TARPTAUTINĖ TEISĖS IR VERSLO AUKŠTOJI MOKYKLA
ĮVADAS
Temos aktualumas. Draudimas tiek ekonominiu, tiek ir socialiniu požiūriu yra būtina valstybės vystimosi ir klestėjimo sąlyga. Būtent draudimas padeda sukurti saugią aplinką gyventojams bei vietiniams ir užsienio investuotojams. Draudimo uždavinys – draudikų ir draudėjų finansinio stabilumo užtikrinimas, kuris vykdomas mobilizuojant ir persiskirstant pinigines lėšas. Temos aktualumą sąlygoja ir ta aplinkybė, kad, per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos draudimo rinka sparčiai augo. Šį augimą lėmė stabili šalies politinė padėtis, gerėjantys šalies makroekonominiai rodikliai, pradėta kurti ir tobulinama įstatyminė bazė, didėjantis gyventojų pasitikėjimas privačiomis draudimo įmonėmis1. Draudimo rinkoje taip pat vyrauja didelė konkurencija ir kai kada draudikai taiko nevisai sąžiningus būdus potencialiems draudėjams pritraukti, sudaryti sutartis tik jiems naudingomis sąlygomis ir pan. Dažnai draudėjas draudimo sutartiniuose santykiuose traktuojamas kaip silpnesnioji ir mažiau apsaugota šalis. Ar taip yra iš tikrųjų? Kokia yra draudėjo vieta draudimo institute? Kokios yra draudiko ir draudėjo pareigos, teisės, jų ribos bei atitikimas? Kokia Lietuvos aukščiausiojo teismo suformuota ir šiuo metu palaikoma praktika draudimo ginčuose ginant draudėjo interesus? Šiame darbe autorė bandys atsakyti į visus šiuos draudiminių santykių kontekste opius klausimus.
Tyrimo problema. Nagrinėjamos temos problema laikoma visuomeninių santykių teisinis sureguliavimas draudimo srityje tokiu būdu, kad tiek draudikas, tiek ir draudėjas būtų lygiaverčiai visuomeninių teisinių draudimo santykių dalyviai. Tenka konstatuoti, kad neretai draudėjas yra prastesnėje tiek ekonominėje, tiek socialinėje padėtyje nei draudikas.
Tyrimo objektas. Draudėjo teisinė padėtis draudimo sutartinių teisinių santykių taikymo procese.
Tyrimo dalykas. Draudėjo teisinės padėties ypatumai,
Tyrimo tikslas. Atskleisti ir išanalizuoti draudėjo kaip draudimo sutarties dalyvio teisinės padėties ypatumus.
Tyrimo uždaviniai. Siekdamas pasiekti iškeltą hipotezę, autorė sau kelia šiuos uždavinius:
1. Išanalizuoti draudimo sutartinių teisinių santykių sampratą, palyginti Lietuvos ir kai kurių užsienio šalių draudimo teisinį reglamentavimą;
2. Įvertinti draudėjo teisinį statusą draudimo teisinių santykių sistemoje ir jo teises užtikrinančius mechanizmus bei suformuluoti ir pateikti moksliškai pagrįstus pasiūlymus draudimo sutartinių santykių optimizavimui.
4. Išanalizuoti Lietuvos aukščiausiojo teismo praktiką draudėjų teisių ir teisėtų interesų gynimo kontekste.
Tyrimo hipotezė. Baigiamajame darbe keliama ir tikrinama hipotezė, kad draudėjas draudimo teisiniuose santykiuose yra silpnesnioji šalis.
Tyrimo šaltiniai ir metodai. Baigiamojo darbo rengimo metu buvo naudojami teoriniai bei empiriniai mokslinio tyrimo metodai.
Lyginamasis metodas naudotas, analizuojant Lietuvos, užsienio valstybių ir tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius draudimo teisinius santykius taikymą. Lyginamasis istorinis metodas. Šis metodas tyrime panaudotas išanalizuoti draudimo instituto atsiradimo priežastis bei nagrinėjant jo raidą. Taip pat šis metodas panaudotas palyginti draudimo priemonių senovėje bei dabartyje taikymo ypatumus. Kritikos metodą taikiau, vertindama galiojančią Lietuvoje draudimo sistemos teisinę reglamentaciją. Analizės metodai. Plačiausiai taikyti sisteminės ir struktūrinės–funkcinės analizės metodai. Jais remiantis atlikau institucijų, dalyvaujančių draudimo, jo priežiūros ir kontrolės procese, funkcijų bei kompetencijos tyrimą. Tai leido ištirti sistemos teisines bei socialines problemas. Abstrakcijos metodas. Šis metodas tyrime panaudotas įvertinti asmens teisių ribojimo imperatyviosiomis teisės normomis reikšmę draudimo teisinių santykių sferoje. Teisinių dokumentų analizės metodas. Taikytas siekiant išanalizuoti teisės aktus, mokslininkų monografijas, mokslinius straipsnius aktualiais klausimais bei teismų praktiką, kurie tiesiogiai reglamentuoja ar tiria draudimo institutą, reglamentuoja jo paskirtį ir draudimo procedūros faktinį įgyvendinimą. Indukcijos metodas. Šį metodą tyrime panaudojau analizuodama konkrečiose bylose teismų nagrinėtus klausimus. Dedukcijos metodas. Šį metodą panaudojau analizuodama teisės normas, traktuojamas abstrakčiomis taisyklėmis jų pritaikymo praktikoje atveju. Apibendrinimo metodas bus naudojamas apibendrinant naudotą literatūrą, darant galutines išvadas, formuluojant pagrindinius viso pravesto darbo ir tyrimo teiginius.
Baigiamajame darbe demonstruojamos šios profesinės kompetencijos: mokėjimas identifikuoti teisės šaltinius ir jais naudotis; gebėjimas tvarkyti norminių teisės aktų apskaitą; gebėjimas atskleisti ir nustatyti teisių ir pareigų turinį ir santykį (teisės normos prasmę); gebėjimas taikyti teisės normas praktikoje; gebėjimas paaiškinti civilinės teisės normas ir jų nesilaikymo padarinius; gebėjimas teikti teisinę konsultaciją civilinės atsakomybės klausimais.
