Balys Sruoga

Balys Sruoga
MILŽINO PAUNKSMĖ

1929-1930m. Vytauto garbei B.Sruoga parašė trijų veiksmų, devynių paveikslų dramą “Milžino paunksmė”. Tai istoriniais duomenimis paremta drama, iškelianti Vytauto asmens didybę ir jo reikšmę Lietuvos istorijoje. B.Sruoga stengėsi nepasiduoti pompastiškam Vytauto šlovinimui, paradiniam aukštinimui. Vytauto idėja iškeliama kaip lietuvių dvasios stiprumo idėja. Pats Vytautas scenose nevaizduojamas, bet kitų veikėjų veiksmuose ir rūpesčiuose visą laiką jaučiama Vytauto didybė. Tai milžinas, kurio paunksmėje pinasi sudėtingas Lietuvos ir Lenkijos politinis gyvenimas, narpliojamos asmeninės ir valstybinės problemos. Nors dramoje nenukrypstama nu uo istorinės tikrovės, tačiau B.Sruogai pirmoje eilėje rūpėjo charakterių atskleidimas, jų psichologija.

Dramos veiksmas vyksta 1428-1430m. Krokuvoje, Lucke, Vilniuje, Trakuose.
Balys Sruoga

(1896 – 1947)

Balys Sruoga – plataus, šakoto talento rašytojas: poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas.

B.Sruoga gimė 1896m. vasario 2d. Baibokų kaime, Biržų apskrityje, ūkininko šeimoje. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, nuo ketvirtos klasės uždarbiavo privačiomis pamokomis. 1912m. pradėjo spausdinti savo kūrinius Aušrinėje, Rygos Naujienose, Lietuvos žiniose, Naujam Take, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale Vaivorykštė. 1914m. B.Sruoga įstojo į Petrapilio Miškų institutą. Po me etų perėjo į Petrapilio Universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Šalia studijų, B.Sruoga domėjosi teatru, dalyvavo lietuviškuose vaidinimuose. 1916m. B.Sruoga perėjo į Maskvos universitetą studijuoti literatūros. Maskvoje B.Sruoga parašė daugumą savo geriausių lyrinių kūrinių.

1918m. B.Sruoga grįžo į Lietuvą. Kurį laiką dirbo mokytoju Vilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Sp

paudos biure, Lietuvos dienraščio redakcijoje, rašė daug publicistinių straipsnių. B.Sruoga buvo vienas iš satyrinio Vilkolakio teatro organizatorių, rašė teatrui scenos veikalus. B.Sruoga įsitraukė ir į politinę veiklą: kandidatavo Santaros grupėje rinkimuose į seimą, dalyvavo Šaulių sąjungos, Meno kūrėjų draugijos, Žurnalistų sąjungos veikloje.

1921m. B.Sruoga išvyko į Miuncheno universitetą. Studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas. 1924m. apgynė disertaciją iš lietuvių tautosakos ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, B.Sruoga dėstė Kauno universitete Humanitarinių Mokslų fakultete rusų literatūrą, pasaulinio teatro kursą, įsteigė teatro Seminarą, o kiek vėliau ir akademinę dramos studiją. Greta universitetinio darbo B.Sruoga skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. Nuo 1930m. B.Sruoga pasireiškė kaip dramų kūrėjas. 1939m. Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių, B.Sruoga tęsė universitetinį darbą. Sovietų okupacijos metu, dalyvavo pogrindžio spaudoje. 19 943m. B.Sruoga buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Dancigo. 1945m. jis grįžo į Lietuvą, kur vėl dėstė Vilniaus universitete.

B.Sruoga mirė 1947m. spalio 16d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.

Balys Sruoga
________________________________________

DIEVŲ MIŠKAS

________________________________________
I. DIEVŲ MIŠKAS

Liūnai, kemsynai, kalneliai. Ant kalnelių, kažkieno galios supiltų iš balto smėlelio, – pušaitės, aukštos ir lieknos it senoviško ješiboto auklėtinės. Pakalnėlėse – berželiai, tokie paliegę, tokie nuskurdę, tarytum saulaitės malonės užmiršti našlaičiai našlaitėliai. Atkalnėse ir pašlaitėse – vaivorai, mėlynės, bruknės, susipynė susiaudė į sultingą žalią kilimą, išmargintą uogelėmis. Daubose ir skersvėjuose &#

#8211; klumpabalų žolės, purienos ir viksvos.

Kadaise, seniai seniai, čionai jūros dugno būta. Tarytum audros metu bangos būtų netikėtai sustingusios, sukietėjusios, o jų paviršių šiaurės vėjai baltuoju smėleliu apibarstę būtų.

Ši vietelė prisiglaudė Šiaurės jūros pakrantėje, keturios dešimtys penki kilometrai į rytus nuo Gdansko miesto. Iki 1939 metų tai buvo mažai kam žinomas užkemsys. Šalia jos merdėjo mažas miestukas, beveik kaimas, Štuthofas, kokių Vokietijoje buvo tūkstančiai. Miestuką su Gdansko miestu jungė asfaltuotas plentas ir siaurasai geležinkelėlis. Ir gyveno čionai patys nuobodžiausi žmonės Europoje – Prūsų vokiečiai, paskendę šiokiadienėje dvasios menkystoje, garbinę policininką ir virtuvę, laukuję tvarką ir alų, galėję ištisą savaitę duonos nevalgyti, kad tiktai šventadieniais jiems būtų leista karingu žingsniu iškilmingai gatvėmis pradūlinti ir didžiulį būgną pabambinti.

Štuthofo piliečiai, sekmadieniais norėdami jūroje pasiplukdyti, turėdavo pereiti tą sustingusią jūra, tą jūros dugną, pušaitėmis, berželiais ir kemsynais apsivėlusį. Nors tų piliečių dvasia kad ir kažkaip būtų buvusi supolicinta, vis dėlto jie, įbridę į kemsingąjį plotą, pasijusdavo kažkaip šventadieniškai. Jau vienas vietos pavadinimas primindavo jiem, kad yra dar šis tas pasaulyje ir be policininko, ir be alaus.

Dievų miškas! – taip ši vietelė žmonėse iš senų senovės vadinosi. Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Ne germaniškos kilmės. Ne Votanas, ne Toras. Gyvenę tenai lietuviškųjų dievų palikuonys.

Gdansko apylinkės vietovės iš vi
iso gana turtingos senovės padavimais ir legendomis, kuriose nuostabiu būdu veikia lietuviškos kilmės ir lietuviškais vardais personažai. Perkūnas, Jūratė, Laumė, Patrimpas – nuolatiniai Gdansko srities jūros pakrančių, ežerų ir miškų gyventojai, nors tuos padavimus ir pasakoja Prūsijos piliečiai, besivadiną vokiečiais.

Iki 1939 metų po tą Dievų mišką šiokiomis dienomis klampinėjo tiktai uogautojos moterėlės ir grybautojai pensininkai, retkarčiais užklysdavo dar ir koks medžiotojėlis nenusisekėlis. Šiaip buvo čionai tuščia ir nyku, tik lieknosios pušelės gailiai ošdavo, tarytum graudžiais atodūsiais dūsaudavo, prisimindamos tuos laikus, kada čionai linksmieji dievai šauniuosius pasiūtarojimus keldavo. 1939 metais Dievų miškas staiga atgijo, suirzo, suknibždėjo, lyg senlaikių dievai būtų į jį sugrįžę.

Ne, – jokie dievai tenai negrįžo: apsigyveno jame piliečiai, panašūs į velnius.

Pasibaigus lenkų – vokiečių karui, Gdansko miesto savivaldybė nutarė Dievų miške įsteigti koncentracijos lagerį nepaklusniem lenkam į gerą kelią atvesdinti.

Pagrindinis visų koncentracijos lagerių veiklos dėsnis – rūpintis, kad niekas pasauly nesužinotų, kas ir kaip vyksta už spygliuotųjų vielų užtvaros. Pasklidusios žinios apie užtvertųjų gyvenimą galėtų lagerio šeimininkam įvairių nemalonumų pripainioti. Atsirastų vienas kitas, kuris ir pasipiktintų, ir rėkti pradėtų, ir svetinguosius šeimininkus barbarais pavadintų. Kam viso to reikia? Kur kas patogiau lagerio veiksmai atlikinėti tuomet, kai jokios pašalinės ausys negirdi, pašalinės akys nemato ir nekenkia samdytajai propagandai lagerio šeimininkų kultūringumą ir kūrybinius laimėjimus liaupsinti.

Dievų miškas toli buvo nu
uo pašalinių akių ir ausų. Apylinkėj gyventojų buvo maža, ir tie patys buvo patikimi galingųjų šio pasaulio balvonų garbintojai. O svarbiausia – Dievų miško geografinė padėtis buvo tokia, kad spygliuotosios pastogės gyventojai negalėjo ir svajoti apie pasišalinimą iš lagerinės viešnagės. Iš vienos pusės buvo Šiaurės jūra, karo metu taip stropiai saugojama. Iš kitos pusės – garsioji jūros įlanka, iš trečios – didžiulė dvišakė Vysla su savo kanalų ir kanaliukų sistema, iš ketvirtosios – siaurutis pusiasalis, skiriąs jūrą ir įlanką. Bėglys, ištrūkęs iš Dievų miško, kurlink jisai nukryptų, vis tiek patektų į vandenį ar į policijos glėbį.

1939 metų rudenį atsibastė čionai pirmieji naujakuriai: būrys vokiškų SS vyrų ir keli šimtai nuskarusių dryžuotų elgetų, didžiojoj daugumoj Gdansko srities lenkų, pasmerktų mirti. Miške, kokioj pusės metro aukštumoj ties jūros lygmeniu, buvo ištemptos pirmosios skurdžios palapinės,- oficialiai prasidėjo koncentracijos lageris.

Prasidėjo miško kirtimas, kelmų rovimas, žemės lyginimas, kalnų griovimas, pelkių užkimšimas, žvyro ir akmenų vežimas, barakų sudėliojimas, didžiulio mūro – komendantūros ir administracijos namų – statyba. Lageris buvo suplanuotas milžiniškas, galįs sutalpinti daugiau šimto tūkstančių kalinių, tačiau jo statyba ir 1945 metais dar toli gražu nebuvo baigta.
________________________________________
II. BARAKINĖ KULTŪRA

Hitlerio Vokietija buvo tarytum klasikinė lagerių šalis.

Šalis, kadaise garsėjusi tokiu puošniu, tokiu skaidriu baroko stiliumi, dabar galėjo didžiuotis savo barakais, – visi lageriai gyveno barakuose.

Baroko susmukimas į baraką – šis istorinis procesas vaizdžiai apibrėžia vokiečių kultūros raidą Hitlerio papėdėje. Visiškai neatsitiktinis, visiškai nuosakus buvo dalykas, kad Vokietija, savo karinės galios išsirutuliojimo metu okupuojanti vis naujus ir naujus kraštus, – Vokietija, kadaise buvusi kultūrtrėgerė, dvidešimtojo amžiaus viduryje virto lagertrėgere plačiausia prasme. Pati kūrybiškai visiškai nusususi, Hitlerio Vokietija kitiem kraštam galėjo atnešti tiktai aukščiausią savo kultūros vaisių – lagerį, baraką.

Pačioje Vokietijoje lagerių buvo sunkiai aprėpiama daugybė – įvairiausios rūšies. Karo lageriai, sporto lageriai, poilsio lageriai, politinio susibuvimo lageriai, jaunimo lageriai, Reicho darbo tarnybos lageriai, repatriantų lageriai, karo pabėgėlių ir tremtinių lageriai, subombintų miestelėnų lageriai, pereinamieji ir paskirstomieji lageriai, darbo lageriai, internuotųjų lageriai, karo belaisvių lageriai, – taip ir toliau, taip ir toliau. Visų šitų lagerių priešakyje, kaip hitlerinės kultūros pažiba ir pasididžiavimas, ėjo koncentracijos lageriai, atsiradę Vokietijoje drauge su Hitlerio atėjimu į valdžią. Tačiau ir koncentracijos lageriai anaiptol nebuvo vienodi, nors jų visų uždavinys vienas tebuvo -.naikinti hitlerinės Vokietijos, ypač nacių partijos, priešus, tikruosius ir įtariamus, šiaip atliekamus piliečius ir partiniam pareigūnam nepageidautinus padarus. Todėl tie lageriai pradžioje, su Dachau pirmojoje vietoje, buvo beveik be išimties uždari tai yra, tokie, iš kurių niekas gyvas nebeišeidavo. Todėl jie dažnai ir buvo vadinami Vernichtungslager – naikinimo lageris.

Kol Hitleris valdė tiktai Vokietiją – į lagerius kimšo ir naikino savo piliečius, – žuvo jų tenai šimtai tūkstančių, – tikslaus skaičiaus niekas nežino. Kai jis pradėjo grobti svetimas žemes, Vokietijos piliečiai galėjo kiek lengviau atsidusti: atsirado naujos gausios naikinimo medžiagos. Lagerių skaičius sparčiai augo. Dachau, Oranienburgas, Buchenvaldas, Mathauzenas, Guzenas, Gros-Rozenas, Ravensbrukas, Flosenburgas, Ausšvicas – svarbesnieji Vokietijos lageriai gyventojų skaičiaus atžvilgiu buvo ištisi miestai su savo filialais ir fabrikais, su savo atskirais įstatymais, su savo nuosava teise ir morale, niekur kitur nepraktikuojama, su savo nuosavomis partijomis ir partinėmis rietenomis, su savo papročiais ir gyvenimiška išmintim. 1943 metų pabaigoj visi Vokietijos koncentracijos lageriai pagal režimo kietumą buvo suskirstyti į penkias kategorijas. Tuomet Dachau ėjo jau pirmojoj kategorijoj – buvo jau pats geriausias, pats lengviausias lageris. Jis tuomet jau buvo virtęs, tariant, reprezentacijos lageriu. Jį ne kartą aplankydavo tarptautinė Raudonojo Kryžiaus komisija, jis buvo naudojamas savotiškai propagandai. Jame sėdėjo daugelis Anglijos, Amerikos, Prancūzijos piliečių, su kuriais buvo privengiama elgtis taip, kaip buvo elgiamasi su vidurinės ar rytinės Europos gyventojais.

Pats bjauriausias lageris, ketvirtosios kategorijos, buvo Mathauzenas su savo filialu Guzenu. Penktos kategorijos lageriai buvo už Vokietijos sienų, ypač Lenkijoje, pavyzdžiui, Maidanekas. Penktosios kategorijos lageriai iki galo pasiliko uždari – naikinimo lageriai.

Dievų miškas, oficialiai vadinamas Štuthofo koncentracijos lageriu, aiškaus veido neturėjo. Jame buvo galima rasti įvairiausių savumų nuo pirmosios iki penktosios kategorijos. Patį sunkiausią laikotarpį gyveno jisai nuo 1939 iki 1942 metų pabaigos, – kai vokiečių kariuomenė triumfališku maršu žygiavo per Europą, kai vokiečių SS vyram mintis, kad Vokietija gali karą pralaimėti, atrodė juokinga nesąmonė, galinti gimti tiktai pamišėlio galvoje. Tuomet ir Dievų miškas buvo uždaras lageris. Tikrai, iki 1942 metų pabaigos šiame lageriūkšty atsidūrė daugiau 20 000 žmonių, iš kurių per tą laikotarpį šiokiu ar tokiu būdu numarinta 18 000. Likusieji 2 000 – arba buvo iškelti į kitus lagerius, arba čia pat vietoje gyvi išliko. Tiktai labai nedaugelis, stačiai pavieniai asmenys, buvo iš lagerio paleisti, žinoma, ne į laisvę, bet į priverčiamus darbus arba darbo lagerius.

1942-43 metų sanvartoje Štuthofo lageryje buvo 3500-4000 kalinių. Tame laikotarpyje kalinių sąstatas keisdavosi 3-4 kartus per metus. Vieni kaliniai miršta, jų vieton atvaromi kiti, tokiu būdu bendras skaičius laikosi pastoviai, siekdamas 3500-4000 galvų. Buvo kelios dešimtys kalinių, kurie sugebėjo šiame lageryje išlikti gyvi nuo pat jo pradžios. Buvo kelios dešimtys ir iš kitur atkeltų kalinių, kituose lageriuose ištvėrusių po penkerius, po aštuonerius metus. Kiti iš jų, be lagerių, dar įvairiuose kalėjimuose buvo ištupėję po keletą metų. Tai buvo nepaprasti žmonės, be išimties, perėję ugnį ir vandenį tiesiogine prasme, – speigus ir pragarišką karštį. Tai buvo žmonės – didelės fizinės jėgos ir atkaklios valios, – pašėlusio pasiryžimo nugalėti ir gyventi. Tai buvo ir likimo globotiniai. Nebūtų jiem gelbėję nei jėga, nei valia, jei akloji laimė jiem nebūtų atsitiktinai šyptelėjusi.

1942 metais Štuthofo lageris iš Gdansko miesto savivaldybės perėjo valstybės žinion. Jis buvo atiduotas SS organizacijai, pasidarydamas jos lyg ir kažkokia privati nuosavybė su visu negyvu ir gyvu inventoriumi, į gyvojo tarpą įskaičiuojant ir kalinius. Ir vis dėlto nuo to meto padėtis lageryje ėmė pamažėli gerėti. Senieji lagerio veteranai, išlikę gyvi nuo 1939 metų, pasakojo apie savo ankstyvesnius išgyvenimus stačiai neįtikėtinų dalykų, – neįtikėtinų, žinoma, tiktai tiem, kurie vokiečių koncentracijos lagery nėra buvę.

1943 metais tieji veteranai, kaip prityrę vilkai, jau buvo sugebėję prasimušti į geresnes pozicijas, užimti net valdančias vietas, daug nusveriančias lagerio gyvenime.

