Satrijos Ragana

Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

(1877-1930)

Gal visų pirma aš jums papasakosiu kodėl Marija Pečkauskaitė
pasivadino būtent Šatrijos Ragana. Raganėle Mariją meilei mėgo vadinti
Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius
žingsnius į literatūrą. Jis labai mylėjo Mariją, bet nesulaukė iš jos tokio
pat jausmo. Taigi iš raganėlės tikriausiai ir kilo Ragana, o Šatrijos –
pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų.

(biografija):Marija Pečkauskaitė augo lenkiškai kalbėjusių bajorų
šeimoje. Jos vaikystė buvo laiminga ir saulėta, su motinos muzikavimu, tėvo
knygomis, globa bei meile, su gražios gamtos įspūdžiais iir ypatingu namų
jausmu. Iš mažens girdėdama visus aplinkinius kalbant žemaitiškai ir pati
nesunkiai išmoko šios tarmės, kurią vėliau perteikdavo dažnam savo herojui.
Marija turėjo seserį ir du brolius – abu jie mirė jauni. Talentingų brolių
mirtys – skaudžiausi rašytojos išgyvenimai. Marija Pečkauskaitė buvo
vientisos katalikiškos pasaulėžiūros. Labdara, asketiškas gyvenimo būdas ir
kūryba, paremta krikščionybės principais, sukonkretino būsimosios rašytojos
pasaulėžiūrą.

Marija mokėsi bitininkystės, vėliau įgijo teisę dirbti namų mokytoja.
P.Višinskio rūpesčiu gavusi stipendiją, ji studijavo filosofiją, literatūrą
Ciuricho ir Fribūro universitetuose. Susidomėjo pedagogika, auklėjimo
problemomis. Parašė knygą ,,Rimties valandėlė“. Ilgus gyvenimo metus M.P.
buvo mookytoja. Ji stengėsi akcentuoti esminius dalykus, ugdyti asmenybę,
pradėdama nuo kultūrino elgesio įpročių ir palengva eidama prie žmogaus
dvasios. Ji tikėjo ir pasitikėjo Dievo valia, bet bijojo ir nemėgo
paviršinio, rodomo davatkiškumo. Iš jaunų žmonių rašytoja gaudavo laiškų,
kuriuose būdavo klausiama patarimų, kaip gyventi, k

kaip rasti gyvenimo
prasmę. Šatrijos Raganai realybė – s i e l a. Ir savo kūryboje ji dažnai
kalba apie meilę, pasiilgimą, ilgesį liūdesį, nerimą. Lietuvių literatūrai,
ypač prozai, tai buvo dar gana nauja. Šatrijos Ragana stiprina vidinę
žmogaus raišką, mažiau dėmesio skirdama aplinkybėms.

(kūriniai):Šatrijos Ragana parašė kelias apysakas (,,Viktutė“,
,,Vincas Stonis“, ,,Sename dvare“), dramą ,,Pančiai“, keliolika apsakymų.
Meniškiausi apsakymai ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“, ,,Iš daktaro pasakojimų“,
,,Irkos tragedija“. Reikšmingiausia apysaka – ,,Sename dvare“, iš esmės
paskutinis rašytojos kūrinys, rašytas silpstant sveikatai, o vis
neapleidžiant globos, šelpimo, pagalbos vargstantiems, dėl jų daug ko
atsisakant. Rašytoja visada stengėsi savo poreikius apriboti, kad tik
galėtų ką nors sušelpti, kam nors pagelbėti. Ji buvo krikščioniško elgesio
pavyzdys, kantriai pakėlė visas negandas, sunkią ligą. Dar pilna dvasios
jėgų, eidama penkiasdešimt trečiuosius metus, ji mirė Židikuose 1930
metais. Ten ir palaidota.

