Šiuolaikinė ekonomikos teorija

1220 0

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETO

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETO

EKONOMIKOS KATEDRA

ŠIUOLAIKINĖ EKONOMIKOS TEORIJA, JOS TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI

Mikroekonomikos referatas

Darbą atliko: .

Akademija, 2016

TURINYS

ĮVADAS.............................. 3

  1. ŠIUOLAIKINĖ EKONOMIKOS TEORIJA............................ 4
  2. MIKROEKONOMIKA IR MAKROEKONOMIKA....................... 7
  3. ŠIUOLAIKINĖS EKONOMIKOS TEORIJOS OBJEKTAS.................... 9
  4. EKONOMIKOS TEORIJOS TYRIMO METODAI....................... 10

IŠVADOS.............................. 16

NAUDOTOS LITERATŪROS ŠALTINIAI............................ 18

ĮVADAS

Temos naujumas ir aktualumas. Ekonomika atsiranda ten, kur yra produktų gamyba, mainai ir vartojimas. Jos atsiradimą lemia riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai. Šiuolaikinėje visuomenėje ekonomika įgyja dar didesnę reikšmę. Žodį „ekonomika“ galima išgirsti kasdien. Tačiau objektas apie kurį kalbama gali būti neaiškus. Ekonomikos teoriją sudaro teiginiai, sąvokos, kurios savo prasmėmis labai skiriasi. Ekonomikos mokslas apima labai plačią prasmę. Į šį žodį įeina ekonnomikos teorija, jos tyrimo objektai bei metodai, ekonominės sistemos, pozityvinė ir normatyvinė ekonomika. Jei visuomenė galėtų naudoti visus išteklius nieko neribodama ir patenkindama visus savo lūkesčius, nekiltų ekonominių problemų,tokių kaip krizės ar panašiai, tačiau ištekliai yra riboti ir juos reikia tausoti remiantis ekonomikos žiniomis.

Darbo objektas: šiuolaikinė ekonomikos teorija.

Darbo tikslas: išanalizuoti, palyginti ir įvertinti šiuolaikinę ekonomikos teoriją, jos tyrimo objektą ir metodus teoriniame ir praktiniame lygmenyje.

Darbo uždaviniai:

  1. Aprašyti šiuolaikinės ekonomikos teorijos sąvoką;
  2. Įvertinti ekonomikos teorijos tyrimo objektą;
  3. Išanalizuoti ir palyginti visus galimus šiuolaikinnės ekonomikos teorijos tyrimo metodus. Tyrimo metodai:
    • mokslinės literatūros analizė;
    • duomenų analizė.

 

1.    ŠIUOLAIKINĖ EKONOMIKOS TEORIJA

 

Žmonės, pradedantys nagrinėti ekonomikos teorija , paprastai nori turėti trumpą, aiškų ir lengvai suprantamą, be to, viską apimantį jos apibrėžimą. Galbūt del to yra gana daug įvairiausių šios teorijos apibrėžimų.

. Pateiksime keletą: ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių, rūšis; ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, gamybinės paskirties prekes, pavyzdžiui, mašinas, ir technines žinias) įvairioms prekėms gaminti (kviečiams, mėsai, drabužiams, meno kūriniams ir veiklai, keliams ir kt.) ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti; ekonomikos teorija yra mokslas apie kasdieninę žmonių gyvenimišką veiklą, apie tai, kaip gauti priemonių savo gyvenimui užtikrinti ir kaip tas priemones panaudoti; ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje; ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą.

Be abejo, kiekvienas iš mūsų taip pat galėtų pridėti po keletą savo paties apibrėžimų. Žinomas teooretikas P. Samuelsonas pažymi, kad ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kokius išteklius žmonės ir visuomenė ilgainiui įsigyja prekėms gaminti ir paskirstyti tarp įvairių visuomenės grupių, kad būtų galima jas vartoti dabar ir ateityje. Vilniaus universiteto ekonomikos teorijos mokomosios priemones, autoriai rašo, kad ekonomikos teorija – tai mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, tenkinami žmonių poreikiai. Būtų galima apibūdinti ekonomikos teoriją ir kaip mokslą apie žmonių tarpusavio santykius gamybos, mainų ir vartojimo srityse įvairiais žmonijos vystymosi etapais. Me

es stengėmės atsakyti į klausimą – kas yra ekonomikos teorija.

Ekonomikos teorija reikia išmanyti, ją studijuoti todėl, kad jos problemos tiesiogiai susijusios su

mumis visais ir kiekvienu iš mūsų. Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio problemų, ekonomikos teorija pirmiausia nagrinėja visuomenines, o kartu ir politines problemas, kurios yra svarbios kiekvienam žmogui. Šioms problemoms taip pat priklauso ir prekybinės bei pramoninės veiklos problemos. Ekonomikos teorija turi duoti atsakymą į visus iškilusius klausimus. Taigi ūkinėje veikloje naudojami ištekliai, kad butų galima tenkinti žmonių poreikius.

