Bronius Radzevičius

4243 0

Bronius Radzevičius – didžiulio talento, bet tragiškos lemties rašytojas, jaunas nutraukęs savo gyvenimą. Jis paliko dviejų dalių romaną “Priešaušrio vieškeliai”, kurio tik pirmoji dalis išėjo jam gyvam esant (1979). Po mirties pasirodė J. Apučio parengta antroji romano dalis ir apsakymų rinkinys “Link Debesijos”(1984). 1994 m. išleista dar viena knyga – “Žolė po šerkšnu”(apysaka, novelės).

Rašytojo vaikystė prabėgo Utenos rajono Vyžuonų kaime. Ten jis ir palaidotas. Beveik neprisiminė anksti mirusios motinos. Tėvo neteko turėdamas 18m. Likęs našlaitis dvejus metus gyveno internate. 1960m. baigė vidurinę mokyklą. Dėėl sunkios materialinės padėties gausioje pamotės šeimoje B. Radzevičius kurį laiką dirbo gamyklose, įsigijo tekintojo specialybę. Tačiau troško aukštojo mokslo. Įstojo į Universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Draugai prisimena, jog visą laisvą laiką sėdėdavo skaityklose apsivertęs knygomis. Jis skaitė filosofijos , psichologijos, estetikos, literatūros mokslo ir grožinės kūrybos veikalus lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis. Domėjosi B. Paskalio (Pascal), M. Montenio (de Montaigne), Z. Froido (Freud), A. Camiu, M. Prusto, V. Folknerio, H. Hesės (Hesse), F. Dostojevskio veikalais. Tačiau , anot Apučio, “studijuojama ne toodėl, kad būtų galima išsirašyti kokią citatą, o todėl, kad ieškoma atsakymo, patvirtinimo ar peneigimo. Originalios išvados, apibenrinimai jau susiklostę B. Radzevičiaus sąmonėje, susiklostę lietuviškai”. Labai anksti pajustas poreikis mąstyti savarankiškai, ieškoti visa ko prasmės ir ryšių.

Baigęs universitetą, metus mokytojavo, vė

ėliau dirbo redaktoriumi. Tačiau darbas įstaigose jam buvo tik varginanti našta, pragyvenimo būtinybė, atimanti kūrybos laiką.

Į kūrybą B. Radzevičius žiūrėjo su didžiule atsakomybe. Menas jo suvokiamas kaip niekuo nepakeičiama visuotinė vertybė, be kurios žmonija negalėtų dvasiškai egzistuoti. O kūrėjas – tai ypatingas žmogus, pašauktas aukštesnei paskirčiai, kūrybai atiduodąs visą save iki paskutinio kraujo lašo.

Kaip teigia tos pat kartos rašytojas Petras Dirgėla, B. Radzevičius “ruošiesi kūribiniam darbui stengdamasis priartėti ne tik prei savo, bet ir apskritai prie žmogaus galimybių ribos (žmogaus idealai jam buvo praeities mąstytojai ir kūrėjai, darbštumo titanai)”. Jis rašė savo širdies, savo gyvenimo kaina. B. Radzevičiaus proza ypač atvira, nuoširdi ir neliteratūriška. Ji primena išpažintį, dienoraštį, atsiminimus. Bet svarbiausia – ji analitiška, klausianti ir įsiklausanti, nes autorius nori suprasti, kam ir koodėl kas nors yra.

Rašytojas turėjo nepaprastai gerą atmintį ir buvo pastabus. Daugybę gyvos medžiagos ir ispūdžių atsinešė iš gimtosios Aukštaitijos. Pats yra prisipažinęs:

Dar nuo paauglystės metų atidžiai tyrinėjau ir stebėjau visą, ką mačiau , stebėjau blausiai nujausdamas, kad tai yra unikalu ir galbūt kada nors pravers, o jeigu ir nepraverstų, vis vien negaliu užmiršti to ežero, medžio, veido, žmogaus, tos laimės ar kančios akimirkos. Esu prieraišus, ir man visuomet gaila skirtis su pamėgtais žmonėmis, daiktais, vietomis. Jaučiu norą kuo il
lgiau išsaugoti ką nors, kas man patiko, sukėlė stiprius išgyvenimus, ka dir peizažas – kitasjį nusifotograguoja, na o aš tarytum pasižadu: palauk, man pernelyg brangu, ką čia patyriau, čia, prie šito ežero, kai vėjas rito bangas ir plėšė nuo medžių lapus, o murzinas vaikas, smagiai švilpiniuodamas ir mosikuodamas vytine, ėjo dulkėtu keliuku.