Amžinosios veertybės Šatrijos Raganos kūryboje

Š.R. mintyse visada buvo sutelktos į amžinąsias vertybes: kultūrą,
knygas, muziką. Rašytoja jautė, kad menas kelia ir taurina žmogaus sielą,
veda ją toliau, negu siekia šios dienos rūpesčiai. Kaip ir daugeliui
amžiaus pradžios lietuvių inteligentų, rašytojai didelis autoritetas buvo
M.K.Čiurlionis, nors ne visada suprantamas. Skaitydami Šatrijos Raganą,
jaučiame tą pačią lietuviškumo dvasią, kylančią iš žmonių gyvenimo,
kalbėjimo, iš gamtos nuotaikų ir spalvų. Rašytoja ir apie gamtą kalba taip
kaip apie žmogaus dvasią, įsikūnijusią gamtoje jos pavidalais. Mes lengvai
galėtumėm palyginti Žemaitės pasakojimą ir Šatrijos Raganos, kadangi
Žemaitė pa

asakoja ramiai, o Šatrijos Ragana gana sujaudintai. Ji pirmoji
žengė žingsnį nuo objektyvaus, ramaus lietuvių prozos pasakojimo prie
sujaudinto, lyrinio kalbėjimo. Šatrijos Ragana iš karto siekia aukštųjų
jausmo tonų.

Impresionizmas

XIXa. pab.-XXa. pr.

1. Pranc. „impression“ – įspūdis.

2. Filosofinis pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje kinta.

3. Tikslas – parodyti kūrinių įspūdį.

4. Impresionizmas pirmiausia ėmė reikštis tapyboje. Čia svarbiausia

šviesos, spalvų ir lengvų potėpių žaismas, vizualiniai ieškojimai.

5. Rašytojas impresionistas greta vieno vaizdo deda antrą, trečią ir t.t.

Sujungti jų paprastai nesistengia. Juos dažniausiai sieja bendra

nuotaika. Vaizduojami žmonės tam tikrais gyvenimo momentais.

Atskleidžiami jų jausmai, o ne veikla.

6. Poetika sumišusi su simbolizmo ir kitų modernistų srovių principais.

7. Lyrikai būdingas vaizdo tarybiškumas, trumpalaikių reiškinio savybių

pabrėžimas, emocingumas, laisvas asociacijų žaismas, akustinė žodžių

harmonija.

8. Prozai būdingas fragmentiškas siužetas, savarankiški lyriški epizodai,

pasakojimo subjektyvumas, subtilumas, didelė potekstės reikšmė,

trūkčiojantis, nervingas ritmas.

(kūrybos analizė ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“): Šatrijos Raganos siekimas
žodžiais išsakyti ne tik ką žmogus veikia, dirba, kaip sprendžia, mąsto,
bet ir kaip jaučia tyloje vienas, išreikštas lyriniame apsakyme ,,Dėl ko
tavęs čia nėra?“. Jausmus išsakančių žodžių kalboje nedaug, jie labai
bendri: myliu, ilgiuosi, džiaugiuosi, kenčiu. O kiekviena būsena,
kiekvienas jausmas kitoks, individualus. Jis neturi išorinių požymių,
paslėptas, slaptas, slepiamas. Jo nėra ir kartu jis yra ir daug ką, kartais
ir viską, lemia. Apsakyme ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“ pasirodo ypatingas
pasakotojas, kuris iš anksto nežino, kas ir kaip vyks; jis yra ir
svarbiausiais veikėjas. Kūrinyje gamta a