Lagerio valdžia kalinių rankose! – Žinoma, šiame pasakyme daug kas perdėta, bet ir teisybės nemaža. Esmėje čia buvo kažkas panašu į tai, kas buvo senosios caro Rusijos baudžiavos sistemoje: baudžiauninko savininkas galėjo savo vergą bausti, plakti, parduoti, ant šunies išmainyti, bet be baudžiauninko pagalbos gyventi vis dėlto negalėjo. Tokią padėtį meistriškai vaizduoja, pavyzdžiui, įžymusai rusų rašytojas Gončiarovas pagarsėjusiame romane “Oblomovas”. Dvarininkas Ilja Oblomovas ne tik negalėjo be savo baudžiauninko Zacharo pagalbos gyventi, – jis pats pasidarė Zacharo vergas. Zacharas, negalėdamas ištrūkti laisvėn, faktinai darė su savo ponu, ką norėjo. Būdamas beteisis, ištisai priklausydamas pono nuotaikos, galėdavo ponui primesti savo valią. Kažkas panašaus buvo ir Štuthofo koncentracijos lagery, SS vyrų su kaliniais santykiuose.

SS nariai galėjo kalinį kiekvieną momentą nušaut, pakart, pagaliau ar akmeniu užmušt, mesti šunim sudraskyti, apiplėšti, išplakti, degutu ištepti – taip ir toliau, taip ir toliau. Kalinys buvo anapus įstatymų. Jis jokių teisių neturėjo. Joks teisingumas jo negynė. Jis reiškė mažiau, negu bet kuris daiktas, inventoriaus knygose įrašytas. Ir vis dėlto SS vyrai be kalinių pagalbos negalėjo nei lagerio tvarkyti, nei privačiai gyventi. Tokie kaliniai zacharai buvo daugiausia lenkai, ištvėrę Štuthofe nuo lagerio pradžios, ir vokiečiai, iš kitų lagerių atkelti, – daugiausia kriminalistai, homoseksualistai ir biblijos tyrinėtojai.

Šitokia tvarka nusistovėjo tiktai ilgainiui, per didelį vargą ir klaikias kančias. Ir vis dėlto negalima apie lagerį kalbėti kaip apie pastovų, nesikaitaliojantį vienetą. Lageris gyveno nuolatine raida. Keitėsi laimė karo laukuose, keitėsi nuotaikos vokiečių visuomenėje, keitėsi nuotaikos ir lageryje. Keitėsi žmonės, viršininkai ir kaliniai. Keitėsi potvarkiai, kaitaliojosi bendroji tvarka. Tačiau šiuos, kaip ir daugelį kitų, daug svarbesnių dalykų, galima suvokti, tiktai ilgesnį laiką lageryje pagyvenus.

Vos įžengus į Dievų mišką, atrodo, kad senieji dievai iš čia išnyko be pėdsako, – kad čia įsikūrė pragaras, kurį okupavo SS vyrai, senuosius velnius į karcerį susodino, patys užimdami jų vietas – prie dubens ir prie stuomens.
________________________________________
III. VAŽIUOJAM.

1943 metų vasaris, kovas. Vokiečių okupacinė valdžia skelbia Lietuvos jaunimo mobilizaciją į vokiškas SS eiles. Šaukia stoti ir vokiškom bausmėm nestojantiem grūmoja.

Jaunimas bausmių nenusigąsta. Jaunimas į SS neina. Jaunimas traukia:

Tu girele, tu. žalioji.

Jaunimas traukia į žaliąją girelę.

Jaunimo suėmimo įstaigose tarytum giltinės vaikštinėta. Į raštinę, kur turėjo būti paimta keli šimtai jaunuolių; ateina vos keturi penki, ir tie patys – šleivi, kreivi, persimetę it sudžiūvusi žagrė, luoši ir klipatos, aiškiai netinką SS šėkui pjauti.

Vokiečiai, jaunimo šaukėjai, sėdi pažaliavę. Gėdis į raštines dirstelėti. Smulkūs šnipeliai ir kitokie baudžiauninkėliai palaižos zuja iš paskutiniosios. Jų pastangos – tuščios.

Kažkur iš požemio, iš tamsiųjų okupacinės valdžios kabinetų pro baudžiauninkėlių pastumdėlių lūpas girdėti įtūžęs maurojimas: lietuvių inteligentija gausianti kas jai priklausą. Šitokios kompromitacijos valdžia nedovanosianti: Lietuvos jaunimas vokiečių generaliniam komisarui Rentelnui aiškiai pagadino karjerą. Rentelnas buvo patikinęs Berlyno dėdes, kad Lietuvoje, kaip ir kitur Pabaltijyje, “visa būsią tvarkoj”, o čia – perkūnas žino, kas pasidarė!

– Na, kad jau griebsime – tai griebsime! – ateina rūgštūs balsai iš didžiųjų Vilniaus gestapo rūmų.

Gandų daugybė. Vienas už kitą baisesnis. Oficialiai skelbiamomis žiniomis niekas netiki. Teisybės niekas nežino. Ten, esą, jau tiek ir tiek žmonių suėmė, ten – jau išvežė, ten – jau sušaudė. Kaune, esą, tiek ir tiek žmonių jau pritrūkę, provincijoje – trūkstą dar daugiau.

Negera, nemiela dūšioje.

– Et! Nuo likimo nepabėgsi! – numoji ranka žmogus. – Kas bus – tas bus, vis tiek: “Visi mes esame svečiai pasauly.”

Iš kažkur atsirado staigus noras skaityti knygas apie kalinių, apie katorgininkų gyvenimą. Apie jų skurdą, apie jų dvasios stiprybę, apie laisvės pasiilgimą. Prisirinkau tokių knygų, – apie Sibirą. Skęstu jose. Prisimenu Vaižganto paguodžiantį šauksmą:

– Lietuviai, nebijokite turmos!

Kovo 16 diena. Bevartaliojant kalinišką knygą, 23.30 valandą laiptuose pasigirsta sunkūs kaustyti žingsniai.

– Trep trep trep, – vokiškai kaukši. Pažvelgėme viens į kitą, išgirdę kaukšėjimą. Be žodžių aišku:

– Ką dabar griebs?

Duryse ilgas skambutis valdančiu tonu. Širdys stabtelėjo. Bato duslūs smūgiai į durų lentas.

Taip ir yra; du gestapininkai. Pilki! Pakaustyti.

– Ar yra toks ir toks? Parodyk pasą. Ar turi ginklą? Pasiimk kepurę ir dar šį bei tą, kad nori. Daug nereikią. Dviem, trim dienom, – daugiau nereikėsią.

Krata – labai paviršutiniška, neverta gestapo vardo garso. Paėmė kažkuriuos senus laiškus. Keletą niekuo nekaltų rankraščių, kas pasitaikė. Medžiaga, iš kurios nieko neišpeši. Medžiagos jiem tartum nė nereikėjo. Svarbu buvo tiktai, kad šį bei tą gavo paimti.

Mūsų širdyse nyku. Mūsų veidai suakmenėję. Tik rankos trupučiuką virpa. Ir – tiek. Ir – visa.

– Baly, laikykis! – atsisveikinimui palydi mane du balsu, pilni tokios neišbrendamos kančios ir tokios neaprėpiamos meilės, kad jų palydėtam ir į kartuves eiti būtų jauku.

– Aš – tai ištversiu. Tik jūs. O, būkit palaimintos!

Iki gestapo rūmų Vilniuje man netoli. Šlepu, trepu – ir jau ten.

Vienos durys, kitos; koridorius, kiemas, durys – ir aš jau požemio karalystėje.

Snūduriuojąs gestapininkas prie įėjimo. Nieko daugiau.

– Kas, po velnių, ar aš tiktai vienas būsiu?

Ilgai vazojosi mieguistas gestapininkas, kraustydamas mano kišenes ir atiminėdamas daiktus. Žiovauja, akis trina. Baisiai nuobodu jam. Man – dar nuobodžiau.

Tuo tarpu koridoriuje už geležinių, panašių į akėčias durų žingsniai. Daugelis jų. Kuždesys.

– Sruoga! – girdžiu lietuvišką nusistebėjimo balsą už durų, panašių į akėčias. Žvilgteriu atgal – pažįstami veidai. Vienas, kitas, trečias. Vilniaus lietuviai inteligentai.

– O, aš – nebe vienas! Vadinas, muilo iš manęs nebevirs!

– Sveiki, kaimynai! – šūktelėjau, praeidamas pro šalį, kol įgrūdo mane į požemio peryklą.

Į ląstą įgrūdo mane vis dėlto vieną. Joje buvo daugiau. Ji buvo pilna. Lyg ir kriminalinė publika, tiktai vienas iš jų visą naktį rožančių kalbėjo be paliovos. Vietos nėra. Šiaip taip išsitiesiau ant grindų išilgai kameros ir spoksau. Lemputė mirksi palubėj. Palubėj ir langelis, baltai nuteptas, kad einančiųjų šaligatviais kojų nepamatytum, – kad ir praeiviai nežinotų, kas ir kaip už tųjų stiklų apačioje dūsauja. Aš – kalinys? Juokai!

Po valandos sugirgžda rūsio durys, -įverčia mum kailiniuotą pilietį. Storai šneka. Bene bosas koks iš įgulos bažnyčios? Ne, baritonas, preferanso klasikas. Atsargos kapitonas. Netrukus čia įkiša dar du pažįstamu. Mes jau keturi -netrauks perkūnas.

Kaip pamažu, kaip nenoromis rūsy aušta diena! Lyg jai gėda kažko būtų.

Na, išaušta, – tik ji neatneša jokių pakeitimų. Vėlai vakare iš namiškių gaunu siuntinėlį. Lašinių, kavos, dar šį tą.

Tokia laimė žmogaus gyvenime retai tepasitaiko! Namiškiai dar laisvi! Tiesia pagalbos ranką. Ne, turbūt neverkė. Ne, ne!

Kitą rytą parudijęs gestapininkas, žemai nusilenkdamas, įleidžia į mūsų rūsį tokį vokietį su blizgančiomis sagomis.

– Kuris čia bus profesorius? – prašneka saguotasai.

– Taigi aš jau toks būsiu, – paslenku arčiau saguotojo. – “O, geru konjaku dvokia, – pamanau, – bene visą naktelę bus pravargęs?..”

– Ar žinai, pone profesoriau, kas atsitiko, per paskutini dvi savaiti?

– Hm.- sakau, – kas čia tokio būtų galėję atsitikti? Ne, nepamenu. Nieko gera nepamenu. Kur? Kaip?

– Kas atsitiko Lietuvoj per dvi savaiti?

– Tikrai, nepamenu. Aš, mat, pastaruoju metu buvau pasinėręs darbe. Teatrui verčiau pjesę eilėmis. Jambu tokiu, šekspyrišku. Rašiau studiją apie Florencijos Renesansą. Laikraščių nė neskaičiau.

– Juk pastebėjai, kad universitete paskaitose studentų kas kartas buvo vis mažiau ir mažiau, kol pagaliau jų visai nebeliko? Kur jie dingo?

– Ne, pone, tokių dalykų aš negaliu žinoti. Nieko nepastebėjau. Aš buvau gavęs iš universiteto atostogų literatūros darbui dirbti ir pats į paskaitas nevaikščiojau. Jas kaip tik užvakar tepradėjau, apie vokiečių ankstyvąją romantiką. Studentų, mano išmanymu, buvo visiškai pakankamai.

Šiuo diskusijos buvo baigtos, – prasidėjo pamokslas. Sakė jį tasai Vilniaus gestapo viršininkas saguotasai, per naktelę su konjaku prasimeilinęs. Dėstė jisai didelius daiktus apie vokiečių dorybes, apie nacionalsocializmo išmintį.

– Jum laisvė yra atimta ilgam laikui, iki karo pabaigos, eventualiai iki gyvenimo pabaigos, – dėstė jisai, mostaguodamas sugniaužtu kumščiu. Kaip tiktai šiuo saguotosios dvasios pakilimo metu mano kolegai, amžinajam studentui teisininkui, trupučiuką praplikusiam jaunais meteliais, Ciuberkių Jonui kažkas galvoje pasipainiojo: ėmė jisai ir nusikvatojo visa gerkle.

– Ko tu juokies tenai, a? – papyko pamokslininkas, – a, ko tu juokies? Ar nori eiti su manimi drauge?

Ne, – Ciuberkis nenorėjo niekur su juo vaikštinėti. Juo labiau, kad jo viena koja buvo basa. Galas jį žino, kur jis ją buvo nusisukęs. Ji dabar buvo jam paišinu gipsu aplipdyta.

– Va, mano koja kokia, atseit, nepaslenku. – pravartu kartais ir nusukta koja turėti.

– Mūsų, vokiečių, šimtas milijonų, jūsų – tik trys milijonai, kaip jūs drįstate prieš mus eiti! – Ciuberkio išvestas iš girtos pusiausvyros, ėmė karščiuotis saguotasai.

– Kiek tai liečia mane, – įsidrąsinau ir aš, – tai aš niekur nevaikštau. Aš esu poetas ir jokia politika nesiverčiu.

– O! – šūktelėjo jisai, – poetai gali būti dar pavojingesni!

– Na, jau. Reichas – toks galingas, aš – toks menkas. kurgi čia. Nežinau, kaip aš galėčiau būti pavojingas.

– Kaip išdrįsai abejoti vokiečių kariška galybe ir pergale? – ėmė sketeriotis jisai. – Per paskaitas, per pasikalbėjimus viena kita šypsena, viena kita ironiška pastaba. Mum to gana. Mum daug nereikia. Mes, nacionalsocialistai, esame konsekventiški: lietuvių inteligentija eina prieš mus – lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta. Jūs važiuojat pirmeji.

Ties jūsų galvomis pastatytas ženklas. – Čia jisai ore apibrėžė didelį klausimo ženklą. – Nuo šiol jūsų universitetai uždaromi, visa profesūra suimta.

– Visa profesūra? Suimta?

– Visa, be išimties. Gimnazijos taip pat uždarytos. Eisite visi.

Dabar nusijuokiau ir aš. Gestape visuomet meluoja. Negalimas daiktas, kad ir dabar gestapininkas teisybę sakytų. Būtų buvus suimta visa profesūra, mes čia, rūsyje, vis tiek būtume pajutę. Dabar – niekur nieko. Et, meluoja latras, – gąsdina!

Man tačiau nepasiūlė su juo pasivaikščioti, – mus visus tuojau iš rūsio į kiemą išprašydino.

Gestapo kieme – gražus būrelis Išrikiuotų žmonių, apie tris dešimtis, jų tarpe – geri pažįstami. Iš karto jaukiau pasidarė. Kaip rusai sako: na miru i smertj krasna – viešumoj ir mirti gražu.

Du sunkvežimiai – ir birbiname į Kauną.

-Sudieu, Vilniau, – tu dar išgirsi mus!
________________________________________
IV. .NEŽINOMA KRYPTIMI

Dengtuose sunkvežimiuose susėdame. ant patogių suolų. Apsauga – menkutė. Du ar trys gestapo kareiviai, ir tie patys automatinius šautuvus pasidėjo kampe, pypkę papsi, snūduriuoja.

Šokti iš mašinos ar nešokti? Iššokti visiškai lengva. Ypač mišku važiuojant. Kol jie sustos, kol pradės šaudyti, toli galima nukulniuoti. Pavyks pabėgti ar nepavyks, kitiems padėtį labai pasunkinsi, – keršys jiem. Pagaliau mes turbūt per menki nusikaltėliai, kad taip nerūpestingai saugo. Nieko rimta nebus.

Kaune pataikėm stačiai į gestapo kiemą. Mandagiai suprašydino į vidų. Vienus tenai sukimšo požemy į tokias kajutes, kurios labai tiktų kalėm vaikus vesti: ir skersas bandai atsigulti, gulies išilgai ir įstrižai, – niekaip neišsitenki, nors tu ką! Likusius vyrus suprašė į urvą, besirandantį po Kauno gestapo įstaigos laiptais, – vietos ten dar mažiau, oro gi visiškai šykštu. Trošku. Tamsu. Nyku.

Kauno gestapininkų elgesys visiškai nesuprantamas. Sugrūdo į šunišką skylę, bet gana dažnai ją vėdina. Elgiasi labai mandagiai. Bičiuliškai prakalbina, prakalbinti – mielai šnekučiuojas. Geram pusvalandžiui išleido visus į kiemą pasivaikščioti, – apsauga taip pat menkutė. Pietum ir vakarienei pakvietė į SS valgomąjį ruimą. Švarios staltiesės, patogios kėdės, mergužėlių mandagus patarnavimas. Valgiai – nesudėtingi, bet gerai pagaminti, sotūs, gausūs, – valgyk, kiek nori. Pavalgius galima rūkyti, esesininkai net cigaretėmis vaišina it kokius lauktus svečius.

Kaip su tokiu elgesiu suderinti patalpos šlykštybę?

Bjauriausia, nieko nežinome apie padėtį. Kas darosi mieste?

Šiaip taip susiorganizavome žinių rinkimą. Paaiškėjo, kad niekas mūsų nei tardys, nei teis, – visa esą jau atlikta avansu, mūsų nevarginant.

Esą, bandysi jus tardyti ir teisti – nieko doro iš to nebūsią. Jūs visai neigsite savo kaltes ir ginsitės. Reikėtų tuomet suvesti jus akistaton su tais žmonėmis, kurie apie jus žinių suteikė. Nesą kvailių dėl tokių niekaniekių išduoti savo agentus – žiniatiekius! Todėl esą ir nutarta jus be jokio tardymo pavėžėti į Rytprūsius – trupučiuką prūsiškai pamokyti.

