Lietuvos kariuomenės mokymų ir doktrinų valdybos tobulinimo strategija

Turinys

Įvadas
I. Teorinė dalis
Strateginis valdymas
Strateginis planavimas
Aplinkos dinamika
Klientai
Žmonių ištekliai
Finansiniai ištekliai

Strategijos kūrimas
Organizacijos vizija, misija ir tikslai
II. ANALITINĖ DALIS

Makroaplinkos analizė
Teisinė aplinka
Politinė aplinka
Ekonominė aplinka
Socialinė padėtis

Technologinė aplinka

Šakos analizė:
Vartotojai
Tiekėjai
Konkurentai

SWOT ANALIZĖ
III. PROJEKTINĖ DALIS

Strateginės alternatyvos įgyvendinimas
Vizija
Misija.
Strateginiai tikslai
Strategijos įgyvendinimo etapai

Strateginių alternatyvų analizė

Kontrolės mechanizmas
Išvados
Literatūra

Įvadas

Lietuvos Respublika yra nepriklausoma, demokratinė valstybė. Jos saugumui garantuoti ir palaikyti reikalingos karinės pajėgos. Kaip žinome, Lietuvos gynybos politikos tikslas – karinėmis priemonėmis užtikrinti valstybės saugumą ir prisidėti prie tarptautinio saugumo bei stabilumo stiprinimo, o pagrindinis kariuomenės uždavinys taikos metu – reikalingų pajėgų parengimas tautos ir valstybės kaarinei gynybai priešo užpuolimo atveju. Tam tikslui yra sukurta Lietuvos karinės gynybos strategija, kuri padeda tiksliai apibrėžti Lietuvos kariuomenės plėtros kryptis ir prioritetus.

Pagrindinės bendradarbiavimo kryptys yra santykių su NATO ir ES narėmis bei narystės šiose organizacijose siekiančiomis valstybėmis plėtojimas. Lietuvos kariuomenė pasirengs bendroms operacijoms su NATO pajėgomis, dalyvaus NATO Partnerystės taikos labui (PTL) programoje bei jos sudedamosiose dalyse – Planavimo ir peržiūros procese (PARP, Individualioje partnerystės programoje (IPP), vykdys Partnerystės tikslus (PT). Ruošiantis prisiimti su naryste NATO susijusius įsipareigojimus, ir toliau buus sudaroma ir įgyvendinama Pasirengimo narystei NATO programa. Bus dalyvaujama tarptautinėse operacijose, plėtojamas dvišalis ir daugiašalis karinis bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis.

Taigi norint ne tik dalyvauti įvairiose operacijose, bet ir puikiai jose pasirodyti, reikalingi gerai paruošti kariai. Jie turi būti išsilavinę, ko

omunikabilūs, tvirti ir fiziškai ir morališkai. Šiam tikslui pasiekti, savo darbe paanalizuosiu Lietuvos kariuomenės mokymų ir doktrinų valdybos (LKMDV) indėlį į karių rengimą, jo tobulinimą ir perspektyvas.

I. Teorinė dalis

Strateginis valdymas
Strateginis valdymas yra nuolatinis, dinaminis ir nuoseklus procesas, kuriuo remdamasi organizacija laiku prisitaiko prie išorinės aplinkos pokyčių ir efektyviau išnaudoja savo turimą potencialą. Kaip strateginio valdymo proceso rezultatas parengiama ir įgyvendinama strategija— sprendimų visuma, apibrėžianti organizacijos svarbiausius ateities tikslus ir veiksmus bei priemones tiems tikslams pasiekti. Strategija susiejama su organizacija, kuri plačiąja reikšme suprantama kaip žmones bendrai veiklai jungianti sistema, turinti savo funkcionavimo tikslus ir priemones tiems tikslams įgyvendinti.
Strateginio valdymo bendrieji principai ir specifika priklauso nuo organizacijos:
• veiklos pobūdžio (produkciją. gaminančios ir paslaugas teikiančios organizacijos);
• finansavimo šaltinių (komercines ir nekomercines organizacijos);
• nuosavybes {valstybines ir prrivačios organizacijos);
• Dydžio (mažos ir didelės organizacijos)
• diversifikacijos {diversifikuotos ir nediversifikuotos organizacijos).
Strategijos esmę plačiau atskleidžia tokie momentai:
• strategija turi tam tikrame konkuretizacijos lygyje apibrėžtą. tikslinę orientaciją;
• neatsiejama Strategijos dalis yra veiksmai ir priemonės jai įgyvendinti;
• strategija susiejama su tam tikru vidutinės trukmės (3-7 metai) perspektyviniu laiko periodu;
• strategija formuojama atsižvelgiant j organizacijos išteklių potencialą., kuris lemia organizacijos silpnybes ir stiprybes;
• strategija kuriama atsižvelgiant j organizacijos išorinės aplinkos situaciją, kuri lemia ir organizacijos galimybes ir grėsmes jai;
• strategija yra tuo efektyvesne, kuo didesnį indelį įneša į pridėtinės vertės
kūrimą organizacijoje;
• strategija yra tuo ef

fektyvesne, kuo didesnį konkurencini pranašumą įgyja organizacija.
Skiriamos trys strateginio valdymo stadijos:
• strategine analize, apimanti retrospektyvinio periodo organizacijos išorinės aplinkos ir išteklių analizę ir prognozavimą perspektyviniam periodui;
• Strategijos kūrimas, apimantis organizacijos strategijos tikslinės orientacijos apibrėžimą, strateginių sprendimų alternatyvų parengimą, ir įvertinimą ir galutinių strateginių sprendimų parinkimą.;
• Strategijos įgyvendinimas, apimantis užduočių vykdytojams rengimą, resursų paskirstymą ir biudžetinį planavimą, apskaitos ir kontroles procedūras.
Minėtos strateginio valdymo proceso stadijos yra susipynusios tarpusavyje ir susijusios tiesioginiais bei grįžtamaisiais ryšiais.