apibrėžta kaip vyksmo vieta ir
laikas, bet svarbiausia – sumegzti ryšį tarp vidinio pasaulio ir iškalbių
gamtos ženklų. Apsakymo epizodai neišplaukia vienas iš kito, nuo vienas
kito ir nepriklauso. Jie priklauso tik nuo jausmo, nuo meilės, nuo ilgesio.
Klausyti ne pasaulio, rūsčiai diktuojančio savo sąlygas ir reikalavimus,
klausytis savęs, savo jausmų, klausytis, ,,ką mums sako prigimtis“. Jausmas
– didžiausia vertybė; dviejų žmonių santykiuose svarbiausia, kad tave
,,visiškai suprastų, atjaustų, mintimis pasidalintų“. Bet sutelkdama dėmesį
į jausmų pasaulį, Šatrijos Ragana juo neapsiriboja. Pozityvaus darbo
visuomenės labui idealų išauklėta ir jų besilaikanti rašytoja stengiasi
intymų dviejų žmonių jausmą susieti su pasiaukojimu žmonėms. Šatrijos
Raganą traukia medituojanti, į save ir į pasaulį įsižiūrinti žmogaus
būsena, giliosios žmogaus sielos akimirkos. Bet tradiciškai pirmenybė
suteikiama veiklai, konkrečiam darbui. Kūrinio erdvė užpildoma būties
daiktais: tikroviški medžiai, bičių aviliai, mylimos vietos ir nerealios
svajonės – minties ir jausmo reiškiniai. Žmogaus būtis itin intensyvi, kaip
medis išsišakojusi erdvėje ir laike. Tik iš šio taško žiūrėdami pajuntame
ir klausimo ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“ akcentą – ,,čia“. Apsakymas ,,Dėl ko
tavęs čia nėra?“ suskaidytas į šešis segmentus. Pirmajame – pavasario
vaizdas; antrasis, prasidedantis klausimu ,,Dėl ko, dėl ko tavęs čia
nėra?!“, įtraukia į lyrinį vyksmą; trečiasis labiausiai pagrįstas gamtos ir
žmogaus ryšio išgyvenimu; ketvirtasis – bičių tvarkymo epizodas; penktasis
– muzikos pasaulio atskleidimas; šeštasis – pabaigos. Šių segmentų
kompozicinė jungtis yra vidinė: tai nuotaikos, susietos su mylimo
atsiminimu ir liūdesiu, kad čia jo nėra, slinktis. Laikas a
apsakyme sudaro
tam tikrą ciklą: pradžioje yra pavasaris, toliau diena ir vakaras.
Pabaigoje laiko grandys sujungtos: ,,kur tik neinu dieną ar naktį, vasarą
ar žiemą – visur ir visados trūksta man tavęs!!“. Tačiau be šio gamtinio
laiko jaučiama ir atskiro žmogaus laiko slinktis. Gamtos laikas ramus ir
tikslingas, o žmogaus – baugus ir pilnas atsitiktinumų, bet kartu ir
dvasinių įvykių, nuojautų, klausimų, neįspėjamo ilgesio. Gamtos laikas
amžinai tekantis, o žmogaus laikas stabdomas mirties, neramių klausimų.
Atminties, atminimo, atsiminimo gijos visame apsakyme gana ryškios.
Atsimenamas laikas, kai būta kartu: dienos, vakarai. Praeitis yra
intensyvesnė už dabartį. Begalinis artumas gamtai gaubia Šatrijos Raganos
apsakymo žmogų. Žmogus yra su daiktais bei medžiais, kitais žmonėmis. Jis
ir pats yra ryšys, jungėjas. Todėl kūrinyje ilgimasi pilnatvės, džiaugsmo,
kurio neduota vienam. Todėl toks svarbus noras būti suprastam ir suprasti
kitą.

Tuo laiku, kai buvo parašytas šis Šatrijos Raganos apsakymas, iki
nebylios jausmo viršūnės pajėgė pakilti tik Maironis. Šatrijos Ragana
pirmoji formavo savo kūrinio erdvę ne tik iš realių įvykių, detalių,
charakterių, bet ir iš menamų, įsivaizduojamų, svajojamų. Ji sureikšmino
vidinę žmogaus tikrovę, sudėtingą, kintančią, ieškančią savo ,,kalbos„
gamtoje, muzikoje. Rašytoja pirmoji lietuvių prozoje sukūrė žmogaus
paveikslą, ištisai matomą ,,kito“ akimis. Tikrovės vaizdas įgavo tarsi
antrąjį planą – gamtos, muzikos, jausmo. Išbandyta fragmento, nerišlaus,
peršokančio pasakojimo stilistika. Įprasmintas pagrindinį motyvą
išreiškiančios frazės pakartojimas, neturintis jokios informacijos, tik
nuotaikos akcentą. Pasiekta frazės intonacinio išraiškingumo, subtilaus
moduliavimo keičiant žodžio vietą, pakartojant: ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“;
,,Dėl ko, dėl ko tavęs čia nėra?!“; ,,Dėl ko, ak, dėl ko tavęs čia nėra?!“.
Tai kūrinys, sakytume, ,,iš nieko“, ,,apie nieką“. Jausmo būtis čia iš
tiesų turi būti sukurta.

