“Prancūzų romantikų apysakos“ V., 1979„Romantizmas gilinasi į sudėtingą žmogaus sielos gyvenimą, leidžiasi į pačias jos gelmes, ypač didelį dėmesį skiria stipriems jausmams ir aistroms, reikalauja laisvės išlieti tuos jausmus, atskleisti savąjį „aš“. Jis idealizuoja praeitį, ypač viduramžius, ieško neįprastų efektingų vaizdų ir siužetų, negailestingai laužo sustabarėjusias formos kanonus. Būdingas kai kurių romantikų bruožas – atsiribojimas nuo realios kasdienybės, polinkis į misticizmą, religiją.“ (258)Tikrasis romantizmo pradininkas pranc. liter. yra F.Š. „Rene“ – herojus panašus į patį autorių“ neramios dvasios, į melancholiją linkęs jaunuolis , kankinamas miglotų aistrų, gyvenantis aistrų pasaulyje – pirmasis romantinis herojus pranc. liter. , prancūziškasis Verteris. „Rene“ Š kūrė tipišką savo gyvenamojo meto herojaus paveikslą. Rene – prieštaringas asmuo. Užaugęs aristokratinėje aplinkoje, jis paniekina savo luomą ir pasitraukia iš visuomenės. Jis žavisi religija, bet pats tikėjime paguodos neranda ir vienišas žūsta. Jo psichinė būsena – individualistinis atitrūkimas nuo visuomenės gyvenimo, gilinimasis į savo pergyvenimus, melancholija – tai būdinga „amžiaus liga“. (261)
lt.wikipedia.orgRomantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Romantizmas buvo požiūris arba intelektualinė orientacija, kuri padarė įtaką daugeliui literatūros, dailės, muzikos, architektūros, kritikos ir istoriografijos kūrinių nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio. Romatizmas gali būti laikomas tvarkos, ramumo, harmonijos, balanso, idealizavimo ir racionalumo, kuris vyravo klasicizme ir ypač XVIII a. pabaigos neoklasicizme, atmetimu. Tam tikra prasme romantizmas buvo taip pat ir reakcija į Švietimą bei bendrai į XVIII amžiaus racionalizmą ir materializmą. Romantizmas pabrėžė individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, vaizduotę, spontaniškumą, emocionalumą ir transcendeciją. Tipiškos romaantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. Reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje.
Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. ualgiman.tinklapis.ltRomantizmas. Ši srovė bei kryptis Vakaruose (Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje) reiškėsi nuo XVIII a. pabaigos (maždaug nuo 1794 m.) iki XIX a. vidurio (maždaug iki 1848 m.). Iš pradžių romantizmas rungėsi su klasicizmu, o vėliau, jį nugalėjęs (maždaug nuo 1830 m.), gyvavo drauge su kylančiu realizmu.Vokietijoje pagrindinės romantikų grupuotės buvo: Jenos romantikų ratelis (1798-1801), kuriam priklausė broliai Augustas ir Friedrichas Schlegeliai, Novalis, jiems pritarė filosofas ir estetikas RW.J. Schellingas; Heidelbergo romantikų grupė (1805-1808), kuriai priklausė L.A. von Arnimas, C. Brentano, prie jų jungėsi broliai (Jacobas ir Wilhelmas) Grimmai; kiti įžymūs vokiečių romantikai buvo E.T.A. Hoffmannas ir H. Heine. Anglijoje romantizmo pradininkai buvo „Ežero mokyklos” (1798) poetai W. Wordsworthas, G.T. Coleridge’as, R. Southey, o jo korifėjai – G.G.N. Byronas, P.B. Shelley’s, J. Keatsas, iš dalies W. Scottas. Prancūzijoje – G. de Stael, F.R. Chateaubriandas, vėlesnieji – A. de Lamartine’as, A. de Vigny, A. de Musset, G. Sand, žymiausias – V. Hugo. Didieji rusų romantikai buvo V.A. Žukovskis, jaunasis A.S. Puškinas, M.J. Lermontovas. Lenkų literatūroje romantizmas formavosi XIX a. pradžioje (iki trečiojo dešimtmečio vidurio) veikiamas Vakarų, ypač audrininkų, preromantizmo, vokiečių klasikinės bei romantinės filosofijos. Pirmieji romantikai čia buvo filomatai ir filaretai, iš kurių iškilo A. Mickevičius. Susiformavo dvi pagrindinės romantikų mokyklos – Vilniaus ir Varšuvos. Romantikai karštai polemizavo su Varšuvos klasicistais. Po 1831 m. sukilimo literatūrinio gyvenimo židiniu tapo Didžioji Emigracija, kurioje atsidūrė ne tik A. Mickevičius, bet ir kiti žymieji romantikai – J. Stowackis, Z. Krasinskis, C. Norwidas. Romantinė buvo kone visa lenkiškoji XIX a. Lietuvos literatūra (J.L Kraszewskio, W. Syrokomlės ir kt. rašytojų kūryba).Romantizmo socialinis ir psichologinis pagrindas buvo nusivylimas Didžiosios prancūzų revoliucijos padariniais ir kartu švietėjų idėjomis – laisvės, lygybės, brolybės lozungais. Romantizmas buvo naujos, porevoliucinės, civilizacijos kritika, protestas prieš ją. Romantikai niekino naująją visuomenę, jos gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą. Švietėjų optimizmas jiems atrodė nepagrįstas, jų racionalizmas lėkštas, jų ideologija nesugebanti paaiškinti gyvenamosios epochos. Romantikus ypač skaudino žmonių egoizmas, dvasinis nuskurdimas, prakticizmas, pilietiškumo nuosmukis. Tačiau romantikų politiniai bei socialiniai idealai buvo labai skirtingi, ir dėl to įvairios jų grupuotės bei atskiri rašytojai tarp savęs nesutarė, polemizavo. Didelę ideologinę reikšmę romantizmas turėjo šalyse, kurios buvo pavergtos svetimšalių ir kovojo dėl savo išsivadavimo (pvz., Vengrija, Lenkija, Lietuva). Kai kuriais atžvilgiais nevieningus romantikus siejo bendri estetiniai principai, panaši pasaulėvoka bei pasaulėjauta.Romantizmo estetikos filosofinis pagrindas buvo agnosticizmas ir subjektyvizmas bei individualizmas, atstovaujamas L Kanto, J. Fichtes, RW.J. Schellingo. Tai buvo filosofija, pasaulį suvokusi kaip kūrybą ir kartu išaukštinusi žmogaus kūrybingumą. Švietėjai tikino, kad žmogų suformuoja aplinka. O romantikai buvo įsitikinę, kad pats žmogus kuria savo pasaulį ir tai tėra visuotinio kūrybingumo tąsa. Aukščiausias kūrybingumo pasireiškimas yra dvasingoji gamta. Gamta nėra bedvasių, nekintamų daiktų sankaupa, o gyvas, organiškas visetas, kuriam būdingas begalinis tapsmas, nuolatinis atsinaujinimas, amžina kūryba – savo dvasinės esmės atskleidimas materialiais, jutiminiais pavidalais. Taigi pati gamta yra menas, o menas yra gamtos esmės pratęsimas, nes visa, kas egzistuoja, yra nesiliaujantis kūrybos procesas. Romantikų nuomone, pasaulį žmogus pažįsta ne protu, ne intelektu, kaip manė racionalistai, ir ne juslėmis, ne pojūčiais, kaip tvirtino sensualistai, o nuojauta, intuicija. Tikrovės esmę žmogus sučiuopia iškart, spontaniškai, jos neskaidydamas ir neanalizuodamas. Vadovaudamasis intuicija, kuria ir menininkas, tik jo intuicija galingesnė negu šiaip žmonių. Todėl menininkas yra išmintingiausias žmogus, daugiausia išmanantis apie pasaulio paslaptis. Menininkas tarp žmonių – tai kaip žmogus tarp kitų žemės tvarinių, – taip mano RW.J. Schlegelis. Menas yra tikroji filosofija, – taip mano J. Fichte ir F.W.J. Schellingas.Romantikai įtvirtino sintetišką žmogaus dvasios supratimą. Žmogus jiems yra ne vien mąstanti, bet ir savitai jaučianti, savotiškai suvokianti pasaulį, originali individualybė. Tasai žmogaus savitumas, originalumas, individualumas ir yra tikroji jo vertė. Didžiausias žmogaus individualybės priešas, niveliuojantis ir žudantis visas gerąsias jo savybes, yra gyvenamoji tikrovė, kasdienybė. Todėl svajonės ir tikrovės susidūrimas, idealų ir gyvenimo principinė priešprieša yra pagrindinis romantinio meno konfliktas. Lenkų romantikas Mauricijus Mochnackis įsitikinęs, jog poezija negali vaizduoti objektyviai egzistuojančios socialinės tikrovės, kurią suformavo šiuolaikinė civilizacija, nes žmogus čia, lyg trapi dalelė, yra laužomas didelės pasaulinės mašinos, praranda individualias savybes, o tuo tarpu jis juk yra „atskira vertybė”. Žmogus, kaip individualybė, stengiasi išsivaduoti iš visuomenės varžtų, niveliuojančių jo prigimtį, stengiasi išsiveržti iš „gyvenimo prozos” į tokias veiklos sferas, kuriose pajustų savo būties pilnatvę, įveiktų savo ribotumą ir taptų iš tikrųjų didis. Sutelkę dėmesį ne į išorinį pasaulį, ne į žmogaus ir aplinkos santykį, o į patį žmogų, į jo vidinio gyvenimo pilnatvę, romantikai labai sudvasino meną. Tobuliausiu menu jie laikė muziką, kurios medžiaga geriausiai paklūsta sielos atodūsiams, emocijų ir nuotaikų bangavimui. Romantinio meno psichologinis turinys yra gilus, sudėtingas, niuansuotas ir dramatiškas arba svajingas, kontempliatyvus.Romantikai pakeitė požiūrį į laiką ir istoriją. Iki romantizmo epochos laikas daugiausia (antikos, Renesanso, klasicizmo epochose) buvo suprantamas cikliškai. Manyta, jog pasaulis sutvarkytas pagal amžinus nesikeičiančius dėsnius ir jame viskas tolydžio kartojasi: paros tarpsniai, metų laikai, gimimas, gyvenimas ir mirtis ir t.t. Tokia cikliška laiko samprata būdinga ir minėtų ikiromantinių epochų menui. Tuo tarpu romantikai laiką supranta kaip begalinį ir istorinį. Laikas jiems – viską keičianti jėga. Romantikams būdingas begalybės jausmas, sužadintas kosminės jų pasaulėjautos.Sutelkę dėmesį į tai, kas individualu, suvokę laiko istoriškumą, romantikai išugdė ir patį istorijos jausmą. Švietėjai suprato istoriją kaip paprastą laiko nuoseklumą, kaip nuolatinį amžinojo proto tobulėjimą, kaip įžymių asmenybių veiklos rezultatą. Švietėjams atrodė, jog žmogaus prigimtis ir protas iš esmės nesikeičia. Todėl, remdamiesi protu, jie ir norėjo nustatyti amžinas, pastovias, visados ir visur tinkančias etikos bei moralės normas, valstybės valdymo principus, meno kūrybos taisykles. Tuo tarpu romantikai parodė, kad istorijoje, kaip ir gamtoje, nieko nėra amžino. Istorijos procesas nesugrąžinamas ir nepakartojamas. Atskiri to proceso tarpsniai, įvairios civilizacijos ir kultūros, atskiros tautos tuo ir yra vertingos, kad jos vienintelės – kad jos individualios ir savitos. Nėra išrinktųjų tautų, kultūrų, epochų, – visos jos lygiavertės, visos egzistuoja tol, kol visiškai realizuoja savo esmę, kol išsenka jų kūrybingumas. Romantikai labai domėjosi praeitimi – visa žmonijos dvasinės kultūros istorija. Jie pirmieji pradėjo sistemingai tyrinėti viduramžius, Renesansą, Rytų (ypač Indijos) kultūrą, naujai interpretavo antiką – ieškojo joje ne įvairiausių normų bei kanonų, kaip klasicistai, o tiesiog žavėjosi pirmaprade žmogaus kūrybingumo stichija.Ieškodami, kas geriausiai išreiškia kiekvienos tautos esmę, kas sudaro jos dvasinės kultūros savitumo pagrindą, romantikai dėsningai atkreipė dėmesį į liaudies kūrybą. Jie rinko, skelbė, tyrinėjo tautosaką, rėmėsi ja savo kūryboje, paskatino visos liaudies kultūros studijavimą ir jos integravimą į profesionaliąją kultūrą.Romantikai pakeitė požiūrį ir į kalbą – taip pat į meninę bei poetinę. Racionalistai galvojo, kad kalba tėra minties išraiška, kad kalbų skirtumai tėra formalūs, nes žmonės mąsto tomis pačiomis sąvokomis, vienodomis loginėmis kategorijomis. Tuo tarpu romantikai parodė, kad kalba atskleidžia visą sintetišką žmogaus dvasios turinį – ne tik loginį mąstymą, bet ir jausmus, išgyvenimus, emocijas, nuotaikas. Kiekvienos tautos, kaip ir kiekvieno individo, kalba yra savita, nes ji išreiškia originalią dvasią. Tautos kalba reiškiasi visa tautos dvasinė kultūra. Kalba išreiškia tautos dvasią, jos charakterį, būdinguosius žmonių mąstysenos ir pasaulėjautos bruožus. Romantinė kalbos samprata skatino lyginamosios kalbotyros formavimąsi ir plėtojimąsi, taip pat padėjo pavergtoms tautoms kovoti už savo kalbos teises ir savo tautinę kultūrą.Romantikams būdingas savotiškas požiūris į tikrovę – romantinė ironija. Genijui tikrovė atrodo pilka ir niekinga, žmonės riboti ir lėkšti, todėl į juos negalima žiūrėti rimtai ir patikliai. Į juos žiūrima iš aukšto. Tačiau genijus supranta ir savo paties ribotumą. Joks kūrinys negali adekvačiai išreikšti turtingos genijaus dvasios, todėl ir kūrinys vertas tik ironiško žvilgsnio. Ironiškasis genijus, pasak Schlegelio, iš aukštybių žvelgia į visus daiktus, nuolat pakildamas virš visko, kas yra ribota, taip pat virš savo meno, savo dorybių ir savo genialumo. Romantiniuose kūriniuose sudėtingą jausmų gamą, kilnius polėkius, skaidraus lyrizmo versmes dažnai perskrodžia skvarbi ironiška mintis, kuriai negana to, kas pasiekta, sužinota, išgyventa, kurios nesiliauja kankinusios abejonės, kuri mato visokių žmogaus pastangų reliatyvumą ir ribotumą. Romantikas ironiškai žvelgia į aplinką ir pats į save, suderina ironiją su autoironija. Kadangi pagrindinis romantiko tikslas – vaizduoti vidinį asmenybės pasaulį, žmogaus minčių, jausmų, išgyvenimų visumą, jis nepaiso nusistovėjusių kūrybos taisyklių, žanrų ribų, tradicinių estetinių kategorijų: supina grožį ir bjaurumą, tragiką ir komiką, poeziją ir prozą, sugriauna visokias formalias užtvaras. Romantikai ne tik sulydė įvairius žanrus – jie stengėsi nutrinti ribas tarp meno ir gyvenimo. Jų nuomone, menas turi būti konstruktyvi paties gyvenimo jėga, jis turi padėti nugalėti kasdienybės prozą. Visus, kurių nepatenkina tikrovė, priglaudžia menas. Tik mene žmogus randa tokį pasaulį, kokio jisai ilgisi.Romantikai išaukštino kūrėjo – genijaus – vaidmenį. Romantinis menas labai emocingas ir ekspresyvus. Tačiau romantikų sukurti vaizdai tebeklauso natūralių žmogaus jutimo bei suvokimo dėsnių. Iracionaliai aiškindami kūrybos procesą, jie nepavertė kūrinio chaotiška vaizdų sankaupa. Romantikų kūriniuose tebėra gyva konstruktyvi, formuojanti, valinga mintis. Tačiau teoriniai romantizmo principai jau pranašavo naujo, modernistinio meno ateitį.„Romantizmas vakarų literatūroje“ V., 2000180-185 p.Ankstyvojo pranc.. rom. atstovas Š savo kūryboje sulydė vaizduotę ir tikrovės stebėjimą bei sugebėjo perteikti amžininkų viltis, lūkesčius, nusivylimus. Š atskleidė paslaptingus žmogų ir gamtą siejančius ryšius. Didingi gamtos vaizdai ir apmąstymai, ritminių ir melodinių kalbos turtų platus panaudojimas suteikė jo prozai nepaprasto lyriškumo ir poetiškumo.