Strateginis planavimas
Strateginis valdymas siejasi su strateginiu planavimu organizacijoje. Bendriausia reikšme planavimas (vadyboje) yra valdymo ciklo funkcija, kurios realizacijos rezultate apibrėžiami organizacijos tikslai ir nustatomi veiksmai bei priemonės tiems tikslams įgyvendinti. Planavimas it kitos valdymo ciklo funkcijos: organizavimas (vykdytojų parinkimas, funkcijų delegavimas, grupių sudarymas ir t. t.), vadovavimas (motyvacija, komandavimas, komunikacijos ir t. t.), kontrole (piano vykdymo matavimas, nukrypimų nustatymas, piano koregavimas ir t. t.) sudaro uždarą valdymo ciklą.
Loginiu požiūriu, planavimas yra pirminė valdymo funkcija. Jis sudaro pagrindą kitoms trims funkcijoms. Tik parengus planą atsiranda galimybe parinkti vykdytojus, parengti struktūrą, deleguoti funkcijas ir paskirstyti užduotis, motyvuoti vykdytojus ir jiems vadovauti, užtikrinti bendravimą tarp vykdytojų, vertinti JŲ darbo kokybę. Planavimas turi specifinį ryšį su kontrole ir yra neatsiejamas nuo jos. Planavimas ir kontrole yra tiek glaudžiai susiję tarpusavyje, jog jie laikomi valdymo pr
roceso Siamo dvyniais. Nors kontrole didžiausią dėmesį kreipia j nukrypimus nuo nustatytu standartų, bet kartu kontrole turi ypatingai siesis su planavimo procese apibrėžtais tikslais. Pagrindinis kontroles tikslas yra užtikrinti planų įgyvendinimą.
Planavimas yra intelektinis procesas, kuris leidžia sukurti veiksmų planą. Planavimas susideda iš šių žingsnių sekos:
• proceso inicijavimas. Planavimas nevyksta savaime, o turi būti inicijuotas. Proceso inicijavimas gali būti dvejopas. Jį gali inicijuoti organizacijos aukštesnio rango vadovai, pavesdami pavaldiniams sudaryti planus, kurie detalizuoja aukštesnio lygio planą. Planavimą gali pradėti taip pat funkciniai darbuotojai tiesiogiai be vyresnybes nurodymo, kai jie diagnozuoja galimybes arba grėsmes, tiesiogiai susijusias su jų funkcijomis;
• planavimo prielaidų apibrėžimas. Planavimo prielaidos siejasi su ateities situacijos, kurioje bus realizuojamas planas, įvertinimu. Šios prielaidos gali apimti tiek vidinę, tiek ir išorinę organizacijos aplinka. Formuojant veiksmų planą, nėra galimybių įvertinti visus vidinius ir išorinius veiksnius, kurie gali veikti būsimo piano įgyvendinimą. Todėl apibrėžiant planavimo prielaidas, koncentruojamasi į svarbiausius veiksnius, galinčius nulemti plano sėkmę arba nesėkmę
• tikslų formulavimas. Tikslai konkrečiai apibudina, kas turi būti pasiekta, ir apibrėžia tolesnių veiksmų parinkimo kryptį;
• alternatyvu identifikavimas. Siame žingsnyje identifikuojami alternatyvus budai, kurie užtikrina apibrėžtą tikslų įgyvendinimą. Visuomet rekomenduojama išryškinti alternatyvas, kurios nėra tiesiogiai matomos. Tačiau jau šiame žingsnyje patartina atmesti akivaizdžiai blogas alternatyvas, kad būtų sutaupytas laikas alternatyvu analizės stadijoje;
• Alternatyvių įvertinimas. Ki
iekviena alternatyva yra analizuojama stengiantis įvertinti silpnuosius ir stipriuosius aspektus, atsižvelgiant suformuluotus tikslus ir planavimo prielaidas;
• geriausios alternatyvos parinkimas. Siame žingsnyje padaromas galutinis sprendimas dėl geriausios alternatyvos, užtikrinančios apibrėžtų. tikslų įgyvendinimą.. Sprendimo kokybe priklauso nuo to, kaip kruopščiai buvo atlikti ankstyvesni žingsniai;
• atraminių planų kūrimas. Aprobavus planą, būtina parengti išvestinius arba atraminius planus, kurie detalizuoja ir sukonkretina bendrąjį planą. Kiekvieno atraminio piano kūrimas inicijuoja nauja planavimo ciklą, apimantį visus apibudintus planavimo proceso žingsnius. Bendrasis ir atraminiai planai yra papildomi biudžetiniais planais, kurioj pagrindu paskirstomi finansiniai ištekliai ir kurie sukuria bazę planams įgyvendinti;
• plano įgyvendinimas. Jis realizuojamas per kitas valdymo funkcijas: organizavimą ir kontrolę.
Priešpaskutinis planavimo proceso žingsnis rodo, kad organizacijai yra būdinga planą. hierarchija, kurioje skiria-mi strateginiai planai (3—7 metams), vidutines trukmės planai (2—3 metams), einamieji planai (vieniems metams) ir operatyviniai planai (ketvirčiams, mėnesiams ir t. t.) Kiekvienas iš nurodytų planų, išskyrus pirmąjį, yra traktuojamas kaip atraminis planas aukštesnio lygio planams. Jn kūrimo ir įgyvendinimo procesas realizuojamas pagal anksčiau apibudintį planavimo proceso žingsnių seką. Nepaisant to, kad visiems minėtiems planams rengti gali būti panaudojama ta pati žingsnių seka, šių žingsnių sudėtis ir turinys yra skirtingi kiekvienam planą. hierarchijos lygiui. Kylant hierarchijos pakopomis aukštyn, planavimo procesas darosi vis sudėtingesnis. Kartu sudėtingėja ir planavimo formalizavimas.
Aplinkos dinamika
Vienas iš strateginio valdymo svarbiausių momentų, užfiksuotų jau šios sąvokos apibrėžime, yra jo traktavimas kaip proceso, kuriuo remiantis organizacija laiku prisitaiko prie išorines aplinkos pokyčių. Todėl strateginio proceso organizacijoje svarbi grandis yra išorinės aplinkos strategine analize.
Išorinės aplinkos išskyrimas tai pačiai organizacijai yra sąlyginis ta prasme, kad priklauso nuo nagrinėjamos problemos. Šioje knygoje organizacijos išorinę aplinka yra nagrinėjama strategijos kūrimo ir jos įgyvendinimo aspektu. Todėl į ją įtraukiami tik tie objektai ir veiksniai, kurie smarkiai veikia strateginius organizacijos sprendimus. Visiškai kitokia bus tos pačios organizacijos aplinka, jeigu bus nagrinėjamos organizacijos veiklos operatyvines problemos. Visur toliau šioje knygoje terminus ,,išorinę aplinka” ir ,,aplinka” reikia suprasti siaurąją reikšme ir tik kaip strateginio valdymo problematikos dalyką.
Skiriami du organizacijos išorinės aplinkos lygiai:
• makroaplinka – veiksniai ir jėgos, kurie veikia visų ekonomikos šakių ūkinius subjektus. Makroaplinkai priklauso politiniai ir teisiniai, ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai bei technologiniai veiksniai;
• šakinė aplinka – veiksniai ir jėgos, kurie budingi konkrečiai ekonomikos sakai, kurioje veikia organizacija. Sakine aplinka apima konkurentus, tiekėjus, klientus ir kitus rinkos komponentus bei veiksnius.
Analizuojant organizacijos aplinką, skiriamos šios tyrimo sritys:
• aplinkos dinamikos analize;
• PEST analize;
• svarbiausi sėkmės veiksniai;
• penkių jėgų modelis;
• rinkos sąlygų analize;
• konkurentų analize;
• klientų analize.

Klientai

Paskutiniu metu propaguojama klientų valdoma organizacija, kuri reiškia, kad organizacija savo strategijoje apgalvotai tampa tam tikru požiūriu klientų valdoma. Kuriant strategija, svarbu išsiaiškinti, kas yra dabar organizacijos klientai ir kas gali būti potencialiais klientais ateityje. Svarbu žinoti ne tik klientų sudėtį, bet ir suprasti motyvus, kodėl jie naudojasi organizacijos, o ne konkurentų, produkcija (paslaugomis).

Organizacijai labai svarbu yra rinkos segmentacija, specifinių klientų grupių, kurių kiekviena skirtingai reguoja į organizacijos strategiją, nustatymas, kai formalia logine klasifikacija klientų aibė suskaldoma į grupes pagal parinktus klasifikacijos požymius (pvz. pagal gyvenama vietą; pagal gyvensena; pagal pajamas ir t.t.
Sekantis svarbus elementas kuriant organizacijos strategiją yra klientų profiliavimas, klientų grupių sujungimas į vieną rinkos segmentą, motyvacijos ir reikmių apibendrintos charakteristikos profilio parengimas. Kitaip tariant, klientai pagal tam tikrus požymius yra suklasifikuojami.
Strateginėje klientų analizėje svarbi vieta tenka bendravimui su klientais aspektui. Bendravimui su klientais užtikrinti įmonės naudojasi reklamos agentų paslaugomis, samdo specialistus padedančius parengti realizacijos skatinimo p[rogramas ir kurti organizacijos įvaizdį visuomenėje. Strateginiu požiūriu bendravimą su klientais galima traktuoti kaip kompleksą, dažnai dar vadinamą stimuliavimo kompleksu, į kurį ieina tokios klientų poveikio priemonės: reklama, propaganda, prekybos agentai ir klientų stimuliavimas.

