Individas ir visuomenė

1614 0

INDIVIDAS IR VISUOMENĖ

Pirmiausia, gal reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas apskritai yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Laisvė – neprisirišimas prie nuuodėmės, vergavimo asmeniui, daiktui. Mes gyvename demokratinėje šalyje, kur žmogaus gyvenimas nėra apribotas jokiais griežtais draudimais, bet individo asmeninė laisvė negali būti suprantama tiesmukiškai, kaip gyvenimas nesilaikant jokių dorovės normų ir atsakomybės.

Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, gyvenimą reikia suprasti kaip pareigą: kaip žmogaus pareiga žmogui, jo pareigą visuomenei, kaip pareigą tautai, tačiau tai nėra tiesioginis reiškinys. Jis jaučiamas kasdieniniame mūsų gyvenime, nors nėra teisiškai apibrėžtas.

Nuo pat gimimo visi esame kažkam įsipareigoję: vaikas jaučia pareigą klausyti savo tėvo ir motinos, vyras irr žmona – neišduoti ir mylėti vienas kitą iki mirties, seni geri draugužiai – nepalikti draugo bėdoje.Tai gyvenimiškos, kaip minėjau, neapibrėžtos pareigos. Tačiau egzistuoja ir šiek tiek kitokia atsakomybės rūšis, kur kiekvienas pilietis, kiekvienas individas privalo jos laikytis ir nepažeisti įstatymo.

Žmonių gy

yvenimą valdančios normos skiriasi savo pobūdžiu, tačiau jų esmė ir paskirtis visur ir visada yra ta pati. Norma – yra bendra tam tikro elgesio taisyklė, kuri daugiau ar mažiau visuotinai pripažįstama ir turinti atsakomybės dalią. Kitaip tariant, norma visada yra liepinys arba reikalavimas, kad žmogus ja vadovautųsi savo santykiuose su kitais ir elgtųsi normos nurodomu būdu net tada, kai dėl asmeninės naudos ar kitokių priežasčių jis mielai to nedarytų. Visuomeninės, politinės, teisinės, religinės ir kt. institucijos įvairiais būdais stengiasi garantuoti, kad būtų laikomasi vieną ar kitą gyvenimo sirtį tvarkančių normų.

Galbūt pagrindinė žmogaus pareiga yra įstatymo laikymasis. Įstatymas, kaip žmonių santykius reguliuojanti norma, yra bet kokios savivalės priešybė. Tiesioginė jo paskirtis yra – užkirsti kelią savivalei, šitaip įgyvendinant pačiame jo apibrėžime slypintį teisingumo reeikalavimą. Apskritai, įstatymas turi būti suprantamas ne kaip „iš aukščiau“ ateinantis valdžios nurodymas, kokių tikslų žmogus privalo siekti ir ką jis konkrečiai turi daryti, bet priešingai – kaip draudimas arba nurodymas, ko jis neturi teisės daryti, kad neįsibrautų į kito asmens privataus gyvenimo ir jo interesų sferą.

Deja, mūsų visuomenė nėra linkusi taip palankiai žiūrėti į ivairiausius gyvenimą reguliuojančius veiksnius. Iš to kyla pasipriešinimo, savotiško maišto formos: įstatymų ir draudimų nepaisymas, ivairūs nusikaltimai. Dažnai asmuo, nusižengęs tam tikrai normai, nenori prisiimti atsakomybės. Geriausias pasiteisinimas –

kito apkaltinimas. Tad tam tikrais atvejais valdžia turi teisę kištis i privatų žmogaus gyvenimą. Teisėta ir leistina prievarta yra tik tiek , kiek jos reikia palaikyti, teisingo elgesio normoms, t.y. garantuoti, kad žmonės paklustų įstatymams ir suvoktų savo atsakomybę.

Taigi, individo prigimtinės teisės ir laisvės neturi užgožti kitų. Pareigos riboja mūsų galimybes bet kur ir bet kada daryti ką panorėjus, nes verčia mus atsižvelgti į kitų laisves ir teises. Žmogus nėra tobulas, bet sugebantis savarankiškai kelti sau tikslus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Atsakomybę, kuri yra neatskiriamas laisvės palydovas.

PINIGŲ SVARBA MŪSŲ GYVENIME

Daugelio mūsų santykis su pinigais ne statiškas, o veikiau dinamiškas – pinigus mėgstame, jų trokštame, nekenčiame, bijome, vertiname, mėgaujamės. Vargu ar esame jiems abejingi – juos ignoruoti sunku. Požiūris į pinigus mūsų gyvenime yra ganėtinai svarbus. Jis persmelkia mūsų elgesį, koreguoja siekius, požiūrį į save ir savęs vertinimą, daro įtaką santykiams su artimaisiais ir draugais.

Reikia pinigų, reikia pinigų.

Taip, finansinė mūsų šalies padėtis nėra „blizganti”. Verstis, dirbti ir uždirbti nėra labai lengva, tačiau ar neįmanoma? Daugelį žmonių nuo finansinės gerovės tolina ne ekonominė padėtis, o veikiau įsišakniję įsitikinimai apie save ir pinigus. Manoma, kad verslui pradėti būtinas nemažas pradinis kapitalas. (O kaip tie, kurie pradeda nuo „apskrito nulio”?) Manoma, kad „dabar ne laikas” – esu per jaunas, pe

er senas, per mažai patyręs. Investicijos ir finansai apskritai toks sudėtingas dalykas. Tokia mąstysena neskatina imtis produktyvios veiklos ir siekti to, apie ką svajojama.

Tokie įsitikinimai klaidina dar ir todėl, kad priežasties ieškoma išorėje (ekonomika, objektyvi finansinė padėtis ar pan.), nors praturtėjimo paslaptys glūdi mūsų viduje. Turtingumas yra ne tai, ką žmogus turi seife, banko sąskaitoje ar kojinėje po sofa. Tai – vidinė būsena. O nuostata, leidžianti plačiau pažvelgti ir teigiamai vertinti esamą situaciją, turėtų būti tokia: ką aš galiu padaryti? T. y. turėtume savęs klausti, kas yra įmanoma? Kokių turime galimybių?

Bėda ta, kad dažniau mąstoma deficitiškai – apie tai, ko neturima, o ne ko reikėtų imtis. Deficitinis mąstymas neskatina veikti, bet skatina viskuo piktintis – kaimynu, kuris „geriau gyvena”, darbdaviu, kuris „verčiau žmoniškai mokėtų, kitaip ko man dirbti?”, ir pagaliau Vyriausybe, Seimu ar Dievu, kurie „dėl viso šito kalčiausi”. Taip mąstytis lietuvaitis, žinoma, turi užtektinai priežasčių: skurdi vaikystė, nuolatinių nepriteklių nulemta depresinė mąstysena, pastaruosius dešimtmečius šalies nelepinusi ekonominė padėtis. Visai tai trukdo puoselėti teigiamus įsitikinimus ir viltis praturtėti. Tačiau išmoktas bejėgiškumas – prastas pagalbininkas tiems, kurie tikisi prakusti ir nori žvelgti į ateitį optimistiškai.