Ekonomika – tai, visų pirma, materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Žmonių ūkinė veikla – visų ekonomikos mokslų tyrimų objektas. Ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip objektyviai paskirstyti, naudoti, valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti materialius žmonių poreikius. Pasak Polo Samuelsono, ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip žmonės ar visuomenė pasirenka vieną iš galimų ribotų gamybinių išteklių vartojimo variantų, siekdami gaminti įvairius einamajam ar būsimajam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ir jų grupių. Kitaip pasakius, ekonomikos teorija sprendžia, kaip efektyviausiai patenkinti poreikius, mažiausiai sunaudojant išteklių.

Ekonomikos teorija ekonomikoje nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų. Ekonomikos elementas – tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes, teikiant paslaugas. Ekonomikos

subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.Ekonomikos subjektas – tai santykinai atsiribotas vienetas, nes su turtu, kurį turi ir valdo, jis susietas nuosavybe. Nuosavybės teisė į am tikrą objektą reiškia, kad savininkas su tuo objektu gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos leidžia visuomenės įstatymai. Kartu apribojamos kitų individų galimybės tuo objektu pasinaudoti. Ekonomikos teoriją domina žmonių santykiai, kylantys iš gamybos veiksnių nuosavybės, nes nuosavybė – tai visada ekonominė nauda ir atsakomybė, nuo jos priklauso žmogaus padėtis visuomenėje, jo suinteresuotumas dalyvauti gamyboje ar kitoje veikloje, gaunamos naudos apimtis ir kt.

Visi ekonomikos elementai – ūkiniai vienetai, susieti įvairiais ekonominiais ryšiais ir santykiais, kurie savo ruožtu susiję su ekonomikos objekto turto judėjimu. Ekonominė gėrybė. Skiriamos gėrybės ir ekonominės gėrybės. Ekonominė gėrybė – realiosios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius (žaliavos, vanduo, prekės.). Gėrybės gali būti laisvosios, bet jų yra labai mažai (saulės šviesa, vėjas, lietus). Jos tiesiogiai negali būti nei ekonominės veiklos rezultatu, nei objektu. Ekonominės gėrybės ir domina ekonomikos mokslą Ekonominėms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai: Ribotumas: jų turimas kiekis negali patenkinti visų poreikių. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų nei vertingos, nei naudingos. Vertingumas; Naudingumas; Jos būtinai turi būti nuosavybės objektas; Jos visada yra sąmoningos veiklos rezultatas, jų gamyba reik

kalauja kaštų (išlaidų); Ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes turi paklausą.

Ištekliai – visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje (darbas, žemė, įrengimai ir kt.).

Ekonominiai ištekliai – riboti ištekliai. Beveik visi ištekliai yra riboti. Jie dar vadinami gamybos veiksniais.

Skiriamos keturios gamybos veiksnių grupės: Darbas; Žemė; Kapitalas; Verslumas.

Darbas – bet kokia fizinė ar protinė (profesinė) žmonių veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę. Tai ribotas išteklius, nes ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius, kiekvienas žmogus gali dirbti tik tam tikrą valandų skaičių per parą. Ribotumą sąlygoja ir tokie veiksniai, kaip žmonių kvalifikacija, profesionalumas, išsilavinimas ir kt.

Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmonių veiklos rezultatas. Tačiau naudojant žemę gamybos procese, žmogus suteikia jai papildomas savybes. Ekonomistai supranta žemę ne kaip sklypą ar dirvožemį, bet plačiau: žemė kaip gamybos veiksnys – visi gamtos teikiami ištekliai. Tai ribotas gamybos veiksnys.

Kapitalas: 1. Realus kapitalas; 2. Finansinis kapitalas.

Kapitalas kaip gamybos veiksnys yra realusis kapitalas – tai įrengimai, pastatai, gamyklos ir kitos anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kitų prekių gamyboje. Tuo kapitalas (dar vadinamas investicinėmis prekėmis) skiriasi nuo vartojimo prekių, kurios tiesioginiai tenkina vartotojų poreikius (pvz., batai). Finansinis kapitalas – tai fondai realiojo kapitalo įsigijimui, pvz.: finansinei apyvartai (akcijos, obligacijos). Realiojo kapitalo gamybos ir kaupimo procesas vadinamas investicijomis. Žmogiškasis kapitalas – mokymusi, darbu ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas, kurie didina žmonių veiklinį produktyvumą.