Teisybė ir buvo. Mūs niekas netardė. Ryto metą – vėl puikūs, sotūs pusryčiai su SS vyrų cigaretėmis. Po pusryčių – ruoštis į kelionę. Leido net laiškelius kauniškiam draugam parašyti – pasižadėjo nunešti. Susodino į prašmatnų autobusą – ir vėl su menkute sargyba išvežė iš Kauno. Į Vokietiją, į Tilžę. Sakė, iš ten būsią galima protestai rašyti dėl suėmimo ir kitų galų.

Tilžėje mūsų žinion atidavė kalėjimo bažnyčią – erdvią salę ketvirtame gražaus mūro aukšte. Salėj – mes vieni. Salė – švari, atdari langai, oro daug, gali po salę vaikščioti, kiek nori. Maistas – bendras, kalėjimiškas, bet švariai gaminamas, mandagiai paduodamas. Salės prižiūrėtojas – senas kalėjimo tarnautojas, visiškai sukalbamas, pasižadėjęs nematyti, kai mes salėje rūkome, – ir savo žodį išlaikęs. Kas antrą dieną leido į kiemą pasivaikščioti. Atvedė į salę barzdaskutį – kas norėjo, galėjo pasinaudoti nemokamai. Surinko prakiurusius batus – nemokamai sutaisė. Leido laiškus namo parašyti ir tučtuojau sąžiningai išsiuntė. Po aštuonių dienų susodino mus į švarų trečios klasės vagoną – ir išvežė iš Tilžės nežinoma kryptimi.

Salės prižiūrėtojas, gavęs lašinių gabalą, pasišaukė į atskirą kambarį mūsų salės seniūną, vyriausiąjį iš mūsų tarpo – Vilniaus universiteto profesorių Jurgutį. Tenai Jurgučiui ir pranešė, kur mus veža, – veža, esą, ten, iš kur dar niekas nėra grįžęs, – į koncentracijos lagerį. Tokios naujienos prof. Jurgutis neišdrįso niekam pasakyti. Grįžo tiktai visas paraudęs, mūsų apipultas – kažką tiktai apie moteris ir juodas kojines numykė. Be jo – niekas nežinojome, kur važiuojame. Iš gestapininkų mandagaus elgesio atrodė, kad mus tremia papraston ištremtin į Vokietiją. Švariame trečios klasės vagone sėdėjo vos keli SS kareiviai, prieteliškai šnekučiavo, ir mes jautėmės, tarytum būtum buvę paprasti keleiviai. Juo labiau kad Tilžės kalėjimo valdžia mum buvo davusi kelionei po kelis “buterbrodus”, dailiai į švarų vaškinį popierių suvyniotus. Gdansko geležinkelio stotyje pasitiko mus stambus gerai ginkluotų gestapininkų būrys. Mūsų traukiniu atvažiavo apie du šimtu kalinių, daugiausia – gudų ir lenkų nuo Baltstogės.

Gdansko gestapininkai pasirodė besą visiškai kitokios veislės padarai. Jiem patiem buvo neaišku, žmonės jie – ar šiaip koks dvikojis nesusipratimas. Mus žmonėmis jie nelaikė. Pradėjo mus kimšti į sunkvežimius drauge su daugeliu kitų kalinių. Sunkvežimiai – maži, žmonių – daug. Nesutelpa visi. Netelpančius, šuniškais žodeliais palydėdami, gestapininkai ėmė buožėmis pamaigyti, kad jie plonesni pasidarytų.

Buožė – visuomet buožė: reikalingas daiktas, bet kietas. Jos pastangomis vietos sunkvežimiuose bežiūrint atsirado. Tai kas, kad vieno kojos susipainiojo su kito galva pagal silkių pavyzdį, kad vienas kniūbsčias kriokia, kitas ant jo raitas joja, – kad vienas stena, kitas rėkia, – sutilpo visi.
________________________________________
V. PIRMOJI NAKTELĖ

Nežinomoj paskyrimo vietoje atsidūrėme pačiame vidurnakty.

Išritino iš sunkvežimio. Sustatė eilėmis po penkis vyrus. prie didelio raudono mūro, apaugusio medžiais.

Hm. jei čia teks gyventi, bent po lovą mums duos. Kambariai turbūt jau paruošti, – negi dabar jie ruoš mum kambarius. Vokiečiai visuomet mokėjo organizuoti. Apie mūsų atvykimą ir čia turbūt jau pranešta, kaip buvo pranešta ir į Tilžę.

Mūsų svajonių gražiąsias perspektyvas staiga nutraukė, galas žino iš kur netikėtai išlindęs, vienas SS vyrukas, ištįsęs toks, kreivas, su atlapa nosimi, po kuria kažką pamarmaliavęs, ėmė savo kumštį vedžioti palei mūsų nosis.

– Tfu, – spjaudėsi, gavęs kumščiu į žandą, vienas mūsiškių, – kas čia dabar per papročiai tokie?!

Priešaky matyti aukšti platūs vartai, apraizgalioti spygliuota viela. Ant vartų pakabinta kažkokia būda. Ties ja raudona lempa, priešakin iškišta. Iš būdos snarpso iškišęs snapą kulkosvaidis ar kokia kita špėtnybė, į jį panaši. Už būdos, už vartų – ilgas siauras kiemas, pakraščiais apstatytas juokingais trobesiukais tokiais. Būdos – ne būdos, tvartai – ne tvartai, naktį nesupaisysi, kas tai per dvėseliena.

Iš kiemo gilumos staiga išnėrė du juodu vyru. Storomis lazdomis mostaguodami, tekini atbėgo int mus. Vienas aukštas ir diržingas su balsu, kuriuo pasižymi slibinas vokiškoj operoj, Zigfridą begiedant. Antras – perpus mažesnis, toks kultuvių giminės naktinis padaras, kalbąs su stipriu lenkišku akcentu.

Rūsti smakiška komanda atvarė mus iki vieno tokio juokingo trobespalaikio, kuris pasirodė besąs gyvenama patalpa. Juodieji nakties vyrai sustojo prie durų. Vienas vienoje pusėje, kitas – kitoje.

Zigfridiškas gerkliūgas bliauna pasigardžiuodamas:

– Čiužinius nešti iš vieno barako į kitą!

Mudu su Jurgučiu stovėjome pirmoje eilėje – pirmieji ir gavome žengti pro paslaptingąsias duris, dviejų tamsių vyrų saugomas.

– Greičiau, tu, alte Kamele, – atseit, senas kupranugari! – dvi lazdos pliumptelėjo per Jurgučio nugarą.

– Greičiau tu, maitos vaike, – gavau ir aš pavadinimą ir dvi lazdas per sprandą.

Mudu su Jurgučiu išimties nesudarėm, – visi gavo tą pat.

– Alte Kamele, – pliumpt su lazda,

– Maitos vaike, – pliumpt su lazda.

Visų lygios teisės visi vienodai gavo, išskiriant tuos, kurie buvo apsukresni ir prašoko kaip stirnos pro šalį.

Hm. Vis dėlto keistoki šitos šalies papročiai! Man jau geriau patiktų senasai Azijos gyventojų pasisveikinimo būdas, kai susitikę vyrai nosimis pasitrina.

Pliumpt, pliumpt, pliumpt, – kiek kartų pro tuos vyrus ėjom, tiek kartų lazdos pliumpsėjo. Iš trečio karto mes jau išmokome vietoje sprando čiužinį pakišti. Deja, išradimas buvo pavėluotas: čiužiniai buvo jau sunešti. Vėl gargaliuojant operiška komedija:

– Eiti į vidų, į baraką su čiužiniais; lietuviam gulti prie tos sienos, lenkam – prie tos, gudam – per vidurį.

Lazduotieji vyrai, tarytum senatoriai kokie, – vėl prie durų.

Kiekvienam norisi greičiau pro juos prasmukti ir barake už kitų nugaros pasislėpti. O kai du šimtai žmonių labai nori juo greičiau pro mažas dureles prašokti – paprastai durys nukenčia. Šį kartą nukentėjo lazdos; palūžo, vargšelės.

– Į bepročių namus pataikėme, ar kuris velnias! Sugriuvome, sugludome, kaip kam pavyko, įsakytosios tvarkos nesilaikydami. Na, na, – vis dėlto pažiūrėsime!

Vyras, kultuvių giminės, viduje pasiskelbė: jis šiąnakt būsiąs mūsų viršininkas, Ir tam, kas jo nepaklausysiąs, būsią – oho!

– Va, šis bosas būsiąs vienam reikalui, šis – kitam. Kas išdrįsiąs žiūrėti pro šoninį langą arba braškintis pro jį – būsiąs, suskiaus išpera, vietoje nukeptas kaip žąsinas.

Nustatęs tokią tvarką, tasai kultuvė ėmė aplink bosus trepsėti. Šniurkštė jis tenai, šniurkštė, keikėsi keikėsi, vis lėčiau ir lėčiau, kol visiškai nutilo.

– Ar tik nebus užmigęs, šėtonas? – dūsavome patylomis. Kur tau! Staiga itin sultingai nusikeikė ir vėl ėmė trepsėti.

– Ei, jūs, šiokie ir tokie, keturkojų ir dvikojų maitų vaikai, driskiai ir suskiai, ir dar kitoki, – kreipėsi jisai į mus, – kas turite aukso? Kas turite laikrodžius? Kas turite pinigų? Iš jūsų visa tai bus atimta. Protingiausia būsią visa tai jam atiduoti. Lašinius taip pat jis priimąs. Duonos, esą, jam nereikia, – duoną, esą, patys savo tarpe pasidalykite. Na, kas turi aukso? Kas – laikrodžius?

Balsas – tyruose šaukiąs. Du šimtu žmonių guli it musėlės nukeipusios. Niekas ne tik nieko neduoda, net neatsiliepia.

– Ei, jūs, visų kalių vaikai, ar duosite laikrodžius? Pasipiktinęs tokiu mūsų nemandagumu, ėmė jisai žingsniuoti per mus. Keistas tojo vyruko pasivaikščiojimo būdas: deda koją, kur pasitaikė: kam ant pilvo, kam – ant krūtinės, kam – ant galvos. Ir lazda dar bakstelėja, – reikia gi pasiremti: būdoje šviesos nėra, žmogus dar nugriūti gali.

– Kur su batais, judošiau, lipi ant galvos? – kažkas sukliko patamsy.

– Atiduok, padraika, laikrodį!

Kažkoks įtartinas bruzdėjimas. Dviejų vyrų pagreitintas alsavimas. Įsiutęs šnirpštimas pro dantis.

– Ką jis tenai vėl prasimanė?

Staiga – kažkoks duslus smūgis, kažkas sunkus ir minkštas. atsitrenkė į bosą su gerais reikalais ir žlegtelėjo žemėn.

– Kuris šunsnukis kultuvei batu į pilvą smogė? Kas čia spardosi kaip pasiutęs kupranugaris? Kas tasai driskius?

Ne, nėra tokių. Niekas neprisipažįsta, kad būtų tokį majestotišką pilvą taip negarbingai išniekinęs. Tyli visi.

– Paskutinį kartą, šunų išjodos, klausiu: kas pilvan spyrė? Ieškok kvailių kur kitur, – surasi tu patamsy! Niekas nematė. Čia nėra tokių. Sparduoklių ir kvailių.

– Aaaaaa, – šitaip?! Aš jums parodysiu!.. – Ką jisai ketino padaryti, nieku būdu negalima parašyti.

– O, Jėzau Marija! Viešpatie! – pasigirdo patamsy klykiantys balsai.

Įsiutęs kultuvė, nebedrįsdamas žingsniuoti per sugulusius,ėmė lazda tvatyti arčiau boso gulinčius, – tuos, kuriuos pasiekia.

– Iš paties pragaro jų čia tokių ir atsirado! – dūsavo mano kaimynas, lenkas nuo Baltstogės, suspėjęs gauti su lazda. Per galvą ir dabar ją drauge su manimi kišdamas po čiužniu.

Tulžį per lazdą suliejęs į kitų šonus ir sprandus, kultuvė aprimo. Žmogus – ne mašina gi: pavargsta.

Sunkiai dūsavo jisai, visas pasipiktinęs. Ilgai dar jis vienas pats su savimi kalbėjo ir čiužėjo palei bosus tokiem ir tokiem reikalam, kol pradėjo garsiai kriokti.

Jo kriokimas buvo malonesnis už lakštingalos suokimą.

– Galgi tas nepakartas pakaruoklis nebepabus iki ryto! Kad dangus jam saldžiausio miego nepašykštėtų! Kad jį bent sapne koks budelis pasmaugtų!

Rytas buvo nebetoli, betgi.

Išrado mokslininkai paraką. Bet kodėl jie neišranda tokio instrumento, kuriuo būtų galima naktelė stumtelėti, kad ji greičiau nežinion nuriedėtų?!
________________________________________
VI. PAJŪRIO KURORTAS

Ilgai ilgai slinko pimoji naktelė vaitodama. Vis dėlto pagaliau ir saulelė patekėjo. Mūsų naktinis kultuvė kažkur dingo, it raselė nugaravo.

Susigūžę, susiglaudę kuždamės. Kapt čia, čiopt čia: kam trūksta ko po nakties? Galvos visų tebėra. Šonkaulių trūkumu taip pat niekas nesiskundžia, – tai svarbiausia. Kam peilio, kam laikrodžio, kam maišelio pritrūko: niekaniekis, tuščia jų!

Kažkokie nuostabūs pareigūnai su kryžiais ant nugarų ir numeriais ant krūtinės išvijo mus iš patalpos, čirškinamais žodeliais palydėdami. Sustatė patvory prie spygliuotų vielų, – atseit, likimo laukite.

Retkarčiais pravažiuoja pro šalį didžiulis vežimas, žmonių. tempiamas, tokių nuskarusių, lopiniuotų, sulinkusių, sudžiūvusių. Retkarčiais prabėga, praeina, praslenka kažkokia žmogysta su dryžuotais drabužiais – ir vėl viskas ramu visur.

– Vyrai, žiūrėkite, va, mūsiškiai, kauniškiai! – kažkas iš mūsų sušunka.

Tiesa! Pažinome! Kiek jų! Visi dryžuotais nuskarusiais purvinais drabužiais, dryžuotas blynas ant galvos vietoj kepurės, ant basų kojų medinės klumpės, kurios nuolat krinta nuo kojos, ir jie eidami nuolat knapsi. Velka jie, dvilinkai susilenkdami, didžiulius bosus ar ką tenai.

Kauno lietuviai inteligentai buvo suimti diena anksčiau, – diena anksčiau jie ir čia pateko, atlankę Tilžės, Ragainės ir Marienburgo kalėjimų rūsius.

Sveikinamės iš tolo su jais. Jie mum nieko į tai neatsako. Liūdnai pažvelgia, nusigrįžta. Kas jiem? Kodėl jie tokie nemandagūs? Kodėl jie nesidomi mūsų atvykimu?

– Suvalgykite viską, ką turite. Viską atims, – dusliu balsu šūktelėja kažkas iš jų ir nusigrįžta lyg nepažįstamas.

– Va tau, kad nori! Tai šitokie dedas čionai dalykėliai! – atsidustame kas sau ir graibomės po lagaminėlius. Atsirado dar dešrų, lašinių. Gromuliuojame. Nė nepajutome, kaip mūsų tarpe atsirado toks žvalus vyrukas su žaliu trikampiu prie krūtinės ir raudonu kryžiumi ant nugaros.

– Sveiki, lietuviai, -sako jis vokiškai su Pareinio akcentu, – mes jau žinojome, kad jūs atvykstate. Laukėme. Dešra – lietuviška?

– Kas pats būsi? Pareigūnas?

– Ne. Kalinys. Toks pat, kaip jūs.

– Mes – tokie pat? Kaliniai?

– Kas gi daugiau? – juokiasi jisai, sprogdamas mūsų dešrą.

– Pasakyk, susimildamas, kas čia per vieta? Kur mes patekome?

– Čia – koncentracijos lageris, Štuthofas.

– Koncentracijos lageris?!?! – taip ir palinkome iš nustebimo. Mes jau koncentracijos lagery!!!

– Nenusiminkite, – porina vyrukas, – čia dabar galima gyventi.

– Koncentracijos lageris!

– Dabar čia, palyginti su tuo, kas anksčiau buvo, yra tikras pajūrio kurortas.

– Kurortas?

– Matai, pušelės auga. Kuo ne kurortas? Jūra už trijų kilometrų. Ir oro čionai nepritrūksta. Niekis. Galima gyventi. Negerkite tiktai čionai jokio vandens. Jis čia visokiom šiltinėm ar cholerom apkrėstas. Matote, kaminas rūksta?

– Teisybė, rūksta ir paspirginta guma dvokia.

– Tai krematoriumas. Anksčiau ar vėliau visi pro tą kaminą išlėksime.

– Ir mes? Pro kaminą?

– O kuo jūs geresni?

– Nejaugi kaminas privalomas visiem?

– Kai kas dar neišlėkė. Ir aš dar gyvas, kaip matote, nors jau septyneri metai po lagerius trankaus. Atsiminkite tris pagrindinius dalykus: saugokitės, kad viduriai nesugestų, kad kojų nesužalotų ir kad pagaliais inkstų neatmuštų. Visa tai kaminu baigiasi. O šiaip – čia gyventi galima.

– Geras pajūrio kurortas Dievų miške! Paguodė, kad jį kur perkūnas!

– O ką manai? Matai, va, vyrai tempia vežimą su šiukšlėmis? Nieko, patempia, kad ir susilenkdami. Prieš metus tuo vežimu važiavome smėlio vežti. Septynis kilometrus. Vežime stovi SS vyrai su pagaliais. Mes – risčia bėgame. Su tuščiu vežimu ir pilnu. Kas nepabėga, gauna su pagaliu. Kas pargriūva, tas niekuomet jau nebeatsikels. Tai bent buvo laikai!

