Sigitas Geda

3215 0

Baltojo šermukšnio rauda (Geda S. Varnėnas po mėnuliu. v., 1984. P. 198)

begalinės

žemės

rododendras, –

aš kalbėsiu

vasaros nakty:

viešpatie,

nuimk man šitą kaukę,

per šviesi man

tavo valanda.

mano kaulai

vėjy išpustyti,

per aukšta man

jūra ir naktis,

kai išmuš

bebalsės žemės laikas,

leisk užmigt man

vasaros snieguos.

Eilėraštyje imituojamas prasmingos kalbos srautas, suskirstytas skyrybos ženklais. Bet šitame gramatiškai lyg ir taisyklingame kalbos sraute žodis jungiamas su tokiais žodžiais, kurių įprastinėje kalboje jis prisijungti negali („per aukšta man / jūra.“) – ir sukuriama tik poezijos pasaulyje įmanoma prasme.

Eilėraštį sudaro du aiškūs sakiniai. Abiejuose kalbama „aš“ vardu, yra nusakyti kaalbančiojo veiksmai, objektų apibūdinimai. Gramatiškai tie sakiniai yra taisyklingi, tačiau „aš“ savybės I ir II sakinyje skiriasi: pirmame „aš“ turi lyg ir augalo pavidalą („rododendras – aš“), o antrame – lyg ir gyvos esybės („mano kaulai“)

Išskiriame du ateities laikus: tą, kada „aš“ kalbės Viešpačiu, ir tą, kuris ateis po šito kreipimosi („kai išmuš.“). Matome ir du dabarties laikus: šios akimirkos dabartį (lyrinis subjektas kalba tai, ką kada nors pasakys Viešpačiui) ir to sakymo būsimą dabartį,- čia ji yra ateities vizija, pateikiama kaip daabartyje. Nuoseklios laiko slinkties iš dabarties į ateitį neparodyta – kalbantysis laikus sujungia į visumą ir savaip išdėsto.

Vaikystės “išdidinimas”, arba pirmoji knyga. 1966 metais, arba

23-aisiais gyvenimo metais S. Geda išleido pirmąją eilėraščių knygą “Pėdos”,

kuri buvo įvykis. Ir giriama, ir barama. Nenumatyta knyga, pilna pašėlusio dž

žiaugsmo, gyvybės plazdėjimo, valiūkiškos laisvės, nesilaikančios jokių ribų ar sutarčių:

Buvau i Lietuvą išėjęs.

Ten paukščiai, moterys ir vėjas.

Į dieną visos karvės ėjo,

Ir vėju siautė ir plazdėjo

Didžiulis – rudas – vieversys,

Ilgi sparnai ir upės plakės,

Ir visos moterys – plaštakės.

Žole apaugo mano akys,

Ir iš pačios gelmės žolėj

Raudoni vertės gyvuliai.

Ar aš buvau, ar nebuvau,

Ar molio sapną sapnavau

Pavasario ritmas, atgijimo stichija valdo šį eilėraštį. Vėjas, kuriame plakasi

paukščių sparnai, upės, plaštakės. Žolės spartus augimas, gyvulių pasirodymas. Spalvos žaismas: rudas, žalias, raudonas. Suabejojimas visagale realybe – “buvau ar nebuvau”. Sapno suvedimas su moliu – gličia, laikančia realybe. Veiksmažodžio “vėjiška” ekspresija: ėjo, plazdėjo, plakės, vertės. Šitokią žodžio laisvę turi tautosaka, ypač pasaka, ir vaikas.

“Čia, gimtuosiuos laukuos, prie ežerų ir miškų, esu pergyvenęs ir kitas žmogaus ir gamtos metamorfozes: kartais man pasirodydavo, kad yra kažkas bendra taarp vieversio sparnų, motinos ir upių vandens siūbavimo, kad karvės mūkimas siejasi su atgimstančiu dangumi ir permatomu pavasario vandeniu.”

Poezija iš tikrųjų yra ryšių ieškojimas ir ryšių matymas ar jautimas. Tas, kuris yra poetas iš prigimties, įžvelgia daug sąsajų, atitikmenų, lyginimo galimybių. Ir čia atsiranda metaforos. “Žole apaugo mano akys” – metafora, suglaudžianti į vieną nepaprastai greitą žolės augimą pavasarį ii įtemptą žiūrėjimą į visa, kas vyksta.?

Jau pirmuoju rinkiniu S. Geda atvėrė naują poetinį pasaulėvaizdį. Žemė, žmogus, visata nėra vienas nuo kito atskirti, viskas ta

arsi “sumaišyta”: “Vartosi prie žemės lygūs – / žmonės – paukščiai – gyvuliai”. Nebėra ir vienos laiko linijos, tiesiamos iš praeities į dabartį, o iš jos į ateitį. Laikai tarsi “užslenka” vienas ant kito. Savitas pasaulio supratimas reikalauja ir savitos poetikos. “Geda susikūrė savitą poetiką, paremtą šiurkštoku žodžio stačiokiškumu, vaikiškai fantastiškomis hiperbolėmis, drąsia ir energinga asociacijų kaita” (V. Kubilius). S. Gedos poetinio talento lemiamoji jėga – vaizduotė. Tai labai stipri vaizduotė, sugrąžinanti į ledynmečius, į neįspėjamą Lietuvos senovę ar į Žalgirio mūšį, leidžianti vienu metu būti keliose laiko atkarpose, jaustis kartu ir žmogumi, ir gyvūnu, ir žole. Viską sieja ypatinga vienybė, lyg koks visatiškasis ritmas. Štai eilėraščio “Lietuvos atsiradimas” pradžia:

Ištiško geltona Raudonas ir žalias,

Šviesa danguje, Kuprotas kaip krabas

Ir plaukia giedodamos Pašoka i viršų

Žuvys i ją. Lietuviškas kraštas.