(,,Irkos tragedija“): Šatrijos Raganai, mokytojai ir auklėtojai, vaikų
problemos, suprantama, buvo labai svarbios. Ir jai žodis ,,vaiko tragedija“
neatrodo per didelis, ir savo novelę apie tokio vaiko likimą ji pavadino
,,Irkos tragedija“. Irka – guvi, bet švelniasielė, smalsutė, bet trokštanti
tėvų meilės, bendravimo, norinti būti svarbi tiems, kuriuos ji myli. Irka
iš pasiturinčios šeimos. Ji turi savo kambarį, žaislų, net ištikimą bičiulį
šuneli Džimą. Mergaitės gyvenime nėra skurdo, vargo. Bet mažutė yra
vieniša. Irka nujaučia, o ir žino, kas yra žmogui gera: santarvė, artimųjų
buvimas kartu, motinos meilė ir atidumas, tėvo globa. Visos mergaitės
viltys viena po kitos žlunga – mamytė neturi laiko pasikalbėti, neateina
palinkėti labos nakties, negali kartu pasivaikščioti. Atsiranda už ją
svarbesnis žmogus – ponas Gurskis. Nuoskauda tokia didelė, kad Irka ryžtasi
važiuoti į Kauną pas tėvelį. Deja, ten ji randa nepažįstamą jauną ponią.
Irka niekam nereikalinga – ir tai yra jos tragedijos priežastis.

,,Irkos tragedija“ yra būdingiausia ir gražiausia Šatrijos Raganos
novelė. Šis kūrinys kelia kilnią ir teisingą idėją: vaikas turi mylėti ir
būti mylimas, reikalingas. Be šitų atramų jam labai sunku, o kartais ir
neįmanoma gyventi. Niekas negali atstoti tėvų meilės. Yra užmezgamas gyvas
ryšys tarp Irkos ir jos aplinkos, kuri patvirtina, kad mergaitės norai yra
teisingi, kad visi trokšta to paties. Ji pati su kitais elgiasi taip, kaip
trokštų, kad kiti su ja elgtųsi. Jos nemandagumas su ponu Gurskiu kyla iš
nevilties. Taip dažnai pažeistos dvasios vaikai šiurkštumu gina savo
bejėgystę. Kai elgiesi su kitais teisingai ir gražiai, tačiau iš jų to
nesulauki, nuoskauda darosi vis didesnė. Taip rašytoja įtikimai motyvuoja
Irkos tragediją, vesdama į ją pakopa po pakopos. Tai iš tiesų psichologinė
novelė, nes atskleidžiamas mergaitės vidaus pasaulis, sekami jo ,,įvykiai“
ir realybės atbalsiai. Sekama atitinkamai grupuojant epizodus, aprašymus,
naudojant paraleles, kontrastus, laipsnišką įtampos didinimą – iki
skaudžios minties: ,,Ir negaila jai mamytės, negaila“. Tai kulminacija –
didžiausias praradimas. Irka rengiasi kelionėn, važiuoja pas tėvelį, vėl iš
naujo bandydama atstatyti nors vieną atramą. Bet griūva ir ši viltis.