Darbo struktūra. Darbo struktūrą nulėmė pasirinktas tyrimo objektas, darbo tikslai bei uždaviniai. Baigiamąjį darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis iš keturių skyrių, išvados ir pasiūlymai, naudotų šaltinių ir literatūros sąrašas bei anotacija (santrauka) lietuvių ir anglų kalbomis.
Pirmajame skyriuje „Draudimo sutartinių santykių esmė” analizuojamos pačio draudimo kaip reiškinio samprata, raida, bendrosios nuostatos bei draudimo sutarties kaip šio reiškinio išraiškos instituto esmė.
Antrajame skyriuje yra analizuojama draudėjo vieta draudimo sutartinių santykių sistemoje. Nors skyriaus pavadinimas nurodo, jog turi būti nagrinėjama tik draudėjo vieta, tačiau dėl draudimo teisinių santykių specifikos (draudimo sutartiniuose santykiuose taip pat dalyvauja tretieji asmenys – apdraustasis, naudos gavėjas, nukentėjęs trečiasis asmuo, draudimo tarpininkai) analizuojama ir trečiųjų asmenų santykis su draudėju kaip draudimo sutarties šalimi. Taip pat yra nagrinėjama draudėjo kaip draudimo sutarties dalyvio samprata, kaip ji reglamentuojama Lietuvos ir užsienio teisės aktuose bei kaip traktuojama teisės teoriniame lygmenyje. Taip pat nagrinėjamas draudėjo institutas iš istorinės perspektyvos bei kitose šalyse – Jungtinėje karalystėje, JAV, musulmoniškose šalyse. Šis skyrius buvo išskirtas į poskyrius „geografiniu“ aspektu.
Trečiasis baigiamojo darbo skyrius yra skirtas draudėjo subjektiškumo analizei. Pagal asmens teisinio subjektiškumo „teisinę sandarą“ šis skyrius padalintas į poskyrius – atskirai nagrinėjamas draudėjo civilinis teisinis veiksnumas ir teisnumas. Analizuojant draudėjo civilinį teisinį teisnumą, jo teises ir pareigas buvo pasirinktas visuomeninių draudimo santykių skirstymas į ikisutartinius ir kylančius iš jau sudarytos sutarties. Taip pat trečiajame skyriuje ypatingas dėmesys skiriamas teisės aktų, teismų praktikos, reglamentuojančių draudėjo teisių ir pareigų analizei bei praktiniam jų įgyvendinimui.
Siekiant, kad darbas būtų nuoseklus ir aiškus kiekvieno skyriaus pabaigoje yra pateikiamos išvados, kurios atskleidžia nagrinėtas problemas bei pateikia galimus jų sprendimų būdus. Bendros išvados ir pasiūlymai taip pat yra išdėstyti darbo pabaigoje.
1. DRAUDIMO SUTARTINIŲ SANTYKIŲ ESMĖ
Prieš pradedant nagrinėti pagrindinę šio darbo temą – draudėją kaip draudimo sutarties šalį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką aktualiais klausimais, svarbu apibrėžti kas gi yra draudimas kaipo toks, kokia draudiminių sutartinių santykių kilmė bei esmė ir kokie yra šiam institutui keliami tikslai šiuos klausimus nagrinėjant iš draudėjo pozicijų.
Draudimas atsirado visų pirma kaip visuomenės narių poreikis jaustis saugiai. Jo ištakos siekia taip giliai, kad neįmanoma atsekti kada jis buvo pradėtas naudoti visuomeniniuose santykiuose. Draudimo veiklos steigimą lėmė šios priežastys: bendra rizika, kolektyvinis dėl jos patirtų nuostolių padengimas, tarpusavio pagalba. Pastebima, kad iš pradžių atsirado verslo draudimas, ir tik paskui – asmens, sveikatos draudimas. Pirkliai vienijosi į sąjungas ir tokiu būdu išvengdavo didelių nuostolių. Ankstyvųjų draudimo užuomazgų yra taip pat pastebima šumerų laikų istoriniuose šaltiniuose. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Yra išlikę rašytiniai liudijimai iš senovės Babilono, siekiantys 1700 metus prieš Kristų, apie karavanų vilkstinės draudimus nuo jų užpuolimo, buvo pasirašinėjami susitarimai, kad patirti nuostoliai bus dengiami kartu. Tokiu būdu ekonominėje sferoje buvo įgyvendintas principas „visi už vieną ir vienas už visus“. Draudimas kaip finansinė veikla, nukreipta žalų padengimui pradedamas traktuoti nuo XIII amžiaus, kai pradėjo vystytis jūrininkystė Italijoje.
Lietuvoje draudimo veiklos užuomazgos atsirado Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tačiau draudimas kaip verslas Lietuvoje atsirado tik XIX amžiuje. Lietuva tuo metu buvo Rusijos dalimi ir joje veikė tie patys draudimo įstatymai, principai, formos ir rūšys, kaip ir visoje Rusijoje. Gyvybės draudimu tuo metu užsiėmė draudimo įmonė “Gyvenimas”. Šios 1835 metais įkurtos draudimo įmonės vadovai, aktyviai vystydami savo veiklą, tapo tarsi teisėtais monopolistais vykdant gyvybės draudimą. “Gyvenimo” draudimo įmonės agentūros buvo įkurtos Vilniuje ir Kaune ir teikė gyvybės draudimo paslaugas šių gubernijų gyventojams. Tačiau didelio poreikio šios rūšies draudimui tuo metu nebuvo. Transporto draudimas priklausė akcinei bendrovei “Viltis”. Antroje XIX a. pusėje tarp įvairių draudimo kompanijų prasidėjo aštri konkurencija. Antroje XIX amžiaus pusėje šalia akcinių draudimo bendrovių pradeda kurtis savitarpio draudimo draugijos. Pirmoji savitarpio draudimo draugija Lietuvoje buvo įkurta 1897 metais ir daugiausia aptarnavo stambiuosius žemės savininkus2.
