Kinijos ekonomine ir geografine analize

TURINYS

1. Įvadas.
2. Teritorinė ūkio struktūra.
3. Ūkinis gamtinių sąlygų ir išteklių įvertinimas.
4. Nauja Kinijos ūkio kryptis.
5. Dabartinė ekonominė situacija.
6. Užsienio prekyba. Prekybos ir investavimo politika.
7. Lietuvos ir Kinijos ekonominiai santykiai.
8. Išvados.
9. Literatūra.
10. Tinklapiai

1.ĮVADAS

Kinija – viena iš didžiausių žemės rutulio šalių. Gyventojų skaičiumi Kinija užima pirmą vietą pasaulyje. Plotu – trečią (po Rusijos Federacijos ir Kanados).

Kinijos Liaudies Respublika yra Rytų ir Centrinėje Azijoje. Ji tęsiasi iš rytų į vakarus daugiau kaip 5 tūkst. km, o iš šiaurės į pietus – beveik 4 tūkst. km. Didžioji Kinijos dalis yra grynai kontinentinė šalis. Apie pusę šalies teritorijos yra daugiau kaip 1000 km nuuo jūros. Kinijos siena labai ilga. Sausumos siena yra žymiai ilgesnė, negu su jūra susisiekianti siena. Sausumoje Kinija ribojasi šiaurės vakaruose, šiaurėje ir šiaurės rytuose su Rusijos Federacija, Mongolija, Korėjos Liaudies Demokratine Respublika, pietvakariuose ir pietuose su eile besivystančių šalių – Afganistanu, Indija, Nepalu, Birma, Laosu ir Vietnamu.

Nors didžioji Kinijos teritorijos dalis yra toli nuo jūros, jūros pakrantė Kinijos gyvenime turi didelę reikšmę. Nuo seno ji buvo vartai ryšiams su užsieniu. Tačiau jūrų keliais buvo naudojamasi ne tik prekybai – pro juos prraeityje į Kiniją prasiskverbdavo užsienio grobikai.

1978 metais Kinijos vadovybė pradėjo Tarybų Sąjungos pavyzdžiu sukurtos nerangios ir neefektyvins planinės ekonomikos liberalizavimą, judėjimą į rinką orientuotos sistemos link.

Įvykdyta žemės ūkio reforma, atsisakyta senos ir nepasiteisinusios kolektyvizacijos sistemos, pereita prie namų ūkių žemdirbystės, remiama ne žemės ūk

kio veikla, tai sudarė palankias sąlygas smulkaus verslo atsiradimui ir vystymuisi.

1980 metais pradėtos kurti Specialiosios ekonominės zonos (SEZ), kurių tikslas – sudarant įvairias lengvatas, palankias sąlygas, pritraukti užsienio investicijas.

Reformos vykdytos fiskalinėje, finansinėje, bankų, kainų politikos srityse.

Visa tai lėmė greitą Kinijos ekonomikos augimą, – kelis kartus išaugo bendras vidaus produktas, padidėjo gyventojų pajamos, pakilo vartojimo lygis. Ypatingai sparčiai vystėsi rytiniai pakrantės regionai, kuriuose įsteigtos specialiosios ekonominės zonos susilaukė gausių užsienio investicijų, išnaudodami palankias mokesčių, administravimo bei pigios darbo jėgos sąlygas į SEZ‘us savo gamybą perkėlė nemažas skaičius užsienio valstybių. Kita vertus, ne viskas buvo taip jau gerai, sukurta hibridiška Kinijos ekonominė sistema (mišrios ekonomikos) turėjo gana ryškių neigiamų tie socializmo (biurokratija, korupcija), tiek kapitalizmo (sunkiai kontroliuojama infliacija, didelė pajamų diferenciacija) bruožų.

Kinijai sunkiai sekėsi veiksmingai derinti pllaninę su rinkos ekonomika. Augo užsienio prekyba, stipriai išsiplėtė specialiosios ekonominės zonos, kurios pritraukė dar daugiau užsienio kapitalo. Pastebimas kasmetinis beveik 10% siekiantis Kinijos ekonomikos augimas, kuris tik per 1997-1998 metų Azijos finansinės krizės metu buvo sumažėjęs.

2.TERITORINĖ ŪKIO STRUKTŪRA

Ūkis Kinijoje išsidėstęs labai netolygiai. Nors po revoliucijos šalies vakarų rajonuose buvo išvystyta sunkioji pramonė ir transporto statyba, didžioji pramonės ir žemės ūkio – taip pat ir gyventojų – dalis susitelkusi šalies šiaurės rytuose ir rytuose.

Ekonominiu išsivystymu ypač skiriasi KLR Šiaurės Rytai. Jie užima palyginti nedidelį pl
lotą, bet šalies ekonomikoje vaidina labai didelį vaidmenį. Tai svarbiausias sunkiosios pramonės rajonas, svarbiausia anglies ir metalurgijos bazė šalyje. Šiaurės Rytuose labiausiai išvystyta anglies gavyba, ketaus, plieno, daugelio spalvotųjų metalų gamyba, mašinų gamyba, metalų apdirbimas, chemija ir miško medžiagos apdirbimas. Čia taip pat yra įvairių lengvosios ir maisto pramonės įmonių.