„Aš galiu”

Tai pirmas ir didžiulis skirtumas tarp finansiškai sėkmingai ir pasyviai deficitiškai mąstančių žmonių. Tie, kurie nemano galį suklestėti, dažniausiai sukasi kasdienėje ru

utinoje, nemėgindami surizikuoti ir pamėginti ką nors nauja ir netipiška. Veikiausiai šiuos žmones stabdo baimė galiausiai likti prie suskilusios geldos. „Viskas baigsis dar blogiau, negu prasidėjo”, – mano jie. Čia norisi įterpti esminę pastabą. Įsitikinimas, kad visuomet viskas turi eitis kaip sviestu patepta, yra klaidingas. Kad ir ko imtumėmės gyvenime, labai dažnai tenka žengti žingsnį atgal, kad paskui galėtume žengti du į priekį. Klaidos ir nesėkmės suteikia mums ne tik neįkainojamos, bet šiuo atveju ir finansiškai apčiuopiamos gyvenimo patirties. Ne vienas klestintis turtuolis patyrė bankrotą, ne vienas pradedantysis verslininkas prarado pinigų. Greičiausiai atkunta tie, kurie į ateitį žvelgia per sėkmės ir gerovės, o ne per skurdo prizmę. Įsivaizduokite vietnamiečius, kurie į JAV atvyko iš šalies, kurioje jiems kas akimirką grėsė mirtis. Amerikoje jie jautėsi laimingi, būdami gyvi, ir galimybės jiems atrodė begalinės, taigi ne vienas tas galimybes kūrybiškai išnaudojo ir pasiekė gerovę.

Gebėjimas užbėgti už akių, žvilgtelti į ateitį, susiplanuoti ir taupyti, yra išties vertinga savybė tiems, kurie nori finansiškai prakusti. Turėtume ne tik įžvelgti savo galimybes, bet ir pasitelkti kantrybę užsibrėžtiems tikslams siekti ir planams įgyvendinti.

. ir savigarba .

Mūsų mintys ir įsitikinimai apie save – tai „savo vaizdas”. Kaip šias mintis vertiname, ar esame savimi patenkinti ar ne – tai mūsų savigarba. Kad ir kaip pavadintumėte, savigarba yra mūsų asmenybės šerdis, nulemianti santykį su likusiuoju pasauliu. Kuo didesnė savigarba, tuo saugesnė jausena, lengviau įveikiamos kliūtys, produktyvesnis elgesys.

Pinigai nelemia to, kas mes esame. Jie tėra priemonė siekti tikslų, saviraiškos, išorinės realybės elementas. Tuo tarpu tikrai vertingas yra mūsų vidinis „aš”, stipriai ir aiškiai suvokiama savastis. Kai liaujamės vertinti save pagal turimą pinigų kiekį, atsiveria daug daugiau alternatyvų, kurias galima išmėginti. Mylėdami savąjį vidinį „aš” geriau jaučiamės, mažiau bijome ir ryžtamės pamėginti ką nors visiškai nauja.

Teisingiausia pozicija būtų tokia: žinodami, kokio rezultato norime, apgalvojame, kokiais būdais jo galime siekti. Vienam būdui nepasiteisinus, mėginame veikti kitaip, bet nekaltiname savęs – „nevykėlio”. Būdai, kuriuos pasirenkame, taip pat tik išorinės realybės dalis, mūsų vidus išlieka toks pat.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad mūsų identiškumas remiasi patyrimu, bet dažniau apmąstome savo neigiamą patirtį, o teigiamą be reikalo pamirštame. Be abejo, labai svarbu įsisąmoninti nesėkmių priežastis, jei norime jų ateityje išvengti. Tačiau, vertinant save ir savo galimybes, prisiminti ir remtis teigiama patirtimi nemažiau svarbu.

Surizikuokime?

Žmogaus pasitikėjimą savimi neblogai atskleidžia jo požiūris į riziką. Ar žmogus ryžtasi rizikuoti? Ar „nusvilęs nagus” aktyviai stengiasi atsitiesti? Ar būdamas nepatenkintas savo finansine padėtimi ieško būdų, kaip ją pakeisti ir planuoja veiksmus? Ar mieliau laiko pinigus banke ar kojinėje, nes taip tiesiog saugiau?

Investuoti – tai atsisakyti šiandien, kad gautum (galbūt daugiau) rytoj. Rizikuoti – tai paleisti iš saujos žvirblį ir leistis medžioti briedžio, kitaip tariant, iškeisti žinomą dalyką į viso labo ateityje tikėtiną. Galimas daiktas, briedžio sumedžioti nepavyks. Žmogaus tolerancija rizikai lemia tai, kaip patogiai jis jaučiasi priimdamas sprendimus, susijusius su nežinoma ateitimi, ir kaip ramiai jis jaučiasi, priėmęs rizikingą sprendimą. Rizikuoti nebijantiems asmenims būdingi 3 bruožai:

Pirma, jie sugeba valdyti nerimą. Nerimas yra naudingas, kol padeda išvengti pavojų, tačiau kenkia, kai ima mus luošinti – sustabdo nuo to, kas galėtų tapti puikia gyvenimo siūloma galimybe. Finansinės sėkmės lydimi žmonės paprastai sugeba valdyti emocijas ir priima sprendimus remdamiesi faktais, o ne jausmais.

Antra, šie žmonės pasikliauja savimi ir nebijo patys priimti atsakomybės reikalaujančių sprendimų. Jie nesistengia kiekvienos kilusios minties aptarti, sužinoti kitų nuomonę ir būtinai kartu nuspręsti (vadinasi, ir pasidalinti atsakomybe už sprendimą).

Trečia, šie žmonės nebijo prarasti. Baimė ir praradimas žmogui yra daug stipresnės skatinimo priemonės negu pelnas ir sėkmė. Kuo labiau bijoma potencialaus nusivylimo, tuo mažiau tikėtina pasinaudoti naujomis, kitokiomis galimybėmis. Tačiau nesėkmė – mūsų didžiausia mokytoja. Kodėl mano naminių sausainių nepirko? Gal reikėjo atidžiau ištirti kepinių rinką? Gal reikėjo paieškoti originalesnės receptūros? Gal reikėjo didesnio įdirbio? Išanalizavę nesėkmės priežastis būsimą riziką galime daug geriau pamatuoti ir pagrįsti. Svarbu mokėti įprasminti praradimus, tuomet jie virs laimėjimu.

Kiek pinigų gana?

„Šiek tiek daugiau”, – atsakė vienas turtuolis. Ir čia mūsų lūkesčiai pakiša mums koją. Kuo daugiau turime, tuo daugiau norime, iki pilnos laimės vis trūksta vieno kito tūkstančio. „Gana” yra vidinė būsena. Ją turintys žmonės:

. žvelgia plačiau, ne tik rūpinasi savo poreikių, norų, troškimų tenkinimu. Visų troškimų patenkinti neįmanoma. Vienas išsipildo, atsiranda dar 10. Verta atskirti akimirkos užgaidas nuo to, kas prasminga, ir dėmesį nukreipti į svarbius tikslus, kad kokie būtų – auginti vaikus, puoselėti sodą ar dvasiškai tobulėti.

. skaičiuoja pinigus. Jie žino, kaip pinigai uždirbami ir kur išleidžiami. Toks požiūris teikia aiškumo pojūtį. Jei nežinai, kiek turi, ar gali žinoti, kiek tau gana?