Žmonių ištekliai

Kiekvienai organizacijai žmonės yra svarbus išteklinio potencialo komponentas, leidžiantis realizuoti ir valdyti veiklą. Kai kuriose veiklos šakose (pavyzdžiui, laisvalaikio ir turizmo paslaugos, konsultatinės ir reklamos firmos, medicininis aptarnavimas ir t.t.) žmonės yra net pats svarbiausiais sėkmės veiksnys. Net jei organizacijai gali būti būdingi kiti sėkmės veiksniai, personalui tenka ypatingai svarbus vaidmuo. Personalo sugebėjimas laiku prisitaikyti prie išorinės aplinkos pokyčių leidžia organizacijai užsitikrinti ilgalaikius konkurencinius pranašumus greitai kintančiose rinkose.

Tačiau žmonių analizės svarba kuriant organizacijos strategiją neapsiriboja vien išteklių aspektu. Naujos strategijos organizacijoje įgyvendinimas visuomet joje sukelia nemažų pokyčių, todėl dalis žmonių gali priešintis šiems pokyčiams tokiu mastu, kad strategijos įgyvendinimas gali tapti iš viso neįmanomas.
Pirminis strateginės analizės žingsnis yra organizacijos žmonių išteklių auditas, po kurio įvertinama personalo sudėtis, profesinė kvalifikacija ir tarpusavio santykiai. Reikia įvertinti organizacijos bendrąją kultūrą, kad išryškėtų stilius ir metodai, kurie dominuoja organizacijos žmonių santykiuose. Būtina visapusiškai išnagrinėti organizacijos sugebėjimus valdyti strateginius pokyčius, kurie pasireikš įgyvendinant naują strategiją. Pagaliau reikia analizuoti organizacijos politiką, kuri veikia strategijos rengimą ir įgyvendinimą. Visos minėtos analizės sritys yra vienodai svarbios ir glaudžiai susijusios.

Atliekant žmonių išteklių auditą, keliami du pagrindiniai tikslai. Visų pirma svarbu gauti pagrindinę informaciją apie organizacijos žmones ir politiką jų atžvilgiu. Kita vertus, reikia detaliai tirti žmonių išteklių strategijos indėlį ir vaidmenį kuriant ir įgyvendinant organizacijos bendrąją strategiją.
Organizacijos žmonių išteklių strateginės analizės rezultatus verta palyginti su pagrindinių konkurentų duomenimis. Multinacionalinėms bendrovėms verta išnagrinėti tarptautinius žmonių išteklių aspektus. Trys pastarieji momentai, nors ir leidžia tam tikru požiūriu koncentruoti žmonių išteklių analizę į svarbiausias strategines problemas, padeda tik kaip bendrosios gairės. Strateginė žmonių išteklių analizė yra gana specifinė kiekvienoje konkrečioje organizacijoje.

Finansiniai ištekliai

Organizacijos strategijai kurti ir įgyvendinti yra reikalingi finansiniai ištekliai, leidžiantys finansuoti tyrimų ir projektavimo darbus, naujų įmonių statybą, technologinės įrangos įsigijimą, rinkodaros išlaidas ir t. t. Svarbi ypatybė yra ta, kad investicijos į strateginius projektus ir priemones yra daromos dabar, o atsiperka tik iš vėliau gaunamo organizacijos veiklos pelno. Todėl pagrindinė finansinių išteklių strateginės analizės užduotis yra nagrinėti ryšius tarp organizacijos turimų strategijos finansavimo išteklių ir pelno kapitalui, investuotam į strateginius projektus ir priemones. Organizacijos strategijos kūrimo ir įgyvendinimo projektų ir priemonių pagrindiniai finansavimo šaltiniai yra tokie:
• Akcijų emisija;
• Reinvestuojamas pelnas;
• Valstybės dotacijos;
• Išperkamoji nuoma;
• Turto išpardavimas;
Svarbiausias strateginės finansinių išteklių analizės uždavinys yra nustatyti optimalią proporciją tarp nuosavo ir skolinto kapitalo organizacijos strategijos finansavime. Nustatant strategijos optimalią proporciją tarp nuosavo kapitalo, būtina įvertinti tiek nuosavo, tiek ir skolinto kapitalo kainą. Nuosavo kapitalo kaina bendrovėje atsiranda todėl, kad atsisakoma paskirstyti jį akcininkams, kurie galėtų investuoti šias lėšas į kitų įmonių akcijas arba valstybines obligacijas. Nustatant strategijos finansavime proporciją tarp akcinio ir skolinto kapitalo, reikia atsižvelgti į rizikos veiksnius: koks strateginių projektų rizikos laipsnis, koks organizacijos požiūris į riziką, koks požiūris į riziką šakoje, susietoje su organizacija.

STRATEGIJOS KŪRIMAS

Organizacijos vizija, misija ir tikslai

Visą strategijos kūrimą lemia organizacijos tikslinė orientacija – vizija, misija ir strateginiai tikslai. Vizija, misija ir tikslai kartu su svarbiausiais sėkmės veiksniais lemia ne tik strategijos alternatyvų kūrimą ir palyginimą, galutinių strateginių sprendimų pasirinkimą, bet jau ir pačios strateginės analizės sričių, metodų ir organizavimo formų pasirinkimą. Organizacijos strategijos tikslinė orientacija yra išplėtojama trimis lygiais: vizija, misija ir tikslai. Kuriant organizacijos strategines alternatyvas, svarbu yra turėti ateities, kurioje veiks organizaciją, viziją. Vizija traktuojama kaip sąmoningai apibendrintas supratimas ir suvokimas, kodėl, kur ir kaip organizacija bei jos konkurentai konkuruos ateityje. Skiriami penki kriterijai, kurie leidžia tyrinėti ir vertinti vizijos tekstą:
• Numatymas. Koks numatomas laikotarpis? Kokia fantazija ir realybė atspindėta vizijos formulėje.
• Platumas. Kaip plačiai vizija apima pokyčius, kurie gali įvykti šakoje?
• Konsensusas. Ar organizacijoje yra konsensusas dėl ateitie vizijos? Kokių problemų gali iškilti, jeigu organizacijoje paraleliai egzistuoja keletas ateities vizijų?
• Unikalumas. Pagal šį kriterijų nagrinėjami klausimai: ar yra unikalumo elementų ateities vizijos formuluotėje? Ar nustebins vizijos formuluotė organizacijos konkurentus?
• Veiksmingumas. Ar buvo svarstoma įtaka dabartinei veiklai? Ar yra svarbiau šias susitarimas dėl reikalaujamų artimiausių žingsnių?
Formuluojant organizacijos misiją ir tikslus reikia atsižvelgti į dvi interesų grupes. Pirmoji grupė – tai interesai tų, kuries turės tiesiogiai vykdyti strateginius pokyčius organizacijoje. Kita grupė interesų liečia tuos, kurie domisi strategijos įgyvendinimo rezultatais, pavyzdžiui, akcininkus, vyriausybę, klientus, tiekėjus ir kitas suinteresuotas grupes. Visi šie interesai skiria organizacijoje individus arba jų grupes, kurie kartu vadinami dalininkais. Misijos formuluotė trumpai aprašo pagrindines veiklos organizacijoje kryptis vidutinės trukmės perspektyvai ir trumpai realizuoja jas pagrindžiančia argumentacija ir vertybes.
Tikslai keičia misijos formuluotės bendrąsias nuostatas į tiksliau apibrėžtus įsipareigojimus, kurie nurodo, kas turi būti padaryta ir kada turi būti tikslas pasiektas. Organizacijos tikslus priimta dalyti į dvi dalis, kurios abi yra svarbios ir reikalingos strategijoje: finansiniai tikslai ir strateginiai tikslai:

Finansiniai tikslai Strateginiai tikslai

• Spartesnis pajamų augimas
• Spartesnis viso pelno augimas
• Rentabilumo augimas
• Gamybos išlaidų mažėjimas
• Dividendų akcininkams ir investicijų poreikio subalansavimas
• Pelno investuotam kapitalui normos didėjimas
• Akcijų kaimo kapitalo rinkoje augimas
• Kreditinio reitingo kilimas
• Grynųjų pinigų srautų ir išlaidų subalansavimas laiko atžvilgiu
• Pajamų bazės diversifikacija
• Grynųjų pinigų srautų stabilumas
• Darbo apmokėjimo ir rentabilumo lygio subalansavimas
• Turimos padėties rinkoje išsaugojimas
• Rinkos dalies plėtimas
• Galimybių veiklai plėsti užtikrinimas
• Produkcijos asortimento pritaikymas pokyčių rinkos
• Konkurencingumo vidaus rinkoje plėtojimas
• Konkurencingumo užsienio rinkoje plėtojimas
• Produkcijos kokybės gerinimas
• Produkto aptarnavimo gerinimas
• Personalo darbo sąlygų gerinimas
• Reputacijos gerinimas
• Lyderiavimo naujovių srityje siekimas

Taigi konkrečiau apibrėžkime kas gi yra vizija ir misija.
Vizija – organizacijos ateities paveikslas ilgalaikei ateičiai.
Misija – organizacijos vaidmuo ir užduotys, kurios turi pasiekti vidutinės trukmės periode, atsižvelgiant į dabartinę situaciją.

Vizija/ misija:
 socialiniai poreikiai;
 kurti/palaikyti socialines vertybes;
 tikslai- patesinti savo egzistenciją.

Sėkmės veiksniai:

 aiškūs pasiekimai iki galo įgyvendinti tikslai;
 visiškas įsitikinimas tuo, ką darai (aiškumas, nesiblaškymas);
 į visuomenės gerovę nukreipti tikslai.

Plano ir vizijos ryšys:

 išeitinė pozicija ir aiški kryptis;
 užimtas – ne visada produktyvus;
 labai toli projektuoti yra kenksminga, tačiau galima turėti viziją.
Plano ir misijos ryšys:
 misija kuo detalesnė, tuo naudingesnė;
 misija be vizijos gali sustabarėti.

Galėčiau įvardinti šiuos pagrindinius vizijos ir misijos skirtumus:
MISIJA VIZIJA
Dabar (vartotojai, produktai, technologijos) Kas nori būti
Konstatuoja Inspiruoja ir motyvuoja
Tikslai:
• nepamesti galvos esant spaudimui;
• padeda greičiau atlikti ;
• kryptingumas(viską išbandyti)
Misija:
• kas yra vartotojas
• produktas
• galimybės Tikslai:
• nurodo naujas kryptis;
• skatina ieškoti;
• aiškiai matomi barjerai ir galimybės.
Orientacija:
• vertybės
• įtakos išplėtimą
• įvaizdžio keitimas.

Taip pat greta misijos ir vizijos egzistuoja tarpinis variantas – tikslai. Skiriami šie tikslų tipai:
 finansiniai(tai kiekybiniai parametrais išreikšti tikslai);
 strateginiai tikslai.
Strateginių tikslų dėka mes įgyvendiname arba neįgyvendiname savo susikurtą viziją.

Žmonių išteklių strategija Finansinių išteklių strategija Operacijų strategija Kokybės strategija Technologijų strategija Išlaidų mažinimo strategija Bazinių kompetencijų strategija
Kokią konkrečią strategiją pasirinkti, kuria remtis priimant sprendimus, tai galime pamatyti šioje lentelėje:
II. ANALITINĖ DALIS

Makroaplinkos analizė:

Teisinė aplinka:

Lietuvos kariuomenės struktūrą, uždavinius, prioritetus, kaip ir kitų valstybinių organizacijų veiklą nustato įvairūs įstatymai, nutarimai. Aš pateiksiu įstatymą, kuris numato LR kariuomenės struktūrą penkiems metams.

LIETUVOS RESPUBLIKOS
KARIUOMENĖS PRINCIPINĖS STRUKTŪROS 2003 ir 2008 metais NUSTATYMO
ĮSTATYMAS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Šis įstatymas nustato kariuomenės principinę 2003 ir 2008 metų struktūrą:
1) nuolatinių junginių, batalionų ir jiems prilygintų dalinių skaičių;
2) bendrą ribinį krašto apsaugos sistemoje tarnaujančių privalomosios, profesinės karo tarnybos ir aktyviojo rezervo karių skaičių;
3) ribinius kiekvieno laipsnio aukštesniųjų karininkų skaičius.
2. Įstatymas nustato planuojamą 2008 metų principinę kariuomenės struktūrą, siekiant ją pertvarkyti valstybės ir NATO kolektyvinės gynybos poreikiams. Numatoma 2008 metų principinė kariuomenės struktūra bus pasiekta laipsniškai vykdant reformas 2004-2007 metais.

2 straipsnis. Kariuomenės principinė struktūra 2003 metais
1. Nuolatinių junginių, dalinių ir jiems prilygintų karinių vienetų skaičius 2003 metais:
1) Sausumos pajėgų: Nuolatinės parengties brigada „Geležinis Vilkas“ (Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotasis pėstininkų batalionas, Karaliaus Mindaugo mechanizuotasis pėstininkų batalionas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio motorizuotasis pėstininkų batalionas, Artilerijos batalionas); Krašto apsaugos savanorių pajėgos; Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas, dvi karinės apygardos (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotasis pėstininkų batalionas, Kunigaikščio Vaidoto motorizuotasis pėstininkų batalionas);
2) Karinių oro pajėgų: I ir II aviacijos bazės, Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdyba, Oro gynybos batalionas;
3) Karinių jūrų pajėgų: Karo laivų flotilė;
4) Logistikos valdybos: Arsenalas;
5) karinių mokymo įstaigų: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas, Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokykla;
6) atskirų dalinių: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas; Karo medicinos tarnyba.
2. Bendras ribinis krašto apsaugos sistemoje tarnaujančių ir aktyviojo kariuomenės rezervo karių skaičius 2003 metais nustatomas iki 22 030. Iš to skaičiaus:
1) profesinės karo tarnybos karių – iki 8 100, iš jų generolų ir admirolų – iki 4, pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 30, pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 105, majorų ir komandorų leitenantų – iki 300;
2) privalomosios pradinės karo tarnybos karių – iki 4500;
3) kariūnų – iki 430;
4) aktyviojo rezervo karių – iki 9 000.

3 straipsnis. Kariuomenės principinė struktūra 2008 metais
1. Nuolatinių junginių, dalinių ir jiems prilygintų karinių vienetų skaičius :
1) Sausumos pajėgų: Nuolatinės parengties brigada „Geležinis Vilkas“ (Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotasis pėstininkų batalionas, Karaliaus Mindaugo mechanizuotasis pėstininkų batalionas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas, Artilerijos batalionas); Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas; Krašto apsaugos savanorių pajėgos.
2) Karinių oro pajėgų: Aviacijos bazė, Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdyba, Oro gynybos batalionas;
3) Karinių jūrų pajėgų: Karo laivų flotilė;
4) Specialiųjų operacijų pajėgų: Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas;
5) Logistikos valdybos: Kariuomenės sandėlių tarnyba, Logistikos batalionas;
6) karinių mokymo įstaigų: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2 mokomieji batalionai, Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokykla;
7) atskirų dalinių: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas; Karo medicinos tarnyba;
2. Bendras ribinis krašto apsaugos sistemoje tarnaujančių ir aktyviojo kariuomenės rezervo karių skaičius nustatomas iki 17061. Iš to skaičiaus:
1) profesinės karo tarnybos karių – iki 8 311, iš jų generolų ir admirolų – iki 7, pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 40, pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 120, majorų ir komandorų leitenantų – iki 350;
2) privalomosios pradinės karo tarnybos karių – iki 2 000;
3) kariūnų – iki 250;
4) aktyviojo rezervo karių – iki 6 500.
Politinė aplinka:
Nacionalinio saugumo politikos tikslas – plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti individo ir valstybės saugumą, ginti Lietuvos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką. Nacionalinio saugumo politika ir strategija remiasi penkiomis pagrindinėmis nuostatomis:
 stabilia ekonomikos padėtimi;
 politiniu stabilumu;
 Ginkluotųjų pajėgų paruošimu;
 gerais kaimyniniais santykiais;
 Euroatlantinė integracija