Šiaurės Rytuose išvystytas ir žemės ūkis, kuris čia specializuotas sojos ir grūdinių kultūrų (gaoliano, kviečių ir čiumizos) auginimui. Šiame rajone palyginti daug geležinkelio linijų, pietuose yra išėjimas į jūrą.

Pramonė daugiausia sutelkta centrinėje ir pietinėje Šiaurės Rytų dalyje. Iš miestų paminėtinas Šenjanas (Mukdenas) ir Charbinas.

Kinijos rytiniai rajonai, užimantys plotą nuo Didžiosios kinų sienos iki Pietų Kinijos jūros pietuose (išskyrus Šanchajaus pramoninį rajoną), industrializacijos lygiu neprilygsta Šiaurės Rytams, bet užtat juose susitelkusi pagrindinė Kinijos gyventojų masė, jie duoda didžiausią dalį šalies žemės ūkio ir pramonės produkcijos. Didesnė šių rajonų teritorijos dalis tankiai gyvenama ir įsisavinta. Čia vyrauja žemės ūkis, išvystytos su žemdirbyste susijusios lengvosios ir maisto pramonės šakos. Taip pat, naudojant esamus mineralinius išteklius, išvystyta ir sunkioji pramonė, ypač šiaurinėse ir centrinėse srityse. Rytiniuose rajonuose palyginti tankus susisiekimo kelių tinklas, išvystytas geležinkelių ir upių transportas. Upių slėniuose ir jūros pakrantėje yra daug didelių miestų. Čia yra ir svarbiausi Kinijos uostai. Iš miestų ypač paminėtini Pe
ekinas, Šanchajus, Tianczinis, Uchanė, Nankinas, Guančžou.

Kinijos Šiaurės Vakarų ir Vakarų rajonai, į kuriuos įeina keletas provincijų ir nacionalinių mažumų autonominių rajonų (jų tarpe Sincziano-Uigurų ir Tibeto autonominiai rajonai), užima didžiulę teritoriją, bet jie retai gyvenami ir mažai įsisavinami ekonominiu atžvilgiu. Čia vyrauja kalnai, pusdykumės ir dykumos. Žemdirbystė išvystyta oazėse. Didesnėje teritorijos dalyje paplitusi ganyklinė gyvulininkystė. Šiaurės Vakarų ir Vakarų rajonuose gausu mineralinių išteklių, bet atšiaurios gamtinės sąlygos, kelių stoka ir gyventojų retumas neleidžia panaudoti gamtos turtų. Po revoliucijos Šiaurės Vakaruose pradėta siurbti naftą (Juiminyje, Karamajuje)., kasti anglį, spalvotųjų metalų rūdas. Miestuose pradėta vystyti apdirbamąją pramonę. Svarbiausi miestai Kinijos Šiaurės vakarų ir vakarų dalyje – Lančžou, Sianis, Urumčis – Sincziano-Uigurų autonominės srities centras, Lhasa – svarbiausias Tibeto miestas, religinis budizmo centras.

3.ŪKINIS GAMTINIŲ SĄLYGŲ IR IŠTEKLIŲ ĮVERTINIMAS

Kinijos teritorijos išsiplėtimas tiek į plotį, tiek meridiano kryptimis nulemia gamtinių sąlygų įvertinimą. Didelės įtakos Kinijos ūkio vystymuisi ir išsidėstymui turi skirtumas tarp jos rytinių, pajūrio rajonų ir vakarinių, esančių Azijos žemyno gilumoje. Kinijos rytuose vyrauja žemumos, kalvotos lygumos ir neaukšti kalnai; čia platus upių tinklas ir žemdirbystei palankios dirvos bei klimato sąlygos. Tuo tarpu Vakarų Kinija yra aukštų kalnų ir plokščiakalnių šalis su sausu klimatu, su didžiuliais sausų stepių ir dykumų plotais.

Pagal reljefo pobūdį Kinija iš esmės yra kalnų šalis: ka

alnai ir aukštumos užima 4/5 jos teritorijos. Didžiausią aukšti kalnai pasiekia Vakarų Kinijoje, kur tęsiasi trys milžiniškos kalnų sistemos su aukštumomis, viršijančiomis 7000 m: Himalajai, Kunlunis ir Tianšanis. Tarp Himalajų ir Kunlunio iškilęs didžiulis, aukščiausias pasaulyje Tibeto kalnynas.

Aukšti kalnai ir plokščiakalniai labai apsunkina žemės ūkio (ypač žemdirbystės) ir transporto vystymą. Palankiausia žemės ūkio yra rytinė, prie jūros esanti šalies dalis, kur tęsiasi Didžioji Kinijos lyguma, Dunbėjaus žemuma šiaurės rytuose ir neaukštos kalvotos prieškalnės.

