Sigito gedos eilėraščių žmogus

Sigito Gedos eilėraščių žmogus

Sigitas Geda gimė Pateriuose, Lazdijų rajone. Jis baigė Vilniaus univer-
sitete lituanistikos mokslus. Dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai vadina duonos darbu. Tačiau tikrasis poeto darbas – kūryba. S.Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, eilėraščių ir pjesių vaikams.

1966 metais poetas išleido pirmąją eilėraščių knygą „Pėdos“. Vaikų poezijoje stengėsi išreikšti pirmapradę žmogaus pasaulėjautą. Poeto eilėraštis – klausimų ir atsakymų derinys. Vaiko kalbos ypatybės yra jo eilėraščių pagrindas. S.Geda su vaiku kalba apie tai, kad gyvenime būna ir bjaurių dalykų, bet šalia veeriasi ir kitas – grožio pasaulis.

Strazdas – kosminis simbolis, sukaupęs begalinę jėgą. S.Geda teigė, kad poema apie Strazdelį – pirmąjį tautinį poetą Didžiojoje Lietuvoje – išsivystė iš vienos metaforos. Strazdas ne tik istorinė ar poetinė asmenybė. Tai senasis pagoniškasis religijos ženklas. Poetą domino Žmogaus – Paukščio paralelė. Lietuvoje gyveno žmogus, kuris buvo Poetas – Paukštis, nes tai buvo užfiksuota jo pavardėje. Poemoje „Strazdas“ daug dėmesio skiriama žmogui. Čia iškyla pagrindiniai Strazdo gyvenimo įvykiai: kelionė į Vilnių, pastangos išleisti giesmių knygelę, sūnaus atidavimas į rekrūtus, senatvė Pažaislio vienuolyne, ir assmens bruožai: nepakantumas ponams, bendravimas su valstiečiais, meilė moteriai. S.Geda savo herojų poetizuoja daugiau kaip magišką, o ne istorinę figūrą. Poemoje laisvai kuriama poetinė mitologija. Strazdas nukeliamas į tuos laikus, kai tuščiose sodybose naršė pabaisos ir po Lietuvą elgetavo žmogus – pusiau pa

aukštis. D.Judelevičius pastebėjo, kad S.Geda ne visada logiškai išvysto metaforas, vaizdus. Dėl to nukenčia filosofinė mintis. Tačiau atsiranda savotiškas „dalyvavimo efektas“. Vaizduodamas gimtąją žemę, poetas siekia kuo išsamiau apibūdinti žmogų, nusakyti jo amžių, santykį su gamta ir civilizacija. Nuo pat poemos pradžios žmogaus ir gamtos santykis apgaubiamas paslaptingumo skraiste, kurią palaiko skrydžio erdvės plėtimosi motyvai:

Ar ne angelas čia plazda

Išvarytas iš dangaus?

Kiekviena metafora įgyja neįprastą mitinę reikšmę:

Moters akys virš Strazdo galvos

Kaip didžiulės plaštakės

Virš visos Lietuvos.

Piešiant Strazdo paveikslą vyrauja žalia spalva, kuri reiškia gyvybingumą. Bet jo dvasią žymi raudona – kančios spalva. Kai kuriose vietose gretinamas žmogus ir gamta:

Didelė gamta tylėjo, –

Kai žmogus į Paukštį grįžo,

Paukštis gi – į žmogų ėjo.

Atsivėrė žmogui akys,

Paukščiui – plėtėsi širdis,

Du sparnu padangėj plakėsi

Kaip visa visa Būtis. <

Poeto lyrinis subjektas yra atskirtas nuo poeto „aš“, nes jis yra visų siužetų dalyvis. Šio subjekto mintys yra sutelktos į tai, kas visais laikais buvo stipriausiais žmogiškųjų išgyvenimų stimulas. Tai gėris, grožis, kančia, mirtis. Jie formuoja nuolatinį laikinumo jutimą. S.Gedos poezijoje tragediją lydi optimizmo šešėliai:

Dabar jau mūsų neišgelbės nieks

Tu baltas ciklamendas prapulties

Bučiuoki kaukolę ir nebijok mirties

Dabar jau meilė ar mirtis žydės

Balta šviesa, ji mėlynos nakties

Spindėjimas ir žiedas prapulties

Mylėk mane ir nebijok mirties.