Sukluskime prie savitos metaforos: “giedodamos žuvys”, prie lietuviško krašto palyginimo su krabu. Vaizdas ekspresyvus, jis turi vidinės energijos, kurią gerai išreiškia 3 veiksmažodžiai: ištiško, pašoka į viršų. Jaučiame didžiulį to atsirandančio pasaulio vieningumą.

Pirmąja knyga S. Geda atsiskleidė ir kaip poetas, jaučiantis savo tautos žaizdas. Įsižiūrėkime, koks talpus eilėraščio “Neužmiršiu erdvių, plotų.” pabaigos vaizdas: “Kaip ilgi balti laiškai / Švietė – Sibiro miškai”. Perkeltine prasme čia kalbama apie į Sibirą išvežtuosius lietuvius.

Įsiklausykime į eilėraštį „Jotvingių žemė“:

Parvažiavau namo gegužės mėnesį,

Ir aiškiai buvo galima matyti

Boružės, gulinčios po akmenėliais,

0 prie upelių landžiojo karvytės.

Kvepėjo alksnių luobu. Žmonės

Sodino bulves. Lyg kokia dv

vasia

Vaikai, arkliai ir traktoriai, ir kovarniai

Pleveno prie pat žemės, vagose.

Ten buvo vandenys, Mėnulio pusė.

Koplytstulpiai ir peršviestas genys.

Žalių šakų erdvėj paskleidę pušys.

Raudonas kaimas. Baltas gyvulys.

Ir visos šito krašto dienos –

Kaip jotvingiai ant didelių kalnų.

Gulėdamas tarp moterų ir diemedžių,

Klausiausi – šventas Jurgis vandenų.

Subėgę mano, seserys ir broliai

Dar pasakyt norėjo man kažką.

Aš juos paglosčiau šviečiančia ranka.

Jau ūžė žalias ąžuolo altorius.

Eilėraštyje jungiasi dvi realybės: įprasta, kasdieniška, perteikta neskubiu pasakojimo ritmu (“Parvažiavau namo <.>”, “Sodino bulves <.>”) ir kita, sudvasinta, pridengta paslapties – “Lyg kokia dvasia <.>”. Nėra tarp jų ribos, viena persišviečia per kitą (peršviestas genys, šviečianti ranka), tikrovė regima kaip fantazija: “Raudonas kaimas. Baltas gyvulys”. “Jau ūžė žalias ąžuolo altorius” – tai ne tik metafora, ji kalba apie gamtos ir žmogaus šventovę, apie pavasarinę atgijimo misteriją. S. Gedos poezijoje pilna įvairiausių gyvių: ir šiame eilėraštyje – boružės, karvytės, arkliai, kovarniai, ,genys, baltas gyvulys. Net technikos atributą – traktorių – vaizduotė bando sujungti su arkliais ir kovarniais. Poeto pasaulis apskritai kupinas gyvybės, dažnai siejamos su vandeniu, – ir čia jis s

. . .

2. S. Geda daugiaklodis, jame susipina asmeninis lyrinio subjekto požiūris, kasdieninio gyvenimo detalės ir mitinis pasaulėvaizdis; poetinis laikas ir erdvė paneigia įprastinius realybės dėsnius. Lyrinis subjektas tekste reiškiasi labai įvairiai: jis gali būti įprastas kalbantysis, ga

ali užsidėti paties autoriaus kaukę ir būti vadinamas jo pavarde, gali kalbėti koto žmogaus (pavyzdžiui, prancūzų viduramžių poeto Francua Vijono) vardu, gali būti poetinio pasakojimo veikėjas ar pasakotojas. Poetas mėgsta maišyti aukštąjį ir žemąjį stilių: su šventumu susiję teiginiai susipina su buitine kalba, net piktžodžiavimu.

3. viena svarbiausių S. gedos kūrybos temų yra pasaulio gyvastingumas, gaivalingumas, nuolatinis atsinaujinimas ir nuostaba tokio pasaulio akivaizdoje. Dažnai eilėraštis tampa pradžios, ištakų (viso pasaulio, tautos, kalbos ar kokio nors daikto), netikėtų tarpusavio ryšių ieškojimu. S. gedai apskritai svarbu etimologija, kilmė, jis mėgina rasti arba mistifikuoti (sukurti ir pateikti kaip tikrą) atskiro žodžio, gramatinės formos atsiradimo kelią. Neretai tarsi siekiama atkurti pirmykštį kalbos gausmą, žaidžiama kalbos garsais, derinamas žodis ir vaizdas.

4. Poetas išmėgina įvairias eilėraščio formas – ir griežtas (klasikiniu ketureiliu rašyti eilėraščiai, sonetai, rytietiški trioletai), ir laisvas, dažnai asociatyvinių ryšių jungiamas eiles; rašo ir eilėraščių ciklus, ir trumpučius rytietiško stiliaus eilėraščius.

Naudota literatūra:

1. “Lietuvių literatūros konspektas abiturientui 2004“

2. Viktorija Daujotytė ir Elena Bikelienė „ Lietuvių literatūra

Join the Conversation

×
×