Rytų Kinijos teritoriją kerta trys didelės upės – Chuanchė, Janczė ir Siczianas. Jos visos prasideda kalnuotose vakarų srityse, teka į rytus, žemupyje išeina į lygumas ir įteka į Ramiojo vandenyno jūras. Šios upė, ypač didžiausia iš jų – Janczė, turi didelę reikšmę kaip susisiekimo keliai ir drėkinimo šaltiniai. Jų žemupyje yra derlingos žemumos. Šiaurės rytuose didžiausia upė yra Amūras, tekantis palei siena su Rusijos Federacija. Didesnė Vakarų Kinijos dalis neturi vandens susisiekimo su vandenynu. Kinijos upėse sutelktos didelės hidroenergijos atsargos (apie 550 mln. kilovatų). Kinijos upės, ypač Chuanchė, dažnai patvinsta, nes lietingu laikotarpiu iškrenta labai daug kritulių. Šie potvyniai u[ių slėnių gyventojams atnešdavo daug nelaimių. Pirmaisiais metais po liaudies revoliucijos pergalės Kinijoje buvo pradėti upių reguliavimo, krantų stiprinimo ir užtvankų statymo darbai, tačiau paskutiniu metu šiems darbams nėra skiriama reikiamo dėmesio.

Daugiau kaip 9/10 Kinijos teritorijos yra vidutinėje šiaurės pusrutulio klimato juostoje ir tik patys pietūs – tropikų juostoje. Rytų ir Vakarų Kinijos klimatas labai skiriasi. Rytinėje Kinijos dalyje klimatas musoninis, su lietingomis vasaromis ir sausomis žiemomis. Šiaurėje klimatas vidutinis, su palyginti atšiauriomis žiemomis, vidurinėje dalyje – subtropinis, su švelniomis žiemomis, pietuose – tropinis (karštas ir drėgnas)/ nors vidutinis metinis kritulių kiekis Kinijos rytuose didelis, žemdirbystei daugelyje rajonų reikalingas dirbtinis drėkinimas, nes krituliai metų laikais pasiskirstę netolygiai ir yra audringų liūčių pobūdžio. Didelė vandens dalis sparčiai nuteka, nespėdama susigerti į žemę. Be to, kritulių kiekis atskirais metais labai nevienodės.

Rytiniuose Kinijos rajonuose daug derlingų dirvų yra Chuanchės vidupio baseine, Šiaurės Kinijos žemumoje – geltonžemis, pietuose – raudonžemis. Rytų Kinijos augmenija labai įvairi ir turtinga. Tačiau didesnė dalis miškų iškirsta, lygumose vyrauja kultūrinis landšaftas. Miškai išlikę tik kalnuotuose rajonuose šiaurės rytuose ir pietvakariuose. Iš viso miškai užima 5% šalies teritorijos.

Vakarinėje Kinijos dalyje klimatas ryškiai kontinentinis, su karštomis sausomis vasaromis ir atšiauriomis mažasniegėmis žiemomis. Čia vyrauja sausos stepės, pusdykumės ir dykumos su retomis oazėmis, kur išvystyta laistomoji žemdirbystė.

Kinijoje gausu įvairių naudingų iškasenų, bet šalies gelmės dar nepakankamai ištirtos. Ypač daug Kinijoje anglies. Daugiausia yra akmens anglies, kuri pasižymi gera kokybe. Didžiausi anglies baseinai yra Šiaurės ir Šiaurės Rytų Kinijoje (Dunbėjuje). Kinijos šiaurės vakaruose, šiaurės rytuose ir kai kuriuose kituose rajonuose yra naftos telkinių. Daug Kinijoje degiųjų skalūnų, geležies rūdos (svarbiausi telkiniai yra šiaurės rytuose, šiauriniuose ir centriniuose šalies rytinės dalies rajonuose), mangano, spalvotųjų metalų, ypač volframo, stibio, alavo, taip pat švino, cinko, vario, sidabro. Labai daug Kinijoje valgomosios druskos ir fosforitų.

Kinijos mineralinių išteklių pakanka visapusiškam šalies vystymuisi. Kinija taip pat turi didžiulius žemdirbystei tinkamus plotus. Tačiau dirbamą žemę reikia nuolat saugoti nuo potvynių. Be to, didelėje Kinijos teritorijos dalyje dėl klimatinių sąlygų ariamos žemės plotus reikia dirbtinai drėkinti. Daugelio dar nenaudojamų žemių negalima pradėti dirbti, nepastačius sudėtingų irigacinių įrenginių. Norint geriau išnaudoti gamtinius kalnuotų rajonų (ypač vakaruose) išteklius, reikia išvystyti dar ir transportą.

Apskritai Kinijos gamtinės sąlygos palankios visapusiškam ūkio vystymui, bet daugelio gamtinių išteklių įsisavinimas reikalauja didelių darbo sąnaudų ir atkaklios kovos su nepalankiais geografinės aplinkos ypatumais.

