Satrijos Ragana

Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana (1877-1930)

Gal visų pirma aš jums papasakosiu kodėl Marija Pečkauskaitėpasivadino būtent Šatrijos Ragana. Raganėle Mariją meilei mėgo vadintiPovilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosiusžingsnius į literatūrą. Jis labai mylėjo Mariją, bet nesulaukė iš jos tokiopat jausmo. Taigi iš raganėlės tikriausiai ir kilo Ragana, o Šatrijos –pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų. (biografija):Marija Pečkauskaitė augo lenkiškai kalbėjusių bajorųšeimoje. Jos vaikystė buvo laiminga ir saulėta, su motinos muzikavimu, tėvoknygomis, globa bei meile, su gražios gamtos įspūdžiais ir ypatingu namųjausmu. Iš mažens girdėdama visus aplinkinius kalbant žemaitiškai ir patinesunkiai išmoko šios tarmės, kurią vėliau perteikdavo dažnam savo herojui.Marija turėjo seserį ir du brolius – abu jie mirė jauni. Talentingų broliųmirtys – skaudžiausi rašytojos išgyvenimai. Marija Pečkauskaitė buvovientisos katalikiškos pasaulėžiūros. Labdara, asketiškas gyvenimo būdas irkūryba, paremta krikščionybės principais, sukonkretino būsimosios rašytojospasaulėžiūrą. Marija mokėsi bitininkystės, vėliau įgijo teisę dirbti namų mokytoja.P.Višinskio rūpesčiu gavusi stipendiją, ji studijavo filosofiją, literatūrąCiuricho ir Fribūro universitetuose. Susidomėjo pedagogika, auklėjimoproblemomis. Parašė knygą ,,Rimties valandėlė“. Ilgus gyvenimo metus M.P.buvo mokytoja. Ji stengėsi akcentuoti esminius dalykus, ugdyti asmenybę,pradėdama nuo kultūrino elgesio įpročių ir palengva eidama prie žmogausdvasios. Ji tikėjo ir pasitikėjo Dievo valia, bet bijojo ir nemėgopaviršinio, rodomo davatkiškumo. Iš jaunų žmonių rašytoja gaudavo laiškų,kuriuose būdavo klausiama patarimų, kaip gyventi, kaip rasti gyvenimo

prasmę. Šatrijos Raganai realybė – s i e l a. Ir savo kūryboje ji dažnaikalba apie meilę, pasiilgimą, ilgesį liūdesį, nerimą. Lietuvių literatūrai,ypač prozai, tai buvo dar gana nauja. Šatrijos Ragana stiprina vidinęžmogaus raišką, mažiau dėmesio skirdama aplinkybėms. (kūriniai):Šatrijos Ragana parašė kelias apysakas (,,Viktutė“,,,Vincas Stonis“, ,,Sename dvare“), dramą ,,Pančiai“, keliolika apsakymų.Meniškiausi apsakymai ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“, ,,Iš daktaro pasakojimų“,,,Irkos tragedija“. Reikšmingiausia apysaka – ,,Sename dvare“, iš esmėspaskutinis rašytojos kūrinys, rašytas silpstant sveikatai, o visneapleidžiant globos, šelpimo, pagalbos vargstantiems, dėl jų daug koatsisakant. Rašytoja visada stengėsi savo poreikius apriboti, kad tikgalėtų ką nors sušelpti, kam nors pagelbėti. Ji buvo krikščioniško elgesiopavyzdys, kantriai pakėlė visas negandas, sunkią ligą. Dar pilna dvasiosjėgų, eidama penkiasdešimt trečiuosius metus, ji mirė Židikuose 1930metais. Ten ir palaidota.

Amžinosios vertybės Šatrijos Raganos kūryboje

Š.R. mintyse visada buvo sutelktos į amžinąsias vertybes: kultūrą,knygas, muziką. Rašytoja jautė, kad menas kelia ir taurina žmogaus sielą,veda ją toliau, negu siekia šios dienos rūpesčiai. Kaip ir daugeliuiamžiaus pradžios lietuvių inteligentų, rašytojai didelis autoritetas buvoM.K.Čiurlionis, nors ne visada suprantamas. Skaitydami Šatrijos Raganą,jaučiame tą pačią lietuviškumo dvasią, kylančią iš žmonių gyvenimo,kalbėjimo, iš gamtos nuotaikų ir spalvų. Rašytoja ir apie gamtą kalba taipkaip apie žmogaus dvasią, įsikūnijusią gamtoje jos pavidalais. Mes lengvaigalėtumėm palyginti Žemaitės pasakojimą ir Šatrijos Raganos, kadangiŽemaitė pasakoja ramiai, o Šatrijos Ragana gana sujaudintai. Ji pirmojižengė žingsnį nuo objektyvaus, ramaus lietuvių prozos pasakojimo priesujaudinto, lyrinio kalbėjimo. Šatrijos Ragana iš karto siekia aukštųjų

jausmo tonų.