– Ar tik nemeluoji kartais? Gąsdini mus, latre, ir tiek?

– Aš esu reinietis. Iš Kelno. Johanas Bloy. Mes, reiniečiai, nemeluojame. Vogti – galiu. Prašom. Bet meluoti – ne. Pfui!

– Tai už ką pats čionai patekai?

– Et, už niekaniekius. Nepavyko. Man gyventi nesisekė. Penkiolika kartų teisė mane už vagystę, bet šešioliktą kartą nepavyko – patupdė į lagerį.

– Pasakyk, susimildamas, kas buvo tiedu, kurie šiąnakt mus lazdomis plūkė?

– A! Tasai rėksnys – tai Lėmanas [Lehman], lagerio pirmasis seniūnas. Antrasai, tas mažesnis – menkysta. Tai Stasiakas (Stasiak). Šiukšlė.

– Lageris – tai visiškai atskira respublika, autonomiškai nepriklausoma, kaip maharadžų dominija. Turi lyg ir savo savivaldą. Savivaldos priešakyje yra Lageralteste, lagerio seniūnas, iš kalinių tarpo už didelius nuopelnus skiriamas. Jis – kalinių atstovas valdžioje. Kam reikia į uodegą kirsti, jis kerta. Kai reikia kas pakarti, jis karia ir kalinių lašinius ryja. Šiaip Lėmanas – nieko sau žmogus. Tik rėkia per daug. Pražudė jį ginkluoti įsilaužimai. Aš visuomet sakiau ir dabar tebesilaikau nuomonės: daug garbingiau iš kišenių vogti, negu ginkluotam laužtis pro duris. O Stasiakas – šiukšlė. Aš gyvenamame barake duoną pjaustau, jis – dalina supjaustytą. Kasdien tris duonos bakanėlius pavagia. Puodą marmelado pavagia ir margarino kuoką. Spirga toksai. Bet jis dar padarys karjerą. Jei jam ir toliau taip seksis ir jei niekas jo nenudobs – prisitarnaus iki budelio laipsnio. Paminėsite mano žodį.

Vaje, politinis skyrius jau ateina, – susirietė linksmasai reinietis, – man gi griežtai draudžiama su jumis kalbėti.

– Politinis skyrius?!?

Išgirdę tokį garsų vardą, ištempėme kaklus kaip žąsinai ir sustirome: kas gi dabar mum bus? ..

Politinis skyrius atėjo su keturiom rašomom mašinėlėm. Nešė jas keturi kaliniai, paskui kuriuos sekė du uniformuotu SS vyru.

– Na, bracia litwini, – atseit, sveiki, broliai lietuviai, kaip sekasi, – draugiškai nusišypsojo vienas iš tų su mašinėle, – mes jūsų jau laukėme.

Pasiuto! Ir šitie jau laukė! Kada gi jie vaišinti pradės? Kokie išdidūs jie, kokie galingi! Rašomą mašinėlę neša! Bene jie ir bus tardytojai ir teisėjai?

Šaukia mus po vieną. Tiesiai reikia atsistoti, pasitempus. Rankas nuleist ir į šlaunis įremt, maždaug, kad iš žmogaus virdulys pasidarytų. Atsakinėti reikia greitai ir garsiai, kad ir kurčias girdėtų. Kiekvieno vardas, pavardė. Šeimyniški dalykėliai. Adresas, kurio būtų galima duoti žinią, kai lagery nusibaigsi.

– Už ką suimti?

– Nežinome, – kiekvienas atsakom it susitarę. Taip ir įrašo į popierius: nežinia už ką suimti – vis tiek!

Duoda mum po numerį, – čia, sako, bus dabar jūsų pasas, nepameskite. Galva galima pamesti, bet numeris – ne: daug svarbiau. Numeriai išėjo: dvidešimt vienas tūkstantis trys šimtai ir dar tenai dešimtukai. Ant popierėlio su numeriu parašyta: schutzhaft-politisch.

– Ar ilgam mus čia patupdysite?

– Do konca wojny, – atseit, iki karo pabaigos, – schutzhaf-politisch, czerwony winkel, raudonas trikampis – visi iki karo pabaigos.

– O kas tai yra: schutzhaf-politisch?

– Tai yra politinis apsaugos areštas. Į lagerį pasodino jus apsaugai. Jūs esate tokie nusikaltėliai, kad laisvėje jūsų elgesiu pasipiktinusi visuomenė gali jus suplėšyti. Valdžia, susirūpinusi jūsų gerove, ir pasodino jus į lagerį – nuo visuomenės pasipiktinimo vaisių apsaugoti.

– O gal visuomenei nuo mūsų apsaugoti? Kad mes negalėtumėm daugiau prieš valdžią nusidėti?

– Ne, ne. Šitokiem dalykam mes turime kitą paragrafą, Verbeugungshaft – įspėjamasai areštas, kad daugiau nenusikalstų. Šitokie pas mus vaikšto su žaliu trikampiu. Tai vis kriminalistai. Nuo jų mes ir saugome visuomenę. O politinius – saugome nuo visuomenės.

– Sakyk tu man, koks rūpestingumas!

– O ką manai? Trečiajame reiche turi būti tvarka.. Marsz do lażni, – atseit, marširuokite į pirtį.

Tuo ir baigėsi politinio skyriaus politika su mumis.

Na, su politiniu skyriumi, atrodo, sugyvensime: nesimuša.
________________________________________
VII. POLITINIS SKYRIUS

Lagerio politinis skyrius savo esme ir darbu visiškai neatitiko savo garsų pavadinimą.

Muštis tai ir jis mušėsi, bet dėl smagumo daugiau, dėl kūno mankštos, ne dėl politikos. Po teisybei, tai buvo visiškai niekam nereikalinga įstaiga, neturėjusi jokios savarankiškos reikšmės nei lagerio gyvenimui, nei kalinių likimui.

Oficialus politinio skyriaus viršininkas buvo gestapo atstovas. 1943-44 metais juo buvo Gdansko vokietukas Ma1štetas [Malstaedt], SS vyresnysis leitenantas, galas jį žino, kodėl ir už ką į gestapo eiles patekęs. Greičiausiai, jis čia įlindo besigelbėdamas nuo karo tarnybos.

Žemo ūgio keturių dešimčių metų vyrukas. Juodbruvas, ne prūsiškas. Visuomet mandagus. Visuomet džentelmenas su švariom odinėm pirštinėm. Kasdien glotniai nusiskutęs, nublizginti batai.

Jo vardu ateidavo iš laisvės, iš gestapo įstaigų, atsiunčiamųjų kalinių sąrašas. Jis tą sąrašą, jau su savo parašu, persiųsdavo kitom lagerio įstaigom. Kalinių tardymo reikalu visuomet atvažiuodavo iš Gdansko specialūs tardytojai, plačiašakiai tokie vyrukai, raumeningi, diržingi, beveik boksininkai. Jie tai ir tardydavo pagal visus gestapo dėsnius. Malšteto skyriaus visas uždavinys tuomet būdavo – tardomuosius lagery surasti, – ir tai ne visuomet jam pavykdavo padaryti. Kokie niekaniekiai kartais būdavo pavedami ir jam patardyti. Tuomet atrodydavo, kad kalinys jį tardo, ne jis kalinį. Mikčiodavo jisai ir kosėdavo, ir niekuomet jisai nežinodavo, ko dar reikėtų pasiklausti.

Sėdėdavo jis dideliuos raudonuos mūriniuos rūmuos, kur tilpo visa lagerio valdžia. Kartais pasigirsdavo iš raudonų rūmų riksmai ir storžieviški keiksmai, per tvorą lagerio kiemą pasiekdavę. Kaliniai šypsojosi. Kaliniai žinojo: tai Malštetas riejasi su lagerio viršininku. Ko jiedu tenai pjaudavosi – perkūnas juos žino. Po tokio pasikalbėjimo Malštetas visuomet skubiais žingsniais traukdavo į mišką prasivėdinti. Tai buvo vienintelė sritis, kur pasireikšdavo jo iniciatyva ir veikla. Kitur – niekur nebuvo jos žymu.

1944 metų vasarą vargšelis Malštetas gavo didelį tarnybinį pažeminimą. Išjojo jį iš lagerio. Pristatė jį kalinius lydėti iš Gdansko į Štuthofą. Tai buvo jau visiškai menka tarnybėlė.

Jo įpėdiniu buvo paskirtas gestapo vyresnysis leitenantas Trunas [Truhn], vidutinio ūgio sudžiūvęs bernužėlis, bet ir jam nebuvo kas veikti. Jis lagery beveik nė nepasirodydavo, – nemėgiamas buvo ir jis čionai. Lageris buvo SS organizacijos nuosavybė, o gestapas buvo vis dėlto kita organizacija. Esesininkai baisiai pykdavo, kai pašaliniai asmenys kišdavos į jų reikalus. Tokiais pašaliniais asmenimis buvo laikomi ir gestapo atstovai. Juos lagerio esesininkai krimto sutartinai, besistengdami juos iš lagerio išėsti ar suėsti.

Todėl tad politiniam skyriui faktinai vadovavo SS vyresnysis feldfebelis Liutkė [Lüdtke], pirklio sūnelis iš Gdansko. Ilgas, sudžiūvęs, su galva, panašia į žalčio. Kepurę visuomet ant akių užsimaukšlinęs, per dvejus metus nė karto nenusišypsojęs. Darbo jis nedaug teturėjo, bet jis – nors sadistas buvo.

Jam atrodė, kad visi, kuriuos gestapas siunčia į lagerį, yra nusikaltėliai, yra aršiausi Vokietijos priešai.

– Kas vokiečiam kelią pastoja, tas turi būti sunaikintas, – mėgdavo jisai skelbti kaliniam. Ir, žinoma, jis būtų juos visus tučtuojau sunaikinęs, jeigu tiktai būtų tam galios turėjęs. Tokios galios stokodamas, jis stengėsi atsigriebti kitokiais būdais.

Paprastai, kai atvykdavo į lagerį naujokų partija, Liutkė rūpinosi pravesti su jais gimnastikos seansą. Mėgiamiausias numeris būdavo – šokdinti varlių pavyzdžiu. Pritupi, ištiesi rankas pirmyn ir – lapataj – per visą lagerio kiemą!

Liuokt, liuokt, liuokt, – liuoksi naujokų eilės nelyginant varlės, iš padegtos kemsynės bėgdamos.

Kas šiame seanse neparodydavo karo metui tinkamo uolumo ar kokiai sabotažo pagundai pasiduodavo, tą Liutkė tučtuojau paskatindavo. Rimbu, specialiai tam reikalui pritaikytu, lentgaliu ar plytgaliu. Kartais naujokas ir nuo kaustyto bato smūgio pasitaisydavo.

Kitas populiarus gimnastikos numeris buvo taip pat neblogas, – buvo ruošiamos bėgimo rungtynės.

Naujokai turėdavo bėgti pagal Liutkės komandą. Bėgt su kliūtimis. Bėgt ir gult, bėgt ir gult. šis numeris buvo itin mėgiamas pavasarį ir rudenį, ir šiaip – po didesnio lietaus, kai lagerio kieme telkšojo vandens klanai ir purvas. Ir – vargas tam naujokui, kuris šiais atvejais savo drabužio pasigailėdavo! Rungtynių tikslas buvo: ne kas toliau nubėgs, bet kas greičiau pavargs. O tokie pavargėliai pasirodydavo vis esą kažkokie tinginiai, neklaužados, pasiduodą įvairiom sabotažo pagundom, valdžios autoriteto nepripažįstą.

Ne! Kad ir kažkaip esi pavargęs, vis dėlto geriau buvo per tuos gimnastikos pratimus nepavargti!

Prie naujokų surašomojo stalo Liutkė retai tepasirodydavo, – per stambi jis tam buvo figūra. Čia ir veikti jam nelabai kas buvo. Vienam delnu per ausį, kitam kumščiu į pasmakrę, trečiam – batu į pilvą, ketvirtam – lazda. ir viskas. Nauja nelabai čia ką prasimanysi. Labai aprėžtos galimybės. Vis tie patys numeriai. Nuobodu.

Pagaliau Liutkės pareiga būdavo pranešti, ką reikia sušaudyti ir ką – pakarti. Kai dienos metu ar pavakary Liutkė pasisukdavo lagery, visuomet būdavo – lyg tarytum vėjelis iš Šiaurės poliaus papūtė. Velnias gi jį žinojo, kokias pavardes kada paskelbs, – kiekvieną momentą galėjai ir savo pavardę išgirsti. Kartais ganėdavo vienos kitos pavardės, kartais jis jų priskaičiuodavo kelias dešimtis. Ne, – Liutkės atsilankymo niekas nelaukė.

Na, šiuo atveju nereikėtų tačiau Liutkės nuopelnų perdėti: šaudomų ir kariamų pavardes ne jis pats parinkdavo. Lageris buvo tiktai kalinimo, kankinimo ir bausmės vykdymo įstaiga. Gestapo įstaiga, atsiuntusi kalinį, nulemdavo jo likimą. Ir paleisti kalinį iš lagerio galėjo tiktai ta pati gestapo įstaiga. Mitinis skyrius buvo čia lyg tarpininkas ar budelio padėjėjas. Net pranešimus aukštesnei valdžiai Berlyne apie kalinių elgesį rašė ne politinis skyrius, bet lagerio viršininkas, visuomet su tuo skyriumi piktoje nesantaikoje gyvenęs. Politinis skyrius rinko tiktai kalinių sąrašus ir dokumentus ir dėliojo juos atskirose papkėse, – ir šitokį darbą nelabai tesugebėdavo padaryti. Tai buvo netvarkingiausias skyrius visame lagery.

1944 metų rudenį pabėgo iš lagerio vienas lenkas – iš varšuviečių sukilėlių tarpo. Reikia pažymėti knygose, kad jis išdūmė. Pradėjo ieškoti jo dokumentų – nėr dokumentų! Ieško dieną, ieško antrą. Trečios dienos pavakary surado juos kažkur už spintos prie pečiaus užkritusius. Ir tuose gestapo dokumentuose buvo parašyta: toks ir toks kalinys neatidėliojant turi būti pakartas!

Kaipgi jį dabar bepakarsi, kad jis išmovė po velnių!

Taip teisdarybė ir liko nukentėjusi: nepakarto pakaruoklio nebepagavo!

Buvo viena kalinių rūšis, kurią iš lagerio paleisdavo, – tai – auklėjamieji kaliniai. Politinio skyriaus pareiga buvo paleidžiamiesiem pasakyti atitinkamą pamokslą ir išduoti jiem dokumentus. Visi paleidžiamieji kaliniai turėjo pasirašyti raštą su tokiais punktais:

1. Kaliniui sugrąžinti visi daiktai, kuriuos iš jo buvo atėmę;

3. Kalinys lagery neįsigijo jokių ligų ir sužalojimų;

3. Pasižada niekam nė žodžio nesakyti, ką lagery matė, girdėjo ar kentėjo;

4. Jei būdamas laisvėj išgirs ką nors veikiant ar kalbant prieš nacionalsocialistus, pasižada tučtuojau pranešti policijai?

5. Šį dokumentą pasirašė laisva valia, – jokia prievarta nebuvo pavartota.

Kas teisybė – tai teisybė: tokį dokumentą pasirašyti niekas neversdavo: nori – rašykis, nori – ne. Pasirašiusius paleisdavo iš lagerio, o nepasirašantį palikdavo lageryje apsidūmoti, kol jis nutars pasirašyti. Antras pasiūlymas pasirašyti labai retai teateidavo. Pasilikęs apsidūmoti taip smarkiai dūmodavo, kad jis su savo dūmojimu pro krematorijaus kaminą išlėkdavo.

Politinis skyrius turėjo dar kalinių kartoteką, kuriai oficialiai vadovavo SS mažiukas feldfebeliukas Kenigas [König], privačiame gyvenime – smuklės savininkas, rėksnys ir muzikantas: dūdą pūsdavo. Baisiai jisai bijodavo, kad jo į kariuomenę kaip nors nepaimtų ir į frontą nepasiųstų. Todėl tad labai stengdavosi aukštesnei valdžiai įtikti, bet bijodavo ir kaliniam nusidėti: ką gali žinoti, kas kada kaip! Taip ir vargo žmogelis. Kaliniam pagelbėti jis, žinoma, nieko negalėjo, bet ir bloga jis jiem niekuomet nedarė. Kas be ko, kai Liutkė girdi – ir Kenigas ant kalinių rėkia, burbuliuoja, net jam seilės tyška. Kai Liutkė nudūlina lauk, Kenigas su kaliniais šnekučiuojas kaip su senais pažįstamais, cigaretėmis vaišinasi. Visi kaliniai žinojo, kad Kenigas šūkauja dėl valdžios akių, – kalinių tarpe jis turėjo gerą vardą. Per dvejus metus jis nė vieno kalinio nebuvo net stumtelėjęs, o tai buvo jau išimtinis reiškinys.

Politinis skyrius turėjo dar fotografijos poskyrį, feldfebelio vadovaujamą, rėksnio tokio ir storžievio. Tik šis su savo fotografijomis į lagerio reikalus mažai tesikišdavo. Retkarčiais ateidavo prie naujokų surašinėjimo, paburnodavo, pašūkaudavo, vieną kitą pagaikščiu pabaksnodavo – ir nieko daugiau. Ir tai darė jisai ne dėl blogos valios, bet todėl, kad jis buvo vokietis-prūsas ir žmoniškiau galvoti nemokėjo. Visas jo rūpestis buvo – aptarnauti kaimyninio Štuthofo miestelio našles ir karo gyvanašles – ne vien tiktai fotografiniais dalykėliais.

