Baltų mitologija

Turinys:

BALTŲ MITOLOGIJA. SENIAUSIOS ŽINIOS APIE BALTŲ TIKĖJIMĄ 1
BALTŲ PASAULIO SAMPRATA. PASAULIO MEDIS 2
BALTŲ SIMBOLIAI MENE 2
BALTŲ DIEVAI 3
SEONSIOS EUROPOS DEIVĖS IR DIEVAI 3
GYVYBĖS IR MIRTIES DEIVĖS 4
LAIMA 4
LAIMA-DALIA (LAIMĖ) 4
GYVATĖ. ŽALTYS 4
AUSTĖJA. BAUBILAS (BUBILAS, BABILAS, BIČBIRBINIS) 4
GABIJA (UGNIJA, RAMUTĖ, GABJAUJA) 4
GILTINĖ 5
LAUMĖ 5
RAGANA 5
AITVARAS 5
MEDEINA (ŽVĖRŪNA, ŽVORŪNĖ) 6
CHTONINĖS (ŽEMĖS) DIEVYBĖS 6
ŽEMYNA, ŽEMININKAS 6
PUŠKAITIS 6
KAUKAI (BARSTUKAI, BARZDUKAI, BEZDUKAI) 6
VAIŽGANTAS 6
IŠVADOS 6
INDOEUROPIETIŠKOS KILMĖS DIEVAI IR DEIVĖS 6
DIEVAS 6
DIEVO SŪNELIAI 7
SAULĖS DUKRA 7
AUŠRINĖ 7
MĖNULIS 7
DANGAUS KALVIS 7
PERKŪNAS 7
VELINAS (VELAS, VELNIAS) 8
IŠVADOS 8
KITI BALTŲ DIIEVAI 8BALTŲ SIMBOLIAI MENE
Baltų pasaulėjautą padeda paaiškinti vaizduojamasis menas (keramika,
papuošalai, medžio, akmens raižiniai). Lietuvių tautodailėje geometriniai,
gyvuliniai, augaliniai ornamentų motyvai išliko mažai pakitę. Geometriniai
ornamentai įkūnija gamtos ritmą, simboliai perteikė gyvybės jėgą. Menas
turėjo padėti gamtai atgimti, javams derėti, gyvuliams ir žmonėms
daugintis.

Dangaus skliautas buvo laikomas dinamišku. Tikėta, kad dangus sukasi
aplink žemę. Dangaus kūnus simbolizavo apskritimai, ratai, kryžiai
apskritimuose, spiralės, turėję skatinti amžinąjį dangaus judėjimą. Saulės,
mėnulio simboliai siekia neolito laikus.

Ide laikus siekiantis simbolis yra SVASTIKA. Tai Saulės, Perkūno ir
Dievo (t.y. Dangaus ir šviesos dievybių) simbolis. ŠŠaltiniai mini prūsų
garbintą saulės ir šviesos dievą Svaikstiką, Švaitestiką ir pan. Sanskrito
kalboje žodis svasti reiškia laimę, gausybę, posakį “tegul bus taip.”

Svastika – priemonė gyvybės klestėjimui. Jai būdingas sukimasis ratu
(iš kairės į dešinę), tad ji virto apskritimu. Baltai buvo įsitikinę, kad
kovoti su blogiu pa

adeda judesys, sukimasis ratu, ratas. Iš pradžių ratas
negalėjo turėti nieko bendro su vežimo ratu, nes žmogus jį išrado tik
bronzos amžiuje, o vaizduoti imtas paleolite. Tad ratą, apskritimą reikėtų
aiškinti kaip įsuktą figūrą.

RATAS simbolizuoja Saulę. Pati Saulė, būdama dangaus šviesos Dievo
valioje, gali simbolizuoti šviesą, dangų, Dievą. Liaudies sąmonėje ratas
visų pirma yra Perkūno ženklas. Jo viduje – kryžius ir žaibai. Simbolis
baido aitvarus, vagis, apsaugo nuo žaibo. Ugnies ir kryžiaus jungimas –
būdas velniui nugalėti. Ratas apsaugo žmogų nuo piktųjų jėgų. Todėl
senosios šventyklos statytos apvalios, kapus apjuosdavo akmenų vainikais.
Manyta, kad kosmosas primena ratą. Ketvirtadieniais drausta verpti, t.y.
sukti ratą, nes tą dieną dievybė (Laima ar Perkūnas) suka pasaulio ratą.

Su rato simbolika siejasi ir VAINIKAS. Dabar vainikas, ypač rūtų,
laikomas skaistumo, dorybės, nekaltumo simboliu. Senovėje vainikas pintas
iš Gyvybės medžio (ddiemedžio) šakelių (rūta išplito tik XVI-XVIII a.) ir
reiškė svarbiausią moters gyvenimo metą (t.y. pribrendimą tekėti ir
gimdyti). Tuo laikotarpiu moteris tarsi sutapatinta su Gyvybės medžiu.
Vainikas simbolizuoja pasaulio tvarkos ir gyvybės kulminaciją, pribrendimą
kitam gyvenimo ciklui. Be to, rūtų vainikas yra ir Saulės, moteriškojo
prado simbolis.

SAULĖS ir MĖNULIO simboliai ypač dažni geležiniuose kryžiuose. Mėnulis
dažniausiai vaizduojamas rageliais į viršų – jauno mėnulio įvaizdis (jei
rageliai į apačią – delčia). Vis dėlto centrinę vietą kryžiuose užima
saulė, jos diskas gali būti užpildytas augmenijos motyvų (rūtų, eglučių,
paparčių). Saulės diskas gali simbolizuoti begalinę dangaus
erdvę,
nusagstytą žvaigždėmis.

Dažnas ornamentas – SPIRALĖ, reiškianti atgimimą, nuolatinį
atsinaujinimą, amžinybę, gali būti ir Pasaulio medžio įvaizdis.

GYVULINIAI MOTYVAI. Labiausiai paplitę arklio, ožio, jaučio vaizdiniai.
Jie dažnai susipynę su rato, koncentrinio apskritimo, saulės, mėnulio ar
gyvatės ženklais. Tai svarbiausi baltų pasaulėjautos, vyriškojo prado
simboliai. ŽIRGAS gali simbolizuoti dvasios lydėtoją į aną pasaulį, t.y.
tarpininką tarp dviejų pasaulių (jojimas gali reikšti išsiskyrimą su kūnu).
Kalendorinėje, apeiginėje tautosakoje žirgas simbolizuoja mėnulį, o
vestuvinėje tautosakoje – vyriškumą. ELNIAS simbolizuoja Visatą, dangų,
mėnulį, sietas su Dangaus kalviu, su Pasaulio medžiu.

PAUKŠČIAI – dangaus ir žemės tarpininkai, turėję jungti dievybes su
žmonėmis. Vieni jų simbolizuoja vaisingumą (gulbė, gandras, gaidys), kiti –
sielų persikūnijimą (gegutė, balandis, lakštingala, volungė), povas
sietinas su Pasaulio . medžiu. Paukščiai vaizduojami kartu su ratais,
apskritimais, jaučio ragais, arkliais, tuo pabrėžiamas jų ryšys su dangumi.

Reikšmingi ROPLIŲ (žalčių, gyvačių) motyvai. Garbintas ne roplio kūnas,
bet jame slypinti gyvybės jėga, kuri sieta su žemės galiomis. Būta
tikėjimų, kad į roplius persikelia mirusiųjų sielos, todėl žalčius
laikydavo namuose. Žalčių motyvai dažni baltų papuošaluose,
stogastulpiuose, kryžiuose, prieverpstėse, margučiuose. Prūsijos lietuvių
kapinėse krikštų forma neretai primena roplius.

AUGALINIAI MOTYVAI simbolizuodavo vyriškojo dangaus prado ir žemės
sąveikoje atsinaujinusią gyvybę. Neatsitiktinai senajame mene augaliniai
motyvai jungiami su dangaus simboliais (pvz., stilizuota eglė apsupta
duobučių, apskritimų, ratų). EGLĖ – gyvybės amžinumo simbolis. Per vestuves
ir laidotuves eglišakėmis buvo barstomi takai ir kambariai. Eglė reiškė
dorumą, tvirtumą, garbingumą, derlingumą, buvo nemirtingumo simbolis,
reiškė Gyvybės medį. Sa

akmėse eglė – šventas medis, kadangi velnias negali
slėptis po ja, nes šakos auga kryžiumi. Juostuose eglutės ornamentas gali
būti Laimos ženklu, apsaugoti nuo Laumių blogio (toks raštas vadinamas
šluotele).

Moteriškasis pradas, gimdantis visa, kas gyvą, senajame mene
neparodomas. Jį reikia pajusti. Vaizduojamas tik jo vaisius – augalas.
Baltai tikėjo, kad į augalus taip pat pereina mirusiųjų sielos: vyrų – į
ąžuolus, uosius, beržus, moterų – į liepas, egles. Todėl ąžuolinį kryžių
statydavo vyrui, o liepinį ar eglinį – moteriai. Vyrus laidodavo galva į
šiaurės vakarus, moteris – į pietus ar pietryčius. Krikštus statydavo
kojūgaly, kad atsikeldamas mirusysis galėtų į jį įsikabinti.

Ypač dažnas tautodailėje PASAULIO MEDŽIO simbolis. Krikšto pavidalu
pasaulio medis būdavo statomas ant mirusiųjų kapų. Pasaulio medis – tai ir
tradiciniai pakelių koplytstulpiai, stogastulpiai. Juose ryškus skirstymas
į tris dalis: viršūnė su dangaus šviesulių simboliais, koplytėlė su
dievukais, globojančiais visus žmogaus darbus ir rūpesčius, ir žemutinė
dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis. XV a. baltams uždrausta statyti
stogastulpius, tačiau jie vis tiek išliko, tik pakitę, jau simbolizuojantys
krikščionių dievus. Žemaičiai dievų namelius statė ant akmenų. Akmuo –
skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, po juo – požemių valdovo
Velino karalystė. Tad šiuo atveju išlieka tridalė struktūra.