Impresionizmas XIXa. pab.-XXa. pr.

1. Pranc. „impression“ – įspūdis. 2. Filosofinis pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje kinta. 3. Tikslas – parodyti kūrinių įspūdį. 4. Impresionizmas pirmiausia ėmė reikštis tapyboje. Čia svarbiausia šviesos, spalvų ir lengvų potėpių žaismas, vizualiniai ieškojimai. 5. Rašytojas impresionistas greta vieno vaizdo deda antrą, trečią ir t.t. Sujungti jų paprastai nesistengia. Juos dažniausiai sieja bendra nuotaika. Vaizduojami žmonės tam tikrais gyvenimo momentais. Atskleidžiami jų jausmai, o ne veikla. 6. Poetika sumišusi su simbolizmo ir kitų modernistų srovių principais. 7. Lyrikai būdingas vaizdo tarybiškumas, trumpalaikių reiškinio savybių pabrėžimas, emocingumas, laisvas asociacijų žaismas, akustinė žodžių harmonija. 8. Prozai būdingas fragmentiškas siužetas, savarankiški lyriški epizodai, pasakojimo subjektyvumas, subtilumas, didelė potekstės reikšmė, trūkčiojantis, nervingas ritmas.

(kūrybos analizė ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“): Šatrijos Raganos siekimasžodžiais išsakyti ne tik ką žmogus veikia, dirba, kaip sprendžia, mąsto,bet ir kaip jaučia tyloje vienas, išreikštas lyriniame apsakyme ,,Dėl kotavęs čia nėra?“. Jausmus išsakančių žodžių kalboje nedaug, jie labaibendri: myliu, ilgiuosi, džiaugiuosi, kenčiu. O kiekviena būsena,kiekvienas jausmas kitoks, individualus. Jis neturi išorinių požymių,paslėptas, slaptas, slepiamas. Jo nėra ir kartu jis yra ir daug ką, kartaisir viską, lemia. Apsakyme ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“ pasirodo ypatingaspasakotojas, kuris iš anksto nežino, kas ir kaip vyks; jis yra irsvarbiausiais veikėjas. Kūrinyje gamta apibrėžta kaip vyksmo vieta irlaikas, bet svarbiausia – sumegzti ryšį tarp vidinio pasaulio ir iškalbiųgamtos ženklų. Apsakymo epizodai neišplaukia vienas iš kito, nuo vienaskito ir nepriklauso. Jie priklauso tik nuo jausmo, nuo meilės, nuo ilgesio.