Verslumas – specifinis ekonominių subjektų funkcionavimas, kurio tikslas – gauti kuo didesnius veiklos rezultatus gamybos veiksnių savininkui ir kuris būtinai grindžiamas ekonominiu skaičiavimu. Dauguma žmonių, pradedančių nagrinėti ekonomikos teoriją, paprastai nori turėti trumpą, aiškų ir lengvai suprantamą, be to, viską apimantį jos apibrėžimą. Galbūt dėl to yra gana daug įvairiausių šios teorijos apibrėžimų. Ekonomikos mokslas yra labai platus ir apima visas žmogiškos veiklos sritis. Yra švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, gamtos apsaugos ir kitos ekonomikos šakos. Tačiau bendrus ekonomikos veikimo principus, kurie tinka bet kurioje žmogaus veikloje, pateikia ekonomikos teorija. Reikia pastebėti, kad ekonomikos teorija, skirtingai nuo konkrečių ekonomikos mokslų (buhalterinės apskaitos, vadybos, finansų, marketingo ir kitų), yra daugiau akademinis, pažintinis, o ne praktinis mokslas. Keletas iš pavyzdžių būtų: ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių rūšis; ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, gamybinės paskirties prekes, pavyzdžiui, mašinas, ir technines žinias) įvairioms prekėms gaminti (kviečiams, mėsai, drabužiams, meno kūriniams ir veiklai, keliams ir kt.) ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti; ekonomikos teorija yra mokslas apie kasdieninę žmonių gyvenimišką veiklą, apie tai, kaip gauti priemonių savo gyvenimui užtikrinti ir kaip tas priemones panaudoti; ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje; ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą.

Iš esmės ekonomika ir ekonomikos teorija turi vienodą reikšmę. Tačiau ekonomikos teorija turi daugiau įvairių apibrėžimų. Visų pirma tai yra mokslas, kaip tiksliai paskirstyti ir naudoti ribotus išteklius, siekiant patenkinti materialius žmonių poreikius. Taip pat tai yra mokslas apie kasdieninę žmonių gyvenimišką veiklą, apie tai, kaip gauti priemonių savo gyvenimui užtikrinti ir kaip jas panaudoti. Šiuolaikinė ekonomikos teorija yra svarbi, nes nagrinėja ribotų išteklių panaudojimo alternatyvas, jos suformuluotomis teorijomis remiasi kiti ekonomikos mokslai, šalies ūkio subjektai ir vyriausybė. Taip pat ši teorija yra svarbi, nes padeda suvokti kas vyksta ekonomikoje net ir tiems žmonėms, kurie nėra specialistai šioje srityje.

Ekonomikos teoriją reikia išmanyti ir studijuoti, nes jos problemos susijusios su mumis visais.

Ekonomika nagrinėja visuomenines, o kartu ir politines problemas, kurios yra svarbios kiekvienam žmogui.

 

2.    MIKROEKONOMIKA IR MAKROEKONOMIKA

 

Ekonomikos teorija dalinama į dvi dalis – mikro ir makro. Mikroekonomika nagrinėja namų ūkio, firmų, vyriausybės įstaigų, ūkio šakų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą ir elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ir pajamų paskirstymo problemas. Pagrindinis mikroekonomikos tikslas – pasinaudojant individualiu ekonominio subjekto elgsenos teorija, nustatyti, kokios bus šios elgsenos pasekmės bei rezultatai įvairiose rinkose.

Mikroekonomikos teorijos objektai: Namų ūkis – tai žmonių, kurie bendrai naudoja turimas pajamas, turi bendrą nuosavybę ir kartu priiminėja ekonominius sprendimus grupė; namų ūkiai teikia gamybos veiksnius verslo organizacijoms, gauna pajamas, kurias išleidžia prekėms ir paslaugoms pirkti. Firmos perka gamybos veiksnius ir panaudoja juos prekių ir paslaugų gamyboje; Nagrinėja vyriausybės objektų veiklą: Seimas ir kt., kas reglamentuoja ekonominę veiklą, teismai. Rinkos mechanizmas – ūkio subjekto veiklos koordinatorius. Rinka – ekonominė sistema, užtikrinanti prekių bei paslaugų pirkimą bei pardavimą, tai sudėtingas mechanizmas, koordinuojantis ekonominių subjektų veiklą.

Makroekonomika nagrinėja ekonominę sistemą kaip visumą. Objektai: Ekonominis augimas; Nedarbas; Infliacija. Makroekonomikos turinys – suprasti ir paaiškinti ekonomikos kaip vieningos sistemos, kuriai būdingi specifiniai dėsniai ir dėsningumai, funkcionavimą. Makroekonomika nagrinėja gamybos apimčių kitimą ir kt. Tačiau abi ekonomikos teorijos naudoja tas pačias sąvokas ir kai kurias temas nagrinėja ir ten, ir ten.

Kad būtų paprasčiau orientuotis ekonomikoje ji skirstoma i dvi grupes: mikroekonomiką ir makroekonomiką. Mikroekonomika nagrinėja įmonių, individualių vartotojų, išteklių savininkų elgseną ir kaip visi šie dalykai veikia kainas, gamybą ir pajamas. Mikroekonomikos tikslas yra nustatyti pasekmes ir rezultatus įvairiose rinkose. Jos tyrimo objektai yra namų ūkis, firmos, seimas ir kitos institucijos, rinka. Makroekonomika nagrinėja bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi suvestiniais duomenimis. Jos tyrimo objetai yra nedarbas, infliacija, ekonominis augimas. Makroekonomikos tikslas yra paaiškinti ekonomikos kaip sistemos veikimą. Ji leidžia žmonėms suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonominis augimas.