Lietuvos rengimasis tapti NATO nare labai svarbus momentas ne tik kariuomenei bet ir visai Lietuvai. Pagrindinis narystės aljanse privalumas yra didesnis saugumas ir stabilumas bei garantas, kad šalys narės ginkluoto puolimo prieš bet kurią iš jų atveju ateis viena kitai į pagalbą – ir kiekviena atskirai, ir visos kartu. Sutartis užtikrina, kad atsiradus grėsmei šalies saugumui, nė vienai šaliai nereikės pasikliauti tik savo pačios pastangomis ir ekonominiais resursais. NATO leidžia šalims narėms kolektyviai realizuoti esminius nacionalinio saugumo uždavinius. Dėl to atsirandantis šalių narių vienodo saugumo jausmas, nepriklausomai nuo jų situacijų ar atitinkamų nacionalinio karinio pajėgumo skirtumų, dar labiau sustiprina bendrą stabilumą.
NATO taip pat yra aktyvaus bendradarbiavimo tarp savo narių ir partnerių tokiose srityse kaip civilinių ekstremalių situacijų planavimas, pagalba nelaimės atvejais, mokslinės ir ekologinės programos forumas. Kiekviena šalis bendradarbiauja su kitomis NATO valstybėmis, siekdama užtikrinti, kad civiliniai Aljanso resursai būtų kuo efektyviau panaudojami, kai jų prireikia ekstremalios situacijos atveju. Tokiu atveju NATO veikia kaip koordinatorius, siekiant užtikrinti, kad kuo greičiau būtų nustatyti poreikiai ir gauti pagalbos prašymai būtų nukreipti tokiam ekstremalių situacijų sprendimo centrui, kuris būtų geriausiai pasirengęs padėti.
NATO taip pat vadovauja tarptautinėms mainų programoms, susijusioms su mokslinėmis ir ekologinėmis problemomis, kurios kelia rūpestį ir NATO valstybėms, ir šalims partnerėms. Šios programos remia įvairius mokslinius tyrimus, skatina nacionalinių mokslinių ir technologinių resursų plėtojimą, ir per tarptautinį bendradarbiavimą įgalina taupyti. Didelė tokios veiklos dalis skirta spręsti su gynyba susijusias ekologines problemas, turinčias neigiamos įtakos kaimyninėms šalims, ir kurias galima išspręsti tik kartu.

Kai kurie narystės aljanse privalumai:

Patys akivaizdžiausi narystės Aljanse privalumai yra didesnis saugumas ir stabilumas. Ypač verta paminėti, kad narystė teikia garantą, kuris yra Šiaurės Atlanto sutarties pagrindas, kad šalys narės ginkluoto puolimo prieš bet kurią iš jų atveju ateis viena kitai į pagalbą – ir kiekviena atskirai, ir visos kartu. Jis užtikrina, kad nė vienai šaliai neteks pasikliauti vien tik savo pačios pastangomis ir ekonominiais resursais, jei iškils pavojus saugumui. Tačiau nei viena tauta neatsisako teisės vykdyti nacionalines prievoles prieš savo piliečius ir neišsižada atsakomybės už savo pačios gynybą. NATO to už jas nedaro, ji tik suteikia priemones tai atlikti kartu. Aljansas įgalina šalis nares realizuoti esminius nacionalinio saugumo uždavinius kolektyviai. Dėl to atsirandantis šalių narių vienodo saugumo jausmas, nepriklausomai nuo jų situacijų ar atitinkamų nacionalinio karinio pajėgumo skirtumų, dar labiau sustiprina bendrą stabilumą.
Nors konsultuotis su Aljanso nariais galima įvairiais klausimais, į šalių narių valstybinius reikalus nesikišama. Aljanso forumuose valstybės bevelija nekelti tokių klausimų, kurie yra šalies vidaus reikalas. Jei tarp šalių narių kyla ginčai ar atsiranda problemų, narystės Aljanse privalumai vaidina svarbų vaidmenį, nors NATO struktūra neleidžia tiesiogiai įsikišti. Be to, tai ir nėra jos tikslas. Jei narės nori, jos gali priimti NATO generalinio sekretoriaus pasiūlymą tarpininkauti. Tačiau, kad ir kokios būtų aplinkybės, suinteresuotos šalys tuo pat metu, kai dar tik ieško skubesnių savo problemų sprendimo, gali bendradarbiauti ir dirbti viena su kita tame pačiame aljanse, pasikliaudamos savo patirtimi ir besinaudodamos NATO siūlomu užsienio saugumu. Panašius privalumus turi ir partnerystė NATO, kuri jau padėjo kai kurioms šalims partnerėms išspręsti užsitęsusias regionines problemas.
Dar vienas iš narystės NATO privalumų yra tas, kad Aljanso narės turi koordinuotą balsą kituose tarptautiniuose forumuose. Reguliarus ir natūralus jų tarpusavio bendravimas kasdien NATO būstinėje Briuselyje ir tarp valstybių narių sostinių bei įprastas konsultavimasis su kitų narių vyriausybėmis sustiprina įtaką ir vaidmenį, kurį kiekviena tauta vaidina savo tarptautiniuose santykiuose apskritai. Toks bendravimas praverčia šalims narėms sunkiais laikais ar nesutarimų atvejais ir leidžia joms pasisemti naudos iš bendro abipusio supratimo bei pagarbos. Tai leidžia joms rasti visiems priimtinas išeitis ir priimti bendrus sprendimus. Be to, toks bendravimas įgalina NATO valstybes įsijungti į derybas kituose tarptautiniuose forumuose, kadangi jos iš anksto žino savo sąjungininkių nuomonę ir dažnai turi gerai suderintus politinius tikslus. Pavyzdžiui, dvišalėse ir daugiašalėse derybose dėl ginklų kontrolės ir nusiginklavimo NATO narės dažnai susitardavo dėl bendros pozicijos ir suderindavo savo veiksmus, jų balsas tapdavo stipresnis ir įtakingesnis. Per programą “Partnerystė taikos labui” ir kitus bendradarbiavimo su Aljansu forumus šalys, nusprendusios aktyviai dalyvauti, taipogi užsitikrina tvirtesnį balsą tarptautiniuose santykiuose ir tai, kad jos bus išgirstos.
Stipri, profesionaliai parengta ir patriotiškas nuostatas puoselėjanti Lietuvos kariuomenė yra viena svarbiausių Lietuvos saugumo atramų. Atitikdama suderinamumo ir sąveikos su NATO pajėgomis reikalavimus, ji taps ir Euroatlantinės bendrijos kolektyvinės gynybos sistemos dalyve.