. turi vidinį pasitenkinimo matą. Jų „gana” nėra pagrįstas tuo, ką kiti turi ar neturi. Jie nebijo savęs paklausti, ar tai tik tikrai padės jaustis laimingesniems, ar bus tik dar vienas daiktas, dulkėsiantis lentynoje, arba kurį reikės saugoti ar remontuoti ir galiausiai išmesti į sąvartyną.

. jaučiasi atsakingi dėl to, kas vyksta pasaulyje, ne tik savame kieme. Jaučia, kokią vietą jų gyvenimas ir pasirinkimai užima platesniame socialiniame ir dvasiniame kontekste.

Teksto autorius: egzote [2005-04-25, 19:52:32]

„Gatvės žmonės“: gyvenimas be namų

Per keletą pastarųjų dešimtmečių daugelio šalių miestuose formuojasi naujas reiškinys – benamių subkultūra, kurios atsiradimą lėmė didėjantis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Kartą į ją patekus, labai sunku iš jos išsiveržti, kadangi žmonės prisitaiko ir net įpranta prie tokio gyvenimo būdo. Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos. Atsakyti į klausimą, kas yra benamiai ir kiek jų, sunku, kadangi dažniausiai benamystė yra laikina aplinkybė. Iš kitos pusės, tai aštri visuomenės problema, su kuria susiduria visos valstybės. Dvi pagrindines priežastys, lėmusios benamių skaičiaus augimą per pastaruosius 15-20 metų: tai didėjantis prieinamos kainos nuomojamų gyvenamųjų vietų trūkumas bei nuolatinis skurdo augimas. Benamystė ir skurdas yra neatsiejami. Skurdžiai gyvenantys žmonės dažnai negali susimokėti už gyvenamą vietą, maistą, vaikų, sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Nepakankamos pajamos verčia atsisakyti kai kurių šių poreikių, ir nesant kitos išeities, atsisakoma namų. Prie benamystės lygio augimo prisideda ir daugybė kitų veiksnių. Tai:

Sveikatos priežiūros neprieinamumas – žemas pajamas turintiems žmonėms rimta liga ar trauma gali lemti benamystę, pradedant darbo praradimu, santaupų išnaudojimu gydimuisi ir baigiant iškeldinimu.

Smurtas namuose – mušamos moterys, ypač skurdžiai gyvenančiose šeimose, dažnai priverstos rinktis – gyventi taip, ar išeiti į gatvę, nes tokia moteris, palikusi namus, paprastai neturi kur eiti. Atitinkamos institucijos suteikia prieglobstį tokioms moterims ir vaikams, bet jos negali aprūpinti pastoge visų, ir dalis neišvengiamai tampa benamiais.

Psichiniai sutrikimai, kurie neleidžia žmonėms patenkinti pagrindinių kasdieninio gyvenimo poreikių, tokių kaip rūpinimasis savimi, namų tvarkymas bei tarpasmeniniai santykiai – dar viena benamystės priežasčių. Benamiai, turintys psichinių sutrikimų, išlieka benamiais ilgiau ir turi mažiau kontaktų su šeima bei draugais, jiems sunkiau įsidarbinti, jų prastesnė fizinė sveikata, jie dažniau susiduria su teisine sistema.

Žalingų įpročių ir benamystės ryšys gana sudėtingas. Nors alkoholio ir narkotikų vartojimo lygis tarp benamių yra daug aukštesnis, palyginti su visa populiacija, tačiau benamystės lygio augimas negali būti siejamas tik su žalingais įpročiais. Daug žmonių, įpratusių prie alkoholio ar narkotikų, netampa benamiais, bet skurdžiai gyvenantys žalingų įpročių turinys žmonės patenka į benamystės rizikos grupę. Iš kitos pusės, gatvėje gyvenantiems žmonėms sunkiau gauti medicinos pagalbą, taip pat ir gydymą nuo žalingų įpročių. Pagrindinės kliūtys žalingų įpročių turintiems benamiams – tai sveikatos draudimo ir apskritai dokumentų neturėjimas, gydymo procedūrų lankymo nereguliarumas, transporto neturėjimas, neefektyvūs jų gyvenimo sąlygomis gydymo būdai , rėmimo paslaugų nebuvimas, o neretai – ir neigiamas visuomenės požiūris į jų problemas.

Sveikatos priežiūra – benamystė tiesiogiai susijusi su prasta gatvėje gyvenančių žmonių sveikta. Benamiai labiau linkę į chroniškus sveikatos sutrikimus. Kai žmogus gyvena gatvėje, ypač sunku išgydyti ir kontroliuoti nuolatinio gydymo reikalaujančias ligas: tuberkuliozę, diabetą, žalingus įpročius, psichikos sutrikimus. Be to, benamiai daug dažniau kenčia nuo įvairių traumų. Atskira problema – AIDS ar ŽIV sergantys benamiai. Žmonės, susirgę šiomis ligomis, dėl diskriminacijos ar ilgesnio gydimosi įstaigose praleisto laiko gali prarasti savo darbo vietas, taip pat gydymo išlaidoms išleisti visas santaupas. Dėl to jie tampa benamiai. ŽIV sergantys benamiai yra silpnesni už kitus, todėl dažniau serga įvairiomis ligomis, o būdami benamiai jie daug sunkiau gauna reikiamą sveikatos priežiūrą ir gydymą.

Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problemų kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti išsilavinimo , benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo.

Atskirai reikėtų aptarti benamių šeimų su vaikais situaciją. Benamystė žlugdo šeimą. Ji suardo beveik visus šeimos gyvenimo aspektus, pažeisdama šeimos narių fizinę ir emocinę sveikatą, trukdydama vaikams lavintis ir tobulėti ir paprastai lemia šeimos narių išsiskyrimą. Pagrindinės šeimų tapimo benamėmis priežastys – skurdas ir prieinamo gyvenamo ploto nebuvimas, taip pat – smurtas namuose. Benamystė skaudžiai atsiliepia visų šeimos narių, o ypač – vaikų sveikatai. Ji ypač žalinga pirmaisiais vaikystės metais, tačiau ir paaugus kelia daug minėtų problemų dėl mokyklų lankymo ir išsilavinimo įgijimo. Neigiamas benamystės pasekmes patiria ir tėvai – pavyzdžiui, benamės moterys daug dažniau kenčia nuo depresijos, didelė dalis benamių motinų yra bandę nusižudyti.

Benamis jaunimas – jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių – šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis padeda teikti seksualines paslaugas tam, kad užsidirbtų maistui, drabužiams pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti AIDS ar ŽIV. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.

Vyresnio amžiaus benamiai – kita kritinė grupė. Paprastai šiai kategorijai priskiriami vyresni nei 50 metų žmonės. Vyresnio amžiaus benamiai yra ta grupė, kurios atstovas, kartą patekęs į gatvę, sunkiausiai grįžta į normalų gyvenimą. Be to, šie žmonės dažniausia tampa nusikaltimų aukomis, didžioji jų dalis kenčia nuo sunkių sveikatos sutrikimų.

