Moters meilė ir pasiaukojimas rašytojų kūryboje

XX a. pradžia. Kokia moters padėtis visuomenėje šiuo laikotarpiu? Ar ji suvokiama kaip asmenybė, ar tik kaip namų šeimininkė? Kuo grindžiama meilė – pasiaukojimu ar egoizmu? Į šiuos klausimus stengėsi atsakyti keturios šio laikotarpio rašytojos: Žemaitė, Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė – Bitė ir Lazdynų Pelėda.

Svarbiausias žingsnis moters gyvenime yra santuoka. Tai svarbus pasirinkimas, lemiantis tolesnį jos gyvenimą. Kūryboje vedybos vaizduoja naują etapą, kuriuo žymimas mergaitės virtimas moterimi. Žemaitės apsakyme “Marti” mergaitės tapimas moterimi skausmingas: Katrė dar nepasiruošusi palikti vaikystės prisiminimų kupinų namų, bet jii paklūsta tėvų valiai. Toks likimas ištinka ir Marcę iš apsakymo “Petras Kurmelis”. Šios dvi Žemaitės sukurtos herojės iš paskutiniųjų stengiasi susikurti laimę, kuri atrodo tokia tolima ir nepasiekiama.

Visai kitokia santuoka vaizduojama Šatrijos Raganos apsakyme “Sename dvare”. Čia jaučiama šilta namų atmosfera, pagarba paremti santykiai. Bet iki visiškos laimės dar toli, nes po truputį “ilgesys skverbiasi į visus sielos užkampius”.

Kaip gyventi moteriai, kuri nejaučia švelnumo, kurios siela kankinama vienatvės. Marcė, mylima “ne širdies meile”, vis labiau žlunga, matydama, jog jai taaip ir nepavyks patirti tikros abipusės meilės. Katrės širdyje šviečianti maža vilties ugnelė vis labiau gęsta. Šatrijos Raganos apsakymo “Dėl ko tavęs čia nėra?” herojė taip pat kankinasi, jos širdį drasko ilgesys. Mylimo žmogaus ilgesys.

Moteris, pajutusi savo silpnumą, neteisingo likimo ga

alią, nori ištrūkti, pakilti virš slegiančios realybės. Apsakymo “Sename dvare” herojė “mamatė” – asmenybė, kuriai tarp “šios žemės nuobodžių dainų” trūksta šviesos. Bet ji aukojasi. Aukoja savo troškimus, svajones. Supranta, kad jau per vėlu, jau “sukultos viltys, sugriauti sumanymai”. Katrės, Marcės ir “mamatės” likimai panašūs: jos aukoja savo tikslą, savo kelią į laimę. Tik “mamatė” niekada neišgirs dainuojančios iš džiaugsmo savo širdies, Marcė – kupinų meilės žodžių, o Katrė niekada nepatirs motinystės džiaugsmo.

O juk antras moters vardas – motina. Auginti vaiką, ugdyti jo asmenybę – kilnus tikslas. Bet tai nelengva. Moters pečius slegia didžiulė atsakomybės našta. Lazdynų Pelėdos apsakyme “Motulė Paviliojo” motinos meilė ir rūpestis išryškinamas labai subtiliai. Pagrindinė veikėja, motulė, tarsi nedalyvauja apsakyme, bet jos, mylinčios motinos, savybės atskleidžiamos vaizduojant jos mirties aplinkybes: “Auštant iššvadino pas Strypeikus baltinių skalbti”.ir negrįžo.” Daugiausia panašumų ši veikėja turi su pasakotoja iš G.Petkevičaitės – Bitės apsakymo “Homo Sapiens”. Ji taip pat aukojasi, bandydama pažadinti žmogiškumą vaiko sieloje. Ir galima tik įsivaizduoti, kaip skaudžiai herojei į širdį sminga šie vaiko pasakyti žodžiai: “kad duonos neturėtumei, nemylėčiau”. Meile spinduliuoja “mamatė’: ji stengiasi savo vaikams įskiepyti dorumo jausmą, ji sėja jų širdyse gėrio grūdus, ir tarsi laukia, kada pasirodys pirmieji daigai.

Paaukoti save – savo laimę, asmeninius troškimus – pasiryžta ir Marcė. Vaikas tarsi pažadina joje li
iūdesio prislėgtą motinystės jausmą.

Meilės ilgesys būdingas visoms šių apsakymų herojėms. Pasakotoją iš apsakymo “Dėl ko tavęs čia nėra” šis ilgesys įkvepia kilniems tikslams – išsižadėti savęs dėl kitų, rūpintis nuskriaustaisiais, teikti pagalbą ir užuojautą nelaimingiems. Nes juk “tikra meilė tai ne žodis – tai darbas!”

Kitos apsakymų herojės gyvena svajonėse, tik taip galėdamos nors trumpam apsimesti laimingomis. Juk “viskas čia žemėje, tik sapnas, o tikrenybė – ne čia”. Jos stengiasi prikelti savo sielas, “glūdinčias materijos bryzuose”, ieško paguodos gamtoje, muzikoje. Bet visa tai niekada neatstos tikros, laimingos meilės, kuri žmogui reikalinga kaip oras, kaip vanduo, kurie įkvepia gyvybę, pažadina ir atgaivina širdies gelmėse miegančius jausmus.

Ar ne per didelė tokia auka moteriai? Ar verta aukoti visą save dėl kitų laimės? Juk gyvename tik vieną kartą. Mylime irgi. Visą gyvenimą ieškome laimės, kartais pasirinkdami ne tą kelią. Ir galų gale mirtis viską nutraukia. Taigi ar verta atsisakyti laimingo gyvenimo, kai viskas taip trapu ir laikina. O gal tą trokštamą laimę ir atneša auka? Juk aukotis reiškia mylėti.

Leave a Comment