Jurga Ivanauskaite

Jurga Ivanauskaitė. Mėnulio vaikai. Romanas. 1988 metai. Vilnius.

Jurga Ivanauskaitė, gimė 1961m. Vilniuje, baigė Dailės institutą, ji miesto civilizacijos auklėtinė. Tai ryški, šių dienų literatūrinio gyvenimo figūra. Jos debiutinis darbas – prozos knygelė „Pakalnučių metai”. Bendrame to meto prozos kontekste šalia gana tradicinių lietuvių prozos kūrinių autorė atrodo labai įdomi, tokia lyg ir ne visai pritapusi rašanti apie kažkokį kitokį gyvenimą tačiau, pripažinkime ji rašo apie gyvenimą tokį koks jis yra iš tiesų ne pagražintą, nenuspalvinta visomis vaivorykštės spektro spalvomis, tiesiog realų gyvenimą. Joos herojai sakyčiau mįslingi, jų poelgiai, novelių siužetai byloja, kad J. Ivanauskaitės kūryba – tai naujas žodis lietuvių prozoje.

Ji parašė šias knygas – novelių rinkinį „Kaip užsiauginti baimę”, romanus „Mėnulio vaikai”, „Pragaro sodai”, „Ragana ir lietus”, „Agnijos magija”, „Sapnų nublokšti”. Šios rašytojos populiarumą be abejo sustiprino įdomios publicistikos knygos apie Tibetą: „Ištremtas Tibetas”, „Kelionė į Šambalą”, „Prarasta pažadėtoji žemė”.

Nagrinėdama romaną „Mėnulio vaikai“ pasistengsiu daug dėmesio skirti turiniui, išanalizuoti jo kalbą, erdvę ir laiką. Pažvelgsiu kokios problemos jame gvildenamos, kokie siekiai iškeliami, bandysiu paaanalizuoti kodėl jis toks populiarus tarp tuometinio jaunimo (negaliu sakyti šiuolaikinio, kadangi prabėgo 15 metų nuo romano parašymo, ir jaunimui daug labiau pasidarė įdomesnis internetas nei knygos). Jei padarytume apklausą ir jaunuolių paklaustume, kiek knygų per metus jie perskaitė ne iš mo

okyklose ar universitete privalomos literatūros, galiu lažintis beveik visi atsakytų: „nei vienos“.

Ant J.Ivanauskaitės romano „Mėnulio vaikai” viršelio, kurį piešė pati autorė, pavaizduota mergaitė su nukirstais idealios meilės sparnais. Juk tik mylinčiam išauga sparnai, juk tik mylintis gali skristi.

Apie ką šis kūrinys? Kokia kūrinio konstrukcija? Kūrinį sudaro dvi dalys. Pirmoji dalis – Anitos laiškai žuvusiam Gediminui, antroji – Gediminas skaito Anitos laiškus, kažką pasakoja iš savo gyvenimo ir tarsi kalbasi su savižude Anita. Iškalbingas pats sumanymas: tarsi teigiama, jog žmogus susvetimėjusiame ir priešiškame pasaulyje pasmerktas vienišumui, nesusikalbėjimui. Tikri, atviri ir nuoširdūs galime būti tik su savimi. Taip rašomi laiškai mirusiam, o iš tikrųjų – pačiam sau.

Anita pamilsta Gediminą nepažinusi jo, tik sužinojusi apie vaikino dingimą kalnuose. Taigi pamilsta ne žmogų, o pačią meilę, kuri jąą gelbsti nuo savižudybės. Ji nori kuo daugiau apie savo įsimylėjimų objektą sužinoti kuo daugiau, rankioja prisiminimus apie jį ir kaip kokius karoliukus veria ant siūlo. Ji susitinka su moterimis, kurios sutiko Gediminą gyvą, išklauso jų meilės istoriją, gauna keletą nuotraukų, kuriomis išklijuoja savo kambario sienas. Rodos, nėra nė vieno žmogaus nepažįstančio Gedo, jis pritapdavo visur, su visais buvo „savas tipas”. Tačiau Gediminas atsiranda, idealioji meilė virsta realybe. Anita išsigąsta, nes realybe netiki. Ji pabėga, nors bėgti jau nėra kur. An
nitai reikia, kad kas nors ją paglobotų ir tai ji leidžia padaryta Tomui ( už kurio ji išteka) , tačiau tik tol, kol nepajunta priespaudos ir grėsmės savajam „aš”, savo esmei, nes Tomas visus sprendimus priima už Anitą, na, kad ir štai šioje romano ištraukoje: „ – Manau, tau užteks trijų dienų pasiruošti kelionei?- jis tai pasakė įsakmiai, kaip prieštaravimų nemėgstąs gydytojas, siūlantis pacientui operaciją.- Čia aš sėdėsiu ligi ketvirtadienio ir su savo asilu profesorium tarsiuos dėl diplominio darbo, iš kurio jis sau pasidarys daktaratą. Kompiliatorius prakeiktas!“