Dažniausiai vaizduojamas ne visas pasaulio medis, o tik jo dalis,
simboliškai išreikštos jo savybės. Pvz., ant kraičio skrynių daug augalų
motyvų, apsuptų saulučių, žvaigždučių, paukščių, mitologinių gyvūnų. Tai
įkūnija žemės derlingumą, gėrį, nuotakos turtą, jos būsimą laimę.

Pasaulio medis vienija sk

kirtingas Visatos zonas, yra jų jungtis, todėl
tautodailėje aptinkame žalčio – augalo, žalčio – paukščio, augalo – žmogaus
ir paukščių jungčių.

Pasaulio medis gali būti pavaizduotas ir geometrinėmis figūromis.
Schemose visada akcentuojama viršūnė, tai gali būti trikampis, stogelis,
rombas, šešiakampis. Viršūnė tarsi dengia tai, kas yra apačioje. Dar XIX a.
tikėta, kad viskas, kas uždengta, yra gerai. Stogeliais dengdavo kryžių,
šulinį, kiemo vartus, drobule – duoną, skarele – moters galvą.

Tas pats ženklas schemoje galėjo turėti skirtingas reikšmes. Pvz.,
trikampis schemos viršuje reiškė dangaus skliautą, o schemos apačioje
simbolizuodavo žemę. Pasaulio medis dažnai auga iš trikampio – tai galėtų
būti kalno išraiška. KALNAS – laiptai į dangų ir vieta, iš kur patenkama į
požemį. Tai – pasaulio riba, todėl mirusius laidodavo ant kalniuko.

Trikampis gali turėti viršuje kabliukus, kabliukai simbolizuoja Dievo
sūnelius, dvynius žirgus, traukiančius Saulės vežimą.

Dažnas rombas. Pasaulio medžio schemos v.iršuje jis reiškia žiedą,
saulę, vainiką, apačioje – pasaulio bambą. Rombų gali būti keli, jie gali
sudaryti tinklą. TINKLAS simbolizuoja dengimą, globą, siejamas su Laima
(dėl tinklo panašumo su drobe). Rombas gali turėti pratęstas kraštines.
Toks rombas vadinamas rožele, jis simbolizuoja Gyvybės medžio žiedą,
išreiškia meilės, sveikatos, gyvybės idėjas.

Panašus ir vadinamasis šulinio ženklas. Šulinys išreiškia pasaulio
simetriją. Šulinio vandenyje pasaulio medis atsispindi į Anapus (šis
ornamentas skiria realųjį pasaulį nuo metafizinio). Tai ir ugnies ženklas.
(Mergaitės eidamos miegoti po pagalve sudėliodavo pagaliukus, kad surastų
savo mylimąjį).BALTŲ DIEVAI
Skiriamos dvi grupės dievų:

1. Senosios Europos dievai ir deivės.

2. Indoeuropiečių kilmės dievai ir deivės.SEONSIOS EUROPOS DEIVĖS IR DIEVAI
Senovėje mitinių būtybių turėta nesuskaičiuojama daugybė. Tiek Senosios
Europos, tiek indoeuropiečių panteone (panteonas – dievų visuma) būta ir
moteriškų, ir vyriškų būtybių, tačiau jų vaidmuo buvo skirtingas.

Senosios Europos deivės buvo motinos, karalienės, ponios, teikiančios
gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą, nulemiančios gyvenimo
ilgumą ir mirties laiką.

Ide deivės – žmonos, mylimosios, dukterys, dėl kurių varžosi vyriškieji
dievai.

Senosios Europos vyriškieji dievai yra antriniai, jie nevaldo, nekuria,
nekontroliuoja. Jie yra arba gyvulių ir miškų globėjai, arba spontaniškos
(savaime kylančios) augmenijos jėgos simboliai.

Ide dievai vyrai valdo, kuria pasaulį.

Ide dievai susiję su dangaus šviesa, dangaus kūnais, žirgais,
galvijais, ginklais, fizine jėga (ide vyriškieji dievai vaizduoti
ginkluoti, su žirgais). Dangaus stebėjimas ir glaudus santykis su naminiais
gyvuliais būdingas gyvulių augintojams, tad ide dievai – gyvulių augintojų
dievai.

Senosios Europos deivės ir dievai susiję su paslaptinga žemės ir
vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė; šios dievybės susijusios su
augmenijos gimimo ir augimo bei mėnulio fazių ritmu. Tai – žemdirbiams
būdinga mitologija.

Senosios Europos kilmės deivės pagal jų charakterio bruožus, funkcijas,
pasireiškimo sferas skirstomos į dvi grupes.

I. Gyvybės ir mirties lunarinės ir vandens sferos deivės ir dievai
(dangaus dievybės)

Šiai grupei skiriame deives, kurios visa žino, kuria, gimdo, gausina,
bet taip pat marina, griauna, atima. Šios deivės gyvybinę energiją imasi iš
vandens, drėgmės (marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, aprasojusių
akmenų.). Jos lunarinės, nes priklauso mėnulio fazių ritmui.

LAIMA – visažinanti gimimo ir likimo deivė (pavidalai – gegutė,
vanagas).

LAIMA-DALIA – materialinių gėrybių gausintoja ir mažintoja (antelė,
gulė, avinukas).

GYVATĖ, ŽALTYS – namų židinio, gerovės, sveikatos ir vaisingumo
dievybės.

AUSTĖJA – šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja (bitė).

BAUBILAS – vyriškosios vaisingumo jėgos simbolis (tranas).

GABIJA – ugnies deivė, namų židinio globėja.

GILTINĖ – Mirtis, Laimos sesuo (pelėda, višta, plėšrūs paukščiai,
baltas šuo, nuodingoji gyvatė).

LAUMĖ – duodanti ir griaunanti nakties ir vandens sferos deivė (višta,
ožka).

AITVARAS – nešanti materialines gerybes būtybė (gaidys, garnys, ugninė
gyvatė).

RAGANA – mirties, nakties, žiemos lunarinė deivė, gyvybės pertekliaus
balansuotoja (rupūžė, varlė, ežys, žuvis, šarka, ožka, kumelė).

MEDEINA, ŽVĖRŪNA, ŽVORŪNĖ – greičiausiai ta pati deivė, medžiotoja ir
laukinių žvėrių globėja.

GANIKLIS, GIRAITIS, GIRYKŠTIS, MIŠKINIS – greičiausiai tas pats dievas,
miškų ir gyvulių globėjas, piemenų dievas.

II. Chtoninės dievybės (žemės, požemio)

Tai dievybės susijusios su žemės ritmu, augmenija, metų laikais.

ŽEMYNA, ŽEMĖ MOTINA – žemės derlingumo deivė (paršiukas, kiaulė,
kuilys), drauge ir MIRUSIŲJŲ MOTINA.

ŽEMĖPATIS, ŽEMININKAS – sodybos, ūkio ir gyvulių globėjas, Žemynos
brolis ar vyras.

LAZDONA – lazdynų ir riešutų globėja.

PUŠKAITIS – kaukų globėjas.

KAUKAI – požeminiai sutvėrimai, kaukolės didumo, buožgalvių išvaizdos,
nešantys skalsą, daiginantys javus.

VAIŽGANTAS – linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas,
augmenijos atsinaujinimo metafora.

JAVINIS, JIEVARAS, DIRVOLIKA, NUOGALIUS, PLONIS – javų dvasia.GYVYBĖS IR MIRTIES DEIVĖS
LAIMA
Viena seniausių dievybių. Gimimo, likimo, visateikiančioji ir
visaatimančioji deivė. Nuo jos priklauso gyvenimo trukmė, laimė ir nelaimė,
turtas ir neturtas. Laima susijusi su vaikų ir gyvulių gimimu. Ji lėmė
vaiko likimą ir sekė, kad jis pildytųsi. Gimus kūdikiui, buvo atliekamos
tam tikros apeigos (dažniausiai pirtyje). Apeigoms vadovaudavo močiutė.
Gimusį kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu (Laimos prakaitu). Laimai aukodavo
vištą – juodą, baltą, raibą (negalima aukoti raudonos, o juoda spalva S.
Europoje reiškė vaisingumą, o ide simbolių sistemoje – mirtį) ar avį. Auką
užmušdavo samčiu. Išvirtą vištą valgydavo visos apeigose dalyvavusios
moterys (vyrai nedalyvaudavo), o kaulus užkasdavo. Gimdyvė, vadinta meška
(manyta, kad meška turi motiniškų galių, joje slypi gimimo deivė jėga),
aukodavo deivei rankšluostį ar juostą, kurią įteikdavo pirties šeimininkė
ar padėdavo ant krosnies kampo. Apeigos sietos ir su kitomis dievybėmis.
Pvz., gėrimą nupildavo ant žemės Žemynai, o virdami vištą sekdavo, kad
neišbėgtų ir dalis maisto nepatektų Gabijai.

Laima – visažinanti deivė. Visko žinojimo dovana gali apdovanoti ir
žmones.

Laima gali pasirodyti kaip viena ar trys būtybės. Ji – verpėja, audėja,
siuvėja, gadintoja ir nukirpėja. Žmogaus gyvenimas verpiamas kaip siūlas.
Kūnas įsivaizduotas kaip verpstelis, ant kurio vyniojasi tas siūlas. Kai
verpstelis pilnai prisuktas, žmogus miršta., siūlas nutrūksta. Laimos
skirto gyvenimo pakeisti neįmanoma.

Kaip likimo lėmėja, Laima gali pasirodyti gegutės pavidalu (gali būti 1
ar 3 gegutės, sėdinčios aukso soste). Savo kukavimu ji lemia gyvenimo
ilgumą, išpranašauja laimę ar nelaimę. Jos buveinė – liepa (birželio
pabaiga – liepų žydėjimo metas – Laimos šventės), todėl tautosakoje
našlaitė glaudžiasi prie liepos ir todėl krikščionybės laikais Šv. Marijos
statulėlės, paveikslai kabinti liepose.

Tikėta, kad nuskynus lapelį ar nusipjovus žievės gabalėlį nuo medžio,
kuriame kukavo gegutė, galima sužinoti gegutės pranašystes. Savo kukavimu
gegutė pranašauja pavasarį, užbaigia žiemos jėgų viešpatavimo laikotarpį.
Baigiantis vasarai Laima-gegutė pavirsta vanagu.