Kažkaip fatališkai darbas toje įstaigėlėje vyko: juo daugiau dirbo tenai darbininkų, – juo didesnė netvarka tenai siautė, kol 1945 metų sausio mėnesį, evakuojant lagerį, jie visus skyriaus dokumentus kieme iškilmingai sudegino ir baigė garsaus lagerio politinio skyriaus veiklą.
________________________________________
VIII. POLITINIO SKYRIAUS BENDRADARBIAI

Visi lagerio kaliniai, varomieji į darbą, buvo suskirstyti į darbo komandas. Prie kiekvienos darbo komandos buvo priskirtas SS vyras, vadinamas Kommandofürer – komandos vadas, atsakingas už jos tvarką ir darbus. Tačiau pačiam darbui vadovavo vienas iš kalinių tarpo, specialiai tam reikalui valdžios skiriamas. Šitoksai kalinys, darbų vadovas, oficialiai buvo vadinamas italų žodžiu capo, reiškia, galva. Vokiečiai, koncentracijos lagerių tvarką pasiskolino iš dučės, pasilaikydami net kai kuriuos italų terminus. Tačiau mes terminą capo buvome linkę aiškinti pagal lietuvių kalbos dėsnius. Deja, čia mes nebuvome vieningi. Vieni tikino, kad pavadinimas capo yra kilęs iš lietuvių žodžio kapoti: kapų vyriausias uždavinys ir buvo kalinius kapoti. Kiti gi tikino, kad tas terminas yra ne kas kita, kaip lietuvių kapas, tai yra vieta, kur numirėlius. Pagal capo veiksmus ir vienas, ir antras termino aiškinimas atitinka realią padėtį. Capo padėjėjas oficialiai vadinosi Hilfscapo, mes gi stačiai sakydavome; puskapis.

1943-44 metais politinio skyriaus darbo komandos kapas buvo kalinys Šreideris [Schreider]. Tai buvo dar jaunas vyrukas, kokių 25-27 metų. Aukštas, lieknas, juodais garbanotais plaukais. Moterys sakydavo – labai gražus. Ne tik sakydavo – ir svirdavo į jo pusę. Buvo jisai aukšto vokiečių valdininko, inžinieriaus sūnus, karo pradžioje buvęs karo laivyno jūrininkas, iš jūrininkų į koncentracijos lagerį patekęs, berods, už kleptomaniškus polinkius. Lageryje nešiojo jisai politinio kalinio ženklą, raudoną trikampį. Bet ir visi kiti jūrininkai, patekę už aiškias vagystes, lageryje vaikščiojo su raudonu trikampiu. Šreideris ir lageryje bandė sunaudoti įgimtus gabumus. Vos patekęs čionai, jis gavo pažymėjimą už nuopelnus: lentą ant krūtinės ir nugaros. Toje lentoje buvo parašyta: “Va, šis vyrukas apvogė savo draugus kalinius!”

Kelias savaites jisai su tomis lentomis prasibaladojo. Jųjų šiaip taip atsipalaidavęs. pateko dirbti į politinį skyrių, – ką gi: raštingas buvo – ir dar vokietis. Todėl veikiai jisai ir komandos kapas pasidarė. Čia jisai buvo savo vietoje, – pagal pašaukimą. Jis čionai buvo vienas uoliausių lagerio razbaininkėlių, dirbęs galvažudžio darbą su dvasios pakilimu.

Jisai matuodavo naujoko kalinio ūgį ir imdavo pirštų nuospaudus. Ant stalo pas jį visuomet būdavo rimbas, iš vielų nupintas, arba pagalys.

Ateina, būdavo, naujokas. Susitraukęs, prigąsdintas, susirietęs. Ne kartą – visiškai sumuštas. Ne kartą – vokiškai nė žodžio nesuprantąs. Šreideris permeta naujoką akimis – jis jau žino, kaip galima ir kaip reikia su juo elgtis.

Atvarytuosius kalinius iš eilės šaukia Šreideris. Šaukiamasai kalinys kartais nenugirsta, kartais nesupranta, kad jį šaukia. Ypač dažnai tai atsitikdavo, kai kalinys buvo ne vokietis, kai jo pavardę Šreideris bedieviškai iškraipydavo. Naujokas labai dažnai nežino, kur jis turi eiti ir kaip atsistoti. Jis niekuomet nežino, kad pašauktam kaliniui negalima žingsniu eiti, – kad jis turi risčia bėgti. Nežino jis ir daugelio kitų reikalingų dalykų. Šreideris, būdavo, tokį naujoką nemokšą visuomet moko – su lenta per ausį, su batu per pilvą, su kumščiu, su rimbu, su pagaliu.

Pašauktasai naujokas ateina, kaip visi normalūs žmonės vaikšto. Šreideris pasitinka jį tarpdury ir mauna jam batu į pilvą, – naujokas virsta aukštielninkas į kiemą. Šreideris vėl jį šaukia, vėl jis eina ir vėl virsta. Tat tęsiasi tol, kol naujokas susipranta, kad pašauktam reikia bėgti. Toliau stovintieji naujokai, prisižiūrėję šitų kulnavarčių, jau žino reikalą – iš anksto kucena. Tiktai Šreideris išranda jiem kitokių negerovių. Apskritai, lagery niekuomet nesakoma, kaip ką turi daryti, – turi pats susiprasti. Susiprasti padeda pagalys. Taip ir Šreideris, būdavo, moko kalinį, kol jis pradeda vokiškai suprasti ir atsistoja ten ir taip, kaip Šreideris nori. Išmokslintą naujoką, išeinantį iš surašinėjimo ruimo, Šreideris, būdavo, palydi batu per užpakalį ar pagaliu per nugarą.

Žinoma, ne visuomet Šreideris taip elgdavosi. Kartais jis būdavo itin mandagus džentelmenas ir puikus rūpestingas kavalierius. Mandagumo antpuolis jam užeidavo tuomet, kai naujokas būdavo geriau apsirengęs, turėjo laikrodį, žiedą, tabokos ar šiaip kokių vertingų dalykėlių. Šitokį naujoką Šreideris meiliai prakalbindavo, moteriškei naujokei meiliai meiliai nusišypsodavo, paguosdavo ją, priglausdavo. Tuomet paprastai koks nors geras dalykėlis imdavo ir įslinkdavo į Šreiderio kišenę. O kuris naujokas nieko neturi – ko jis galėjo būti vertas?

Versdavo kas nors Šreiderį taip kankinti žmones?

Ne, – niekas neversdavo! Tai buvo jo paties iniciatyvos reikalas. Smagu buvo jam tai. Smagu ir pelninga. Ir garbėtroška – patenkinta, – ir jis, mat, viršininkas: muša!

Na, ir drausti, žinoma, niekas nedrausdavo: ką gi, ne SS muša, kalinys kalinį muša! Kraujas iš galvos varva? Kas kam rūpi! Tam ir koncentracijos lageris buvo, kad kraujas iš galvos varvėtų. Varva – ir viskas. Didelis čia daiktas?

Kas be ko, – šiokio tokio paskatinimo mušeikom vis dėlto buvo. Be feldfebelio Kenigo, SS vyrų tarpe ir daugiau buvo tokių, kurie kaliniam nieko bloga nedarydavo, net draugiškus santykius su kaliniais stengdavosi palaikyti. Kai pasitaiko pašal koks aukštesnis pareigūnas, toksai minkštaširdis esesininkas rieja kalinius, bjauroja, kumščiu aplink nosį vedžioja. Vos pasisuko pareigūnas į šalį – minkštaširdis iš paskos jam ilgą nosį rodo ir vėl su aprietaisiais kaliniais mielai bičiuliaujas.

Kalinių riejimas ir mušimas lageryje vis dėlto buvo gero tono požymis. Jeigu senis kalinys muša naujoką, senis valdžios akyse buvo jau “pasitaisęs”, “atgailėjęs” savo nusikaltimą, “susipratęs”. Norėdamas valdžios akyse įsigyti pasitikėjimo, norėdamas lagerio respublikoje padaryti karjerą ar kalinių tarpe iškelti savo autoritetą, galėjai pasinaudoti šia pigiausia priemone: mušti kitus, ypač gi – naujokus. Tai buvo bendra taisyklė, turinti, žinoma, ir išimčių.

Šreideris ir buvo toks karjeristas mušeika, sugebėjęs mušimo specialybę padaryti gana pelningu verslu, – tai buvo jam drauge apiplėšimo priemonė. Pagal lagerio nerašytus įstatymus ir moralę tai nebuvo joks nusikaltimo veiksmas.

Šaunus Šreideris buvo vyrukas ir labai turtingas. Po lagerį šlepinėjo su lakuotais pusbačiais ir odinėm pirštinaitėm – prašmatni karo metui elegancija! Toji elegancija ypač rėžė akį visuotinio neapsakomo skurdo fone, kuris viešpatavo lagery.

Taip buvo įsigalėjęs tasai Šreideris, kad ėmė nepaisyti gyvenimo paprasčiausio dėsnio:

– Pats nori gyventi – ir valdžios neužmiršk!

Nemėgo Šreideris savo lobiu su niekuo dalintis. Valdžia Jam atrodė esanti nereikalingas priedas prie šios žemės gėrybių. Nežinojo Šreideris, kad valdžia visuomet pavydesnė už bet kurią meilužę. Ir – ką gi? Valdžia, iš pasalų jau seniau prieš jį dantį griežusi, staiga prikibo, kad jis už pinigus nelegaliai siuntinėjęs kaliniam laiškus iš lagerio – ir išgrūdo vargšelį iš politinio skyriaus. Pateko jisai į “miško komandą” – kelmų rauti ir rąstų tampyti. Bet ir tenai sugebėjo jisai vaikščioti su lakuotais batukais ir odinėm pirštinaitėm. Kastuvo nebuvo nė į rankas paėmęs. Saulelėj pilvą šildėsi ir cigaretes čiulpė. Pasisukaliojo, pašlepinėjo kelias savaites – ir vėl padarė karjerą.

1944 metų vasarop atėjo įsakymas pasiųsti iš Štuthofo į Pelicą 3000 kalinių darbininkų.

Pelice, netoli Štetino, buvo fabrikas sintetiniam kurui gaminti. Dėl to fabriko tuomet prasidėjo atkaklios vokiečių varžybos su anglais. Anglai tą fabriką bombina – vokiečiai iš griuvėsių naujas sienas kelia. Anglai bombina – vokiečiai stato, – kaip du ožiu ant liepto. Va, į tą subombinto fabriko statybą ir išvyko iš Šfuthofo 3000 kalinių. Šitos “darbo komandos” priešakyje šalia kitų profesionalų ir mėgėjų mušeikų galvažudžių atsidūrė ir Šreideris. Neblogai jam ir tenai sekėsi.

Pelico darbo komanda iš visų Štuthofo kalinių darbo komandų buvo pati turtingiausia numirėliais. Per tris mėnesius 1000 iš tos komandos buvo jau atsidūręs pas Abraomą, kitas tūkstantis gulėjo nejudėdamas ligoninėje. Didelė sergančiųjų dalis skundėsi, kad jiem esą sulaužyti .kaulai. Ir tiesą jie sakė: Pelice kalinių kaulai tratėjo it sudžiūvusios eglės šakelės. Įžymūs, garsūs, talentingi banditai čionai buvo valdžioje. Šalia kitų čionai kaulų laužymo darbe garsiai pasižymėjo ir Šreideris. Patratinę kaulus, tieji galvažudžiai samagoną lakdavo. Kartą tiek prislakė, kad penki iš jų vietoje liko negyvi: Helclis [Hölzl], Karlas Fridrichas [Karl Friedrich], Lėgė [Legge] ir dar du.

Šreideris ir šioje operacijoje nepražuvo. Gražus buvo berniokas. Sekėsi jam.

Šreideriui pasitraukus iš politinio skyriaus, jo vietą kapo teisėmis užėmė senas katorgininkas, jau anksčiau tame skyriuje dirbęs, Francišekas Dziegarčikas [Franciszek Dziegarczyk]. Jis buvo lenkas, gimęs Vestfalijoje, jau ketverius metelius lageryje atpliekęs. Politinis kalinys, protingas, apsukrus, perėjęs vokiečių lagerių koncentruotą pragarą. O smailialiežuvis, o šaipeiva, o šalaputris! Nuolat keikėsi jisai, kad jam tenka dirbti tokio vardo įstaigoje, bet ir nedarė pastangų iš jos pasitraukti. Vieta buvo visiškai nebloga. Darbas – menkas, o pavalgyti gaudavo dar atskirai iš SS virtuvės, – tai lagery buvo be galo svarbus dalykas. Tiesa, įstaigos pavadinimas buvo įtartinas, – kurgi: koncentracijos lagerio politinis skyrius! Bet faktinai tasai skyrius lagerio gyvenime reiškė daug mažiau, negu bulvių skutimo dirbtuvėlė.

Francišekas Dziegarčikas, paprastai vadinamas iš vokiško Francu, kalinių, žinoma, nemušė, – neplėšikavo kaip Šreideris. Bet jis jais ir nesidomėjo. Būdavo, atvaro naujokų kalinių partiją. Reikia kaliniai surašinėti, o Franco – nėra. Nė pėdsako nėra. Dingo kaip sliekas šuliny.

– Kur Francas? Kur tas velnias prakeiktas? Kur tas padūkęs šuva? – rėkia keikiasi jo viršininkas. SS feldfebelis Kenigas, zyliodamas po lagerį.

Kur dabar rasi Francą, tą prakeiktą? Kuriame barake, kurioj skylėj su kuo jis dabar samagoną laka – kas jį žino!

Vietoj Franco prie rašomosios mašinėlės sėda patsai Kenigas. Piktas kaip vilkas, uodegą jaujoj praradęs. Keikias bjauriausiais žodžiais, kokius tik prisiminti pajėgia.

Užmušiąs jis Francą, tą niekšą, kaip paršą paskersiąs. Jo žarnas šunims atiduosiąs. pasiutėlio tokio.

Visa išgale keikiasi Kenigas ir barškina mašinėle. Į darbo pabaigą atklipatuoja, būdavo, ir prakeiktasai Francas, girtas girtutėlis, vos ant kojų besilaikydamas.

– Tu, šioks ir toks, visų velnių bendras vaike, – šūkauja, kumščius sugniaužęs, feldfebelis Kenigas, – kur nusilakei, kiaule? A? Sėsk rašyti, išvietės drieže!

Francas rašyti aiškiai nebegali. Francas aplink pečių tupinėja. Francas nuodėguliu pypkę dega ir su pečiaus dvasiomis bando susisiekti.

Francas šios žemės gyvenimui nebetinka.

Mašinėle toliau rašo Kenigas. Kenigas keikias. Kenigas pats pakarsiąs Francą, tokį padūkusį išgamą!

Darbui pasibaigus, Francas eina atsipagirioti, su juo drauge eina ir Kenigas – pasigerti.

Pavakary kartais, būdavo, Francas su Kenigu susikabinę šlitinėja lagerio patvoriais ir abu visa gerkle plėšia girtas dainas. Kartais juos rasdavo lagerio ligoninėj susmukusius, kartais – kalinių gyvenamuose barakuose, kartais – palei moterų barakus.

Puikus politinio skyriaus kapas buvo tasai Francas, – su juo buvo galima gyventi.

O, kad visi kapai būtų buvę tokie!

Trečias politinio skyriaus bendradarbis buvo Špeideris [Speider], vokietukas iš Lodzės, buhalteris iš pašaukimo. Lagerin jisai pakliuvo už dangiškus reikalus. Buvo jisai Bibelforscher – biblijos tyrinėtojas, – tokius biblininkus Hitlerio valdžia be atodairos grūsdavo į lagerius.

Špeideris buvo labai jautrios širdies žmogelis. Būdavo, kai per naujokų surašinėjimą Šreideris muša ir grando, Špeideriui per veidelį ašarėlė rieda. Drebančiom rankom barškina Špeideris mašinėle, bet mušamam pagelbėti jis nieko negali. Dar 1943 metų pradžioje guodėsi jisai, kad jam gėda esanti vokiečio vardas nešioti.

Kartkartėmis lagerio viršininkas pasikviesdavo Špeiderį pafilosofuoti ir mėgindavo jį prikalbėti, kad jis atsisakytų savo biblijos tyrinėjimų. Jam reikėjo tiktai pasirašyti, kad jis atsisako savo biblijos tikėjimo būdo, – jo tikėjimas dokumentuose buvo įrašomas: Bibelforscher, – ir jis tučtuojau būtų buvęs iš lagerio paleistas. Tačiau Špeideris. kaip ir visi kiti jo tikėjimo išpažintojai, buvo atkaklus savo įsitikinimų gynėjas. Lagerio viršininkas diskusijose su Špeideriu bežiūrint išeidavo iš kantrybės. Lagerio kieme toli būdavo girdėti, kaip jiedu riejasi antrame mūrinių namų aukšte.

Vienas jų, Špeideris, rėkia kiek galėdamas:

– Jehova, Jehova!

Lagerio viršininkas rėkia į tai:

– Sauhund! Scheisse!

Taip ir tęsiasi kurį metą tasai nesudėtingas dialogas:

– Jehova! – Scheisse!

– Scheisse! – Jehova!

Po to Špeideris strimagalviais lekia, visas paraudonavęs, laiptais nuo antrojo aukšto ir atsigrįždamas vis dar kartoja:

– Jehova! Jehova!

Špeideris, sėdėdamas politiniame skyriuje, kaip vokietis, būtų galėjęs, žinoma, kaliniam ir šį bei tą gera padaryti, bet tam reikalui trūko jame išmanumo ir energijos. Jam rūpėjo tiktai bibelforšeriai. Būdavo, kai ateina į lagerį koks naujokas bibelforšeris, Špeideris tuojau atgyja, išsitiesia, net jam nosis ima blizgėti. Naują bibelforšerį jisai ir paguodžia, ir pamoko, ir priglaudžia, ir padoresnę vietą jam parūpina. Kitokio tikėjimo žmonės jam nerūpėjo. Nebent tiktai tokie, iš kurių būtų galima bibelforšeris padaryti.

