Novelės “Šiąnakt bus šalna” įžvalgos

Novelėje „Šiąnakt bus šalna“ nagrinėjama žmogaus santykio su gamta tema, kurios prasmės atsiskleidžia per dviejų laikų – praeities ir dabarties – sąsają. Tekstas yra padalintas tarsi į dvi dalis. Pirmoji, kurioje pasakojoma apie dabarties situaciją, nurodomas rudens laikas. Ir antroji novelės pusė – tai taip pat ruduo, tačiau jau laikas perkeliamas į prisiminimus. Pasakotojas novelės pradžioje gana aiškiai lygina rudens atėjimo ženklus kaimo ir miesto žmogaus situacijoje. Būdamas mieste, sunkiai gali pajusti atėjus rudeniui, kai tuo tarpu kaimo žmogus tai puikiai jaučia: „Tačiau tie, kurie daabar laukuose, kurie mato pašiurpusias karvių nugaras, kurių batai mina molį, kurie eina pro bulvių laukus, pro ražieną, tie žino, kad jau ruduo“. Kaimo aplinkoje ruduo matomas visai kitaip nei mieste, viskas gaivu, šviežia: „Tos skaidrios akimirkos, kai oras permatomas ir jau draikosi voratinkliai!”. Maloni ne tik gamta, tačiau ir namų erdvė, kuri šioje novelėje yra personifikuojama: „Kaip draugas pasitinka tave tavo namų slenkstis, žeme apneštas medinis slenkstis“.

Prisiminimų laikas pradedamas rudens pavakariu. Šeima vis dar laukuose, baigia nudirbti paskutinius diienos darbus. Nemažai dėmesio skiriama berniuko ir arklio santykiui, kuris čia iškyla kaip labai artimas, nes vaikas visiškai nebijodamas maitina jį bulvėmis, kurias prieš tai nuvalo į savo kelnes, o šis atsargiai valgo iš jo rankų. Berniuko nuoširdumas gyvuliui čia iškyla ka

aip didžiulė pagarba. Pasitikėdamas arkliui berniukas jaučiasi saugus, nes darydamas jam gerą, tikisi taip pat panašaus atsako: „Jam atrodo, kad jeigu jį dabar šitaip stovintį kas užkluptų, jeigu kas jį panorėtų, matant šitam dideliam bėriui, nuskriausti ir jis, žiūrėdamas arkliui į akis, suriktų, prašydamas pagalbos, arklys tikrai padėtų“. Tėvo ištarti žodžiai „Šiąnakt bus šalna“ nuskamba paradoksaliai, nes tai yra pasakoma tyliai, tačiau skambėjimas girdimas garsiai. Tėvo vaidmuo novelėje pakankamai aiškus, jis – „šeimos galva“. Šį jo statusą paliudija šeimos narių dėmesys jam: „Iš vagos pakyla motina“, „berniukas pasigręžia į tėvą“. Kai darbai atlikti, tėvas susimąsto ir trumpam tarsi atitolsta nuo realybės, nukreipia savo žvilgsnį į tolumą. Baigti darbai leidžia žmonėms niekur nebeskubėti, lengviau atsipūsti: „Lėtai šį vakarą sukasi ratai, lėtai žengia neraginamas arklys, niekas šį vakarą neskuba, nees šiąnakt bus šalna ir jie greit pasieks savo pirkią“.

Novelės pabaigoje apibendrinami rudeniniai ženklai. Vėlgi lyginamas miesto ir kaimo ruduo. Prisiminimų laiko autoriui sunku suvokti šį metų laiką, jam trukdo pilkos sienos, kojų rėmimasis į cementą. Šis nesuvokimas veikėjo sąmonėje atsiranda iš svetimos aplinkos, kurioje jis dabar yra. Tuo tarpu kaimo aplinka yra gimtoji erdvė, kurioje viskas sava, pažįstama, kurioje galima jaustis saugiai.

Leave a Comment