Laimai buvo paskirti ketvirtadienių ir trečiadienių (12 24 – 01 06)
vakarai. Tais vakarais drausta verpti.LAIMA-DALIA (LAIMĖ)
Jos žinioje buvo žmogaus gyvenimo sėkmė, ji dalina materialines
vertybes. Pasirodo kaip gulbė, antis, avinukas. Žinomas tautosakos motyvas:
pagauta paukštė virsta moterimi, ją vedęs varguolis tampa turtingu. Pasakos
paukštė – deivė Dalia. Ši deivė atstovauja ne visą, o tik dalį laimės. Jos
prašydavo sveikatos, asmeninės laimės, sėkmingos kelionės.

Dalia, kaip ir graikų Atėnė, išsirutuliojo iš Deivės Paukštės, tik
Atėnei vyriškoji ide religija uždėjo šalmą, įteikė skydą, o baltų Dalia
vyriškų, kariškų bruožų neįgijo. Deivės Paukštės šventas gyvulys buvo
avinas, tad neatsitiktinai Daliai aukoti avinai.

Mitai mini ir deivės valdytojas, artimas Laimai ir Daliai. Jų buvo
septynios: Verpenčioji, Metančioji, Audėja, Gadintoja, Sergėtoja,
Nukirpėja, Išskalbėja. Verpenčioji iš aukščiausios dievybės duoto kuodelio
verpdavo žmogaus gyvenimą. Metančioji apmesdavo žmogaus gyvenimo apmatus.
Audėja audė drobę-gyvenimą. Gadintoja gražiomis kalbomis kerėjo kitų
protus, o šioms metus darbą, gadindavo audeklą. Tą, kurio gyvenimo audeklą
gadindavo, užgriūdavo įvairios nelaimės. Sergėtoja ramindavo Gadintoją,
globodavo žmones. Nukirpėja nukirpdavo audeklą – žmogus mirdavo. Išskalbėja
nukirptą audeklą išskalbdavo ir atiduodavo aukščiausiajai dievybei. Iš to
audeklo siūdavo marškinius, skirtus dėvėti po mirties.GYVATĖ. ŽALTYS
Gyvybės ir jos atsinaujinimo simboliai (pameta seną odą – tarsi mirštą,
vėliau užsiaugina kitą). Garbinti kaip laimės, sveikatos, gerovės,
vaisingumo užtikrintojai. Kaip namų židinio dievybės, giminiuojasi su Laima
ir Giltine. Gyvatės, žalčiai laikyti namuose ar pirtyse ant šieno, maitinti
pienu. Globojo namus, saugojo juos nuo gaisrų, perkūnijos, kitų nelaimių.
Vėlesniuose tikėjimuose žalčiai laikyti aukščiausiojo Dievo pasiuntiniais
(krikščionims gyvatė, žaltys – blogio simboliai).

Sausio 25 d. – gyvačių kulto diena (kirmėlių diena, Kirmėlinė,
Krikštai). Rudenį gyvatės, pauosčiusios tam tikros žolės, užmiega iki
Krikštų (“krikštinti” reiškia “pradėti pirmą kartą ką nors daryti”,
“paragauti”, “paliesti”; “krikštas” – “pradžia”). Ta diena simboliškai
išreiškė gamtos pabudimą, pradžią; ūkininkai purtydavo obelis, kad jos būtų
vaisingesnės, stuksendavo į avilius, žadindami bites. Krikšto dieną žynys
maldomis kviesdavo gyvatę (žaltį), ši drobule užsliuogdavo ant stalo ir
pakrikštindavo (t.y. paragaudavo) kiekvieną patiekalą, po to vėl
nusliuogdavo į savo kertelę. Maistą suvalgydavo žmonės. Toks ritualas
užtikrindavo, kad bus geri metai. Jei gyvatė neiššliauždavo iš savo guolio
ar neragaudavo patiekalų, reiškė, kad ištiks nelaimė.

Gyvatės, žalčio nevalia užmušti. Jei užmuštų, mirtų ir šeimos narys
(dažniausiai vaikas). Jei žaltys paliks namus, mirs kas nors iš namiškių.
Jei žaltys pasirodys seklyčioje, kas nors iš namiškių ištekės. Daug
tikėjimų susiję su gyvatės vaidmeniu gydant ligas, ypač akių. Gyvačių,
žalčių kaukoles verdavo ant siūlo ir nešiojo ant kaklo, kad apgintų nuo
ligų ir pagausintų turtus. Suvalgę gyvatę akli žmonės praregi, prie akių
dedama virta gyvatė saugo nuo apakimo. Jei gyvatę deginsi ugnyje ir į ją
žiūrėsi, apaksi.

Gyvačių (žalčių) valdovė baltos spalvos, stora kaip medžio kamienas,
karūnuota (ar raguota). Deimantinė ar auksinė karūna – visažinystės
šaltinis, bet kas į ją kėsinasi, miršta. Gyvatė keršija už skriaudas, o už
pagalbą atsilygina gydančia, atgaivinančia žolele. Jei tokia žolelė
padedama prie miegančio vaiko, jis visada bus laimingas. Spėjama, kad
gyvatė buvo paleidžiama netoli kūdikio kaip jo gyvenimo teisėja, turinti
nuspręsti, lemta jam gyventi ar mirti.

Kas pamatys gyvatės kojas, žinos visas žmonių mintis ir visus žemėje
paslėptus lobius, bet to negalima daryti tyčia. Jei gyvatę užmesi ant
skruzdėlyno, ji iškis kojeles, bet jas pamatęs žmogus apaks (įdomu tai, kad
daugelis tautų aklumą sieja su išmintimi, pranašystėmis).

Kuo daugiau namuose laikyta žalčių, tuo laimingesni namai. Žaltys
kartais įgauna žmogaus pavidalą.

Gyvatė siejama su Saule. Kažkada jos buvo artimos, bet tarpusavyje
kovojusios dievybės. Abi buvo gyvybės simboliai, tik saulė – visos gamtos
atgijimo ir suklestėjimo šaltinis, o gyvatė dar nešė ir mirtį, buvo gyvybės
per mirtį atsinaujinimo simbolis. Jei gyvatę kas užmuša, ji lieka gyva, kol
saulė nenusileidžia. Užmušus gyvatę, saulė verkia ar 2-3 dienas tamsiai
šviečia. Mėnesienoje palikta sukapota gyvatė gali atgyti.AUSTĖJA. BAUBILAS (BUBILAS, BABILAS, BIČBIRBINIS)
AUSTĖJA globojo bites, augaliją, žiedus, ištekančias ir nėščias
moteris. Vardas siejamas su žodžiais “austi”, “ausyti”, t.y. greitai
skraidyti, rinkti medų, austi korius. Bitės ir medžiai, kuriuose jos
gyveno, laikyti šventais. Bitės miršta, o ne dvesia, gaišta. Mirusią bitę
užkasdavo. Tikėta, kad bitės supranta žmonių kalbą, gali atspėti ateitį. Iš
pradžių Austėja turėjo bitės pavidalą, po to – žmogaus.

Austėjai skirta šventė švęsta rugpjūčio viduryje. Tada garbindavo
žolynus, iš kurių bitės nešė medų, kopdavo medų, aukodavo jį Austėjai,
šventindavo žolynus, kuriems buvo priskiriama gydomoji, apsaugančioji nuo
blogų dvasių galia. Bičkopio šventei sukviesdavo bičiulius, gimines,
kaimynus, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks į apeigas žmonių, tuo labiau
seksis bitės. Iškoptą pirmąjį medaus korį padalydavo žyniams, elgetoms,
kaimynams, vaikams – auka Austėjai.

Bičiulystė (bendrų bičių turėjimas) laikyta šventu dalyku, palaimintu
Austėjos. Dažniausiai ji trukdavo iki vieno iš bičiulių mirties. Bičiuliai
lankydavo vienas kitą, atlikdavo apeigas, skirtas deivei. Austėjai buvo
aukojama liejant į orą, į lubas. Midus buvo nuliejamas prieš vestuvinį
šokį, o per krikštynas kiekvienas svečias nulieja “pasišokėjęs” (imituojami
bičių judesiai).

BAUBILAS (“bobilas” – storas žmogus) – medaus ir bičių dievas, kurį
žmonės garbino, sėdėdami prie krosnies. Žynys laikydavo rankoje naują indą,
pilną medaus. Baigęs maldą, garsiai sušukdavo, indą trenkdavo į krosnį, kad
subyrėtų į šukes, ir prašydavo, kad bitės spiestų. Baubilas – tranas,
storas, gauruotas vaisingumo simbolis.GABIJA (UGNIJA, RAMUTĖ, GABJAUJA)
Dar vadinta Peleno deive, Motina Gabija, Pelengabija, Ponike ir t.t. Iš
pradžių dievybe laikyta pati ugnis, po to ugnį imta vaizduoti kaip mėlyną
paukštį ar katę, dar vėliau įgavo raudonais drabužiais vilkinčios, kartais
sparnuotos moters pavidalą. Gabija – ugnies valdovė. Vardas siejamas su
žodžiu “gaubti”. Tai apgaubta, pelenais apklota namų ugnelė, šeimos
globėja. Kiekviename name buvo šventas židinys, kuriame neužgesdavo ugnis.
Ją prižiūrėdavo šeimos motina. Ugnei buvo nuolat aukojama. Kiekvieną dieną,
verdant maistą, maitintas ir židinys. Ant ugnies berta druska, kad ugnis
būtų soti, nerūstautų. Ugniai “klodavo” patalą, guldydavo, užklodavo,
migdydavo. Kad ugnis galėtų nusiprausti, nakčiai prie žarijų pastatydavo
puodelį švaraus vandens. Pakloti ugniai patalą – gražiai sutvarkyti
žarijas, apkloti – apgaubti žarijas pelenais, kad jos ilgai neišblėstų.
Klodami ugniai patalą, maldoje prašydavo, kad šventa ugnis būtų rami.