Ne, ne visi buvo lygūs broliai Jehovoje!

Prie ketvirtosios mašinėlės sėdėjo ne kaip politinio skyriaus, bet darbo biuro – Arbeitseinsatz – atstovas Jozefas Renčas [Joseph Rentsch], labai geros širdies ir įvairių talentų savininkas ir tiktai per talentus ir gerą širdį į lagerį patekęs. Jis buvo nepakeičiamas specialistas padirbinėti svetimus parašus. Meistriškai padirbinėdavo – ir labai greitai. Mirktels tiktai, būdavo, kaire akimi, galiuką liežuvio iškiš pro dantis – ir yra parašas, nors jam ir pirmą kartą matytas, – toks retas talentas slėpės jame. Atsitikus kokiam reikalui – už bet kokį lagerio viršininkėlį popierių pasirašys, ir šis niekuomet neišdrįs ginčyti, kad tai ne jo parašas.

– Bene girtas buvau, kad pasirašiau tokį mėšlą, nepamenu, – krapštydavo pakaušį viršininkėlis, ne vietoje radęs savo parašą, bet jo autentiškumo niekuomet neginčydavo.

Ot, toks jau įgimtas talentas buvo – ir palinkimas. Nepadirbęs svetimo parašo, jis negalėdavo ramiai nusėdėti. Kartais jis net ir pats susipainiodavo, – nebegalėdavo atskirti kur – autentiškas parašas, kur – jo padirbtas. Va, šitokios rūšies painiava kartą jam išėjo ir su vekseliais. Supainiojo jis juos. Vietoj autentiško parašo jis įdavė bankui savąją svetimo vardo gamybą, – nebeatskyrė žmogus, ir tiek. Dėl tos nelaimingos klaidos atsidūrė jisai lagery, kuriame, ilgus metus sėdėdamas, vis dar bylinėjosi su Budapešto bankais dėl neaiškios kilmės parašų vekseliuose.

Dėl tos pačios priežasties susipainiojo ir jo tautybės reikalas. Lagery niekas, – atrodo, ir jis pats, nežinojo, kas jis buvo per vienas: vokietis? žydas? čekas? vengras? Visomis tomis kalbomis jis puikiai kalbėjo, pagal savo išvaizda jis tiko visur, – ir visur buvo labai naudingas. Pagal būdo savumus jis buvo greičiausiai čigono vaikas, truputį praplikusiu pakaušiu toksai, maždaug per dešimtį kvadratinių centimetrų.

Drauge buvo tai ir didelis vaidybinis talentas.

Būdavo, sutiksi jį kur, jis tuoj su užuojauta klausia:

– Pietų valgei? Nori valgyti?

Kas gi lageryje valgyti nenorės, – kas per klausimas!

– Aš turiu kotletų. Puikių! Prima! Extra! Eikš, pavaišinsiu. Einame į tą vietą, kur jisai gyvena ar dirba.

– Va, čia palauk prie durų, aš tuoj atnešiu.

Geraširdžio Jozefo taip gražiai paguostas, atsistoji prie durų. Kotletas taip ir kvepia – iš tolo: su svogūnais toksai, parudęs, sultyse įmirkęs. Ce ce ce.- vos sulaikai seiles, kad nebliauktų!

Ryji seilės pusvalandį, ryji valandą. Nematomas kotletas ima dvokti, o Jozefo – kaip nėra, taip nėra. Praslinkus dar kokiai valandai, išlenda iš kažkur tasai Jozefas:

– Ką, gavai kotletą? Pavalgei? Skanu buvo? – trina Jozefas rankas iš džiaugsmo, savo bičiulį sugebėjęs taip gražiai pavaišinti.

– Ne, po velnių! Aš jokio kotleto nemačiau! Juk liepei laukti prie durų ir iki šiol nebuvai atėjęs! – atsikerti pyktelėjęs,bet vis dar tebesvajodamas apie kotletą.

– Kaip tai. – stebisi Jozefas, – argi tau kotleto neatnešė?

– Ne, niekas neatnešė, kas gi man neš! Tiktai bloko viršininkas man antausius apskaldė, kad be darbo tiek laiko čia stoviu!

– Ot, velniai! Kaipgi jie taip? Aš gi jiem liepiau. Patys turbūt bus suriję. – skėsčioja Jozefas iš nustebimo rankas. – Palauk čia truputį. Aš tuoj.

Ir vėl jisai dingsta, palikęs laukti prie durų.

Gali dabar stovėti, kol pats su visu kotletu pašvinksi!

Kotleto, žinoma, nėr. Kotleto, žinoma, nė nebuvo. Bet norai buvo geri. Ir jo, ir mano. Pagaliau kuo jis kaltas. kad žadėtųjų kotletų jis pats jau aštuoneri metai nebuvo matęs? Į lagerį jis atėjo iš kalėjimo ir koncentracijos lagery – ne viename pabuvojo. Ne be reikalo gi sakoma: “Pažadėsi – patiešysi.” Tiešydavo Jozefas žmones, labai dažnai tiešydavo, – labai geros širdies.buvo žmogelis. Aukštai kvalifikuotas buvo jisai melagis. Jozefas, kaip senas katorgininkas, lageryje eidavo vis atsakingas pareigas, buvo įtakingas žmogus, – visur meluodavo meistriškai. Net ir tuomet, kai jam pasitaikė lageryje įsimylėti iki kulnų į vieną tokią sudžiūvusią apykreivę moteriškaitę su dideliais akiniais, – ir jai jisai pavyzdingai meluodavo. Pripasakojo jis jai apie savo turtus, apie savo mūrinius namus Prahoje, apie savo dvarus Vengrijos puštoje. Tuo tarpu viso lobio turėjo jisai tiktai suklastotus vekselius Budapešto bankuose.
________________________________________
IX. NAUJOKŲ ĮPILIETINIMAS

Naujokas, politinio skyriaus bendradarbių “aprašytas” ir gavęs tenai eilinį kalinio numerį, patenka į lagerio pirtį, kur jisai yra visokeriopai nuvalomas.

Pirtis naujoko paprastai nekantriai laukdavo, – savo nekantrumui ji turėjo pakankamai svarbaus pagrindo, – ji atlikdavo su naujokais visą eilę operacijų.

Atėjęs į skylėtą baraką, vadinamą pirtimi, naujokas jau rasdavo už atskiro stalelio besėdintį SS feldfebelį Cymą [Ziehm], kartais gi – net patį Hapkę [Hapke] taip pat SS feldfebelį, tiktai daug mandresnį, užimantį aukštesnę tanybinę vietą.

Hapkė buvo Eigentumsverwaltung viršininkas. Tai yra viso kalinių turto valdytojas. Jo žinioje buvo ir visų raštinių turtas. Cymas, jo padėjėjas, savo žinion gaudavo visų kalinių drabužius, avalynę ir lagaminus.

Hapkė – Gdansko miesto pirklio sūnelis, iš pašaukimo – buhalteris, lagerio raštinėse besitrinąs nuo pat lenkų – vokiečių karo pradžios. Todėl dar 1944 metų rudenį mėgdavo jisai girtis, kad jis jau penkeri metai besirandąs karė, nors karo lauko veiksmuose jis niekuomet nedalyvavo – visą laiką pravertė su beginkliais kaliniais bekariaudamas, – juos mušdamas, smaugdamas ir apiplėšdamas.

Tai buvo pats išdidžiausias esesininkas visame lagery, už jo išdidumą kalinių pramintas: Graf von Stutthof. Baisiai didžiavosi jisai savo rase, savo padėtim, savo SS uniforma, savo odinėm – iš kalinių vogtom – pirštinaitėm. Vaikščiojo vis išsitempęs, tarytum. jo nugarkaulis būtų buvęs pagiriom paraližuotas, – ir kepurę vis iškilmingai ant akių užsimaukšlinęs. Lenkai ilgaliežuviai apie jį sakydavo:

– Eina išdidus kaip nėščia kekšė.

Vokiečiai kaliniai pridėdavo dar:

– O, er macht sich wichtig, – jis daro save svarbia persona.

Savo didybei palaikyti jis labai uoliai sekdavo, ar koks kalinys nepamiršo jam prideramą garbę atiduoti. Vargas buvo tam kaliniui, kuris užmiršo prieš jį nusiimti kepurę ir išsitempti kariamo šunies pavyzdžiu!

Kumštį Hapkė turėjo pavyzdingą, o kalinių dantys stiprumu niekuomet nepasižymi. Hapkė buvo vienas labiausiai nekenčiamų esesininkų visame lageryje, visiem šlykščiai įkyrėjęs savo išdidžiu priekabumu. Ne vienam kaliniui jis buvo ir taip nelinksmą katorgininko dalią užnuodijęs.

Kartais tačiau Hapkė mokėdavo ir džentelmenas būti. Jis turėjo taip pat savo darbo komandą, iš kalinių sudarytą. Komanda dirbo pastogėj, svarioj raštinėj, darbas buvo lengvas. Tam darbui jis pasirinkdavo inteligentiškus kalinius ir su savo komandos nariais jisai elgdavosi visiškai padoriai. Ir maisto jis jiem parūpindavo sočiai, na, ir kitokių lagerinių gėrybių.

Pirties komandoje dirbo, kitų tarpe, kaip politinis kalinys, buvęs Lietuvos armijos majoras, vardu Julius. Aukštas, stambus vyras – ir labai geros širdies, su visais kaliniais gražiai sugyvenęs ir visų labai mėgiamas. Kartą naujokų tarpe pamatė jisai vieną išdaviką, gestapo agentą, iš Lietuvos, – tą patį, pagal kurio pranešimą ir jis, Julius, atsidūrė koncentracijos lagery. Tas agentas patsai į lagerį pateko už galvažudiškus darbelius. Julius, pamatęs savo judošių, pasakė komandos draugui lenkeliui, kas tai.per paukštis tasai naujokas. Lenkelis nudūmė tuojau pas. Hapkę ir pranešė jam, kokio reto svečio susilaukta. Hapkė sužaibavo akimis, nusikeikė, apsiputojo. Ardėniškais žingsniais priėjo prie išdaviko, abiem rankom griebė jam už gerklės ir pradėjo smaugti:

– Tu judošiau, mano Julių į koncentracijos lagerį įkišai, aš tau parodysiu, šunsnuki tu!

Hapkė tą judošėlį ir smaugė, ir antausius jam skaldė, ir su jo galva barako sienas daužė. Lenkai, pamatę, ką daro Hapkė, tą išdaviką pasiėmė savo žinion: daužė ir skaldė, kur tik pagaudami. Jisai lagery nė pasirodyti niekur negalėjo, – visur visuomet jį mušdavo lenkai ir vokiečiai. Iš viso lagery gana keisti papročiai buvo. Kai tik į lagerį patenka koks šnipas, išdavikas, gestapo agentas – jam jau lagery gyvenimo nebūdavo. Paprastai ilgiausiai per tris dienas jis jau baigdavo savo gyvenimėlį. Už tokį išdaviko nudobimą valdžia nieko nesakydavo. Lietuviškoji lagerio kolona išdavikų atžvilgiu laikėsi santūriai, nesimušdavo. Bet vos tik lenkai ar vokiečiai sužinodavo, kad išdavikas atėjo, jie jam atlygindavo savo iniciatyva – ir su dideliu pasitenkinimu. Koks jau mulkis neraliuotas buvo tasai Hapkė, – net ir jis – pirmas! – griebė išdavikui už gerklės, parodydamas kitiem, kaip su judošiais reikia elgtis! Tai darė SS vyras, feldfebeis, gestapo tarnas.

Cymas, turėjęs taip pat savo darbo komandą, buvo daug švelnesnio būdo, – ir pats grobdavo, ir kitiem nepavydėdavo. Visiškai teisingai darbas jo komandoje buvo laikomas vienu pačių geriausių ir pelningiausių visame lageryje.

Cymas, aukštas gražus vyrukas, mėgdavo kaliniam dėstyti, kad SS esą garbingiausi vyrai visoje Vokietijoje. Esą, fiureris iš gerųjų vyrų atrinkęs pačius geriausius ir padaręs iš jų garbingą savo gvardiją. Jis ir esąs iš tokios garbingos gvardijos. Žalingas jisai nebuvo vis dėlto, bet kiaulė – šiek tiek. Dirbo pas jį porą metų toksai ruskelis, septyniolikos metų. Supratę jie buvo, susigyvenę. Kartą tam ruskeliui kažkas dingtelėjo į galvą, jis ėmė ir kaukštelėjo plaktuku Cymui į kaktą, palei smilkinį. Cymas skerdžiamu tekiu subliovė, nuvarvino šiek tiek kraujo, – po dviejų savaičių buvo sveikas. Ruskelis gi buvo už tai labai iškilmingai pakartas, o prieš tai trys ruskelio kaimynai užpumpinti, nors jie ir nieko bendra neturėjo su tuo plaktuku. Cymas – nė piršto nepajudino nekaltiesiem gelbėti. Sąžinė jo negraužė.

Naujokas, patekęs į pirtį pirmoj eilėj turėjo atiduoti Hapkei arba Cymui pinigus, auksą, žiedus, laikrodį, amžiną plunksną bei šiaip turimas brangenybes. Visa tai buvo surašoma į knygas, atskirai supakuojama, – kalinys pasirašydavo, ką atidavė. Tačiau knygose toli gražu ne viskas tiksliai buvo surašoma. Nusigandęs kalinys nė nepastebėdavo, ko knygose trūksta. Čia buvo pirtininkam pirmas pajamų šaltinis. Atimamos iš žydų brangenybės ir pinigai, gana dažnai ir rusų, retkarčiais – lenkų, jokiosna knygosna nebuvo rašoma. Visa tai buvo verčiama į vieną krepšį, – vėliau raštinėje skaičiuojama ir atiduodama iždui. Čia buvo antras pajamų šaltinis – ir labai svarbus. Darbo komanda, atiminėjanti brangenybes, ne viską sumesdavo į krepšį, – šis tas patekdavo ir į darbininkų kišenes. Ne viskas ir iš krepšio patekdavo į iždą, – dingdavo pakelėj.

Kalinių naujokų atsineštas maistas ir rūkalai – viskas be išimties eidavo darbo komandų, dirbusių pirtyje, naudai. Kartais ir esesininkai iš čia savo dalį pasigrobdavo, bet darbo komanda mokėdavo ir juos apmauti. Naujokų ateidavo šimtai ir tūkstančiai, – pirties darbo komandos buvo turtingos!

Naujokų smulkūs dalykėliai – piniginės, pypkės, portsigarai, muilinės su muilu, žiebtuvėliai, dantų šepetukai, žymi dalis skalbinių, peiliai, skustuvai, – taip ir toliau, – visa tai buvo metama į bendrą krepšį, visa tai turėjo eiti į SS sandėlius, SS organizacijos naudai, bet žymi to turto dalis pakeliui po įvairias kišenes pasprukdavo.

Viršutiniai drabužiai, avalynė, bent viena skalbinių pamaina buvo rišama atskirais ryšuliais ir vėliau Cymo įstaigoj saugojama. Bet ir čia gyvenimas knygų nelabai teklausė. Visų pirma žydų ir rusų drabužiai buvo metami į vieną krūvą. Nuo 1944 metų rudens į tą krūvą eidavo ir lenkų drabužiai. Visa tai buvo skiriama SS organizacijos ir lagerio naudai. Tačiau niekas niekuomet negalėjo tų ryšulių su drabužiais sukontroliuoti. Tai buvo vėl labai svarbus darbo komandų pajamų šaltinis, – reikėjo tiktai tam tikro rankų miklumo.

Antra vertus, ir drabužių surišimas į atskirus ryšulius bei sunumeravimas – nedavė Jokio laido, kad ryšulys liks sveikas. Mano naujas angliškos medžiagos kostiumas, nauji batai, specialus alpinisto puloveris, odinės pirštinės, šilkiniai marškiniai ir kojinės, ir kita, – visa tai po savaitės jau buvo dingę iš ryšulio be pėdsako. Panašiai atsitiko ir daugeliui kitų mano draugų, drauge su manimi iš Lietuvos čionai atitemptų. Kaltininko, nukniaukusio mūsų daiktus, žinoma, nesurasta, – niekas jo nė neieškojo. Na, ir prasmės nebuvo ieškoti.

1945 metų sausio mėnesį evakuojant Štuthofo lagerį, kelios dešimtys tūkstančių apsiaustų, kostiumų, baltinių, puloverių, batų porų, kepurių, skrybėlių buvo suversta vienon krūvon, išvežta be jokios tvarkos į miestą Lauenburgą, suversta it jovalas į sandėlį-daržinę. Dalis to lobio buvo išvogta bevežant, visa kita – galas žino kam atiteko. Likę gyvi kaliniai savo daiktų niekas nebeatgavo. Žuvo visi pinigai, visos brangenybės, į knygas surašytosios.

Prieš pat lagerio evakuaciją užeinu pas Cymą. – visas išraudęs, jisai drebančiomis rankomis dėžes krausto, pakuoja.

– Ponas šarfiureri, – sakau aš jam, žemai nusilenkdamas, – gal tamsta man leistum iš apsiausto kišenės pasiimti mano pasą?

Ką? Pasą? Kam tau jo reikia?

-Taip sau. Atsiminimas toks. Apsiausto kišenėj liko.

– Bėgti, žalty, rengies?! Negalima! Lauk!