Ekonomikos teorija susideda iš dviejų pagrindinių dalių – mikroekonomikos ir makroekonomikos.

Makroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacijos tempas, vartojimo kainų indeksas, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, darbo našumas, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas ir kt. Ji taip pat ieško atsakymų, kaip daugiau sukurti darbo vietų, plėsti prekių gamybos bei paslaugų mastą.

Makroekonominiai modeliai ir jų pagrindu atliekamos ekonominių reiškinių vystymosi prognozės plačiai naudojamos tiek valstybės, tiek ir didelių korporacijų ekonominės politikos ir strateginių vystymosi planų formavimui.

Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai, kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt.

Makroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą, naudojant suvestinius rodiklius, nagrinėja ekonominę sistemą kaip visumą. Objektai: ekonominis augimas, nedarbas, infliacija. Makroekonomikos turinys- suprasti ir paaiškinti ekonomikos kaip bendros sistemos, kuriai būdingi specifiniai dėsniai bei dėsningumai, funkcionavimą. Makroekonomika nagrinėja gamybos apimčių kitimą. Tačiau šiose abiejose ekonomikos teorijos srityse vartojamos tos pačios sąvokos ir nagrinėjamos kai kurios tos pačios temos.

Mikroekonomika tiria namų ūkio, verslo įmonių (firmų), ūkio šakų bei kitų, savarankiškai sprendimus priimančių, ūkio subjektų veiklą. Ji nagrinėja išteklių ir pajamų pasiskirstymo problemas, taip pat ir pagrindinių ekonomiką sudarančių  elementų – individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų – elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas.

Pagrindinis mikroekonomikoje taikomas metodas – individų elgsenos pasekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal gana tobulą individualių ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Mikroekonomika nagrinėja namų ūkio, firmų, vyriausybės įstaigų, ūkio šakų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą ir elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ir pajamų paskirstymo problemas.

Pagrindinis mikroekonomikos tikslas- taikant individualių ekonominių subjektų elgsenos teorija, nustatyti, kokios bus šios elgsenos pasekmės bei rezultatai įvairiose rinkose. Mikroekonomikos teorijos objektai: Namų ūkis – tai žmonių, kurie bendrai naudoja turimas pajamas, turi bendrą nuosavybę ir kartu priima ekonominius spendimus grupė; namų ūkiai teikia gamybos veiksnius verslo organizacijoms, gauna pajamas, kurias išleidžia prekėms ir paslaugoms pirkti. Firmos – perka gamybos veiksnius ir naudoja juos prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Vyriausybės objektų veikla: Seimas ir kitos institucijos, kurios reglamentuoja ekonominę veiklą, teismai. Rinkos mechanizmas- ūkio subjekto veiklos koordinatorius. Rinka- ekonominė sistema, užtikrinanti prekių ir paslaugų pirkimą bei pardavimą, tai sudėtingas mechanizmas, koordinuojantis ekonominių subjektų veiklą. Ekonomikoje yra sprendžiamos kelios problemos: ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti. Jos leidžia tinkamai panaudoti ribotus išteklius. Tačiau viena pagrindinių problemų yra pasirinkimo problema. Tai būtinybė rinktis vieną iš tų galimybių, kurias leidžia riboti ištekliai. Kadangi poreikiai yra begaliniai visuomenė visada renkasi kokius iš jų reikia tenkinti pirmiausia, taip jie susiduria su pasirinkimo problema.

Vienas iš šios problemos sprendimo būdų yra gamybos galimybių kreivė. Ji parodo kokius dviejų produktų derinius galima pagaminti naudojant ribotus išteklius ir tam tikrą gamybos technologiją. Taip yra pagamina daugiau produktų, kurie tenkina žmonių poreikius. Tai, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų, priklauso nuo ekonomikos sistemos. Nuo jos priklauso ir atsakymas i klausimus ką, kaip ir kam gaminti. Ekonomikos sistemos skirtomos i papročių, grynojo kapitalizmo, komandinę ir mišriąją. Grynoji kapitalistinė ekonomika remiasi privačia nuosavybe, čia vyrauja ekonominė laisvė, valstybė visiškai nesikiša ir neturi jokios įtakos . Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti bet kokia veikla, jei tik turi pakankamai lėšų. Papročių ekonomikoje problemos sprendžiamos remiantis religiniais papročiais ir tardicijomis. Tokia sistema dažniausiai pasitaiko silpnai išsivysčiusiose šalyse.