Sužinojęs apie Anitos savižudybę (ji iššoko iš 9 aukšto per savo gimtadienį), ir gavęs tuos laiškus, kuriuos mergina jam parašė, Gediminas juos skaito ir tarsi pasakoja visą savo gyvenimą jai, pasakoja apie tai ko niekam šalia esančiam nebūtų galėjęs papasakoti, to jis negalėjo pasakyti netgi Anitai tol kol ji buvo gyva.Gedimino gyvenimas – ištisa nelaimingų mylinčių moterų galerija. Meilė iškelta į moters būties centrą, jos nebuvimas tolygus mirčiai. Moterys – kaip drugiai skrenda į liepsną ir žūva. Tuščiame gyvenime nebėra vienintelės meilės, yra tik jos parodija – atsitiktinai, vienkartiniai santykiai. Kur kalba kūnai, sielos miršta. Gedimino išgyvenama tuštuma – pelenai, mirties ženklai. Tačiau rašytoja su juo bando sieti viltingas ateities perspektyvas. Gediminas įstoja į medicinos universitetą, ieško savo šaknų tautos kultūroje, dievina Čiurlionį. Tuo tarpu Anita ne
eturi laiko gilintis į Gedimino jausmus, ji myli pačią meilę ir nuolat kartoja: „aš tave myliu, Gediminai!” ko gero nelabai suprasdama, šių kelių žodžių reikšmę. Beje, romane niekur nėra aprašomi Gediminui būdingi bruožai, kad ir nosies forma ar plaukų ilgis, tik užsimenama, kad jis yra gražus, pašėlusiai gražus ir turi absoliučią atmintį. Anitą mes galime pažinti daug giliau, vienoje vietoje jos išvaizda taip smulkiai aprašoma( „amžinasis moteriškumas“, papurę plaukai, pavyzdingu makijažu, lakuotais nagais, aukštakulniais batais, baltais drabužiais), kai tuo tarpu Gedimino išorė taip ir lieka nepažinta. Romane sprendžiamos psichologinės problemos, kai mintyse Gediminas kalbasi su Anita jis papasakoja apie savo vaikystę, kai turėjo viską, ir tai kaip jam trūko tėvo. Galima suprasti, kad toks Gedimino pasirinktas gyvenimo būdas, atsitiktiniai lytiniai santykiai, pasirinkti neveltui, šitaip jis tikisi kompensuoti tą vaikystėje nepatirtą meilės stygių ir kartu nesąmoningai atkeršyti motinai, skaudindamas kitas moteris. Šis romanas tarsi išlaisvina pagrindinė heroję iš drovumo, tiek Anita, tiek vėlesnių J. Ivanauskaitės romanų moterys vis atviriau eksponuoja savo kūną. Tačiau tai tik iliuzija jos ne išsilaisvina, o tampa savo instinktų vergėmis. J.Ivanauskaitės romanų temą galėčiau nusakyti dviem žodžiais juose pagrindinius vaidmenis atlieka tik meilė ir mirtis.