Galime teigti, kad interesas apsaugoti save ir savo turtą nuo negatyvių išorinių veiksnių, nuo nelaimingų atsitikimų ir to pasėkoje galinčių atsirasti nuostolių ir sukūrė draudimo kaipo tokio poreikį visuomenėje. Interesą draustis asmeniui inicijuoja būtent galimybė padengti patirtus nuostolius.
Tokiu būdu atsirado ir moksliškai pagrįstos sąlygos susiformuoti pasiūlai, kadangi ten kur yra poreikis, atsiranda ir pasiūla. Todėl šį poreikį atsveria interesas teikti tokio pobūdžio paslaugas ir už tai gauti tam tikro dydžio pajamas. Taip draudimo sutartiniuose santykiuose atsiranda dvi šalys – draudėjas, kuris sukuria poreikį ir draudikas, kuris sukuria pasiūlą. O juos tarpusavyje susieja susitarimas, ką ir galim nagrinėti kaip draudimo sutartį. Pasaulinėje praktikoje šis susitarimas įgavo bendrinį pavadinimą – polisas. Tai dokumentas, kuriuo įforminama draudimo sutartis ir kuris apibrėžia draudiko pareigą esant tam tikroms sutartyje apibrėžtoms aplinkybėms išmokėti draudėjui sutartą pinigų sumą (draudimo kompensaciją ar atlyginimą).
Draudimas – tai rizikos pasidalijimo ir perskirstymo, perkėlimo, sumažinimo sistema, tai paslauga draudėjams ir pelningas verslas draudikams. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas draudimą apibrėžia kaip ūkinę komercinę veiklą, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką viena iš draudimo sutarties šalių prisiima kito asmens nuostolių riziką ar kitaip siekia apsaugoti šio asmens turtinius interesus įvykus draudžiamiesiems įvykiams, asmens turtinių interesų apsaugai panaudojant draudiko skaičiuojamus draudimo techninius atidėjinius dengiantį turtą ir kitą turtą. Kaip matome, mūsų teisinėje sistemoje draudimas traktuojamas kaip sutartiniai santykiai, susiklostantys tarp dviejų pagrindinių šių santykių dalyvių – draudiko ir draudėjo.
Draudimo teoretikai ir praktikai ne kartą bandė sukurti draudimo veiklos apibrėžimą, apimantį draudimo veiklos įvairius požymius, todėl šiuo metu egzistuoja daug skirtingo turinio draudimo teorijų ir apibrėžimų. Viena iš jų – žalos atlyginimo teorija. Tai viena labiausiai paplitusių teisinių teorijų, kuri grindžiama teiginiu, kad atsitikus draudiminiam įvykiui atveju, draudikas yra įsipareigojęs atlyginti žalą. Poreikio teorija draudimo apibrėžimo problemą bando spręsti remdamasi ekonominio poreikio teorija. Apsaugojimo teorija draudimą vertina kaip priemonę, kuri pašalina bet kokius nesaugumo pasireiškimus ir tuo pačiu draudėjui garantuoja apsaugą nuo gyvenimo nestabilumo. Įmonių teorijos teiginiai yra formuluojami teisinėmis sąvokomis nenaudojant tokių terminų kaip poreikis, žala arba saugumas. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas dvišalės draudimo sutarties dvišalių pareigų apibūdinimui akcentuojant draudimo įmonės veiklos svarbą. Rizikos bendrijos teorija apibrėžia, kad asmenys perduodantys draudimo įmonei vienos rūšies riziką, tuo pačiu tarsi susivienija į savotišką darinį, t.y. rizikos bendriją3.
Nagrinėjant draudimo sutartinius santykius taip pat svarbu atsieti ir kai kuriuos esminius civilinės teisės draudimo srityje elementus, kurie dažnai yra painiojami tarpusavyje įnešdami pakankamai sumaišties į draudimo sutartinių santykių supratimą. Tai žala, atsakomybė ir pareiga.
Žala ir atsakomybė yra civilinės atsakomybės instituto elementai ir jie neturėtų būti vartojami kalbant apie draudimo sutartinius santykius, kadangi draudimo sutartiniai santykiai kyla sutarties pagrindu, o civiliniai atsakomybės santykiai susiklosto dėl civilinio delikto. Tokiu būdu negalima sakyti, kad draudėjas įgyja teisę reikalauti „žalos atlyginimo“, o draudikas „atlygina žalą“, kadangi iš esmės draudikas tik vykdo savo sutartinius įsipareigojimus ir tuo pagrindu moka draudimo išmoką. Taip pat negalima traktuoti, kad atsitikus draudiminiam įvykiui atsiranda draudiko „atsakomybė“, kadangi atsakomybė gali kilti tik dėl kaltų neteisėtų veiksmų. Atsitikus draudiminiam įvykiui atsiranda sutartinė pareiga suteikti draudimo apsaugą.4
Nagrinėjant draudimo sutartinius santykius reikia taip pat atkreipti dėmesį ne tik į teigiamas funkcijas, tokias kaip draudimo rizikos perėmimas ir perskirstymas, lėšų išlaisvinimas, pasitikėjimo draudėjui suteikimas, nelaimių tikimybės sumažinimas ir pan. Šioje srityje slepiasi ir užslėpti neigiami reiškiniai, kuriuos atskleisim ir išsamiau panagrinėsim kitose mūsų darbo dalyse. Kalbama apie taip vadinamą „moralinę riziką“, kada sudarius draudimo sutartį draudėjas, manydamas kad jo turtiniai interesai jau apsaugoti, yra linkęs elgtis neapdairiai ir neatsargiai. Draudimo kritikai taip pat pažymi, kad draudimo apsauga, kuria užtikrinamas nukentėjusių trečiųjų asmenų nuostolių kompensavimas, paneigia vieną iš antraeilių civilinės atsakomybės funkcijų – prevencinę funkciją. Vis tik egzistuoja nuomonė, kad praktikoje yra savų priemonių riboti draudėjo elgesį nesuderinamą su prevencine civilinės atsakomybės funkcija. Trečias neigiamas aspektas – kad draudimas skatina nesąžiningus asmenis ieškoti būdų pelnytis iš draudimo.5
Draudimo sutartiniai teisiniai santykiai atsiranda įvykus juridiniam faktui. Šis juridinis faktas yra tarp teisinio santykio šalių sudarytas susitarimas, išreikštas rašytine forma. Tai draudimo sutartis. Prancūzų teoretikas Saleilis, motyvuodamas tuo, jog draudėjas nedalyvauja draudimo sutarties sąlygų paruošime, teigė, kad draudimo sutartis yra prisijungimo sutartis (contract d’adhesion)[20]6. Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato prisijungimo sutarties instituto7. Nors didžioji dauguma draudimo sutarties sąlygų paruošiama draudiko, tačiau kai kurios sąlygos (pvz. draudimo suma, sutarties terminas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir terminai) atsiranda šalių susitarimu. Atkreiptinas dėmesys, kad aiškinant tokią sutartį, Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir Anglijoje, taikoma contra proferentem taisyklė, t. y. neaiškiai suformuluotos sutarties sąlygos aiškinamos sutartį parengusios šalies, šiuo atveju draudiko, nenaudai.