Didelio skirtumo tarp benamių ir valkatų nėra, tačiau pastaraisiais ne visada tampama dėl neturto, prarastų namų – lemti gali ir psichologinė žmogaus nuostata, kai nusiviliama gyvenimu, protestuojama arba dėl kitų priežasčių pasitraukiama iš normalios aplinkos. Elgetos paprastai turi namus. Kartais elgetavimas tampa pragyvenimo šaltiniu, teikiančiu nemažas pajamas, tačiau paprastai elgetomis tampama dėl to, kad prarandamas darbas, sveikata, o gaunamų pašalpų nepakanka pragyventi. Šiukšlynų žmonės taip pat nebūtinai yra benamiai – dažnai juos sudaro iš aplinkinių vietovių atvykę skurdžiai gyvenantys žmonės, kurie šiukšlynuose surinktus daiktus panaudoja kaip pagrindinį arba papildomą pajamų šaltinį. Skaudi problema – gatvėse ir šiukšlynuose laiką leidžiantys vaikai, nes jie paprastai nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš užribio klasės.

Didelė problema, susijusi su benamyste – visuomenės požiūris į benamius. Lietuvoje visuomenės požiūris į benamius – dažniausia neigiamas. Daugelį metų visuomenei buvo pateikiami iškreipti faktai apie socialinę struktūrą. Žmonės niekuomet nebuvo lygūs savo poreikiais, įgūdžiais ir sugebėjimais. Tačiau benamystės atsiradimas suvokiamas kaip neigiamas reiškinys. Žiniasklaida taip pat pateikia gana neigiamą benamių įvaizdį. Pavyzdžiui, dauguma žmonių tiki, kad išmaldos prašymas – pelningas užsiėmimas, ir, kad išmaldos prašytojai emociškai ir finansiškai išnaudoja sąžiningai dirbančius žmones. Apskritai benamystės problemai visuomenėje skiriama pernelyg mažai dėmesio, trūksta objektyvios ir patikimos informacijos.

Teksto autorius: egzote [2005-04-25, 19:51:40]

EUROPOS ŽMOGUS

Kažin kas apsprendžia, koks bus mūsų gyvenimo kelias? Socialinė padėtis, giminės paveldas, gimtųjų vietų dvasia? Nuo ko pareina dėsniai, valdą mūsų ilgesį ir pasitenkinimą, viltį ir gėlą, džiaugsmą ir rūpestį? Kiek galima nuo tų dėsnių pabėgti? Ir ar išvis jie egzistuoja? Nežinau. Kas nuveda žmogų doros keliu, ar nuklaidina klystkeliais? Kas valdo žmogaus dorovę, žmogaus gėrio gyslelę. Nieks to negali paaiškinti, tačiau mes galime paaiškinti aplinkybes, kurios galbūt ir turi įtakos šių žmogaus vertybių valdyme.

Europos žmogus turi ypatingų dvasinių vertybių. Amžinos okupacijos, amžinos priespaudos, karai ir mūšiai. Ilgametė sovietizacija pamynė daugelio Europos šalių moralę, tiesiog ją sutrypė purve. Kiek reikia jėgos, dvasinės stiprybės ir valios, kad priverstum savo kūną, protą ir dvasią visapusiškai priešintis tam, kas yra bloga ir juoda, nepaklustum jų įsakymams, visą laiką puoselėtum laisvės liepsnelę savo širdyse. Juk šitaip buvo sunku kiekvienam nešti savo liepsnelę per pagundas į vieną didelę liepsnojančią laisve ugnį, kuri išsklaidytų tamsius šešėlius, kurie atrodo tokie stiprūs ir nenugalimi. Vienybė, laisvės troškimas, meilė tėvynei, meilė savo artimui, mokėjimas kovoti už tiesą. Vien tik per kovą nuolatinę žmogus atranda savo aš. Mokėjimas eiti savo pasirinktu keliu, iš kurio, nepaisant vingių ir duobių, nieks negali išstumti – štai Europos žmogaus vertybės.

Europa skirtingai nuo kitų kontinentų, daugiausia priespaudos, daugiausia nuoskaudų, daugiausia nelaimių patyręs žemynas. Šitiek didžių vyrų – ąžuolų motina Europa palaidojusi po didžiųjų karų. Šios visos nelaimės apsprendė ypatingus Europos žmogaus bruožus. Jis kaip tas tvirčiausias plienas ugnyje degintas, vandenyje skandintas ir išlikęs Žmogumi. Štai kur svarbiausia žmogaus vertybė.

Europa šalia visų šių vertybių ir dorybių išaukština tvirtumą, teisingumą, susivaldymą ir, žinoma, protingumą. Kiek didžių pasaulio protų yra kilusių iš Europos. Europa yra visų kultūrų, visų stichijų židinys. Europa atrado didžiąją Ameriką, Aziją ir Afriką, suteikė joms prasmingo gyvenimo ir kultūrinio paveldo pagrindą. Suteikė joms visoms civilizacijos rėmus. Europa – tai lyg visų kultūrų, visų kontinentų motina. Todėl Europos žmogus gyvena lyg viso, kas gera, centre. Centras simbolizuoja didelę jėgą, pranašumą prieš kitus, buvimą laipteliu aukščiau kitų.

Dauguma Europos žmonių aukština dvasines vertybes, dorovę. Dauguma Europos žmonių tiki į Dievą. Europos žmogui gal yra svarbiau sielos ramybė ir dvasinis pasitenkinimas negu socialinė padėtis ir materialinės vertybės. Toks žmogus “minta” dvasiniu penu, moraliniu pasitenkinimu. Nesvarbu ar žmogus nuskurdęs, ar jo apdaras nedailus, svarbiausia yra jo vidus, jo dosni siela. Toksai žmogus spindi ryškia šviesa sielos gelmėse, o apgavikas ir piktadarys skęsta tamsoje ir purve.

Gal kam pravers dar sis tas:)

Bendravimo psichologija

Žmogaus ryšys su žmogumi – viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be jo neįmanoma jokia visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio bendravimo pobūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos, charakterių, skonio, interesų. Šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje natūralus žmonių bendravimas tapo probleminiu reiškiniu. Pirmiausia tai pasakytina apie Vakarų kraštų visuomenę, kurioje daug kalbama ir rašoma apie žmogaus vienišumą, pamestumą, nekomunikabilumą.

Industrinė visuomenė sukūrusi žmogui daug patogumų, tuo atskyrė žmones vieną nuo kito. Lieka labai daug svarbių kultūrinių bei dvasinių žmogaus problemų; psichologinių, etinių, estetinių, komunikacinių ir kitų.

Žmonių daugėja, sugebėjimas bendrauti mažėja. O atrodo turėtų būti atvirkščiai – kuo daugiau žmonių, tuo ir kontaktai turėtų būti dažnesni. Iš tikrųjų mūsų gausėjimas ir to gausėjimo padariniai kaip tik labiausiai ir didina vis labiau pastebimą nūdienos žmonių vienišumą. Vienišumas ir masiškumas – du teiginiai, kurie, ir dažniausiai kartojami, nepraranda savo reikšmės.

Visi žinome pavyzdžių, kaip aplinka gali teigiamai ar neigiamai paveikti mūsų vidinį gyvenimą. Aplinkinis pasaulis kuria pasaulį mumyse, ir nuo jų abiejų mes esame priklausomi.

Kiekvienas žmogus patiria vis kitokius poveikius. Ir žmonės labai skirtingai reaguoja į tai, kas juos veikia iš šalies. Todėl kiekvienas turi savų, tik jam vienam būdingų problemų. Priežastys, kodėl daugeliui žmonių sunkiai sekasi užmegzti kontaktus, kyla dėl pasąmonės struktūros, susidariusios po žmogaus gimimo.