Atkreipkime dėmesį, kaip toliau samprotaudamas rašytojas pereina prie gilesnių kūrybos psichologijos klodų:

Panašių jausmų pagautas dailininkas, matyt, ima teptuką, nori drobėje įkūnuti spalvą, formą, materiją, kuri prikausto taip, lug kas gyva joje slypėtų, ką jaučia kaip kažką amžina ir laikina, kas čia pat jo akyse keičiasi, dingsta. Žinoma, jis neretai pralaimi, nieko doro jam neišeina, nors kartais kažkokia jėga tarsi pakylėja virš savęs,virš to mirksnio, plūsteli širdin išganingas jausmas, kad dar bus. nesibaigs su tavimi ir tie debesys, ir ta ražiena, ir bango puls į krantą kaip puolusios, ir kažkaip stovės prie jų, jausdamas it koks tolima spakeleivis,tapatindamas save su kitu panašiu. Kas tai, jeigune kiekviename slypintis amžinumo troškimas, kurį bent iš dalies gali patenkinti dvelktelėjęs grožis, gėris, tiesa, kas galbūt yra to paties prado atsišakojimai.

Jautriai kalbėjęs apie paprastus, gražius gyvenimo dalykus, rašytojas nuo tikrovės nejučia pereina į kitą lygmenį – smelkiasi į kūrybos paslaptį. Menininkas lyg ir mėgdžioja tai, ką mato, žino, pr

risimena. Tačiau siekdamas pakartoti realybę, jos formas ir spalvas, jis trokšta nepalyginamai daugiau – sustabdyti laiką, prisiliesti prie amžinybės, patirti jos dvelksmą.

B. Radzevičius priklauso pirmajai kartai, gimusiai kartu su tragiška istorine Lietuvos lemtimi 1940-aisiais ir užaugusiai vadinamojo socializmo sąlygomis. Žiaurumas, nužmogėjimas, absurdiškai ardomas tradicinės gyvenimo formos; pasiklydęs, susvetimėjęs, stumdomas kaip bedvasis daiktas valstietis, jo darbo beprasmybė, praraja tarp žodžių ir jais įvardytos realybės, – tokie pirmieji, stipriausi įspūdžiai smelkėsi į bundančią vaiko sąmonę. Atstumo našlaičio jausmas, gerumo alkis, skaudi vienatvė kūrė uždarą chrakretį, linkusį į savianalizę.

Politinio, kultūrinio, dvasinio, stingulio metas, pražūtingai veikęs visos visuomenės gyvenimą, ypač skaudžiai slėgė kūribynę inteligentiją. B. Radzevičių labiausiai žeidė, jaudino žmogaus nuvertinimas, nepasitikėjimas juo, neobjektyvūs, savavališki, vadinamieji kalsiniai kultūros ir moralės kriterijai. Rašytojas sąmoningai ugdė savyje laisvą, nepriklausomą asmenybę. Kūrybos paskirtį jis suvokia kaip labia humanistinę. “Ji leidžia žmogui pajusti savo pašaukimą bei vertę, telkia žmones į vieną.” Viename interviu B Radzevičius rašė: “Kitados L. Tolstojų sukrėtė vaizdas, kurio jis negalėjo pamiršti visą gyvenimą: maža mergaitė su ašaromis kelianti girtą, prie šiukšlių dėžės gulinčią motiną. Jis vis kartodavo, kad kurti jį verčia noras nušluostyti ašaras. Ar dažno iš mūsų eilutėse plazda toks gilus žmogiškumas?” Paties B. Radzevičiaus kūryba leidžia atsakyti: taip. Svarbiausia jo gyvenimo užduotimi tapo ginti žmogų, jo įgimta te
eisę į laimę.

