1-3.Stilistika yra stiliaus ir jo priemonių mokslas, aiškinantis išraiškos galimybes, esančias leksikoje, gramatinėje sandaroje bei fonetikoje, ir mokantis, kaip geriau atrinkti ir vartoti žodį, formą arba konstrukciją, atsižvelgiant į kalbos vartojimo sritį bei funkciją. Ji – kalbotyros skyr., tęsiantis bei papildantis bendrąjį kalbos kursą ir mokantis jos meistriškumo. Literaturine stilistika nagrineja tik grozines lit. kalba: individualuji rasytoju stiliu, lit. krypciu, epochu stiliu. Lit. stilistikai skiriame literaturos mokslininku darbus apie lit. krypciu , rasytoju, atskiru groziniu kuriniu stiliu. Dar skiriama kodavimo (kalbėtojo, autoriaus) stilistika ir dekodavimo (suvokimo, klausytojo, skaitytojo) stilistika. Pirmoji koncentruoja dėmesį į kūrybinį procesą, minties ir jausmo raidą. Šioji stiliaus analizė dažniausia literatūros istorijoje: kūrinio nagrinėjimas siejamas su rašytojo biografija, asmenybe, su epocha, remiamasi paties rašytojo mintimis apie literatūrinį darbą, lyginami kūrinių variantai, stiliaus taisymai. Mokykloje kodavimo stilistika pasireiškia ir kaip mokymas kurti monologinį (sakytinį arba rašytinį) tekstą, t.y. kaip sudėtinė rašinių mokymo metodikos dalis. Dekodavimo stilistikoje dominuoja lingvistinis metodas, jai rūpi kūrybos rezultatas, poveikis, kurį skaitytojui daro tekstas. Šioji stilistika ugdo aukštos kultūros skaitytoją.
Aprasomoji ir funkcine stilistika.
Aprašomoji stilistika nagrinėja kalbos pakopų stilistinius išteklius. Aprašomuoju principu sudaryta daugelis stilistikos vadovėlių; jų tikslas – parodyti stilistinius kalbos išteklius ir pamokyti jais naudotis. Aprašomi funkcinių (stilistinių) ir emocinių atspalvių turintys žodžiai, formos, konstrukcijos, parodomas jų santykis su sinonimiškais stilistiškai neutraliais vienetais, vienų ir kitų vartojimas, stilistinė vertė. Sinonimai (suprantami gana plačiai) šios krypties stilistikose užima pagrindinę vietą Aprašomoji stilistika neparodo kalbos stilistinės sistemos funkcionavimo, ji gali atskleisti tik atskirų išraiškos priemonių vartojimą.Funkcinės stilistikos tikslas – išsami funkcinių kalbos stilių bei postilių, žanrų stilių analizė. Toji stilistika parodo kalbos stilistinę sistemą – visų pakopų kalbos vienetų atranką ir išdėstymą, jų sąveiką įvairiose bendravimo situacijose, tekstų tipuose. Čia stilius atrodo ne kaip kalbos vieneto priedas, o kaip svarbiausias, organizuojamasis teksto sandaros principas. Abu lingvostilistikos aspektai, aprašomasis ir funkcinis, susipina, vienas kitu remiasi.
2. Lingvistinė stilistika (lingvostilistika) – kalbotyros disciplina. Ji tiria nacionalinės kalbos išteklių stilistines potencijas, funkcinius stilius, moko stiliaus kultūros. Grožinės literatūros stilių ji aptaria kaip ir nemeninės kalbos stilius: žiūri to stiliaus specifikos, bendrųjų dėsningumų. Literatūrinei stilistikai grožinio kūrinio stiliaus analizės išeities taškai yra turinys, tema, vaizduojamasis objektas, kūrėjo asmenybė, o lingvistinei – bendrinės (literatūrinės) kalbos sistema, jos normos.Lingvistinėje stilistikoje savo ruožtu išsiskiria dvi kryptys: kalbos (sistemos) stilistika ir kalbėjimo (kalbos akto, teksto) stilistika. Kalbos stilistikoje vėlgi matome dvi kryptis: aprašomąją (struktūrinę, kalbos išteklių) ir funkcinę stilistiką.
4. Stilius. Stilius egzistuoja tik tekste, o tekstas yra kalbos akto realizacija. Kalbantysis arba rašantysis asmuo (autorius) savo mintis apie kokius nors tikrovės reiškinius, požiūrį į juos išreiškia kalba ir praneša kitam asmeniui ar asmenims (adresatui), t.y. sukuria sakytinį arba rašytinį tekstą. Teksto kalbos savitumas ir yra stilius. Stilius pirmiausia pasireiškia kalbos priemonių atranka. Kalbos turtingumas sudaro stiliaus pamatą. Autorius renkasi iš visų tų kalbos išteklių, kuriuos jis žino nusakyti kalbamajai tikrovei. Daugeliui sąvokų išreikšti lietuvių kalboje turime po kelis ar net keliolika, keliasdešimt artimos reikšmės žodžių ir frazeologizmų. Pvz., sąvoka „mirti“ nusakoma taip: mirti, amžinai užmerkti akis, atsisveikinti su pasauliu, žūti, kristi, galvą paguldyti, galvą palydėti, galą gauti.Rinktis galima ne tik žodį, bet ir gramatinę formą, sakinio konstrukciją. Antra, stilius pasireiškia pasirinktų kalbos priemonių išdėstymu: įvairi esti žodžių ir sakinių tvarka, žodis ar frazė gali būti pasakyti vieną kartą, gali būti kartojami, išraiškos priemonės gretinamos paraleliškai arba kontrastiškai. Išdėstymo būdais siekiama prasmės pabrėžimo, tam tikro kalbos ritmo, garsinio sklandumo. Vien keisdami žodžių tvarką, poezijos sakinį paverčiame proza. Stilių galime apibrėžti taip: tai kalbos išraiškos priemonių atranka (selekcija) ir išdėstymas (kompozicija, kombinacija) tekste.
