Motiejus Valančius
Didysis lietuvių tautos švietėjas ir kultūros puoselėtojas Motiejus Valančius gimė 1801 metais netoli Salantų esančiame Nasrėnų kaime. Pakrikštytas Kalnalio bažnyčioje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, studijavo Varniuose ir Vilniuje. Jau studijų laikais pasižymėjo dideliais gabumais, išmintimi ir darbštumu. 1828 metais Vilniaus katedroje įšventintas į kunigus. Dirbo kapelionu Mozyriaus ir Kražių mokyklose. Šviesi kunigo M.Valančiaus asmenybė atkreipė į jį bažnyčios vadovybės dėmesį. 1840 metais jis pradėjo profesoriauti Vilniaus dvasinėje akademijoje, su kuria 1842 metais persikėlė į Peterburgą. 1845 metais grįžo į Žemaitiją ir tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Varniuose jis parašė svarbiausią savo gyvenimo mokslinį veikalą “Žemaičių vyskupystė”, kuriame aprašė Lietuvos bažnyčios, švietimo ir kultūros istoriją.
1849 metais kunigas M.Valančius Neapolyje (Italija) buvo įšventintas į vyskupus, o 1850 metais paskirtas vadovauti Žemaičių vyskupystei. Jis tapo pirmuoju vyskupu, kilusiu ne iš bajorijos, o iš valstietijos luomo.
Vyskupas M.Valančius ypatingą dėmesį skyrė švietimui. Jo laikais visose parapijose įsteigtos mokyklos, kuriose vaikai mokėsi skaityti gimtąja kalba ir katekizmo. Jis pradėjo kovą su girtavimu, skelbė blaivybės idėjas ir ragino žmones stoti į blaivybės brolijas. 1860 metų duomenimis Kauno gubernijoje blaivininkais buvo 84 procentai visų katalikų tikybos gyventojų. Pats vyskupas rašė dvasinio ir religinio turimo knygas, skatino kitus apsišvietusius žmones rašyti gimtąja kalba. Plačiau žmonėse paplito “Palangos Juzė”, “Antanas Tretininkas”, “Vaikų knygelė”, “Paaugusių žmonių knygelė”. Vyskupo vykdomą gimtojo krašto kultūrinimo ir dorinimo darbą nutraukė po 1863 metų sukilimo Lietuvą užgriuvusios represijos, lietuvių kalbos vartojimo viešose įstaigose ir lietuvių spaudos uždraudimas. Pats vyskupas su kapitula rusų valdžios įsakymu privalėjo 1864 metais persikelti iš Varnių į Kauną. Jam buvo uždrausta lankytis parapijose. M. Valančius nepasidavė rusų valdžios spaudimui. Jis stojo ginti tautą ir katalikų bažnyčią nuo surusinimo, organizavo Tilžėje (Prūsija) lietuviškų leidinių spausdinimą ir slaptą jų platinimą Lietuvoje. Įsakė kunigams mokyti vaikus bažnyčiose ir reikalauti iš tėvų, kad vaikai, eidami prie pirmosios išpažinties, būtinai mokėtų skaityti. Tėvai patys mokė vaikus namie arba samdydavo vadinamuosius daraktorius, kurie vaikščiojo po kaimus ir mokė vaikus abėcėlės. Šios vargo mokyklos suvaidino lemiamą vaidmenį mūsų tautos atgimime.
Mirė vyskupas M.Valančius 1875 metais Kaune. Atgimusi lietuvių tauta nepamiršo didžiojo žemaičio. Tarpukariu buvusioje Žemaičių vyskupystės širdyje Varniuose buvo pastatytas vyskupui Motiejui Valančiui paminklas, jo vardu pavadintos gatvės ir katalikiškųjų organizacijų universitetas. Net komunistiniai okupantai neišdrįso paniekinti vyskupo Motiejaus Valančiaus nuveiktų tautos labui darbų. Gimtoji jo sodyba paskelbta architektūros ir istorijos paminklu. Joje atidarytas memorialinis muziejus.