“Mėnulio vaikai” atspindi 9-ojo dešimtmečio pabaigos jaunimo pasaulėjautą ir nuotaikas. Rašytoja tik fiksuoja tvirto pa
asaulėvaizdžio griūtį. J.Ivanauskaitė žmogus jaučiasi tuščias, jo gyvenimas be vilties ir be prasmės. Čia tik formuojamos egzistencinės XXa. pabaigos jaunimo problemos (vienišumas, neprisitaikymas, narkomanija, sambūrio poreikis) ir ideologija (roko muzika, kelionių ilgesys, Rytų mistika ir egzotika, meilė). Tik iš tikrųjų ji labiau siekė patraukti ir šokiruoti panašias problemas išgyvenantį skaitytoją, o ne sukurti estetiškai originalų, patrauklų, kad ir netradicinį prozos tekstą. Romano struktūra, deja, vienaplanė. Rašytojai pirmiausia įdomi subjektyvi jos herojų būsena, ji plačiau netyrinėja priežasčių, tačiau jos tekstuose yra pakankamai užuominų, rodančių, jog autorė suvokia savo jaunų herojų pasimetimo, blaškymosi priežastis. Dėl vienaplaniškumo romanas manau daug labiau panašesnis į publicistinio pobūdžio reportažą, nei į grožinį kūrinį. Kita vertus galbūt šis reportažiškumas iš pirmo žvilgsnio lyg ir pataikantis koja kojon su laiku, ir lėmė šių romanų populiarumą, ypač tarp jaunimo, bebaigiančio vidurines mokyklas ar gimnazijas.
Sugebėjimas reaguoti į šios dienos problemas ir žaibiškai jas perteikti skaitytojui – išskirtinis J. Ivanauskaitė kūrybos bruožas. Autorė puikiai jaučia Lietuvos, pasaulio laiko pulsą, apčiuopia gilumines visuomenės, jaunimo problemas, madas ir nori aktyviai dalyvauti aktualių gyvenimo problemų sprendimuose. Tačiau atominės katastrofos, mirtys, savižudybės – jos romane nėra nei dramos nei tragedijos, o lyg kokie kasdieniški reiškiniai, žaidimai pagal tam tikras taisykles.
O kaip tada meilė? Ar tik ne ji romane svarbiausia? Juk nuolat kartojant ”aš tave myliu!“, gali įtikinti, net patį didžiausią ciniką. Manau, kad taip, meilė, šalia tikėjimo ir vilties yra svarbiausia, todėl net nenuostabu, kad visas romano dėstinys sutelkiamas, kaip tik į Anitos meilę nė karto nematytam tik įsivaizduojamam vyrui. O kokia yra herojės pozicija? Mano manymu: stebėti ir gilintis tik į save, nekreipiant dėmesio į nieką kitą. Iš tikrųjų meilė, kurią galima suprasti kaip centrinį Anitos egzistencijos principą, yra negailestinga. Ji pati pasirinko meilės aukos vaidmenį ir be paliovos įkyriai kartoja: „aš tave myliu, Gediminai!” Manau herojus vyras taip ir lieka nepažintas – papasakotas jo gyvenimas, pasaulėžiūra, tačiau visai neatskleisti jo jausmai Anitai? Nors gal jų visai nė nebuvo, tai kam apie tai kalbėti?
Ar Anitą domino Gedimino pasirinkimo teisė? Manau ne, net ir menkutė. Ar Gediminui buvo suteikta teisė pasirinkti, kai jis pamatė Anitą? Jis neturi net menkiausios galimybės atstumti jos, jį fatališkai pamilusios herojės. O gal jis net nenori rinktis paprasčiausiai elgiasi, kaip tipiškas vyras, vadovaudamasis taisykle: „ jeigu pati moteris siūlosi – imk!“ O, kaip kitaip tada visa tai pavadinti? Ištrauka:„ visą vakarą buvome drauge, šnekėjomės, bučiavomės, šokome, vėl bučiavomės, susiradome palėpę, užsidarėme nuo visų.“