– Betgi, ponas šarfiureri, ką gali žinoti. Žinoma, Trečiasis reichas galingas. nugalės. Bet pasas lieka pasas. Pagaliau, ponas šarfiureri, tamsta jau aiškiai rengiesi bėgti.

– Lauk, gyvuly! – kad šoks jis ant manęs, – užmušiu, gyvate! Lauk, lauk, bestija!

Iš išglebėlio Cymo tokios energijos nelaukiau. Kaip šiaudų kūlys išvirtau atbulas pro duris.

Taip ir liko mano pasas našlaitis našlaitėlis, nežinia kokion duobėn numestas.
________________________________________
X. DUŠAS KŪNUI IR DŪŠIAI

Mus, naujokus, lietuvių inteligentijos atstovus, nusivarę į pirtį, pirmoje eilėje apiplėšė pagal bendrąją tradicinę tvarką. Iš viso mano lobio man liko tiktai akiniai. Kitiem gi ir akinius atėmė: grabaliokis be akinių, kaip išmanai. Paskui – nukirpo, nuraitė, nuskuto, kur tik kokį plaukelį suradę, – plikesni pasidarėme už Adomą, kol jis rojuje tebegyveno. Kažkokia smarve apipurkštė, atseit, dezinfekciją įvykdė. Išmatavo ūgį ir svorį – ir į knygas įrašė. Risčia pro šaltą dušą pravarė – ne visi ir sušlapti suspėjo. Oficialiai – mes buvome išmaudyti.

Išmaudytus gena į šaltą priepirtį. Tenai dalina tokius niaurius skarmalus, visai neaiškios spalvos, oficialiai baltiniais vadinamus, ir klumpes. Vidutinio ūgio vyram čia išeina, tariant, dar pusė bėdos, bet kiek stambesniam, augalotesniam – visiškai riesta: nei klumpės ant kojos lenda, nei maišas, marškiniais vadinamas, – ant nugaros.

– Susimildamas, – maldauju pirties veikėjo, – gal turi ką nors tokio, kad ir aš galėčiau apsivilkti? Matai, nelenda. Būk gerutis, pažiūrėk, gal atsiras?..

Pirties veikėjas, taip pat kalinys, tik čia jau seniau dirbąs ir gerokai praturtėjęs, subliovė žvėrišku balsu:

– Ką? Čia tau ne krautuvė! Čia – koncentracijos lageris! Lauk, driskių kuine, lauk!

Kažkas neaiškus ir kietas stuktelėjo į mano nugarą, sudundėjo antausy. Vėliau nebegalėjau atsiminti, kaip aš su klumpėmis rankoje atsidūriau kieme, kur jau kiti mano kolegos stovėjo eilėsna susirikiavę.

Sutryptos klumpės ant basų kojų. Degli skarmalai vietoj skalbinių. Nieko daugiau. Stovi visi eilėmis tarp barakų skersvėjy. Stovi – ir kalena dantimis.

Vis dėlto: beveik nuogi – po pirties – skersvėjy – kovo mėnesį!

Liūdnomis akimis pažvairavęs į savo klumpes, glaudžiuosi Ir aš į eilę. Glaudžiuos ir kalenu dantimis, – ką gi kita veiksi nekalenęs? Bebarškinant dantimis, praslenka valanda, praslenka antra.

– Tfu, po velnių! – nebežinai žmogus, kuriais žodžiais reikėtų keiktis, kad širdžiai būtų lengviau, – juk visi plaučių uždegimu nusprogsime!

Bevelk tris valandas šitokia tvarka prasmurgsojus skersvėjy, pradėjo po kelis mūsiškių varyti į būdą, panašią į baraką, vadinamą Bekleidungskammer – apsivilkimo užkaboris. Šioje skylėje dalino kaliniam apsivilkimą. Čia pakeitė ir mano klumpes, – kad ant kojos lįstų. Išdavė po skylėtą medvilninį plonučiuką puloveriuką, mėlynruožį katorgininkų švarkutį ir tokias pat kelnes, medvilnines su mediena, nudriskusias ir purvinas. Davė tokios pat medžiagos dryžuotą purviną blyną, panašų i beretę, kuris laikosi tik ant paties viršugalvio. Tai – ir visas apsivilkimas kovo mėnesiui, kada dar buvo visiškai neblogos šalnos. Davė dar du pailgu drobės gabalėliu, kuriuose buvo išmuštas mūsų gautasai eilinis numeris ir raudonas trikampis, – įsakė prisisiūti: vieną – ant krūtinės kairėje pusėje, kitą – ant kelnių kiškos ties šlaunies viduriu.

Šitaip aprengtus nuvarė mus į gyvenamą baraką, – į II bloką.

Šio bloko viršininkas buvo kalinys vokietis Eseris [Esser], kriminalistas, mušeika, lagerin patekęs už įvairias žudynes, – ne vieną žmogžudystę buvo jisai laisvėje įvykdęs. Tai buvo vyriausias antrojo bloko šeimininkas. Jo padėjėjas buvo bloko raštvedys Toni Fabro, padūkęs tirolietis, nešiojęs politinio kalinio ženklą, išsibastęs po įvairius lagerius bene vienuolika metų ir niekam nesisakęs, už ką jis į lagerį pateko.

Gyvenamasai barakas paprastai susidėdavo iš trijų dilių: Tagesraum – buveinė dienos metu. Schlafraum – miegamasai ir prausykla.

Gyvenamajame barake mum tuojau patobulino šukuosenos reikalą: pirtyje mum plaukus mašinėle nuraitė, o čia skustuvu, panašiu į peilį žąsiukam pjauti išskuto per galvos vidurį juostą tokią, trijų centimetrų pločio. Ne tiek nuskuto, kiek nuraižė: visi pasijutome esą su kruvinais viršugalviais. Tuo mūsų katorgininkiška uniforma ir buvo baigtą, kurią vis dėlto apžiūrėjo ir patikrino, nežinia iš kur išlindęs, nusipešęs toksai blauzdikaulis, panašus į žmogų. Jis jau ištisus metus buvo lagery išbindzinėjęs, – sunykęs ir sumenkėjęs, krunkščiąs ir prunkščiąs, perėjęs visokią velniavą, o dabar ėjęs bloke kažkokias viršininkiškas pareigas – buvo kažkoksai bloko raštvedžio padėjėjo padėjėjas.

– Na, apsidrėbusi lietuviška inteligentija, – pasveikino jis mus, – marš į kiemą!

Marš – tai marš, – išsigrūdom į kiemą, suk jį velniai!

Kieme ėmė jis mus iškilmingo katorgininkų maršo mokyti. Kad einant koja būtų į koją ir kad klumpės nuolat šlepsėtų: šlep šlep šlep. Šito maršo aš per dvejus metus taip ir neišmokau kaip reikiant, perdaug sudėtingas mokslas tai buvo mano galvai, nors skardūs antausiai nuolat aiškindavo maršo paslaptis.

Na, nieko, – kitiem mano draugam šis mokslas vyko daug sėkmingiau.

Antras numeris buvo: išmokti padaryti štilštandą, – atsistoti katorgininko iškilmingoj pozoj. Atsistoti ir sustingti, – rankos prie šlaunų priglaustos, alkūnės – kiek atšokusios nuo liemens, kad visa figūra sudarytų dvikojį virdulį.

Va, šitokioj pozoj katorgininkas ir privalo SS vyrų įsakymų klausyti ir iškilmingai marširuoti, kai valdžia mato. Rankas klibinti griežtai draudžiama. Už mostagavimą rankomis maršo metu garantuota mažų mažiausia saldus antausis, o tai – ir pagalys per šoną ar plytgalis į kuprą.

Pagaliau trečias ir paskutinis mūsų mokslo uždavinys buvo išmokti taisyklingų “Mützen ab” ir “Müzen auf”.

Po štilštando komandos eina komanda “Mützen ab”. Reikia tuomet visiem per vieną akimirksnį nutraukti blyną nuo galvos, trinktelėti juo į šlaunį ir tučtuojau sustingti. Čia itin svarbu buvo, kad visų blynai vienu metu trinktelėtų į šlaunį, kad būtų girdėti kaip orkestre tiktai vienas trumputis – šlep, – kad nebūtų šlep šlep šlep. Tai jau ne toks paprastas reikalas.

Praskambėjus komandai “Mützen auf” – visi blynai vienu metu, per vieną akimirksnį, turi atsidurti ant pakaušių. Vis tiek, kaip tas blynas atsiguls tenai, bet tik būtų aukštai.

Besimokydami šios išminties, pirmą kartą gyvenime sužinojome iš to blauzdikaulio lūpų, kokiomis baisiomis nedorybėmis pasižymi lietuvių inteligentija. Kam kam, bet nepraustaburniam piemenim būtų čionai ko pasimokyti.

Išėję šitą mokslą, prisisiuvę numerius ant krūtinių ir šlaunų, apsivilkę dryžais skudurais ir su juostomis sukruvintais viršugalviais, mes jau buvome pilnateisiai lagerio piliečiai katorgininkai.

Iki vakaro nieko mum daugiau nebedarė. Padūkęs tirolietis tiktai Toni Pabro patarė mum suvesti sąžinės apyskaitą, savo dvasioje likviduoti praeitį, inteligento buitį, ir pradėti visiškai naują nežinomą nemanomą bandito gyvenimą.

Balys Sruoga
(1896-1947)
Sujungė užsimezgusias lietuvių lyrikoje intymumo, virpančio nuotaikos piešinio, fragmentiškos kompozicijos ir simbolizacijos linijas, suteikdamas joms nuoseklios meninės programos ir istorinio posūkio prasmę. Jo poetinė kūryba – svarbiausias pomaironinės lietuvių lyrikos formavimosi veiksnys ir ryškiausia jos gairė.
1916 m. įstojęs į Maskvos universitetą studijuoti literatūros, Sruoga pasidarė nuolatinis svečias J.Baltrušaičio literatūriniame salone, kur rinkdavosi garsiausios simbolistinio meno žvaigždės – Viač.Ivanovas, A.Bielyj, K.Balmontas, V.Briusovas. Dar neseniai pajuokęs „modernizmą, simbolizmą, jėrundizmą”, dabar pradedantis poetas ir kritikas apsisprendė žengti modernaus meno keliu ir pratęsti J.Herbačiausko atakas prieš klasikinio meno standartus („Tolyn nuo Maironio!”). Jis dėvėjo ir elgėsi ekstravagantiškai, kaip buvo priimta to meto modernistų -juoda pelerina iki žemės, sandalai ant basų kojų, stambūs gintaro karoliai, garsiai plėšiamos gimtojo kaimo dainos klajojant Suomių įlankos pakrantėmis.
Lyrikos sfera Sruogai – ne gnoseologija, kaip skelbė pereito amžiaus pozityvistai, o spontaniška žmogaus vidinės būsenos ekspresija. Eilėraštis – ūmus sielos judesys, gaivališkas išsiliejimas, giliųjų psichikos galių kalba, nepaliesta racionalaus pažinimo ir nepajungta jokiems moralizacijos uždaviniams. „Aš niekuomet nežinau, ką aš eilėse pasakysiu ir ką aš noriu pasakyti. Visuomet terašau «в полусознании», ir man jau esant vėlei pilnoj sąmonėj ar galima kaltinti už juos”, – rašė jis 1916 m.
Rusų simbolizmo poetinė kalba, sukūrusi savo autonomiją iš dematerializuotos tikrovės vaizdinių ir virtuoziškos melodingumo žaismės, Sruogai buvo fundamentalus atradimas. Savo eilėraščių rinkiniuose Saulė ir smiltys (1920), Dievų takais (1923) jis taip pat stengėsi susikurti tokią uždarą poetinio įstabumo erdvę iš nudaiktintų gamtos elementų, laisvai vartomų šėlstančios vaizduotės, kuri nujaučia nežinomus dydžius už regimumo ribos ir tikisi kažkokio stebuklo. Tačiau charakteringi simbolistinės lyrikos įvaizdžiai – saulė kaip dominuojantis „kertinis žodis” (K.Balmonto sugestija), varpa ir dalgis (J.Baltrušaičio skolinys), mėlyna paukštė, gulbė, žvaigždė, baltas svečias, žibintas, šventovė, vergas – čia nevirsta pastovių reikšmių ženklais. Jie slenka ne į filosofinių kategorijų centrą, kaip M.Gustaičio ir F.Kiršos lyrikoje, o rezonuoja emocinių būsenų kaitą. Sruogos eilėraščiuose tie patys įvaizdžiai atsiveria vis naujais niuansais, kurie varijuojami tarytum muzikiniai akordai siekiant nuolat besikaitaliojančių ir skambančių reikšmių sugestijos.
Poetinio vaizdo, žodžio prasmės ir garso, ritmikos dinamika – Sruogai aukščiausias poezijos įstatymas, atliepiantis XX a. situaciją, kai pasaulyje – nei šiapus, nei anapus – nebeliko sustingusių lyčių. „Sienos siūbuoja, palubės supas, – / Šiandien aš varmas, ryt – kibirkštis”. Poetas jautėsi nešamas ir purtomas šito begalinio kintamumo, kurio tik atskira akimirka yra reali, o visuma nematoma, be pabaigos. „Tik noriu išmokt būt ištikimu akimirksniui”, – rašė jis 1916 m. viename laiškų.
Sruoga atvėrė eilėraštyje tekančias, neužsibaigusias jausmines situacijas, kurios nesidavė aiškiai suvokiamos ir logiškai apibrėžiamos. Jos egzistavo be jokių išorinių įvykių ar buitinės aplinkos rėmų, neturėjo jokios nuoseklesnės raidos, jokių siužetiškumo pėdsakų ir nieko neišspręsdavo. Tai begalinis procesas, be pabaigos ir išvadų, ištrūkęs iš objektyvaus laiko ir istorinės erdvės matavimų. „Mano pily nėra laiko – / Neskaitau aš valandų”, – sakė jis viename eilėraštyje. Tai vidinis monologas, galįs prasidėti nuo bet kurios išgyvenimo akimirkos, pilnas staigių pauzių ir peršokimų, subtilių psichinių niuansų, kuriuos pagauti poetui labiausiai rūpi.
Kartą ėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.
Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas rudeninis.
Gūdžios pušys, margos liepos it sustingusios merdėjo.
Kartą ėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.
Veltui siekė ranka ranką, sielos siela negirdėjo.
Veltai kūrėm sieloj laužą, tąryt saulė netekėjo.
Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas rudeninis.
Lietuvių lyrikoje Sruoga įteisino nepastovią, nuolat besikeičiančią sąmonės tėkmę, iš kurios kilo laki, lengva pustonių, asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjų laikų moderniajai lyrikai.
Spontaniškas šūksnis – pirmapradė Sruogos lyrikos lytis. „Ir vaiskumas debesų! / Ir alsavimas dausų! / Ir myluoju, ir esu”. Tie šūksniai – mažytės išgyvenimo dalelytės – gulasi į melodingais pakartojimais tvinkčiojantį srautą, nepajungtą jokiai loginei progresijai. Tai fragmentiškas šuoliavimas, pagrįstas išgryninto lyrizmo energija ir muzikine stichija, išgaunančia iš kiekvieno skiemens kuo didžiausią skambumą. Improvizacinio komponavimo maniera: tarytum be jokios priežasties pasipila kreipinių, šūktelėjimų, klausimų kaskada; sakinys nutrūksta pusiaukelėje, nieko nepasakęs iki galo; viena asociacija išjudina kitą, ir jos pabyra iš netikėčiausių kampų. Sruoga kūrė verleniško tipo eilėraštį, kuriame vaizdas audžiamas iš nutrūkstančių gijų, o kompozicija remiasi asociacijų žaisme, kur vyrauja neapibrėžtas, mobilus ir moteriškai trapus žodis, lengvai pasiduodantis pojūčio tonui ir besikaitaliojančių ilgų ir trumpų eilučių ritmui.
Vėjas vasaros gailus
Pabučiavo.
Sodas žydi.

Ir ateina tylus gandas
Urvan mano –
Ar esi?

