Sigitas Geda “Stacios akys mediniu dievuku”

Sigitas Geda

Stačios akys medinių dievukų

Sigitas Geda yra garsus lietuvių dramaturgas, poetas, kritikas bei vertėjas. Sigitas Geda yra pasakęs: ,,Mus užaugino senoji baltų mitologija. Tik per mitologiją poezija grįžo į savas tradicijas. Visi geriausi pasaulio poetai yra mitologiški. Jeigu jie nesiremia tautos mitologija, jie remiasi graikų, romėnų kultūra arba savo vaikystės įspūdžiais.” Šie poeto žodžiai atskleidžia jo kūrybos principus. Tai rodo, kad jis kurdamas remiasi tautos mitologija ir koduoja įvairias simbolines reikšmes. S. Gedos kūriniai kupini drąsių minčių, stilizuotų liaudiškų bruožų. Jo eiilėraščių stilius gan šiurkštokas, galbūt net primena keturvėjininkų kūrybą, kuriai būdingas grotestiškumas. Daugumoji poeto eilėraščių užšifruota įvairių simbolių, o taip pat labai jaučiama laiko bei erdvės kaita.

Poeto S. Gedos eilėraštis ,,Stačios akys medinių dievukų” taip pat kupinas įvairių simbolių, jaučiamas laiko ,,šokinėjimas”, o stilius ironiškas ir šiek tiek šiurkštokas. Pagrindinė šio eilėraščio mintis yra ta, kad dabartis neatsiejama nuo praeities, kad protėviai yra labai arti mūsų. Ir visa tai, ką mes turime šiandien, tai – protėvių nuopelnai. Na, o problema, galbūt yrra ta, kad šiuolaikinis žmogus privalo išsaugoti ir išlaikyti protėvių palikimą tam, kad ateities kartos nepamirštų tikrųjų vertybių.

Juk viskas, ką davė protėviai, tai: dirbo žemės ūkyje, statė trobas, užsiiminėjo gyvūlininkyste, nepasikeitė iki šių dienų. Ir dabar kaime gyvenantys žmonės dirba tu

uos pačius darbus bei gyvena protėvių namuose. O paskutiniai du sakiniai ,,Gerkit. Melskitės.”, tai tarsi įsakymas žmonėms, kad jie melstųsi ir dėkotų protėviams už viską, ką jie mums suteikė, kad melstųsi ir neprarastų savo tikrųjų vertybių. Tos vertybės – tai palikta pagoniškoji religija, įvairiausios pagoniškos apeigos bei visa mitologija.

,,Stačios akys medinių dievukų –

Ar ne mano

Ne tavo akys?”

Tas žvelgimas i dangų simbolizuoja mūsų bei medinių dievukų pakeltas akis į danguje esančius protėvius, bei pagoniškuosius dievus. Dangaus platybės – tai dabartiniai protėvių bei pagoniškųjų dievų namai. Stačios akys į dangų – tai savotiškas padėka protėviams, tai ženklas, kad jų nepamirštame. Šiais laikais žmogus žvelgdamas į dangų mato didžiulę beribę erdvę. Ir tikrai ne kiekvienas susimąsto, kad dangus, tai ne tik beribė žydrynė, bet ir dievų bei visų šventųjų buuveinė.
,,Pėdos, pėdos, pėdos ir pėdos,- žmonės ir jų dievai sustojo?”.Mūsų manymu, tos pėdos reiškia ėjimą, gyvenimą, darbą žemėje. Jie ėjo, ėjo ir sustojo, o tas sustojimas, tai pastovumas – apsigyvenimas danguje. Tai savotiškas perėjimas į kitą erdvę.

Visas eilėraščio laikas tarsi perėjimas iš dabarties į praeitį ir iš praeities į dabartį. Visame eilėraštyje jaučiamas cikliškumas, kuris tarsi sugretina praeitį ir dabartį. Eilėraštis – tai tarsi savotiška kelionė laike. ,,Iš kelinto šimtmečio pėdus drasko vėjas nuo stogo?”, ,,Tokios varnos, varnėnai juk buvo ir penktam ir dvyliktam amžiuj”.

Taip pa
at S. Gedos poezijai būdingas minčių ,,šokinėjimas”. Penktame posmelyje paskutinės dvi eilutės visai nesusiję su praeitimi, protėviais ir jų dievais. Tačiau gal kalbėdamas apie senį ir jo šunį rudį, veikėjas norėjo pabrėžti du kontrastus:
Kokios vertybės buvo tada ir kokios dabar. Dabar žmogui svarbus yra šuo. Juk jis geriausias šiuolaikinio žmogaus draugas. O kas yra šuo? Tai tik padaras, saugantis savo šeimininką. Tai rodo šiuolaikinio žmogaus tikrųjų vertybių netekimą. Šiais laikais šuo tarsi prilygsta dievams. Juk praeityje žmonių saugotojai buvo dievai, o dabar žmogus praradęs vertybes tarsi ,,garbina” šunį, kuriam sukala budą, duoda valgyt ir myli kaip tikrą savo šeimos narį. O protėviai taip pat elgėsi su savo dievais.: aukojo jiems žemės suteiktas gėrybes, statė šventyklas, meldėsi jiems.

Eilėraščio žmogus – besiblaškantis, ironizuojantis visą situaciją veikėjas. Jis atviras, išsakantis savo nuomonę, taip pat objektyvus, protingas, tikintis, gerbiantis protėvius ir tradicijas.

Visas eilėraštis –m tai monologas, ir tame monologe vyksta erdvės kaita. Čia kaip ir laikas. Erdvė kaskart kinta. Ji atvira. Šis eilėraštis tai savotiška pagarba mirusiesiems. O įvykių lėmėjas – pastovus laikas, pastovi erdvė, kitaip sakant, pastovumas.

,,Stačios akys medinių dievukų” – tai eilėraštis, kuriame yra nemažai meninių priemonių. Deminutyvai – dievukai, pasikartojimai – ,,Kaip arti jūs protėviai mano! Kaip arti jūs protėviai mano!”. Taip pat daugybė simbolių, kurie pa
adeda analizuojant eilėraštį. Simboliai yra tokie: akys, pėdai, pėdos, varnos, karvės, arkliai, vaikai. Kiekvienas simbolis tai tarsi mįslė, kurią įminus galima suprasti, tai ką norėjo mums pasakyti autorius.

Taigi šis eilėraštis padeda mums suprasti S. Gedos mintis, jo pasaulėžiūrą į dabartinį ir protėvių gyvenimą. Tai eilėraštis, tarsi pamokslas, kad nereikia užmiršti savo tikrųjų protėvių bei jų gyvenimų. Tik jų dėka mes galime suprasti: kas yra gyvenimas, ko jame siekiame, ka atrasime, patirsime.Mūsų manymu, protėvių išgrįstas kelias nuves mus į tolimą ateitį, kurioje dar, dar ir dar karteli grįšime i praeitį, prisimindami juos taip, kaip Sigitas Geda priminė mums.

Leave a Comment