. Jis gyvena dvigubą gyvenimą – realų ir įsivaizduojamą: kalbasi su kaimynais apie šios dienos reikalus ir čia pat klaidžioja po karų, maro ir bado niokojamą XVIII a. Lietuvą. Atkrinta įprastas deterministinis charakterio motyvavimas, kai šių dienų aplinkoje gyvenąs kūrinio herojus tampa istorinės asmenybės ir buvusio laiko inkarnacija. Keli regėjimo taškai, keli motyvai, kelios įvaizdžių ir intonacijų gamos kartojasi, jungiasi, vėl išsiskiria tarsi rondo melodijos. Pasakojimas juda sūkuriais ir peršokimais, paklusdamas intensyviam ritmui, kuris darosi pagrindine konstravimo galia.
Polifoninės struktūros yra P. ir P.Dirgėlų romanai „Likime, keliauk sau” (1976), „Šalavijų kalnas” (1977), „Pogodalis” (1978), „Šermenų vynas” (1980), vaizduojantys išdidžius žmones, išsinėrusius iš kasdienybės ryšių, kupinus šventiško įstabumo, filosofuojančius apie būtį, sueinančius ir išsiskiriančius be aiškesnės santykių logikos, bet pavaldžius paslaptingai būties painiavai, kurios jų veiksmai negali nei išsklaidyti, nei pakeisti. Į charakterio vidų žvelgiama kaip į nežinomybę, kuri ir liks ligi galo nepaaiškinta, nes nėra determinuojančių išorinių priežasčių, nei pastovių vertės kriterijų, kuriais ji būtų išmatuojama. Veiksmo erdvė ir laikas neturi pastovių kontūrų – tai kintanti asociacijų srovė, sąlygiškos dekoracijos, idėjų simbolika. Vaizdai gimsta iš iracionalaus suvokimo, nuojautos, įsivaizdavimo, o ne iš išorės stebėjimo. Vyrauja intymus išpažinties tonas, ir impulsyvus, laisvos sintaksės sakinys gimsta, regis, šią akimirką. Bet romanų sandara, atspindėdama stambių mąstymo blokų irimą ir autorinio požiūrio reliatyvumą, perkrauta kultūrologinėmis reminiscencijomis, neteko kylančios įtampos.
Tvirtesnės fabulos ir lakoniškesnės stilistikos buvo vieno Petro Dirgėlos parašyti istoriniai romanai „Kūlgrinda” (1984) ir „Joldijos jūra” (1987) apie Lietuvos kovas dėl Baltijos jūros, kuri įprasminama kaip svarbiausia geopolitinė Lietuvos valstybės suverenumo prielaida ar net jos simbolis.

Bitė Vilimaitė
(g. 1943)
Miniatiūrinio plano lyrinių novelių kūrėjai, pasakojimo šerdį sudaro tai, ko negalima papasakoti. Jos knygose „Baltos dėmės” (1969), „Obelų sunki našta” (1975), „Tėvo vardas” (1987) žmogaus gyvenimo kulminacija – įstabumo pojūtis, nepavykusio gyvenimo kartėlis, trumpalaikė meilės šviesa ir išsiskyrimų neišvengiamybė – nukelta anapus regimų įvykių ir daiktų. Ją galima nusakyti tik lyrikai giminingomis priemonėmis – vizija, metafora, potekstės punktyru. Novelėje „Namo – negalima” pagyvenusi moteris, grįždama su pilnu krepšiu pirkinių, prisimena vieną paauglystės nuotykį: žaisdama slėpynių, ji užbėgo į svetimą butą, kur gražus išblyškęs vyras dovanojo jai knygą ir švelniai paglostė rankas. Tai įvyko prieš ketvirtį amžiaus, o dabar, grįžusiai į namus, vyras pasako: „Aš tave palieku.” Tarp šių įvykių nėra jokio ryšio. Du savarankiški vaizdo brūkšniai, o jų viduryje – sudužęs moters likimas. Neaišku – kodėl ir kaip. Tylos juosta palikta skaitytojo spėjimui. Pirmą kartą nuo J.Biliūno laikų pauzė įgavo tokį aktyvų semantinį ir konstrukcinį vaidmenį miniatiūrinio kūrinio struktūroje. B.Vilimaitės novelės – lyg atsiminimų nuotrupos be aiškios baigmės, apmąstymų fragmentai su veikiančiomis figūromis, atsitiktinės įvykių nuolaužos be jokios priežasties. Autorė išlaiko poetinio jutimo logiką, kuri leidžia laisvai vartyti herojaus praeities ir ateities puslapius, šokinėti kontrastais, įteisinti neužbaigtumą kaip egzistencijos dėsnį.

Leave a Comment