4.NAUJA KINIJOS ŪKIO KRYPTIS

Iki XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos Kinijos ekonomika akivaizdžiai buvo atsilikusi ir neefektyvi. Padėtį galėjo pagerinti esminė ūkio pertvarka. Po didžiojo „reformatoriaus“ Mao Dze Dungo mirties 1978 metais buvo patvirtintas naujas Kinijos ūkio plėtros planas, kuriuo buvo siekiama iki 2000 metų paversti Kiniją ekonomiškai stipria šalimi. Užsibrėžtą planą įgyvendinti turėjo „keturios modernizacijos“: sparti pramonės, žemės ūkio, gynybos potencialo, mokslo bei technikos plėtra. Planinė komandinė ekonomika buvo sujungta su laisvąja rinka, įteisintas privatus verslas, nors Kinija liko komunistinė valstybė. Šalis „atsivėrė“ pasauliui, atsisakiusi uždarumo politikos. Tai buvo svarbiausi pokyčiai lėmę sparčią Kinijos ūkio raidą.

Iš karto perorientuoti milžinišką šalies ūkį į naują sistemą nebuvo įmanoma, todėl didžiausias dėmesys buvo sutelktas pajūriui. Siekiant pritraukti daugiau užsienio investicijų, 1979 metais Kinijos pietų pakrantėje buvo įkurtos pirmos keturios laisvosios ekonominės zonos. Pavyzdys joms buvo spartaus ekonomikos augimo miestai ir teritorijos – Singapūras, Honkongas, Taivanis. Laisvosiose ekonominėse zonose valdžios skatinamos sparčiai kūrėsi Kinijos ir užsienio bendros firmos: su vokiečių „Vokswagen“ – Šanchajuje, su prancūzų „Peugeot“ – Gvangdžou, su japonų „Toyota“ – Šenjange, su amerikiečių „Chrysler Jeep“ – Pekine ir kt. Įvairią produkciją gaminančiose bendrose įmonėse atsirado daug naujų darbo vietų, gamyba buvo modernizuota – įdiegta pažangių technologijų, šiuolaikinių vadybos metodų. Kilo darbuotojų kvalifikacija ir išsilavinimas. Laisvosiose ekonominėse zonose atsisakyta planinės komandinės ekonomikos bei kontrolės – įmonėms buvo „atrištos rankos“, pradėta skatinti savarankiškumą ir privačią iniciatyvą. Valstybė pasiliko tik mokesčių mokėjimo kontrolę.

Išryškėjus laisvųjų ekonominių zonų privalumams, prie Geltonosios, Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrų 1984 metais buvo įkurta 16 atvirų uostų. Pigi darbo jėga, palanki geografinė padėtis, didelės lengvatos įsigyti žemės, galimybė nemokamai naudotis senais įmonių pastatais, sumažinti mokesčiai ir kt. traukė užsienio investuotojus. Beveik per 20 metų į Kinijos pakrantės ir pajūrio laisvųjų ekonominių zonų bei atvirų uostų įtaką pateko 270 didesnių ir mažesnių miestų, kuriuose yra per 200 tūkstančių bendrų įmonių. Kasmet jų daugėja.

Ekonomikos pažanga šalyje labai netolygi. Kinijos rytuose klesti turtingos laisvosios ekonominės zonos, atvirieji uostai, o vidurio bei vakarų sritys – vargingos. Į rytus tebeplūsta užsienio kapitalas, kaip grybai po lietaus dygsta bendros su užsieniu įmonės. Pietų provincijos per keliolika metų tapo turtingiausiomis šalyje, o gyvenimo lygis jose jau mažai kuo skiriasi nuo ekonomiškai stiprių šalių. Statomi aukščiausios kategorijos viešbučiai, klesti turizmas.

Socialiniai skirtumai paskatino vakarų ir vidutinių Kinijos provincijų gyventojus migruoti į pajūrį. Šalies statistika skelbia, kad į pakrančių miestus persikėlė 80-150 milijonų žmonių. Jie ten dirba be darbo sutarčių ir uždirba perpus mažiau nei tikrieji miestiečiai.

5.DABARTINĖ EKONOMINĖ SITUACIJA

Viršydama lūkesčius ir prognozes, Kinijos ekonomika 2003 metų trečiajame ir ketvirtame ketvirčiuose išgyveno 9,6 ir 9,9 procentų augimą, panašus jis yra ir pirmą šių metų pusmetį. Viena pagrindinių augimo priežasčių, tai padidėjusi vidinė paklausa, tačiau reikšmingai išaugo ir eksportas. Šiuo metu vienas pagrindinių Kinijos valdžios uždavinių ir tikslų, tai visomis priemonėmis stengtis išlaikyti stabilų augimą, todėl imtasi tam tikrų investicijas stabilizuojančių priemonių, tam, kad būtų išvengta panašios situacijos į Azijos finansinę krizę 1997-1998 metais, kai prieš tai trumpalaikės investicijos sukėlė didelį augimo bumą, o ekonominei padėčiai susvyravus ir joms staiga pasitraukus Azijos šalių ekonomikoms suduotas skaudus smūgis.