Pasirodžius “Priešaušrio vieškeliams”, pokalbyje su laikraščio korespondentu autrorius pasakė: “Savo pirmąjį romaną rašiau iš meilės. Iš meilės, skausmingai pulsuojančios kiekviename nerve. Rašydamas įsitikinau – tik meilė gali padaryti žmogų laimingą. Todėl aš ne kartą Kristupo lūpomis kartoju: žmogų svarbiausia ne teisti, o reikia pačiam pabandyti atsidurti jo kailyje”. Tais paprastais žodžiais išsakyta didelė ir menininkui labia svarbi tiesa.

Įžymi latvių kultūrologė Z. Maurinia, apibūdindamameno humaniškumą, rašė: “Meilė kuria naują pasaulį. Ji yra kiekvieno meno piminė forma ir kriterijus. Neapkenčiant ir niekinant nėra atsiradęs joks nemirtingas kūrinys. Visas didis menas, pradedant egiptiečių hieroglifais ir baigiant Gustavo Malerio “Mirusiųjų dainomis”, yra žmogiško supratimo, artumo ieškojimas. Genijus yra būtinybė, kuris tarp vertų pagailos pamato labiausiai vertą pagailos ir paskolina jam savo balsą, randa kelią į juodžiausią nusikaltėlį”.

Nužmogintoje, paradiškoje, bedvasėje sąstingio metų visuomenėje B. Radzevičius su savo skausmo klyksmu nebuvo nei pripažintas, nei populiarus.

Gindamas asmenybės dvasios autonomiją, kūrėjo laisvę, rašytojas gyveno tylų, uždarą gyvenimą. Petras Dirgėla prisimena: “Bronius rašė slapta, tyliai, niekieno nepadedamas, nė geru žodžiu nepalaikomas, kai kurių literatų net iš aukšto – kaip nekuriantis, nesugebantis sėkmingai kurti – nužvelgiamas. Tai truko ne metus, ne dvejus. Tai truko dešimtį metų. Dešimt metų pragariško darbo, nuolatinio fizinio ir dvasinio įtempimo, nuovargio. Trūko gyvybės styga. Tragiška šviesa vieną ankstyvą rytmetį nutvieskė Žvėryno panerius.”

Romane “Priešaušrio vieškeliai” autoriaus pasakojimas plėtojasi pereidamas keletą skirtingų, bet neperskiriamų medžiagos klodų. Pirmiausia pakliūvame į pokario kaimą. “Seniau šis kaimas vadinosi Užpelkiai.” Tai pirmasis romano sakinys. Jis labia iškalbingas. Jeigu yra “seniau”, tai yra ir “dabar”. Vadinasi, senojo kaimo nebeliko. Per jį perėjo laikas (pirmajame tome tai maždaug 1945-1965 m. laikotarpis). Atpažįstamos kruvinų grumtynių žymės Užpelkiuose, pasakojama apie ryškiausius kaimo ir miestelio žmonių likimus, griūvančią žemdirbio gyvenimo sanklodą, kolūkių kūrimą.

Antroji tematinė romano gija, nuo pirmųjų puslapių įausta į viso kaimo gyvenimo drobę, o toliau vis ryškesnėmis spalvomis gyvinama, – tai Daukinčių giminės kronika. Iš senosios Daukintienės kamieno išskleidžia jos sūnų – Konstanto, Kazimiero ir Kristupobei dukters Teklės (antroji – mieste) šakos. Jos dar aplipusios šakelėmis – Daukintienės anūkais. Nauji laikai laikai suardo buvusį vientisą kaimo bendruomenės gyvenimą. Ilgiau išsilaiko giminės ryšiai. Visų Daukinčių gyvenimai matomi nuo kalvos. Jie kasdien lankosi vienas kito pirkioje, jų laikas bendras. Nors dažnai ginčijasi, nesutaria, nors atrodo labia skirtingi, bet iš tikrųjų yra savi, neperskiriami, susieti genais lyg nematoma grandine. Dažna būrimosi vieta – Kristupo troba. Štai jis guli dar nepakilęs po sunkios ligos:

Atšlepsi senoji Daukintienė. Žiūri į jį, tarsi juos sietų koks slaptas, jiems težinomas sandėris. Šnekasi su ja be žodžių, rodo akimis fotografiją.<.>

Priemenėje garsiai nusikvatoja Konstantienė, su karštu pyragu įeina Vizgirdienė ir smalsiai dirsteli broliui į veidą. Kristupienė ima stumdyti kėdes – kviečia prie stalo.

