Baltų mitologija - Mokslai.lt

Turinys:

BALTŲ MITOLOGIJA. SENIAUSIOS ŽINIOS APIE BALTŲ TIKĖJIMĄ 1BALTŲ PASAULIO SAMPRATA. PASAULIO MEDIS 2BALTŲ SIMBOLIAI MENE 2BALTŲ DIEVAI 3SEONSIOS EUROPOS DEIVĖS IR DIEVAI 3GYVYBĖS IR MIRTIES DEIVĖS 4LAIMA 4LAIMA-DALIA (LAIMĖ) 4GYVATĖ. ŽALTYS 4AUSTĖJA. BAUBILAS (BUBILAS, BABILAS, BIČBIRBINIS) 4GABIJA (UGNIJA, RAMUTĖ, GABJAUJA) 4GILTINĖ 5LAUMĖ 5RAGANA 5AITVARAS 5MEDEINA (ŽVĖRŪNA, ŽVORŪNĖ) 6CHTONINĖS (ŽEMĖS) DIEVYBĖS 6ŽEMYNA, ŽEMININKAS 6PUŠKAITIS 6KAUKAI (BARSTUKAI, BARZDUKAI, BEZDUKAI) 6VAIŽGANTAS 6IŠVADOS 6INDOEUROPIETIŠKOS KILMĖS DIEVAI IR DEIVĖS 6DIEVAS 6DIEVO SŪNELIAI 7SAULĖS DUKRA 7AUŠRINĖ 7MĖNULIS 7DANGAUS KALVIS 7PERKŪNAS 7VELINAS (VELAS, VELNIAS) 8IŠVADOS 8KITI BALTŲ DIEVAI 8BALTŲ SIMBOLIAI MENEBaltų pasaulėjautą padeda paaiškinti vaizduojamasis menas (keramika,papuošalai, medžio, akmens raižiniai). Lietuvių tautodailėje geometriniai,gyvuliniai, augaliniai ornamentų motyvai išliko mažai pakitę. Geometriniaiornamentai įkūnija gamtos ritmą, simboliai perteikė gyvybės jėgą. Menasturėjo padėti gamtai atgimti, javams derėti, gyvuliams ir žmonėmsdaugintis. Dangaus skliautas buvo laikomas dinamišku. Tikėta, kad dangus sukasiaplink žemę. Dangaus kūnus simbolizavo apskritimai, ratai, kryžiaiapskritimuose, spiralės, turėję skatinti amžinąjį dangaus judėjimą. Saulės,mėnulio simboliai siekia neolito laikus. Ide laikus siekiantis simbolis yra SVASTIKA. Tai Saulės, Perkūno irDievo (t.y. Dangaus ir šviesos dievybių) simbolis. Šaltiniai mini prūsųgarbintą saulės ir šviesos dievą Svaikstiką, Švaitestiką ir pan. Sanskritokalboje žodis svasti reiškia laimę, gausybę, posakį “tegul bus taip.” Svastika – priemonė gyvybės klestėjimui. Jai būdingas sukimasis ratu(iš kairės į dešinę), tad ji virto apskritimu. Baltai buvo įsitikinę, kadkovoti su blogiu padeda judesys, sukimasis ratu, ratas. Iš pradžių ratasnegalėjo turėti nieko bendro su vežimo ratu, nes žmogus jį išrado tikbronzos amžiuje, o vaizduoti imtas paleolite. Tad ratą, apskritimą reikėtųaiškinti kaip įsuktą figūrą. RATAS simbolizuoja Saulę. Pati Saulė, būdama dangaus šviesos Dievovalioje, gali simbolizuoti šviesą, dangų, Dievą. Liaudies sąmonėje ratasvisų pirma yra Perkūno ženklas. Jo viduje – kryžius ir žaibai. Simbolisbaido aitvarus, vagis, apsaugo nuo žaibo. Ugnies ir kryžiaus jungimas –būdas velniui nugalėti. Ratas apsaugo žmogų nuo piktųjų jėgų. Todėlsenosios šventyklos statytos apvalios, kapus apjuosdavo akmenų vainikais.Manyta, kad kosmosas primena ratą. Ketvirtadieniais drausta verpti, t.y.sukti ratą, nes tą dieną dievybė (Laima ar Perkūnas) suka pasaulio ratą. Su rato simbolika siejasi ir VAINIKAS. Dabar vainikas, ypač rūtų,laikomas skaistumo, dorybės, nekaltumo simboliu. Senovėje vainikas pintasiš Gyvybės medžio (diemedžio) šakelių (rūta išplito tik XVI-XVIII a.) irreiškė svarbiausią moters gyvenimo metą (t.y. pribrendimą tekėti irgimdyti). Tuo laikotarpiu moteris tarsi sutapatinta su Gyvybės medžiu.Vainikas simbolizuoja pasaulio tvarkos ir gyvybės kulminaciją, pribrendimąkitam gyvenimo ciklui. Be to, rūtų vainikas yra ir Saulės, moteriškojoprado simbolis. SAULĖS ir MĖNULIO simboliai ypač dažni geležiniuose kryžiuose. Mėnulisdažniausiai vaizduojamas rageliais į viršų – jauno mėnulio įvaizdis (jeirageliai į apačią – delčia). Vis dėlto centrinę vietą kryžiuose užimasaulė, jos diskas gali būti užpildytas augmenijos motyvų (rūtų, eglučių,paparčių). Saulės diskas gali simbolizuoti begalinę dangaus erdvę,nusagstytą žvaigždėmis. Dažnas ornamentas – SPIRALĖ, reiškianti atgimimą, nuolatinįatsinaujinimą, amžinybę, gali būti ir Pasaulio medžio įvaizdis.

GYVULINIAI MOTYVAI. Labiausiai paplitę arklio, ožio, jaučio vaizdiniai.Jie dažnai susipynę su rato, koncentrinio apskritimo, saulės, mėnulio argyvatės ženklais. Tai svarbiausi baltų pasaulėjautos, vyriškojo pradosimboliai. ŽIRGAS gali simbolizuoti dvasios lydėtoją į aną pasaulį, t.y.tarpininką tarp dviejų pasaulių (jojimas gali reikšti išsiskyrimą su kūnu).Kalendorinėje, apeiginėje tautosakoje žirgas simbolizuoja mėnulį, ovestuvinėje tautosakoje – vyriškumą. ELNIAS simbolizuoja Visatą, dangų,mėnulį, sietas su Dangaus kalviu, su Pasaulio medžiu. PAUKŠČIAI – dangaus ir žemės tarpininkai, turėję jungti dievybes sužmonėmis. Vieni jų simbolizuoja vaisingumą (gulbė, gandras, gaidys), kiti –sielų persikūnijimą (gegutė, balandis, lakštingala, volungė), povassietinas su Pasaulio … medžiu. Paukščiai vaizduojami kartu su ratais,apskritimais, jaučio ragais, arkliais, tuo pabrėžiamas jų ryšys su dangumi. Reikšmingi ROPLIŲ (žalčių, gyvačių) motyvai. Garbintas ne roplio kūnas,bet jame slypinti gyvybės jėga, kuri sieta su žemės galiomis. Būtatikėjimų, kad į roplius persikelia mirusiųjų sielos, todėl žalčiuslaikydavo namuose. Žalčių motyvai dažni baltų papuošaluose,stogastulpiuose, kryžiuose, prieverpstėse, margučiuose. Prūsijos lietuviųkapinėse krikštų forma neretai primena roplius.

AUGALINIAI MOTYVAI simbolizuodavo vyriškojo dangaus prado ir žemėssąveikoje atsinaujinusią gyvybę. Neatsitiktinai senajame mene augaliniaimotyvai jungiami su dangaus simboliais (pvz., stilizuota eglė apsuptaduobučių, apskritimų, ratų). EGLĖ – gyvybės amžinumo simbolis. Per vestuvesir laidotuves eglišakėmis buvo barstomi takai ir kambariai. Eglė reiškėdorumą, tvirtumą, garbingumą, derlingumą, buvo nemirtingumo simbolis,reiškė Gyvybės medį. Sakmėse eglė – šventas medis, kadangi velnias negalislėptis po ja, nes šakos auga kryžiumi. Juostuose eglutės ornamentas galibūti Laimos ženklu, apsaugoti nuo Laumių blogio (toks raštas vadinamasšluotele). Moteriškasis pradas, gimdantis visa, kas gyvą, senajame meneneparodomas. Jį reikia pajusti. Vaizduojamas tik jo vaisius – augalas.Baltai tikėjo, kad į augalus taip pat pereina mirusiųjų sielos: vyrų – įąžuolus, uosius, beržus, moterų – į liepas, egles. Todėl ąžuolinį kryžiųstatydavo vyrui, o liepinį ar eglinį – moteriai. Vyrus laidodavo galva įšiaurės vakarus, moteris – į pietus ar pietryčius. Krikštus statydavokojūgaly, kad atsikeldamas mirusysis galėtų į jį įsikabinti.