Visai kitokio pobūdžio yra žmogaus instinktai. Vieniems jie pasireiškia stipriau, kitiems silpniau, tačiau visada galime būti tikri, kad į tuos pačius dirgiklius visi reaguosime vienodai. Daugelis elgsenos būdų žmonėms yra lygiai taip pat įgimti kaip ir gyvuliams. Elgsenos tyrinėjimas – etologija – neginčytinai įrodė, jog mes tebeturime daugybę “gyvuliškų” instinktų, kuriuos nors ir suvokiame bei tramdome intelekto pagalba, tačiau visai, ar bent ilgesniam laikui nuslopinti neįstengiame. Šie instinktai veikia visas mūsų gyvenimo sritis. Įgimtos elgsenos normos ypač didelę reikšmę turi žmonių tarpusavio santykiams.

Žvėrys, o taip pat ir žmonės turi savo teritoriją – tam tikrą plotą, kuriame nepakenčia jokių konkurentų. Svarbiausios žmogaus valdos yra jo butas, automobilis, darbo vieta. Yra ir laikinų valdų. tai namelis kurorte, palapinė ar smėlio pilis paplūdimyje. šis valdos jausmas kliudo žmonėms bendrauti tarpusavyje. Paprastai visi žmonės, jeigu tik jie nėra ypač susierzinę – išsigandę ar įtūžę – automatiškai nesiryžta įžengti ten, kur žymu svetimos valdos.

Šiais instinktais yra ginama sava sritis, teritorija, tačiau yra ir kitokio, nors ir nematomo “turto”, kurį kiekvienas gina taip pat įnirtingai, kaip ir savus namus. Tai – padėtis, vieta visuomenėje. Gyvuliams būdinga tik viena tam tikra hierarchija – genties arba bandos hierarchija. O žmogus gali priklausyti tuo pat metu daugeliui hierarchijų ir užimti jose skirtingą padėtį. Tai instinktyvus siekimas išsikovoti vietą grupėse, susibūrimuose ilgesniam ar trumpesniam laikui. Orientacija į vadus jokiu būdu nereiškia, kad proto pagimdytos demokratijos, lygiateisiškumo ir sprendimo teisės siekimas beprasmiškas arba net prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Paveldėti bendravimo sunkumai sudaro tik dalį reiškinių trukdančių bendrauti. Nė kiek ne mažesnę dalį apima ir mūsų aplinkos veiksniai, turėję mūsų gyvenime įtakos ir prisidėję prie mūsų elgsenos, charakterio formavimosi. Tai iširusios šeimos, silpna mokykla, brutualumo, seksualinio išnaudojimo įtaka. Žmogaus charakteris iš dalies susideda iš poveikių, kuriuos jis patyrė vaikystėje. Tarp jų visada būna ir neigiamų.

Prisirišimas prie savojo aš – visiems žinomas dalykas. Dauguma laiko tai visai normaliu reiškiniu. Nepaisant to, jis kartais būna toks stiprus, jog sudaro rimtų sunkumų užmezgant, o ypač gilinant pažintis. Visi pažįstame žmonių, laikančių save pasaulio išrinktaisiais ir besimėgaujančių savo geranorišku palankumu aplinkiniams. Tokie žmonės, pamanę, jog kažkas kėsinasi į jų išskirtinę padėtį, neretai tampa agresyvūs. Nesvarbu, kokią visuomeninę padėtį jie beužimtų, save jie laiko svarbiausiu asmeniu, o savo nuomonę – vienintele teisinga. Jei ir neįmanoma su jais užmegzti artimesnių ryšių, reikia su jais elgtis kiek galint atlaidžiau ir kantriau, nes jie kenčia dėl pačių savęs. Ir jie nieko negali padaryti, nes tokie jie pasidarė dėl blogos įtakos, dažniausiai vaikystėje.

Įvairūs žmonių charakteriai, nevienodas ir jų poreikis bendrauti. Daugelis tik tada būna laimingi, kai yra tarp žmonių, kiti laikas nuo laiko turi pabūti vieni, kad galėtų jaustis laimingi. Tačiau nė vienas žmogus negali ilgam atsisakyti žmonių draugijos. Kiekvienas žmogus nori kontaktų, kiekvienam jie reikalingi.

Norėdami užmegzti kontaktą su svetimais žmonėmis, privalome laikytis tam tikrų, nerašytų, bendravimo taisyklių. Pirmiausia svarbu nepamiršti, kad mokėti klausyti yra daug svarbiau, negu mokėti pasakoti. Dėmesingai ir atidžiai klausyti yra toks menas, kurio turime nepaliaujamai mokytis. Taip pat mokykimės tolerancijos ir pagarbos kitų nuomonei. Šios taisyklės ypač svarbu nepamiršti darbe, kur visada “priverstinai” bendrauja daug žmonių. Nesvarbu, apie ką būtų kalbama, – apie darbą ar apie privačius dalykus, – esant skirtingoms nuomonėms, tik tada galima prieiti vieningos išvados, kai stengiamasi suprasti kito požiūrį ir jo argumentus. Be abejo, siekiant gerų tarpusavio santykių, labai svarbi yra paprastutė taisyklė: būkime su visais žmonėmis draugiški. Nedraugiškumas dar niekada nesukėlė palankios reakcijos. Svarbu ir dar kai kas, jei tenka susidurti su daugeliu žmonių. Sava pavardė daugumai žmonių yra pats svarbiausias žodis. Kai jus kas nors prakalbina pavarde, tai tuo automatiškai įrodo jums, kad jį sudominot, kad jis jau turėjo su jumis reikalų, o svarbiausia, kad jis nelaiko jūsų svetimu, pašaliniu.

Užmegzti kontaktus su svetimais žmonėmis, nugalėti instinktų barjerus, kuriais kiekvienas apsitvėrė save, pavyks tik tada, jeigu elgsimės, kaip reikalauja pagrindinis dėsnis: būsime draugiški ir mokėsime tą draugiškumą parodyti. Tik tada galima nuslopinti agresyvumą, kuris automatiškai atsiranda tarp svetimų žmonių. Lengviausiai ir paprasčiausiai tas draugiškumas parodomas šypsena.

Taigi, šypsokimės ir draugaukime. Nesipriešinkim ir nesivaržykim, jei jaučiame, kad gali užsimegzti draugystė. Jei kurią dieną ji ir iširs, liks malonus prisiminimas ją buvus, liks didelė žmogiška nauda.

Teksto autorius: Anonimas [2005-04-25, 19:48:52]

Tu kaip is dangaus nusileides:)***

Teksto autorius: Anonimas [2005-04-25, 19:41:06]

Krc cia manciuz jums raso . radau kazka apie individa ir visuomene .. nors man cia ir niekas nepadejot bet bent as nebusiu toks kaip dauguma cia esanciu . sy ta pakopinsiu .

TEMA : “ŽMOGUS IR VISUOMENĖ”

NAUDOTA LITERATŪRA : ANCENBACHER’IS “FILOSOFIJOS ĮVADAS”

KAD IR KĄ NAGRINĖŲ FILOSOFIJA , GALIAUSIAI JI KALBA APIE ŽMOGŲ. GRAIKAI VADINO ŽMOGŲ GYVA BŪTYBE , TURINČIA LOGOSĄ (“LOGOS”-ŽODIS , PROTAS, DVASIA) ,ROMĖNAI – “ANIMAL RATIONALE” (PROTINGA , JUSLI BŪTYBĖ) . TAI YRA LYG DU POLIAI , APIE KURIUOS SUKASI ŽMOGAUS PROBLEMA : GYVUNIŠKUMAS IR TRANSCENDENTALUMAS .