Kalbant apie draudimo sutartis kaip jos šalių valios išraišką būtina atkreipti ir į Anglijoje susiformavusį jos fiduciarinį pobūdį. Tai visiško abipusio pasitikėjimo (angl. utmost good faith) doktrina. 1928 m. byloje Rozanes v. Bowen išaiškinta, jog “draudikas nežino nieko apie ateinantį draustis asmenį, o pastarasis žino viską, todėl jis turi pareigą suteikti visapusišką informaciją draudikui, net jei ir draudikas nesiteirauja.”. 1766 m. byloje Carter v. Boehm nustatyta, jog teikti visapusišką informaciją yra abiejų šalių pareiga. Draudikas privalo išaiškinti visas draudimo sutarties sąlygas, nesudaryti draudimo sutarties, jei ji prieštarauja įstatymams, neklaidinti draudėjo neteisingais pareiškimais8. Šias iš minėtos doktrinos kylančias šalių teises ir pareigas smulkiau panagrinėsime kitose šio darbo dalyse.
Analizuojant draudimą kaip visuomeninių santykių išraišką būtina paanalizuoti ir draudimo rinką kaip erdvę, kurioje tie santykiai klostosi. Rinka kaip reiškinys yra ekonominių santykių sistema, kuri susiformuoja prekių9 pirkimo-pardavimo procese, ko pasėkoje formuojasi paklausa, pasiūla ir prekių (paslaugų) kaina. Bet kokią rinka veikia ir įtakoja du objektyviai egzistuojantys ekonominiai dėsniai – vertės dėsnis ir paklausos – pasiūlos dėsniai. Įvertinus tai galim prieiti išvados, kad draudimo rinka – tai specifinių ekonominių santykių sistema, susiformuojanti ypatingos prekės – draudiminės apsaugos pirkimo-pardavimo procese. Tokia draudimo rinka objektyviai susiformuoja tik kai visuomenės poreikis gauti šias paslaugas pasidaro pakankamai didelis iš vienos pusės, o iš antros pusės kai rinkoje susiformuoja pakankamas kiekis draudikų, siūlančių pakankamai didelį paslaugų spektrą, kuris tenkina didžiosios dalies visuomenės (fizinių ir juridinių asmenų) bei pagal savo kainą atitinka didžiosios jų dalies perkamąją galią. Štai kodėl apie draudimo rinką negalima kalbėti kaip apie kažkokią konkrečią vietą (kaip, pavyzdžiui, apie prekybos centrą), kur betarpiškai susitinka pardavėjas ir pirkėjas ir čia pat įsigyja prekę (gauna paslaugą). Šia prasme draudimo rinką reikėtų suprasti kaip pirkėjų (draudėjų), pardavėjų (draudikų), juos suvedančių ir įtraukiančių į draudimo sutartinius santykius tarpininkų bei šių operacijų (draudimo sutarčių) atlikimo mechanizmų visumą.
2. DRAUDĖJO SAMPRATA
2.1. Draudėjo samprata Lietuvos Respublikoje
Pagal draudimo instituto normų ir faktinių santykių prasmę, draudimo sutarties santykio dalyviais būtų galima laikyti draudiką, draudėją, apdraustąjį asmenį bei nukentėjusįjį asmenį. Pagrindiniai draudimo sutartinių santykių dalyviai yra draudikas ir draudėjas, kadangi jie dalyvauja draudimo sutarties sudaryme, šioje sutartyje yra išreikšta jų valia, šią sutartį pasirašo taip pat būtent jie ir tuo įsipareigoja vienas kitam laikytis šių sutartinių santykių bei juose numatytų teisių ir pareigų. Be jau paminėtų draudimo sutarties šalių – draudiko ir draudėjo, draudimo teisinių santykių dalyviai yra jų pačių į šių visuomeninių teisinių santykių ratą įtraukti tretieji asmenys. Tai yra apdraustasis, naudos gavėjas, nukentėjusysis trečiasis asmuo. Jie yra antriniai draudimo sutartinių santykių dalyviai.
Draudėjas yra fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi teisę kreiptis į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo ir šią teisę įgyvendina. Įstatymų leidėjas kažkokių specifinių požymių draudėjui nenumato, išskyrus bendruosius civilinius požymius. LR draudimo įstatyme yra apibrėžta, kad draudėjas – tai asmuo, kuris arba kreipėsi į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo, arba kuriam draudikas pasiūlė sudaryti draudimo sutartį, arba kuris sudarė draudimo sutartį su draudiku.