Ypač dažnas tautodailėje PASAULIO MEDŽIO simbolis. Krikšto pavidalupasaulio medis būdavo statomas ant mirusiųjų kapų. Pasaulio medis – tai irtradiciniai pakelių koplytstulpiai, stogastulpiai. Juose ryškus skirstymasį tris dalis: viršūnė su dangaus šviesulių simboliais, koplytėlė sudievukais, globojančiais visus žmogaus darbus ir rūpesčius, ir žemutinėdalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis. XV a. baltams uždrausta statytistogastulpius, tačiau jie vis tiek išliko, tik pakitę, jau simbolizuojantyskrikščionių dievus. Žemaičiai dievų namelius statė ant akmenų. Akmuo –

skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, po juo – požemių valdovoVelino karalystė. Tad šiuo atveju išlieka tridalė struktūra. Dažniausiai vaizduojamas ne visas pasaulio medis, o tik jo dalis,simboliškai išreikštos jo savybės. Pvz., ant kraičio skrynių daug augalųmotyvų, apsuptų saulučių, žvaigždučių, paukščių, mitologinių gyvūnų. Taiįkūnija žemės derlingumą, gėrį, nuotakos turtą, jos būsimą laimę. Pasaulio medis vienija skirtingas Visatos zonas, yra jų jungtis, todėltautodailėje aptinkame žalčio – augalo, žalčio – paukščio, augalo – žmogausir paukščių jungčių. Pasaulio medis gali būti pavaizduotas ir geometrinėmis figūromis.Schemose visada akcentuojama viršūnė, tai gali būti trikampis, stogelis,rombas, šešiakampis. Viršūnė tarsi dengia tai, kas yra apačioje. Dar XIX a.tikėta, kad viskas, kas uždengta, yra gerai. Stogeliais dengdavo kryžių,šulinį, kiemo vartus, drobule – duoną, skarele – moters galvą. Tas pats ženklas schemoje galėjo turėti skirtingas reikšmes. Pvz.,trikampis schemos viršuje reiškė dangaus skliautą, o schemos apačiojesimbolizuodavo žemę. Pasaulio medis dažnai auga iš trikampio – tai galėtųbūti kalno išraiška. KALNAS – laiptai į dangų ir vieta, iš kur patenkama įpožemį. Tai – pasaulio riba, todėl mirusius laidodavo ant kalniuko. Trikampis gali turėti viršuje kabliukus, kabliukai simbolizuoja Dievosūnelius, dvynius žirgus, traukiančius Saulės vežimą. Dažnas rombas. Pasaulio medžio schemos v…iršuje jis reiškia žiedą,saulę, vainiką, apačioje – pasaulio bambą. Rombų gali būti keli, jie galisudaryti tinklą. TINKLAS simbolizuoja dengimą, globą, siejamas su Laima(dėl tinklo panašumo su drobe). Rombas gali turėti pratęstas kraštines.Toks rombas vadinamas rožele, jis simbolizuoja Gyvybės medžio žiedą,išreiškia meilės, sveikatos, gyvybės idėjas. Panašus ir vadinamasis šulinio ženklas. Šulinys išreiškia pasauliosimetriją. Šulinio vandenyje pasaulio medis atsispindi į Anapus (šisornamentas skiria realųjį pasaulį nuo metafizinio). Tai ir ugnies ženklas.(Mergaitės eidamos miegoti po pagalve sudėliodavo pagaliukus, kad surastųsavo mylimąjį).BALTŲ DIEVAISkiriamos dvi grupės dievų: 1. Senosios Europos dievai ir deivės. 2. Indoeuropiečių kilmės dievai ir deivės.SEONSIOS EUROPOS DEIVĖS IR DIEVAISenovėje mitinių būtybių turėta nesuskaičiuojama daugybė. Tiek SenosiosEuropos, tiek indoeuropiečių panteone (panteonas – dievų visuma) būta irmoteriškų, ir vyriškų būtybių, tačiau jų vaidmuo buvo skirtingas. Senosios Europos deivės buvo motinos, karalienės, ponios, teikiančiosgyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą, nulemiančios gyvenimoilgumą ir mirties laiką. Ide deivės – žmonos, mylimosios, dukterys, dėl kurių varžosi vyriškiejidievai. Senosios Europos vyriškieji dievai yra antriniai, jie nevaldo, nekuria,nekontroliuoja. Jie yra arba gyvulių ir miškų globėjai, arba spontaniškos(savaime kylančios) augmenijos jėgos simboliai. Ide dievai vyrai valdo, kuria pasaulį. Ide dievai susiję su dangaus šviesa, dangaus kūnais, žirgais,galvijais, ginklais, fizine jėga (ide vyriškieji dievai vaizduotiginkluoti, su žirgais). Dangaus stebėjimas ir glaudus santykis su naminiaisgyvuliais būdingas gyvulių augintojams, tad ide dievai – gyvulių augintojųdievai. Senosios Europos deivės ir dievai susiję su paslaptinga žemės irvandens stichija, iš kurios kyla gyvybė; šios dievybės susijusios suaugmenijos gimimo ir augimo bei mėnulio fazių ritmu. Tai – žemdirbiamsbūdinga mitologija. Senosios Europos kilmės deivės pagal jų charakterio bruožus, funkcijas,pasireiškimo sferas skirstomos į dvi grupes. I. Gyvybės ir mirties lunarinės ir vandens sferos deivės ir dievai(dangaus dievybės)

Šiai grupei skiriame deives, kurios visa žino, kuria, gimdo, gausina,bet taip pat marina, griauna, atima. Šios deivės gyvybinę energiją imasi išvandens, drėgmės (marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, aprasojusiųakmenų…). Jos lunarinės, nes priklauso mėnulio fazių ritmui. LAIMA – visažinanti gimimo ir likimo deivė (pavidalai – gegutė,vanagas). LAIMA-DALIA – materialinių gėrybių gausintoja ir mažintoja (antelė,gulė, avinukas). GYVATĖ, ŽALTYS – namų židinio, gerovės, sveikatos ir vaisingumodievybės. AUSTĖJA – šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja (bitė). BAUBILAS – vyriškosios vaisingumo jėgos simbolis (tranas). GABIJA – ugnies deivė, namų židinio globėja. GILTINĖ – Mirtis, Laimos sesuo (pelėda, višta, plėšrūs paukščiai,baltas šuo, nuodingoji gyvatė). LAUMĖ – duodanti ir griaunanti nakties ir vandens sferos deivė (višta,ožka). AITVARAS – nešanti materialines gerybes būtybė (gaidys, garnys, ugninėgyvatė). RAGANA – mirties, nakties, žiemos lunarinė deivė, gyvybės pertekliausbalansuotoja (rupūžė, varlė, ežys, žuvis, šarka, ožka, kumelė). MEDEINA, ŽVĖRŪNA, ŽVORŪNĖ – greičiausiai ta pati deivė, medžiotoja irlaukinių žvėrių globėja. GANIKLIS, GIRAITIS, GIRYKŠTIS, MIŠKINIS – greičiausiai tas pats dievas,miškų ir gyvulių globėjas, piemenų dievas.

II. Chtoninės dievybės (žemės, požemio)

Tai dievybės susijusios su žemės ritmu, augmenija, metų laikais. ŽEMYNA, ŽEMĖ MOTINA – žemės derlingumo deivė (paršiukas, kiaulė,kuilys), drauge ir MIRUSIŲJŲ MOTINA. ŽEMĖPATIS, ŽEMININKAS – sodybos, ūkio ir gyvulių globėjas, Žemynosbrolis ar vyras. LAZDONA – lazdynų ir riešutų globėja. PUŠKAITIS – kaukų globėjas. KAUKAI – požeminiai sutvėrimai, kaukolės didumo, buožgalvių išvaizdos,nešantys skalsą, daiginantys javus. VAIŽGANTAS – linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas,augmenijos atsinaujinimo metafora. JAVINIS, JIEVARAS, DIRVOLIKA, NUOGALIUS, PLONIS – javų dvasia.GYVYBĖS IR MIRTIES DEIVĖSLAIMAViena seniausių dievybių. Gimimo, likimo, visateikiančioji irvisaatimančioji deivė. Nuo jos priklauso gyvenimo trukmė, laimė ir nelaimė,turtas ir neturtas. Laima susijusi su vaikų ir gyvulių gimimu. Ji lėmėvaiko likimą ir sekė, kad jis pildytųsi. Gimus kūdikiui, buvo atliekamostam tikros apeigos (dažniausiai pirtyje). Apeigoms vadovaudavo močiutė.Gimusį kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu (Laimos prakaitu). Laimai aukodavovištą – juodą, baltą, raibą (negalima aukoti raudonos, o juoda spalva S.Europoje reiškė vaisingumą, o ide simbolių sistemoje – mirtį) ar avį. Aukąužmušdavo samčiu. Išvirtą vištą valgydavo visos apeigose dalyvavusiosmoterys (vyrai nedalyvaudavo), o kaulus užkasdavo. Gimdyvė, vadinta meška(manyta, kad meška turi motiniškų galių, joje slypi gimimo deivė jėga),aukodavo deivei rankšluostį ar juostą, kurią įteikdavo pirties šeimininkė

ar padėdavo ant krosnies kampo. Apeigos sietos ir su kitomis dievybėmis.Pvz., gėrimą nupildavo ant žemės Žemynai, o virdami vištą sekdavo, kadneišbėgtų ir dalis maisto nepatektų Gabijai. Laima – visažinanti deivė. Visko žinojimo dovana gali apdovanoti iržmones. Laima gali pasirodyti kaip viena ar trys būtybės. Ji – verpėja, audėja,siuvėja, gadintoja ir nukirpėja. Žmogaus gyvenimas verpiamas kaip siūlas.Kūnas įsivaizduotas kaip verpstelis, ant kurio vyniojasi tas siūlas. Kaiverpstelis pilnai prisuktas, žmogus miršta., siūlas nutrūksta. Laimosskirto gyvenimo pakeisti neįmanoma. Kaip likimo lėmėja, Laima gali pasirodyti gegutės pavidalu (gali būti 1ar 3 gegutės, sėdinčios aukso soste). Savo kukavimu ji lemia gyvenimoilgumą, išpranašauja laimę ar nelaimę. Jos buveinė – liepa (birželiopabaiga – liepų žydėjimo metas – Laimos šventės), todėl tautosakojenašlaitė glaudžiasi prie liepos ir todėl krikščionybės laikais Šv. Marijosstatulėlės, paveikslai kabinti liepose. Tikėta, kad nuskynus lapelį ar nusipjovus žievės gabalėlį nuo medžio,kuriame kukavo gegutė, galima sužinoti gegutės pranašystes. Savo kukavimugegutė pranašauja pavasarį, užbaigia žiemos jėgų viešpatavimo laikotarpį.Baigiantis vasarai Laima-gegutė pavirsta vanagu. Laimai buvo paskirti ketvirtadienių ir trečiadienių (12 24 – 01 06)vakarai. Tais vakarais drausta verpti.LAIMA-DALIA (LAIMĖ)Jos žinioje buvo žmogaus gyvenimo sėkmė, ji dalina materialinesvertybes. Pasirodo kaip gulbė, antis, avinukas. Žinomas tautosakos motyvas:pagauta paukštė virsta moterimi, ją vedęs varguolis tampa turtingu. Pasakospaukštė – deivė Dalia. Ši deivė atstovauja ne visą, o tik dalį laimės. Josprašydavo sveikatos, asmeninės laimės, sėkmingos kelionės… Dalia, kaip ir graikų Atėnė, išsirutuliojo iš Deivės Paukštės, tikAtėnei vyriškoji ide religija uždėjo šalmą, įteikė skydą, o baltų Daliavyriškų, kariškų bruožų neįgijo. Deivės Paukštės šventas gyvulys buvoavinas, tad neatsitiktinai Daliai aukoti avinai.