Pirmasis stilių sąlygojantis veiksnys yra autorius, teksto kūrėjas. Vieno rašytojo stilius skiriasi nuo kito todėl, kad skirtinga jų psichologija (temperamentas, atminties tipas, vaizduotė ir kt.), pasaulėjauta, išsilavinimas, pasaulėžiūra, estetinė pozicija ir kt. Stiliuje susipina sąmoningai ir nesąmoningai pasirenkamos išraiškos priemonės. Individualusis stilius – ,,tai autoriui būdingų išraiškos priemonių visuma ir jų kartojimasis, tai minčių ir jausmų perteikimo būdas, iškylantis aikštėn žodžių atranka, jų vartosena, jungimo į sakinius ypatybėmis. Stiliaus individualumas labiausiai būdingas grožinės literatūros kūrėjams, bet savitą autoriaus balsą galima išgirsti ir publicistikoje, oratoriu kalboje, kasdienineje kalboje. Literatūros moksle individualusis stilius suprantamas kiek kitaip negu lingvostilislikoje. Grožinio kūrinio stilių sudaro ne vien kalba. Nekalbiniai stiliaus elementai yra kūrybos metodas, žanras, kompozicija, vaizdai, charakteriai. Tačiau kalba – svarbiausia stiliaus sudaromoji dalis:ja kuriami ir kiti, nekalbiniai, stiliaus komponentai. Stiliaus individualumas yra literatūros mokslo, literatūrinės stilistikos objektas. Individualusis stilius pasireiškia tam tikroje tipinėje bendravimo situacijoje, tam tikro tipo tekste.5-9. Konotacija (stilistine reiksme). Stilistine reikšme vadinami emociniai ir funkciniai (stilistiniai) kalbos vieneto atspalviai (komponentai). . Žodžiai, turintys stilistinę reikšmę, vadinami stilistiškai nuspalvintais, arba stilistiškai žymėtais. Emociniai atspalviai esti vertinamieji ir nevertinamieji. Pastarieji rodo tik autoriaus emocinę būseną, nuotaiką. Vertinamieji atspalviai išreiškia santykį su kalbamuoju daiktu (denotatu) bei su adresatu, jie esti teigiami arba neigiami. Pagrindinę funkcinių stilistinių atspalvių priešpriešą sudaro knyginės ir šnekamosios kalbos atspalviai. Knyginį atspalvį turi žodžiai, kurie atsirado ir daugiausia vartojami knyginėje kalboje: mokslinėje, administracinėje veikloje, publicistikoje. Knyginiams žodžiams priklauso įvairių mokslo sričių terminai. Lietuvių kalbos žodynuose knyginio žodžio sąvoka (sutrumpinimai knyg., kng.) yra kitokia, negu įprasta stilistikoje: „tik iš knygų žinomas, dirbtinis žodis ar jo reikšmė, plačiau neįsigalėjęs literatūrinėje kalboje, pvz., įsrava (1) knyg. „įtaka, poveikis“.Kitokią, stilistinę, leksikos knygiškumo sampratą randame, pavyzdžiui, bendrinės čekų kalbos žodyne: čia „kaip knyginiai žymimi tie leksikos vienetai, kurie iš esmės susiję su rašytiniais tekstais, ypač su specialiaisiais ir publicistiniais, arba kurie vartojami stilistiškai pakiliuose tekstuose. Vienodo atspalvio kalbos vienetai sudaro stilistinį sluoksnį. Nuo stilistinės reikšmės, savotiškos sisteminės (uzualinės) stiliaus normos, reikia skirti stilistinę funkciją, kurią kalbos išraiškos priemonė atlieka konkrečiame tekste. Kontekste stilistinė reikšmė gali būti pabrėžta arba prislopinta. Funkciniai stilistiniai ir emociniai-ekspresiniai kalbos vnt. atspalviai Daugelis stilistiškai žymėtų žodžių turi abu stilistinės reikšmės komponentus – funkcinį ir emocinį, pvz.: kamžloti – šnek., menk., žioplinti – šnek., menk., murmėti – šnek., fam. Emocinis atspalvis yra pagrindas žodžiui įsitvirtinti tam tikroje kalbos vartojimo srityje. Pvz., menkinamasis atspalvis daugiausia susijęs su šnekamąja kalba. Žodynuose duodama nepilna stilistinė žodžio charakteristika, pažymimas tik vienas kuris nors stilistinės reikšmės komponentas: arba emocinis, arba funkcinis. Stilistiniai atspalviai pasidaro ypač ryškūs, sugretinus skirtingų konotacijų vienetus, plg.: kalbėti {neutr.) – byloti (psn., iškilm.) – plepėti (šnek., menk.). Gramatikos vienetų emocinė ir funkcinė diferenciacija ne tokia ryški kaip žodyno. Daugumas gramatinių formų ir sintaksinių konstrukcijų yra stilistiškai neutralios. Kai kurios jų įgyja stilistinių atspalvių tik pavartotos perkeltine reikšme, pasakytos su tam tikra intonacija. Gramatinės išraiškos priemonių, kurios ir be konteksto turėtų emocinį ar funkcini atspalvį, palyginti nedaug. Emociškai nuspalvinti yra pabrėžiamosios reikšmės įvardžiuotiniai būdvardžiai, dažniausiai einantys epitetais, pvz.: Baltasis sniegelis. Funkcinį atspalvį, daugiausia šnekamąjį, turi gramatinių formų variantai. Vieni jų laikomi norminiais, gretiminiais, kiti yra už bendrinės normos ribų. Ryškų šnekamosios kalbos atspalvį turi sutrumpintos šauksmininko (dukrel, tėvok) bei kitų linksnių formos.
Stilistinis eksperimentas Stilistinis eksperimentas yra stiliaus reiškinių tyrimas dirbtinėmis sąlygomis, kitaip sakant, tai kalbotyros eksperimentas, naudojamas stilistikos tikslais. Būdingiausi stilistiniai eksperimentai yra substitucija, transformacija ir permutacija. Substitucija yra toks eksperimentas, kai vieną teksto vienetą keičiame kitu, paprastai kuo nors panašiu į keičiamąjį, ir stebime, vertiname to keitimo padarinius. Pvz., turime sinonimų eilę stiprus, tvirtas, galingas, pajėgus. Be konteksto jų reikšmės skirtumai, semantiniai atspalviai nėra itin akivaizdūs, bet vos tik pasitelkiame bent minimalų kontekstą ir paeksperimentuojame, iškyla aikštėn ir semantiniai, ir nuo jų pareinantys tų sinonimų junglumo skirtumai. Sakoma stiprus, tvirtas, galingas, pajėgus vyras, stipri, tvirta, galinga, pajėgi mašina.