Klausyti ne pasaulio, rūsčiai diktuojančio savo sąlygas ir reikalavimus,klausytis savęs, savo jausmų, klausytis, ,,ką mums sako prigimtis“. Jausmas– didžiausia vertybė; dviejų žmonių santykiuose svarbiausia, kad tave,,visiškai suprastų, atjaustų, mintimis pasidalintų“. Bet sutelkdama dėmesįį jausmų pasaulį, Šatrijos Ragana juo neapsiriboja. Pozityvaus darbovisuomenės labui idealų išauklėta ir jų besilaikanti rašytoja stengiasiintymų dviejų žmonių jausmą susieti su pasiaukojimu žmonėms. ŠatrijosRaganą traukia medituojanti, į save ir į pasaulį įsižiūrinti žmogausbūsena, giliosios žmogaus sielos akimirkos. Bet tradiciškai pirmenybėsuteikiama veiklai, konkrečiam darbui. Kūrinio erdvė užpildoma būtiesdaiktais: tikroviški medžiai, bičių aviliai, mylimos vietos ir nerealiossvajonės – minties ir jausmo reiškiniai. Žmogaus būtis itin intensyvi, kaipmedis išsišakojusi erdvėje ir laike. Tik iš šio taško žiūrėdami pajuntameir klausimo ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“ akcentą – ,,čia“. Apsakymas ,,Dėl kotavęs čia nėra?“ suskaidytas į šešis segmentus. Pirmajame – pavasariovaizdas; antrasis, prasidedantis klausimu ,,Dėl ko, dėl ko tavęs čianėra?!“, įtraukia į lyrinį vyksmą; trečiasis labiausiai pagrįstas gamtos iržmogaus ryšio išgyvenimu; ketvirtasis – bičių tvarkymo epizodas; penktasis– muzikos pasaulio atskleidimas; šeštasis – pabaigos. Šių segmentųkompozicinė jungtis yra vidinė: tai nuotaikos, susietos su mylimoatsiminimu ir liūdesiu, kad čia jo nėra, slinktis. Laikas apsakyme sudarotam tikrą ciklą: pradžioje yra pavasaris, toliau diena ir vakaras.Pabaigoje laiko grandys sujungtos: ,,kur tik neinu dieną ar naktį, vasarąar žiemą – visur ir visados trūksta man tavęs!!“. Tačiau be šio gamtiniolaiko jaučiama ir atskiro žmogaus laiko slinktis. Gamtos laikas ramus irtikslingas, o žmogaus – baugus ir pilnas atsitiktinumų, bet kartu irdvasinių įvykių, nuojautų, klausimų, neįspėjamo ilgesio. Gamtos laikas
amžinai tekantis, o žmogaus laikas stabdomas mirties, neramių klausimų.Atminties, atminimo, atsiminimo gijos visame apsakyme gana ryškios.Atsimenamas laikas, kai būta kartu: dienos, vakarai. Praeitis yraintensyvesnė už dabartį. Begalinis artumas gamtai gaubia Šatrijos Raganosapsakymo žmogų. Žmogus yra su daiktais bei medžiais, kitais žmonėmis. Jisir pats yra ryšys, jungėjas. Todėl kūrinyje ilgimasi pilnatvės, džiaugsmo,kurio neduota vienam. Todėl toks svarbus noras būti suprastam ir suprastikitą. Tuo laiku, kai buvo parašytas šis Šatrijos Raganos apsakymas, ikinebylios jausmo viršūnės pajėgė pakilti tik Maironis. Šatrijos Raganapirmoji formavo savo kūrinio erdvę ne tik iš realių įvykių, detalių,charakterių, bet ir iš menamų, įsivaizduojamų, svajojamų. Ji sureikšminovidinę žmogaus tikrovę, sudėtingą, kintančią, ieškančią savo ,,kalbos„gamtoje, muzikoje. Rašytoja pirmoji lietuvių prozoje sukūrė žmogauspaveikslą, ištisai matomą ,,kito“ akimis. Tikrovės vaizdas įgavo tarsiantrąjį planą – gamtos, muzikos, jausmo. Išbandyta fragmento, nerišlaus,peršokančio pasakojimo stilistika. Įprasmintas pagrindinį motyvąišreiškiančios frazės pakartojimas, neturintis jokios informacijos, tiknuotaikos akcentą. Pasiekta frazės intonacinio išraiškingumo, subtilausmoduliavimo keičiant žodžio vietą, pakartojant: ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“;,,Dėl ko, dėl ko tavęs čia nėra?!“; ,,Dėl ko, ak, dėl ko tavęs čia nėra?!“.Tai kūrinys, sakytume, ,,iš nieko“, ,,apie nieką“. Jausmo būtis čia ištiesų turi būti sukurta. (,,Irkos tragedija“): Šatrijos Raganai, mokytojai ir auklėtojai, vaikųproblemos, suprantama, buvo labai svarbios. Ir jai žodis ,,vaiko tragedija“neatrodo per didelis, ir savo novelę apie tokio vaiko likimą ji pavadino,,Irkos tragedija“. Irka – guvi, bet švelniasielė, smalsutė, bet trokštantitėvų meilės, bendravimo, norinti būti svarbi tiems, kuriuos ji myli. Irka