Mitai mini ir deivės valdytojas, artimas Laimai ir Daliai. Jų buvoseptynios: Verpenčioji, Metančioji, Audėja, Gadintoja, Sergėtoja,Nukirpėja, Išskalbėja. Verpenčioji iš aukščiausios dievybės duoto kuodelioverpdavo žmogaus gyvenimą. Metančioji apmesdavo žmogaus gyvenimo apmatus.Audėja audė drobę-gyvenimą. Gadintoja gražiomis kalbomis kerėjo kitųprotus, o šioms metus darbą, gadindavo audeklą. Tą, kurio gyvenimo audeklągadindavo, užgriūdavo įvairios nelaimės. Sergėtoja ramindavo Gadintoją,globodavo žmones. Nukirpėja nukirpdavo audeklą – žmogus mirdavo. Išskalbėjanukirptą audeklą išskalbdavo ir atiduodavo aukščiausiajai dievybei. Iš toaudeklo siūdavo marškinius, skirtus dėvėti po mirties.GYVATĖ. ŽALTYSGyvybės ir jos atsinaujinimo simboliai (pameta seną odą – tarsi mirštą,vėliau užsiaugina kitą). Garbinti kaip laimės, sveikatos, gerovės,vaisingumo užtikrintojai. Kaip namų židinio dievybės, giminiuojasi su Laimair Giltine. Gyvatės, žalčiai laikyti namuose ar pirtyse ant šieno, maitintipienu. Globojo namus, saugojo juos nuo gaisrų, perkūnijos, kitų nelaimių.Vėlesniuose tikėjimuose žalčiai laikyti aukščiausiojo Dievo pasiuntiniais(krikščionims gyvatė, žaltys – blogio simboliai). Sausio 25 d. – gyvačių kulto diena (kirmėlių diena, Kirmėlinė,Krikštai). Rudenį gyvatės, pauosčiusios tam tikros žolės, užmiega ikiKrikštų (“krikštinti” reiškia “pradėti pirmą kartą ką nors daryti”,“paragauti”, “paliesti”; “krikštas” – “pradžia”). Ta diena simboliškaiišreiškė gamtos pabudimą, pradžią; ūkininkai purtydavo obelis, kad jos būtųvaisingesnės, stuksendavo į avilius, žadindami bites. Krikšto dieną žynysmaldomis kviesdavo gyvatę (žaltį), ši drobule užsliuogdavo ant stalo irpakrikštindavo (t.y. paragaudavo) kiekvieną patiekalą, po to vėlnusliuogdavo į savo kertelę. Maistą suvalgydavo žmonės. Toks ritualasužtikrindavo, kad bus geri metai. Jei gyvatė neiššliauždavo iš savo guolioar neragaudavo patiekalų, reiškė, kad ištiks nelaimė. Gyvatės, žalčio nevalia užmušti. Jei užmuštų, mirtų ir šeimos narys(dažniausiai vaikas). Jei žaltys paliks namus, mirs kas nors iš namiškių.Jei žaltys pasirodys seklyčioje, kas nors iš namiškių ištekės. Daugtikėjimų susiję su gyvatės vaidmeniu gydant ligas, ypač akių. Gyvačių,žalčių kaukoles verdavo ant siūlo ir nešiojo ant kaklo, kad apgintų nuoligų ir pagausintų turtus. Suvalgę gyvatę akli žmonės praregi, prie akiųdedama virta gyvatė saugo nuo apakimo. Jei gyvatę deginsi ugnyje ir į jąžiūrėsi, apaksi. Gyvačių (žalčių) valdovė baltos spalvos, stora kaip medžio kamienas,karūnuota (ar raguota). Deimantinė ar auksinė karūna – visažinystėsšaltinis, bet kas į ją kėsinasi, miršta. Gyvatė keršija už skriaudas, o užpagalbą atsilygina gydančia, atgaivinančia žolele. Jei tokia žolelėpadedama prie miegančio vaiko, jis visada bus laimingas. Spėjama, kadgyvatė buvo paleidžiama netoli kūdikio kaip jo gyvenimo teisėja, turintinuspręsti, lemta jam gyventi ar mirti. Kas pamatys gyvatės kojas, žinos visas žmonių mintis ir visus žemėjepaslėptus lobius, bet to negalima daryti tyčia. Jei gyvatę užmesi antskruzdėlyno, ji iškis kojeles, bet jas pamatęs žmogus apaks (įdomu tai, kaddaugelis tautų aklumą sieja su išmintimi, pranašystėmis). Kuo daugiau namuose laikyta žalčių, tuo laimingesni namai. Žaltyskartais įgauna žmogaus pavidalą. Gyvatė siejama su Saule. Kažkada jos buvo artimos, bet tarpusavyjekovojusios dievybės. Abi buvo gyvybės simboliai, tik saulė – visos gamtosatgijimo ir suklestėjimo šaltinis, o gyvatė dar nešė ir mirtį, buvo gyvybėsper mirtį atsinaujinimo simbolis. Jei gyvatę kas užmuša, ji lieka gyva, kolsaulė nenusileidžia. Užmušus gyvatę, saulė verkia ar 2-3 dienas tamsiaišviečia. Mėnesienoje palikta sukapota gyvatė gali atgyti.AUSTĖJA. BAUBILAS (BUBILAS, BABILAS, BIČBIRBINIS)AUSTĖJA globojo bites, augaliją, žiedus, ištekančias ir nėščiasmoteris. Vardas siejamas su žodžiais “austi”, “ausyti”, t.y. greitaiskraidyti, rinkti medų, austi korius. Bitės ir medžiai, kuriuose josgyveno, laikyti šventais. Bitės miršta, o ne dvesia, gaišta. Mirusią bitęužkasdavo. Tikėta, kad bitės supranta žmonių kalbą, gali atspėti ateitį. Išpradžių Austėja turėjo bitės pavidalą, po to – žmogaus.