Trumpai apie knygą
Žymiausias M.Valančiaus grožinis kūrinys – apysaka “Palangos Juzė”. Apysaką sudaro keliaujančio kaimo siuvėjo Juzės Viskantos, sugrįžusio iš ilgos kelionės po Žemaitiją ir Aukštaitiją į savo tėviškę, pasakojimai apie aplankytąsias vietas ir jų gyventojus. Juzė pasakoja 13 vakarų; apysaka turi tiek pat skyrių. Kiekviename skyriuje aprašinėjamos atskiros Lietuvos vietovės, žmonių buitis ir papročiai.
“Palangos Juzė” yra tarsi pirmasis Lietuvos geografijos bei kultūros vadovėlis, parašytas beletristine forma. Čia pasakojama apie įvairių Lietuvos vietų gamtą, vaizduojama valstiečių buitis bei papročiai. “Palangos Juzėje” ypač daug pateikiama etnografinės ir tautosakinės medžiagos. Apysakoje plačiai aprašyti senoviniai aukštaičių ir žemaičių vestuvių papročiai, daug liaudies žaidimų, dainų.
“Palangos Juzės”, kaip ir kitų M.Valančiaus kūrinių, stilius pasižymi konkretumu, dinamiškumu, gausiais komizmo elementais, liaudišku kalbos sodrumu.
Pats Juzė pasakoja savo gyvenimo istoriją, kol jis dirbo siuvėju ir vaikščiojo po žmones ieškodamas darbo. Kiekvienas jo pasakojimo vakaras yra kažkiek panašus į visus kitus, nes juose vyrauja šiokia tokia monotonija: Atėjęs į kokį kaimelį jis klausinėja vietinių ar negautų darbo. Žmonės reikėjo siuvėjo, todėl darbą jis gaudavo. Vakarais jis su visa šeimyna linksmindavosi, pasakodavo istorijas, dainuodavo, grieždavo, šokdavo. Tokį klajoklio siuvėjo gyvenimą jis gyveno du metus. Tada jis jau turėjo susitaupęs pakankamai pinigų, kad galėtų nusipirkti savo namą, vesti, gyventi, nebijant skurdo. Taip ir buvo. Turėjo jis žmoną Domicelę, namą, gyvulių ir augino sūnų.
Žemaičiai
Nuo Va. antrosios pusės tarp Dubysos ir Šušvės rytuose, Jūros ir Varduvos vakaruose, Ventos vidurupio šiaurėje susiformuoja žemaičių gyventa teritorija.
Aukštaičiai
Auštaičiai – baltų gentis, gyvenusi centrinėje Lietuvoje. Susiformavo V amžiaus pabaigoje. Artimiausi jų kaimynai buvo skalviai ir nadruviai.
Gentinės sritys Lietuvos teritorijoje VI-XII a.
1 – lietuviai
2 – jotvingiai
3 – aukštaičiai
4 – žemaičiai
5 – skalviai
6 – kuršiai
7 – žemgaliai
Citatos
„Perėjęs tiek parakvijų, datyriau, jogei lietuviai yra visur geri, visur striprūs savo katalikų vieroj, visi teisingi, nes nė vienas užmokesčio man nenutraukė.”
„Et, alkanas kūma apie duoną dūmoja.”
„Jei nenorėsite eiti pragaran, nenorėkit ir sekti jų blogo paveizdo.”
„Mergaičių nesant, šokimas vaikiukų buvo it putra be druskos, todėl išsimanė traukti vilko uodegą.”
„Kitos mergelės rovė žoles ir degino, o tai dėl to, idant nebūtų žolėti rugiai ir javai.”
„Žmonės įtariantys kitus žavėtojais arba raganomis, be kokios teisybės plėšia šlovę artimiesiems ir didžiai griešija.”
„Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus.”
Motiejus Valančius
Palangos Juzė
Balys Karazija 1c