iš pasiturinčios šeimos. Ji turi savo kambarį, žaislų, net ištikimą bičiulįšuneli Džimą. Mergaitės gyvenime nėra skurdo, vargo. Bet mažutė yravieniša. Irka nujaučia, o ir žino, kas yra žmogui gera: santarvė, artimųjųbuvimas kartu, motinos meilė ir atidumas, tėvo globa. Visos mergaitėsviltys viena po kitos žlunga – mamytė neturi laiko pasikalbėti, neateinapalinkėti labos nakties, negali kartu pasivaikščioti. Atsiranda už jąsvarbesnis žmogus – ponas Gurskis. Nuoskauda tokia didelė, kad Irka ryžtasivažiuoti į Kauną pas tėvelį. Deja, ten ji randa nepažįstamą jauną ponią…Irka niekam nereikalinga – ir tai yra jos tragedijos priežastis. ,,Irkos tragedija“ yra būdingiausia ir gražiausia Šatrijos Raganosnovelė. Šis kūrinys kelia kilnią ir teisingą idėją: vaikas turi mylėti irbūti mylimas, reikalingas. Be šitų atramų jam labai sunku, o kartais irneįmanoma gyventi. Niekas negali atstoti tėvų meilės. Yra užmezgamas gyvasryšys tarp Irkos ir jos aplinkos, kuri patvirtina, kad mergaitės norai yrateisingi, kad visi trokšta to paties. Ji pati su kitais elgiasi taip, kaiptrokštų, kad kiti su ja elgtųsi. Jos nemandagumas su ponu Gurskiu kyla išnevilties. Taip dažnai pažeistos dvasios vaikai šiurkštumu gina savobejėgystę. Kai elgiesi su kitais teisingai ir gražiai, tačiau iš jų tonesulauki, nuoskauda darosi vis didesnė. Taip rašytoja įtikimai motyvuojaIrkos tragediją, vesdama į ją pakopa po pakopos. Tai iš tiesų psichologinėnovelė, nes atskleidžiamas mergaitės vidaus pasaulis, sekami jo ,,įvykiai“ir realybės atbalsiai. Sekama atitinkamai grupuojant epizodus, aprašymus,naudojant paraleles, kontrastus, laipsnišką įtampos didinimą – ikiskaudžios minties: ,,Ir negaila jai mamytės, negaila“. Tai kulminacija –didžiausias praradimas. Irka rengiasi kelionėn, važiuoja pas tėvelį, vėl iš
naujo bandydama atstatyti nors vieną atramą. Bet griūva ir ši viltis. (,,Sename dvare“): Lietuvių literatūroje susiklostė daugiausiaineigiamas požiūris į dvarą: ten kalbama svetima kalba, ten ponai irponaičiai nedorai elgiasi, ten nesilaikoma moralės normų, ten skriaudos irneapykanta. Tačiau Šatrijos Ragana į dvarą žvelgė kitaip: iš dvaro sklindaį sodžių knygos ir rašto šviesa, čia žmonės susilaukia pagalbos irpatarimo. Gražiausią savo apysaką ji pavadino ,,Sename dvare“, senąjį dvarąapgaubdama prisirišimo, gražiausių išgyvenimų šviesa. Rašydama šią apysaką,rašytoja galvojo apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas. Mirę jaubuvo ir artimiausi jos žmonės: tėvas ir motina, abudu broliai. Ypatingakūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį, pastangos susigrąžintimylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčiųtaško. Apysakos pagrindinė veikėja – mamatė. Mamatė Marija – dvaro ponia,trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, patarėja,labai subtilios dvasios moteris. Mamatė padeda knygnešiui Levanardai,užjaučia varganą žydą prekiautoją, siunčia vaikus su dovanomis pas vienišąbobutę. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad jie augtų dori irteisingi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Užtat neišleidžiaiš namų dukrelės Irutės, atsisakydama didesnių galimybių jai mokytis,kurias siūlo turtingi giminaičiai. Svarbiausia – nesužaloti vaiko. Mamatėsdvasios pasaulį atskleidžia užrašai. Kadangi laiškai, dienoraščiai, užrašaiyra pagrindinės moters saviraiškos formos. Tuo laiku, kai moterys mažaitesireiškė viešajame gyvenime, jų dvasios įvykiai, dažnai slepiami, prašyteprašėsi išsakomi, išreiškiami. Ji kalbasi su savimi apie pareigas, meilę,atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Ji išsako ir tą ypatingą būseną, kurią