Ten sėdi Kazimiera ir pasakoja, kad Šimonių girioje buvęs didelis susišaudymas, daug esą sužeistų ir užmuštų.

Mėgsta jie sėdėti susispietę lempos šviesoje, stebėti vieni kitų veidus, ieškoti juose bendrų giminės bruožų. “Ir gal kada atsitiktinai kritęs šviesos ruoželis išplės juos iš tamsos, susėdusius prie vakarienės stalo, kaip išplėšia dabar, ir kažkas gal apsidžiaugs tais panašumais, kaip džiaugiasi dabar Konstantas, aptikęs savo bruožų brolvaikio Juzuko veide.”

Giminės tema tik neatidžiam skaitytojui gali pasirodyti plėtojama buitiškai,kaip savarankiška epinė romano linija. Iš tikrųjų įtraukta į pagrindinę romano temą – vieno giminės atstovo Juozo Daukinčio dvasinio brendimo istoriją. Maždaug nuo pusės romano ši tem avis labiau gryninama. Juzukas, besisukinėjantis tarp savo giminių, virsta Juozu. Jis vis dažniau paliekamas vienas gamtoje, su draugais ir mokytojais mokykloje. Daugiausia bendrauja , ginčijasi su Albinu Maldoniu.

Tikroji kaimo giminės temų prasmė išaiškėja tik antrojoje romano dalyje. Tačiau ir šioje jau galime ją nujausti. Gimtinė, jos žmonės gamta sukūrė Juozą Daukintį, davė jam egzistencinius pagrindus. Viskas jo pasaulėjautoje iš ten, kur “su medžiais, akmenimis ūkio padargais, gyvulėliais, trobesiais <.> susigyvenama kaip su artimųjų buvimu, kaip su veidais, kurie šmėsčioja šaukti ir nešaukti”. Tai uždaras, aiškus, savas pasaulis, į kurį Juozas Daukintis augte įaugęs. Suprasti tą pasaulį, vadinasi – suprasti herojaus pradžių pradžią, esmių esmę. Užtat rašytojui taip svarbu neskubant į tą tylų gyvenimą įsižiūrėti, įsiklausyti, perteikti jo dvasią, nuotaikas:

Užtruksime čia ilgai. Reikės Į kiekvieną daiktą ir veidą atidžiai įsižiūrėti, kitaip mes nieko čia nepamatysime, nesuprasime.

Socialinio gyvenimo pervartos (politinė kova, trėmimai, kolūkiai), sukrėtusios kaimą ir jo žmogų, lemtingai atsiliepė ir pagrindinio herojaus charakterio raidai, jo dvasinei patirčiai.

Pirmasis pragaro ratas. Beveik kiekvienas lietuvių rašytojas, kurio biografija bent kiek susiliečia su pokario laikotarpiu, yra bandęs perteikti kraupią tų metų politinio ir socialinio gyvenimo atmosferą. M. Sluckis, J. Avyžius, V. Petkevičius, A. Pocius, J. Mikelinskas, V. Bubnys parodė kaip labia sunku, tragišką pirmiausia mūsų kaimo žmogui, atsidūrusiam tarp dveijų ugnių. Kita vertus, šie autoriai rašė partinio vadovavimo literatūrai metais, todėl jų kūriniuose yra likę idėjinio tendencingumo ir vienpusiškų tiesų (miškiniai blogi, “liaudies gynėjai” geri).

B. Radzevičius nesprendžia nei politinių, nei klausinių problemų, nekelia istorinio kaltų – neklatų, teisių – neteisių klausimo. Nagalėdamas atvirai išreikšti savo požiūrio Į Lietuvos likimą, rašytojas renkasi lyg ir bašališką poziciją. Tiek vienos, tiek kitos politinės grupės atstovus jis vertina tais pačiais moralės, žmoniškumo kriterijais. Nepriimtinas nei žiaurus, nužmogėjęs Mykolas Mildžius, nei neapykantos “buržuaziniam nacionalizmui” dusinamas Tautginas Maištas.