Besikūrendamas židinys prarasdavo švarumą. Jį užteršti galėjo ir
nusižengę žmonės ir įvairūs veiksmai (drausta mesti į ugnį nešvarius
daiktus, spjaudyti, mindžioti kojomis, spardyti). Jei ugnį užpildavo
nešvariu vandeniu, užkrėsdavo ugnies akis. Už tai ugnis keršijo (kas nors
sudegdavo). Todėl užterštą ugnį žmonės prausdavo, t.y. šlakstydavo švariu
vandeniu.

Židinio užgesimas reiškė mirtį, todėl stropiai saugojo, kad ugnis
visada rusentų, ypač žiemą. Židinį gesindavo tik vieną kartą per metus –
per Rasos šventę. Trinant vieną medžio gabalą į kitą, gaudavo švarią,
nesuterštą ugnį, ja uždegdavo apeiginį laužą. To laužo žariją nešdavosi
namo ir įkurdavo židinį.

Ide laikais atsirasdavo ugnies dievai, vadinti Gabikis, Gabjaujis,
Jagaubis, Gabjaukuras ir pan. Jiems skirtas apeigas (gaidžio aukojimą)
atlikdavo vyrai. Krikščionybės laikais Gabija sutapatinta su Šv. Agota.GILTINĖ
Antroji Laimos pusė, jos sesuo. Ji stebi, kada ateina metas žmogui
mirti ir jį numarina. Vardas kilęs iš žodžių “gelti”, “geluonis”, “galas”.
Iš pradžių turėjo pelėdos pavidalą (pelėda – tamsos paukštė, Mėnulio Deivė,
pranešanti savo ūkavimu apie mirtį, gaisrą, nesantuokinio vaiko gimimą. Be
to, išminties simbolis). Mirtį gali išpranašauti vištos giedojimas, pilka
žąsis, varna, juodvarnis, šuo.

Vėlesniais laikais Giltinė įsivaizduota kaip moteris, moteris – gyvatė
– balta, aukšta, liesa, su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų. Nuodus renka
nuo akmenų ir kapų. Žmogus mirštą, kai Giltinė lyžteli liežuviu. Jei
liežuvį nukirptum, žmonės nemirtų, todėl į kapus dėtos didelės žirklės.

Giltinė (jų gali būti trys ar visas pulkas) pasirodo prie ligonio ar
senelio lovos. Jei stovi prie galvos – žmogus mirs, jei prie kojų – pagis.
Mirti galima atidėlioti sukiojant lovą arba uždarius Giltinę riešuto
kevale. Išvengti mirties negalima: iš kevalo ištrūks, o sukiojantį lovą
papjaus.

Giltinė gali įsikūnyti į daiktus (stulpą, kartį) ar būti nematoma,
pasireikšti įvairiais paslaptingais garsais (durų bildesiu, pjūklo
skambėjimu, stiklo žvangėjimu ir pan.). Jei netikėtai šiurpuliai perbėga
per kūną – , mirtis pasižiūrėjo; kažkas tris kartus pabeldė į duris, bet už
jų nieko nebuvo – mirtis aplankė. Tikėta, kad tris dienas prieš mirtį
ligonis mato mažus baltus dvasių pavidalus – tai mirusieji atėję išvesti
ligonio.

Senojoj Europoj mirties spalvomis laikytos balta, kaulo ir gintaro
geltonumo. Mirties simboliu laikytas šernas.LAUMĖ
Naktinės būtybės. Tik temstant prie vandens galima pamatyti, kaip
laumės skalbia ar mėnesienoje be žiburio verpia. Laumės žemiškesnės už
kitas deives. Jos patrauklios, seksualios, motiniškos, nuostabios
darbininkės (verpėjos, audėjos, skalbėjos), apdovanojančios žmones
materialinėmis gėrybėmis. Tačiau jos ir kenkėjos, mirties nešėjos,
galinčios mirtinai nuvarginti vyrus, užkutenti, užžnaibyti, verpėjoms
suverpti žarnas, nukirpti avis, suvelti arklio karčius. Jų gerumas
sąlyginis, galįs virsti mirties grėsme. Tuo giminingos raganoms. Retai
pasirodo po vieną, dažnai – 2, 3 ar būrys. Viena būna vyresnė, sprendžianti
ką daryti.

Laumės kasos ilgos, iki žemės, geltonos, krūtys tokios, kad per jas
kojų nemato. Dažniausiai laumės nuogos. Jos dažnai vilioja vyrus, kviečia
pašėlioti ir tiek šėlioja, kol bernas galą gauna. Laumė visada nugalėtoja.
Ji balansuoja perteklių ir baudžia už ribų nepaisymą.

Laumė ne visada graži. Gali būti susivėlusi, turėti ilgas rankas,
aštrius nagus, didelius dantis. Jos vaikas turi didelę galvą, apžėlęs,
kreivomis kojomis.

Pirminis laumių pavidalas, matyt, buvo karvelis. Jos gali pasiversti
įvairiais gyviais, dažnai pasirodo kaip pusiau žmogus (moteris su ožkos
galva ar vištos kojomis; pusiau kalė, pusiau kumelė ir pan.).

Laumės iš šventų vandenų atnešdavo žmonėms vaikų, globodavo lauke
paliktus kūdikius, bausdavo godžias moteris. Gimus vaikui, laumė teiraujasi
kas gimė. Jei joms sumeluojama, kūdikį pagrobia. Pavogtus vaikus galėjo
gražiai auginti, mergaitėms duoti kraičius, bet kartais vaikus apleisdavo.
Tokie vaikai likdavo neūžaugomis ir su labai didelėmis akimis. Kad laumės
nepagrobtų kūdikio, 12 savaičių degindavo žvakę ar žiburį visą naktį
(laumės bijo šviesos). Laumės sukeisdavo kūdikius, vietoj vaiko padėdavo
šluotą, šiaudų ryšulį. Nukirtus tokiam “laumvaikiui” galvą, bėgdavo
kraujas. Jei kuris vaikas ilgai nevaikščiodavo, nekalbėdavo, turėdavo
didelę galvą, jį laikydavo laumės pakeistu. Tokį vaiką moterys mušdavo
“laumės šluota” (ji auga ant beržų), tada laumė grąžindavo pavogtą vaiką.

Laumės gyveno prie vandenų ir akmenų, miškų tankumynuose, apleistuose
pirtelėse, supdavosi medžiuose. Kad įgytų laumės palankumą, moterys pirtyse
laumėms palikdavo muilo, vantų, pašildyto vandens; be to, liūne skandindavo
visokių javų po maišiuką, sviesto, sūrio, lašinių, pieno ir t.t. Laumės
atsidėkodavo kaspinais, juostomis, pirštinėmis, audeklais.

Nuo laumių piktų darbų saugojo šermukšnių šakomis išpinti vartai ir ant
durų išraižytas laumės kryžius – penkiakampė žvaigždė, nupiešta nepakeliant
rankos nuo daikto.

Tam tikra prasme laumės – teisingumo vykdytojos. Tą, kuris dirba,
apdovanoja, o tinginį baudžia. Našlaitėms, varguolėms moterims padėdavo
dirbti, dovanodavo drobių, išpuošdavo jų vaikus, o tinginių vaikus
sugrauždavo.

Šviečiant mėnulio pilnačiai ar jaunačiai, laumės šokdavo ratelius. Jų
šokis sukeldavo lietų ir audrą. Laumių ryšys su lietumi ypač ryškus
tikėjimuose, susijusiuose su Laumės ar Vaivos juosta. Laumės juosta
sutraukia vandenį iš ežerų, marių, balų. Tada lyja. Ji geria vandenį kaip
karvė, iš čia mįslė: “Marga karvė dangų laižo”.

Vėlesniais laikais laumes ėmė painioti su raganomis ir Laima.RAGANA
Lunarinė nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Yra mitologų,
tvirtinančių, kad Ragana – ne deivė, o tik žiniuonė, sugebanti atlikti
magiškus veiksmus, tarpininkė tarp dangaus ir žemės, dievų ir žmonių,
aiškiaregė.

Vardas siejamas su žodžiais “regėti” (numatyti, žinoti), “ragas”
(gyvulio ar mėnulio). Giminiuojasi su Deive Paukšte (skraido kaip paukštis
oru, kai pasitepa ypatinga žolele pažastis, ar joja ant pagalio, kelmo –
mirusios augalijos simbolio) ir su Deive-Gyvate (deginamos Raganos plaukai
raitosi lyg gyvatės, iš burnos išlenda žalčiukai, mirusią Raganą laižo
gyvatės).

Ragana kontroliuoja visos gamtos gyvenimą. Ji balansuoja perteklių,
prižiūri, kad viskas būtų saikinga. Jei raganos netramdytų augalijos,
gyvūnijos, negyvosios gamtos, dangaus kūnų, jie visi peržengtų savo ribas,
pasidarytų netvarka. Jos reguliuoja dangaus vandenį, atsiųsdamos sausrą ar
liūtį, naikina augaliją, skrenda pakirsti pilnėjančio mėnulio, pagauna ir
uždaro Aušrinę, savo šluota užtemdo saulę. Reguliuodamos žmonių perteklių,
paverčia juos akmenimis, medžiais, gyvūnais. Ragana be pasigailėjimo
braunasi į žmonių gyvenimą, atimdama laimę, sveikatą, sumaišydama protą,
atsiųsdama ankstyvą senatvę, nesantaiką. Gali atimti ar pakeisti Laimos
skirtą dalią. Ragana gali kenkti vestuvėse, “pagadinti” jaunąją, kad
neturėtų vaikų, numarinti vos gimusius kūdikius, paversti jaunikius vilkais
ir šunimis, vyrus gali paversti arkliais ir juos nujodyti. Savo veiksmais
Ragana sukelia skausmą, primindama, kad amžinos laimės pasaulyje nėra, kad
niekas neišvengs nei gėrio, nei blogio (turi būti pusiausvyra). Ragana
primena, kad žmogus, gamta, visata yra mirtingi, o mirtis reikalinga tam,
kad gimtum iš naujo. Gyvybėje glūdi mirties grėsmė. Raganos karpo javų
varpas, nukerpa avių vilnas, atima karvių pieną, medžiotojams nubaido
žvėris, žvejams – žuvis ir t.t.