Draudimo teisinius santykius reguliuoja ir civilinis kodeksas. Tačiau jis išvis nepateikia draudėjo kaipo tokio sampratos. Tačiau pagal civilinio kodekso normų turinio analizę galima padaryt apibendrinančią išvadą, kad draudėjas – tai asmuo, sudaręs sutartį su draudiku savo ar draudiko iniciatyva, mokantis draudimo įmokas ir įgyjantis teisę gauti draudiminę išmoką atsitikus draudiminiam įvykiui.
Tomas Kontautas draudėją apibrėžia dar lakoniškiau. Jis draudėją apibrėžia kaip fizinį ar juridinį asmenį, kuris atitinka civilinio kodekso keliamus teisinio subjektiškumo reikalavimus10. Tačiau iš šio apibrėžimo visiškai neaišku, kuo draudėjas kaip draudimo sutartinių santykių dalyvis išsiskiria nuo kitų civilinių teisinių santykių dalyvių. Pagal jo apibrėžimo prasmę draudėjas gali būti bet kuris asmuo. O juk draudimo santykiai yra specifiniai, ką jau aptarėme nagrinėdami draudimo sutartinių santykių esmę.
Mokslinėje literatūroje aptinkame draudėjui priskiriamus du jam būtinus bruožus. Pirmasis bruožas žymi draudėjo teisinį subjektiškumą, o antrasis – kad jis turi turėti interesą draustis11. Kalbant apie teisinį draudėjo subjektiškumą galima pažymėti, kad draudėjas gali būti fizinis ir juridinis asmuo, atitinkantys civilinio kodekso keliamus teisinio subjekto reikalavimus. Kadangi draudimo sutartis dėl savo sudėtingumo nelaikoma smulkiu buitiniu sandoriu civilinio kodekso 2.8 straipsnio 2 dalies12 prasme, todėl nepilnametis asmuo nuo 14 metų draudimo sutartį gali sudaryti tik turėdamas globėjų, tėvų sutikimą13. Tačiau analizuojant draudimo praktiką Lietuvoje konstatuotina, kad draudimo sutartis draudikai sudaro tik su pilnamečiais asmenis, todėl toks pasvarstymas egzistuoja tik teoriniame lygmenyje.
Draudėjo intereso draustis turinį atskleidė J.B.Fogelsonas. Jis teigia, kad draudimo sutartis, kurią sudaro draudėjas ir kurioje būtent jis yra kreditorius, sudaroma nors ir trečiųjų asmenų naudai (apdraustojo, naudos gavėjo), bet nebūtinai dėl jų intereso, o daugiau pačio draudėjo interesais. Trečiųjų asmenų interesas yra įgyvendinamas tik tokia apimtimi, kiek tai susiję su pačio draudėjo interesu apginti šių asmenų interesus.14.
Ypatingai draudimo intereso kaip vienos iš esminių sąlygų atsirasti draudimo teisiniams santykiams reikšmė akcentuojama Anglijoje. Pats draudimo interesas Anglijoje suprantamas kaip teisė draustis, kurią sąlygoja įstatymo pripažįstamas draudėjo turtinis interesas draudimo dalykui. Daiktai, pastatai, atsakomybė prieš trečiuosius asmenis Anglijoje laikoma draudimo dalyku (subject matter of insurance), o draudimo sutarties dalyku (subject matter of contract) yra laikomas turtinis interesas, kurį asmuo turi draudimo dalykui15.
Nagrinėjant interesą draustis būtina atkreipti dėmesį į aplinkybę, kad įstatymų leidėjas draudėjo apibrėžime šio požymio kaip savarankiško nenurodo. Tačiau draudimo įstatymo normų analizė leidžia teigti, kad šis požymis yra privalomas. Antai LR draudimo įstatymo 79 straipsnis reglamentuoja, kad būtina sąlyga nuostolių draudimo sutarčiai yra teisėtas draudėjo ar apdraustojo draudimo interesas, kurį galima įvertinti pinigais. Draudėjas įgyvendina draudiminį interesą kai sudaro draudimo sutartį savo naudai. Draudėjas neturi draudiminio intereso, kai sudaro draudimo sutartį trečiojo asmens naudai – apdraustojo arba naudos gavėjo. Šiuo atveju jis savo draudiminį interesą tarsi perdeleguoja jiems. Kodėl šis privalomas draudėjo požymis buvo eliminuotas iš draudėjo apibrėžimo? Greičiausiai todėl, kad apibrėžime interesas pakeičiamas kita, objektyvia išraiška – jo veiksmais. Tai jo teisė sudaryti sutartį savo naudai ar trečių asmenų naudai.
Teorijos ir draudimą reguliuojančių teisės aktų analizė leidžia išskirti šiuos draudėjo požymius, apibūdinančius jo teisinę padėtį: juridinio ar veiksnaus fizinio asmens statusas; betarpiškas dalyvavimas draudimo sutartyje; suinteresuotumas sudaryti draudimo sutartį įgyvendindamas savo draudiminį interesą, o jei ne, tai turinčio interesą trečiojo asmens naudai; turi visas teises ir pareigas, apibrėžtas draudimo sutartyje, išskyrus teisę gauti draudimo išmoką tuose atvejuose, kai draudimo sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai.
Tokiu būdu draudėjas yra asmuo, kuris teikia ofertą (išreiškia draudiminį savo interesą), o draudikas ją akceptuoja. Taigi draudėjas – asmuo, kuris kreipėsi į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo ar kuriam draudikas pasiūlė sudaryti draudimo sutartį, arba kuris sudarė draudimo sutartį su draudiku.16 Atlikus mokslinės literatūros bei teisinės norminės bazės analizę, apibendrindami galime padaryti išvadą, kad draudėjas – tai fizinis ar juridinis asmuo, kuris įstatymo ar draudimo sutarties pagrindu įsipareigoja draudikui sumokėti draudiminę premiją (draudimo įmoką), o atsitikus draudiminiam įvykiui įgyja teisę reikalauti išmokėti jam nustatytą draudimo išmoką savo ar sutartyje numatyto apdraustojo asmens naudai.