Antra opozicinė pora – Bernardas ir Ambraziejus. Bernardas Bendorius – geraširdis žmogus. Jis sąžiningai gina sistemą, kuria tiki. Išpažindamas klasių kovos dėsnius ir juos taikydamas savo kaime, Bernardukas siekie maksimaluas

Teisingumo, žmoniškumo. Tuo jis pelno žmonių pagarbą. Tačiau rašytojas parodo, kad tarnaujant ydingai sistemai labia sunku išsaugoti žmogiškumą. Bernardas “prieš daug ką protestavo, kiek įstengdamas darė visa, kad tokių kraštutinumų būtų išvengta”.

Ambraziejaus padėtis priešinga. Jis – lyg medžiojamas užuitas žvėris, kuris netrukus paklius į spąstus. Šis mįslingas žmogus turi slaptą miško užduotį – sekti kaimo gyvenimą, žmonių nuotaikas. Netikėtai atsiradęs kaime jis netikėtai dingsta. Vėliau Ambraziejų randa pasikorusį. Rašytojas taip ir neatskleidžia jo individualaus likimo paslapties. Jam, svarbu pamąstyti apie bendresnius dalykus. Ambraziejus paveikslu išreikšta inteligento tragedija, atstumto, sunaikinti pasmerkto žmogaus situacija. Išsilavinęs, anktesnėje visuomenėje kažkuo buvęs, kažką reiškęs, turėjęs savo nedviprasmišką vietą, dabar jis niekas. Viskas jame sujaukta, sumaitota, jis paliegęs dvasia ir kūnu. Jam likusi tik galimybė ironizuoti save ir kešyti beprotiškam pasauliui. Radzevičiaus gerai pajaustas tragiškas tautos suskilimas į vilkus ir medžiotojus.

Autoriaus poziciją išreiškia Mykolo Mildžiaus brolis poetas Vygandas Mildžius. Tai rašytojo antrininkas. Negalėdamas atvirai išsakyti savo požiūrio į socializmą, autorius apibūdina jį kartu su fašizmu, teigdamas, jog ir rasinės, ir klasinės teorijos paneigia žmogų, jo individualybę ir savaiminį vertingumą:

Žinau: mes ne išvada, ne produktas, nieko mumyse nėra užbaigta, nieko, ka galėtume konstatuoti kaip rezultatą, patiesti po kažkieno kojomis kaip pamoką. Ak tie reziumuotojai! Išvadų mėgėjų cechai! Juose sustingdomas gyvasties plazdėjimas. Šitaip išvedama bendroji, argumentuota lygtis, kurios – nebe žmogaus, o jos! – diktatui turime visi paklusti. Niekas nė klausti nedrįsta, kam reikia tos bendrosios lygties, kodėl taip desperatiškai jos tironijoje blaškosi vieni, kodėl tokie ramūs ir patenkinti kiti.

Toliau Vygandas pranašingai pastebi, jog gyvą žmogų pakeitę etikete (draugas, priešas), prieisime jau pokario metais. Žūtbūtinė, žiauri kova pažadina tamsiąsias žmogaus prigimties jėgas, neša sumaištį, nepasitikėjimą, skaldo tautą, ardo ilgaamžę natūralią tvarką, pamina moralę, žmoniškumą.

Vygandas Mildžius nusižudo. Blogio viešpatijoje siekdamas gėrio jis „pateko į skaudžią, neįveikiamą aklavietę“. Jį kaltino dialektikos nežinojimu, o jis teigė savo credo – „Čia ne dialektika, o žmogus“. Vygando likimas – lyg pirmasis pragaro ratas, užuomina į tai, ką teks išgyventi pagrindiniam romano herojui jau visapusiškai išplėtotame būties rate. Antrasis ratas – tėvo mirtis, trečiasis – draugo, ketvirtasis – brolio ir pagaliau – Juozo.Vygando išėjimo motyvacija labai artima paties rašytojo Ir Juozo Daukinčio išėjimui priešaušrio vieškeliais. Mirčių grandinę autorius vertino kaip neišvengiamybės ženklą, išankstinį pasmerktumą.

Giminės suirimas. Nuo antrojo skyriaus („Aidas“) vis rečiau besusiduriame su „didžiuoju laiku“, su istoriniu įvykių atšvaitais kaimo žmonių gyvenime. Nusistovi suirutė lyg naujo gyvenimo norma (vykusių kovų padarinys, aidas). Daukinčių giminės valstiečių paveiksluose rašytojui svarbu ir genetinis „dažas“, ir laiko žymės. Tačiau apdovanodamas savo kaimiečius „amžinaisiais“ ir „laikinaisiais“ bruožais, rašytojas nekelia sau gryno epiko užduočių. Jis neplėtoja individualizuotą charakterių, o kuria lyg ir bendrą, sudėtinį, daugiabalsį ir daugiabriaunį lietuvio – žemės vaiko paveikslą. Autroriui svarbu apmąstyti, koks tas mūsų valstietis buvo ir kas jam atsitiko.