Vienas iš pagrindinių veiksnių nulėmęs tokį spartų Kinijos ekonomikos augimą, tai fiksuotų aktyvų investicijos, kurios pastaraisiais metais sparčiai didėja. Tokio ekonomikos bumo pasekmė – tai augantis fiskalinis deficitas, nors šalies vyriausybė ir stengiasi jį kontroliuoti.

Pirmąjį 2003 metų pusmetį dėl SARS epidemijos nemažai nukentėjo mažmeninės prekybos pardavimai, tačiau kito pusmečio rezultatai leido pasiekti bendrą 9,1 proc. Augimą 2003 metais. Ženklų vartojimo ir pardavimo padidėjimą galima sieti ir su pragyvenimo lygio Kinijoje augimu bei didėjančiomis žmonių pajamomis. Ypač dideliais pardavimais pasižymėjo telekomunikacijos įrengimai, namų apyvokos daiktai.

Spartus šalies ekonomikos vystymasis didelės įtakos turėjo ir bendram kainų lygiui. 2002 metais užfiksuota defliacija, o 2003 metais labai nedidelė 1,2 proc. Infliacija. Pabrango maisto produktai, paslaugos, degalai, laisvalaikio prekės, tačiau atpigo tokios prekės kaip drabužiai, gyvenamasis būstas.

Dėl valstybinių įmonių reformų, restruktūrizavimo, 2003 metais iki 4,3 proc. išaugo nedarbo lygis miestuose. Todėl Vyriausybė imasi įvairių priemonių, tokių kaip perkvalifikavimo, mokymo programų, privataus kapitalo plėtros skatinimo, siekiant sumažinti nedarbą. Tikimasi artimiausius 5 metus nedarbo lygį išlaikyti žemiau 5 procentų. Vien per 2004 metus planuojama įsteigti 9 milijonus naujų darbo vietų. Žinoma, neurbanizuotose kaimo vietovėse nedarbo lygis yra kur kas aukštesnis.

Kinijoje sparčiai didėja pramonės gamybiniai pajėgumai, tai nemaža dalimi sąlygota užsienio investicijų bei užsienio šalių kompanijų aktyvaus steigimosi.

Pinigų pasiūlos augimas per paskutinį pusmetį dėl griežtesnės monetarinės politikos, kuria siekiama kontroliuoti investicijas, šiek tiek sumažėjo, bet vis dar išlieka didelis. Kinija naudoja fiksuotos valiutos sistemą – šalies valiuta juanis yra susieta su JAV doleriu. Apskritai JAV doleris – populiari atsiskaitymo valiuta tarp įmonių.

Dar viena svarbi Kinijos sėkmingo ekonominių augimo priežasčių – tai investicijos į infrastruktūrą (kelius, geležinkelius, uostus, telekomunikacijas). Dėl daugybės naujų infrastruktūros plėtojimo projektų užsienio kompanijoms itin pelninga investuoti į tokias sritis kaip metro ar vandens tiekimo ir valymo įrenginiai. Paskutinius dvejus metus investicijų į infrastruktūrą augimas siekia beveik 20 procentų, sudarant palankias sąlygas nesunkiai pritraukiamas nemažas užsienio kapitalas, o investicijos į šią sritį laikomos „saugiomis“, nes remiamos valstybės. Taip pat pati Vyriausybė iš įvairių fondų, bankų skolinasi lėšas ir jas investuoja, tokiu būdu kompensuodamas užsienio kompanijų pelno reinvestavimo trūkumą.

Žemės ūkis vis dar išlieka svarbia Kinijos ekonomikos sudedamąja dalimi. Tai įrodo ir tas faktas, kad maždaug pusė šalies darbo jėgos dirba šiame sektoriuje, nors dirbama žemė Kinijoje sudaro tik apie 10 procentų. Dauguma dirbamos žemės naudojama maistinėms kultūroms. Kinija yra viena didžiausių ryžių, bulvių, soros, miežių, riešutų, arbatos augintojų. Nemaistiniai žemės ūkio produktai – medvilnė, neapdirbta nafta, mediena – aktyviai eksportuojami ir sudaro nemažą Kinijos užsienio prekybos dalį. Daržovės, vaisiai, žuvis, mėsa, grūdai eksportuojami praktiškai tik į Hong Kongą. Nors dėl aktyvaus kultivavimo derlius nėra mažas, pastaruoju metu aktyviai diegiamos naujosios technologijos, ieškoma įvairių būdų padidinti produkciją.

Pramonė – tai svarbiausia Kinijos bendro vidaus produkto sudedamoji dalis. Pagrindinės pramonės šakos – tai geležies, plieno, anglių, automatinių mašinų, tekstilės. Nuo 8-9 dešimtmečių reformų šių šakų administravimas ir svarba mažai tepasikeitė. Kinija turi milžiniškus kokybiškos anglies resursus, kurie sukoncentruoti skurdesnėje vakarinėje dalyje, bei yra didžiausia anglių gavėja pasaulyje. Tekstilė taip pat viena stipriausių Kinijos pramonės šakų, o tekstilės gaminiai sudaro didelę dalį valstybės eksporto.