Komandinė ekonomika yra valstybės nuosavybė. Čia sprendimus priima vienas centras. Komandinėje ekonomikoje atsiranda sunkiai įveikiamų problemų, kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją. Ir paskutinė ekonominė sistema yra mišrioji kapitalistinė. Čia vyrauja ekonominė laisvė, bet daugumą sprendimų priima vyriausybė. Ji skatina ekonomikos stabilumą ir augimą.

 

3.    ŠIUOLAIKINĖS EKONOMIKOS TEORIJOS OBJEKTAS

 

Studijuojant ekonomikos teoriją, pirmiausia reikia suvokti labai svarbią taisyklę: nereikia susidaryti apie daiktą bei reiškinį tokio vaizdo, kaip jis mums dažnai atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai, kas atrodo naudinga ir teisinga atskiro individo požiūriu, gali būti nenaudinga ir neteisinga visos visuomenės požiūriu, ir atvirkščiai, kas atrodo teisinga visos visuomenės požiūriu, gali būti neteisinga atskiros grupės žmonių ar net atskiro žmogaus požiūriu. Jeigu teatre, spektaklio metu visi žiūrovai, norėdami geriau pamatyti scenoje vykstančius dalykus, vienu metu atsistotų, jie visi nieko daugiau nepamatytų, tačiau jeigu atsistotų iš vietos vienas žiūrovas, jis laimėtų, nes matytų sceną daug geriau.

Taigi ekonomikos teorijos tematika ne tik yra įdomi, bet ir sudėtinga, jos objektas – žmonių tarpusavio santykiai gamybos sferoje, o juos veikia labai daug įvairių veiksnių. Mūsų tikslas – kuo geriau pažinti šiuos sudėtingus žmonių tarpusavio santykius. Nagrinėjant šiuolaikinę ekonominos teoriją yra labai ryškus jos tyrimo objektas, tai žmonių ūkinė veikla. Vykdydama savo ūkinę veiklą visuomenė turi tam tikrus poreikius, kuriuos patenkint naudojamos materialines gėrybės.

Gėrybės gali būti skiriamos į dvi grupes. Pirma iš jų – laisvosios, kurių yra labai mažai, tai atmosfera,

saulės šviesa, vėjas, lietus. Antra grupė yra ekonominės gėrybės. Šiai grupei priklauso žaliavos, vanduo, prekės, visi realūs objektai, kurie tenkina žmonių poreikius. Ekonominėms gėrybėms būdingi tam tikri bruožai: rinkoje jos turi nustatytą kainą; yra ribotos, naudingos bei vertingos, ir jų gamybai skiriamos išlaidos.

Šiomis gėrybės žmonės pagerina savo materialinį ir dvasinį gyvenimą, na, o poreikių patenkinimas ir yra svarbiausias ūkinės veiklos uždavinys. Tačiau, kad gėrybės būtų teikiamos, tenkinat poreikius, reikalingi ištekliai, kurie yra riboti. Ištekliai yra visa tai, kas naudojama gėrybių gamyboje. Jie dar gali būti vadinami gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai skirstomi į keturias grupes: žemė, darbas, kapitalas ir verslumas. Žemė – tai visi iš gamtos imami ištekliai. Darbas – žmonių protinė ir fizinė veikla. Šis išteklius ribotas, nes ribotas darbingo amžiaus žmonių skaičius.  Taip pat žmogus gali dirbti tik tam tikrą valandų skaičių. Ribotumą lemia ir kvalifikacija bei profesionalumas.

Kapitalas – tai dar vienas iš gamybos veiksnių. Jis skirstomas į tris rūšis: realų, finansinį ir žmogiškąjį. Realųjį kapitalą sudaro įrenginiai, pastatai ir kitos anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kitom prekėm gaminti. Finansinis kapitalas tai įvairūs fondai realiajam kapitalui įsigyti. Žmogiškasis kapitalas tai žmonių sukauptos žinios bei meistriškumas, kurie didina gyventojų produktyvumą. Ir paskutinis ribotas išteklis yra verslumas. Tai gebėjimai sujungti visus tradicinius gamybos veiksnius, siekiant gauti kuo didesnius rezultatus.

Taigi aptarus visuomenės poreikius, gėrybes, kurios jiems reikalingos, ir ribotus išteklius pastebimas aiškus ryšys tarp jų (1 pav.)

 

1 pav. Poreikių, gėrybių ir išteklių tarpusavio ryšys. ( PAUNKSNIENĖ, J.; LIUČVAITIENĖ, A. 2009)  Visi šie dalykai tarpusavyje yra derinami ir priklausomi vieni nuo kitų. Todėl šis ryšys leidžia daryti

išvadą, kad ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš įvairių galimų ribotų išteklių naudojimo variantų, siekdami gaminti įvairius vartojimui reikalingus produktus.

 

4.    EKONOMIKOS TEORIJOS TYRIMO METODAI

 

Ekonomistams ir kitų socialinių mokslų specialistams, palyginus juos su gamtos mokslų specialistais, yra sunkiau atlikti teorijų formulavimą, patikrinimą, ekonominių reiškinių prognozavimą. Problema – labai sunku (dabar – praktiškai neįmanoma) atlikti ekonominius eksperimentus.