Transformacija yra toks eksperimentas, kai viena sintaksinė konstrukcija perdirbama į kitą: asmeninis sakinys – į beasmenį arba atvirkščiai, retorinis klausimas – į konstatuojamąjį sakinį ir kt. Transformavus vertinamas to perdirbimo stilistinis efektas: kuris pasakymas glaustesnis, tikslesnis, emocingesnis, katras artimesnis šnekamajai kalbai, o katras knyginei. Permutacija yra teksto atkarpų (žodžių, junginių) sukeitimas vietomis. Ja ypač dažnai naudojamasi tiriant žodžių tvarką. Trijų žodžių sakinys gali turėti šešis žodžių tvarkos variantus, keturių – 24, o penkių – net 120! Keisdami žodžių tvarką, pastebime, kad vieni variantai skiriasi gramatine reikšme. Stilistinis eksperimentas yra stilistinės analizės nuolatinis palydovas. Atskaitos taškas nagrinėti bet kurį stiliaus reiškinį yra stilistiškai neutralus variantas. 9.- ?10-11. Ekspresyvumas. Ekspresyvumas – tai tokia kalbos išraiškos priemonės ypatybė, dėl kurios ji suprantama neautomatizuotai, veikia adresato vaizduotę ir (arba) emocijas. Ekspresyvumas susijęs su stilistine reikšme, jos emocinis komponentas yra svarbi ekspresyvumo prielaida. Bet apskritai ekspresyvumas – tai teksto vieneto ypatybė, sąlygojanti ir stilistinės, ir denotatinės reikšmės suvokimą. Kai kalbama apie ekspresinius žodžio ar kito kalbos vieneto atspalvius, turima galvoje, kad tai yra potencinis to vieneto požymis. Ekspresyvumas orientuotas ir į autorių, ir į adresatą: atspindėdamas kalbančiojo asmens subjektyvų santykį su tikrove (emocijas, įspūdį, požiūrį) tekste. Kalbinio ekspresyvumo svarbiausiais komponentais laikomi emocionalumas, vaizdingumas ir intensyvumas. Automatizacija – tai įprastinis vartojimas, kalbos stereotipai, o aktualizacija – vartojimas, patraukiantis dėmesį, suvokiamas kaip nepaprastas, šviežias. Aktualizacija dažnai iškelia aikštėn, padaro matomus tokius kalbos reiškinius, kurie komunikatyvioje kalboje yra visiškai nepastebimi, nors yra svarbūs jos faktoriai. Kalbos vnt. motyvacijos tipai. Motyvuotais vadinami žodžiai, tarp kurių garsinės raiškos ir reikšmės matyti ryšys. Skiriamos trys motyvacijos rūšys: fonetinė (garsinė), darybos (struktūrinė, morfologinė) ir semantinė. Fonetinė motyvacija įžiūrima žodžiuose, kurie žymi daiktą, veiksmą, imituodami su juo susijusius nekalbinius garsus. Fonetiškai motyvuoti yra vadinamieji onomatopėjiniai žodžiai, pvz.: kukuoti, gagenti, čežėti. Jei raiškos ir reikšmės ryšys remiasi žodžio sandara, turime darybos motyvaciją. Pvz., žodžio pienė „tokia piktžolė“ akivaizdus ryšys su žodžiu pienas. Semantiškai motyvuoti yra perkeltinės reikšmės žodžiai. Jų reikšmė remiasi tiesiogine reikšme, tiksliau, kokiu nors tiesioginės reikšmės žodžiu pavadinamo dalyko požymiu. Pvz., perkeltinę ežio pavadinimo reikšmę „pasišiaušėlis“ nulėmė ežio kailio dygumas: su ežiu lyginamas žmogus, kurio plaukai pasišiaušę.
12. Variantai Variantas yra kalbos vieneto atmaina, kitas tos pačios reikšmės jo pavidalas. Pvz., daugiskaitos vardininko sūnūs tarminis variantas yra forma sunai. Žodžio variantai yra to paties žodžio kitas pavidalas: fonetinis (aketė – eketė, kuždėti – kuštėti), akcentinis (ašaroti – ašaroti), darybinis (storpilvis – storapilvis). Žodžių formų (morfologinių) variantų yra darybinių (rašąs – rašantis), ir kaitybiniu (eikime- eikim).Frazeologinių junginių variantais laikomi tų pačių žodžių ir tos pačios reikšmės frazeologizmai, kurie skiriasi žodžių formomis, pvz.: kaip iš akies luptas – kaip iš akių lupias „labai panašus. Variantai stilistikai nėra tokie vertingi kaip sinonimai ir figūros, nes tarp savęs nesiskiria semantiniais atspalviais. Tačiau daugelis variantų turi stilistinių skirtumų. Tokių variantų santykiai primena stilistinių sinonimų santykius. Norminiai darybiniai žodžių variantai paprastai dedami į sinonimų žodynus kartu su tikraisiais leksiniais sinonimais, o gramatiniai variantai praktinėse stilistikose aprašomi drauge su gramatiniais sinonimais. Būdingiausias variantų tarpusavio skirtumas – funkcinių atspalvių ir vartojimo platumo nesutapimas. Daugelis variantų vartojami tik buitinėje ir meninėje kalboje.
16. Antonimai Antonimai – žodžiai, žymintys vienaip ar kitaip priešingas sąvokas. Antonimiškai santykiauja įvairių kalbos dalių žodžiai, bet ypač tai būdinga būdvardžiams bei prieveiksmiams: didelis – mažas, platus – siauras, kietas – minkštas, tankus – retas, arti – toliPirmiausia antonimai skirstytini trim grupėm:1)žodžiai, turį priešingą reikšmę savaime: tiesa – melas, draugas – priešas, pelnas – nuostolis.2) žodžiai, kurie įgyja priešingą reikšmę, pavartojus darybos priemones – priešdėlius ir priesagas, pvz.: skausmingas – beskausmis, baimingas – bebaimis, malonė – nemalonė.
3) žodžiai, kurie įgyja priešingą reikšmę kontekste, pvz.: Pienuotas lūpas visi laižo, kruvinų niekas.17. Kalbos vnt. konkurencijos savoka Konkurentai yra kalbos priemonės, konkrečiame kalbos akte išreiškiančios tą pačią bendrąją komunikatyvinę intenciją (tikslą, ketinimą, užduotį) ir todėl galinčios viena kitą pakeisti. Tarp konkurentų gali būti semantinių, emocinių bei funkcinių skirtumų. Konkuruoti tarp savęs gali įvairūs kalbos vienetai: žodžiai, jų formos, sintaksinės konstrukcijos. Leksinę konkurenciją galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Daiktavardis žvaigždė neturi sinonimų, t.y. tos pačios bei artimos reikšmės žodžių, galinčių jį pakeisti. O Maironio eilėraštyje „Užmigo žemė” tam žodžiui pakaitas sukurtas – tai metaforinė perifrazė dangaus akys: Užmigo žemė, tik dangaus negęsta akys sidabrinės. Metafora čia nukonkuravo tiesioginę nominaciją (plg. Užmigo žemė, tik negęsta žvaigždės sidabrinės), šiuo atveju toji metafora – leksinis konkurentas. Tarpusavyje konkuruoja ir tų pačių, ir skirtingų kalbos pakopų vienetai: žodis su žodžiu, žodis su žodžių junginiu, sakinys su jaustuku, net pasakymas su nutylėjimu, elipse. Sakinį Kaip aš pavargau! gali atstoti jaustukas Fu!, raginimą nutilti reiškia ir asmeninis sakinys Nutilk!, ir eliptinis sakinys Tylos!, ir jaustukai Cit! Tss!
18. Sinonimu samprata. Leksiniai sinonimai. Sinonimai kiekvienam stilistui yra priemonių priemonė. Stiliuje jie atlieka įvairiopą paskirtį. Pirmiausia – padeda išvengti žodžio kartojimosi, įgrystančio skaitytojui arba. klausytojui ir menkinančio kalbos estetinį poveikį. Leksiniai sinonimai yra skirtingai skambantys žodžiai, reiškiantys tą patį daiktą (kaimenė – banda), tą patį požymį (staigus – ūmus), tą patį veiksmą (drebėti-virpėti) ir t.t. Sinonimai daiktą, reiškinį, ypatybę ar veiksmą dažniausiai nusako ne visai vienodai: iškelia bei labiau pabrėžia čia. vieną, čia kitą jų savybę, taip pat skiriasi savo vartojimo sritimi bei emociniais atspalviais arba teikia skirtingą emocinę – ekspresinę informacija.Visus leksinius sinonimus skirstome dviem požiūriais:1. Žiūrėdami, ar jie kalboje sudaro pastovią sistemą, ar yra laikini, skiriame: a) sisteminius b) kontekstinius,2. Žiūrėdami, koks jų vartojimo tikslas – dalykinis ar stilistinis,- skiriame: a) ideografinius, b) stilistinius.
