Šatrijos Ragana

Svarbiausi gyvenimo faktai

Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu Šatrijos Ragana, į lietuvių literatūrą atėjo nesunkiai, tarsi savaime. Marija – Šatrijos Ragana. Šis vardas suartina priešybes ir jas sujungia. Tokia rašytojos forma gal ir niekieno nebuvo pavartota. Buvo – vien Ragana. Raganėle Mariją meiliai vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą. Ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo. Iš Raganėlės tikriausiai Ragana, o Šatrijos – pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų.
Būsimoji rašytoja gimė 1877m. kovo 8dd. Mėdingėnų dvare (dabar Plungės raj., Žlibinų apyl.) savo motinos Stanislovos Šiukštaitės tėviškėje. Iki dešimties metų Marija augo Labūnavos dvare (dabar Kelmės raj., Kolainių apyl.). Jos senelis iš tėvo pusės Vincentas Pečkauskas, vedęs aštuoniolika metų už save jaunesnę Stanislavą Šiukštaitę ir susilaukęs keturių vaikų (dviejų dukterų ir dviejų sūnų), Labūnavoje gyveno iki 1887m. Tais pačiais metais jis iš kunigaikščio A. Druckio – Liubeckio išsinuomojo Užvenčio dvarą. Vaižgantas apie Anuprą Pečkauską rašo, kad “buvo žmogus ramus, niekur nėjo, su niekuo nesusidėjo, negėrė, taad pinigų veltui neskleidė”. Bet buvęs silpnas ūkininkas ir dar silpnesnio šiaip jau būdo žmogus. Kai buvę reikalinga ko nusipirkti, “tai vis dar pridėdavęs, ne nuderėdavęs; vis jam rodęsi, kad per pigiai užprašyta; rodęs Bajorišką savo dosnumą”. Lygiai duodavęs ir ap