B to, socialiniai mokslai yra susiję su žmonių elgsena, kuri nuolat keičiasi. Iš kitos pusės, ekonomikos teorija daugiau naudoja skaičių, diagramų nei kiti socialiniai mokslai, nes tai materialinio gyvenimo sfera.

Bet kuri teorija siekia logiškai numatyti tam tikro realaus reiškinio ateitį. Ekonomistų pagrindinis tikslas – suprasti, kaip funkcionuoja ekonomika, o tai ypač vertinga todėl, kad mechanizmo supratimas padeda atsakyti į klausimą: kas bus, jeigu? Ekonomistai, remdamiesi realaus gyvenimo stebėjimais, stengiasi suformuluoti ekonominius principus, kurie naudojami konstruojant ekonominę politiką. Ekonomistai plačiai naudoja modelius, nes išsamių tyrimų atlikti modelis, kaip ir teorija – supaprastintas tikrovės atvaizdas. Modeliai gali būti išreikšti žodžiais, grafikais arba formulėmis. Dirbdami su modeliais, ekonomistai stengiasi atskleisti ir išskirti bendrus principus ir dėsningumus, kuriuos galima panaudoti analizuojant sudėtingesnes realias situacijas. Supaprastinimai reikalingi tam, kad atsikratyti įvairių nereikšmingų veiksnių, tačiau labai svarbu neįtraukti į modelį tik tuos veiksnius, kurie išties neturi įtakos sprendžiamai problemai.

Dirbdami su modeliais, ekonomistai paprastai naudoja realius duomenis. Tai būtina tam, kad įvertinti, kurie modeliai yra labiausiai naudingi, ir suprasti, ar modelių rezultatai neprieštarauja faktams. Modelių sudarymo schema: Pagrindiniai moksliniai metodai: Mokslinės abstrakcijos metodas. Abstrahavimas suprantamas kaip tiriamojo objekto mažiau reikšmingų laikinų atsitiktinių bruožų ryšių bei veiksnių ignoravimas tam, kad išskirti ir susikoncentruoti į svarbiausius tipiškus ir pastovius objekto bruožus bei veiksnius. Abstrakcijos lygis gali būti skirtingas (priklauso nuo tikslo). Funkcionalinės analizės. (Kintami dydžiai, priklausantys nuo kitų kintamų dydžių). Ekonomikoje visi dėsniai, veiksmai yra susiję. Taip pat daug susijusių reiškinių, kuriuos lemia dėsningumai. Kaip pavyzdys pateikta funkcionalinė priklausomybė tarp kiekio ir kainos.

Realybėje paklausa priklauso nuo daugelio veiksnių (uždarbis, mada).

Kad išskirti priklausomybę, naudojama sąlyga “ceteris paribus” – esant visiems kitiems veiksniams nekintamiems. Indukcija ir dedukcija. Indukcija – tai metodas, kai einama nuo atskirybės prie bendrybės, nuo faktų prie teorijos. Faktai surenkami, o vėliau sistematizuojami ir analizuojami. Dedukcija – kai tyrinėtojas pradeda nuo teorijos sudarymo, kurią jis tikrina, atsižvelgdamas į faktus. Matematiniai metodai naudojami kiekybinių parametrų analizėje. Matematiniai metodai padeda formalizuoti tam tikrus ekonominius dėsningumus, ekonomikos subjektų elgseną, įvertinti realią padėtį ekonomikoje. Labai svarbu yra tai, kad matematinių metodų pagalba daromos ekonominės prognozės. Sisteminės analizės metodas nagrinėja ekonomiką kaip sistemą. Ekonominiai eksperimentai – labai sunku juos naudoti ir ne visada jų pagalba yra tiksliai prognozuojami rezultatai.Svarbiausia, kad ekonominiai eksperimentai neturi keisti jau susiklosčiusių ekonominių ryšių ir mechanizmų ar bandyti apriboti stichiškai vykstančius rinkos procesus. Pagrindinis vaidmuo tenka netiesioginiams eksperimentams. Jie vykdomi ne su realiais tyrimo objektais, o su modeliais. Grafikų metodas. Ekonomistai grafikus naudoja ir teorijų sukūrimui, ir paaiškinimui.

Pirmoji ekonominės analizės metodų grupė- tradiciniai metodai. Šiai grupei priskiriami tie ekonominės

analizės metodai, kurie taikomi nuo jos atsiradimo pradžios. Ši ekonominės analizės metodų grupė apima: Absoliučių, santykinių ir vidutinių dydžių taikymą. Palyginimą. Grupavimą. Indeksų metodą. Grandininių pakeitimų ( atsiribojimo) metodą. Balansinį metodą ir kitus. Absoliučių, santykinių ir vidutinių dydžių taikymas. Pirmiausia taikomi absoliutūs rodikliai: produkcijos apimtis pinigine ir natūrine išraiška, gamybos išlaidų apimtis, pajamų, pelno dydis ir kt t. Palyginimas- dažnai taikomas tyrimo būdas. Taikomas įvairios palyginimo formos: palyginama su planu, su praėjusi laikotarpiu, su vidutiniais dydžiais, su . . .

dedukcinis metodas pagrįstas logikos dėsniais.