(,,Sename dvare“): Lietuvių literatūroje susiklostė daugiausiai
neigiamas požiūris į dvarą: ten kalbama svetima kalba, ten ponai ir
ponaičiai nedorai elgiasi, ten nesilaikoma moralės normų, ten skriaudos ir
neapykanta. Tačiau Šatrijos Ragana į dvarą žvelgė kitaip: iš dvaro sklinda
į sodžių knygos ir rašto šviesa, čia žmonės susilaukia pagalbos ir
patarimo. Gražiausią savo apysaką ji pavadino ,,Sename dvare“, senąjį dvarą
apgaubdama prisirišimo, gražiausių išgyvenimų šviesa. Rašydama šią apysaką,
rašytoja galvojo apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas. Mirę jau
buvo ir artimiausi jos žmonės: tėvas ir motina, abudu broliai. Ypatinga
kūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį, pastangos susigrąžinti
mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių
taško.

Apysakos pagrindinė veikėja – mamatė. Mamatė Marija – dvaro ponia,
trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, patarėja,
labai subtilios dvasios moteris. Mamatė padeda knygnešiui Levanardai,
užjaučia varganą žydą prekiautoją, siunčia vaikus su dovanomis pas vienišą
bobutę. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad jie augtų dori ir
teisingi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Užtat neišleidžia
iš namų dukrelės Irutės, atsisakydama didesnių galimybių jai mokytis,
kurias siūlo turtingi giminaičiai. Svarbiausia – nesužaloti vaiko. Mamatės
dvasios pasaulį atskleidžia užrašai. Kadangi laiškai, dienoraščiai, užrašai
yra pagrindinės moters saviraiškos formos. Tuo laiku, kai moterys mažai
tesireiškė viešajame gyvenime, jų dvasios įvykiai, dažnai slepiami, prašyte
prašėsi išsakomi, išreiškiami. Ji kalbasi su savimi apie pareigas, meilę,
atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Ji išsako ir tą ypatingą būseną, kurią
amžiaus pradžioje išgyveno ne vienas nutautęs bajoras, pasiryžęs grįžti į
tautą. Su nuostaba mamatė įsižiūri į paprastus sodiečius, taurius,
išmintingus. Toks jai yra Levanarda. Graži, protinga mamatė jaučia artimumą
atvirai jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet pasiryžta nukirsti bet kokį
ryšį su juo – ji žmona ir motina pirmiausiai. Mamatės priešpriešos –
bajorai, kuriuos regime Paulinos vestuvėse. Bajorų paveikslai rašytojos
šaržuodami, piešiamos tarsi jų karikatūros. O kokia yra lietuvių valstiečių
proto ir širdies kultūra, Šatrijos Ragana parodo Levanardos charakteriu.
Svarbus yra ir bobutės, dvaro gaspadoriaus Kazimiero motinos, paveikslas.
Bobutė tarsi gyva lietuvių tautos dvasia. Ji moka daugybę pasakų ir pati
gyvena tarsi jų pasaulyje. Bobutė moka pasitenkinti mažu, ji darbšti ir
tvarkinga. Gero linkinčiomis akimis rašytoja įžiūri į seną žydą –
prekiautoją Šmulką. Individualus senojo klebono charakteris. ,,Sename
dvare“ mūsų akys regi spalvingą žmonių visumą: bajorus, paprastus
sodiečius, tarnautojus, vyrus, moteris, vaikus. Nėra kokių ypatingų įvykių,
tik vestuvės, mažos mergaitės mirtis, svečių apsilankymai. Pagrindiniai
veikėjai buvo pasirenkami pagal svarbumą, idėjinį reikšmingumą. Antraeiliai
veikėjai – ir pagal įdomumą: įdomu kaip ginčijasi du valstiečiai,
nepasidalijantys bičių spiečiumi; įdomu, kaip savo vestuvėse elgiasi
keistas jaunasis arba kaip kalba juokingas ,,bočelis“. Rašytoja tarsi
siekiasi pasirodyti, kad žmonės labai skirtingi, kad dvare – ne tik
neteisybės, kad tarp sodiečių yra labai įdomių žmonių, bet yra ir tinginių,
apsileidusių. Šatrijos Ragana nori, kad žmonės siektų doros, kad bajorai
virstu susipratusiais lietuviais, tačiau labiausiai jai rūpi vidiniai
artimų žmonių santykiai: žmonos ir vyro, motinos ir vaikų. Mamatės ir jos
vaikų bendravimas yra idealus, labai artimas, subtilus. Mamatė yra savo
vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per gamtos, tėvynės,
Dievo meilę, per muziką ir knygą kreipianti juos į aukštus žmoniškumo
idealus. Vaikų, ypač Irutės, prisirišimas prie motinos begalinis.