Taip pat pažymėtina, kad atskirų draudimo rūšių atveju draudėjams gali būti priskiriami ir kiti privalomi papildomi požymiai. Tokiu būdu nuosavybės draudimo sutartiniuose santykiuose kaip draudėjas gali dalyvauti tik asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso turtas ar kuris pagal disponavimo turtu teisę turi pareigą rūpintis turtu. Profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartiniuose santykiuose gali dalyvauti tik asmuo, kurio profesinė veikla gali sukelti pavojų aplinkiniams asmenims ar jų turtui. Transporto priemonių avininkų civilinės atsakomybės draudime gali dalyvauti, kaip matome iš pačio draudimo rūšies pavadinimo tik asmenys, kuriems įstatymo nustatyta tvarka suteikta teisė naudotis transporto priemonėmis ir kurie šias transporto priemones eksploatuoja.
Įdomi situacija susiklosto privalomojo valstybinio socialinio draudimo sferoje, kurią būtina aptarti. Kyla visai pagrįstas klausimas, kas šiuo atveju yra draudėjas ir kas draudikas? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šiuo atveju draudėjas yra valstybė, kuri apdraudžia savo piliečius privalomuoju draudimu, įpareigoja juos mokėti draudimo įmokas ir atsitikus draudiminiam įvykiui gauti draudimo išmokas pensijų, nedarbingumo pašalpų, kitų socialinių pašalpų pavidalu. Valstybinis socialinis draudimas – tai valstybės nustatytų socialinių – ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiems Lietuvos Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais – apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių savo poreikių patenkinti iš darbo užmokesčio arba turi papildomų išlaidų.17 Socialinį draudimą organizuoja valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, kuri yra šio draudimo sutarties santykio dalyvis – draudikas. Yra reglamentuojama, kad valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami beveik visi darbingo amžiaus žmonės valstybinėse ir privačiose įmonėse bei organizacijose nuo pirmos jų darbo dienos. Šios situacijos analizė suponuoja išvadą, kad šio draudimo sutartis sudaroma pagal nutylėjimą sudarius darbo sutartį, o tiksliau ji sudaroma prisijungimo būdu, o šis prisijungimo būdas įforminamas darbo sutartimi. Taigi socialinio draudimo draudėjais laikomi socialinio draudimo mokesčio mokėtojai – visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Apibendrinant konstatuotina, kad draudėjas yra pagrindinis draudimo sutartinių santykių dalyvis. Visų pirma dėl tos priežasties, kad jis yra šių santykių iniciatorius, nes pagal bendrą taisyklę būtent jis draudikui pateikia ofertą sudaryti sutartį. Antra, būtent draudėjas į draudimo sutartinius santykius turi teisę įtraukti ir kitus antraeilius dalyvius, jų atžvilgiu sukuria tam tikras teises ir pareigas. Trečia, draudėjo kaip subjekto svarba įtakota ir tų aplinkybių, kad jis dalyvauja sudarant draudimo sutartį, ją pasirašo, įsipareigoja vykdyti pagal ją prisiimtus įsipareigojimus bei turi sutarties sąlygų peržiūrėjimo iniciavimo iniciatyvą ar teisę ją nutraukti prieš sutartą sutarties galiojimo terminą.
2.2. Draudėjo samprata užsienio valstybėse
Kad ir kokią teisinę sistemą nagrinėtume, kad ir kokia teisinė tradicija ar paprotys būtų susiklostęs įvairiose šalyse, draudėjo samprata, kylanti iš jo vietos draudimo sutartinių santykių sistemoje tikriausiai bus tokia pat. Tai asmuo, draudžiantis save ar kitus asmenis nuo įvairių rizikų. Ši tema – draudėjo samprata užsienio valstybėse buvo išskirta su tuo tikslu, kad išnagrinėti draudėjo – kaip draudimo sutarties dalyvio teisinę padėtį ir būtent šios padėties skirtumus nuo mūsuose galiojančios praktikos.
Nagrinėjant draudėjo institutą iš istorinės perspektyvos randame, kad draudimo sutartiniai santykiai siekia labai giliai į praeitį. Rašytinių istorinių šaltinių analizė leidžia daryti išvadą, kad draudimo sutartinių santykių formavimosi pradžioje draudėjai ir draudikai buvo kaip ir viename asmenyje. Tai yra vergovinėje santvarkoje grupės žmonių buvo sudaromi susitarimai, kurių esmė – paskirstyti tarp susitariančių šalių galimų nuostolių riziką. Pavyzdžiui, artimuosiuose rytuose net 2000 metų iki mūsų eros Babilono valdovo Chamurapio valdymo laikais prekybinio karavano nariai tarpusavyje sudarinėjo susitarimus apie tai, kad padengti karavano nario nuostolius, jo patirtus kelionėje dėl apiplėšimo, vagystės ar kitokio krovinio praradimo. Analogiški susitarimai buvo sudaromi ir Palestinoje, Sirijoje, Finikijoje, senovės Graikijoje.18 Jų esmė ta, kad įvykus sutartiniam įvykiui nukentėjusiajam patirtus nuostolius atlygindavo susitarimo dalyviai savo turtu. Joks bendras fondas iš periodinių ar vienkartinių įmokų formuojamas nebuvo. Praktika formuoti draudiminį fondą atsirado vėliau, ir tik gerokai vėliau pradėjo formuotis mums jau įprasta draudimo sutartinių santykių schema.