Išvedęs Vizgirdą į laukus, autorius stebi, kaip jis klausosi pavasario balsų, kaip glosto savo buvusį, o dabar kolūkyje nuvarytą arklį, kaip jo veidą iškreipia skausmas, kai „traktoriukas prašliaužia, nutrindamas visas jo žemės ribas, išversdamas akmenis, krūmokšnius“. Ir atsiveria šiurpi plynuma, kur galės vaikšcioti tik žiemių vėjai. Niekas nebeužstos jo namų nuo atšiauruas pasaulio. „Viską atėmė , o ką davė? Saują pelų! Į svetimus laukus dirbti varo!”

Vizgirda priklauso prie tų, kurie „vieną kelią temato“. Nustumtas nuo šito kelio, ūkininkas nežino, ko nusitverti, kur dėti savo laiką, ko laukti. Dingsta natūralus žemdirbio gyvenimo ritmas. Išvargęs ne nuo darbo, o nuo kankinančių minčių, vakarais jis ilgai negali užmigti. Nerimą slopina skaitymu.Iškalbinga detalė: ištuštėjusio tvarto ėdžiose Vizgirda susikrauna savo biblioteką“ – pageltusias knygas, laikraščius, žurnalus, Maironio eilėraščius. Tačiau raščiai pilni tuščių pažadų. Ne taip lengva įtikinti valstietį („Kažką norima nuslėpti, bet kaipgi nuslėpsi – mato kiekvienas“). Todėl Vizgirda nuolatos piktai su kažkuo diskutuoja: „teisybę rašyk, kam reikia žmogui dumti akis“.

Auga sūnus. „Bet kas bus su jo sūnus? Kokį tikslą turės? Ar jis, tėvas, galėtų jam parodyti kelią?“ Daugybė neissprendžiamų problemų užgriūva valstietį. Ir tampa Vizgirda piktas, nervingas, įtarus, viskuo ir visais nepatenkintas.

Kitokia ūkininko siela atsiveria Konstanto paveiksle. Jis sukaupęs didelę gyvenimo patirtį, išmintingas ir teisingas, mėgsta visus pamokyti ir perspėti (nukrisi, paslysi, karvė įdurs, „zapalianiją gausi“.). Apie tokius kaip Konstantas rašytojas sako: „Talpi ir tvari jų atmintis“. Kaimo žmogaus išmintis paprasta,gal net naivi, bet kaip tik tuo natūralumu graži ir vertinga, igyta lyg vaiko akimis godžiai ir smalsiai stebint gyvenimą. Su meile ir šypsena autorius rašo, kaip „kelia begaliniai nustebusi, atsargų pirštų ir raukia tankius antakius dar nė nežinodamas, ką pasakys, kuo stebėsis ir ar iš viso verta stebėtis tuo,ką jis papasakos“. Didžiausią nuostabą Konstantui kelia laikas, „kuris pralekia bemat, kaip vėjas prašvilpia, visa nusinešdamas“. Užtat jis dėmesingai seka pačių mažiausių laiko pakyčių ženklus („Vorų jau yra, muselės skraido. Aha. taigi. jau skraido“).

Konstantas ne šiaip sau „gamtos mylėtojas“. Rašytojas sureikšmina, sudvasina, net sufilosofina tą mūsų kaimo žmogaus įgimtą „gamtiškuma“. Juk tik gamta gali pasakyti, kada kokį darbą pradėti. Argi nepazįstami mums iš senelių ir prosenelių tokie Konstanto samprotavimai, kurių intonacijas labai taikliai pagavęs rašytojas: „Kiek dabar tos dienos, mėgsta pasamprotautinuėjęs pas kaimynus. Tik pavasario dienos prailgsta, ateis šienapjūtė, darbai, paskui reikės kirsti rugius, vežti, kulti, ir, žiūrėk, jau eini į tvartą su žiburiu. Netruks ir ši žiema praeiti. Kas jau dabar? Vasaris. Saulė sulig kiekviena diena vis aukštėliau, va tiek, per delną, tuoj dienos susilygins, ir jau pavasaris“. Kaip tikras duonos augintojas Konstantas visuomet kažko laukia („Bet labiausiai jis laukia pavasario, kai sėjos metas ateis“).