Austėjai skirta šventė švęsta rugpjūčio viduryje. Tada garbindavožolynus, iš kurių bitės nešė medų, kopdavo medų, aukodavo jį Austėjai,šventindavo žolynus, kuriems buvo priskiriama gydomoji, apsaugančioji nuoblogų dvasių galia. Bičkopio šventei sukviesdavo bičiulius, gimines,kaimynus, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks į apeigas žmonių, tuo labiauseksis bitės. Iškoptą pirmąjį medaus korį padalydavo žyniams, elgetoms,kaimynams, vaikams – auka Austėjai. Bičiulystė (bendrų bičių turėjimas) laikyta šventu dalyku, palaimintuAustėjos. Dažniausiai ji trukdavo iki vieno iš bičiulių mirties. Bičiuliailankydavo vienas kitą, atlikdavo apeigas, skirtas deivei. Austėjai buvoaukojama liejant į orą, į lubas. Midus buvo nuliejamas prieš vestuvinįšokį, o per krikštynas kiekvienas svečias nulieja “pasišokėjęs” (imituojamibičių judesiai). BAUBILAS (“bobilas” – storas žmogus) – medaus ir bičių dievas, kurįžmonės garbino, sėdėdami prie krosnies. Žynys laikydavo rankoje naują indą,pilną medaus. Baigęs maldą, garsiai sušukdavo, indą trenkdavo į krosnį, kadsubyrėtų į šukes, ir prašydavo, kad bitės spiestų. Baubilas – tranas,storas, gauruotas vaisingumo simbolis.GABIJA (UGNIJA, RAMUTĖ, GABJAUJA)Dar vadinta Peleno deive, Motina Gabija, Pelengabija, Ponike ir t.t. Išpradžių dievybe laikyta pati ugnis, po to ugnį imta vaizduoti kaip mėlynąpaukštį ar katę, dar vėliau įgavo raudonais drabužiais vilkinčios, kartaissparnuotos moters pavidalą. Gabija – ugnies valdovė. Vardas siejamas sužodžiu “gaubti”. Tai apgaubta, pelenais apklota namų ugnelė, šeimosglobėja. Kiekviename name buvo šventas židinys, kuriame neužgesdavo ugnis.Ją prižiūrėdavo šeimos motina. Ugnei buvo nuolat aukojama. Kiekvieną dieną,verdant maistą, maitintas ir židinys. Ant ugnies berta druska, kad ugnisbūtų soti, nerūstautų. Ugniai “klodavo” patalą, guldydavo, užklodavo,migdydavo. Kad ugnis galėtų nusiprausti, nakčiai prie žarijų pastatydavopuodelį švaraus vandens. Pakloti ugniai patalą – gražiai sutvarkytižarijas, apkloti – apgaubti žarijas pelenais, kad jos ilgai neišblėstų.Klodami ugniai patalą, maldoje prašydavo, kad šventa ugnis būtų rami. Besikūrendamas židinys prarasdavo švarumą. Jį užteršti galėjo irnusižengę žmonės ir įvairūs veiksmai (drausta mesti į ugnį nešvariusdaiktus, spjaudyti, mindžioti kojomis, spardyti). Jei ugnį užpildavonešvariu vandeniu, užkrėsdavo ugnies akis. Už tai ugnis keršijo (kas norssudegdavo). Todėl užterštą ugnį žmonės prausdavo, t.y. šlakstydavo švariuvandeniu. Židinio užgesimas reiškė mirtį, todėl stropiai saugojo, kad ugnisvisada rusentų, ypač žiemą. Židinį gesindavo tik vieną kartą per metus –per Rasos šventę. Trinant vieną medžio gabalą į kitą, gaudavo švarią,nesuterštą ugnį, ja uždegdavo apeiginį laužą. To laužo žariją nešdavosinamo ir įkurdavo židinį. Ide laikais atsirasdavo ugnies dievai, vadinti Gabikis, Gabjaujis,Jagaubis, Gabjaukuras ir pan. Jiems skirtas apeigas (gaidžio aukojimą)atlikdavo vyrai. Krikščionybės laikais Gabija sutapatinta su Šv. Agota.GILTINĖAntroji Laimos pusė, jos sesuo. Ji stebi, kada ateina metas žmoguimirti ir jį numarina. Vardas kilęs iš žodžių “gelti”, “geluonis”, “galas”.Iš pradžių turėjo pelėdos pavidalą (pelėda – tamsos paukštė, Mėnulio Deivė,pranešanti savo ūkavimu apie mirtį, gaisrą, nesantuokinio vaiko gimimą. Beto, išminties simbolis). Mirtį gali išpranašauti vištos giedojimas, pilkažąsis, varna, juodvarnis, šuo. Vėlesniais laikais Giltinė įsivaizduota kaip moteris, moteris – gyvatė– balta, aukšta, liesa, su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų. Nuodus renkanuo akmenų ir kapų. Žmogus mirštą, kai Giltinė lyžteli liežuviu. Jeiliežuvį nukirptum, žmonės nemirtų, todėl į kapus dėtos didelės žirklės. Giltinė (jų gali būti trys ar visas pulkas) pasirodo prie ligonio arsenelio lovos. Jei stovi prie galvos – žmogus mirs, jei prie kojų – pagis.Mirti galima atidėlioti sukiojant lovą arba uždarius Giltinę riešutokevale. Išvengti mirties negalima: iš kevalo ištrūks, o sukiojantį lovąpapjaus. Giltinė gali įsikūnyti į daiktus (stulpą, kartį) ar būti nematoma,pasireikšti įvairiais paslaptingais garsais (durų bildesiu, pjūkloskambėjimu, stiklo žvangėjimu ir pan.). Jei netikėtai šiurpuliai perbėgaper kūną – , mirtis pasižiūrėjo; kažkas tris kartus pabeldė į duris, bet užjų nieko nebuvo – mirtis aplankė. Tikėta, kad tris dienas prieš mirtįligonis mato mažus baltus dvasių pavidalus – tai mirusieji atėję išvestiligonio. Senojoj Europoj mirties spalvomis laikytos balta, kaulo ir gintarogeltonumo. Mirties simboliu laikytas šernas.LAUMĖNaktinės būtybės. Tik temstant prie vandens galima pamatyti, kaiplaumės skalbia ar mėnesienoje be žiburio verpia. Laumės žemiškesnės užkitas deives. Jos patrauklios, seksualios, motiniškos, nuostabiosdarbininkės (verpėjos, audėjos, skalbėjos), apdovanojančios žmonesmaterialinėmis gėrybėmis. Tačiau jos ir kenkėjos, mirties nešėjos,galinčios mirtinai nuvarginti vyrus, užkutenti, užžnaibyti, verpėjomssuverpti žarnas, nukirpti avis, suvelti arklio karčius. Jų gerumassąlyginis, galįs virsti mirties grėsme. Tuo giminingos raganoms. Retaipasirodo po vieną, dažnai – 2, 3 ar būrys. Viena būna vyresnė, sprendžiantiką daryti. Laumės kasos ilgos, iki žemės, geltonos, krūtys tokios, kad per jaskojų nemato. Dažniausiai laumės nuogos. Jos dažnai vilioja vyrus, kviečiapašėlioti ir tiek šėlioja, kol bernas galą gauna. Laumė visada nugalėtoja.Ji balansuoja perteklių ir baudžia už ribų nepaisymą. Laumė ne visada graži. Gali būti susivėlusi, turėti ilgas rankas,aštrius nagus, didelius dantis. Jos vaikas turi didelę galvą, apžėlęs,kreivomis kojomis. Pirminis laumių pavidalas, matyt, buvo karvelis. Jos gali pasiverstiįvairiais gyviais, dažnai pasirodo kaip pusiau žmogus (moteris su ožkosgalva ar vištos kojomis; pusiau kalė, pusiau kumelė ir pan.). Laumės iš šventų vandenų atnešdavo žmonėms vaikų, globodavo laukepaliktus kūdikius, bausdavo godžias moteris. Gimus vaikui, laumė teiraujasikas gimė. Jei joms sumeluojama, kūdikį pagrobia. Pavogtus vaikus galėjogražiai auginti, mergaitėms duoti kraičius, bet kartais vaikus apleisdavo.Tokie vaikai likdavo neūžaugomis ir su labai didelėmis akimis. Kad laumėsnepagrobtų kūdikio, 12 savaičių degindavo žvakę ar žiburį visą naktį(laumės bijo šviesos). Laumės sukeisdavo kūdikius, vietoj vaiko padėdavošluotą, šiaudų ryšulį. Nukirtus tokiam “laumvaikiui” galvą, bėgdavo

kraujas. Jei kuris vaikas ilgai nevaikščiodavo, nekalbėdavo, turėdavodidelę galvą, jį laikydavo laumės pakeistu. Tokį vaiką moterys mušdavo“laumės šluota” (ji auga ant beržų), tada laumė grąžindavo pavogtą vaiką. Laumės gyveno prie vandenų ir akmenų, miškų tankumynuose, apleistuosepirtelėse, supdavosi medžiuose. Kad įgytų laumės palankumą, moterys pirtyselaumėms palikdavo muilo, vantų, pašildyto vandens; be to, liūne skandindavovisokių javų po maišiuką, sviesto, sūrio, lašinių, pieno ir t.t. Laumėsatsidėkodavo kaspinais, juostomis, pirštinėmis, audeklais. Nuo laumių piktų darbų saugojo šermukšnių šakomis išpinti vartai ir antdurų išraižytas laumės kryžius – penkiakampė žvaigždė, nupiešta nepakeliantrankos nuo daikto. Tam tikra prasme laumės – teisingumo vykdytojos. Tą, kuris dirba,apdovanoja, o tinginį baudžia. Našlaitėms, varguolėms moterims padėdavodirbti, dovanodavo drobių, išpuošdavo jų vaikus, o tinginių vaikussugrauždavo. Šviečiant mėnulio pilnačiai ar jaunačiai, laumės šokdavo ratelius. Jųšokis sukeldavo lietų ir audrą. Laumių ryšys su lietumi ypač ryškustikėjimuose, susijusiuose su Laumės ar Vaivos juosta. Laumės juostasutraukia vandenį iš ežerų, marių, balų. Tada lyja. Ji geria vandenį kaipkarvė, iš čia mįslė: “Marga karvė dangų laižo”. Vėlesniais laikais laumes ėmė painioti su raganomis ir Laima.RAGANALunarinė nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Yra mitologų,tvirtinančių, kad Ragana – ne deivė, o tik žiniuonė, sugebanti atliktimagiškus veiksmus, tarpininkė tarp dangaus ir žemės, dievų ir žmonių,aiškiaregė. Vardas siejamas su žodžiais “regėti” (numatyti, žinoti), “ragas”(gyvulio ar mėnulio). Giminiuojasi su Deive Paukšte (skraido kaip paukštisoru, kai pasitepa ypatinga žolele pažastis, ar joja ant pagalio, kelmo –mirusios augalijos simbolio) ir su Deive-Gyvate (deginamos Raganos plaukairaitosi lyg gyvatės, iš burnos išlenda žalčiukai, mirusią Raganą laižogyvatės). Ragana kontroliuoja visos gamtos gyvenimą. Ji balansuoja perteklių,prižiūri, kad viskas būtų saikinga. Jei raganos netramdytų augalijos,gyvūnijos, negyvosios gamtos, dangaus kūnų, jie visi peržengtų savo ribas,pasidarytų netvarka. Jos reguliuoja dangaus vandenį, atsiųsdamos sausrą arliūtį, naikina augaliją, skrenda pakirsti pilnėjančio mėnulio, pagauna iruždaro Aušrinę, savo šluota užtemdo saulę. Reguliuodamos žmonių perteklių,paverčia juos akmenimis, medžiais, gyvūnais. Ragana be pasigailėjimobraunasi į žmonių gyvenimą, atimdama laimę, sveikatą, sumaišydama protą,atsiųsdama ankstyvą senatvę, nesantaiką. Gali atimti ar pakeisti Laimosskirtą dalią. Ragana gali kenkti vestuvėse, “pagadinti” jaunąją, kadneturėtų vaikų, numarinti vos gimusius kūdikius, paversti jaunikius vilkaisir šunimis, vyrus gali paversti arkliais ir juos nujodyti. Savo veiksmaisRagana sukelia skausmą, primindama, kad amžinos laimės pasaulyje nėra, kadniekas neišvengs nei gėrio, nei blogio (turi būti pusiausvyra). Raganaprimena, kad žmogus, gamta, visata yra mirtingi, o mirtis reikalinga tam,kad gimtum iš naujo. Gyvybėje glūdi mirties grėsmė. Raganos karpo javųvarpas, nukerpa avių vilnas, atima karvių pieną, medžiotojams nubaidožvėris, žvejams – žuvis ir t.t. Ragana gali keisti pavidalą: pasiversti ožka, kale, kiaule, kumele,gyvate, vabalu, šarka, kurapka, kregžde, pele ir t.t. Žuvis, ežys, rupūžėar varlė – seniausi pavidalai. Pagrindinis įsikūnijimo pavidalas – rupūžė(dėl to rupūžė tebėra vienas iš pagrindinių lietuvių keiksmažodžių –keikiamės dievų vardais). Rupūžė – gyvybės, mirties ir atgimimo simbolis.Atlygindama už gerą, rupūžė atneša pinigų, maisto, o už piktą gali baustimirtimi. Pvz., jei rupūže pasibjaurėsi, pagaus žmogaus seilę ir jis mirs.Gali užnuodyti, paversti šlakuotų; užšokusi ant miegančiojo krūtinės, galiišgerti kvapą iš burnos ir žmogus miršta. Ten, kur rupūžė apsigyvena pogrindimis, žmonės miršta. Rupūžė turi ir gydomosios galios – jei ją pridėsiprie skaudulio, ištrauks. Rupūžėje įsikūnijusi ir piktoji, naikinantidvasia. Rupūžė gali įgyti sparnus ir skraidyti. Naktimis ji gali išgertivisą karvių pieną, klaidinti žmones kelyje, griauti šventyklas. Kartais josblogį galima numaldyti tik žmogaus krauju. Tikėta, kad rupūžės nemirtingos. Jei rupūžę užmuštum, išdžiovintum,pakabintum prieš saulę, jos vėlė liktų gyva, o numesta ant žemės vėl atgytų(susilietimas su žeme sugrąžina gyvybę). Didžioji rupūžė valdo ne tik rupūžes, bet ir žvėris. Žmogišku pavidaluRagana gali būti ir nepaprasto grožio, ir labai baisi, bet abiem pavidalaislabai pavojinga. Jei priklauso laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo; gimda,placenta, vos gimę kūdikiai – jos nuosavybė. Kad atsinaujintų iratsijaunintų, ji geria kūdikių kraują. Tai auka jai. Ragana pavojingiausiaRasų rytą. Dangaus deivė buvusi Ragė. Ji turėjusi kreivus dantis kaip šerno,baisias, išverstas akis, suveltus plaukus, ilgus nagus, vienoje rankojelaikiusi nuodų taurę, kitoje – platų kalaviją, prie kurio rankenos buvoprikibusios trys baidyklės – piktosios dvasios.AITVARASVardas kilęs iš žodžio “aitas” (perėjūnas, nenuorama, padauža),“aitauti” (maldyti, raminti), “varas” (dinamiška jėga, nepaprastai greitasjudėjimas). Pasirodo kaip gaidys, garnys, varnas, juodvarnis, orinisžaltys, ugninė gyvatė, ugninis ar juodas pagalys, šakas laužantis viesulas.Susijęs su Deive Paukšte ir Gyvate. Tikėta, kai aitvaras neša pinigus, būnaraudonas; kai neša auksinius pinigus, būna auksinis; kai neša sidabriniuspinigus – baltai žydras; kai neša grūdus – pilkas ir t.t. Aitvaras išsirita iš 7 metų juodo gaidžio padėto kiaušinio arbasurandamas kaip šlapias, sulipęs viščiukas po laukine kriauše. Aitvarasmaitinamas kiaušiniene – apeiginiu patiekalu, pienu, medumi, koše. Aitvarągalima įsigyti pakėlus anglies gabaliuką. Dažnai jis globoja gerus,teisingus, kitų skriaudžiamus žmones, bet jo prinešti lobiai nieko geronelemia. Aitvaras – savarankiška, pavydi, kerštinga būtybė. Kuo norsneįtikus jai, gali ištikti baisios nelaimės. Aitvaru atsikratyti beveikneįmanoma. Vienintelis būdas – nunešti ten, kur jį rado. Ypač daug neigiamų bruožų aitvarui priskyrė krikščionys. Aitvarai galivagiliauti: turtą vagia iš vienų žmonių ir neša kitiems (jei perneša vienągrūdelį, pereis visi). Iš aitvaro galima atimti jo nešama turtą: pamačiusjį lekiantį, atgalia ranka neatsigręžiant prismeigti prie žemės švarko