ŽMOGAUS PROBLEMĄ SUDARO TAI , KAD JIS , KAIP GYVŪNAS , PRIKLAUSO MATERIALIAJAI GAMTAI , BET KAIP DVASIA YRA VIRŠ ŠIOS GAMTOS .ŽMOGAUS BŪTIS – TAI BUVIMAS PASAULYJE . ŽMOGUS NUOLAT YRA YRA MOTYVUOJAMAS PRAEITIES IR PROJEKTUOJAMAS Į ATEITĮ .TIK ŽMOGUI BŪDINGA LAIKINIŠKUMO ATMAINA – ISTORIŠKUMAS . TIK ŽMOGUS TURI ISTORIJĄ . ŽMOGAUS BUVIMAS PASAULYJE YRA BUVIMAS KARTU SU JUO . ŽMOGAUS ESMĖ DARO JĮ VISUOMENIŠKĄ .

1. ŽMOGUS – KAIP MOKSLO TEMA . KAS YRA ŽMOGUS ? ATSAKYTI GALĖTUME TIK TUOMET , JEI PAVYKTŲ PAŽVELGTI Į ŽMOGAUS ESMĘ KAIP VISUMĄ . MOKSLAS , KURIO TEMA YRA ŽMOGUS , VADINAMAS ANTROPOLOGIJA (GR. ANTROPOS – ŽMOGUS) . NEFILOSOFINĖ ANTROPOLOGIJA TIRIA ŽMOGŲ KAIP SPECIALIŲJŲ MOKSLŲ OBJEKTĄ (FILOSOFIJA IR TEOLOGIJA PAPRASTAI ATSKIRIAMOS NUO SPEC. MOKSLŲ). SPECIALIOJI ANTROPOLOGIJA TIRIA DALINIUS ŽMOGAUS BŪTIES ASPEKTUS , TAD, ŽMOGAUS KAIP TOKIO IR KAIP VISUMOS ČIA NEBEMATOMA . TIK FILOSOFINĖ ATROPOLOGIJA , ANOT K. LOWITH ’O , MĖGINA SUVOKTI ŽMOGŲ KAIP TOKĮ IR KAIP BENDRYBĘ . TIK KLAUSIMAS APIE ŽMOGŲ KAIP TOKĮ IR KAIP VISUMĄ ĮGALINA PAMATYTI ŽMOGAUS PROBLEMĄ . Į PRASMĖS KLAUSIMĄ , KURIS ASMENINĖJE IR SOCIALINĖJE SRITYJE VIS IŠKYLA Į PAVIRŠIŲ ,SPEC MOKSLŲ TYRINĖJIMAI NEATSAKO . ANOT L. WITTGENSTEIN ’O , NET KAI IR BUS ATSAKYTA Į VISUS MOKSLINIUS KLAUSIMUS , MŪSŲ GYVENIMO PROBLEMOS BUS DAR NET NEPALIESTOS .

2. GYVUNIŠKUMAS IR DVASIA . G.W.F. HEGELIS TEIGIA ,JOG ŽMOGUS YRA GYVŪNAS , TAČIAU ATLIKDAMAS SAVO GYVŪNIŠKĄSIAS FUNKCIJAS , JIS ĮSISĄMONINA IR ŠITAIP PERŽENGIA SAVOSIOS BŪTIES SAVAIME BETARPIŠKUMĄ (GYVŪNIŠKUMĄ) IR KAIP TIK DĖL TO , KAD ŽINO ESĄS GYVŪNAS , ŽMOGUS NUSTOJA BŪTI GYVŪNU IR PAŽĮSTA SAVE KAIP DVASIĄ .

ONTOLOGINĖ REFLEKSIJA LEIDŽIA SUVOKTI ŽMOGŲ KAIP JUSLIĄ BŪTYBĘ , KURI KAIP GAMTOS DALIS YRA EVOLIUCIJOS REZULTATAS . TRANSENDENTALINĖ REFLEKSIJA LEIDŽIA SUVOKTI ŽMOGŲ KAIP SUBJEKTĄ , KURIS NĖRA GAMTOS DALIS . FILOSOFIJAI TENKA ATSIŽVELGTI Į ABU KELIUS. ŽMOGUS , ANOT I . KANTO , YRA “DVIEJŲ PASAULIŲ PILIETIS” . ŽMOGAUS PROBLEMĄ SUDARO ŠIŲ DVIEJŲ PASAULIŲ PRIEŠTARINGUMAS IR ĮTAMPA TARP JŲ . S. KIERKEGAARD ‘ AS ŽMOGŲ VADINA “PARADOKSALIA EGZISTENCIJA” (KAIP BEGALYBĖS IR BAIGTINUMO , LAIKINUMO IR AMŽINYBĖS , LAISVĖS IR BŪTINYBĖS SINTEZĖ ) . ANOT P. SARTRE ’O, ŽMOGUS YRA PRIEŠTARAVIMAS TARP “ BŪTIES – PAČIOS – SAVAIME , KŪNIŠKUMO “ IR “ BŪTIES – PAČIAM – SAU , SUBJEKTYVUMO” .

GYVUNIŠKUMAS DVASIA

MATERILIOJI GAMTA, KŪNIŠKUMASAUGALIŠKUMASJUSLUMASBAIGTINUMASBŪTINUMAS TRANSCENDENTALUMASSUBJEKTIŠKUMASSAVIMONĖAŠBEGALYBĖLAISVĖ

ASMUO

IR VIS DĖL TO , ŽMOGUS YRA KŪNIŠKAS ASMUO .

3.ŽMOGUS KAIP FENOMENAS . ŽMOGAUS TRANSCENDENTALUMAS YRA REALUS TUO ATVEJU , JEIGU JIS YRA KŪNIŠKAS . ŽMOGUS , JAU BIOLOGIJOS POŽIŪRIU , SKIRIASI NUO GYVŪNO . TAI NE GYVŪNO BIOLOGIJA , O SPECIFINĖ ŽMOGIŠKA BIOLOGIJA , KURIOS SAVITUMĄ SUDARO NEATSKIRIAMAS BŪTIŠKAS RYŠYS SU ANTBIOLOGINIU PRINCIPU (HENGSTENBERG) . JAU KAIP GYVŪNAS ŽMOGUS , ANOT J. HERDER ‘ IO , TURI KALBĄ .

ŽMOGAUS KŪNIŠKUMAS YRA ATVIRAS PASAULIUI . VERTIKALI EISENA IŠLAISVINA NESPECIALIZUOTAS ŽMOGAUS RANKAS IR ATVERIA ŽVILGSNIUI PLATŲ HORIZONTĄ, KLAUSA IR REGA TAMPA SVARBESNI UŽ LYTĖJIMĄ , UOSLĘ , SKONĮ . TAS NESPECIALIZUOTUMAS RODO JĮ ESANT TOKIA GYVA BŪTYBE , KURI “PATI TURI SUSIKURTI GYVENIMO GALIMYBĘ . JIS TURI TAPTI “ HOMO FABER” , TAI YRA GAMINANČIU ŽMOGUMI , INSTRUMENTIZUOJANČIU SAVO KŪNĄ IR KITUS DAIKTUS. INSTRUMENTIŠKUMAS LEMIA ŽMOGAUS FIZINĮ EGZISTAVIMĄ . REIKIA NUOLAT NAUDOTI SAVO KŪNĄ KAIP PRIEMONĘ , VEIKTI JUO . DAŽNIAUSIAI VEIKIAME RANKOMIS , KURIAS “KONTROLIUOJA” AKYS .