Ekonominė aplinka

Siekiant užtikrinti efektyvią Lietuvos krašto apsaugos sistemos plėtrą yra skiriama tokia biudžeto dalis, kuri leistų užtikrinti pagrindinių kariuomenės prioritetų įgyvendinimą. Šiuo metu skiriama biudžeto dalis (2 proc. BVP) mums leidžia realiai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, susijusius tiek siekiu tapti NATO nare, tiek ir plėtojant karinius pajėgumus valstybei ginti.
Bendras NATO valstybių gynybai skiriamų lėšų vidurkis yra 2,1 procento BVP. JAV gynybai yra skiriama 3,9 procentus BVP. Daugiausiai lėšų gynybos reikmėms skiria Graikija ir Turkija – 4,9 ir 5 procentus BVP. LR Seimas 2002 m. krašto apsaugai iš visų finansavimo šaltinių patvirtinto 1003,9 mln.Lt, iš jų Krašto apsaugos ministerijai – 808,3 mln.Lt (neįskaitant išlaidų civilinės saugos funkcijai vykdyti, kurios sudaro 7480 tūkst.Lt), iš jų valstybės biudžeto lėšos sudaro 636,2 mln.Lt, valstybės privatizavimo fondo lėšos – 172,1mln.Lt. Krašto apsaugos išlaidos per kitas institucijas sudaro 195,6 mln.Lt. Didžiąją šių išlaidų dalį sudaro pasienio policijos rinktinių ir vidaus tarnybos pulkų išlaikymo išlaidos bei išlaidos, skiriamos Ginklų fondui.

Yra planuojama, kad bent jau artimiausius trejus metus išlaidos krašto apsaugai bus 2 proc. BVP.

Valstybės skola buvo nežymiai padidėjusi. Buvo toliau vykdoma griežta fiskalinė politika, LR Finansų ministerijos duomenimis, visa valstybės skola 2002 m. pabaigoje siekė 13,163 mlrd. Lt ir per metus padidėjo 259,2 mln. Lt. Visa užsienio skola 2002 m. gruodžio 31 d. sudarė 9,178 mlrd. Lt – 69,7 proc. visos valstybės skolos. Užsienio skola 2002 m. sudarė 18,1 proc. BVP. Visa ilgalaikė skola gruodžio pabaigoje buvo 12,451 mlrd. Lt ir sudarė 94,6 proc. visos skolos.
2003 gegužę visa valstybės skola sumažėjo 181,5 mln. litų – iki 13146,9 mln. litų. Finansų ministerijos duomenimis, mėnesio pabaigoje ji sudarė 24,4 proc. prognozuojamo BVP esant leistinai 30 proc. BVP ribai. Visa užsienio skola šių metų gegužės 31 dieną sudarė 8975,9 mln. litų, arba 68,2 proc. visos valstybės skolos. Visa ilgalaikė skola (įskaitant valstybės suteiktas garantijas) buvo 12563,7 mln. litų arba 95,6 proc. visos skolos.
Nacionalinis biudžetas. Galutiniai Finansų ministerijos duomenys patvirtina, kad pernai pirmą kartą per pastaruosius ketverius metus viršytas nacionalinio biudžeto pajamų planas, viršplaninių pajamų gavo savivaldybių biudžetai, o didelę įtampą atlaikiusio valstybės biudžeto nepriteklius tėra simbolinis ir mažiausias nuo 1997 metų. 2002 m. valstybės biudžetas gavo 2,56 mlrd. Lt daugiau nei 2001 m.

2002 m. nacionalinio biudžeto pajamų planas viršytas 0,3 proc. – 29,9 mln. Lt. Planuota gauti 10 mlrd. 444 mln. Lt pajamų, faktiškai gauta 10 mlrd. 474 mln. Lt. Sėkmingam biudžeto surinkimui neabejotinos įtakos turėjo kylanti Lietuvos ekonomika, kuri stiprėjo nepaisant vidaus ir išorės spaudimo.

Išankstiniais Finansų ministerijos duomenimis, 2003 m. I pusmečio valstybės biudžeto pajamų prognozė viršyta 15,7 mln. Lt. Prognozuota, kad per sausį-birželį valstybės biudžetas turėtų gauti 4,375 mlrd. Lt, išankstiniais duomenimis, pusmečio pajamos siekia 4,391 mlrd. Lt.

Socialinė padėtis:

Stiprinant žmonių socialinį saugumą 2000 m. buvo parengta Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija (Strategijai pritarta 2000 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu įkurto Socialinio komiteto posėdyje). Strategijoje vadovaujamasi Kopenhagos deklaracijos (Priėmė 1995 m. Kopenhagoje įvykęs Jungtinių Tautų Viršūnių susitikimas ) principais, pagal kuriuos žmonių poreikiai ir siekiai iškeliami kaip visuomenės raidos tikslas. Taigi ūkio plėtra derinama su visų piliečių raidos galimybėmis; skurdo prevencija ir jo įveikimas laikomas aukščiausiu visuomenės raidos prioritetu; skurdo išvengimas dažniausiai pripažįstamas politine problema; už skurdo išgyvendinimą pirmiausia atsakingos valdžios institucijos, tačiau į šį darbą kviečiami socialiniai partneriai, nevyriausybinės organizacijos ir kiekvienas pilietis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis rengia Skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo programą, kurioje bus numatytos konkrečios priemonės bei finansiniai ištekliai strateginiams skurdo mažinimo tikslams pasiekti.
Šiais metais rudenį padidėjusi darbo jėgos paklausa bei išaugusi aktyvių darbo rinkos programų pasiūla sąlygojo, kad nedarbo lygis rugsėjo mėnesį sumažėjo nuo 9,7 iki 9,3 proc.

Panaši tendencija buvo pastebima ir ankstesniais metais: 2002 metų rugsėjį nedarbo lygis mažėjo 0,2 procentinio punkto, 2001 metais – 0,1 punkto. Praeitų metų spalio 1 d. registruotas nedarbo lygis siekė 10,5 proc. darbo jėgos. Vidutinis 2003 m. devynių mėnesių nedarbo lygio rodiklis, kaip ir buvo prognozuota, yra 10,5 proc.

Spalio 1 d. šalyje buvo registruota 150,7 tūkst. bedarbių. Tai 7,1 tūkst. arba 4,5 proc. mažiau negu rugsėjo 1 d. ir 32,3 tūkst. arba 18 proc. mažiau negu praeitų metų spalio 1 d. Registruotų bedarbių skaičius, artimas dabartiniam, paskutinį kartą buvo užfiksuotas prieš ketverius metus, 1999 m. rugsėjo-spalio mėnesiais.
Iš 2003 m. spalio 1 d. įregistruotų bedarbių 83,4 tūkst. arba 55,4 proc. sudarė moterys, 67,3 tūkst. arba 44,6 proc. – vyrai. Per mėnesį vyrų nedarbo lygis sumažėjo 0,5 procentinio punkto, moterų – 0,4 punkto ir mėnesio pabaigoje atitinkamai sudarė 8,2 proc. ir 10,3 proc. 2003 m. pradžioje vyrų ir moterų nedarbo lygiai skyrėsi labai nežymiai ir sudarė apie 12,2 proc.
Rugsėjo pabaigoje šalyje buvo įregistruota 18,7 tūkst. jaunų bedarbių iki 25 m. amžiaus. Tai 9 proc. mažiau negu rugsėjo 1 d. Jaunimo nedarbo lygis per mėnesį sumažėjo 1,3 punkto iki 12,7 proc.

Nuolat mažėja darbo biržose registruotų ilgalaikių bedarbių skaičius, jų dalis tarp bedarbių per devynis mėnesius sumažėjo nuo 30,5 iki 25,7 proc. Spalio 1 d. šalyje buvo 38,8 tūkst. ilgalaikių bedarbių.

Bedarbio pašalpas spalio 1 d. gavo 17,1 tūkst. bedarbių ir 13,4 tūkst. priešpensinio amžiaus asmenų, kurie, likus ne ilgiau kaip 2 metams iki senatvės pensijos amžiaus, atsisakė aktyvios darbo paieškos.

Gimstamumas ir mirštamumas:

2002 m. duomenys apie Lietuvos gyventojų gimstamumą, mirtingumą bei demografinę padėtį tik dar kartą paliudija išlikus tą pačią tendenciją: optimizmo neteikiantys demografinės raidos pokyčiai, prasidėję prieš dešimtmetį, tebevyksta. Kadangi krašto apsauga orientuota daugiau į jaunesnių žmonių grupę, tai galime manyti, jog po dešimtmečio gali imti trūkti jaunų karių ir specialsitų. Tuo labiau, kad jaunimo reikės ne tik krašto apsaugos sistemoje, bet ir kitose srityse.