skverną arba durti sau peiliu, arba ištraukti drabužių sagą, praplėštikelnes ar marškinius, įsidėti į sterblę lašinių, įsmeigti į žemę šakes… Aitvarai nemirtingi. Jie gali sukelti sausrą (ugninis aitvaras ryjavandenį), už tai juos muša Perkūnas.MEDEINA (ŽVĖRŪNA, ŽVORŪNĖ)Medžiotoja, žvėrių valdytoja, laukinės gamtos deivė. Vienas iš jospavidalų – meška. Dar XIX a. į naują namą pirmiausia įleisdavo mešką. Jeiji eidavo nesipriešindama – namie nėra piktų dvasių. Tada atnešdavo juodąvištą, meškininkas nukirsdavo galvą, laikydamas ją virš vandens. Vištoskrauju pašlakstydavo trobą. Kitas deivės pavidalas – kalė. Vėliau įsivaizduota kaip moteris. PerAdventą žmonės nesilankydavo miške, nekirsdavo medžių, nes pradėjus kirstipasirodydavo žila moteris – miško deivė – ir aimanuodavo, verkdavo. PerAdventą kirstos malkos labai smarkiai dega, gali padegti trobas, o iš tuometu kirstų medžių pastatytame name lankosi blogosios dvasios. Jei iš tųmedžių padarydavo karstą, po kurio laiko rasdavo išmėtytas lentas, onumirėlį gulintį ant kapo. Kronikos mini deivę Medžiotoją – turbūt ta pati deivė, milžinė merginavyro veidu, apsirengusi meškos kailiu, su lanku ant pečių.CHTONINĖS (ŽEMĖS) DIEVYBĖSŽEMYNA, ŽEMININKASMotina Žemė, teisingumo ir žemės derlingumo deivė. Gimdanti, auginanti,žydinti, prinokstanti ir pasenstanti deivė. Saugo ir globoja jauną gyvybę.Vadinta žiedkėlia, pumpurų budintoja. Ide Žemę laikė ne tik motina, bet ir dangaus dievo žmona. Pavasarį jiesanti nėščia kaip moteris. Žemės apvaisinimas sietas su pirmuoju pavasariolietumi po griaustinio. Tada Perkūnas išmeta kirvuką, turintį vaisingumogalią. Žemės negalima įžeisti, mušti rykšte, spjauti ant jos (jei tai padarei,turi atsiprašyti). Žemė tyra ir teisinga. Nusikaltėlius baudžia prarydamaarba į save neįsileisdama. Negalėjimas sugrįžti į Žemę Motiną – baisiausiaŽemynos bausmė. Svetimšaliams drausdavo mindyti žemę, kad ši nesupyktų, neatimtųderliaus. Žemę dažnai bučiuodavo (net po 12 kartų per dieną). Žemynaiįvairiomis progomis (pradedant ir baigiant darbą, gimimo progą, persutuoktuves, laidotuves…) aukodavo alų, duoną, grūdus (nupildavo žemėn),gyvulius. Žemynos jėga glūdi plokščiuose akmenyse. Jie teikia vaisingumą. Juosuždengdavo šiaudais ir garbindavo kaip derliaus ir gyvulių saugotojus.Akmuo, kalnas – koncentruota, dar į viršų neišėjus žemės galia. Augalai yrajos kūdikiai. Žemynos – motinos vaidmuo ryškus rugiapjūtės papročiuose.Paskutinis rugių pėdas būdavo padaromas moters formos, vadintas “rugiųboba”, “Javine”, “motinėle”, “bamba”. Paskutinis pėdas iškilmingai nešamasšeimininkams ir saugomas iki kito derliaus. Ten kur būta paskutinio pėdo,žemėn įkasama duonos ir druskos auka Žemei Motinai. Su rugių dvasia susijusi vyriška dievybė Javinis (Dirvolika,Nuogalius). Tai paskutinioji nenupjautų rugių sauja, iš jos pinamasvainikas, iškilmingai nešamas namo, įteikiamas šeimininkui, pristatomaskaip svečias, kuris grįš į laukus. Vainikas pakabinamas klėtyje viršaruodų. Žemė – Mirusiųjų Motina. Iš jos kaip iš motinos išeinamas ir į jąsugrįžtama. Urvai, kapai Senojoj Europoj suprasti kaip gimdos ar pačiosMirusiųjų Motinos metaforos (perkeltinės reikšmės). Mirties SenosiosEuropos filosofijoje nėra, gyvenimas – tarsi švytuoklė, judanti nuolatos.Gyvybės energija nežūsta, keičiasi tik jos pavidalai. Spalio pabaigoje švęstos Ilgės. Jų dalis skirta mirusiųjų kultui.Stalai nukraunami maistu, gėrimu, skirtais mirusiems. Aukota Žemynai,Žemininkui. ŽEMININKAS (Žemėpatis, Pagirnis) – Žemynos brolis ar vyras, jospadėjėjas – sodybos, gyvulių globėjas. Dievą Žemininką turėjo kiekvienasnamas. Jis gyveno po girnomis, kampuose pasirodydavo žalčio pavidalu. Jamaukodavo miltus, duoną, rankšluosčius, įvairių gyvulių porą. Iškeptą arišvirtą mėsą mėtydavo po stalu, į kampus, valgydavo patys.PUŠKAITISRūpinosi žemės vaisiais, iš dalies – dievais. Gyveno po šeivamedžiu.Šis medis sietas su vaisingumu, požemio viešpatija. Puškaitis globojo savopadėjėjus kaukus. Puškaičiui du kartus per metus (pavasarį ir turbūtrudenį) keltos puotos. Klojime dengdavo stalą, atlikdami apeigas, kviesdavokaukus į vaišes, po to duris uždarydavo, užtrenkdavo. Kitą dieną žiūrėdavokiek suvalgyta maisto. Jei suvalgyta duonos, dievai pagausins javų, jeimėsos – gyvulių.KAUKAI (BARSTUKAI, BARZDUKAI, BEZDUKAI)Kaukolės didumo ir buožgalvių išvaizdos sutvėrimai. Neša skalsą,daugina javus ir šieną. Požemio dvasios. Tai nužudyti kūdikiai(krikščionybės laikais – ir nekrikštyti kūdikiai), virtę dvaselėmis. Būtatikėjimų, kad po mirties žmogus (ypač miręs ne savo mirtimi) virstapaukščiu kauku, kurio tikslas atkeršyti už nužudymą. Kaukus galėjo gimdytiir auginti šeivamedis ir Puškaitis. Vardas susijęs su žodžiais “kaukti”, “kaukolė” (mirusiojo sielosbuveinė), “kaukolai, kaukolės, kaukalys” (žemės grumstas), “kiaulė,kuilys”. Kaukai gyveno miške, po žeme. Turbūt būta ir vyriškų, ir moteriškųkaukų. Matomi mėnesienoje ar miglotą dieną, pasirodo molyje, grumstuose.Pasirodo netikėtai, atnešdami skiedrą, šieno, šipulių ir pan. Jei žmogustai paima, pasirodo pats kaukas ir verkdamas prašo jį aprengti. Delčiosnaktį iš ketvirtadienio į penktadienį šeimininkė turėjo išminti, nubrauktilinus, suverpti, išausti audeklą ir pasiūti marškinius (kaukučius). Jeitaip greitai šeimininkė nesusitvarkydavo, kaukai verkdami išeidavo. O jeipasiūdavo, kaukai nešdavo skalsą (jų atneštas šapelis vertas šieno kupetos,keli grūdeliai – aruodo). Kaukai neneša pinigų, nevagia (paima po žeme aratneša tai, kas nesurinkta laukuose). Nekenkia žmogui, yra mirtingi(vadinasi, nėra dievai). Kasnakt šeimininkai juos maitina augaliniu maistu:duona, pienu, alumi (aitvarams reikia neraugto kepto ar virto maisto).VAIŽGANTASLinų, kanapių globėjas, jam melsdavosi moterys. XVIII a. pab. Laikytasjaunamarčių ir paleistuvių dievu. Susijęs su kančia, nes gimsta linopavidalu, lino kančia trunka ištisus metus, miršta ir vėl prisikelia.Bendrąja prasme Vaižgantas – augalijos atsinaujinimo metafora, susijęs sumirusiaisiais.IŠVADOSPagrindinės Senosios Europos dievybės siekia paleolitą. 25 tūkst. pr.Kr. būta gimimo, likimo ir mirties deivių Paukštės ir Gyvatės. DeivėsMirties pavidalas buvęs pelėda. Seniausios žmogišką pavidalą įgijusiosdeivės – Laima ir Ragana. Chtoninės dievybės vėlesnės, siekia neolitolaikus, kai Europoj išplito žemdirbystė. Nė viena Senosios Europos dievybėneturi ryšio su žvaigždėmis ar dangaus šviesa, jų energija imasi iš vandens