2003 metais daugiausia padidėjo telekomunikacijų, kompiuterių, įvairių elektronikos sričių, transporto, cheminių medžiagų bei metalo gamyba. Sunkioji pramonė augo šiek tiek sparčiau nei lengvoji. Pastaraisiais metais Kinijoje itin sparčiai plečiasi telekomunikacijų rinka, nes jaučiama didelė jų paklausa šalies viduje. Tikėtina, kad artimiausiais metais taipogi greitai augs automobilių bei naftos pramonė. Bendrai 2003 metais pramoninė produkcija išaugo 16,2 procento.

6.UŽSIENIO PREKYBA. PREKYBOS IR INVESTAVIMO POLITIKA

2003 metais Kinijos bendros užsienio prekybos apimtys sudarė 851 milijardus JAV dolerių. Tai yra ketvirta vieta pasaulyje. Šalies tarptautinė prekyba pastaraisiais metais auga itin sparčiai, pavyzdžiui, per pastaruosius penkis 2004 metų mėnesius importas ir eksportas išaugo atitinkamai 41 ir 34 procentais. Vis dėlto, nors ir auga importas, Kinijos užsienio prekyba išlieka orientuota daugiau į eksportą. Prie spartaus pastarųjų metų Kinijos tarptautinės prekybos augimo daugiausia prisidėjo istorinis 1999 metų dvišalis susitarimas su JAV dėl Kinijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO). Šis prekybą liberalizuojantis susitarimas, buvęs viena rimčiausių Kinijos stojimo į PPO kliūčių, numastė daugelio tarifų ir kitų prekybos kliūčių mažinimą bei panaikinimą. 2001 metų gruodžio mėnesį, po 15 metų derybų, Kinija tapo PPO nare, tuo pačiu prisiimdama daugelį tarptautinės prekybos liberalizavimo įsipareigojimų. Ji įsipareigojo vadovautis vienu pagrindinių PPO didžiausio palankumo principu, pagal kurį PPO narė kažkuriai šaliai nustačiusi mažą muitą, turi jį taikyti ir visoms PPO narėms. Visa tai sudarė sąlygas išnaudoti milžinišką šalies rinkos potencialą.

Pagrindinės Kinijos eksporto prekės – tai drabužiai, automatinės mašinos, elektronikos prekės, tekstilės gaminiai, avalynė, baldai, plastikas. 2003 metais beveik dvigubai pasidėjo prekių eksportas (48,8 proc.), drabužių eksportas išaugo 25 procentais, o avalynės ir žaislų – atitinkamai 16 ir 12 procentų. Pagrindiniai eksporto partneriai: JAV, Hong Kongas, Japonija, Europos Sąjunga.

Kinija daugiausia importuoja elektronikos prietaisų dalis, neapdirbtą naftą, anglis, automatines mašinas ir jų dalis, chemikalus. Svarbiausios šalys iš kurių importuojama – tai Japonija, Taivanis, ES ir JAV.

Tiesioginės užsienio investicijos augo ir 2003 metais. Naujai patvirtintų investicinių projektų skaičius išaugo 20,2 procento, tuo tarpu pačios užsienio investicijų apimtys padidėjo net 39 procentais. Pagrindiniai investicijų šaltiniai: Hong Kongas ir kitos užsienio šalys – Japonija, JAV, Taivanis, Pietų Korėja. Nuo pat 1993 metų iš visų besivystančių šalių daugiausiai investuojama būtent į Kiniją. Užsienio valstybės aktyviai investuoja į gamybą, naujausias technologijas, gamtinių išteklių gavybą, transporto pramonę.

Pastaraisiais metais Kinijos valdžia sėkmingai vykdo į ekonomikos augimą nukreiptą prekybos ir investavimo politiką. Taigi intensyviai liberalizuojama prekyba, aktyviai mažinamos vienos svarbiausių administracinės užsienio prekybos kliūtys (techniniai reikalavimai, licencijavimas, muitai ir pan.). Visų pirma, nuo 2004 metų importuojamų prekių kategorijų skaičius sumažėjo iki 5 (2003 metais buvo 8). Taip pat šiais metais sumažėjo vidutinis muitų tarifas iki 10,4 proc. Nuo 11 proc. 2003 metai bei atitinkamai nuo 15,3 proc. ir 12 proc. 2001-2002 metais. Kategorijų skaičius eksporto prekėms, kurioms taikoma licencijavimo kontrolė, sumažėjo iki 50, be to, 20-čiai kategorijų imta taikyti eksporto kvotų kontrolė.