Aš alsuoju. Aš alsuoju.
Broliui mano, vėjui mano
Pasakysiu –
Aš esu!
Sruogos poetinis pasaulis, išaugęs iš kaprizingai šokinėjančių jausmo akimirkų, nuolat keisdavosi, bet tik tam tikrų minties paralelių ir emocinių leitmotyvų ribose. Jis turėjo savo vidinę ašį, apie kurią sukosi tas smulkių jausminių šūksnių chaosas. Tai dviejų stichijų – žmogaus ir gamtos – suliejimas. Gamta jam ne ekranas, kuriame tik atsimuša poetinis išgyvenimas, o vienas pagrindinių šito išgyvenimo veiksnių ir neatskiriamų elementų. Kaip ir kiti simbolistai, Sruoga ieškojo vieningo būties ritmo, plakančio vienodai tiek vėjo gūsyje, tiek žmogaus likime. Jis ieškojo pirmykščių formų, iš kurių kyla visa, kas gyva. Gyvybė, amžina ir neišnykstanti, yra pirmapradės žmogaus ir gamtos jungties pagrindas. Išreikšti šitą galingą, viską aprėpiantį „gyvatos” plazdėjimą, būti begalinio ir amžino gyvybės prado dainiumi – Sruogos troškimas.
Ir aš, iš kalno modamas
Pasauliui šiam dainuojančiam,
Lenkiuos į žemę žydinčią,
Glaudžiuos prie jos garuojančios.
Ir kažkas toly aidija,
Ir kažkas vėju skambina:
Širdis pati kūrenasi,
Daina pati dainuojasi!
Bendraeuropiniam simbolistinio eilėraščio modeliui Sruoga ieškojo lietuviškos „psichologinės formos”. Liaudies dainoje įžvelgė nutrūkstančių kontūrų kompoziciją, įsivyravusią naujųjų laikų mene, ir efemerišką vaizdą, siūbuojantį žmogaus ir gamtos paralelizme. Iš liaudies dainos perėmė švelniai glostantį judesį, teikiantį daiktams minkštumo ir įstabumo, reiškiamą neretai mažybiniais žodeliais. Nusiklausė trapaus gailumo gaidą, išsakančią amžino laukimo, ilgesio, neišsipildymo būsenas, kontrastiškai derindamas jas su veržlia gyvybės – vienintelio būties pagrindo – apoteoze, kurią irgi stengėsi atremti į folklorinį žemės kultą. Smulkiausių sielos virpesių analitika Sruogos eilėraščiuose įgavo kerinčio intymumo, nuspalvinto dainiškais kreipiniais (mylimoji vadinama sesule), o spontaniška lyrinė intonacija – dainiškos melodijos grakštumo ir polėkio. Tai buvo naujos modernizuoto lietuviško lyrizmo normos, kurios trečiojo dešimtmečio poetų kartai – S.Nėriai, K.Borutai, J.Aisčiui, A.Miškiniui, B.Brazdžioniui – tapo išeities tašku.
Ekspresionistinio meno aplinka, kurioje atsidūrė Sruoga 1921 m., atvykęs į Miuncheną tęsti literatūros studijų, atšaldė nuo perdėm gležnos, sensualistinio tono lyrikos, ir jis net supykdavo pavadintas simbolistu. Įžymiųjų profesorių H.Wolfflino, K.Vosslerio, E.Bernekerio paskaitos, garsusis A.Kutscherio teatrinis seminaras nuteikė rimtai atsidėti literatūros mokslo, folkloristikos, teatro istorijos bei kritikos darbams. Nuo 1924 m. rudens pradėjęs skaityti rusų literatūros istorijos kursus Kauno universitete, išleido stambų dviejų tomų veikalą Rūsų literatūros istorija (1931-1933). Įsteigęs teatro seminarą, savotišką diskusijų klubą, brandinusį būsimuosius teatro kritikus ir aktorius, paruošė monografiją Lietuvių teatras Peterburge (1930). Originalų stilistinį pavidalą įgavo jo literatūrinė ir teatrinė kritika, nusėta biržietiškais liaudiškais kalambūrais ir lakiomis metaforomis, pajungusi refleksijai šnekamosios kalbos gaivališkumą ir kaimo aplinkos vaizdinius, pilna kategoriškų sprendimų energijos, net polemizuojanti pati su savimi po skirtingų slapyvardžių kaukėmis. Alsuodama V.Šekspyro, A.Čechovo, A.Bloko veikalų, K.Stanislavskio, M.Reinhardto, A.Tairovo pastatymų įspūdžiais, Sruogos kritika piktu sarkazmu degino tiek provincinius lietuvių meno trafaretus, tiek vergiškus Vakarų modernizmo mėgdžiojimus. Pripažinęs tautinių, socialinių, moralinių vertybių pozityvų vaidmenį literatūros raidoje ir susitaikęs su realizmu, kurio ištobulinta charakterio ir aplinkos determinizmo analizė yra būtina pamoka kiekvienam kūrėjui, jis tuo pačiu metu griežtai neigė tikrovės kopijavimo užduotis. Sruogos meninė prigimtis ir estetinės simpatijos nuolat krypo į romantinio meno polių – vertė Novalio ir H.Heinės lyriką, italų dramaturgo S.Benellio dramą „Apsiautalas”, o Antrojo pasaulinio karo metais, uždarytas hitleriniame Štuthofo konclageryje, net skelbė romantinio meno – grynosios dvasios fenomeno – būtiną atgimimą. Šitą sintezės programą – panaudoti „viską, ko mes išmokome iš realizmo”, bet scenoje vaizduoti „poetizuotą gyvenimą” ir „pripažinti širdyje viską, kas priklauso amžinybei” – pats Sruoga ėmėsi realizuoti dramaturgijoje, kurioje išliko simbolizmo sugestijos (eiliuotoji kalba, aukštųjų būties akimirkų ir kasdienybės purvo ironiškos kaktomušos, poetinės dramos žanras).
Eiliuotose istorinėse kronikose – Milžino paunksmė (1932), Baisioji naktis (1935), Kazimieras Sapiega (parašyta 1938-1941), Apyaušrio dalia (parašyta 1941) – vaizduojami autentiški Lietuvos istoriniai įvykiai ir autentiški politiniai veikėjai. Istorijos šaltiniais grindžiami pagrindiniai konfliktai, aplinkos, papročių ir elgsenos koloritas, žinojimo ribos, kuriose gyvena to ar kito laikotarpio žmonės. Dramoje „Milžino paunksmė” lenkų magnatai ir vyskupai priešinasi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnacijai, ir jų kalbose pakartojama XV a. metraštininkų užfiksuota argumentacija – Lietuva atskils nuo Lenkijos. Dramoje „Kazimieras Sapiega” piešiami anarchiški Lietuvos-Lenkijos seimai, karalių rinkimai, diriguojami svetimų kraštų aukso, didikų kariuomenių tarpusavio karai, taip pat aprašyti XVII-XVIII a. memuaruose kaip unijinės valstybės žlugimo ženklai. „Istorinio turinio literatūros veikalo vaizduojamos aplinkybės – pirmoji premisa – turi atitikti istorinę tikrenybę”, – tvirtino dramaturgas.
Tačiau Sruoga visai nesiruošė iliustruoti tautos istorijos ar kurti suidealintų nacionalinių herojų galerijos, kaip buvo įprasta tautinio atgimimo laikotarpiu. Istorijos medžiagą jam pirmiausia rūpėjo paversti ekspresyvios kaitos, ironiškų pervartų, šokinėjančios ritmikos teatriniu reginiu, atliepiančiu V.Šekspyro eiliuotų istorinių kronikų poetiką, taip pat „Vilkolakio” spektaklių 1920-1925 m. improvizacinę manierą, jam itin artimą. Istorija įsiveržia į sceną kaip besikertančių aistrų, stambių ir smulkių intrigų, netilsiančių rietenų sūkurys, skaidomas į kontrastus, kurie ir formuoja dramatinę kūrinio dinamiką. Paveikslas prasideda karališkojo etiketo ceremoningais kreipiniais, o baigiasi išsiplūdimu ar net peštynėmis. Toje pačioje scenoje didybė kryžiuojasi su menkyste, o po karališkais apdarais atsidengia kasdieniškas žmogus – pavargęs, nusivylęs, bevalis. Beveik kiekvienoje dramoje budi skeptiko ir pajodžargos ironija, besityčiojanti iš nustatytų vertybių, devalvuojanti karališkąjį „maestoso” į farso situacijas (Jogaila, Lenkijos karalius, tebeguli lovoje, kai į jo miegamąjį įsibrauna pusgirtis vokiečių imperatorius Sigismundas su klegančių mergų šokėjų būriu). Aukštojo ir žemojo gyvenimo klodų opozicijoje, paveldėtoje iš klasikinės dramaturgijos, stačiokiška liaudies kalbos frazeologija bei kaimo aplinkos vaizdiniai – lietuviškos tradicijos elementai – įeina kaip aktyvioji, puolančioji, maksimalaus raiškumo jėga („Ar nesakiau: išpurtusi didybė? / Lyg rudenio varlė prieš šalną pučias”).
Istorijos realijų srautas, sukuriantis tam tikro laikotarpio emocinę atmosferą, Sruogos dramose nesusiklosto į vientisą deterministiškai motyvuotą vyksmą ir netampa vidiniu kūrinio branduoliu. Tai daugiau atramos taškai ir vaizdo materija tradicinei romantinės dramaturgijos problematikai. Nacionalinė savimonė ir pareigos tautai etika čia vėl iškyla kaip aukščiausios žmogiškos vertybės. Jogaila jaučia „baisingą skolą” Lietuvai, „tėvynei mano brangiai”, pririšęs ją prie Lenkijos karūnos. Tautinės valstybės likimas vėl tampa probleminių svarstymų ir skaudžių išgyvenimų viršūne. Tik dabar ji nuspalvinta ne viltimi, o žlugimo nuojauta, kurią žadino atslenkanti Antrojo pasaulinio karo banga. „Verk, tėviškėle, verk, Lietuva, – / Jau nusileido saulė tava!” – gieda minia per Vytauto, paskutinio savarankiško Lietuvos valdovo, šermenis. „Išalkus giltinė dantim kalena. / Kaip motinėlė miršta Lietuva”, – kalba Kazimieras Sapiega, priveiktas siaučiančios anarchijos. Pralaimėjimo savijauta tokia stipri, kad nepalieka personažams jokių ateities projektų ir jokio ryžto ką nors veikti. Ji persmelkia charakterį kaip paralyžiuojanti nelemtis: kas bus – tebūnie. Ne desperatiški mostai, o šitas tykus graudumas Sruogai atrodė pati lietuviškiausia tragizmo išraiška, atliepianti liaudies dainas, rezignacinius A.Vienažindžio ir J.Baltrušaičio lyrikos motyvus. Gailumo intonacija, jau išplėtota eilėraščiuose, efektingai suplazda draminiuose monologuose, paklusdama individualių išgyvenimų virpesiams, kartu teikdama Sruogos dramaturgijai nepakartojamos atsidūsėjimų graudesio ir gedulingo taurumo tonacijos.
Sruogos dramose istorija praeina tarytum šalia žmogaus, nepaisydama jo norų ir valios, palikdama jam teisę vien stebėti ir apmąstyti. „Milžino paunksmės” ir „Kazimiero Sapiegos” herojai įstatyti į globalinio pralaimėjimo situacijas, kurių jie negali pakeisti. Vienoje dramoje – Lietuvos valstybės saulėlydis, kitoje – jos agonija. Tautinė valstybė ritasi į savo kapą, ir nežinia, kada ji prisikels. Pralaimėjimo nuojauta prasismelkia į pačią charakterio esmę, nepalikdama jėgų aktyviam veiksmui, kuris bandytų sulaikyti virstančią sieną. Rudeniška melancholija, vienišo žmogaus nuovargiu ir bejėgiškumu dvelkia Jogailos monologai („Visi mes esame svečiai pasauly. / Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš”). Kazimiero Sapiegos išpažintis minios akivaizdoje alsuoja tokia pat vienatve, nusivylimu, neviltimi („Aš – elgeta benamis. Be tėvynės – / Kaip varpa, pamesta ant viešo kelio”). Rezignacija yra tikroji šių personažų savijauta. Sruogos dramose prabyla ilgų priespaudos amžių išugdyta nuovoka: pralaimėjimas buvo ir bus esminė tautos patirtis; mes niekada neturėjome stabilios istorinės būties, nuolat svyravome ties žlugimo riba, kuri yra pagrindinė mūsų istorijos linija. Gailus trapumas, susitvenkęs liaudies dainose, perkeliamas į istorines asmenybes kaip tautinio pasaulėvaizdžio savastis. O kartu šiose dramose atsispindi griūvančios valstybės didybė ir jos būtinumas. Tautinių vertybių apoteozė ir graudi rezignacija sudaro kontrastingą bangavimą, būtiną dramos struktūrai, ir lemia jos patetinius finalus.
Sruogos dramų herojai, jausdami, kad istorija nėra pavaldi jų pastangoms ir troškimams, nuolat atsitraukia iš istorinės situacijos, nuklotos „storais durnaropių sluoksniais”, kad pažvelgtų į save. Savo esmės suvokimas – kiekvieno veikėjo egzistencijos kulminacija, ištrykštanti savaime, be aiškesnių fabulos ar aplinkos postūmių. Nepastovios nacionalinės istorijos rėmuose individuali žmogaus esmė – vienintelė universalija, pripažįstama ir poetizuojama dramaturgo. Pačios gražiausios žmogaus savybės – laisvės ir laimės troškimas, ilgesys, liūdėjimas, būties trapumo nuojauta – yra suvereni jo prigimties dalis, kurios negali nei sunaikinti, nei paaiškinti istorinės aplinkybės. „Žmoguje yra dalykų, / Kurių giliausias protas neaprėpia. / Yra dalykų nuostabių, kurių su proto masteliu neišmatuosi!” – sakoma „Pavasario giesmėje”, parašytoje 1945 m. Štuthofo konclageryje. Sielvartingos kontempliacijos – kas aš esu ir kam gyvenu – čia trykšta poetiniais monologais, kurie kontrastiškai kryžiuojasi, bet anaiptol nemotyvuoja vienas kito. Tai lyg atskiros muzikinio kūrimo partijos, kontrapunktiškai siejamos leitmotyvo variacijų, tonų žaismės, stiprėjančių artėjančio sudužimo akordų. Jausmo beribiškumas, prieštaringos žmogaus esmės regėjimas, santykis su universaliais dydžiais reiškiamas ne intelektualinėmis sąvokomis ar kultūrinėmis asociacijomis, o gamtos paralelėmis, įprastomis eilėraštyje. „Mana būtis trapi it vyšnios žiedas. / Papūs vėjelis koks – ir dingus aš. / Kažin kokiuos verpetuos nubyrės / Balti lapeliai – ir būtis mana”. Visame kūrinyje vyrauja lyrinė intonacija, kuri moduliuoja kompozicijos jungtis į švelnius perėjimus. Melodingus dialogus natūraliai pakeičia rimuotos dainos, kurios pasigirsta lemtingiausiose veiksmo situacijose. „Pavasario giesmė”, kaip ir kiti Sruogos draminiai kūriniai, išlaiko sunkiai nusakomą muzikalumo konstrukciją, itin reikšmingą poetinei dramai, kuri, pasak T.S.Elioto, turi būti rašoma beveik kaip muzikos kūrinys.
Sruoga suvokė poetinę dramą kaip tautos istorinio buvimo ir žmogaus išgyvenimų grožio teigimą, kupiną lyrinio graudesio ir romantinio pakilumo. Jis sukūrė šitam dramos tipui reikalingą vidinės kontempliacijos, dvasinio polėkio, emocinės ekspresijos kalbą, plasnojančią aukštyn „mėlynais sparnais”. Tai ilgam tapo lietuvių poetinės dramos kanonu (J.Grušo ir Just.Marcinkevičiaus istorinės dramos).
Jungdamas savo prigimtyje poetinį polėkį ir sarkastišką pašaipą, Sruoga davė pradžią ironiškų degradavimų tradicijai, parašydamas atsiminimų knygą Dievų miškas apie Štuthofo konclagerį, kuriame buvo uždarytas 1943 m. Tai pirmasis lietuvių literatūros kūrinys, atsivėręs per ironiškų kalambūrų, sarkastiškų aforizmų, šmaikščiai stilizuotų keiksmažodžių manierą XX a. mirties fenomenui – totalinei ištisų tautų ir ištisų klasių mirčiai. Individualus likimas ir individuali savimonė čia tik smėlio grūdeliai, genami be skaičiaus nebūtin ir jau nieko nereiškiantys. Koncentracijos lageryje – masių naikinimo fabrike – mirtis netenka „kilnaus tragizmo elemento”, mistinės paslapties, gedulingos ceremonijos – ji darosi įprasta „šiokiadienė šiukšlė”, kuri jau nieko nejaudina ir negąsdina. „Šiandien tu griuvai, aš griūsiu rytoj – koks skirtumas?” Iš nuvaryto klipatos jau išmuštas troškimas gyventi ir priešintis mirčiai. „Giltinės malūne” nėra pasirinkimo – būti ar nebūti; mirtis čia privaloma; mirtis čia ne procesas, o pabaiga, paliekanti tik beveidžius lavonus, iš kurių nebepakyla siela. Surūdijusiomis replėmis iš mirusiojo burnos išplėšiami auksiniai dantys, „numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke”, paskui sumeta į vežimą „kaip pas mėsininką paskerstus paršus”, o lavonus degina krematoriume ir duobėse, kur tenka juos „su šakėmis vartalioti it kotletai kokie, kad jie geriau keptų”.
Lagerinė mirtis – masinė, prievartinė – Sruogos suvokiama kaip pasaulio degradacijos aktas, paneigiantis visas vertybes. Ji yra anapus natūralių žmogiškų santykių ir natūralių jausmų srities. Ji nesiduoda išmatuojama gailesčio ir užuojautos emocijomis. Ji nesišaukia net protesto, nes nežinia kam adresuoti tokį protestą: totalitarizmo nusiaubtoje žemėje nebėra jokių aukštesnių teisingumo institucijų, o dangus žiūri abejingai į muilo gamybą iš žmogienos. Tad lieka tik aiži ironija, besityčiojanti iš degraduoto žmogaus ir degraduotos mirties, iš sužvėrėjusio budelio ir bejėgės aukos, kuri neturi gailėtis savęs, iš aukštų idealų patetikos, kuri priklauso humanistinės Europos „sudegusiam teatrui”, pagaliau iš pasakotojo situacijos, kuri kaitaliojasi ir trupa, nebandydama pereiti į vientisą istorijų seką ir memuaristinį toną. Ironija neleidžia prasimušti sentimentalumo gaidai ir desakralizuoja mirtį, kuri netenka įprasto lietuviško lyrizmo. Drastiškas vaizdo nuogumas be jokios guodžiančios lyrikos ir tragiškoji nužmogėjimo dimensija, paslėpta ironizuojančioje intonacijoje, suformavo groteskinę stilistiką, gana neįprastą lietuvių literatūroje. „Dievų miškas” – savotiška tragikomedija proza, atskleidžianti iš vidaus nužmoginimo procesą, kurį vykdė totalitarizmo sistemos. Šiuo atžvilgiu „Dievų miškas”, išverstas į rusų, lenkų, estų, latvių, bulgarų, čekų, ispanų kalbas, yra vienas originaliausių veikalų gausioje Europos memuaristikoje apie konclagerius.

________________________________________

Leave a Comment