20. Leksiniu sinonim. KlasifikacijaStilistiniu atžvilgiu sinonimai gali būti skirstomi į stilistiškai konotuotuosius ir stilistiškai nekonotuotuosius. Pirmieji yra tokie, kurie turi tam tikrų emocinių-ekspresinių atspalvių (plg. eiti ir rėplioti, verkti ir žliumbti, žiūrėti ir spoksoti.) Antrieji, t.y. stilistiškai nekonotuotieji, arba neutralūs, – tokie, kurie neturi jokių emocinių-ekspresinių atspalvių ir skiriasi tik tam tikrais antriniais reikšmės komponentais (pvz.: gražus – puikus, palengva – pamažu, galvoti – mąstyti – protauti). Šiodvi sinonimų rūšys atlieka nevienodas funkcijas: stilistiškai nekonotuotieji tiktai padeda patikslinti sąvoką, suteikia papildomą informaciją apie kokį nors denotatą ar designatą, o stilistiškai konotuotieji – atskleidžia kalbančiojo požiūrį, jo emocines asociacijas denotato atžvilgiu.I. Sisteminiai sinonimai- žodžiai, kurie turi labai artimą arba tą pačią reikšmę be konteksto ar situacijos, pavyzdžiui, daiktavardžiai likimas ir dalia, būdvardžiai gausus ir apstus, veiksmažodžiai taupyti ir tausoti. Kontekstiniai sinonimai – žodžiai, kurie savo reikšmėmis labai suartėja kontekste: Čia tavęs ieškojo, ir Šelikūnuos uostinėjo…II. Ideografiniai sinonimai – žodžiai, kurie turi visai artimą pagrindinę reikšmę, bet skiriasi įvairiais jos atspalviais bei niuansais: greitas, spartus. skubus; trukti, tęstis;Stilistiniai sinonimai – artimos reikšmės žodžiai, kurie skiriasi ne tiek savo dalykinių reikšmių .atspalviais, kiek emocinėmis ekspresinėmis ypatybėmis: nevienodai esti raiškūs, turi skirtingą emocingumo pobūdį: Tai vėl pasakoja jiems skerdžius, kaip lapės ant kiaušinių tupi, vilkai medžiuos vaikus peri…
21. Frazeologiniai sinonimai. Perifrazes… ir kt.Sinonimų poras ir eiles gali sudaryti ne tik atskiri žodžiai (leksemos), bet ir žodžiai su žodžių junginiais arba tik vieni žodžių junginiai, pvz.; miegoti – knarkti – pūsti į akį; panašus – kaip iš akies įrauktas (luptas, plėštas) – kaip du vandens lašai; nekreipti dėmesio – pro ausis leisti. Kai sinonimų poras ar eiles sudaro frazeologiniai junginiai, tuomet turime frazeologinius sinonimus.
Labai svarbus sinonimikos papildymo būdas yra perifrazavimas, arba perifrazės vartojimas. Jis tikrąjį daikto ar veiksmo vardą nusako žodžių junginiu arba fraze, iškeliančia kurį esminį jų požymį, pvz.: ausis – klausos organas, ranka – viršutinė galūnė. Užuot sakius gimti, sudeginti, manau, perifrazuojama: ateiti į pasaulį, išvysti pasaulį…, paleisti dūmais, paversti pelenais…, (mano) galva rodo. Dažnai perifrazuojami tikriniai vardai. Pavyzdžiui, vengiant vardo kartojimo, ieškant raiškesnės frazės, norint iškelti bei pabrėžti vieną ar kitą veikėjo bruožą ar požymį. Sinonimu eile. Visi sinoniminiai žodžio atitikmenys sudaro sinonimų eilę: juoktis: kvatoti, krizenti, rizenti, kvakėti ir t.t.; Centrinis eilės žodis (juoktis) yra dominantė. Jis turi visų bendriausią reikšmę ir esti stilistiškai neutralus – be emocinių ekspresinių bei kitų priedų.22. Sinonimu funkcijos ir vartojimas.Sinonimai kiekvienam stilistui yra priemonių priemonė. Stiliuje jie atlieka įvairiopą paskirtį. Pirmiausia – padeda išvengti žodžio kartojimosi, įgrystančio skaitytojui arba. klausytojui ir menkinančio kalbos estetinį poveikį. Sinonimų tarnyba stiliuje daugiašakė ir įvairialypė – jie įvairiopų jo ypatybių pamatas bei prielaida. Jei turime pakankamai artimos reikšmės žodžių išteklių, galime pasirinkti kaip tik tą, kuris tikslesnis, gyvesnis, vaizdingesnis. Turėdami įvairių prasminių ir emocinių skirtybių, sinonimai kartojamąjį turinį papildo įvairiopais priedais, jį dalykiškai bei stilistiškai patikslina, paryškina. Todėl taip dažnai bendresnis žodis keičiamas konkretesniu, ,,specialesniu”, vaizdingesniu. Daiktai, reiškiniai, ypatybės vienas nuo kito skiriasi ir traukia mūsų akis dešimtimis ir šimtais atžvilgių. Laužas ne tik dega – jis ir liepsnoja, pleška, žėruoja, smilksta, rusena; saulė ne tik kaitina – ji kepina, plikina, spigina, svilina, šutina; skausmas esti geliantis, maudžiantis, veriantis, duriantis, diegiantis, smelkiantis. 24. Morfologiniai sinonimai. Tai įvairių k. dalių formos, lygiagrečiai vartojamos kalboje leksiniu ir sintaksiniu požiūriu lygiaverčiame kontekste. Imkime daiktavardį. Sinonimines paraleles gali sudaryti skaičiaus formos: Gyvulius ir žmones, girias ir akmenis išnaikino vokietis (vokiečiai). Tris dienas ir tris naktis kraujai (kraujas) ten bėgo. Labai dažnai sinonimiškai vartojami įvairūs linksniai:O kur jis jojo, kelelį (keleliu) keliavo. Morfologiniais sinonimais laikytini būdvardžių laipsniai, kai jie, konteksto veikiami, praranda tiesiogines reikšmes: Vos vos sulaikiau kvailiausias (kvailas) ašaras. Dar daugiau morfologinių sinonimų rasime, analizuodami veiksmažodį. Sinonimiškai gali būti vartojami ne tik laikai, bet ir kitos formos: tariamoji ir liepiamoji nuosaka, dalyvis ir bendratis, siekinys ir bendratis, ir t.t. Grynų morfologinių sinonimų nėra labai daug. Keičiant vieną formą kita, dažnai kinta ir valdymas, sintaksinė funkcija ir net visa sakinio sandara. Dabarties veiksmo reiksme. Es. l. didžiausią reikšmę kalbos išraiškai turi, kai vartojamas praeities veiksmams ir būsenoms nusakyti. Veiksmai ir būsenos, perteikiami šiuo laiku, vyksta tarsi skaitytojo ar klausytojo akivaizdoje, jis tarsi tampa piešiamų įvykių liudininku: Aną vakarą einam namo ir dūsaujam visos bobos: šventa teisybė gi aprašyta. Tai vadinamasis istorinis esamasis laikas. Istoriniu esamuoju įprasta perteikti veikėjų prisiminimus ir asmeninius pergyvenimus. Kalbantysis, vartodamas esamąjį laiką būsimojo vietoje, pabrėžia būsimų veiksmų įvykimo tikrumą, neišvengiamumą, pašalina ribą tarp dabarties ir ateities. 