ApibrėžimasTai pasakojimas apie save, organizuotas chronologine seka arba probleminiais koncentrais. Autobiografija prasideda ir plėtojasi subjektyvumo sferoje. Apsinuoginimo drąsa, emocinis savistabos jautrumas ir refleksijų gelmė formuoja intymumo nuotaiką, kurioje iškyla pasakojančio žmogaus autoportretas. Aš yra vienintelis autobiografijos pasakotojas, kalbąs savo vardu ir atveriąs savo gyvenimo visumą. Autobiografija susijusi su individualios savimonės raida: stiprėjant dekartiškai nuostatai ”mąstau, vadinasi, egzistuoju”, autobiografijos tekstai turtingėja, siaurėjant individo teisėms ir užankant jo savimonei, nebelieka vidinio laisvumo, lemiančio autentiškumo sugestiją, kuria grindžiamas autobiografijos žanras.
AutobiografijaEsu šeimoje vyriausia – paskui sesuo Zofija, paskui broliai Steponas ir Vincentas. 1885 m. gavau pirmąją mokytoją, iš Vilniaus Sumorkaitę (advokato sesuo). Bet jau prieš tai mokėjau skaityti, – kuomet išmokau – nežinau, labai anksti – 5 metų jau turėjau tėvo užprenumeruotą “Wieczory rodzinne”, lakraštį vaikams. Visa kūdikystė – auksinė. Buvau be galo lepinama, ypač tėvo, visi karštai kits kitą mylėjome. Be tėvų, daugelis dėdžių, ciocių – gerų, duodančių dovanų. Iš pat mažens mėgau skaityti – buvau gabi – maža būdama atmintinai deklamavau visas poemėles. Turėjau daug gražių knygų, žaislų. Gyvenau daugiausia fantazijos pasaulyje. Iš pradžios savo pramanytąsias istorijas vaidinau pati su broliais ir seserimi, – išmokusi rašyti, ėmiau komponuoti raštu. nebuvo tai jokios apysakos nei dramos, tik daugiausia laiškai nuo pramanytų žmonių, -aš irgu buvau toje asmenų galerijoje, bet ne savo itkroje rolėjeBuvo tai epopėja – begalė žmonių, nuotykių, situacijų etc. Mano Motyna buvo beveik šventa – kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia, labai maldinga. Kai mirė Vilniuje mano paskutinis brolis, mama su tokia ramybe priėmė iš Dievo rankos tą žmonių žodžiais neišreiškiamą smūgį, kad d – ras Bagdonas, matydamas ją tuomet, parašė man paskui – pirmą kartą savo gyvenime matęs tikrą krikščionę ir supratęs, kas tai yra krikščionystė. Tevas buvo linkęs į despotizmą, šaunaus būdo, bet labai geros širdies, sąžiningas žmogus. Visų labai mylimas – ir prastų žmonelių, ir giminės, ir dvarininkų.(Žiūrėk:”Sename dvare” teismas dėl bičių – tai tikras faktas). Abudu tevai buvo tikri demokratai – neatsimenu jokio pasipūtimo, jokio niekinimo ”chlopų”
Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos 1926 m. vasario 8d. rašytas laiškas Juozui Tumui – Vaižgantui – vienintelė rašytojos autobiografija, kuri pasiekė mūsų laikus. Pagal sesers Sofijos žodžius – prieš mirtį Marija reikalavusi sudeginti laiškus, užrašus, dienoraščius. Ir daug kas buvo sudeginta.