ir žemės. Jose glūdi paukštiškos, gyvatiškos, rupūžiškos, žvėriškos iržmogiškos ypatybės. Jos kontroliuoja pačią gyvybės energiją, duoda ir atimagyvybę, lemia, numato, žino ateitį. Kiekviena vyriausioji deivė turi būrįpadėjėjų. Vyriškosios dievybės yra augmenijos arba vaisingumo jėgosmetafora. Vyriškieji dievai tėra globėjai, jie negali kurti.INDOEUROPIETIŠKOS KILMĖS DIEVAI IR DEIVĖSIde dievai susiję su dangumi, dangaus kūnais ir reiškiniais (šviesa,saule, žvaigždėmis, mėnuliu, perkūnu). Tai būdinga gyvulių augintojųkultūrai. Svarbiausi ide dievų vardai kartojasi daugelyje ide kalbų (pvz.,indų dyaus, graikų – Zeus, lotynų – Deus, germanų – Tevas). Svarbiausi dievai – Dievas, Perkūnas, Velinas. Juos atitinka prūsųPatrimpas, Perkūnas, Patulas (Pikuolis). PATRIMPAS – jaunas, linksmas, ant galvos – rugių varpos, prieš jį inde– žaltys. Karo dievas, lemiantis sėkmę ne tik kare. Valdo žemę ir josaugaliją. PERKŪNAS – vidutinio amžiaus, piktesnis, ugningos išvaizdos,susiraičiusia juoda barzda, su ugnies karūna, valdo dangų ir atmosferą.PATULAS – senas, ilga, žila barzda, numirėlio spalvos, galva apgaubta baltaskara, tarytum turbanu. Tai požemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas. Antriniai ide dievai: Mėnulis, Dievo sūneliai, Saulytė, Aušrinė,Aušrinės brolis, Dangaus kalvis (Kalvelis).DIEVASJis vyriausias ide panteone, po krikšto šiuo vardu imta vadintikrikščionių dievą, kai kurios baltų Dievo funkcijos atiteko Šv. Jonui,Jurgiui, Izidoriui. Vardo reikšmė siejasi su dangumi, dangaus šviesa. Tautosakoje Dievaspanašus į karalių, jo drabužiai, žirgas, karieta, pilis spindi auksu irsidabru. Vadintas Praamžiumi (esantis pirmas, neturinis pradžios),Prakarimu (pradžios darėjas, sutverėjas; medaus ėmimas iš avilio), Ūkopirmu(pats pirmas), Gyveleidžiu (“gyvybė” + “leisti”), Vaisgamčiu (“vaisius” +“gimdyti”), Sutvaru, Labdaru (“labas” + “daryti”), Dievų dievaičiu,Didžiuoju dievaičiu… Mitai sako, kad Dievas turėjęs žmoną pragimdytoją Didžiąją Motiną –deivę LADĄ, pagimdžiusią pirmuosius dvynius – dukterį Lelą ir sūnų Lelį.Perkūnas, Patrimpas, Patulas taip pat jo sūnūs. Krikščionybės laikaisPerkūnas supainiotas su Dievu, be pagrindo laikytas aukščiausiu dievu. Dievas – dangaus šviesos, dienos ir sutarčių globėjas, taikos irdraugystės dvasia. Jaunas, gražus. Augalijos, augimo skatintojas, susijęssu metų laikais, saule (skirtingais metų laikais būdavęs kitokio pavidalo).Krikščionybės laikais skirtingi Dievo pavidalai pakeisti šventaisiais:pavasario Dievo funkcijas perėmė Šv. Jurgis, vasaros Dievo – Šv. Jonas,rudens – Šv. Izidorius (apie žiemos Dievą duomenų neišliko). Svarbiausia Senosios Europos deivė Laima, atėjus ide, neprarado savovaidmens. Kai kuriomis funkcijomis Laima ir Dievas susiliejo (kartusprendžia žmogaus gyvenimo ir dienos ilgumą), sudarė aukščiausią dievųporą. Iš Laimos Dievas perėmė lėmimo funkcijas. Dievo gyvuliai – elnias, žirgas, jautis, maži paukšteliai. Ypač svarbusžirgas, jis traukia Dievo ratus per dangų, traukia dienos šviesą ir metųlaikus (pats žirgas yra laikas). Sakmės sako, kad Dievas sukūrė visuspaukščius, išskyrus žvirblį, apuoką, pelėdą (Velnio kūriniai). Dievo augalai – lapuočiai, rugiai. Ypač svarbus beržas – atsinaujinimojėgos įasmeninimas. Beržas labai reikšmingas Sekminių papročiuose. Ide Dievas ginkluotas, jo ginklai – durklas, kardas. Dievas sukūrė Visatą. Jam turi paklusti visas pasaulis, net dievai. Jonuosprendžiai surašyti akmenyje ir yra nepakeičiami. Yra mitų, teigiančių,kad Visatą sutvėrė paukščiai iš chaoso ar išperėjo iš kiaušinio, o patiesDievo pirminis pavidalas buvęs karvelis. Vienas mitas sako, kas Dievu buvęnuobodu ir jis sukūrė angelą bei žemės sklypelį. Angelas norėjo nuo tosklypo nustumti Dievą, po to meluodamas teisinosi. Dievas supykęs ir angeląpavertęs Velniu (tad velnias – pirmasis Dievo kūrinys). Žmonės atsiradę išDievo prakaito lašų ar jam nusispjovus. Anot pasakų, Dievas skyręs gyvombūtybėm gyvenimo ilgumą, bet žmogui 30 metų buvę per maža. Dievas jampridėjo gyvūnų metus: iki 30 m. žmogus jaunas, gražus, sveikas, po to – 20arklio metų, 20 šuns metų (kitoje versijoje – 10 avies, 5 kalakuto, 20arklio ir 20 beždžionės metų).DIEVO SŪNELIAIDvyniai, Dievo pagalbininkai, jo funkcijų vykdytojai žemėje. Ypačpadeda laukų darbuose. Jų arklas, akėčios auksiniai, sidabriniai. Dievosūneliai plaukioja vario valtimi su deimantinėmis burėmis, žvejojaauksiniais tinklais. Dažniau dvyniai pasirodo kaip Dievo žirgai. Jietraukia saulės vežimą per dangaus kalną, niekad nepavargsta, nesiilsi.Dvyniai nuolat budi prie Saulės dvaro vartų, nes Saulės dukra – dangausnuotaka pažadėta jiems. Deja, Mėnulis pavilioja Saulytę, pasiima į savovaltį, kur ji taiso bures. Dvyniai iriasi gelbėti Saulytės. Randa ją mariųpakrantėje skalbiančią, bet jau per vėlu – Saulytė brenda gilyn, iš bangųmatyti tik jos karūna.SAULĖS DUKRASaulytė – saulės dukra, dangaus nuotaka. Galėjo būti ir Dievo dukra.Saulė iš pradžių, matyt, buvo vyriška dievybė, tik vėliau baltai ją pavertėmoteriška. Saulytė dirba įvairius moteriškus darbus: audžia, skalbia,džiovina skaras (debesis). Kaip nuotaka, ji “teka” aukso, variospinduliais. Įsivaizduota, kad saulė skysta kaip medus, – todėl “teka” (kaisaulė leidžiasi, iš ąsočio išsilieja saulės šviesa ir paskęsta mariose).Kaip nuotaka, Saulytė nešioja karūną arba vainikėlį. Nors ji Dievo sūneliųsužadėtinė, pavasarį išteka už Mėnulio, o per Jonines – už Dievo (Jono).Tada ji graužiasi, išsipuošusi auksu, sidabru, variu. Mitai mini buvus kelias Saulės dukras, dažniausiai 5: Indra-Indraja,Aušrinė, Vakarinė, Vaivora, Žiezdrė, Salyja (Sielyja, Sėlyja) – galbūt jasatitiktų Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas. Saulės dukrosturi brolį Pazarinį, o Indraja – vyrą Salį (Sielį). Saulę baltai labai gerbė. Ji – gyvybės tiekėja ir palaikytoja. Gyvuliusskersdavo prieš patekant Saulei, nes kitaip jie ilgai nesibaigtų.Leidžiantis Saulei žadindavo ligonius ir miegančiuosius, kad Saulėnenusineštų jų gyvybės (jei nemirė iki Saulės nusileidimo, sulaukssaulėtekio). Saulei šviečiant retai pasirodo blogosios dvasios. Sauleitekant atliekami svarbiausi ar nekasdieniški darbai: bernelis joja pasmergelę, jaunikis vyksta pas nuotaką per vestuves, nuotaka iš savo namųvyksta į vyro namus… Kas Saulė nesupyktų, drausta į ją rodyti pirštu (tikgalva), kaišioti liežuvį. Saulė laikyta Mėnulio žmona (kartais – seserimi), o visas žvaigždes –