pgaunamas. “Tad Labūnavą visai nugyveno ir gavo paleisti iš savo rankų nuomininkui, o pats 1887m. išsinuomojo iš kun. Druckio – Liubeckio Užvenčio dvarą.
Stanislava ir Anupras Pečkauskai buvo apsišvietę dvarininkai. Išsinuomoję Užvenčio dvarą, Anupras ir Stanislava Pečkauskai gyveno pasiturimai: samdė vaikams namų mokytojus, turėjo tarnų, dažnai svečiavosi bei priiminėjo pas save svečius. Prancūzų kalbos rašinyje “Mūsų šeima” Marija taip apibūdino savo šeimos narius: mama brunetė, aukšta, liesa; tėvas senesnis, blondinas ir jau žilas, dažnai serga; sesuo Sofija jaunesnė už ją, brunetė juodom akim; vyresnis brolis devynerių metų, taip pat brunetas, juodų akių, mokosi su mokytoju, kuris ateina kiekvieną dieną į pamokas, ir su guvernante Sofija gyvenančia kartu; brolis kadetas Vincentas septynerių metų, žemo ūgio, juodų plaukų ir juodų akių, mokosi su guvernante rašyti irr skaityti lenkiškai; motina ir tėvas ištisą dieną užimti ūkiu tik vakarais lošia kortomis su kunigu ir daktaru Baranauskiu; kai nebūna daktaro ir kunigo, kortomis lošia ir sesuo Sofija; kartu dar gyvena mamos sesuo teta Bronislava su dukterimi Janinka; ji pati rašinio autorė, esanti pirmus metus pensione ir labai džiaugiasi, kad, grįžusi namo, pamatysianti tėvus, apkabinsianti seserį, rytoj jau išvyksianti. Kitame panašaus gimnazistiško profilio rašinyje apibūdinama gyvenamoji aplinka: sodas, parkas, dvi alėjos, malūnas, vienoje alėjų stalas ir du suolai, ten ge
eriama arbata, kai būna šilta; kitoj Ventos pusėj – mistelis, medinė bažnyčia, ligoninė, daktaras, daugybė žydų, mokykla ir vienas mokytojas; vienoj Ventos pusėj – kalnai, labai gražūs, ten dažnai vaikščiojanti, ieškanti gėlių; kiekvieną dieną einanti į Ventą maudytis; labai mylinti Užtventį ir nenorėtų jo palikti.
Tėvai lavino Mariją, kaip ir Sofiją, daugiau iš dvarininkų savigarbos, nesitikėdami, kad mokslas bus jų pragyvenimo šaltinis. Gal dėl Marijos ir turėta specialesnių ambicijų, bet turbūt ne per didžiausių. Pagal aplinkos papročius Marija turėjo ištekėti ir gyventi vyro globojama bei nukreipiama į apibrėžtą veiklą.
1891m. vasarą Povilas Višinskis, buvo pakviestas į Pečkauskų namus, kad padėtų pasitengti į gimnaziją jų vyresniam sūnui Steponui. Taip tapo šeimoje įprastu, jaukiu žmogumi, esmingai paveikusiu Mariją.
Anupras ir Stanislava Pečkauskai lietuviškai mokėjo tiek, kiek reikėjo susikalbėti su tarnais bei aplinkiniais valstiečiais. Nors Marija ir augo lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje, viestiek pusėtinai kalbėjo lietuviškai su paprastais kaimo žmonėmis. Mokytis lietuviškai Marijai padėjo ne tik Višinskis, bet ir K. Bukantas, kiti bičiuliai bei pažįstami, tarp jų Vaižgantas.
Bukantas savo iniciatyva stengėsi Marijai padėti kuo geriau ir greičiau išmokti lietuviškai. Mariją su Bukantu rišo ne tik patriotiniai interesai, bet ir muzika, kad net pati stebėjosi šiuo savo įgimtu pomėgiu.
Jauna Marija svajote svajojo mokytis bitininkystės, t.y. įsigyti paprastą rankų darbo profesiją. Tačiau neturėjo lėšų įg
gyvendinti šią svajonę numatytu laiku – 1894m. pabaigoje ar 1985m. pradžioje. Finansuoti Varšuvoje žadėjo teta. Bet ji pirko Palangoje namą, tad Marija turėjo laukti. Gavusi iš tetos žadėtąją paskolą ar paramą, Marija Varšuvoje atsidūrė 1896m. pavasarį.
1898m. pradžioje mirė Anupras Pečkauskas, palikdamas penkių asmenų šeimą be lėšų. Nuosavas Labūnavos dvaras buvo praskolintas ir įkeistas bankui. Našlei su keturiais vaikais reikėjo ieškotis duonos kąsnio. Tad 1899m. pabaigoje ar 1900-tų pačioje pradžioje Marija pradėjo mokytojauti pas Laucevičius Mūruose netoli Kuršėnų. Mokytojaudama Mūruose, Marija visą laiką dairėsi geresnės, labiau tinkamos darbo vietos.
Nuo 1901m. rudens Marija gavo namų mokytojos vietą Pavandenėje. Tačiau ji vėl norėjo ieškoti darbo vietos. Nežiūrint planų keisti darbą bei vietą, Marija Pavandenėje išbuvo beveik ketverius metus: nuo 1901m. rudens iki 1905m. pradžios. Mūruose ir Pavandenėje Marija sukūrė palyginti su kitais jos gyvenimo etapais gana daug: apie dešimtį apsakymų, kelias trumputes impresijas, apysaką “Viktutė”, istorinių pasakojimų ciklą. Namų mokytojos darbas, teikiantis ilgas atostogas, minimalūs buitiniai rūpesčiai leido kurti nuosekliai, rimtai.
1926m. Marija susirgo kaulų vėžiu. Ėmė augti skauduliai, vienas labai didelis ir ant pat peties sausgyslių. Buvo šeši, labai skaudėjo. Vėliau augliai trumpam išbyko, bet prasidėjo sausgyslių uždegimas, su dešiniąja ranka Marija beveik nieko negalėdavo dirbti. Vos pasibaigė rankos skausmai, prasidėjo bendras nusilpimas, kitos bė
ėdos. Jokie vaistai nieko negelbėdavo. Galva Marija veveik visai negalėdavo darbuotis. Liga dideliu žingsniu progresavo. 1930m. gruodžio 28d. mirė. Palaidota Židikų kapinėse. 1974m. gruodžio 28d. Židikuose buvo įkurta Šatrijos Raganos memorialinė ekspozicija.

Leave a Comment