LYGINANT SU GYVŪNU , KURIO ORGANŲ FUNKCIONAVIMAS PRITAIKYTAS TIK RŪŠIES SPECIFIKĄ ATITINKANČIAI APLINKAI (KUR GYVA BŪTYBĖ SUSIETA SU TAM TIKRA APLINKA) , ŽMOGUS LYG TURI “SAVĄJĮ KŪNĄ” : JIS VISADA JAU YRA IŠKILĘS VIRŠ SAVO KŪNIŠKŲ GYVYBĖS PROCESŲ INSTINKTIŠKOS PRIKLAUSOMYBĖS NUO APLINKOS IR JUOS PERPRANTA . GRĮŽTAMUOJU RYŠIU SUSIJĘS SU PAČIU SAVIMI , JIS GYVENA , REMDAMASIS KITOKIU , NEGU GYVŪNAI , “VIDUJUMU” , KURIS ĮGYJA SAVIMONĖS POBŪDĮ .

ŽMOGAUS ATVEJU , PATS INSTRUMENTINIS SANTYKIS SU SAVO KŪNU TAMPA PRIEMONE , KURIOS DĖKA JIS SUVOKIA SAVE KAIP VISUMĄ “IŠ ŠALIES” . TIK ŽMOGUS SUVOKIA , JOG TURI KŪNĄ , TIK JIS ATRANDA SAVYJE SAVO PATIES KŪNIŠKUMO INSTRUMENTIŠKUMĄ .

ŽMOGUS ŽINO , JOG KŪNIŠKUMAS DARO JĮ PRIEINAMĄ KITO ŽMOGAUS – ANOT P. SATRE ‘ O – ŽVILGSNIUI . G. MARCEL ‘ AS SAKO : “BŪTI KŪNIŠKAM – TAI BŪTI IŠSTATYTAM “ . “AŠ” TURI ŠALIA SAVĘS “KITĄ” IR SUVOKIA “KITĄ” KAIP SAVE , KAIP “AŠ” . “AŠ” GALI SAVE PADARYTI OBJEKTYVŲ TIK PER “KITĄ” . ŽMOGUS GRĮŽTA Į SAVE PER “KITĄ” . VIDUJUMO NEGALIMA ATSIETI NUO ŽINOJIMO , KAD YRA IŠORĖ . “ TAPTI ŽMOGUMI IR PAŽINTI SAVĄJĄ NUOGYBĘ YRA NEATSIEJAMI DALYKAI “ , – TEIGIA H. PLESSNER’ IS .

ŽMOGUS , ANOT A. PORTMAN ‘ O , LYGINANT SU ATITINKAMAIS ŽINDUOLIAIS , GIMSTA METAIS PER ANKSTI . ŠIO “PERNELYG ANKSTYVO GIMIMO “ PRASMĖ TA , KAD NEPRISITAIKĘS , NESPECIALIZUOTAS KŪDIKIS TURI ĮAUGTI Į SAVO PATIES INSTRUMENTIŠKUMĄ , O TAM REIKALINGAS APLINKINIS PASAULIS . TUO TARPU RŪŠIES SPECIFIKOS TVIRTAI SĄLYGOTAM GYVŪNUI TAI NĖRA BŪTINA , MAT JIS JAU GIMSTA INSTINKTIŠKAI PRISITAIKĘS PRIE SAVO APLINKOS . F. NIETZSCHE KALBA APIE ŽMOGŲ KAIP APIE “ NESTABILŲ GYVŪNĄ” .

ŽMOGUS NĖRA TIK INSTINKTAIS SUSIETAS SU APLINKA . JIS GEBA PAŽINTI DAIKTUS KAIP DAIKTUS . TAI REIŠKIA , KAD JIS PAŠALINA BETARPIŠKUMĄ IR , PAŽINDAMAS , KAS DAIKTAI YRA , UŽIMA POZICIJĄ JŲ ATŽVILGIU . DAIKTŲ POBŪDIS JĮ MOTYVUOJA .

OBJEKTIŠKUMAS SIEJASI SU ATVIRUMU : ŽMOGUS SU PASAULIU SANTYKIAUJA KLAUSDAMAS ( SAVO APLINKOJE GYVŪNAS YRA ORENTUOTAS ). IŠ PRIGIMTIES SUSIJĘS SU PASAULIU , JIS SPECIFIŠKAI INFORMUOJAMAS IŠ IŠORĖS .

BUVIMAS KŪNU IR KŪNO TURĖJIMAS YRA ŽMOGAUS KŪNIŠKUMO , KAIP PIRMAPRADĖS JO BUVIMO PASAULYJE FORMOS , APRAIŠKA . KŪNAS YRA ŽMOGIŠKOSIOS EGZISTENCIJOS VIETA IR PIRMAPRADIS ASMENS VEIKSMAS ( G. SIEWERTH ‘ AS ). JUSLĖMIS SUVOKIAMOS “ IŠORINĖS ” IŠRAIŠKOS IR JOMIS IŠREIKŠTOS “ VIDINĖS “ REIKŠMĖS , BUVIMO – KALBIŠKU IR KALBOS – VARTOJIMO , KALBOS KALBĖJIMO IR KALBĖJIMO APIE KALBĄ VIENUMAS , KALBOS DIALOGIŠKUMAS – VISA TAI RODO , KAD KALBA APIMA VISAS ŽMOGAUS FENOMENO PROBLEMAS . ŽMOGAUS FENOMENAS RODO , KAD KŪNIŠKUMAS YRA DVASIOS IŠRAIŠKA . ŽMOGAUS DVASIA SAVE REALIZUOJA PRASMINGAI , JEI JI SAVE ONTOLOGIŠKAI IŠREIŠKIA KŪNE , IR ŽMOGAUS KŪNAS YRA KŪNAS TIK TIEK , KIEK JIS PATS SU VISOMIS SAVO AKTUALIZACIJOMIS TINKA DVASIAI IŠREIKŠTI , MAINAIS GAUDAMAS STRUKTŪRĄ , BŪTĮ IR PRASMĘ . KŪNAS , ANOT HENGSTENBERG’O YRA TARSI “METAFIZINIS DVASIOS ŽODIS” .

DETALIAU REIKĖTŲ APTARTI TRIS APIBRĖŽTIS , PRIKLAUSANČIAS PAGRINDINEI ŽMOGIŠKOJO BUVIMO STRUKTŪRAI : PASAULIŠKUMĄ , ISTORIŠKUMĄ IR VISUOMENIŠKUMĄ .

4. PASAULIŠKUMAS . ŽMOGAUS BŪTIS YRA BUVIMAS – PASAULYJE . PASAULIS VISADA JAU YRA ATSKLEISTAS , ANOT M. HEIDEGGER ‘ IO , YRA PIRMAPRADIS “ARTUMAS PASAULIUI “ . PANAGRINĖSIME DU ASPEKTUS : ŽMOGAUS RYŠĮ SU PASAULIU , KAI JIS KONSTATUOJA PASAULĮ , KAIP VISUMĄ , IR ŽMOGAUS VEIKLUMĄ PASAULYJE .