amžiaus pradžioje išgyveno ne vienas nutautęs bajoras, pasiryžęs grįžti įtautą. Su nuostaba mamatė įsižiūri į paprastus sodiečius, taurius,išmintingus. Toks jai yra Levanarda. Graži, protinga mamatė jaučia artimumąatvirai jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet pasiryžta nukirsti bet kokįryšį su juo – ji žmona ir motina pirmiausiai. Mamatės priešpriešos –bajorai, kuriuos regime Paulinos vestuvėse. Bajorų paveikslai rašytojosšaržuodami, piešiamos tarsi jų karikatūros. O kokia yra lietuvių valstiečiųproto ir širdies kultūra, Šatrijos Ragana parodo Levanardos charakteriu.Svarbus yra ir bobutės, dvaro gaspadoriaus Kazimiero motinos, paveikslas.Bobutė tarsi gyva lietuvių tautos dvasia. Ji moka daugybę pasakų ir patigyvena tarsi jų pasaulyje. Bobutė moka pasitenkinti mažu, ji darbšti irtvarkinga. Gero linkinčiomis akimis rašytoja įžiūri į seną žydą –prekiautoją Šmulką. Individualus senojo klebono charakteris. ,,Senamedvare“ mūsų akys regi spalvingą žmonių visumą: bajorus, paprastussodiečius, tarnautojus, vyrus, moteris, vaikus. Nėra kokių ypatingų įvykių,tik vestuvės, mažos mergaitės mirtis, svečių apsilankymai. Pagrindiniaiveikėjai buvo pasirenkami pagal svarbumą, idėjinį reikšmingumą. Antraeiliaiveikėjai – ir pagal įdomumą: įdomu kaip ginčijasi du valstiečiai,nepasidalijantys bičių spiečiumi; įdomu, kaip savo vestuvėse elgiasikeistas jaunasis arba kaip kalba juokingas ,,bočelis“. Rašytoja tarsisiekiasi pasirodyti, kad žmonės labai skirtingi, kad dvare – ne tikneteisybės, kad tarp sodiečių yra labai įdomių žmonių, bet yra ir tinginių,apsileidusių. Šatrijos Ragana nori, kad žmonės siektų doros, kad bajoraivirstu susipratusiais lietuviais, tačiau labiausiai jai rūpi vidiniaiartimų žmonių santykiai: žmonos ir vyro, motinos ir vaikų. Mamatės ir josvaikų bendravimas yra idealus, labai artimas, subtilus. Mamatė yra savovaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per gamtos, tėvynės,
Dievo meilę, per muziką ir knygą kreipianti juos į aukštus žmoniškumoidealus. Vaikų, ypač Irutės, prisirišimas prie motinos begalinis. Apysakos ,,Sename dvare“ pasakojimas savitas. Pasakojama tarsi dviembalsais: dukrelės Irutės ir mamatės. Kartais pasigirsta ir objektyvaus,visažinio pasakotojo balsas. Pasakojimo energija kyla iš atsiminimo, išpraradimo, iš gailesčio, iš tos šviesos, kuri gaubia vaikystę ir jos šalį.Kūrinio pradžia yra stiprus nuotaikos impulsas, išreikštas gražiai,poetiškai. Toliau pasakojama tarsi pasaka: „už miškų, už upių, tarp daubųir kalnų stovi seno dvaro medinis rūmas“. Tarsi girdime: „Už devynių upių,už devynių kalnų…“. Taip, be abejonės, rašytoja prisimena savo vaikystėsnamus – dvarą Užventyje. Mažoji Irutė – taip ir pati rašytoja vaikystėje. Omamatė – ir jos motina, ir ji pati, nors rašytoja neturėjo vaikų, nebuvomotina. Daug kas šioje apysakoje biografiška, atpažįstama, o kartu ir kita.Palengva rodomi veikėjai, įvykiai. Bet svarbiausia lieka „pasikalbėjimo susavim“ intonacija, intymaus ir paslaptingo žmogaus vidinio pasaulioatskleidimas. Dažnai cituojamas Šventasis Raštas, krikščionybės idealaišiame kūrinyje yra suvokiami kaip svarbiausi žmogaus orientyrai. Žmogausdvasia kviečiama į amžinybę, tačiau į ją einama išsižadant kasdieniniųrūpesčių, kietos žmoniškumo pareigos. Apie Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“ V. Mykolaitis – Putinasyra sakęs, kad tai didžiausias, įdomiausias ir tobuliausias jos kūrinys,kad tai ne vien jos, bet ir visos mirštančios bajorijos gulbės giesmė. Šatrijos Raganos reikšmė lietuvių literatūroje Ji atskleidė iki tol mažai tepažįstamą bajorijos, dvaro gyvenimą,bajorus, nutolusius nuo lietuvių kalbos, kvietė bendriems tautosrūpesčiams. Būdama įsitikinusi katalikė, Šatrijos Ragana sukūrė meniškuskatalikiškos pasaulėžiūros žmonių charakterius, žmoniškus ir gyvus. Į vaiką
rašytoja žiūrėjo kaip į besiformuojančią asmenybę, o ne tik kaip įskriaudžiamą būtybę. Šatrijos Raganos kūryboje pasirodė savitai mąstančios,individualiai jaučiančios moterys. Ši rašytoja daugiausiai dėmesio sutelkėį žmogaus dvasią, lyrine nuotaika apgaubia gamtą. Kaip Šatrijos Raganakalba apie meilę, ilgesį, grožį, amžinybę, jos stilius lyriškas, poetiškas.Kai vaizduoja juokingus dalykus – subtiliai ironiška. Kai apie buitį –konkretus ir dalykiškas. Tokias plačias šios rašytojos stiliaus galimybesmatome geriausiame kūrinyje – apysakoje „Sename dvare“.