Ar lygios vyrų ir moterų teisės?
Visų pirma norėčiau pakalbėti, kas yra individas ir kąs yra laikoma visuomene. Ar galėtų ji egzistuoti be žmonių ir ar mes išgyventume kaip pavieniai asmenys šiame pasulyje. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Individo ir visuomenes santykis tai lyg uždaras ratas, kuris vis eina savo kryptimi, bet sugrįžta į atramos tašką, iš kurio pradėjome eiti. Mūsų gyvenimas sudėtingas jau nuo tada, kada įsiliejame į didesnį žmonių ratą, kuris prasideda nuo lopšelio, darželio, mokyklos.Visa tai išugdo individą. Kadangi gyvenime viskas remiasi į poreikių sistemą, žmogus pats turi susikurti gyvenimo galimybes, todėj jis yra priverstas bendradarbiauti su kitais ir taip įsilieti į visuomenę. Dvasiniai ryšiai bei tarpusavio santykiai padeda individui nesusvetimėti, suteikia pasitikėjimo, išugdo pagalbos žmonėms tradiciją, todėl buvimas bet kokioje didesnėje žmonių bendrijoje yra be galo naudingas ir reikšmingas asmenybės augimui. Taigi individas ir visuomenė yra neatskiriami vienas nuo kito, tačiau iškyla klausimas ar vienoje bendruomenėje visi gali būti lygus ir jaustis pilnateisiais jos nariais? Šiuo metu viena aktualiausių temų ne pavienio individo lygybė visuomenėje, o lyčių klausimas. Ar lygios vyrų ir moterų teisės? Valstybės lygmenyje tai yra nuostata, kad moterys ir vyrai turi gerbti vieni kitų vaidmenį visuomenės gyvenime. Teoriškai mūsų šalyje lyčių lygiateisiškumas yra įtvirtintas remiantis konstitucija bei pavieniais įstatymais, tačiau kaip yra praktiškai? Pažvelgus į statistiką galima išvysti liūdnokus faktus: moterų teisės yra pažeidžiamos – ypač darbo rinkoje. Priimant į darbą pirmenybė teikiama vyrams, jiems mokamas ir aukštesnis atlyginimas. Dėl augančios bedarbystės moterys įsidarbindamos sutinka dirbti jų teises pažeidžiančiomis sąlygomis (t.y. iš anksto parašomas prašymas nutraukti darbo sutartį, ir pasižadėjimas negimdyti arba neimti nedarbingumo lapelio susirgus vaikui, varginantis 12 val. pamaininis darbas ir t.t. ). Moterų teisės yra nepakankamai atstovaujamos ir valdymo struktūrose. Seimo rinkimai rodo, kad jų politinis aktyvumas neauga Taigi, regis, kad Lietuvoje egzistuoja tiek tiesioginė, tiek netiesioginė moterų diskriminacija. Kaip bebūtų svarbiausia yra tai, jog dauguma moterų pačios nėra pakankamai ryžtingos ir aktyvios. Reikėtų pasvarstyti kodėl.
Vienas iš svarbiausių aspektų, kuris atitraukia moteris nuo aktyvaus dalyvavimo visuomenės gyvenime, yra šeima ir buitis. Namų ruošos darbų ir rūpinimosi silpnesniais šeimos nariais pasidalinimas yra labai nelygus. Moterys šiandien vis dar yra pagrindinės globotojos, šeimos židinio sergėtojos.Kalbant apie lygias teises reikėtų atsigręžti į praeitį. Moterų gyvenusių sovietinėje Lietuvoje, patirtis gerokai skiriasi nuo Vakariečių. Socialistiniame pasaulyje jos gaudavo tokius pat atlyginimus kaip vyrai, tačiau ir dirbo lygiai su vyrais: statybininkėmis, traktorininkėmis, administratorėmis. Oficialusis moters idealas buvo moteris visuomeninkė. O iš tikro jos uždarbis sudarė pusę šeimos pajamų ir dar turėjo labai prastomis sąlygomis auginti vaikus bei rūpintis sunkiu namų ūkiu. Turėdama lygias teises, moteris iš teisių tempė daug didesnę darbų ir rūpesčių naštą nei vyrai. Jos buvo diskriminuojamos, bet ne atimant teises, o užkraunant jas kaip prievolę, be jokios pasirinkimo laisvės, be atodairos į jų prigimtį, norus ir jėgas. Skaitant to meto spaudą, ypač tą kuri yra skirta moterims, atrodo, jog rašoma ne apie moteris, o apie vyrus. Tuo metu nebuvo aptarinėjamos temos, kurios šiuo metu yra pačios populiariausios. Niekas nekalbėjo apie “seksualinį priekabiavimą”, “nelygias teises”. Bet argi to nebuvo? Aišku, jog viskas buvo, tiesiog tuo metu moterų teisės buvo labai apribotos ir lyčių nelygiavertiškumas buvo dar didesnis nei dabar. Šiuo metu daugėja organizacijų, kurios skatina moteris veikti bei nori pakeisti vyraujančius stereotipus. Taip pat vis labiau populiarėja moters – feministės tipas. Modernėjančios šeimos modelis veržiasi į mūsų visuomenę. Mažoje, judrioje ir savarankiškoje tėvo, motinos ir vaikų šeimoje abu sutuoktiniai turi išmokti pavaduoti vienas kitą`, nes jokie giminės neateina į pagalbą. Atrodo ateities perspektyva šviesi. Taigi galima prieit prie išvadų,jog vis dėlto skirtumas tarp lyčių egzistavo, egzistuoja ir turbūt dar ilgai egzistuos. Tiesiog vyrai ir moterys yra labai skirtingi. Tik kyla klausimas, ar tas skirtumas iš tiesų yra labai blogai, ar tiesiog tai yra natūrali situacija. Argi buvo labai gerai socialistinėje sistemoje, kaip moterys ir vyrai dirbo tokius pat darbus? Turbūt kartais tiesiog reikėtų leisti prigimčiai imti viršų…