Ragana gali keisti pavidalą: pasiversti ožka, kale, kiaule, kumele,
gyvate, vabalu, šarka, kurapka, kregžde, pele ir t.t. Žuvis, ežys, rupūžė
ar varlė – seniausi pavidalai. Pagrindinis įsikūnijimo pavidalas – rupūžė
(dėl to rupūžė tebėra vienas iš pagrindinių lietuvių keiksmažodžių –
keikiamės dievų vardais). Rupūžė – gyvybės, mirties ir atgimimo simbolis.
Atlygindama už gerą, rupūžė atneša pinigų, maisto, o už piktą gali bausti
mirtimi. Pvz., jei rupūže pasibjaurėsi, pagaus žmogaus seilę ir jis mirs.
Gali užnuodyti, paversti šlakuotų; užšokusi ant miegančiojo krūtinės, gali
išgerti kvapą iš burnos ir žmogus miršta. Ten, kur rupūžė apsigyvena po
grindimis, žmonės miršta. Rupūžė turi ir gydomosios galios – jei ją pridėsi
prie skaudulio, ištrauks. Rupūžėje įsikūnijusi ir piktoji, naikinanti
dvasia. Rupūžė gali įgyti sparnus ir skraidyti. Naktimis ji gali išgerti
visą karvių pieną, klaidinti žmones kelyje, griauti šventyklas. Kartais jos
blogį galima numaldyti tik žmogaus krauju.

Tikėta, kad rupūžės nemirtingos. Jei rupūžę užmuštum, išdžiovintum,
pakabintum prieš saulę, jos vėlė liktų gyva, o numesta ant žemės vėl atgytų
(susilietimas su žeme sugrąžina gyvybę).

Didžioji rupūžė valdo ne tik rupūžes, bet ir žvėris. Žmogišku pavidalu
Ragana gali būti ir nepaprasto grožio, ir labai baisi, bet abiem pavidalais
labai pavojinga. Jei priklauso laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo; gimda,
placenta, vos gimę kūdikiai – jos nuosavybė. Kad atsinaujintų ir
atsijaunintų, ji geria kūdikių kraują. Tai auka jai. Ragana pavojingiausia
Rasų rytą.

Dangaus deivė buvusi Ragė. Ji turėjusi kreivus dantis kaip šerno,
baisias, išverstas akis, suveltus plaukus, ilgus nagus, vienoje rankoje
laikiusi nuodų taurę, kitoje – platų kalaviją, prie kurio rankenos buvo
prikibusios trys baidyklės – piktosios dvasios.AITVARAS
Vardas kilęs iš žodžio “aitas” (perėjūnas, nenuorama, padauža),
“aitauti” (maldyti, raminti), “varas” (dinamiška jėga, nepaprastai greitas
judėjimas). Pasirodo kaip gaidys, garnys, varnas, juodvarnis, orinis
žaltys, ugninė gyvatė, ugninis ar juodas pagalys, šakas laužantis viesulas.
Susijęs su Deive Paukšte ir Gyvate. Tikėta, kai aitvaras neša pinigus, būna
raudonas; kai neša auksinius pinigus, būna auksinis; kai neša sidabrinius
pinigus – baltai žydras; kai neša grūdus – pilkas ir t.t.

Aitvaras išsirita iš 7 metų juodo gaidžio padėto kiaušinio arba
surandamas kaip šlapias, sulipęs viščiukas po laukine kriauše. Aitvaras
maitinamas kiaušiniene – apeiginiu patiekalu, pienu, medumi, koše. Aitvarą
galima įsigyti pakėlus anglies gabaliuką. Dažnai jis globoja gerus,
teisingus, kitų skriaudžiamus žmones, bet jo prinešti lobiai nieko gero
nelemia. Aitvaras – savarankiška, pavydi, kerštinga būtybė. Kuo nors
neįtikus jai, gali ištikti baisios nelaimės. Aitvaru atsikratyti beveik
neįmanoma. Vienintelis būdas – nunešti ten, kur jį rado.

Ypač daug neigiamų bruožų aitvarui priskyrė krikščionys. Aitvarai gali
vagiliauti: turtą vagia iš vienų žmonių ir neša kitiems (jei perneša vieną
grūdelį, pereis visi). Iš aitvaro galima atimti jo nešama turtą: pamačius
jį lekiantį, atgalia ranka neatsigręžiant prismeigti prie žemės švarko
skverną arba durti sau peiliu, arba ištraukti drabužių sagą, praplėšti
kelnes ar marškinius, įsidėti į sterblę lašinių, įsmeigti į žemę šakes.

Aitvarai nemirtingi. Jie gali sukelti sausrą (ugninis aitvaras ryja
vandenį), už tai juos muša Perkūnas.MEDEINA (ŽVĖRŪNA, ŽVORŪNĖ)
Medžiotoja, žvėrių valdytoja, laukinės gamtos deivė. Vienas iš jos
pavidalų – meška. Dar XIX a. į naują namą pirmiausia įleisdavo mešką. Jei
ji eidavo nesipriešindama – namie nėra piktų dvasių. Tada atnešdavo juodą
vištą, meškininkas nukirsdavo galvą, laikydamas ją virš vandens. Vištos
krauju pašlakstydavo trobą.

Kitas deivės pavidalas – kalė. Vėliau įsivaizduota kaip moteris. Per
Adventą žmonės nesilankydavo miške, nekirsdavo medžių, nes pradėjus kirsti
pasirodydavo žila moteris – miško deivė – ir aimanuodavo, verkdavo. Per
Adventą kirstos malkos labai smarkiai dega, gali padegti trobas, o iš tuo
metu kirstų medžių pastatytame name lankosi blogosios dvasios. Jei iš tų
medžių padarydavo karstą, po kurio laiko rasdavo išmėtytas lentas, o
numirėlį gulintį ant kapo.

Kronikos mini deivę Medžiotoją – turbūt ta pati deivė, milžinė mergina
vyro veidu, apsirengusi meškos kailiu, su lanku ant pečių.CHTONINĖS (ŽEMĖS) DIEVYBĖS
ŽEMYNA, ŽEMININKAS
Motina Žemė, teisingumo ir žemės derlingumo deivė. Gimdanti, auginanti,
žydinti, prinokstanti ir pasenstanti deivė. Saugo ir globoja jauną gyvybę.
Vadinta žiedkėlia, pumpurų budintoja.

Ide Žemę laikė ne tik motina, bet ir dangaus dievo žmona. Pavasarį ji
esanti nėščia kaip moteris. Žemės apvaisinimas sietas su pirmuoju pavasario
lietumi po griaustinio. Tada Perkūnas išmeta kirvuką, turintį vaisingumo
galią.

Žemės negalima įžeisti, mušti rykšte, spjauti ant jos (jei tai padarei,
turi atsiprašyti). Žemė tyra ir teisinga. Nusikaltėlius baudžia prarydama
arba į save neįsileisdama. Negalėjimas sugrįžti į Žemę Motiną – baisiausia
Žemynos bausmė.

Svetimšaliams drausdavo mindyti žemę, kad ši nesupyktų, neatimtų
derliaus. Žemę dažnai bučiuodavo (net po 12 kartų per dieną). Žemynai
įvairiomis progomis (pradedant ir baigiant darbą, gimimo progą, per
sutuoktuves, laidotuves.) aukodavo alų, duoną, grūdus (nupildavo žemėn),
gyvulius.

Žemynos jėga glūdi plokščiuose akmenyse. Jie teikia vaisingumą. Juos
uždengdavo šiaudais ir garbindavo kaip derliaus ir gyvulių saugotojus.
Akmuo, kalnas – koncentruota, dar į viršų neišėjus žemės galia. Augalai yra
jos kūdikiai. Žemynos – motinos vaidmuo ryškus rugiapjūtės papročiuose.
Paskutinis rugių pėdas būdavo padaromas moters formos, vadintas “rugių
boba”, “Javine”, “motinėle”, “bamba”. Paskutinis pėdas iškilmingai nešamas
šeimininkams ir saugomas iki kito derliaus. Ten kur būta paskutinio pėdo,
žemėn įkasama duonos ir druskos auka Žemei Motinai.

Su rugių dvasia susijusi vyriška dievybė Javinis (Dirvolika,
Nuogalius). Tai paskutinioji nenupjautų rugių sauja, iš jos pinamas
vainikas, iškilmingai nešamas namo, įteikiamas šeimininkui, pristatomas
kaip svečias, kuris grįš į laukus. Vainikas pakabinamas klėtyje virš
aruodų.

Žemė – Mirusiųjų Motina. Iš jos kaip iš motinos išeinamas ir į ją
sugrįžtama. Urvai, kapai Senojoj Europoj suprasti kaip gimdos ar pačios
Mirusiųjų Motinos metaforos (perkeltinės reikšmės). Mirties Senosios
Europos filosofijoje nėra, gyvenimas – tarsi švytuoklė, judanti nuolatos.
Gyvybės energija nežūsta, keičiasi tik jos pavidalai.

Spalio pabaigoje švęstos Ilgės. Jų dalis skirta mirusiųjų kultui.
Stalai nukraunami maistu, gėrimu, skirtais mirusiems. Aukota Žemynai,
Žemininkui.

ŽEMININKAS (Žemėpatis, Pagirnis) – Žemynos brolis ar vyras, jos
padėjėjas – sodybos, gyvulių globėjas. Dievą Žemininką turėjo kiekvienas
namas. Jis gyveno po girnomis, kampuose pasirodydavo žalčio pavidalu. Jam
aukodavo miltus, duoną, rankšluosčius, įvairių gyvulių porą. Iškeptą ar
išvirtą mėsą mėtydavo po stalu, į kampus, valgydavo patys.PUŠKAITIS
Rūpinosi žemės vaisiais, iš dalies – dievais. Gyveno po šeivamedžiu.
Šis medis sietas su vaisingumu, požemio viešpatija. Puškaitis globojo savo
padėjėjus kaukus. Puškaičiui du kartus per metus (pavasarį ir turbūt
rudenį) keltos puotos. Klojime dengdavo stalą, atlikdami apeigas, kviesdavo
kaukus į vaišes, po to duris uždarydavo, užtrenkdavo. Kitą dieną žiūrėdavo
kiek suvalgyta maisto. Jei suvalgyta duonos, dievai pagausins javų, jei
mėsos – gyvulių.KAUKAI (BARSTUKAI, BARZDUKAI, BEZDUKAI)
Kaukolės didumo ir buožgalvių išvaizdos sutvėrimai. Neša skalsą,
daugina javus ir šieną. Požemio dvasios. Tai nužudyti kūdikiai
(krikščionybės laikais – ir nekrikštyti kūdikiai), virtę dvaselėmis. Būta
tikėjimų, kad po mirties žmogus (ypač miręs ne savo mirtimi) virsta
paukščiu kauku, kurio tikslas atkeršyti už nužudymą. Kaukus galėjo gimdyti
ir auginti šeivamedis ir Puškaitis.