25. Praeities veiksmo reiksme. Kontekste sis laikas įgyja naujų reikšmių ir vartojamas stilistinei išraiškai sustiprinti. Iš visos lietuvių kalbos laikų sistemos būtajam kartiniam artimiausias būtasis dažninis, dėl to būtasis kartinis kontekste greitai įgyja kartotinę reikšmę: pranešė kartais. Būtojo kartinio laiko formomis pasakomi ir tokie veiksmai, kurių eiga sutampa su kalbos momentu arba jų įvykimo laikas neapibrėžtas, kiekvienu metu galimas. Šiuo atžvilgiu būtasis kartinis priartėja prie esamojo laiko: birbynę išgirdo, žiūrėk, ir belekianti…Būtasis dažninis laikas, reiškiantis praeityje vykusį kartotinį veiksmą, yra specifinė lietuvių kalbos veiksmažodžio forma, atsiradusi palyginti vėlesniais laikais ir kitose giminingose kalbose neaptinkama. Dėl nesenos kilmės šio laiko daryba įvairuoja, jis neturi papildomų reikšmių gamos, būdingos aptartiems laikams, ir laikomas stilistiškai skurdžiausiu. Visuose lietuvių kalbos stiliuose jis vartojamas ta pačia viena reikšme, kalbant apie praeityje vykusius pasikartojančius veiksmus: Į ūkį daktaras nesikišdavo, tačiau kartais šaukdavo prievaizdą ir rimtai klausinėdavo apie dalykus.
Būsimasis laikas, eidamas būtojo dažninio sinonimu, leidžia statiškas būsenas arba scenas perteikti dinamiškiau, padeda išvengti priesagų kartojimosi.28- 29 Pirmojo ir antrojo asmens reiksme.Pirmasis asmuo reiškia veiksmą, kurį atlieka pats kalbantysis (aš einu – vienaskaita) arba kalbantysis ir kiti (mes einame – daugiskaita). Antrasis asmuo reiškia, kad veiksmą atlieka pašnekovas arba pašnekovai (tu eini – vienaskaita, jūs einate – daugiskaita).Formos ir reikšmės skirtumai lemia ir skirtingą vartojimą. Pirmojo ir antrojo asmens įvardžiai, jei nėra būtinybės pabrėžti asmenį ar supriešinti, praleidžiami, ir veikėjas numanomas. Negalima sakyti, kad tokie sakiniai neturi veiksnio, jo buvimą rodo veiksmažodžio galūnė: Vis skalbiu – vis juoda, vis audžiu – vis nuoga.30..Sintaksiniu sinonimu savoka.Sintaksinės konstrukcijos, besiskiriančios gramatine sandara, bet turinčios beveik vienodą leksinę sudėtį ir labai artimą reikšmę, vadinamos sintaksiniais sinonimais.Zodziu junginiu sinonimika.Su skirtinga gramatine sakinių sandara yra susijęs jų reikšmės atspalvių skirtumas. Sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenų ryšys nėra labai glaudus, o jų prasmės santykis tiksliai neišreikštas. Artimiau susiję jungtukinio sujungiamojo sakinio dėmenys, čia ryškiau iškyla dviejų veiksmų, nuoseklumo santykis, Vis dėlto tik prijungiamajame sakinyje, veiksmų laiko santykiai parodomi visu akivaizdumu.Sintaksinių sinonimų reikšmės atspalvių skirtumas vienais atvejais būna gana ryškus, kitais – vos jaučiamas. Abu sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenimis nusakyti veiksmai yra lygiai svarbūs, o padalyvio konstrukcija išreikštas veiksmas tesudaro sakinio pagrindinio veiksmo foną.Patekėjo saulė, nukrito rasa.Patekėjus saulei, nukrito rasa. Sintaksiniai sinonimai, kaip jau sakyta, turi beveik vienodą leksinę sudėtį: jie paprastai tesiskiria tarnybiniais žodžiais (jungtukais, prielinksniais, dalelytėmis, pagalbiniais veiksmažodžiais), taip pat žodžių daryba bei kaitybos elementais.Skirtingos leksinės sudėties pasakymai, nors ir reiškiantys tą pačią mintį, sintaksiniais sinonimais nelaikomi.Pavartodami čia vienus, čia kitus sintaksinius sinonimus, savo mintį išreikšime tiksliau, ekspresyviau, gražiai paįvairinsime kalbos audinį, išvengsime monotoniškumo. Tačiau negalima jų vartoti kalboje kaip pakliūva. Kiekvienu atveju reikia žiūrėti kalbos situacijos, stiliaus ir pasirinkti tą sintaksinį sinonimą, kuris geriausiai atitinka pasakymo tikslą ir aplinkybes. Sintaksinei stilistikai rūpi sintaksinių konstrukcijų emocingumas ir ekspresyvumas, subtilūs sintaksinių sinonimų reikšmės ir stiliaus skirtumai, vartojimo ypatybės.
31. Asmeniniai ir beasmeniai sakiniaiSakiniai, turintys pasakytą arba numanomą veiksnį, yra asmeniniai sakiniai. Lazda turi du galus. Saulė visiems šviečia. Mes jūsų laukėme. Kartais numanomasis veiksnio vardininkas yra neapibrėžtas, kalbėtojui ir klausytojui nesvarbus. Iš adatos vežimą priskaldė. Tokie sakiniai vadinami asmeniniais neapibrėžiamaisiais sakiniais.Dar skiriami asmeniniai apibendrinamieji sakiniai. Jie turi tik vieną pasakytą pagrindinę sakinio dalį – tarinį, išreikštą veiksmažodžio vienaskaitos II asmeniu, o veiksnys yra numanomas (tu). Apibendrinamaisiais sakiniais paprastai skelbiamos visuotinai svarbios tiesos, įvardijami gamtos ir visuomenės gyvenimo dėsningumai. Tokie sakiniai dažniausiai esti patarlės.Ylos maiše nepaslėpsi. Sakiniai, kurių tarinys žymi veiksmą arba būseną, nesusiejamą su vardininku išreikštu veikėju, yra beasmeniai sakiniai. Mums reikia sporto salės. Aplinkui iš tikrųjų tamsu. Beasmenių sakinių tarinys dažniausiai reiškiamas beasmeniais arba beasmeniškai vartojamais veiksmažodžiais (reikia, negaila, prašvito…), būdvardžių ir dalyvių nederinamąja forma (tamsu, šviesu, iššluota…).Beasmenių sakinių tarinys kartais gali būti išreikštas ir bendratimi (Aplinkui nieko negirdėti.), padalyviu (Ką čia dar sumanius?), prieveiksmiu (Seniau būdavo ir prasčiau.), žodžiais gėda, vargas (Mikui gėda.).Beasmeniais sakiniais paprastai nusakomi gamtos reiškiniai (Temsta. Jau sninga.), žmogaus savijauta, būsena, pojūčiai
32. Konstatuojamieji, klausiamieji ir skatinamieji sak. Pagal pasakymo tikslą sakiniai skirstomi į tiesioginius (konstatuojamuosius), skatinamuosius ir klausiamuosius.Tiesioginiu sakiniu kalbantysis asmuo pasako, konstatuoja kokį nors tikrovės faktą, skatinamuoju – skatina pašnekovą ar kitą asmenį atlikti kokį nors veiksmą, klausiamuoju – nori ką nors sužinoti iš pašnekovo .Visų tų grupių sakiniai pasižymi gramatinės sandaros ir reikšmės atspalvių įvairumu. Ne vienu atveju tie sakiniai esti tarp savęs sinonimiški. Ekspresyvumu, emocinių ir funkcinių atspalvių įvairumu labiausiai patraukia dėmesį skatinamieji ir klausiamieji sakiniai.
