Satrijos ragana

Šatrijos Ragana(tikr. Marija Pečkauskaitė, 1877-1930)

Augo ir brendo lenkiškoje aplinkoje. Vyriausiajai dukrai Marijai tėvai samdė mokytoją, kuri supažindino su dvarų kultūra. Ji parengė mergaitę egzaminams į Petrapilio šv. Kotrynos gimnaziją, kur 1892 m. įstojo į 3 klasę. Mokėsi gerai, bet susirgo ir grįžo į namus, čia privačiai tęsė gimnazijos kursą. Mariją tėvai ruošė šeimai, o ne visuomenei. Pagal tradiciją mergaitė turėjo ištekėti, auklėti vaikus, prižiūrėti namus.1891 m. vasarą P.Višinskis, Ušnėnų kaimo valstiečio sūnus, mokęsis Šiaulių gimnazijoje, pakviečiamas pas Pečkauskus, kad pamokytų vyriausiąjį sūnų Steponą. Taip Povilas patraukia Marijos dėmesį. Pastarasis užkrečia dvarininkaitę lietuviškomis idėjomis – perrašinėja lietuviškas dainas. Mokytis lietuviškai padėjo ne tik P.Višinskis, bet ir kunigas K.Bukantas. Marijos ir K.Bukanto tėvai seniai buvo pažįstami – lankydavosi vieni pas kitus. Pamažu Marijos ir kunigo draugystė peraugo į meilę, trukusią iki mirties. K.Bukantas Marijai – idealus vyras: muzikantas, poetas, lietuvis, patriotas, bet Dievui duoti įžadai aukščiau asmeninių.1896 m. Marija, gavusi iš tetos pinigų, išvyko į Varšuvą mokytis bitininkystės. Grįžusi į Užventį po pirmo kurso prašo P.Višinskio pritarimo mokytis medicinos seserimi. Taip nori įprasminti savo gyvenimą aukodamasi kitiems. Su P.Višinskiu Marijos santykiai tik draugiški, o K.Bukanto vizitus pas Mariją nutraukė jos tėvas.1898 m. mirė A.Pečkauskas, motina su vaikais turėjo palikti Užventį – persikėlė gyventi į Šiaulius. Čia Marija mokytojauja ir rašo knygelę apie bitininkystę.1904 m. Marija atsisveikina su Pavandene ir išvyksta studijuoti filosofijos ir literatūros į Ciurichą. Čia jau gydosi ir studijuoja J.Biliūnas. Ciuriche studijuoja rimtai, lanko prancūzų kalbos kursus. Stipendiją jai moka „Motinėlės” draugija. 1906 m. persikelia studijuoti į Fribūrą, gal norėjo tobulinti prancūzų kalbą. 1907 m. tęsti studijų nebevažiavo, nes draugija neskyrė stipendijos. Ilgai blaškėsi, kol gavo darbą – 1909 m. vadovauja Marijampolės mergaičių progimnazijai. Rašytoja dirba negailėdama jėgų.

1915 m. progimnazija evakavosi į Voronežą, Marija pasuka į Židikus. Čia imasi pedagoginės veiklos, moko vaikus gimtosios kalbos, geografijos, istorijos, aritmetikos. Apsigyvenusi Židikų klebonijoje galėjo daugiau laiko skirti kūrybai, o 1912 m. globoja senelius, ligonius, steigia blaivybės draugiją. 1922 m. Židikuose nusiperka namą, daug jėgų išeikvoja jo remontui, sveikata blogėja. 1930 m. liepos 24 d. Šatrijos Ragana mirė. Palaidota Židikų kapinėse.Apysaka „Sename dvare” (1922) nėra vieno emocinio įvykio. Pasakojimas laisvai šakojasi į didesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas. Tai paskutinis rašytojos susitikimas su gentimis, stovinčiomis „anapus ribos”, ir atsisveikinimas su dvaro būtimi. Tvirtai valdydama vaizdinį piešinį ir turėdama švelnaus humoro jausmą, Šatrijos Ragana aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles su skalikais, imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją. Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais, žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis.„Sename dvare” – ryškiausias dvaro psichologinės ir kultūrinės sanklodos telkinys kontrastiškame dviejų kalbų audinyje, protarpiais šaržuojamas kaip amžiaus atgyvena, o dažniausiai suvokiamas per vaiko atsiminimų prizmę kaip mylinčio gerumo židinys. Subtilus inteligentiškumas ir dvasingumas, išugdytas dvaro kultūros, atsiveria kaip trapus žiedas mamatės charakteryje. Įkinkyta į kasdienius praskolinto ūkio rūpesčius, ji ilgisi grožio, kuris nuvalo ir apsvaigina sielą.Patriarchalinio dvaro tipažų, papročių, jausenos koloritingas nuotraukas, nesusijusias tarp savęs priežasties – pasėkos ryšiu, sujungia viena pasikartojanti ir vis gilėjanti refleksija, kuri tampa varijuojamu ir finaliniu akordu. Tai žemiškos būties baigtinumo nuovoka, mirties suvokimas. Vaikščiodama vakaro prieblandoje po dvaro parką ar miestelio kapines mamatė labai aiškiai jaučia šio „nuobodaus pasaulio” laikinumą. Mamatę traukia ir žavi mirtis kaip sugrįžimas į dieviškąjį gyvybės šaltinį. Vaizdinė plastika įgauna neapčiuopiamo gilumos mirgėjimo.
Geriausiais savo kūriniais Šatrijos Ragana įtvirtino persmelkiantį pasakojimo nuoširdumą, psichologinio išgyvenimo sudvasinimą, poetinę nuotaiką kaip XX a. prozos meninę normą