Vardas susijęs su žodžiais “kaukti”, “kaukolė” (mirusiojo sielos
buveinė), “kaukolai, kaukolės, kaukalys” (žemės grumstas), “kiaulė,
kuilys”.

Kaukai gyveno miške, po žeme. Turbūt būta ir vyriškų, ir moteriškų
kaukų. Matomi mėnesienoje ar miglotą dieną, pasirodo molyje, grumstuose.
Pasirodo netikėtai, atnešdami skiedrą, šieno, šipulių ir pan. Jei žmogus
tai paima, pasirodo pats kaukas ir verkdamas prašo jį aprengti. Delčios
naktį iš ketvirtadienio į penktadienį šeimininkė turėjo išminti, nubraukti
linus, suverpti, išausti audeklą ir pasiūti marškinius (kaukučius). Jei
taip greitai šeimininkė nesusitvarkydavo, kaukai verkdami išeidavo. O jei
pasiūdavo, kaukai nešdavo skalsą (jų atneštas šapelis vertas šieno kupetos,
keli grūdeliai – aruodo). Kaukai neneša pinigų, nevagia (paima po žeme ar
atneša tai, kas nesurinkta laukuose). Nekenkia žmogui, yra mirtingi
(vadinasi, nėra dievai). Kasnakt šeimininkai juos maitina augaliniu maistu:
duona, pienu, alumi (aitvarams reikia neraugto kepto ar virto maisto).VAIŽGANTAS
Linų, kanapių globėjas, jam melsdavosi moterys. XVIII a. pab. Laikytas
jaunamarčių ir paleistuvių dievu. Susijęs su kančia, nes gimsta lino
pavidalu, lino kančia trunka ištisus metus, miršta ir vėl prisikelia.
Bendrąja prasme Vaižgantas – augalijos atsinaujinimo metafora, susijęs su
mirusiaisiais.IŠVADOS
Pagrindinės Senosios Europos dievybės siekia paleolitą. 25 tūkst. pr.
Kr. būta gimimo, likimo ir mirties deivių Paukštės ir Gyvatės. Deivės
Mirties pavidalas buvęs pelėda. Seniausios žmogišką pavidalą įgijusios
deivės – Laima ir Ragana. Chtoninės dievybės vėlesnės, siekia neolito
laikus, kai Europoj išplito žemdirbystė. Nė viena Senosios Europos dievybė
neturi ryšio su žvaigždėmis ar dangaus šviesa, jų energija imasi iš vandens
ir žemės. Jose glūdi paukštiškos, gyvatiškos, rupūžiškos, žvėriškos ir
žmogiškos ypatybės. Jos kontroliuoja pačią gyvybės energiją, duoda ir atima
gyvybę, lemia, numato, žino ateitį. Kiekviena vyriausioji deivė turi būrį
padėjėjų. Vyriškosios dievybės yra augmenijos arba vaisingumo jėgos
metafora. Vyriškieji dievai tėra globėjai, jie negali kurti.INDOEUROPIETIŠKOS KILMĖS DIEVAI IR DEIVĖS
Ide dievai susiję su dangumi, dangaus kūnais ir reiškiniais (šviesa,
saule, žvaigždėmis, mėnuliu, perkūnu). Tai būdinga gyvulių augintojų
kultūrai. Svarbiausi ide dievų vardai kartojasi daugelyje ide kalbų (pvz.,
indų dyaus, graikų – Zeus, lotynų – Deus, germanų – Tevas).

Svarbiausi dievai – Dievas, Perkūnas, Velinas. Juos atitinka prūsų
Patrimpas, Perkūnas, Patulas (Pikuolis).

PATRIMPAS – jaunas, linksmas, ant galvos – rugių varpos, prieš jį inde
– žaltys. Karo dievas, lemiantis sėkmę ne tik kare. Valdo žemę ir jos
augaliją. PERKŪNAS – vidutinio amžiaus, piktesnis, ugningos išvaizdos,
susiraičiusia juoda barzda, su ugnies karūna, valdo dangų ir atmosferą.
PATULAS – senas, ilga, žila barzda, numirėlio spalvos, galva apgaubta balta
skara, tarytum turbanu. Tai požemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas.

Antriniai ide dievai: Mėnulis, Dievo sūneliai, Saulytė, Aušrinė,
Aušrinės brolis, Dangaus kalvis (Kalvelis).DIEVAS
Jis vyriausias ide panteone, po krikšto šiuo vardu imta vadinti
krikščionių dievą, kai kurios baltų Dievo funkcijos atiteko Šv. Jonui,
Jurgiui, Izidoriui.

Vardo reikšmė siejasi su dangumi, dangaus šviesa. Tautosakoje Dievas
panašus į karalių, jo drabužiai, žirgas, karieta, pilis spindi auksu ir
sidabru. Vadintas Praamžiumi (esantis pirmas, neturinis pradžios),
Prakarimu (pradžios darėjas, sutverėjas; medaus ėmimas iš avilio), Ūkopirmu
(pats pirmas), Gyveleidžiu (“gyvybė” + “leisti”), Vaisgamčiu (“vaisius” +
“gimdyti”), Sutvaru, Labdaru (“labas” + “daryti”), Dievų dievaičiu,
Didžiuoju dievaičiu.

Mitai sako, kad Dievas turėjęs žmoną pragimdytoją Didžiąją Motiną –
deivę LADĄ, pagimdžiusią pirmuosius dvynius – dukterį Lelą ir sūnų Lelį.
Perkūnas, Patrimpas, Patulas taip pat jo sūnūs. Krikščionybės laikais
Perkūnas supainiotas su Dievu, be pagrindo laikytas aukščiausiu dievu.

Dievas – dangaus šviesos, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir
draugystės dvasia. Jaunas, gražus. Augalijos, augimo skatintojas, susijęs
su metų laikais, saule (skirtingais metų laikais būdavęs kitokio pavidalo).
Krikščionybės laikais skirtingi Dievo pavidalai pakeisti šventaisiais:
pavasario Dievo funkcijas perėmė Šv. Jurgis, vasaros Dievo – Šv. Jonas,
rudens – Šv. Izidorius (apie žiemos Dievą duomenų neišliko).

Svarbiausia Senosios Europos deivė Laima, atėjus ide, neprarado savo
vaidmens. Kai kuriomis funkcijomis Laima ir Dievas susiliejo (kartu
sprendžia žmogaus gyvenimo ir dienos ilgumą), sudarė aukščiausią dievų
porą. Iš Laimos Dievas perėmė lėmimo funkcijas.

Dievo gyvuliai – elnias, žirgas, jautis, maži paukšteliai. Ypač svarbus
žirgas, jis traukia Dievo ratus per dangų, traukia dienos šviesą ir metų
laikus (pats žirgas yra laikas). Sakmės sako, kad Dievas sukūrė visus
paukščius, išskyrus žvirblį, apuoką, pelėdą (Velnio kūriniai).

Dievo augalai – lapuočiai, rugiai. Ypač svarbus beržas – atsinaujinimo
jėgos įasmeninimas. Beržas labai reikšmingas Sekminių papročiuose.

Ide Dievas ginkluotas, jo ginklai – durklas, kardas.

Dievas sukūrė Visatą. Jam turi paklusti visas pasaulis, net dievai. Jo
nuosprendžiai surašyti akmenyje ir yra nepakeičiami. Yra mitų, teigiančių,
kad Visatą sutvėrė paukščiai iš chaoso ar išperėjo iš kiaušinio, o paties
Dievo pirminis pavidalas buvęs karvelis. Vienas mitas sako, kas Dievu buvę
nuobodu ir jis sukūrė angelą bei žemės sklypelį. Angelas norėjo nuo to
sklypo nustumti Dievą, po to meluodamas teisinosi. Dievas supykęs ir angelą
pavertęs Velniu (tad velnias – pirmasis Dievo kūrinys). Žmonės atsiradę iš
Dievo prakaito lašų ar jam nusispjovus. Anot pasakų, Dievas skyręs gyvom
būtybėm gyvenimo ilgumą, bet žmogui 30 metų buvę per maža. Dievas jam
pridėjo gyvūnų metus: iki 30 m. žmogus jaunas, gražus, sveikas, po to – 20
arklio metų, 20 šuns metų (kitoje versijoje – 10 avies, 5 kalakuto, 20
arklio ir 20 beždžionės metų).DIEVO SŪNELIAI
Dvyniai, Dievo pagalbininkai, jo funkcijų vykdytojai žemėje. Ypač
padeda laukų darbuose. Jų arklas, akėčios auksiniai, sidabriniai. Dievo
sūneliai plaukioja vario valtimi su deimantinėmis burėmis, žvejoja
auksiniais tinklais. Dažniau dvyniai pasirodo kaip Dievo žirgai. Jie
traukia saulės vežimą per dangaus kalną, niekad nepavargsta, nesiilsi.
Dvyniai nuolat budi prie Saulės dvaro vartų, nes Saulės dukra – dangaus
nuotaka pažadėta jiems. Deja, Mėnulis pavilioja Saulytę, pasiima į savo
valtį, kur ji taiso bures. Dvyniai iriasi gelbėti Saulytės. Randa ją marių
pakrantėje skalbiančią, bet jau per vėlu – Saulytė brenda gilyn, iš bangų
matyti tik jos karūna.SAULĖS DUKRA
Saulytė – saulės dukra, dangaus nuotaka. Galėjo būti ir Dievo dukra.
Saulė iš pradžių, matyt, buvo vyriška dievybė, tik vėliau baltai ją pavertė
moteriška. Saulytė dirba įvairius moteriškus darbus: audžia, skalbia,
džiovina skaras (debesis). Kaip nuotaka, ji “teka” aukso, vario
spinduliais. Įsivaizduota, kad saulė skysta kaip medus, – todėl “teka” (kai
saulė leidžiasi, iš ąsočio išsilieja saulės šviesa ir paskęsta mariose).
Kaip nuotaka, Saulytė nešioja karūną arba vainikėlį. Nors ji Dievo sūnelių
sužadėtinė, pavasarį išteka už Mėnulio, o per Jonines – už Dievo (Jono).
Tada ji graužiasi, išsipuošusi auksu, sidabru, variu.