Technologinė aplinka:

2000 metais aktyvėjo Lietuvos mokslininkų ir krašto apsaugos sistemos bendradarbiavimas. Lietuvos mokslinio, gamybinio ir techninio potencialo panaudojimas krašto apsaugos poreikiams yra svarbus tiek taupant biudžeto lėšas, tiek suteikiant galimybes Lietuvos mokslininkams realizuoti projektus, gaunant finansavimą iš NATO. Moderniai įrangai iš Vakarų valstybių įsigyti reikia skirti daug lėšų, o Lietuva nepajėgi finansuoti.
Parengta mokslo ir technologijų plėtros 2001-2003 m. programa, pagal kurią numatyta skirti lėšas keturių svarbiausių, dalyvaujančių NATO programose, Lietuvos mokslo centrų mokslinei techninei bazei atnaujinti. Bendradarbiavimui su Lietuvos mokslo ir pramonės atstovais plėtoti prie Krašto apsaugos ministerijos 2000 m. buvo suformuota Karo mokslo ir technologijų kolegija ir taryba, kuri suaktyvintų veiklą su NATO mokslo komiteto padaliniais, NATO Tyrimų ir technologijų agentūra (RTO) bei NATO ginkluotės direktorių konferencija (CNAD).
Lietuvoje buvo organizuota kai kurių gynybos paskirties gaminių gamyba. Lietuvos įmonėje “Stigma” (Panevėžyje) pradėta gaminti įvairaus kalibro šaudmenų dėtuvės. Įmonėje “Elsis” (Kaune) pradėtos gaminti modernios nešiojamos taktinės radijo stotys L-3501. Taktinės radijo stotys gaminamos pagal THOMSON technologiją ir visiškai atitinka NATO šalių techninius reikalavimus. Bendradarbiaujant su Kauno technologijos universiteto Gynybos technologijų instituto mokslininkais pagaminti ir sumontuoti lazeriniai šaulių treniruokliai LT-2 dviejuose krašto apsaugos sistemos padaliniuose.

Siekiama kariuomenę aprūpinti patikima, saugia, NATO reikalavimus atitinkančia ginkluote ir kovine technika, kuri bus įsigyjama remiantis nustatytais prioritetais ir ilgalaikėmis sutartimis. Įsigijimų politikoje pagrindinis dėmesys bus skiriamas su Partnerystės tikslų bei tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimu susijusiems projektams.

Pagrindiniai įsigijimų prioritetai yra šie:

1. Nuolatinės parengties brigados(NPB) ginkluotė ir technika:

• priešlėktuvinės sistemos;
• prieštankinės sistemos;
• taktinio ryšio priemonės;
• transporto priemonės;
• logistinė įranga.
2. Oro erdvės stebėjimo sistemos įranga (vidutinio nuotolio trijų dimensijų radarai).
Ginkluotei ir kitai įrangai įsigyti planuojama skirti apie 20-25 % Krašto apsaugos sistemos biudžeto, iš jų apie 60-65 % -NPB įsigijimų projektams.

Šakos analizė:
Vartotojai:

Karių rengimas yra svarbiausias kariuomenės stiprinimo veiksnys. Kariniam rengimui koordinuoti ir planuoti 1998 metų rugpjūčio 6 d. KA ministro įsakymu Nr. 868 įsteigta Lietuvos kariuomenės mokymo ir doktrinų valdyba (LKMDV).
Kariuomenės mokymo ir doktrinų valdybos pagrindinis vartotojas yra visi LR krašto apsaugos nariai. Valdybos vaidmuo planuojant, organizuojant ir kontroliuojant karinį rengimą vis didėja. Valdyba šiuo metu vadovauja individualiam karių koviniam rengimui karo mokymo įstaigose, bendradarbiauja su kitų karinių vienetų štabais tobulinant kolektyvinį padalinių kovinį rengimą; karių, padalinių kovinio rengimo programų rengimą; rengia leidinius kovinio rengimo klausimais, taip pat koordinuoja jų leidimą kariniuose vienetuose; koordinuoja aktyviojo karinio rezervo rengimą, karinių poligonų įrengimo organizavimą ir karinio mokymo teritorijų naudojimą, materialinės karinio mokymo bazės vystymą kariniuose vienetuose, karių anglų kalbos mokymą. Lietuvos kariuomenės mokymo ir doktrinų valdyboje kaupiama ir analizuojama užsienio šalių kariuomenių karinio rengimo patirtis ir koordinuojamas jos diegimas Lietuvos kariuomenės karo mokymo įstaigose ir kariniuose vienetuose.

Tiekėjai:

Šios srities tiekėjas yra ne tik LR valstybė, kuri skiria finansavimą kiekvienai sričiai, tame tarpe ir krašto apsaugai, bet ir kitos šalys. Didelis dėmesys skiriamas materialinės bazės užtikrinimui, profesionalių specelistų rengimui tam, kad kuo efektyviau būtų galima apmokyti karius, kuriems pateiktą informaciją būtų glima lengviau įsisąmoninti. Tam tikslui LKMDV bendradarbiauja su užsienio šalių kariniais specialistais rengiant kursus, seminarus bei mokymus Lietuvoje ir užsienyje. Taigi LKMDV bendradarbiauja su Didžiosios Britanijos, Danijos Karalystės ir Švedijos specialistais rengiant šaudymo vadovų, šaudymo instruktorių ir technikų, būrių vadų-instruktorių, fizinio rengimo instruktorių ir kt. kursus.
LKMDV specialistai kartu su Raudonojo Kryžiaus komiteto atstovais rengia karo teisės instruktorių kursus. Šaudymo planavimo, organizavimo ir kontrolės, šaudyklų įrengimo ir rekonstrukcijos klausimais LKMDV bendradarbiauja su taip tap su Didžiosios Britanijos specialistais. Su Danijos Karalystės „Army Combat School” bendradarbiaujama įrengiant įvairius treniruoklius ir simuliacines sistemas. Rekonstruojant šaudyklas bendradarbiaujama su Danijos „Boris” poligonu.
Rengiant Lietuvos kariuomenės centrinio poligono gamtosaugos projektą konsultacijas teikia JAV ir Švedijos specialistai.

Kaip matome LKMDV aprūpinama ne vien vyriausybės, bet jai pagalbą teikia ir pačios pažangiausios pasaulio kariuomenės, todėl galime manyti, kad greitai kariuomenės mokymas, savo karių bei specialistų parengimo lygiu prilygs NATO valstybių karinių organizacijų darbuotojų lygiui.

Konkurentai:

Lietuvos kariuomenės mokymų ir doktrinų valdyba Lietuvoje tiesioginių savo konkurentų neturi. Ji yra vienintelė organizacija tokioje sudėtingoje srityje. Kaip minėjau LKMDV organizuoja, planuoja bei kontroliuoja karinį rengimą. Jai kaip konkurentus priskirčiau kitų valstybių karo doktrinų valdybas, kurios taip pat ruošia karių apmokymo programas. Tačiau ši konkurencija yra pakankamai silpna, nes šiuo metu dar nedaug karių vyksta į kitas valstybes mokytis. Prisijungus prie NATO konkurencija sustiprės tarp NATO šalių karinių mokymo įstaigų ir LKMDV. Ne tik mes siūsime tobulintis karius, bet ir į mūsų valstybę atvyks kariai, norintys patobulinti profesinius įgūdžius.

SWOT ANALIZĖ :

Stiprybės

Silpnybės
• Dominavimas rinkoje:

Aiškus dominavimas rinkoje, nes nėra jokios kitos institucijos, kuri teiktų tokias paslaugas kaip LKMDV.