Šiame eilėraštyje didelis dėmesys skiriamas jausmams: širdies skausmui, meilei. To

okiu būdu prasiskleidžia žmogaus sielos pasaulis, dvasinės pusiausvyros ieškojimas.

S.Gedos „Paskirimų poema Fransua Vijonui“ sudaryta iš kelių užbaigtų eilėraščių Fransua Vijono kūrybos temomis, kuriuose svarbūs ženklai yra kaukolė ir rožė (baroko meno simboliai). Šio kūrinio žanrinė forma – savotiškas melodingo lyrizmo ir pagrindinio herojaus paveikslo kompromisas. Poetas linksta į dainišką struktūrą. Daug lyrinių motyvų išreikšti „žiedinės kompozicijos“ forma. Ryškindamas beviltiškas herojaus nuotaikas, S.Geda „žiedinę kompoziciją“ padaro labai įspūdingą. Poeto ir Fransua Vijono likimo linija vos įžiūrima. Poemoje mėginama lyriškai pratęsti ir įprasminti kai kurias F.Vijono idėjas, o ne dramatizuoti atskirus jo gyvenimo įvykius. Pagrindinio herojaus baladėse rafinuota pašaipa, juokas nuolat grumiasi su skurdu ir neviltimi. Būdingiausiusi F.Vijono įvaizdžiai žymi meilės amžinumą, gyvenimo laikinumą, išnykimo grėsmę. Vis dėl to F.Vijono baladėse, pasižyminčiose didele jėga, kraštutinumais, vyrauja elegiškas tonas.
Tema plėtojama metaforiškai. Ryškesni herojaus bruožai pajuntami poemos pabaigoje.

S.Gedos eilėraštis „Minotaurų puota“ gali priminti mitinį labirinte gyvenantį minotaurą (pusiau jautį ir pusiau žmogų). Atėnai kasmet turėjo duoti pabaisai dvidešimt vieną jaunuolį. Vėliau minotaurui buvo nukirsta galva. Poeto eilėraštyje aštuoni begalviai. Eilėraštis susideda iš pakartojimų, todėl primena dainą. Pasaulis juda į priekį, bet daug kas pastoviai kartojasi: karai, prievarta. Taip pat pačiame žmoguje slypi minotaurai ir žmogus gali pavirsti pabaisa. Jei šis eilėraštis nebūtų pavadintas „Minotaurų puota“, nebūtų aišku, ka
as tie aštuoni begalviai. Tai eilėraštis apie grėsmingą ir neprotingą jėgą, kuri susieta su žmogumi.

Gedos eilėraščių moterys. Moteris poeto kūryboje siejama su Motina, Tėvyne, Lietuva, gėriu:

Nedalomai įaugo į peizažą

Du medžiai. Ežeras. Ir motinos galva.

Kita moters tema S.Gedos kūryboje – meilė ir aistra.

Moters akys kaip deglai

Ir mergelės tartum voverys.

Pirkioj vyrai pasirodė,

Griebė moteris raudonas.

S.Geda poemas dažnai vadina giesmėmis – „26 rudens ir vasaros giesmės“, „Jazmino giesmė“. Pavadinimai kartais nusako eilėraščio turinį. Eilėraščių pavadinimai pažymi vietą – „Eilėraščiai, parašyti Kaukaze“, adresatą – „Eilėraštis Albinui Žukauskui“.

S.Geda teigė, kad poezija – tai ne tik meilė, žavesys. Poezija turėtų būti tokia, kokie esame mes patys. Pasaulis prasideda nuo smėlio dulkės, žolės, nuo vieno žmogaus akių ir širdies krustelėjimo. Kas tinka, kas yra pasaulyje, tas tinka ir poezijai.

Leave a Comment