jų vaikais. Viena sakmė sako, kas Saulė ir Mėnulis susilaukė dukters Žemės.Norėjo skirtis, bet negalėjo pasidalinti dukters. Dievas nusprendė, kaddieną Žemę prižiūrės Saulė, vakare – Mėnulis.AUŠRINĖAušrinę ir Vakarinę laikė atskiromis žvaigždėmis. Abi patarnavo Sauleiir Mėnuliui. Aušrinė kūrė ugnį, nešė vandenį, virė sriubą, Vakarinė klojoSaulei patalą. Aušrinę dar vadino Rytmetėle, Vakarinę – Žvėrine (jaišviečiant, žvėrys eina į medžioklę). Abiem melsdavosi, giedodavo giesmes.Tikėdavo, kad 3 kartus sukalbėjus maldelę, nesudegs, nepaskęs, nemirsstaigia mirtimi. Pagal rytinę ir vakarinę žvaigždę ūkininkai pradėdavo irbaigdavo darbus. Aušrinė – antroji Saulė, meilės deivė, nusileidžiančios ir viršhorizonto pakylančios saulės spindulių deivė. Ji pirmoji apšviečia dangų,išsklaido tamsą. Pirmą kartą besibučiuojančius sužadėtinius turėjo matytiAušrinė. Krikščionybės laikais ji susiliejo su Šv. Marija. Galbūt senovėje šventas Aušrinės gyvulys buvo karvė (“Balta karvėsubliovė – visos tvoros suskėlė” – diena, aušra). Prieš 4-5 tūkst. metųAušrinei aukotos karvės. Pati Aušrinė pasakose pasirodo kaip marių kumelė. Aušrinė ir Saulė varžosi, kuri gražesnė (Saulė pripažįsta, kad Aušrinėgražesnė, tyresnė). Abi myli Mėnulis. Mėnulis, užsižiūrėjęs į Aušrinę,nepasirodo dvi paras. Aušrinė ir Mėnulis rengiasi vestuvėms, bet Perkūnasatjoja raitas, perkerta ąžuolą, apšlaksto jo krauju nuotakos drabužius irvestuvės neįvyksta. Vėlesni mitai sako, kad Mėnulis, norėjo vesti savoseserį Aušrinę, už tai Perkūnas ar Saulė jį perkirsdino pusiau. Mitai miniir Aušrinės brolį ar tarną, pasirodantį eržilo buliaus pavidalu ir saugantįmarių paslaptis, globojantį seserų karves.MĖNULISVardas kilęs iš žodžio “mainytis”. Kaip keitėsi požiūris į mėnulį,atspindi mįslės. Archainėse mįslėse jis lyginamas su maisto gaminiais(blynas, paplotėlis, duona, sūris), bet dar anksčiau lygintas su gyvūnais(elniu, arkliu, kumeliuku, jaučiu). Matyt, iš pradžių suvoktas kaipmoteriška dievybė. Vėliau įsivaizduotas kaip jaunikaitis, vilkįs kariodrabužiais, su žvaigždžių apsiaustu. Veda Saulytę, bet jai neištikimas,įsimyli Aušrinę, už tai Perkūnas jį perkerta pusiau. Kiti mitai sako, kadMėnulis vedė neturtingą mergaitė ar Perkūno žmoną laumę (todėl Perkūnas jįbaudžia, o laumės vis vaikšto mėnesienoje). Laikytas Saulės vyru ir broliu.Saulė duoda žemei gyvybės užuomazgas, o Mėnulis ją apvaisina. Mėnulis – Nakties šviesos dievas, karių globėjas, augalijos augimoskatintojas (nuo mėnulio fazių priklauso, ką ir kada sodinti). Sveikatos,grožio, laimės, turto teikėjas (perėmė Dalios funkcijas). Vėlesnėjemitologijoje laikytas mirusiųjų globėju, o žvaigždės – vėlėmis. Ypač gerbtas jaunas mėnulis (neša šviesą, sveikata, laimę). Per jaunatįgimęs žmogus visą gyvenimą bus jaunatviškos išvaizdos, per pilnatį gimęs –turtingas. Daugelį švenčių senovėje pradėdavo švęsti jaunaties ar pilnatiesšeštadienį. Pilnam mėnuliui mažėjant (per delčią), sakyta, kad jis sensta, dyla.Sudilęs mėnulis nesirodo 3 paras. Manyta, kad mėnulis šviečia mirusiems.Arba jį pagrobia velnias su ragana, kad nematytų, kaip jis gyvulius vogs.DANGAUS KALVISDievaitis Kalvelis, Kalvis Kalvaitis vandenų pakraštyje arba dangujekala Saulę ir ją kabina danguje. Dar jis kala Saulei žiedą, karūną, kad ponakties ar žiemos ji vėl galėtų pasirodyti. Garbintas didžiulis kirvis arkūjis, kuriuo Saulė išlaisvinama iš žiemos jėgų vergijos. Saulės užtemimometu buvo tikima, kad saulę praryja slibinas ar vilkolakis (gali uždarytibokšte). Kalvelis kariauja su pabaisa, išlaisvina saulę, pakabina jądanguje. Taip pat Kalvelis kala karūną Aušrinei, sidabro diržą ir aukso pentinusDievo sūneliams. Kalvelis galėjo būti Perkūno pagalbininkas, susijęs suvandeniu, ugnimi. Jo pavidalas galėjo būti sakalas.PERKŪNASTeisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas. Valdė dangų,atmosferą, rūpinosi žemės augalijos vaisingumu, globojo žmogų, jo dorovę,moralę. Griaustinio ir dangaus valdovu imtas laikyti krikščionybės laikais. Drausta tarti Perkūno vardą, ypač vaikams. Jį ištarti gali tik vyresnižmonės, bet pagarbiai, mažybine forma – Perkūnėlis. Perkūną vadino kitaisvardais: Dievaitis, Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Burzgulis,Tarškutis, Trenktinis, Drynėlis, Šarkutis, Akmeninis kalvis, Dūdutis,Poškutis, Dūdų senis… Perkūno jėgą atspindi griaustinis. Perkūno gyvuliai – bulius, ožys,paukščiai – perkūno oželis, retai – erelis, medis – ąžuolas, kartais –šermukšnis. Dažniausiai Perkūnas įsivaizduotas kaip stiprus, jaunas vyrassu vario barzda, su kirviu rankoje. Kartais vaizduotas ir kaip žilas senis,rankose laikantis eržilą, ožį ir kirvį ar lazdelę, kartais vaizduotasbaisaus veido, su ragais, šiurkščiais plaukais. Per akmeninį kalną (dangų)Perkūnas lekia ugnine dvirate ožiu ar žirgais (kartais sparnuotais)pakinkyta karieta. Jo ratai skelia kibirkštis. Perkūno jėga persiduoda per kirvį ir žaibo nutrenktus daiktus, kuriegydo ligas, saugo nuo piktų dvasių, padeda vaisingumui, gimdymo metu,garantuoja ir saugo derlių. Kirvis – pagrindinis Perkūno ginklas priešblogį, ligas, nevaišingumą, mirtį. Kitas jo ginklas – lankas ir strėlė.Vėlesniais laikais tikėta, kad Perkūnas šaudo kulkomis iš šautuvo (kulkomislaikyti meteoritai). Žmonės nešiodavosi Perkūno kulkas ir kirvukus, norėdami apsisaugoti nuovelnio, ligų, užtikrinti žmonių ir gyvulių vaisingumą. Kirvukus dėdavo antslenksčio, per kurį turėdavo pereiti jaunavedžiai, jais trindavo karviųtešmenis, dėdavo į kūdikių lopšius. Laukuose įleisdavo kirvį ašmenimis įviršų, kad apsaugotų pasėlius nuo krušos. Kirvukus suskaldydavo, sumaldavoir sumaišę su vandeniu duodavo atsigerti gimdyvei, kad lengviau būtųgimdyti. Tikėta, kad vanduo perpiltas per skylę kotui įstatyti, turėjęsgydomąją galią. Perkūno kirvukais laikyti akmens amžiaus kirviai argintariniai kirvio formos papuošalai. Perkūno vardas susijęs su ide žodžiais, reiškiančiais ąžuolo, ąžuolijosar kalno viršūnės pavadinimus, griausmą, debesis. Ąžuolas – Perkūnobuveinė, todėl ąžuolynuose statytos šventyklos. Perkūnui skirta diena –ketvirtadienis (kitur – penktadienis). Kai kur ketvirtadienis laikytas