Skatinamieji sakiniai:Skuduti, geras būk, nubėk pas Morką. Užsisek kaklą – gausi slogą. Skatinamaisiais sakiniais gali būti reiškiamas prašymas, patarimas, raginimas, įspėjimas, įsakymas, draudimas. Skatinimo reikšmė ir emociniai atspalviai daugiausia priklauso nuo tarinio gramatinės išraiškos ir nuo sakinio intonacijos. Skatinamųjų sakinių tarinys dažniausiai reiškiamas liepiamąja nuosaka. Jos vietoje sinonimiškai esti vartojama tariamoji nuosaka, bendratis, esamasis ir būsimasis laikas. Klausiamųjų sakinių ekspresija bei emocingumas priklauso nuo jų leksinės sudėties, gramatinės sandaros ir intonacijos. Emociniais nustebimo, prieštaravimo, nepasitenkinimo, pasipiktinimo, ironijos atspalviais pasižymi klausiamieji sakiniai su dalelytėmis argi, nejaugi, bene. Jeigu klausiamojo sakinio tarinys yra teigiamas, klausiantysis laukia neigiamo atsakymo:Argi patingėsi ranką ištiesti į laimę? Jeigu klausiamojo sakinio tarinys neigiamas, tai neigiamas atsakymas klausėjui atrodo neįtikimas, beveik negalimas:Argi tu pinigų neturi? Nuo tokių sakinių jau tik vienas žingsnis iki retorinių klausimų, kuriais pasakomas netiesioginis tvirtinimas ar neigimas:Bene visados saulė šviečia?Argi aš ją peikiu? Šitokie sakiniai, yra tiesioginių sakinių sintaksiniai sinonimai, plg.: Ne visados saulė šviečia. Aš jos nepeikiu.Retoriniai klausiamieji sakiniai už pastaruosius yra emocingesni, įtaigesni.Įvairiais emociniais atspalviais pasižymi klausiamieji sakiniai, kuriais reiškiamas skatinimas, prašymas, draudimas. Mandagus prašymas pasakomas klausiamuoju sakiniu su dalelytėmis ar, gal. Klausiamaisiais sakiniais su dalelyte ar esti reiškiamas ir nekantrus, grubokas raginimas: Ar neisite namo?Klausiamieji sakiniai paplitę ne visuose funkciniuose stiliuose. Labai plačiai jie vartojami šnekamojoje kalboje ir grožinės literatūros kūrinių dialoguose. Meniniame kūrinyje jie eina ir specialias funkcijas. Efektyvi meninio stiliaus priemonė yra klausiamieji sakiniai, kuriais pradedamas grožinis kūrinys ar jo epizodas, skyrius. Klausiamuoju sakiniu prasideda ne vienas Maironio, Salomėjos Nėries, V.Mykolaičio-Putino eilėraštis. Teigiamieji ir neigiamieji sak. Pagal tai, ar tarinys arba jo asmenuojamoji forma turi neiginį (neigiamąją dalelytę ne arba priešdėlį ne-) ar neturi jo, sakiniai skirstomi į teigiamuosius ir neigiamuosius sakinius.Teigiamieji sak.: Bėga žmonės takais. As atnesiu tau saule. Neigiamieji sak.: Apie ateitį tu negalvoji.Laikai nebuvo ramūs. Jei neiginį turi ne tarinio asmenuojamoji forma, o kita sakinio dalis ar tik tarinio vardinė dalis, toks sakinys yra teigiamasis. Berniukas iš karto nedrąsiai vertė knygos lapus. Laikai buvo neramūs.33. Sudetiniu sakiniu sinonimika. Jungtukiniai ir bejungt. sak. Prijungiamieji ir sujung. sak.Sintaksinių sinonimų poras gali sudaryti sujungiamieji ir prijungiamieji sakiniai. Nors abu šie sudėtinių sakinių tipai paplitę įvairiose kalbos vartojimo sferose, stilistiškai jie nėra vienodi. Gyvai kalbai būdingesnis sakinių sujungimas. Tačiau prijungiamieji sakiniai turi savų pranašumų. Prijungiamaisiais jungtukais bei jungiamaisiais žodžiais labai tiksliai nurodomi prasminiai santykiai tarp sudėtinio sakinio dėmenų. Todėl jungtukiniai prijungiamieji sakiniai dažni mokslo veikaluose, reikalų raštuose. Sujungiamieji sak.: Rankos ir veidas retai tematė muilą, todėl apskreto ir susproginėjo. Atsikeliam vieną rytą, o balno jau nebėr.Prijungiamieji sak.: Kadangi rankos ir veidas retai tematė muilą, (tai) apskreto ir susproginėjo. Kai vieną rytą atsikėlėm, balno jau nebebuvo.Jungtuk. ir bejungt.sak. Šie sudėtinių sakinių. tipai dažnai sudaro sintaksinius sinonimus. Jungtukai padeda tiksliau išreikšti prasminius santykius tarp sudėtinio sakinio dėmenų; bejungtukiame sakinyje įvairūs prasminiai santykiai nėra griežčiau atskirti. svarbiausia – kalbamieji sakinių tipai skiriasi ekspresyvumu. Bejungtukiuose sakiniuose labai didelis intonacijos vaidmuo. Nuo jos priklauso ir sakinio prasmė, ir emociniai bei ekspresiniai atspalviai. Būdami lakoniški, gyvi, ekspresyvūs, bejungtukiai sakiniai plačiai vartojami šnekamojoje kalboje, grožinėje literatūroje. Jie nebūdingi mokslinei, dalykinių raštų kalbai, kur reikia tiksliai diferencijuoti reiškiamus prasminius santykius. Jungtukiniai sakiniai – neutralesnis minties reiškimo būdas. Daugiausia paralelių su bejungtukiais sakiniais turi jungtukiniai prijungiamieji sakiniai,: Šalutinis veiksnio sakinysMan pasirodė, kad tu juokies. Man pasirodė – tu juokies. Šalutinis papildinio sakinysAš gi pasakiau, kad dainuoja Jonas po mišką.Aš gi pasakiau: dainuoja Jonas po mišką.Toks bejungtukis sakinys yra savarankiškesnis už jungtukinį, jo mintis labiau pabrėžiama. Šalutinis laiko aplinkybės sakinysPalauk, kai prasigyvensim, nusipirksim.Palauk, prasigyvensim – nusipirksim.
