Šatrijos Ragana

Šatrijos ragana ,,Sename dvare“

Šatrijos Ragana – Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja romantikė, pedagogė, krikščioniškos asmenybės ugdytoja.
Tėvų kilnūs tarpusavio santykiai darė teigiamą įtaką Marijos asmenybės formavimuisi. 1922m. parašė savo geriausią kūrinį – apysaką “Sename dvare”.

Įdomiausias ir reikšmingiausias Šatrijos Raganos kūrinys yra apysaka “Sename dvare”. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Apysakos pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai.

Šatrijos Raganos dvaras – ne socialinio ar moralinio blogio įssikūnijimas, kaip Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos kūryboje, o visų pirma grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Dvaras yra tarsi paskutinė senųjų tradicijų ir nykstančios kultūros sala naujos dvasios ir naujų idėjų jūroje, sala, kuri pamažu grimzta, negalėdama naujosios dvasios priimti ir ja gyventi. Senasis dvaras kūrinyje iškyla kaip demokratiškumo simbolis, kaip daugelio etinių ir estetinių vertybių šaltinis, kaip gražiausių svajonių ir polėkių prisiminimas.

Apysakoje parodomi ir lietuvių nacionalinio judėjimo atgarsiai, besiskverbiantys į bajoriškosios dvarininkijos tarpą, atskleidžiami jos santykiai su lietuvių visuomeniniu ir kultūriniu gyyvenimu. Pro samprotavimus, parodančius didelės bajorijos dalies vidinės kultūros lygį, prasiveržia ir jos priešiškumas nacionaliniam lietuvių judėjimui.

Apysaka “Sename dvare” yra vienas meniškiausių Šatrijos Raganos kūrinių. Veikėjų paveikslus rašytoja kuria psichologinės analizės, realistinės detalės, kalbinės charakteristikos būdu. Apysakos kompozicija yra gerai ap

pgalvota. Nuo išorinio dvaro vaizdo, nuo siauros šeimyninės aplinkos einama prie platesnio gyvenimo reiškinių rato, nuo vaikiško pasaulio su jo pasakomis ir paslaptimis – prie svarbių visuomeninių klausimų.

Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje praplėtė žmogaus vaizdavimo diapazoną, sutelkdama dėmesį į jo dvasinį pasaulį. Vienas svarbiausių personažų bruožų – psichologinis tikrumas ir gilumas. Rašytoja pastebėdavo subtiliausius žmogaus sielos virptelėjimus. Čia glūdi didžiausia humanistinė kūrybos reikšmė.

Šatrijos Ragana savo pasaulėžiųra ir kūryba stovi atskirai nuo kitų trijų mūsų Xxa. Moterų rašytojų-Žemaitės,azdynų Pelėdos ir Bitės.Kaip ir anos,gimusi ir augusi sulenkėjusioje bajorų šeimoje, jaunystėje taip pat įsijungusi į nacionalistinį išsivadavimo judėjimą,Šatrijos ragana sustojo dwšiniajame to judėjimo sparne ir iki mirties buvo ištikima savo idealistinėms pažiūroms, kurios uždėjo žymę ir visai jos kūrybai. Vis dėlto Šatrijos Raganos apsakymai ir appysakos lietuvių literatūros istorijoje paliko ryškų pėdsaką. Lietuviu prozą rašytoja kreipė intelektualesnio žmogaus dvasinių pergyvenimų vaizdavimo linkme, praturtino jos problematiką, skirdama daug dėmesio etikos klausimams, stengėsi paįvairinti kūrinių kompoziciją ir stilių.