Apysakos ,,Sename dvare“ pasakojimas savitas. Pasakojama tarsi dviem
balsais: dukrelės Irutės ir mamatės. Kartais pasigirsta ir objektyvaus,
visažinio pasakotojo balsas. Pasakojimo energija kyla iš atsiminimo, iš
praradimo, iš gailesčio, iš tos šviesos, kuri gaubia vaikystę ir jos šalį.
Kūrinio pradžia yra stiprus nuotaikos impulsas, išreikštas gražiai,
poetiškai. Toliau pasakojama tarsi pasaka: „už miškų, už upių, tarp daubų
ir kalnų stovi seno dvaro medinis rūmas“. Tarsi girdime: „Už devynių upių,
už devynių kalnų.“. Taip, be abejonės, rašytoja prisimena savo vaikystės
namus – dvarą Užventyje. Mažoji Irutė – taip ir pati rašytoja vaikystėje. O
mamatė – ir jos motina, ir ji pati, nors rašytoja neturėjo vaikų, nebuvo
motina. Daug kas šioje apysakoje biografiška, atpažįstama, o kartu ir kita.
Palengva rodomi veikėjai, įvykiai. Bet svarbiausia lieka „pasikalbėjimo su
savim“ intonacija, intymaus ir paslaptingo žmogaus vidinio pasaulio
atskleidimas. Dažnai cituojamas Šventasis Raštas, krikščionybės idealai
šiame kūrinyje yra suvokiami kaip svarbiausi žmogaus orientyrai. Žmogaus
dvasia kviečiama į amžinybę, tačiau į ją einama išsižadant kasdieninių
rūpesčių, kietos žmoniškumo pareigos.

Apie Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“ V. Mykolaitis – Putinas
yra sakęs, kad tai didžiausias, įdomiausias ir tobuliausias jos kūrinys,
kad tai ne vien jos, bet ir visos mirštančios bajorijos gulbės giesmė.

Šatrijos Raganos reikšmė lietuvių literatūroje

Ji atskleidė iki tol mažai tepažįstamą bajorijos, dvaro gyvenimą,
bajorus, nutolusius nuo lietuvių kalbos, kvietė bendriems tautos
rūpesčiams. Būdama įsitikinusi katalikė, Šatrijos Ragana sukūrė meniškus
katalikiškos pasaulėžiūros žmonių charakterius, žmoniškus ir gyvus. Į vaiką
rašytoja žiūrėjo kaip į besiformuojančią asmenybę, o ne tik kaip į
skriaudžiamą būtybę. Šatrijos Raganos kūryboje pasirodė savitai mąstančios,
individualiai jaučiančios moterys. Ši rašytoja daugiausiai dėmesio sutelkė
į žmogaus dvasią, lyrine nuotaika apgaubia gamtą. Kaip Šatrijos Ragana
kalba apie meilę, ilgesį, grožį, amžinybę, jos stilius lyriškas, poetiškas.
Kai vaizduoja juokingus dalykus – subtiliai ironiška. Kai apie buitį –
konkretus ir dalykiškas. Tokias plačias šios rašytojos stiliaus galimybes
matome geriausiame kūrinyje – apysakoje „Sename dvare“.

Leave a Comment