Stilius įvairus, šakotas: pakilus romantinis, lyrinis – impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Čia kartais pasirodo ironija, sarkazmas.
Gimė 1877m. Medingėnų dvare netoli Rietavo. Marija buvo vyriausias vaikas šeimoje, po jos dar gimė sesuo Sofija ir du broliai Steponas ir Vincentas. Augo lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje. Jos jaunystė prabėgo Užvenčio dvare, jos kūrybai labai svarbioje “seno dvaro” vaizdų ir vaizdinių erdvėje. Mokėsi namie Juzefos Sumorok ir Cicilijos Sondetckos pagalba išėjo pradžios mokyklos kursą. 1896m. išvažiavo į Varšuvą, į bitininkų kursus. 1898m. “Varpe”buvo paskelbtas jos kūrinys “Margi paveikslai” 1898 m. mirus tėvui, Pečkauskų šeima prarado namus; Marija Pečkauskaitė pradėjo dirbti namų mokytoja Žemaitijos dvaruose. Įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, pateko į žandarų akiratį, sulaukė kratos. Mokytojaudama parašė dvi ankstyvąsias savo apysakas – Viktutė ir Vincas Stonis. 1905 – 1907m P. Višinskio rūpesčiu gavusi stipendiją , studijavo filosofiją, literatūrą Ciūricho ir Fribūro universitetuose.
Kartu su seserimi Vilniuje įsteigė knygyną.
1927m. Marijai už pedagoginius tyrinėjimus buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktarės vardas. Židikiuose parašė reikšmingiausią savo kūrinį “Sename dvare” kur ir mirė.
Anksčiau ją Povilas Višinskis vadino Raganėle Marija, kuris ją mokė lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą. Šatrijos Raganos slapyvarde susiejo save su Šatrijos kalnu, su senaisiais jo padavimais, taip pat ir apie raganas, turinčias ypatingų galių.
Jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius ir pasiaukojančius personažus. Kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, o liaudies išminties, dvasinės brandos ir mokslo teigimas.
Rašytojos idealas – Taurus, gyvenantis ne vien sau, pabrėžtinai religingas žmogus. Šatrijos ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: imtymesni ir įvairesni pasakojimai, sudėtingesnis žmonių charakteris. Jos kūryba kalba apie atsitiktinumus, žmogaus gyvenimą ir galimybes.
Pasakojama pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma. Praeities ir dabarties susipynimu. Vidinį žmogaus pasaulį vaizdavo muzikos ir gamtos paralelėmis.
Apysaka “sename dvare” gimė iš ilgesio mirus mylimiems broliams ir motinai, iš noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio.
Apysakoje ,,Sename dvare” nagrinėjami tėvų ir vaikų santykiai, ryšys tarp motinos ir dukros,jų tarpusavio bendravimas. Dėka lyriško kūrinio stiliaus, asmeninės rašytojos patirties bei sukuriamo pasakojimo intymumo jausmo, šis ryšys tarp Mamatės ir jos dukters Irutės pavaizduojamas ypač šiltai, poetizuojamas ir idealizuojamas. Jis apysakoje tampa viena centrinių temų, kuriai rašytoja teikia pagrindinį dėmesį.
Tai mažos mergaitės atsiminimai apie gražią ir daug gyvenimiškos patirties suteikusią vaikystę, kurią prisiminti skatina ryškus mamatės Marijos paveikslas.