Be to Anitai visiškai nesidomi Gedimino jausmais, nejaučia jokios pagarbos jo dvasiniam pasauliui. Tad apie dvasinę meilę romane „Mėnulio vaikai“ kalbėti būtų šventvagiška. Meilė, o tiksliau būtų sakyti fizinė trauka, pats aktas, rodos yra vienintelis išsigelbėjimas Anitai, jis save dalija visiems visai savęs negailėdama, viso pasaulio civilizacijos turi vardus moterims užsiiminėjančioms tokia meile, ir romane yra paslėpta užuomina apie seniausią pasaulyje profesiją? Kodėl J.Ivanauskaitės herojė taip elgiasi, ką pasaulis jai padarė? Nuskriaudė? Išprievartavo? O gal šitaip ji keršija pasauliui suvokdama savo bejėgiškumą? Sakyčiau meilės aktai romane pavaizduoti gana primityviai į juos žiūrima labai paprastai, kaip į būtinybę, lygiai taip, kaip ryte būtinai reikia išsivalyti dantis, praustis pavalgyti ir t.t. ištrauka:„.Taigi seksas, žinoma, buvo lietuviškas. Ko norėt tokiam šalty ant kietos olos.Išradingas scenaristas, aišku būtų ką nors sugalvojęs, bet Gedas pasitenkino bučiniais.“ Jeigu pažvelgtume į romano parašymo datą, praėjusio šimtmečio 8-ojo dešimtmečio pabaiga, tuomet žiniasklaida dar nebuvo tokia drąsi ir J. Ivanauskaitė taria naują, madingą žodį, na būkim atviri, rašydama apie patį lytinį aktą, supažindindama drovius ir nepatyrusius Lietuvos skaitytojus su visais įmanomais pasimylėjimo būdais.
Kalba daugiausia monologo tipo, kadangi du pagrindiniai herojai kalbasi lyg ir patys su savimi arba mintimis vienas su kitu, dialogai tik ten kur Anita keliauja po įvairius kraštus klausinėdama apie Gediminą visų jo buvusių merginų, kai kalbasi su Gedo draugais, arba savo draugais. Gedimino kalba iš viso monologinė. Tiesa dar nevengiama romane kalbėti įvairiomis kalbomis, Anitos draugė lenkė kalba lenkiškai, vertimo tiesa nėra ir visiškai to kalbos nesuprantantis žmogus sakyčiau praleidžia kažką romane, tačiau pažvelkime ir iš kitos pusės jeigu nėra vertimo, tai gal tai ką sako kiti žmonės romane ir nėra taip svarbu. Taigi ir vėl sugrįšime prie to taško, kad čia, romane, svarbiausia tik pagrindiniai herojai jų jausmai ir mintys. Visi kiti tik epizodiniai personažai. Taip pat romane galbūt įspūdžiui sustiprinti įdedami keli sakiniai anglų ar rusų kalba. Pateiksiu pavyzdį: „ Bet mano visagalė motušė padarys blatą! Jei tik tavo kišenė leis, gali išsinuomot kambarį visiems laikams. Strawberry fields forever.“ Šitas angliškas sakinys iš gerai žinomos to meto populiarios pop grupės dainos, bet čia prie ko, tos žemuogių pievelės? Ir dar dažnai naudojami tokie šnekamosios kalbos žodžiai kaip: „Šakės“, „apsišikt galima“. Gal todėl net kartais atrodo, kaip šnekėtum su geriausiu draugu, kalba perteikti labai tikroviškai ir gyvai be pagražinimų ir nutylėjimų.
Erdvė labai plati, sustiprinti pankų stiliui būdingą laisvės pojūtį, todėl čia tokios erdvės: kalnai, pievelės, parkai, kiemai, beveik niekada neužsidaroma viename kambaryje, vien tam, kad galėtų demonstruoti savo nepriklausomybę.
Laikas – manau romane apima vos keletą mėnesių realus laikas, tačiau kai persikeliama į vaikystę, išdrįsčiau teigti, kad laikas apima kelioliką ar net kelias dešimtis metų.
Kaip gamintojas savo žaislus paženklina žyma: „vaikams nuo 3 metų“ šitą knygą sakyčiau reikėtų paženklinti žyma: „N-18“ ir visai ne dėl kartais atvirų ar vulgarokų sekso scenų. Kodėl tik nuo 18? Todėl, kad paauglių tikrovės ir realaus gyvenimo suvokimas dar nesusiformavęs, knygoje tikrai ne paskutiniame plane esantys narkotikai, savižudybės, manau nebūtų prevencija, juk dažnai depresiją išgyvenančiam paaugliui savižudybė gali pasirodyti vienintelė išeities, juo labiau, kad šičia ji taip ir pavaizduota ir iš to nedaroma jokios tragedijos.
Pabaigoje galiu pasakyti, kad autorės valia savo nuožiūra naudotis gyvenime sukaupta patirtimi, įgytu žinojimu, nėra jokios prasmės kovoti nei prieš tą patirtį, nei prieš ją pačią. Jurga Ivanauskaitė turi teisę rašyti ir leisti savo romanus tokius, kokie jie yra. Skaitytojų ir vertintojų teisė yra turėti apie visa tai savo nuomonę.

Referato tema:

Jurga Ivanauskaitė menulio vaikai knygos recenzija

Leave a Comment