Rašytojas vaizduoja neįprastą situaciją. Jo analizės abjektas ne tai, kas yra, o tai, ko nebėra, kas gyva tik dvasinėje erdvėje. Ryškindamas kaimo žmogaus pasaulėjautos bruožus, autorius nori pasakyti, kad ūkininku gimstama ir kad jo pasaulį sudaro didžiulis dvasinės ir materialinės kultūros klodas, saugantis žmogų, palaikantis tautos gyvastį. Apie tokius kaip Konstantas B. Radzevičius kalba su begaline meile ir pasigėrėjimu. Jo pasakojime visa nušviesta skaudžios, nostalgiškos prisiminimų šviesos, nes senasis kaimas paneigtas, pasmerktas išnykti. Mechaniškas ir prievartinis valstiečio somodeliavimas „iš naujo“ pagal išsigimėliškas teorijas yra pražūtingas. B. Radzevičius net keletą kartų varijuoja Konstanto rankų detalę: „<.> Konstantas vartalioja plačius, niekam nebereikalingus delnus“.

Labiausiai žūdantį poveikį kolūkio sukūrimas padarė ir gudriam Kazimierui. Jis buvo neturtingas. Iš savo kelių hektarų smėlėtos žemės vos galėjo pragyventi. Visų amatų meistras. Dirbo klumpes, vėlė veltinius, spendė spąstus žvėrims, gaudė žuvį. Atsiradus plačioms galimybėms išeiti už savo skurdžios buities vartų, Kazimieras tampa brigadininku. O čia jau atsiveria dirva intrigoms, nesveikoms ambicijoms, norui pirmauti, valduti, prilįsti prie gėrybių skirstymo, pačiam stverti riebesnį kąsnį. Neatsitiktinai rašytojas mesteli užuominą, jog Kazimieras pasijunta panašus į savo senelį urėdą.

Visi B .Radzevičiaus romane veikiantys valstiečiai yra žmonėsiš ypatingos materijos – senos žemdirbių giminės palikuonys.Jų tėvai ir protėviai gyveno kitaip – nelengvai, bet oriai, su pasitikėjimu ir rimtimi. Jie buvo savo likimo šeimininkai, atsakingi už savo vaikų rytojų. Per keletą metų viskas sugriauta neatpažįstamai, beviltiškai. Žmones apėmęs pasyvumas, jie abejingi susitaiko su savo padėtimi ir prisitaiko prie naujų aplinkybių. Neturėdami perspektyvos ir pasitikėjimo rytdiena, jie elgiasi vienadieniškai, nerūpestingai. Tačiau vakarykštės dienos atmintis dar gyva. Rašytojas dar regi iš jų spinduliuojančią skaidrią dvasios šviesą.

Apie Kristupą jis sako: „Niekas čia taip nebedainuos, kaip kartais dainuodavo Kristupas“.

B. Radzevičiaus mėgstama dvasingumo erdvė – žmogaus sugebėjimas regėti žvaigždėtą dangų. Nuo galaktikos paslapčių ir amžinybės dvelksmo tikrą dvasios sukrėtimą išgyvena Vizgirda, filosofiškai susimąsto Konstantas.

Su Kazimiero užslėptais vidiniais polėkiais susieta vieškelio metafora: „vis žvilgčiodavo į vieškelį, jautė jį, nuolatos klausdavo, kas eina vieškeliu,- visas jo gyvenimas ėjo vieškeliu“.