Šalutinis sąlygos aplinkybės sakinysJei mokėtų raštą, žinotų kelią. Mokėtų raštą – žinotų kelią. Šalutinis priežasties aplinkybės sakinysIšbėgau, nes ašaros netinka ten, kur juokas.Išbėgau – ašaros netinka ten, kur juokas.Bejungtukiuose sakiniuose priežasties reikšmė neretai susijusi su sąlygos reikšme:Dantys yra – bus ir duonos. Šalutinis nuolaidos aplinkybės sakinysNors (jeigu ir, kad ir) badu stipsiu, kojos daugiau čia neįkelsiu.Badu stipsiu – kojos daugiau čia neįkelsiu!35-36. Stiliaus figuru samprata.Stiliaus figūra yra tam tikra sintaksinė konstrukcija, vartojama, norint kalbą padaryti raiškesnę. Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,Kame nuo amžių tėvai gyveno:Čia tavo kūnas sau maistą semia,Poetas kreipiasi į mus, tarsi būtume jo akivaizdoje, savo mintį pasako ne paprastu tiesioginiu sakiniu, o retoriškai sušukdamas. Be to, norėdamas ją labiau įteigti, kartoja ir išvardija. Iš ryškiausių kalbos figūrų galima nurodyti retorinį kreipinį, retorinį klausimą, retorinį sušukimą, kartojimą, laipsniavimą, polisindetoną, asindetoną, paralelizmą, antitezę, elipsę, nutylėjimą, inversiją, periodą.Vienos minėtųjų figūrų tarp savęs artimai santykiauja ar net giminiuojasi, pavyzdžiui, retorinis klausimas ir retorinis sušukimas, kartojimas ir laipsniavimas, elipsė ir nutylėjimas, kitos tam tikra prasme yra priešingybė, pavyzdžiui, paralelizmas ir antitezė, polisindetonas ir asindetonas. Retorinis klausimas – klausiamasis sakinys, nereikalaujantis atsakymo, o tik išreiškiantis emocingą teigimą ar neigimą. Retorinis sušukimas – šaukiamasis sakinys, kuris itin emocingai išreiškia mintį. retorinis kreipinys – kreipimasis į čia nesantį asmenį ar veikėją arba į tokį veikėją, kuris nėra žmogus. Jis eina sakinių pradžioje, jų gale arba būna į juos įsiterpęs. Laipsniavimas – tam tikras išvardijimas, kur sąvokos eina vis stiprėjančia arba silpnėjančia tvarka. Retorinis kartojimas -žodžių, žodžių junginių ar sakinių pakartojimas, kuris didina kalbos raiškumą. Polisindetonas – sakinio dalių ar sakinių jungimas keliskart kartojamu jungtuku ar kitomis gramatinėmis priemonėmis. Asindetonas – sakinio dalių arba sakinių jungimas be jungtukų bei kitų gramatinių jungiamųjų priemonių. Paralelizmas – simetriškai išdėstytos tapačios arba artimos gramatinės sandaros konstrukcijos, atliekančios stilistinę paskirtį. Antitezė – paralelizmo atvejis, kur nariai turi priešingą reikšmę. Elipsė – numanomų sakinio dalių išleidimas stilistiniais sumetimais. Nutylėjimas – stilistinę paskirti turintis staigus sakinio nutraukimas, paliekant pačiam skaitytojui suvokti, kas nepasakoma. Inversija – įprastinės žodžių tvarkos keitimas sakinyje stilistiniais sumetimais. Prie kalbos figūrų dar skiriamas periodas. Jis yra visiškai išbaigto turinio ir formos daugianaris sakinys, aiškiai skylantis į dvi pagrindines dalis, turinčias skirtingą intonaciją – kylančiąja ir krintančiąją – ir einantis emocinio poveikio priemone.
Funkciniai stiliai.40. Meninis stilius. Ryškiausias šio stiliaus požymis – vaizdingumas. Mat, tikrovės atspindžio priemonė čia yra vaizdas, kurį perteikia žodis. Kalba čia atlieka estetinę funkciją. Kiekvienas literatūros meno kūrinys yra minties ir jausmo sintezė. Užtat grožinėje literatūroje tokios dažnos specialios vaizdinės bei emocinės išraiškos priemonės: metaforos, įasmeninimai, emocinė leksika, kalbos figūros ir kitos, užtat čia taip linkstama meniškai perdėti, kontrastiškai gretinti, lyginti. Saulė, nardžiusi maudžiusis galuūlyčių rūkuose, pagaliau išsprunka kaip didelis skaisčiai raudonai nudažytas sviedinys, per nevalią panardintas į vandenį. Viskas priklauso nuo to, koks yra rašytojas – epikas ar lyrikas, vaizduotojas ar pasakotojas, kokios jo estetinės pažiūros ir t.t. Čia autoriaus balsas labiausiai skiriasi nuo kitų balsų. Be to, beletristikos esama ir „savotiško”, reportažinio pobūdžio. Kiekvienas didesnis rašytojas stengiasi įveikti, savo meto literatūroje beįsigalinčią ar įsigalėjusią išraiškos priemonių statiką, inertiškumą jų vartosenoje. Todėl grožiniam kūriniui būdingas žodžio atrankos bei vartosenos savitumas. Grožinėje literatūroje visų aiškiausiai iškyla individualiosios stiliaus ypatybės. Ją skaitydami, mes tučtuojau pajuntame, kad čia – Maironis, o ten – Salomėja Nėris, čia Vaižgantas, o ten – I.Simonaitytė ir t.t. Žodis grožiniame kūrinyje turi būti ne tik dalykiškai, bet ir meniškai tikslus. Kiekvieno tikro menininko idealas – rasti tokią išraiškos priemonę, kuri vaizduojamąjį reiškinį atitiktų visais savo atspalviais bei intonacijomis. Rašytojų taisymai dažnai ir esti ne kas kita, kaip ieškojimas to „optimaliojo varianto” – to „vienintelio” žodžio, kuris kuo taikliausiai perteiktų mintį. Grožinėje literatūroje kalba jau pati savaime yra menas. Čia veikia atviri (poezijoje) arba slapti (prozoje) ritmo dėsniai. Tad labai svarbu, kad sakinys grožiniame kūrinyje būtų be garsinių kliuvinių, vienaip ar kitaip ritmiškai banguotų.