Mitai mini buvus kelias Saulės dukras, dažniausiai 5: Indra-Indraja,
Aušrinė, Vakarinė, Vaivora, Žiezdrė, Salyja (Sielyja, Sėlyja) – galbūt jas
atitiktų Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas. Saulės dukros
turi brolį Pazarinį, o Indraja – vyrą Salį (Sielį).

Saulę baltai labai gerbė. Ji – gyvybės tiekėja ir palaikytoja. Gyvulius
skersdavo prieš patekant Saulei, nes kitaip jie ilgai nesibaigtų.
Leidžiantis Saulei žadindavo ligonius ir miegančiuosius, kad Saulė
nenusineštų jų gyvybės (jei nemirė iki Saulės nusileidimo, sulauks
saulėtekio). Saulei šviečiant retai pasirodo blogosios dvasios. Saulei
tekant atliekami svarbiausi ar nekasdieniški darbai: bernelis joja pas
mergelę, jaunikis vyksta pas nuotaką per vestuves, nuotaka iš savo namų
vyksta į vyro namus. Kas Saulė nesupyktų, drausta į ją rodyti pirštu (tik
galva), kaišioti liežuvį.

Saulė laikyta Mėnulio žmona (kartais – seserimi), o visas žvaigždes –
jų vaikais. Viena sakmė sako, kas Saulė ir Mėnulis susilaukė dukters Žemės.
Norėjo skirtis, bet negalėjo pasidalinti dukters. Dievas nusprendė, kad
dieną Žemę prižiūrės Saulė, vakare – Mėnulis.AUŠRINĖ
Aušrinę ir Vakarinę laikė atskiromis žvaigždėmis. Abi patarnavo Saulei
ir Mėnuliui. Aušrinė kūrė ugnį, nešė vandenį, virė sriubą, Vakarinė klojo
Saulei patalą. Aušrinę dar vadino Rytmetėle, Vakarinę – Žvėrine (jai
šviečiant, žvėrys eina į medžioklę). Abiem melsdavosi, giedodavo giesmes.
Tikėdavo, kad 3 kartus sukalbėjus maldelę, nesudegs, nepaskęs, nemirs
staigia mirtimi. Pagal rytinę ir vakarinę žvaigždę ūkininkai pradėdavo ir
baigdavo darbus.

Aušrinė – antroji Saulė, meilės deivė, nusileidžiančios ir virš
horizonto pakylančios saulės spindulių deivė. Ji pirmoji apšviečia dangų,
išsklaido tamsą. Pirmą kartą besibučiuojančius sužadėtinius turėjo matyti
Aušrinė. Krikščionybės laikais ji susiliejo su Šv. Marija.

Galbūt senovėje šventas Aušrinės gyvulys buvo karvė (“Balta karvė
subliovė – visos tvoros suskėlė” – diena, aušra). Prieš 4-5 tūkst. metų
Aušrinei aukotos karvės. Pati Aušrinė pasakose pasirodo kaip marių kumelė.

Aušrinė ir Saulė varžosi, kuri gražesnė (Saulė pripažįsta, kad Aušrinė
gražesnė, tyresnė). Abi myli Mėnulis. Mėnulis, užsižiūrėjęs į Aušrinę,
nepasirodo dvi paras. Aušrinė ir Mėnulis rengiasi vestuvėms, bet Perkūnas
atjoja raitas, perkerta ąžuolą, apšlaksto jo krauju nuotakos drabužius ir
vestuvės neįvyksta. Vėlesni mitai sako, kad Mėnulis, norėjo vesti savo
seserį Aušrinę, už tai Perkūnas ar Saulė jį perkirsdino pusiau. Mitai mini
ir Aušrinės brolį ar tarną, pasirodantį eržilo buliaus pavidalu ir saugantį
marių paslaptis, globojantį seserų karves.MĖNULIS
Vardas kilęs iš žodžio “mainytis”. Kaip keitėsi požiūris į mėnulį,
atspindi mįslės. Archainėse mįslėse jis lyginamas su maisto gaminiais
(blynas, paplotėlis, duona, sūris), bet dar anksčiau lygintas su gyvūnais
(elniu, arkliu, kumeliuku, jaučiu). Matyt, iš pradžių suvoktas kaip
moteriška dievybė. Vėliau įsivaizduotas kaip jaunikaitis, vilkįs kario
drabužiais, su žvaigždžių apsiaustu. Veda Saulytę, bet jai neištikimas,
įsimyli Aušrinę, už tai Perkūnas jį perkerta pusiau. Kiti mitai sako, kad
Mėnulis vedė neturtingą mergaitė ar Perkūno žmoną laumę (todėl Perkūnas jį
baudžia, o laumės vis vaikšto mėnesienoje). Laikytas Saulės vyru ir broliu.
Saulė duoda žemei gyvybės užuomazgas, o Mėnulis ją apvaisina.

Mėnulis – Nakties šviesos dievas, karių globėjas, augalijos augimo
skatintojas (nuo mėnulio fazių priklauso, ką ir kada sodinti). Sveikatos,
grožio, laimės, turto teikėjas (perėmė Dalios funkcijas). Vėlesnėje
mitologijoje laikytas mirusiųjų globėju, o žvaigždės – vėlėmis.

Ypač gerbtas jaunas mėnulis (neša šviesą, sveikata, laimę). Per jaunatį
gimęs žmogus visą gyvenimą bus jaunatviškos išvaizdos, per pilnatį gimęs –
turtingas. Daugelį švenčių senovėje pradėdavo švęsti jaunaties ar pilnaties
šeštadienį.

Pilnam mėnuliui mažėjant (per delčią), sakyta, kad jis sensta, dyla.
Sudilęs mėnulis nesirodo 3 paras. Manyta, kad mėnulis šviečia mirusiems.
Arba jį pagrobia velnias su ragana, kad nematytų, kaip jis gyvulius vogs.DANGAUS KALVIS
Dievaitis Kalvelis, Kalvis Kalvaitis vandenų pakraštyje arba danguje
kala Saulę ir ją kabina danguje. Dar jis kala Saulei žiedą, karūną, kad po
nakties ar žiemos ji vėl galėtų pasirodyti. Garbintas didžiulis kirvis ar
kūjis, kuriuo Saulė išlaisvinama iš žiemos jėgų vergijos. Saulės užtemimo
metu buvo tikima, kad saulę praryja slibinas ar vilkolakis (gali uždaryti
bokšte). Kalvelis kariauja su pabaisa, išlaisvina saulę, pakabina ją
danguje.

Taip pat Kalvelis kala karūną Aušrinei, sidabro diržą ir aukso pentinus
Dievo sūneliams. Kalvelis galėjo būti Perkūno pagalbininkas, susijęs su
vandeniu, ugnimi. Jo pavidalas galėjo būti sakalas.PERKŪNAS
Teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas. Valdė dangų,
atmosferą, rūpinosi žemės augalijos vaisingumu, globojo žmogų, jo dorovę,
moralę. Griaustinio ir dangaus valdovu imtas laikyti krikščionybės laikais.

Drausta tarti Perkūno vardą, ypač vaikams. Jį ištarti gali tik vyresni
žmonės, bet pagarbiai, mažybine forma – Perkūnėlis. Perkūną vadino kitais
vardais: Dievaitis, Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Burzgulis,
Tarškutis, Trenktinis, Drynėlis, Šarkutis, Akmeninis kalvis, Dūdutis,
Poškutis, Dūdų senis.

Perkūno jėgą atspindi griaustinis. Perkūno gyvuliai – bulius, ožys,
paukščiai – perkūno oželis, retai – erelis, medis – ąžuolas, kartais –
šermukšnis. Dažniausiai Perkūnas įsivaizduotas kaip stiprus, jaunas vyras
su vario barzda, su kirviu rankoje. Kartais vaizduotas ir kaip žilas senis,
rankose laikantis eržilą, ožį ir kirvį ar lazdelę, kartais vaizduotas
baisaus veido, su ragais, šiurkščiais plaukais. Per akmeninį kalną (dangų)
Perkūnas lekia ugnine dvirate ožiu ar žirgais (kartais sparnuotais)
pakinkyta karieta. Jo ratai skelia kibirkštis.

Perkūno jėga persiduoda per kirvį ir žaibo nutrenktus daiktus, kurie
gydo ligas, saugo nuo piktų dvasių, padeda vaisingumui, gimdymo metu,
garantuoja ir saugo derlių. Kirvis – pagrindinis Perkūno ginklas prieš
blogį, ligas, nevaišingumą, mirtį. Kitas jo ginklas – lankas ir strėlė.
Vėlesniais laikais tikėta, kad Perkūnas šaudo kulkomis iš šautuvo (kulkomis
laikyti meteoritai).

Žmonės nešiodavosi Perkūno kulkas ir kirvukus, norėdami apsisaugoti nuo
velnio, ligų, užtikrinti žmonių ir gyvulių vaisingumą. Kirvukus dėdavo ant
slenksčio, per kurį turėdavo pereiti jaunavedžiai, jais trindavo karvių
tešmenis, dėdavo į kūdikių lopšius. Laukuose įleisdavo kirvį ašmenimis į
viršų, kad apsaugotų pasėlius nuo krušos. Kirvukus suskaldydavo, sumaldavo
ir sumaišę su vandeniu duodavo atsigerti gimdyvei, kad lengviau būtų
gimdyti. Tikėta, kad vanduo perpiltas per skylę kotui įstatyti, turėjęs
gydomąją galią. Perkūno kirvukais laikyti akmens amžiaus kirviai ar
gintariniai kirvio formos papuošalai.