Draudėjas (angl. Insured, Assured, Policyholder) bendrosios bei kontinentinės (vakarų) teisinės sistemos šalyse yra traktuojamas kaip draudimo sutarties visuomeninio santykio dalyvis, turintis pareigą mokėti draudimo įnašus (draudimo premiją) į draudimo fondą. Nors konsensualinėse draudimo sutartyse draudėjo pareiga mokėti draudimo premiją gali būti perkelta trečiajam asmeniui – naudos gavėjui. Pavyzdžiui, Rusijos Federacijos įstatymo apie draudimo veiklos Rusijos Federacijoje organizavimą sakoma, kad draudėju yra asmuo, kuris sudarė su draudiku draudimo sutartį arba tampa draudėju įstatymo pagrindu. Draudėju gali būti tiek juridiniai, tiek ir fiziniai veiksnūs asmenys19.
Tiek Rusijoje, tiek Europoje, tiek kitose bendrosios bei kontinentinės (vakarų) teisės sistemų valstybėse yra paplitusi draudėjų vienijimosi forma – savidraudos draugijos. Nors dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK 6.1017 straipsnis) ir numato savidraudos draugijų steigimo ir veiklos galimybes, nustatydamas, kad fiziniai ir juridiniai asmenys gali drausti turtinius interesus savitarpio pagrindu, sujungdami šiam draudimui reikalingas lėšas savidraudos draugijose, tačiau ši veikla įstatymo lygmenyje nėra sureguliuota. Šis draudėjų vienijimosi būdas populiarus tarp žemdirbių. Savidrauda – viena iš ideologiškai gryniausių draudimosi formų. Tai abipusis apsikeitimas rizikomis tarp draudėjų negaunant iš to jokio pelno. Taigi savidraudos bendrovė yra nekomercinė (nesiekianti pelno) organizacija, kuriama profesinės, komercinės ar teritorinės jos dalyvių vienybės pagrindu ir turi prisitaikyti bei atitikti vietinių gyventojų ar konkrečių įvairių socialinių ir profesinių grupių poreikius. Tokios bendrovės tikslas – rizikos, kuri iškyla profesinės veiklos ir asmeninio gyvenimo srityje, paskirstymas. Savidraudos draugijos priklauso draudėjams, jų kapitalas formuojamas iš draudimo įmokų (įnašų). Kiekvienas draudėjas veikia kaip akcininkas , o visa komanda – kaip draudikas kiekvieno iš jų atžvilgiu.
Kalbant apie draudimo sutartinius santykius Anglijoje pažymėtina, kad draudimo teisiniai santykiai šioje šalyje daugiausia reguliuojami precedentinės teisės normomis. Tik 1982 metais įstatymu buvo sureguliuoti draudikų ir valstybės santykiai draudimo srityje, o 1975 metų įstatymas apie draudėjų teisių apsaugą (angl. (Policyholders Protection Act, 1975) apibrėžia privalomus draudikų įsipareigojimus bei nustato draudėjo teisėtų interesų apsaugos mechanizmus. Be to, šio įstatymo pagrindu buvo sukurtas specialus draudėjų kompensavimo fondas, kurį formuoja šalies rinkoje veikiantys draudikai, ir iš kurio yra mokamos kompensacijos draudėjams draudikų bankroto ar kitokias atvejais, kai draudėjams dėl draudiko ar draudimo brokerių neteisėtos, nusikalstamos ar aplaidžios veiklos yra padaromi nuostoliai ar kitaip pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai.20
Anglijos teisėje draudėjui, skirtingai nei Lietuvoje, yra taikoma neribota informacijos atskleidimo pareiga. Reikalaujama, kad draudėjas atskleistų visas esmines aplinkybes, turinčias įtakos apdairaus draudiko apsisprendimui sudaryti draudimo sutartį. 1928 m. byloje Rozanes v. Bowen, kuri neprarado savo aktualumo ir šiuo metu, pasakyta, kad „draudikas nieko nežino apie ateinantį draustis asmenį, o pastarasis žino viską, todėl jis turi pareigą suteikti visapusišką informaciją draudikui, net jeigu draudikas nesiteirauja”21. Mūsų požiūriu tokia pozicija pareigos atskleisti informaciją atžvilgiu yra kritikuotinas, nes draudėjas nėra draudimo ekspertas, kuris gali numanyti, kokia informacija yra reikšminga draudikui vertinant draudimo riziką. Draudikas, kaip savo srities profesionalas, turi elgtis apdairiai ir parengti tokią prašymo formą, kurią užpildžius visos reikšmingos aplinkybės būtų atskleistos22.
Tuo tarpu JAV teisinės doktrinos pateikiamas draudėjo apibrėžimas akcentuoja ne draudimo sutarties sudarymo faktą, bet kitos draudimo sutarties šalies – draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką draudėjo gyvenime atsitikus įvykiui, kuris sąlygojo žalos atsiradimą draudėjui. Šiuo atveju draudėjas yra suprantamas kaip asmuo, kuris patiria žalą ir ši jo patirta žala įpareigoja draudiką išmokėti draudimo išmoką.23 Praktikoje yra išskiriami keli draudėjo įvardinimo draudimo sutartyje būdai:
1. Tiesioginio draudėjo įvardinimo sutartyje būdas (does insure clause). JAV draudimo praktikoje tokiu atveju draudimo sutartyje daromas prierašas ,,jeigu šie asmenys turi draudimo interesą“ bei numatoma draudimo išmokos paskirstymo tarp draudėjų tvarka arba nurodomas draudėjo statusas.
2. Indosamentas (endorsement). Į jau galiojančią draudimo sutartį gali būti įtrauktas ,,papildomas“ draudėjas, nurodant tai draudimo sutarties priede – indosamente. Indosamentu į draudimo sutartį įtrauktas draudėjas įgauna visas kitų draudėjų teises ir pareigas ir privalo turėti draudimo interesą draudimo sutarčiai sudaryti. Indosamentu galima pasinaudoti tik turtint rašytinį draudiko sutikimą24
3. ,,Omnibus“ sąlyga. Šiuo atveju suteikiama draudimo apsauga ne tik pačiam draudimo sutartyje įvardintam draudėjui, bet ir kitiems asmenims – apdraustiesiems. Paprastai ši sąlyga įvardina ne konkretų draudėją, bet asmenų klasę pagal jų santykį su draudėju, pvz., draudėjo šeimos nariai, teisėti draudėjo transporto priemonės valdytojai. Mūsų teisės sistemoje panaši draudimo apsauga yra numatyta privalomojo civilinės atsakomybės draudimo institute.