41. Publicistinis stilius apima literatūrą aktualiaisiais visuomeniniais politiniais dabarties klausimais. Čia autorius stengiasi paveikti skaitytoją tiek logine argumentacija, tiek emocinės išraiškos priemonėmis. Publicistinis stilius – tai ir mokslinio, ir meninio stiliaus ypatybių turintis stilius. Jis vartojamas periodinėje spaudoje, radijuje ir televizijoje. Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei posakiais. Šiandien sukanka lygiai 450 metų, kai išėjo pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas”.42. Mokslinis stilius Mokslininko uždavinys – tiksliai, sistemingai išdėstyti problemą bei ją pagrįsti. Labiausiai akis jis kreipia į loginę dalyko pusę, todėl kalba įgyja tam tikra „akademišką” pobūdį. Joje apstu abstrakcijų. Mat, čia daugiausia vartojami žodžiai – sąvokos: gausu daiktavardžių, reiškiančių. protu tesuvokiamas, t.y. atitrauktines sąvokas, būdvardžių, reiškiančių abstrakčius požymius, veiksmažodžių, turinčių abstrakčių procesų bei abstrakčių būsenų reikšmę. Kadangi moksliniame straipsnyje ar darbe labai svarbu kuo tiksliau perteikti mintį, tai žodžiai vartojami aiškiai apibrėžtomis reikšmėmis, yra vienareikšmiai; Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, be to, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Nebūdingos ypatybės _ vaizdingumas ir emocionalumas. stilistinių ypatybių santykis konkrečiame tekste priklauso nuo žanro, temos, kalbos formos, nuo autoriaus individualybės. Mokslinėje literatūroje gausu specialių terminų (plg.: raštija, feodalinė santvarka, lietuvių tautybė ir kt.). Tie terminai dažnai reiškiami tarptautiniais žodžiais. Ypač daug šioje literatūroje naujadarų – jų reikalauja naujai atsirandančios sąvokos. Daugelis teiginių, sakytų apie oficialųjį dalykinį stilių, tinka ir moksliniam. Ir čia kalba iš esmės yra konstatuojamojo pobūdžio, ir čia esti daug jungtukų, jungčių ir kitų nesavarankiškų žodžių, tikslinančių sakinio dalių ar sakinių tarpusavio ryšius. Vyrauja sakinių prijungimas, bet dažnai tuo pat metu sakiniai esti ir sujungiamieji, ir prijungiamieji. Ir apskritai jie būna gana sudėtingi. Dažni beasmeniai sakiniai, linkstama į neveikiamosios rūšies konstrukcijas. 43. Buitinis snekamasis stilius. Sio stiliaus vartojimą sritys – kalba šeimoje, gatvėje, kelionėje, artimų žmonių laiškai, t. y. asmeninė (neformalioji, neoficialioji, neprofesinė) komunikacija. Vartojimo sfera lemia turinį: čia dažniausiai kalbama apie nesudėtingus dalykus. Svarbiausia buitinės kalbos funkcija, kaip ir knyginių stilių, yra komunikatyvinė, tačiau galimos ir visos kitos, be to, jų hierarchija būna įvairi: gali dominuoti ekspresyvinė, apeliatyvinė ir kt. Kadangi tipiška bendravimo forma yra dialogas, adresatas būna čia pat, tai kalba esti paprasta, emocinga, konkreti, subjektyvi, jai būdingas vaizdingumas, nebūdingos stilistinės ypatybės yra pilnumas, griežtas tikslumas. Buitinio stiliaus kalba individuali ir vaizdinga, tik vaizdingumas čia kitoks negu grožinėje literatūroje. Meninis stilius yra aukščiausia sąmoningos kalbinės atrankos pakopa, o buitinio stiliaus išraiška eina iš buitinės šnekos spontaniškumo – ji iš anksto neparengta. Vaizdinės priemonės čia paprastai uzualinės (įprastinės), be to, rečiau atlieka estetinę funkciją. Kiti yra ir tų priemonių stilistiniai atspalviai: jos esti žemesnio tono, turi neoficialumo, familiarumo, neretai ir linksmumo, humoro, šiurkštumo niuansų. Šnekamosios kalbos sintaksė linksta į trumpą sakinį su išleistomis, eliptiškai ,,nutylėtomis” sakinio dalimis. Čia pašnekovai dažnai supranta vienas kitą iš mažos užuominos. Sakinį čia padeda suprasti bei patikslina vadinamieji nekalbiniai elementai: gestai, mimika, kūno judesiai, kalbamoji aplinka. Daug nepilnų ir vienanarių sakinių. Antra vertus, nereti pasikartojimai. Iš sudėtinių sakinių daugiausia sujungiamųjų. Vengiama dažnesnių daugialaipsnių prijungimų. Sakinio dalių bei sakinių jungimas dažnai asindetiškas, t. y. be jungtukų. 44. Administracinis stil. apima įvairiose įstaigose vartojamą kalbą: protokolus, potvarkius, ataskaitas, sprendimus, tarnybinius laiškus ir kt. Šiam stiliui būdinga frazės nuasmeninimas, „automatizavimas”, jos „sausumas”. Individualūs autoriaus stilistiniai polinkiai beveik neiškyla aikštėn. Čia paprastai tenkinamės apstabarėjusiomis formulėmis, darančiomis kalba visiškai schemišką, šablonišką. Tačiau šablonai ir štampai tarnybiniuose raštuose vaidina teigiamą vaidmenį – padeda greičiau suvokti sakinio turinį. Kanceliarinio stiliaus ypatybė – oficialumas, standartiškumas, tikslumas:Informuojame, kad jūsų paraiška buvo svarstyta Komisijos posėdyje. Daugelyje šio stiliaus sričių kalba esti perdėm ,,darbinė”, be vaizdų, emocijų, stiliaus puošmenų. Jai būdinga: a) gausi profesinė leksika bei terminija; b) knyginį atspalvį turinčios sustabarėjusios frazės bei sintaksinės konstrukcijos (pvz.: vadovaudamasis (ar remdamasis) įstatymu…, c) pusdalyvinės konstrukcijos (pvz.: remdamasis tuo…, atsižvelgdamas į…, atsakydami į laišką… ir kt.);d) įvairios santrumpos bei sutrumpinimai ir t.t.Čia linkstama vartoti neveikiamąją rūšį ir beasmenius sakinius:Siūloma tokia darbų tvarka…; Čia nerūkoma…Kadangi kalba dažniausiai yra konstatuojamojo pobūdžio, tai klausiamieji ir šaukiamieji sakiniai labai reti, o daug kur išvis neįmanomi, juo labiau – retoriniai klausimai ir retoriniai sušukimai. Dalykiniuose raštuose turinys dažnai esti perteikiamas papunkčiui, naudojantis schemomis, grafikais. Ypatinga šio stiliaus atmaina yra laikraščių informacijos. Joms būdingas apimties platumas – kalbama apie įvairiausias žmogaus veiklos sritis. Šiame stiliuje žodžiai vartojami dalykinėmis reikšmėmis, linkstama į ilgesnius sakinius ar net išplėstinius periodus, dažni specialūs terminai, jungtukai, jungiamieji žodžiai.