velnio diena. Mitai pasakoja apie nesėkmingas Perkūno vedybas su Laume (arVaiva), kurią pagrobęs velnias. Vestuvės turėjusios įvykti ketvirtadienį,todėl ir dabar ši diena laikoma netinkama vedyboms (ketvirtadienį vedusiejinesutaria, nes tarp jų velnias gyvena). Liepos 20 d. – Perkūno šventė (krikščionybės laikais sutapatinta su Šv.Elijo diena). Tą dieną aukoti ožiai, jaučiai. Perkūnas nepakenčia melagių, vagių, pagyrūnų, savimylų. Į juos svaidožaibus, kirvį, grasina griaustiniu (griaustinis – Perkūno kalba, kuria jisvaidiloms praneša savo valią). Didysis Perkūno priešas – Velnias (Velinas).Kova tarp jų amžina, kartais baisi, kartais juokinga. Velnias slapstosi nuoPerkūno medžių drevėse, iš kur išlenda kaip katinas ar ožiukas. Velniasglaudžiasi prie žmonių, nes nekaltų žmonių Perkūnas nemuša. Ypač Perkūnasįširsta, kai velnias rodo liežuvį ar pasturgalį. Perkūnas velnio vaikosi 7metus, o kai nutrenkia, šis nesirodo 7 metus (pavirsta dirvos gabalu).Perkūnas negali nutrenkti velnio, pasislėpusio po velėna – čia jis neturigalios. Krikščionybės laikais Perkūno kovą su velniu pakeitė Šv. Jurgiokova su Slibinu ir Mykolo Archangelo kova su velniu. Senovėje manyta, kad kažkokia antgamtinė būtybė (slibinas, aitvaras,gyvatė ir t.t.) pagrobia vandenį, prasideda sausra. Perkūnas kovoja sutomis būtybėmis ir išlaisvina vandenį. Mušdamas piktas dvas…ias Perkūnaskartais pataiko į žmogų. Perkūno nutrenktas žmogus laikytas išrinktuoju,priimtu į dievų draugiją. Kriviai trokšdavo taip mirti. Žmogaus ar gyvūnonutrenkimas laikytas auka Perkūnui. Griaustinio metu žmonės melsdavosi,aukojo aukas. Dar XX a. Pradžioje lietuviai, artinantis audrai, degindavožidinyje duoną, palėpes kaišė ąžuolų šakomis, į pamatus dėjo akmeniniusPerkūno kirvukus, degindavo žvakes, skambindavo varpeliais, bėgdami aplinknamą, kad velniai išbėgiotų ir Perkūnas netrenktų į namą. Mitai mini buvus 7 ar 9 Pekūnus (devinta – moteris Perkūnė). Pasakosmini Perkūną turėjus žmoną ir 9 sūnus, nors yra mitų, teigiančių, kadPerkūnas neturi šeimos, nevedęs, nes dėl rūstumo nerado žmonos.VELINAS (VELAS, VELNIAS)Vardas susijęs su mirusiaisiais, vėlėmis, regėjimu, numatymu. Lietuviaituri ~200 vardų šiai būtybei pavadinti. Tai dievas kūrėjas, kartu su Dievu kūręs pasaulį, tik jo kūriniainetobuli. Jis saugo kosminę tvarką, sudaro sutartis, yra nakties, vandenųir akmenų valdovas, susijęs su vaisingumu, galvijais, turtu, su naktimi irjuoda spalva. Karingas, kerštingas, piktas, žiaurus mirties ir požemiokaralystės dievas. Baudžia mirtimi, ypač korimu. Velino įrankiai – ietis,virvės kilpa. Augalai – alksnis, spygliuočiai. Vienaakis, bet visa regintis ir numatantis, galintis pasiversti betkuo. Akį, matyt, prarado atsigėręs stebuklingo vandens iš šaltinio,tekančio iš po kosminio medžio šaknų. Velnias gyvena miškuose, pelkėse,raistuose, pakelėse. Nešioja akmenis ir stato tiltus. Gali būti tokssunkus, kad atsistojęs ant akmens įspaudžia pėdas. Velinas nuolat vilioja žmones į mirtį: nepaprasto paukščio ar ožiukopavidalu įklampina pelkėse; pasivertęs vilku sudrasko; kaip baisi juodažviegianti kiaulė mirtinai išgąsdina; pasivertęs juodu šunimi kapinėseįkanda ir žaizda negija; jaujose ar pirtyse moterims nulupa odą; kaipžaltys užšokęs uogautojai ant kaklo pasmaugia ir t.t. Tautosakoje velnias dažniausiai apibūdinamas kaip senas ar jaunasponaitis, vokietukas. Dėl bažnytinių paveikslų įtakos dažniausiaiįsivaizduojamas juodas, nors pasakose, sakmėse vilki raudonai, žaliai. XIX-XX a. įsigali velnio su ragais, uodega, kanopomis vaizdinys. Velniasdažniausiai įgyja arklio, šuns, katino pavidalą. Krikščionybės laikais manyta, kad velniai – tai puolę angelai, Dievokūriniai. Yra tikėjimų, kad velniai atsirado iš savižudžių, turi irsusilaukia palikuonių. Matyt, senuosiuose tikėjimuose būta tik vieno Velino, velnius pulkusvaizduoti paskatino krikščionybė, kurį piktųjų dvasių skaičių įsivaizdavolabai didelį. Krikščionys velnią “apgyvendino” pragare. Sakmėse velniasdažniausiai pasirodo naktį ar vakare, o dingsta pragydus gaidžiui. Mitai mini buvus deivę VELIONĄ (Velnę, Dievutę, Vilutę) – mirusiųjųvaldovę, vėlių globėją. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu irjo lobiais. Velnė uždaro vandenis, prasideda sausra, deivė Perkūnė medžiojaVelioną. Iš pradžių Veliona, matyt, rūpinosi žmonių sumedžiotais žvėrimis,jų vėlėmis. Manoma, kad Veliona galėtų būti senesnė dievybė už Veliną.IŠVADOSPatriarchalinėje sistemoje vyravo vyrai, tad ir ide dievų panteonedominavo vyriškieji dievai, jei karaliai ir kariai, jojantys žirgais arvažiuojantys vežimais, o moteriškos dievybės tik dukterys, nuotakos, bet nevaldovės. Ide pasaulėjautai būdinga dviejų polių sistema: šviesa-tamsa; balta-juoda; vyras-moteris. Du valdantieji dievai (Dievas ir Velinas) atstovaujadviem poliams: gyvenimo ir mirties, dienos šviesos ir nakties tamsos. Perkūnas ir Dangaus kalvis yra kariai, dominuota į jų fizinę jėgą.Perkūnas kariauja su mirtimi, su slibinu, su velinu. Įdomu tai, kadamžinoji kova tarp gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio vyksta ne tarpdangaus šviesos valdovo Dievo ir mirties bei tamsos dievo Velino, bet tarpgriaustinio dievo Perkūno ir Velino. Perkūnas labai ryškus dievas, vaisinažemę, be jo niekas neprasidėtų, neželtų ir žemė liktų neišvalyta nuo piktųjėgų. Tik dievai vyrai kuria, moterys nieko nepradeda, ji pasyvi. Pagrindiniai 3 ide kilmės dievai lygiateisiai, kiekvienas turi savopasireiškimo sferas: Dievas – šviesos, Velinas – tamsos, Perkūnas – gėrioir ugnies; kiekvienas iš jų turi savo gyvulius ir medžius. Savo padėjėjus,sąjungininkus turi tik Dievas. Visi jo padėjėjai priklauso dangaus šviesossferai (Mėnulis – nakties dangaus šviesa, Dangaus kalvis – saulės kalėjas,Dievo sūneliai – Saulytės sužadėtiniai). Matyt, Dievo padėjėjas buvo irvyriškos giminės dievas Saulė.KITI BALTŲ DIEVAIKAUPOLĖ (KUPALA) – vėlyvojo akmens amžiaus deivė, augimo jėgos irvegetacijos suklestėjimo deivė, kuri kasmet miršta ir prisikelia draugia sugamta. Kaupolei padeda jos dukra deivė Rasa (Rasytė). Rasytė gaivinorasomis nuvargintą suklestėjimo augaliją. MILDA – meilės ir laisvės deivė, jai skirtas balandžio mėnuo. Mildaapskrieja pasaulį oro vežimu, kurį traukia balti balandžiai. Jos žyniai(arba sūnus sparnuotas nykštukas) turėję vaistų, sužadinančių irnumalšinančių meilę.

KRŪMINĖ – žemdirbystės išradėja. NIJOLĖ – požemio valdovė, deivės Krūminės duktė, dievo Pikuolio žmona. JUNDA – karo deivė. KELIUKLIS – keliaujančių dievas. RAGUTIS (RAGIS) – aludarių, alaus ir midaus globėjas. PERGUBRĖ – pavasario ir žiedų deivė. PILNYTIS – turto dievas.

|Naudota literatūra: ||1. J.Čepienė. Lietuvių etninės kultūros||istorija. – K., 1995. ||2. P.Dundulienė. Senovės lietuvių ||mitologija ir religija. – V., 1990. ||3. M.Gimbutienė. Baltų mitologija // ||Mokslas ir gyvenimas. 1986. ||4. N. Vėlius. Chtoniškasis lietuvių ||mitologijos pasaulis. – V., 1987. ||5. Senovės baltų simboliai – V., 1992. |

———————–[pic]

[pic]