Romantizmas

Romantizmas

1. Žmonės dažnai dalijami į fizikus ir lyrikus. Fizikais vadinami tie, kurie labiau pasikliauja tikrove, lyrikai- svajonėmis, įsivaizdavimais. Literatūroje pirmieji vadinami realistais, antrieji- romantikais. Ir meno istorijoje skiriamas realistinis (tikroviškas) ir romantinis (vaizduotės) tipai.2. Krypties ribos. Romantizmas iškilo pačioje 18 a. pabaigoje. Jis yra reikšmingiausia 19 amžiaus Europos literatūros, meno, filosofijos kryptis. Ji prasidėjo pasipriešinimu klasicizmui, jo racionalumui, normoms, taisyklėms. Romantikai skelbė laisvę gyvenime ir kūryboje, teikė pirmenybę tam, kas natūralu, įgimta, neigė dirbtinumą, šabloną. Už šių nuostatų slypi gilesni besikeičiančio pasaulio ir jo sampratos, pasaulėžiūros klodai. Europoje tuo metu prasidėjo kova prieš vienvaldžius monarchus, prieš tironiją. Romantizmo laikas yra revoliucijų ( pradžia sietina su Prancūzijos 1789-1794 m. Revoliucija), sukilimų, tautų išsilaisvinimo iš svetimųjų priespaudos laikas. Už savo laisvę kovojančios tautos ima girdėti ir kitas panašaus likimo tautas, pasigirsta solidarumo balsų. Tautos ima domėtis savo istorija, kūryba. Svarbus darosi ir žmogaus, ir tautos individualumas. Kūryboje individualumas virsta individualizmu. Romantikų dėmesys nukreipiamas į reiškinius ir į žmones, kurie iki tol nebuvo centre, o labiau nustumti į pakraščius (pvz., žydų tema Bairono cikle „Žydų melodijos“, M. Lermontovo „Žydų melodija“).3. Kas yra menas romantikams. Romantinis menas yra herojiškas, jo herojai maištingi, nes tikrovė slegia ir žeidžia, daro vienišą. Dvasios pakilumas lemia romantizmo kūrinių pakylėtumą, susijusį su vaizduote ir jausmais.Meno kūrybą romantikai suprato kaip įkvėpimą, paslaptingą dvasios būseną, padedančią giliau pažinti, negu įstengia klasicizmo išgarbintas protas. Jausmų, išgyvenimo svarba romantizmą sieja su sentimentalizmu. Romantinių veikėjų bruožai- stiprūs jausmai, iššūkiai, protestai, aistros.Klasicizmo keliamiems taisyklingumo, aiškumo, simetrijos principams romantizmas priešpriešina laisvumą, vaizduotės stiprumą, įspūdingumą, individualumą.4. Romantinės literatūros bruožai:

a) romantizme kūryba laikoma aukščiausia vertybe ir gyvenimo prasme. Romantikai gynė kūrybinę menininko laisvę, jo vaizduotės galias, neigė meno kanonus. Jie pasisakė už žanrų ir stilių samplaikas, plačiai vartojo sąlyginį vaizdavimo būdą, didelį dėmesį skyrė ironijai, groteskui. Romantizmo veikiamas atsinaujino romanas, poema, drama, ypač populiari tampa lyrika.Mėgstamiausi romantikų žanrai: poetinė filosofinė drama, baladė, lyrinis eilėraštis, poema, istorinis, psichologinis, fantastinis, siaubo romanai bei novelė. b) romantikai išaukštino kai kurias temas ( pvz., tampa madingi Rytų kultūrų motyvai), ypatinga vieta tenka meilės temai. Siūlomas ypatingas peizažas ( audringa jūra, Alpių kalnai, vadinamieji angliški parkai, kuriuose medžiai nėra surikiuoti kaip klasicistiniuose parkuose, bet auga natūraliai). Romantikams svarbiausia – „ sujaudintoje sieloje pažadinti švelnius jausmus ir liūdnas mintis“. c) romantikai iškelia ryškų individą, dvasiškai nepriklausomą nuo jam priešiškos visuomenės, pabrėžia vidinio gyvenimo laisvę, pripažįsta subjektyvų požiūrį, o kūryboje siekia originalumo. Jų kūrinių veikėjų dvasinis pasaulis sudėtingas ir prieštaringas. Pripažindami vidinius žmogaus prieštaravimus romantikai neretai turėdavo suabejoti, ar idealai apskritai pasiekiami. Šis netikrumo jausmas vertė užsisklęsti savyje, įsiklausyti į slapčiausias nuojautas, stūmė į melancholiją, ilgesį. d) romantinis herojus- paprastai vienišas maištautojas, linkęs aukotis, bet žmonių atstumtas ir jais nusivylęs. Šita konfliktiška asmenybė apdovanota stipriomis aistromis, talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą.5. Garsiausi romantizmo atstovai. a) pirmiausia romantizmas siejamas su anglų poeto D. Bairono (1788-1824) kūryba. Jo lyrikoje pasirodė liūdesio, neįveikiamo sielvarto temos. Buvo kilęs iš garsios šeimos, turėjo paveldėjęs lordo titulą. Biografija kupina romantinių nuotykių, kovos, konfliktų su savo laiko visuomene. Baironas sukūrė romantinio herojaus modelį. Tai stiprios prigimties, bet nesuprastas, savo didžių siekių negalintis realizuoti, maištaujantis, vienišas žmogus. Toks yra Manfredas draminėje poemoje „Manfredas“. Tai paslaptingos praeities, vienumos ir užmaršties ieškantis individualistas, aptyręs, kad žinojimas yra kančia, nerandantis prasmės, nepajėgiantis įtvirtinti savo siekimų.
Misterija „Kainas“ parašyta remiantis bibliniu siužetu. Kainą, biblinį brolžudį, Baironas traktuoja kaip maištininką, kurį piktina neteisingai sutvarkytas pasaulis, kaip nusikalstantį tiesos ieškotoją. Konflikto su broliu priežastis ta, kad Dievui nusižeminimas ir kruvinos aukos yra svarbesnės už išdidumą ir žemės gėrybes. Kainas- tragiškas herojus: siekęs tiesos ir pažinimo jis pasėja mirtį, yra pasmerktas klajoti „kaip beglobis tremtinys“ ir kentėti. XIX a. baironizmas buvo suprantamas kaip didelių aistrų, kovos už teisybę, vienišo išdidumo ir tragiško likimo įprasminimas. Būtent tokiu pasaulėvaizdžiu Baironas darė poveikį literatūrai, dailei, muzikai. b) Viktoro Hugo (1802-1885) garsiausias kūrinys yra „Paryžiaus katedra“- romantinių vaizdų, idėjų ir problemų romanas, nukeliantis į XV amžiaus pabaigą. Istorija romantikams buvo idėjų ir siužetų šaltinis. Katedra- romantinis simbolis, kuriuo išreiškiamas tamsiųjų ir šviesiųjų galių konfliktas, paslapties buvimas Luošys Kvazimodas ir gatvės šokėja Esmeralda – pagrindiniai veikėjai, sukurti romantikams svarbiu kontrasto principu. c) rusų rašytojas Michailas Lermontovas (1814-1841)- romantinių poemų („Demonas“, „Mcyri“), romantinio romano „Mūsų laikų didvyris“ autorius. Jaunas žuvo dvikovoje. Lermontovas sukūrė gražių romantinės lyrikos pavyzdžių- vienišo, liūdno ir išdidaus herojaus monologų: Tikėk, pasaulyje tik niekingumas- gėris. Ir kam dar trokštame garbės ir pažinimo, Ir talento, ir žmogiškosios laisvės, Jei mes pasinaudoti jais negalim?Lermontovui buvo artimas Bairono individualizmas, laisvės ir maišto dvasia, bet jis suvokė ir savo likimo atskirumą: Ne, ne Baironas esu. Patirt man skirta kitą lemtį. Kaip jis, žmonių atstumtas, tremtį Aš ruso širdyje nešu.Lermontovo kūrybos atgarsis jaučiamas Maironio lyrikoje.6. Romantizmas lietuvių ir lenkų literatūroje. Lietuvių romantizmas susijęs su 1831 ir 1863 m. Sukilimais, nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendra lietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. 19 a. pradžioje ir pirmoje pusėje Vilniuje lenkų kalba rašė keliolika autorių, sudariusių Vilniaus romantizmo branduolį. Svarbiausi jų- A. Mickevičius, J. Slovackis, J. Kraševskis, V. Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkų kalba jie rašė apie Lietuvą, apie jos praeitį- apie Margirį, Vytautą, Mindaugą. Šie autoriai darė poveikį lietuvių literatūrai.
Lietuvių romantizmo plėtotei buvo svarbus ir žemaičių kultūrinis sąjūdis, atstovautas Simono Daukanto, sukūrusio romantizuotą ikiistorinės Lietuvos vaizdinį, Simono Stanevičiaus, išreiškusio herojinę tautos valią („Šlovė Žemaičių“), Silvestro Valiūno, sukūrusio „Birutę“. Ryškus romantinis poetas yra Antanas Baranauskas, poetizavęs gamtą, jos ryšį su žmogaus dvasia („Anykščių šilelis“), sukūręs romantinio žmogaus ir tėvynės ryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių. Smulkesnių romantizmo bruožų galima įžvelgti pirmojo lietuvių žurnalo „Aušra“ (1883-1886) skelbtuose eilėraščiuose ( pasididžiavimas praeitimi, kalbos kėlimas).Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas yra Maironis. Jis ne tik sukūrė tautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą į bendrą Rytų Europos „tautų pavasario“ erdvę.

Romantizmas(XVIII a. pab. – XIX a. pr.)

Dramatizmas Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje.Santykis su laiku Subjektyvus laikas. Svarbiausia – amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.).Santykis su aplinka Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris.Kiti estetikos principai Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis”, gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas.

Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.Stiliaus bruožai Kompozicijos laisvė. Fragmentiškumas, fantastika, ironija, paslapties, fatališkos meilės ir siaubo motyvai, religinė mistika, mirties poetizavimas. Emocinis kūrinio nuspalvinimas, poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės tradicijos panaudojimas. Subjektyvus pasakotojas.Žanrai Lyrika (baladė, eilėraštis, daina). Lyrinė draminė poema. Romantinė tragedija. Romantinė proza – apysaka, psichologinis ir istorinis romanas.Atstovai Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje.