Pokalbis su Dievu ir tėvyne

Pokalbis su Dievu ir tėvyne
B.Brazdžionio poezijoje

„Bernardai, ko čia atėjai? “-paklausė žemė;
„Bernardai, ko čia atėjai? “-dangus paklausė.
-Į žilą samaną pasižiūrėt, kol nesutemę,
Ir Viešpaties didžiuos dienas darbuos paliaupsint.

„Vallis Umbrosa“

Koks didelis B.Brazdžionio poetinis pasaulis, sutalpinantis savyje ir mažą žmogų, ir visagalį Dievą. Žmogaus-trapus Dievo kūrinys besišaukiantis jo ir džiaugsme, ir varge,
juntantis savo sielos pilnatvę tėvynėje ir harmonijoje su Dievu.
Kiekvieną gyvenimo valandą, kiekvieną gyvenimo akimirką žmogus gauna iš Dievo. Jis renka tas akimirkas lipdydamas iš jų savo gyvenimą. Taip ir eina per pasaulį žmogus, rinkdamas Diievo jam vienam atseikėtą sraunų laiką, skubėdamas pralenkti jį.
Pro Tavo pirštus. Viešpatie, kaip smiltys srūva laikas,
Pro Tavo pirštus. Viešpatie, jis bėga kaip vanduo,
Ir aš renku jo trupinius, kaip renka žiedus vaikas,
Ir upių aš einu ieškot, kol neužtvins ruduo.

(„Smiltys ir metai“)
Gyvenimo kelias painus ir sunkus. Dievas tik skiria laiką. Jis nemoko, kaip jį nugyventi, kam skirti savo gyvenimo akimirkas. O žmonės, besidedantys visažiniais ,skuba pasmerkti tuos, kuriuos sunkus gyvenimas nuvedė klystkeliais. Jie dedasi visą mylinčiais ir visą atleidžiančiais, bet juose nėra meeilės. O parkritęs žmogau, tu kilnesnis už smulkų pedantą, mandagiai praeinantį pro kruviną, apspjaudytą Kristaus kūną ant kryžiaus.Tu išgebėtas, nes tiki, nes gailiesi, nes gali papasakoti:

O aš taip jau buvau pasiilgęs,

Tavęs šventasis Vaikeli.

(„Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“)
Viešpatie-tu amžinas gyvenimas. Sa

avo buvimu palaikantis mano gyvastį, nes aš- balta gėlė, paukštelė, čiulbanti ant šakos. Tik įeik į mane ir aš gyvensiu per amžius.

Ant uolos balta gėlė žydėjo-

Nei lietaus ,nei saulės jai.

Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo-

Viešpatie, tai Tu ten praėjai.

(„Viešpaties žingsniai“)

Žmogus skrenda per gyvenimą kaip kamanė bitelė rinkdamas medų Viešpaties aviliui. Atėjus vakarui jis grįžta į Viešpaties namus palikęs ten, lankoje, savo pirmąją meilę, jaunystę, paklydusias malda, tetrokštamas vieno: atgaivinti savo nuvargusią sielą.

Mūsų gyvenimas kaip kamanė bitelė

Vėlyvą vakarą į avilį parskris;

Jau bus daina nutilus jau bus gražiai pašalę-

Kaip Dievo mintys susirinksim pas duris.

(„Ateities paveikslas“)

Niekur žmogus nesijaučia esąs toks reikalingas ir viskam artimas kaip tėvynė, Ji savo audimų raštais, dainomis, didingais praeities laikų atminimais išaugino jį ir praeities laikų atminimais išaugino jį ir todėl liko jaam pačia brangiausia visame Žemės rutulyje:

Ir einu tais tiltais į tave,

Lietuva-trys tyro aukso saulė>

Ir skaitau:-Tėvyne, be tavęs

Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.

(„Lietuvos vardas“)
Sunku gyventi toli nuo tėvynės, kurioje liko tavo širdies dalis, gražiausi tavo gyvenimo metai. Kiekvieną naktį sapnuoji linų laukus, tėvų sodybą šalia kelio ir kasdien skendi liūdesį džiūdamas kaip medis. Tuomet vėl pakeli paraudusias nuo ašarų akis ir vos praverdamas lūpas kreipiesi į Dievą:

Vesk ir mus namo, kur kapai senolių,

Kur piliakalnių aukštos pušys ošia,

Vesk ir mus tenai, Baltijos pakranten,

Viešpatie geras

(„Benamių malda“)

Bet pr
raeis dar daug metų, kol tu vėl išvysi išvagotąją tėviškę, baltas ramunių lankas, Nemuno vingį, senas pilis, išvisi bitelių dūzgimą avily. Kol kas tu tik gali kartoti:

Tu viena mano laimės ir džiaugsmo sapnuos,

Tu viena mano kryžkelių vingiuos liūdnuos,

Tu viena mano saulė rytojaus dienos,

Mano protėvių žeme.

(„Mano protėvių žeme“)
Gal sugrįžęs į tėvynę tu nerasi sapnuose regėtų vaizdų. Gal tau teks klaidžioti jos painiais, duobėtais keliais ir klausti nebylioj tyloj:
– Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ar plaka dar skausme širdis sukepus,
Ar tu gyva ar ne gyva?

(„Aš čia-gyva“)
Ir tuomet iš paprastų kaimo pirkių, iš tamsos, iš nakties, iš šešėlių tau atsakys:
– Aš čia-gyva.

Tėvynė visada bus gyva, kol turės tokių poetų kaip B.Brazdžionis, išėjusių iš paprastų kaimo pirkių ir išgarsinusių jos vardą plačiame pasaulyje.

Atsiverti B.Brazdžionio poezijos rinkinį ir girdi atvirą žmogaus pokalbį su Dievu ir tėvyne. Jis skamba tyloje ir atrodo, kad tai jau ne poezija, o gyvos širdies plakimas.

Leave a Comment