Apskritai dedukcinis metodas yra tada, kai tyrinėtojas pradeda nuo teorijos sudarymo, kurią vėliau tikrina. Na, o indukcija yra toks metodas, kai tyrimo metu einama nuo faktų prie teorijos. Faktai surenkami, o vėliau sisteminami ir analizuojami.

Paminėti, bet dar plačiau neaptarti yra sisteminės analizės, ekonominiai eksperimentai ir grafikų metodai.

Sisteminės analizės metodas nagrinėja ekonomikos teoriją kaip tam tikrą sistemą. Ekonominiai eksperimentiniai metodai taikomi labai retai, nes jie ne visada yra tinkami ir juos taikyti yra labai sunku. Na ir grafiniai metodai, kuriuos ekonomistai taiko ir kurdami, ir aiškindami teorijas.

 

IŠVADOS

 

Kaip mokslas ekonomika pradėjo rutuliotis namų ūkiuose ir ji buvo vadinama ekonomija. Plečiantis ekonomijos mokslui ji tapo politine ekonomija, nagrinėjančia gėrybių gamybą, skirstymą, mainus ir vartojimą.

Čia išsiskyrė tokios mokyklos, kaip merkantilistai, nagrinėjantys veiklas susijusias su mainais ir prekyba, bei manę, kad vyriausybės turėtų įstatymais reguliuoti verslo sąlygas. Dar viena mokykla buvo fiziokratai – tikru turtu laikę tai, kas gaunama iš gamtos (žemės ūkis ir kitos gėrybės) ir manę, kad vyriausybės turi nesikišti į verslus, o leisti reikalams rutuliotis savaime („leiskite veikti“). 1776 m. Adamo Smito „Tautų turtas“, padaręs jį „ekonomikos tėvu“, tapo klasikinės politinės ekonomijos pradžia. Šios idėjos nepritarė nei merkantilistų idėjoms

(vyriausybių reguliavimui), nei fiziokratų esminėms idėjoms (vieninteliam turtų šaltiniui iš žemės).

Dar viena ekonomikos kaip mokslo samprata – tai yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandoriais, rūšis. Su ekonomikos mokslu siejasi smulkesnės disciplinos: ekonomikos teorija, ekonomikos teorijų istorija, ekonomikos istorija – jos skiriasi savo nagrinėjamais objektais. Giliau pasinagrinėsime ekonomikos teoriją. Norėdami išsiaiškinti ekonomikos teorijos sampratą, turėtume pažvelgti į pagrindinius principus kuriais remiamasi formuojant teoriją: Racionalumo principas. Kiekvienas subjektas yra racionalus – tai yra, jis daro protingus, apgalvotus sprendimus ir jie yra teisingi. Optimalumo principas. Kiekvienas sprendimas optimalus – duoda maksimalią naudą racionaliai mąstančiam ir veikiančiam subjektui. Pusiausvyros principas. Ekonominė sistema yra pusiausvyroje, kai racionalūs subjektai priėmę optimalius sprendimus ir gaudami maksimalią naudą neturi motyvų keisti savo elgesį. Remiantis šiais principais galima teigti, kad kiekvienas ūkio subjektas mąstydamas racionaliai ir darydamas optimalius sprendimus siekia maksimalios naudos, todėl ima galioti principas – daugiau yra geriau. Kadangi daugiau yra geriau, tai galiausiai subjekto poreikiai (norai) yra begaliniai.

Poreikiai – tai vidiniai – biologinės ir socialinės prigimties nulemti – motyvai, skatinantys ekonominę veiklą (vartoti sukurtus daiktus ir paslaugas). Poreikiai skirstomi į pirminius (gyvybinius – maistas, apranga) ir antrinius (sudėtingesniuosius – sveikatos apsauga, išsimokslinimas, laisvalaikis, prabanga ir pan.).  Ekonomikos teorija yra mokslas, kuris nagrinėja kaip taisyklingai panaudoti ribotus išteklius ir pagrindinį ekonomikos tyrimo objektą, tai yra ūkinę veiklą. Ją nagrinėjant neįmanoma apseiti be tokių sąvokų, kaip poreikiai, ištekliai, gamyba. Dar ekonomiką galima apibūdinti kaip mokslo šaką, kurios metu riboti ištekliai paskirstomi išpildant žmonių poreikius. Šiuolaikinė ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip paskirstomi ir panaudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvinius, konkuruojančius žmonių poreikius. Tyrimo objektų turi daug, tačiau geriausiai juos įvardija mikroekonomikos ir makroekonomikos sąvokos.