Kinijos valdžia liberalizuodama prekybą su kitomis šalimis laipsniškai atsisako valstybinio užsienio prekybos monopolio. Pavyzdžiui, 2001 metais kvalifikacijos pripažinimo sistema eksporto teisėms gauti buvo pakeista paprasčiausia registracija, visoms kompanijoms imti taikyti tie patys standartai. Vykdant stojimo į PPO prisiimtus įsipareigojimus, nuo 2004 metų užsienio kapitalo įmonės gali steigtis ir vykdyti savo veiklą visoje šalyje, o ne tik specialiosiose ekonominėse zonose kaip buvo anksčiau. Taip pat toliau sėkmingai mažėja pridėtinės vertės mokestis eksportuojamoms prekėms, – 2004 metais jis vidutiniškai sumažėjo 3 procentais.

Nuo 2004 metų birželio 10 dienos įsigaliojo nauji administraciniai reikalavimai užsienio kompanijoms dėl statybinės ir projektavimo veiklos. Pagal naujas taisykles užsienio įmonės, norėdamos vykdyti statybas ar užsiimti projektavimo darbais Kinijoje, turi susirasti vietinį partnerį, užsiiminėjantį tokia veikla ir turintį visus reikiamus leidimus. Tarp užsienio įmonės ir partnerio iš Kinijos turi būti sudarytas bendradarbiavimo kontraktas kinų kalba, kuriame būtų aiškiai įvardintos abiejų pusių teisės ir pareigos.

Didelis valdžios dėmesys skiriamas užsienio investicijų centriniuose ir vakariniuose rajonuose pritraukimui. Pasibaigus prevencinės mokesčių sistemos terminui, dar trejiems metams taikoma 50 procentų nuolaida pelno mokesčiui. 2000 metais, kad atitiktų PPO reikalavimus, pataisytas įstatymas dėl užsienio ir bendro kapitalo įmonių įėjimo į rinką. Po šių pakeitimų užsienio įmonės įgijo kur kas daugiau autonomijos – lengviau apsirūpinti reikalingomis žaliavomis, neribojami pardavimai, nereikia valdžios institucijoms atskleisti ateities veiklos planų. Dar didesnę laisvę turi kompanijos eksportuojančios už daugiau nei 10 milijonų JAV dolerių per metus. 2003 metais užsieniečiams leista bendro kapitalo (užsienio-Kinijos) įmonėse įsigyti kontrolinį akcijų paketą (virš 50 procentų). Iki tol buvo leidžiama turėti tik iki 49 procentų akcijų. Būdama PPO nare Kinija užsienio investicijų kompanijoms taiko nacionalinio statuso principą bei įvairias nuolaidas. 2002 metų orientaciniame nutarime dėl pramonės atvirumo užsienio investicijoms remiamų gamybos sričių skaičius nuo 186 išaugo iki 262, kai tuo tarpu ribojamų sričių skaičius sumažėjo nuo 112 iki 75. Užsienio investuotojams remiamose srityse netaikomi importo mokesčiai savo reikmėms reikalingai techninei įrangai, taip pat ji neapmokestinama pridėtinės vertės mokesčiu. Be to, šios nuolaidos taikomos ir svarbiausiuose sektoriuose: informacinių technologijų, energetikos, žemės ūkio, infrastruktūros. Visomis šiomis priemonėmis siekiama pritraukti aukštos kokybės užsienio investicijas, įdiegti naujausias technologijas ir tokiu būdu racionalizuoti šalies pramonės struktūrą. Yra sudarytas tam tikras gamybai skirtų naujausių technologijų sąrašas, kurioms netaikomi muitai bei pridėtinės vertės mokestis importui.

7.LIETUVOS IR KINIJOS EKONOMINIAI SANTYKIAI

Lietuvos Respublikos Statistikos departamento duomenimis 2003 metais Lietuvos eksportas į Kiniją sudarė 25,7 mln. litų. Lietuvos importas iš Kinijos (pagal prekės kilmę) sudarė 927,1 mln. litų bei 3,1 proc. Bendros Lietuvos importo rinkos. Lyginant su 2002 metais Lietuvos eksportas išaugo net 145 procentais (15,2 mln. litų), o importas – 38 procentais (253,54 mln. litų). Tai buvo didžiausias bendros prekybos apimčių augimas tarp visų Lietuvos užsienio prekybos partnerių. Šio itin svarbaus prekybos tarp Lietuvos ir Kinijos augimo dėka Kinija pakilo į aštuntą vietą svarbiausių Lietuvos importo rinkų sąraše. Didelis ir greitas Lietuvos prekybos su Kinija augimas parodo, kad Kinija yra viena perspektyviausių užsienio prekybos rinkų. Paprasčiausiai ji dar Lietuvai pakankamai nauja, mažai pažįstama, neįsisavinta, nėra išnaudojamas milžiniškas Kinijos rinkos potencialas, todėl ir importo apimtys gana kuklios.

Prekybos apyvarta – 952,84 mln. litų, balansas neigiamas – (-663,1) mln. litų. Taigi akivaizdžiai matomas labai didelis Lietuvos ir Kinijos prekybos disbalansas, kuris nėra naudingas nei vienai pusei, todėl jos turi būti suinteresuotas aktyvesniais prekybiniais ryšiais, padėsiančiais šio disbalanso mažinimui. Visų pirma tai turėtų būti prekybos rinka Kinijoje, kuri pasižymi milžinišku prekybiniu potencialu, paieška iš Lietuvos pusės.

