Graikai yra labai garsi tauta. Ji garsėja savo istorija ir savo mitais. Graikų mitai buvo sukurti apie XVI – VIII a. pr. m. e. iuose mituose atpasakojama senovė. Čia apraomi dievai bei didvyriai, jų darbai, ygiai, taippat ir karai. iuose mituose yra labai daug vertybių. Graikai labai vertino dvasines vertybes. Jeigu juos palaimin-davo dievai prie einant į mūį, tai jie tikėdavosi pergalės.Norint dievų pagalbos arba palaiminimo gaikai aukodavo aukas. Kuo daugiau aukų aukodavo, tuo labiau dievai mėgdavo tų aukų aukotoją, būdavo jam geri, padėdavo mūyje. Ypač buvo vertinama garbė. Kiekvienas mogus norėdavo garbės. Ji buvo labai vertinama, nes kuo didesnę garbę turi mogus, tuo jis yra inomesnis, garsesnis. Didvyriai atlikinėdavo įvairius ygdarbius, stodavo į muį, nes norėjo kuo didesnės garbės. ygdarbių atlikimas labai mogų igarsindavo, visi jį pradėdavo mėgti. Priesaika taippat buvo labai vertinama. Kas prisiekdavo, tai jau nebegalėdavo sulauyti duotos priesai-kos. Priesaikos nevykdymas būdavo negarbės enklas. mogus kuris nesilaiko priesaikos prarasdavo garbę ir visų pasitikėjimą. Trojos kare dalyvavę didvyriai graikai buvo prisiekę vienas ki-tam padėti ir ios priesaikos laikėsi padėdami Menelajui su-griauti Troją ir atgauti savo turtus. Keli didvyriai nenorėjo daly-vauti kare, palikti namų bei monos ilgam laikui, nors ir inojo, kad po karo jie turės didelę garbę ir lovę, bet dėl duotos priesaikos sutiko kariauti. Odisėjas, kad nedalyvauti kare buvo sumastęs klastą. Jis apsimetė pakvaiusiu, ėmė arti laukus įkinkęs jungan jautį su asilu, ir sėti druską. Bet Palamedas at-skleidėjo klastą padėjęs Odisėjo sūnų į ariamą tėvo vagą. Tada Odisėjas ėmė laikytis priesaikos ir ikeliavo į karą. Nuo to laiko Odisėjas nebekentė Palamedo ir norėjo jam atkeryti. Dar viena vertybė – drąsa. Graikai labai vertino drąsą. Visi graikų didvyriai buvo drąsūs. Jie eidavo į dvikovas nebijodami savo prieų. Kuo mogus buvo stipresnis, tuo jis buvo drą-sesnis. Achilas buvo labai drąsus. Jis nieko nebijojo. Tik jo kul-nas buvo vienintelė paeidiama vieta, todėl jis buvo labai stip-rus ir tikriausiai toks drąsus.Graikai nelabai vertino gyvybę. Jie eidavo į mūį nors ir i-nojo, kad mirs. Mirties mūyje jie visai nebijojo, bet mirti negar-bingai nenorėjo. Kai graikų laivai priplaukė prie Trojos emių, nei vienas graikas nenorėjo lipti ant kranto, nes buvo ipranaau-ta, kas pirmas palies Trojos emes, tas us. Tokia mirtis buvo negarbinga. Graikų svetingumo papročiai buvo tikra vertybė. Graikų ka-raliai turėdavo priimt į savo rūmus atkeliavusius svetimalius. Jie juos vaiindavo, kartais duodavo brangenybių ir jeigu reikda-vo, suteikdavo pagalbą. Jeigu koks karalius nepriimdavo svetim-alių pavieėti, jų nepavaiindavo, tai usitraukdavo didelę ne-garbę. Graikai vertino ir itikimybę. Graikų didvyrių monos da-niausiai būdavo itikimos. Jeigu vyras ikeliaudavo, tai mona turėdavo jo laukti, neturėti meiluių. Odisėjo mona Penelopė buvo labai itikima. Ji laukė savo vyro daug metų, neturėjo mei-luių. Kai Odisėjas grįo namo, Penelopė jo neatpainusi patei-kė jam klausimą, kurį gali atsakyti tik Odisėjas ir kai jis jį atsakė ji suprato, kad tai tikrai jos vyras. Penelopė laikoma itikimybės simboliu. Graikų mituose buvo daug ir blogų vertybių. Idavystė yra labai negera vertybė. Kas iduoda savo artimą mogų arba gim-tąją alį, tas yra visų nemėgstamas ir peikiamas. Ypač bugvo ne-mėgstami tie monės, kurie udydavo be reikalo arba bailiai. Bailūs monės buvo labai nevertinami, jų niekas nemėgdavo. Labiausiai neigiama vertybė yra klastingumas. Klastingų mo-nių visi nekentė ir nemėgo. Labai klastingas buvo Odisėjas. Jis Palamedo palapinėje paslėpęs aukso apkaltino jį idavyste. Bene klastingiausia moteris buvo Agamemnono mona Klitemnestra. Ji surengė klastą Agamemnonui nuudyti. Trojos karui pasibai-gus ji laukė grįtančio vyro turėdama blogus kėslus. Agamem-nonui grįus namo ji iauriai jį nuudė. Taigi graikų mituose yra labai daug vertybių ir gerų, ir blogų.Naudota literatūra: N.Kunas, Senovės graikų legendos ir mitai, Kaunas, 1988m