„Šiąnakt bus šalna“

B. Radzevičiaus apsakymo „Šiąnakt bus šalna“ interpretacija

B.Radzevičius – rašytojas, kuris fiksavo akimirkos laikinuma. Jis stengėsi rašyti kasdien, taip į popieriaus lapą perkeldamas savo tos dienos mintis. Jo vaizduojami veikėjai vis atsimena, lygina praeitį su dabartimi. Jo kūryboje, ypač romane „Priešaušrio vieškeliai“, dažnas saulėlydžio įvaizdis, kelio motyvas.

Kūrinio veikėjas prisimena vieną savo vaikystės dieną, kuomet jis su savo tėvais nuo ką tik išartų vagų rinko bulves. Tada tėvo pasakytą sakinį „šiąnakt bus šalna“ jis atsimena ir dabar, nes kaimo žmogus jaučia gamtą kitaip, nei miiesto. Kaimo žmogus, dirbdamas laukuose nedėvi batų, taip jis tarsi susilieja su gamta, jis geriau jaučia būsimus oro pakitimus, jis kasdien didžiąją dalį dienos praleidžia lauke, jis jaučia, kada žemė šalta, jaučia vakarais atvėstantį orą, mato pašiurpusias karvių nugaras, jau senokai nupjautus javus, tolumoje auksu degančius medžius, besidraikančius voratinklius.

Šiam vaikui, užaugusiam kaime, miestas yra nejaukus, miestas jį tarsi slegia : „Nejauku tarp balzgana šviesa nutviekstų sienų“. Dabar jis rudenį pajunta kitaip, nei pajusdavo vaikystėje : pilki padebesiai virš miesto, blykstelėjusi saulė tuoj paasislepia, „juodas kaip gumulas debesėlis prapliumpa lietum“. Rudenį išduoda tik balzgana šviesa. Po daugelio metų jis jau nežino, ar bus šalna : „Kai kojos remiasi į cementą, jis nežino, ar žemė šalta, jis nieko nežino“. Mieste tik šviesos blyškumas ir atvėsęs oras iš

šduoda atėjusį rudenį.

Tame bulvių lauke jis jautėsi saugus –berniukui atrodė, kad arklys, kurį jis šėrė bulvėmis, jį apgintų nuo visų, kas tik pamėgins jį nuskriausti. Kitoks kaimo žmogaus santykis su gyvuliu – kaimo žmogus nepaduos arkliui bet kokio pašaro, purvinos bulvės ar kokio kitokio maisto, o švariai nutrins, kaip tas berniukas į kelnių klešnę ir tik tada paduos gyvuliui.

Mieste jį pasitinka cementas, o vaikystėje jį pasitikdavo žeme apneštas medinis slenkstis, kuris pavadinamas net draugu : „kaip draugas pasitinka tave tavo namų slenkstis“.

Kaime nėra tokio skubėjimo, galvotrūkčiais lėkimo namo, net jei namai yra toli : „Lėtai šį vakarą sukasi ratai, lėtai žengia neraginamas arklys“. Mieste – viskas priešingai – nors diena krypsta vakarop – mieste vis tas pats mašinų ūžesys.

Vaikui patinka eiti su vadžiomis greta vežimo, pavaduoti tėvą. Jis jaaučiasi saugus, jo niekas negali nuskriausti.

Kūrinio veikėjai mažai kalba – darbas vyksta patylomis, vyrauja keista rimtis, susikaupimas, apmąstymas. Tačiau tie keli beveik monologo sakiniai papildo vienas kitą, tuo parodydami, kad tarp šių trijų žmonių vyrauja draugiški santykiai : jie nesiginčyja, nesibara. Galima pastebėti, kad „šeimos galva“ yra tėvas. Jie nevartoja bereikšmių žodžių, nemala tuščiai liežuviu.

Žmogus, augęs kaime, daugiabučiuose jaučiasi nejaukiai, lyg įlindę ne į savo kailį. Jis jaučiasi izoliuotas nuo gamtos, kuri jį supo nuo pat mažens. Jam sunku pritapti prie kito ritmo –
nuolat kai kur skubėti, keltis pagal žadintuvą, nes buvo įpratęs keltis pagal gamtos ritmą – kartu su saule. Veikėjas blaškosi rudenėjančioje gatvėje, lyg norėdamas ištrūkti, pabėgti atgal į gamtą, atgauti tą prarastą saugumo jausmą. Nejaukiai jautiesi tada, kai esi toje vietoje svetimas. O kai neįmanoma grįžti į įprastą vietą, kurioje gimei, užaugai, belieka viena išeitis – restauruoti visa tai prisiminimais, kurie veikėją „užklumpa“ kiekvieną rudenėjantį vakarą.

Leave a Comment