Šioje darbo dalyje nuodugniau nagrinėjami islamiško draudimo ypatumai. Islamo teisės akademijos taryba 1985 metų gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 9 „apie draudimą ir perdraudimą“ nustatė, kad „kadangi komercinės draudimo kompanijos naudoja tipines draudimo sutartis, kurios numato reguliarų fiksuotų įmokų mokėjimą, o tai savo ruožtu daro sutartį labai neapibrėžtą kaip draudėjui, taip ir draudikui, todėl ši sąlyga daro sutartį neteisėta ir uždraustina iš šariato pozicijų“.25
Islamiškas draudimas (takafulas) išvertus reikštų suteikimą vienas kitam abipusių garantijų. Šis draudimas yra paremtas ypatingu pelno ir nuostolių paskirstymo mechanizmu, kuris atitinka pagrindinius šariato principus ir todėl patenkina musulmoniškojo pasaulio poreikius. Šarija aprėpia kiekvieną gyvenimo sritį, jis nurodo šeimos gyvenimo priedermes, religines pareigas, reguliuoja ir kitus civilinius klausimus. Už šio įstatymo nesilaikymą taikomos bausmės ir sankcijos, kurios yra aiškiai apibrėžtos ir nurodytos. Dar prieš šimtmetį jis buvo pagrindinis įstatymas visame musulmonų pasaulyje, kurio buvo paisoma bent jau teoriškai (praktiškai net oficialūs teismai jau labai seniai toleravo tam tikrus „nuklydimus“ nuo priesaikos). Pavyzdžiui, Turkijoje Šarijos buvo atsisakyta ir vietoj jo priimti šiek tiek modifikuoti europietiški kodeksai, o Saudo Arabijoje Šarija iki šiol yra dominuojanti teisė, nors ir ten vis daugiau sričių savo įstatymais jau reguliuoja valstybė.
Pagrindinis islamiškojo draudimo uždavinys neapima vien tik savo interesų ginties nuo nenumatytų, keliančių grėsmę aplinkybių solidariai dalyvaujant nuostolių padengimo procese. Šio draudimo tikslas apima ir naudos iš šios veiklos gavimą. Čia turimas omenyje draudimas ne kaip komercinė draudiko veikla, bet kaip veikla, iš kurios naudos gauna abi draudimo sutarties šalys – ir draudikas, ir draudėjas. Toks santykių mechanizmas susiklostė dėl šių priežasčių. Korane yra nurodymas islamą išpažįstantiems žmonėms padėti vienas kitam. Būtent šiuo tarpusavio pagalbos principu ir yra paremta draudimo sutartinių santykių sistema islame ir pagal kurią tikintieji privalo vienas kitam padėti, tame tarpe ir šiam ištikus nelaimei. Taigi šio modelio pagrindas – tabaru, kas išvertus reikštų „dovana, auka“. Kiekvienas draudėjas privalo turėti nuoširdų tikslą padėti kitiems takafulo sutarties dalyviams, jei šie susidurs su konkrečiais pavojais.
Taigi šioje draudimo sistemoje susiklosto skirtingas nei mūsų sistemoje draudiko ir draudėjo tarpusavio santykių mechanizmas (mudarabas). Pagrindinis skirtumas nuo mūsų tradicinio supratimo yra tai, kad draudėjas (traktuojamas kaip dalyvis) yra draudimo fondo, į kurį suplaukia draudiminės premijos (įnašai) bendrasavininkis. Išsamiau šią sistemą būtų galima apibūdinti taip: Draudėjai (dalyviai) čia užima kolektyvinio kapitalo savininko vaidmenį, o draudikas – šio kapitalo valdytojas.26
Šios sistemos, paremtos tabaru koncepcija, esmė – kad draudėjas pateikia dalį jo pagal draudimo polisą mokamų įnašų kaip sąlyginę dovaną. Tuo pačiu draudėjas ir draudikas susitaria, kad draudimo kompanija nenaudos jai patikėtų piniginių lėšų atlikti toms finansinėms operacijoms, ar jos nebus investuojamos į tokius projektus, kurie yra draudžiami pagal musulmoniškąją teisę. Skirtingai nuo tradicinio draudimo, islamiškame draudime draudėjas turi teisę ne tik gauti kompensaciją atsitikus draudiminiam įvykiui, bet ir dalį įmonės pelno priklausomai nuo jo įneštos pinigų sumos nepriklausomai nuo to, ar draudiminis įvykis įvyko ar ne. Taigi draudėjas turi teisę gauti dviejų rūšių išmokas. Išmokas, susijusias su draudiminio įvykio atsiradimu ir išmokas, susijusias su jo kaip kompanijos kapitalo bendrasavininkio statusu. Draudimo kompanijos pelnas tarp draudėjo ir draudiko dažniausiai yra dalijamas pagal iš anksto aptartas proporcijas ir tvarką.
Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp mūsų nagrinėjamų skirtingų teisės sistemų draudėjo požiūriu. Tačiau yra ir kitų skirtumų, tokių kaip: islamo draudikas negali investuoti jo žinioje esančių draudiminio fondo rezervų į bet kokias sritis, ši jo teisė yra ribojama šariato nuostatų ir kiti. Tačiau ši draudimo koncepcija nėra vertinama kaip originalus draudimo produktas, o greičiau kaip alternatyva tradicinei komercinei vakarų draudimo koncepcijai. Tuo labiau, kad ši musulmoniškoji draudimo tradicija gyvuoja tik kiek daugiau nei 25 metus.