Tyrimo metodai skirtingai nuo gamtos mokslų atstovų, yra žymiai sunkesni ekonomistams, tiek patikrinti teorijas, tiek ir jų pagrindu prognozuoti ekonominius reiškinius, kadangi dažniausiai neįmanoma atlikti ekonominių eksperimentų, kurie remiasi nuolat besikeičiančia žmonių elgsena.

Ekonomikos veikla yra dvipusė – normatyvioji ir pozityvioji. Svarbiausias vartojimo struktūros kitimo tendencijas atspindi ilgalaikiai asmeninių išlaidų struktūros pakitimai ir jų tarptautiniai sugretinimai. Kadangi kapitalo pasiūla ribota, tai palūkanų norma atlieka svarbią funkciją orientuodama tą ribotą pasiūlą kryptimis, kur kapitalas būtų pelningiausiai panaudotas. Viena iš ekonomikos atsilikimo priežasčių grandinių (ciklų): mažos pajamos sukuria mažas santaupas, kapitalas yra nepakankamas ir palūkanų normos aukštos. Tai neskatina investicijų ir ekonomikos augimo lygis išlieka žemas.

Vyriausybės politika, susijusi su palūkanų normomis, dažnai turi spręsti daug kitų atviros ekonomikos problemų ir, visų pirmiausia, valiutų keitimo kurso reguliavimą bei kt. Pagrindinė finansų sistemos paskirtis yra perteikti lėšų perteklių iš tų, kurie jjį turi, tiems, kuriems jo reikia. Toliau bandysime išsiaiškinti, kaip ir kur tas perteklius atsiranda realios ekonomikos (ūkio) veikloje, t.y. gaminių ir paslaugų gamyboje. Tyrinėjant ūkinę veiklą pasitelkiami tyrimo metodai, kurie parodo priklausomybes tarp tam tikrų dydžių. Jų pagalba galime analizuoti ekonomiką, kurti teorijas ir jas nagrinėti. Ekonomikos teoriją reikia išmanyti, kad būtų galima atsakyti i pagrindinius klausimus: ką, kaip ir kam gaminti.

NAUDOTOS LITERATŪROS ŠALTINIAI

 

  • < http://web.vu.lt/ef/d.klimasauskiene/files/2010/11/Ekonomikairekonomikospdf>.
  • Prieiga per internetą:<http://giedrius.pasvalys.lt/data/3%20KURSAS/Mikro%20Makro%20Ekonomika/mikro_mak pdf>
  • Bonius Martinkus; Vytautas Žilinskas “Ekonomikos pagrindai”; Kaunas Technologija 2011 m. (9-41 p.)
  • Enciklopedija, penktas tomas; – USA 1955 m. 415- 418
  • GAVELIS, V., KLIMASAUSKIENĖ V. ir kt. 2014. Mikroekonomika. Vilnius.
  • http://bear.cba.ufl.edu/centers/mks/abstracts/vol17/no2/andersonandsimester.html
  • http://cyberatlas.internet.com/markets/retailing/article/0,1323,6061_761911,00.html
  • http://www.ebiblioteka.lt/resursai/Mokslai/VGTU/Ekonomikos%20pratybos/A.Jakutis_Ekonomikos%2 0teorija%20ir%20pratybos.pdf>
  • http://www.ie.ncsu.edu/fangroup/ps.dir/icn.pdf
  • JAKUTIS, A. ir kt. 2013. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltijos leidykla. Prieiga per internetą:

http://www.ebiblioteka.lt/resursai/Mokslai/VGTU/Ekonomikos%20pratybos/A.Jakutis_Ekonomikos%2 0teorija%20ir%20pratybos.pdf

  • KLIMAŠAUSKIENĖ. D. 2012, Ekonomika ir ekonomikos teorija. Prieiga per internetą:
  • – Kaunas, Technologija, 2013. (11-12 p.)
  • PAUNKSNIENĖ, J.; LIUČVAITIENĖ, A. 2009. Mikroekonomika.Vilnius: Technika. Prieiga per internetą: <http://www.scribd.com/doc/24167382/3/EKONOMIKOS-TYRIMO-OBJEKTAS-IRMETODAI>
  • RUDALEVIČIUS J. 2010. Mikroekonomika. Prieiga per internetą
  • SNIEŠKA V., STARTIENĖ G. 2014. Mikroekonomika. Technologija. Kaunas
  • SNIEŠKA. V.; BAUMILIENĖ, V.; BERNATONYTĖ, D.; ČIBURIENĖ, J.; JUOZAPAVIČIENĖ, A.;

KAVALIAUSKIENĖ, V.; KERŠIENĖ, R.; MARKAUSKIENĖ, A.; MRAZAUSKIENĖ, B.;

STARTIENĖ, G.; PUKELIENĖ, V.; URBONAS, J. 2015, Mikroekonomika. Kaunas: Technologija

  • Taikomoji ekonomika; Junior Achievement 2013 m. (2-11 p.)

 

Join the Conversation