Rašytojas dažnai pastebi, kaip žmogus, atitrūkęs nuo darbo, stabteli ant kalno, kelio, prie upė ar savo kieme ir įsižiūri į tolumas. Jį supa vis ta pati, iki mažiausio krūmo pažįstama gamta. Bet kokios skirtingos jos keliamos nuotaikos! Didingi, šalti ir nejaukūs savo mažumą pajutusiam žmogui “speigo žvaigždynai”, negyva šviesa tviskantys sniego ir ledo laukai. Laikas tarytum sustojęs. Kitokius jausmus kelia gyvebės ir dinamikos kupina gamta. Autoriaus itin mėgstami jos perėjimai, ribos pajautimas. “Kažkas veriančio širdį yra tokioje metų kaitoje, ypač tai junti rugsėjį.” – sako rašytojas. Vizgirdienę apima nerimas, ilgesys, namai pasirodo tušti, apleisti, nykūs, kaip ir visas jos gyvenimas. Akys ganosi padangėje, kuri “plati ir šilta kaip šilkas”; liūdnai klykia gervės, žadindamos graudžius prisiminimus. Bet štai Teklė įsižiūri į drebulyną ant kalniuko, kur dingsta kelias, – “ten tiek šviesos, tokie aukšti beržų kamienai. Pereisiu per tą drebulyną.”

Iš vyresniųjų Daukinčių daugiausia dėmesio skiriama Kristupui, nes šio žmogaus gyvenimas turi daug ką paaiškinti jo sūnaus Juozo Daukinčio charakteryje ir likime. Kristupas dar prieš karą išeina iš kaimo, jis “klajūnas, toliausiai nuo savo giminės atkliuvęs”, svetimas, maištingas, nesuprantamas. Gyvenime Kristupas nori vadovautis absoliučios harmonijos, teisybės, gerumo ir grožio principais. Yra nepraktiškas, atitrūkęs nuo žemės. Juozukas jau vaikystėje mato, koks silpnas, bejėgis, dažnai net paniekos vertas jo tėvas su savo aukštom tiesom ir tuščiai besiskeryčiojančiom rankom:

Nujautimas jam kužda, kad dabar čia labiausiai reikia kažko kito, ir svarbiausia – kad žodžiai nuo darbų nesisikirtų, nes visur čia tik girtas vapėjimas, paikos svajonės.Jjis nori gyventi kažkuo, kas būtų tvaru, prasminga. Jam aišku, kur nuvedė jo tėvą lengvabūdiškumas.

Tačiau pagrindiniai doroviniai tėvo priesakai įsminga jaunuolio sąmonėn visam gyvenimui. Tai būtinybė suprasti kitą žmogų (“kito kančios tu nematai, negerbi”), tai krokščioniška meilė artimui (“jei ką duodi – duok be atodairos, su didžiausiu avansu. Mesk kaip į šulinį”). Gražiai Kristupo suformuluota ir asmenybės laisvės nuostata: “Drąsos, mano vaike. Kitaip suklupsi, šliauši keturiomis, virpėsi kaip epušėlė, ir niekas tau nesuteiks paramos, jeigu jos nejausi savy”.

Ieškojimų kelias. Kokias asmenybės formavimosi kryptis atveria rašytojas, mąstydamas apie Juozuką – Juozą? Į šį klausimą beveik neįmanoma išsamiai atsakyti, nes psichologinė, intelektualinė medžiaga ir epinio pasakojimo fragmentai nėra apriboti įprastais literatūros būdais – tema, problema, siužeto. Rašytojo autentiškai apmąstomas pats gyvenimas.

Pirmojoje “

. . .

Mano manymu B. Radzevičius yra iškyliausias penktojo dešimtmečio kartos rašytojas. „Suėmęs tradicinius epopėjinio romano elementus (gausūs aprašymai, dienoraščių citatos), B. Radzevičiaus kūrinys juda į vieną magnetinį centrą – kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės dienų formuojasi būsimo literato asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčių jautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai, noras pačiam prabilti“ (V. Kubilius). Herojus siekia pajusti save kaip tėvynės, gimtinės, giminės žmogų ir kaip autonomišką asmenybę, laisvą kūrėją. Romano pasakojimo būdas artimas eseistikai: tai lyrinė refleksija ir intelektuali analizė. Novelėse atsiskleidžia sudvasintas tikrovės paveikslas. „Mokėjimas projektuoti buitį yra neatskiriama B. Radzevičiaus pasaulėvaidžio dalis“ (J. Sprindytė). Svarbiausia yra kūrėjo užduotis – prasismelkti į žmogaus ir aplinkos gelmę, pajusti, kas yra tikra. Visa apšviesta žmogiškumo šviesa ir sušildyta supratingumo bei užuojautos.

Join the Conversation

×
×