• Gera reputacija:

Lietuvos visuomenės nuomonė apie karių rengimo bei mokymo sistemą yra teigiama, nors apie ją žino nedaugelis. Ir kuo toliau tuo labiau žmonės vis labiau pasitiki Lietuvos kariuomene.

• Aukšta kokybė:
Aukštą darbo kokybę garantuoja kvalifikuoti dėstytojai ir specialistai. Jų dėka žinios, reikalingos kaių kasdieninei tarnybai bei tolimesniems mokymams, perteikiamos suprantamiau ir aiškiau.
• Naujos technologijos:
Pradėtos diegti naujos technologijos, kurių dėka kariams yra lengviau įsisąmoninti pateiktą medžiagą ar paprasčiau įgyti įgūdžių, reikalingų valdyti ginklus, naudotis techninėmis priemonėmis ir t.t. Kaip pavyzdys galėtų būti nuotolinio mokymo Lietuvos kariuomenėje įdiegimas. Pagrindiniai šio mokymo privalumai – nuotolinis mokymas labai pigus palyginus su tradiciniu mokymu, o jo duodamas efektas nė kiek nemažesnis; kurso dalyviai neatitraukiami nuo savo nuolatinio darbo, tarnybos, mokslo bei šeimos; sau patogų mokymosi laiką kurso dalyvis pasirenka pats, automatiškai prisiimdamas sau didesnę atsakomybę dėl mokslo rezultatų.

• .Mažai patirties mokyme

LKMDV – dar labai jauna institucija, įsikūrusi tik prieš penketą metų, todėl jai yra gana sunku rasti tinkamiausią būdą, kaip pasiekti efektyviausių rezultatų.

• Nepakankamas finansavimas

Vis dėlto, kaip ir daugumai organizacijų, taip ir LKMDV jaučiamas lėšų trūkumas plačiau lėtoti naujas technologijas, mokymo priemones.

Galimybės

Grėsmės

• Naujausių technologijų įsigijimas
Nors ir pradėtos diegti naujos technologijos, tačiau laikui bėgant ir jos susidėvi, pasensta, todėl reikės jas nuolat atnaujinti, pakeisti modernesnėmis.
• Nuolatinis darbuotojų tobulinimas
Įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, darbuotojams atsivers platesnės galinybės savo turimas žinias praplėsti kitose valstybėse. Didesnį karių skaičių bus galima siųsti į kitas šalis apmokymams, kursams.

• Mokinti kitų NATO valstybių karius

Nepaisant galimybių siųsti savo karius mokintis į kitas valstybes, Lietuvoje bus taip pat galima priimti kitų šalių atstovus apmokymams.

• Konkurentai

Įstojus į NATO atsiras, kad šią organizaciją pakeis ar nukonkuruos kita tokia pati veikla užsiimanti organizacija.

III. PROJEKTINĖ DALIS
Strateginės alternatyvos įgyvendinimas
Vizija.

LKMDV vizija: tai pirmaujanti karių mokymo politikos ruošimo organizacija Europoje, teikianti įvairias vartotojų poreikius atitinkančias studijų programas, bei duodanti galimybę efektyviausiu keliu perteikti žinias kariams.
.

Misija

 Parengti karių mokymo politikos programą, atitinkančią NATO standartus;
 Bendradarbiauti su kitų šalių mokymų ir doktrinų valdybomis siekiant kuo efektyviau mokyti karius;
 Paruošti studijų sistemą, sugebančią parengti karius, galinčius dalyvauti su kitų šalių kariais;
 Pritraukti bei skatinti užsienio karius naudotis LKMDV paslaugomis.

Strateginiai tikslai
• Pakelti darbuotojų kvalifikacijos lygį;
• Gerinti LKMDV mokymo techninę bei programinę įrangą;
• Didinti sąveiką su NATO ir kitomis organizacijomis.

UŽDAVINIAI ATSAKINGAS KONTROLĖS RODIKLIAI ETAPAI

1 metai 2 metai 3 metai 4 metai
Pakelti darbuotojų kvalifikacijos lygį Surengti kompiuterinius kursus Operacijų ir planavimo skyrius (S3) Galutinių egzaminų rezultatai

Siųsti karius į apmokymus, stažuotes į užsienį Operacijų ir planavimo skyrius (S3) Atrankos rezultatai

Apmokyti dirbti su nauja programine bei technine įranga Personalo skyrius (S1) Pusės metų ataskaita
Gerinti LKMDV mokymo techninę bei programinę įrangą Įsigyti naujų įrenginių Aprūpinimo skyrius (S4) Pakankamų lėšų skyrimas, Pusės metų ataskaita

Įsigyti naujausios programinės įrangos Aprūpinimo skyrius (S4) Pakankamų lėšų skyrimas, Pusės metų ataskaita

Gauti paramą iš kitų valstybių Aprūpinimo skyrius (S4) Metų ataskaita
Strategijos įgyvendinimo etapai

Strateginių alternatyvų analizė

Galėčiau išskirti šias LKMDV tinkančias ištekliais pagrįstas strategines alternatyvas: žmonių išteklių, finansinių išteklių, kokybės ir technologijų strategijas. Mano nuomone, labiausia prioritetine alternatyva LKMDV turėtų laikyti kokybės strategiją. Tai yra todėl, kad kol kas Lietuva negali pasigirti nei gausiais žmogiškaisiais, nei finansiniais ištekliais. Reikėtų daugiau susikoncentruoti ties kokybės didinimu t.y. kvalifikuoto karinio personalo ruošimo. Kokybės gerinimas padidina realizacijos įplaukas. Tokiu būdu užsienio valstybės, jau dabar pradėjusios teigiamai vertinti Lietuvos karius, norės kartu dirbti, bei siųsti savo karius tobulintis pagal LKMDV mokymo sistemą.

KONTROLĖS MECHANIZMAS

Kaip matome iš pateiktos schemos, LKMDV yra tiesiogiai pavaldi Lietuvos kariuomenės vadui, kuris pateikia ataskaitas apie LKMDV veiklą Krašto apsaugos ministrui. Savo ruožtu LKMDV savo pavaldume turi keletą kontrolės skyrių: finansų ir kokybės. Kaip ir kiekviena organizacija, taip ir LKMDV negali egzistuoti be biudžeto. Už tinkamą jo paskirstymą ir yra atsakingas finansų kontrolės skyrius. Kokybės kontrolės bei personalo skyriai atlikdami tyrimus, apklausas, testus tikrina karių pasirengimo lygį, jų sugebėjimus veikti sunkiose situacijose ir pan.

Išvados

Iš išanalizuotos medžiagos matome, kad kiekviena organizacija norėdama pasiekti gerų rezultatų, išlikti konkurencinėje rinkoje privalo turėti viziją, misiją, bei numatyti strateginius tikslus. Analitinėje dalyje, laikydamasis tam tikros metodikos, išanalizavau vidinę ir išorinę aplinkas. Tai padaryti palengvino PEST analizė, kuri apima keturis makroaplinkos aspektus: politinį ir teisinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį bei technologinį. Platus vartotojų srautas, bei konkurentų nebuvimas LKMDV suteikia šias stiprybes: dominavimą rinkoje, gerą reputaciją, aukštą darbo kokybę, bei naujų technologijų buvimą. Iš paskutinės projektinės dalies, matyti, kad geriausia būtų plėtoti kokybės strategiją, tam tikslui LKMDV vizija turėtų būti tokia: tai pirmaujanti karių mokymo politikos ruošimo organizacija Europoje, teikianti įvairias vartotojų poreikius atitinkančias studijų programas, bei duodanti galimybę efektyviausiu keliu perteikti žinias kariams.

Literatūra:

 A. Vasiliauskas “ Strateginis valdymas”, Vilnius ENCIKLOPEDIJA 2002
 www.kam.lt
 R. Jucevičius “ Strateginis organizacijų vystymasis”, 1998

Leave a Comment