Marijos Pečkauskaitės vaikystė buvo šviesi,džiaugsminga, be rūpesčių ir sunkumų. Ūksmingos parko alėjos, vakaro šešėlių prigužėję dvaro rūmai, motinos skambinimas ilgais rudens vakarais jaudino mergaitės vaizduotę , ir Marija nuolat gyveno pasakų pasaulyje, buvo įsisvajojusi ir trapi
Šatrijos Raganos pasaulėžiūrą ir kūrybos pobūdį nulėmė keletas veiksnių:bajoriška kilmė, ribojusi prieštaringos tikrovės pažinimą, religingos šeimos au

uklėjimas, romantinė pačios rašytojos pasaulėjauta, pagaliau filisofijos ir etikos studijos, veikusios jos mąstyseną ir santykį su žmonėmis bei pasauliu.

Įdomiausias ir reiškingiausias(brandžiausias,moderniausias) Šatrijos Raganos kūrinys yra apysaka ,,Sename dvare“ (1922), kurioje susikoncentruoja visa jos pasaulėžiūra ir meninės individualybės bruožai. ,,Sename dvare“-autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. Antrosios pusės Lietuvos dvarą. Dbvaras-tai rašytojos gimtasis lizdas, kurį išdraskė istorijos viesulai ir kurio elegiškai šviesus paveikslas iškyla jos atmintyje po daugelio metų.
Apysakoje ryškus autobiografiškumo momentas, siekimas perteikti subtilius moters jausmų ir minčių niuansus, eksperimentavimas įvairiais pasakojimo būdais(kalbėjimas pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma,vidinis monologas).Šatrijos Raganos posūkis į emocionalumą, psichologikumą bei bandymą kurti intelektualų pasakojimą rodė, kad lietuvių proza XXa. Pradžioje ieško naujų kelių.

Apysakos ,,Sename dvare“ veiksmas vyksta dvaro aplinkoje. Tiksliau, įvykių raidos kūrinyje nėra:dvaro gyvenimas, šeimos santykiai su giminėmis, kaimiečiais,draugais matomi Irusios,aštuonerių metų mergaitės akimis. Tačiau visoje apysakoje yra trys pasakotojos:Irusios pasakojimą keičia jos,jau subrendusios keturiasdešimtmetės moters, prisiminimai,jausmai,apmąstymai.(Taigi į šviesų vaikystės pasaulį žvelgiama dvejopai:lyg iš vidaus,vaiko akimis, ir per laiko distanciją su ilgesiu ir liūdesiu.)Įpinami ir mamatės dienoraščio,užrašų fragmentai. Taip įvedama dar viena pasakotoja-Irusios motina, labai moteriška, subtiliai jaučianti grožį tiek meno kūriniuose (ji skaito poeziją, klausosi ir pati skambina Šopeno kūrinius), tiek gamtoje (baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą melodiją).Apysakos fragmentus jungianti ašis yra mamatės paveikslas, kokio ik

ki šiol Šatrijos Raganos lietuvių literatūroje niekas nebuvo sukūręs.

Šatrijos Raganos asmenybėje atpažįstame altruizmą,pasiaukojimą,gero darymą kitam.Ji savotiška pasaulietė vienuolė ne dėl įžadų, o tarnavimu bendruomenei,vidinių įsipareigojimų laikymusi.Kaip reta žmoguje joje itin derėjo išorinis ir vidisni grožis. Jos kūryboje atpažįstame krikščioniškąją pasaulėžiūrą, XXa. pr. meno sroves.

Atkreipti dėmesy į:vaizdo kūrimo ir pasakojimo stilių, sukurtas įspūdis,splavos,fonas,aplinka,judesys,fiziniai pojūčiai,dvasinė būsena.
Šatrijos Raganos kūryboje labai svarbus yra grožis:išorinis(pasaulio) ir vidis (žmogaus dvasios).O jos pagrindinės pasaulėjautos ir pasaulėžiūros atramos yra:1)gebėjimas grožį pamatyti,pajausti,pajusti;2)gebėjimas išgyventi stipriai ir emocingai;3)džiaugsmingas ir jaukus santykis su būtimi. Kartais jos kūryboje jaučiamas stiprus klasikinės kūrybos bruožas:laikinumo pajauta,mirties artumas.

Leave a Comment