Pagrindinės Lietuvos eksporto į Kiniją prekių grupės 2002-2003 metais buvo šios: juodųjų metalų atliekos, laužas bei lydiniai; linai įvairiomis formomis (žaliaviniai, apdoroti, nesuverpti, linų pakulos ir atliekos, kt.); žaliavinės galvijų odos arba arklenos; elektroninės lempos ir elektroniniai vamzdžiai; fermentai; skystųjų kristalų įtaisai, lazeriai; mineralinės medžiagos; įvairios baltyminės medžiagos, mašinos ir mechaniniai įrenginiai, durpės. Lyginant 2003 metų eksportuojamas prekes su prieš tai buvusiais metais, matome, kad 2002 metais labiausiai eksportuojamus linus pakeitė juodųjų metalų atliekos, laužas bei lydiniai, taip pat iškilo nauji eksporto produktai, tokie kaip žaliavinės galvijų odos, arklenos. Tai parodo, kad Lietuvos prekyboje su Kinija dar nėra rastos nuolatinės ir stabilios eksporto rinkos.

Pagrindinės Lietuvos importo iš Kinijos prekių grupės 2002-2003 metais buvo šios: automatinio duomenų apdorojimo mašinos, jų įrenginiai; radijo, televizijos imtuvai; stalo, virtuvės ir kiti namų apyvokos reikmenys; avalynė; dviračiai; čiaupai, ventiliai ir pan. Įtaisai; atminties laikmenos, žaislai, tekstilės medžiagos ir gaminiai. Jau daugiau-mažiau nusistovėjusios importo iš Kinijos rinkos, nes tiek 2002 metais, tiek 2003 metais importuojamos į Lietuvą prekių rūšys esmingai nekito.

Lietuvos Respublikos Statistikos departamento šių metų pradžioje Kinijos investicijos Lietuvoje sudarė 22,5 milijonų litų, lyginant su 2003 metais Kinijos tiesioginės užsienio investicijos sumažėjo 6,2 milijonų litų ir tokiu būdu šalis atsidūrė 25-oje investuotojų Lietuvoje sąrašo vietoje.

8.IŠVADOS

Apibendrinant dabartinę ekonominę situaciją Kinijoje galima išskirti šiuos svarbiausius jos bruožus:
10 Kinijos ekonomika pakilime – 2003 metų trečiame ir ketvirtame ketvirčiuose išgyveno 9,6 ir 9,9 procento augimą;
11 aktyvus ir nuolatinis pardavimų ir vartojimo didėjimas;
12 2002 metais užfiksuota defliacija, o 2003 metais labai nedidelė 1,2 proc. infliacija;
13 dėl valstybinių įmonių reformų, restruktūrizavimo 2003 metais iki 4,3 procento išaugo nedarbo lygis miestuose;
14 Kinija naudoja fiksuotą valiutos sistemą, t.y. šalies valiuta susieta su JAV doleriu, kuriuo plačiai atsiskaitoma;
15 sparčiai auga fiksuotų aktyvų investicijos, pačios užsienio investicijų apimtys 2003 metais padidėjo net 39 procentais;
16 pastaraisiais metais Kinijoje itin intensyvios investicijos į infrastruktūrą;
17 maždaug pusė šalies darbo jėgos dirba žemės ūkio struktūroje, nors dirbamos žemės yra tik apie 10 procentų, kuri pagrinde naudojama maistinių kultūrų auginimui;
18 pagrindinės pramonės šakos – tai geležies, plieno, anglių, automatinių mašinų, tekstilės. Pramoninė produkcija 2003 metais išaugo 16,2 procento.
19 Kinijos tarptautinė prekyba auga itin sparčiai. Vien tik per pastaruosius penkis 2004 metų mėnesius importas ir eksportas išaugo.
20 vis labiau „traukiasi“ valstybinis sektorius, užleisdamas vietą privačiam;
21 sėkmingai vykdomi stojant į PPO prisiimti prekybos liberalizavimo įsipareigojimai.

9.LITERATŪRA

1. Lingė P. Europos ir Azijos šalys. Geografija, demografija, istorija, politika, ekonomika. – Vilnius, 1996.
2. Lingė P. Pasaulio pramonės apžvalga. – Vilnius, 2000.
3. TSRS ir užsienio šalių ekonominė istorija. – Vilnius, 1980.
4. Užsienio šalių ekonominė geografija. – Vilnius, 2001.
5. ICC Lithuania. 10 years in Lithuania. Ekonominė apžvalga. Kinija. – Tarptautiniai prekybos rūmai (Lietuva). – Vilnius, 2004.

10.TINKLAPIAI

1. http://www.nationalgeographic.com

2. http://www.nakarte.ru

3. http://mokslai.com

4. http://www.google.lt

Leave a Comment