Perkūno vardas susijęs su ide žodžiais, reiškiančiais ąžuolo, ąžuolijos
ar kalno viršūnės pavadinimus, griausmą, debesis. Ąžuolas – Perkūno
buveinė, todėl ąžuolynuose statytos šventyklos. Perkūnui skirta diena –
ketvirtadienis (kitur – penktadienis). Kai kur ketvirtadienis laikytas
velnio diena. Mitai pasakoja apie nesėkmingas Perkūno vedybas su Laume (ar
Vaiva), kurią pagrobęs velnias. Vestuvės turėjusios įvykti ketvirtadienį,
todėl ir dabar ši diena laikoma netinkama vedyboms (ketvirtadienį vedusieji
nesutaria, nes tarp jų velnias gyvena).

Liepos 20 d. – Perkūno šventė (krikščionybės laikais sutapatinta su Šv.
Elijo diena). Tą dieną aukoti ožiai, jaučiai.

Perkūnas nepakenčia melagių, vagių, pagyrūnų, savimylų. Į juos svaido
žaibus, kirvį, grasina griaustiniu (griaustinis – Perkūno kalba, kuria jis
vaidiloms praneša savo valią). Didysis Perkūno priešas – Velnias (Velinas).
Kova tarp jų amžina, kartais baisi, kartais juokinga. Velnias slapstosi nuo
Perkūno medžių drevėse, iš kur išlenda kaip katinas ar ožiukas. Velnias
glaudžiasi prie žmonių, nes nekaltų žmonių Perkūnas nemuša. Ypač Perkūnas
įširsta, kai velnias rodo liežuvį ar pasturgalį. Perkūnas velnio vaikosi 7
metus, o kai nutrenkia, šis nesirodo 7 metus (pavirsta dirvos gabalu).
Perkūnas negali nutrenkti velnio, pasislėpusio po velėna – čia jis neturi
galios. Krikščionybės laikais Perkūno kovą su velniu pakeitė Šv. Jurgio
kova su Slibinu ir Mykolo Archangelo kova su velniu.

Senovėje manyta, kad kažkokia antgamtinė būtybė (slibinas, aitvaras,
gyvatė ir t.t.) pagrobia vandenį, prasideda sausra. Perkūnas kovoja su
tomis būtybėmis ir išlaisvina vandenį. Mušdamas piktas dvas.ias Perkūnas
kartais pataiko į žmogų. Perkūno nutrenktas žmogus laikytas išrinktuoju,
priimtu į dievų draugiją. Kriviai trokšdavo taip mirti. Žmogaus ar gyvūno
nutrenkimas laikytas auka Perkūnui. Griaustinio metu žmonės melsdavosi,
aukojo aukas. Dar XX a. Pradžioje lietuviai, artinantis audrai, degindavo
židinyje duoną, palėpes kaišė ąžuolų šakomis, į pamatus dėjo akmeninius
Perkūno kirvukus, degindavo žvakes, skambindavo varpeliais, bėgdami aplink
namą, kad velniai išbėgiotų ir Perkūnas netrenktų į namą.

Mitai mini buvus 7 ar 9 Pekūnus (devinta – moteris Perkūnė). Pasakos
mini Perkūną turėjus žmoną ir 9 sūnus, nors yra mitų, teigiančių, kad
Perkūnas neturi šeimos, nevedęs, nes dėl rūstumo nerado žmonos.VELINAS (VELAS, VELNIAS)
Vardas susijęs su mirusiaisiais, vėlėmis, regėjimu, numatymu. Lietuviai
turi ~200 vardų šiai būtybei pavadinti.

Tai dievas kūrėjas, kartu su Dievu kūręs pasaulį, tik jo kūriniai
netobuli. Jis saugo kosminę tvarką, sudaro sutartis, yra nakties, vandenų
ir akmenų valdovas, susijęs su vaisingumu, galvijais, turtu, su naktimi ir
juoda spalva. Karingas, kerštingas, piktas, žiaurus mirties ir požemio
karalystės dievas. Baudžia mirtimi, ypač korimu. Velino įrankiai – ietis,
virvės kilpa. Augalai – alksnis, spygliuočiai.

Vienaakis, bet visa regintis ir numatantis, galintis pasiversti bet
kuo. Akį, matyt, prarado atsigėręs stebuklingo vandens iš šaltinio,
tekančio iš po kosminio medžio šaknų. Velnias gyvena miškuose, pelkėse,
raistuose, pakelėse. Nešioja akmenis ir stato tiltus. Gali būti toks
sunkus, kad atsistojęs ant akmens įspaudžia pėdas.

Velinas nuolat vilioja žmones į mirtį: nepaprasto paukščio ar ožiuko
pavidalu įklampina pelkėse; pasivertęs vilku sudrasko; kaip baisi juoda
žviegianti kiaulė mirtinai išgąsdina; pasivertęs juodu šunimi kapinėse
įkanda ir žaizda negija; jaujose ar pirtyse moterims nulupa odą; kaip
žaltys užšokęs uogautojai ant kaklo pasmaugia ir t.t.

Tautosakoje velnias dažniausiai apibūdinamas kaip senas ar jaunas
ponaitis, vokietukas. Dėl bažnytinių paveikslų įtakos dažniausiai
įsivaizduojamas juodas, nors pasakose, sakmėse vilki raudonai, žaliai. XIX-
XX a. įsigali velnio su ragais, uodega, kanopomis vaizdinys. Velnias
dažniausiai įgyja arklio, šuns, katino pavidalą.

Krikščionybės laikais manyta, kad velniai – tai puolę angelai, Dievo
kūriniai. Yra tikėjimų, kad velniai atsirado iš savižudžių, turi ir
susilaukia palikuonių.

Matyt, senuosiuose tikėjimuose būta tik vieno Velino, velnius pulkus
vaizduoti paskatino krikščionybė, kurį piktųjų dvasių skaičių įsivaizdavo
labai didelį. Krikščionys velnią “apgyvendino” pragare. Sakmėse velnias
dažniausiai pasirodo naktį ar vakare, o dingsta pragydus gaidžiui.

Mitai mini buvus deivę VELIONĄ (Velnę, Dievutę, Vilutę) – mirusiųjų
valdovę, vėlių globėją. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir
jo lobiais. Velnė uždaro vandenis, prasideda sausra, deivė Perkūnė medžioja
Velioną. Iš pradžių Veliona, matyt, rūpinosi žmonių sumedžiotais žvėrimis,
jų vėlėmis. Manoma, kad Veliona galėtų būti senesnė dievybė už Veliną.IŠVADOS
Patriarchalinėje sistemoje vyravo vyrai, tad ir ide dievų panteone
dominavo vyriškieji dievai, jei karaliai ir kariai, jojantys žirgais ar
važiuojantys vežimais, o moteriškos dievybės tik dukterys, nuotakos, bet ne
valdovės.

Ide pasaulėjautai būdinga dviejų polių sistema: šviesa-tamsa; balta-
juoda; vyras-moteris. Du valdantieji dievai (Dievas ir Velinas) atstovauja
dviem poliams: gyvenimo ir mirties, dienos šviesos ir nakties tamsos.

Perkūnas ir Dangaus kalvis yra kariai, dominuota į jų fizinę jėgą.
Perkūnas kariauja su mirtimi, su slibinu, su velinu. Įdomu tai, kad
amžinoji kova tarp gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio vyksta ne tarp
dangaus šviesos valdovo Dievo ir mirties bei tamsos dievo Velino, bet tarp
griaustinio dievo Perkūno ir Velino. Perkūnas labai ryškus dievas, vaisina
žemę, be jo niekas neprasidėtų, neželtų ir žemė liktų neišvalyta nuo piktų
jėgų. Tik dievai vyrai kuria, moterys nieko nepradeda, ji pasyvi.

Pagrindiniai 3 ide kilmės dievai lygiateisiai, kiekvienas turi savo
pasireiškimo sferas: Dievas – šviesos, Velinas – tamsos, Perkūnas – gėrio
ir ugnies; kiekvienas iš jų turi savo gyvulius ir medžius. Savo padėjėjus,
sąjungininkus turi tik Dievas. Visi jo padėjėjai priklauso dangaus šviesos
sferai (Mėnulis – nakties dangaus šviesa, Dangaus kalvis – saulės kalėjas,
Dievo sūneliai – Saulytės sužadėtiniai). Matyt, Dievo padėjėjas buvo ir
vyriškos giminės dievas Saulė.KITI BALTŲ DIEVAI
KAUPOLĖ (KUPALA) – vėlyvojo akmens amžiaus deivė, augimo jėgos ir
vegetacijos suklestėjimo deivė, kuri kasmet miršta ir prisikelia draugia su
gamta. Kaupolei padeda jos dukra deivė Rasa (Rasytė). Rasytė gaivino
rasomis nuvargintą suklestėjimo augaliją.

MILDA – meilės ir laisvės deivė, jai skirtas balandžio mėnuo. Milda
apskrieja pasaulį oro vežimu, kurį traukia balti balandžiai. Jos žyniai
(arba sūnus sparnuotas nykštukas) turėję vaistų, sužadinančių ir
numalšinančių meilę.

KRŪMINĖ – žemdirbystės išradėja.

NIJOLĖ – požemio valdovė, deivės Krūminės duktė, dievo Pikuolio žmona.

JUNDA – karo deivė.

KELIUKLIS – keliaujančių dievas.

RAGUTIS (RAGIS) – aludarių, alaus ir midaus globėjas.

PERGUBRĖ – pavasario ir žiedų deivė.

PILNYTIS – turto dievas.

|Naudota literatūra: |
|1. J.Čepienė. Lietuvių etninės kultūros|
|istorija. – K., 1995. |
|2. P.Dundulienė. Senovės lietuvių |
|mitologija ir religija. – V., 1990. |
|3. M.Gimbutienė. Baltų mitologija // |
|Mokslas ir gyvenimas. 1986. |
|4. N. Vėlius. Chtoniškasis lietuvių |
|mitologijos pasaulis. – V., 1987. |
|5. Senovės baltų simboliai – V., 1992. |

———————–
[pic]

[pic]

[pic]

Leave a Comment