4.1. PASAULIS KAP VISUMA . PASAULIS EGZISTUOJA TIK ŽMOGAUS DĖKA , KADANGI TIK ŽMOGUS SUGEBA MATYTI ĮVAIROVĘ , KAIP VIENĮ . I. KANT ‘AS TRANSCENDENTALINES PASAULIO SĄRANGOS APIBRĖŽTIS ATRANDA ŽMOGIŠKAJAME PAŽINIME . ŽMOGUI ERDVIŠKUMAS ĮGYJA PASAULIO PRASMĘ .

KAIP SUBJEKTO RYŠYS SU OBJEKTAIS , ŽMOGAUS SĄMONĖ YRA PASAULIO ĮSISĄMONIMAS , KURĮ ATITINKA SAVIMONĖ . TAIP ĮSISĄMONINAMAS PASAULIS ATSKLEIDŽIAMAS KAIP VISUMA . ŽMOGUS SUVOKIA SAVE KAIP ESANTĮ TAM TIKROJE VISUMOJE , TAI YRA – KIEKVIENAS ŽMOGUS TURI PASAULĖVAIZDĮ . ŽMOGUS , KURIS KAIP SAVIMONĖ PATS SAU YRA PROBLEMA IR KURIAM , ANOT M.HEIDEGGER ‘IO , SAVOJOJE BŪTYJE RŪPI PATI BŪTIS , KELIA IR BŪTIES BŪTIES KLAUSIMĄ : KODĖL YRA BŪTIS , O NE NIEKAS ? BE PAČIO ŽMOGAUS “BŪTŲ” TIK DAUGYBĖ DAIKTŲ , TAČIAU NEBŪTŲ BŪTYBĖS , GALINČIOS TUOS DAIKTUS PAVERSTI PASAULIU . ŽMOGAUS EGZISTENCIJOJE NUŠVINTA BEGALINIS PASAULIO VIENUMAS , VIENTISUMAS , PASAULIO , KURIS YRA DAUGIAU NEGU DAIKTŲ SUMA .

4.2. ŽMOGAUS BUVIMAS PASAULYJE YRA VEIKLUS BUVIMAS . ARISTOTELIS VEIKLĄ SKIRSTO Į TRIS SRITIS :

– TEORINĖ VEIKLA ( NUO PAPRASTO PATYRIMO PER MOKSLĄ PRIE GRYNOSIOS

TEORIJOS) .

– PRAKTINĖ VEKLA ( PATS SAVAIME VERTINGAS VEIKIMAS , T.Y . DOROVINIS

ELGESYS ) .

– POETINĖ VEIKLA ( GR. “ POIESIS” – PAGAMINIMAS , SUKŪRIMAS ; VERTINGA ,

PRIKLAUSOMAI NUO TO , KAS SUKURIAMA ,PATS KURINYS;

TECHNINIS – KŪRYBINIS DARBAS , MENINĖ KŪRYBA ) .

M.HEIDEGGER ‘ IS ŽMOGAUS PASAULIŠKUMĄ KILDINA IŠ ŽMOGAUS RŪPESČIO , KURIAM “JO BŪTYJE RŪPI PATI JO BŪTIS “ . PASAULIŠKUMAS PIRMIAUSIA REIŠKIASI KASDIENIU APSIRŪPINIMU (DAIKTAIS) IR RŪPINIMUSI (ŽMONĖMIS) . ŠIS “RŪPESTIS” JAU ŽYMI PAČIOS ŽMOGAUS BŪTIES SVARBĄ JAM PAČIAM .

. . .

6.4. BENDRUOMENĖ . TAIP DAŽNIAUSIAI VADINAMA TARP ŠEIMOS IR VALSTYBĖS ESANTI SRITIS , KURI , ANOT R.KONIG ‘O REIŠKIASI KAIP PATS SAVE SAVYJE VARANTIS IR “SOCIALINIU PROCESU” VADINAMAS FENOMENAS . BENDRUOMENĖ – SOCIALINIO BENDRADARBIAVIMO ERDVĖ . FORMUOJASI , REMIANTIS POREIKIŲ SISTEMA . ŽMOGUS PATS TURI SUSIKURTI GYVENIMO GALIMYBES , TAD JO POREIKIAI JĮ VERČIA BENDRADARBIAUTI SU KITAIS . KOL ŽMOGAUS DVASIA ORENTUOTA Į NATŪRALIUS POREIKIUS , TO JI NĖRA LAISVA . LAISVA TAMPA TADA , KAI SUVOKIA SAVO GILIAUSIĄ POREIKĮ – KAIP DVASIĄ ( KURTI GROŽĮ , IEŠKOTI GALUTINIŲ KASDIENIO BUVIMO – PASAULYJE SĄLYGŲ ) .

BENDRUOMENINIO BENDRADARBIAVIMO DVI DIDELĖS SRITYS YRA ŪKIS IR KULTŪRA. JOSE RYŠKI DARBO JĖGOS PASIDALIJIMO IR SPECIALIZACIJOS TENDENCIJA . PAGAL INTERESUS IR ĮSITIKINIMUS FORMUOJASI SUSIVIENIJIMAI , KURIE SUDARO BENDRUOMENINIŲ JĖGŲ STRUKTŪRĄ . VYKSTANT TOLIAU “ PATIES SAVĘS VARANČIAM ” PROCESUI , KYLA NAUJŲ POREIKIŲ (“AUGA TURTAI”) , BET KARTU , DĖL DIDĖJANČIOS SPECIALIZACIJOS , DARBAS TAMPA LABIAU ATSKIRAS , RIBOTAS , STIPRĖJA PRIKLAUSOMYBĖ . SOCIALINIS PROCESAS PATS SAVAIME NĖRA PROTINGAS . TARIAMIEJI POREIKIAI TRUKDO PATENKINTI TIKRUOSIUS POREIKIUS ; NEKONTROLIUOJAMAS ŪKIO AUGIMAS NAIKINA APLINKĄ ; KARŠTLIGIŠKO BENDRAVIMO PERTEKLIUS SLOPINA PAGRINDINĮ ŽMONIŲ BENDRAVIMO POREIKĮ ; MEILĖ IR DARBAS TOLSTA VIENAS NUO KITO ; VARTOTOJIŠKUMAS SLOPINA KŪRYBIŠKUMĄ .

PATS SAVE VARANTIS PROCESAS VEDA Į BEPRASMYBĘ , KURI SUKELIA PRASMĖS KRIZĘ ( BESAIKIS VARTOJIMAS , NARKOMANIJA , ALKOHOLIZMAS ) . ŠEIMA , JAUSDAMA SPAUDIMĄ , VOS GALI SUVOKTI SAVO PAMATINĮ VAIDMENĮ . REIKIA RASTI IŠEITĮ IŠ SOCIALINĖS KRIZĖS . ALTERNATYVOS ŠIANDIEN REIKALAUJAMA LABIAU , NEI ANKSČIAU . G.W.F. HEGEL ‘ IS ATSINAUJINIMĄ MATĖ PER ŠEIMĄ IR KOOPERACIJAS . IŠ JŲ TURĖJO IŠPLAUKTI NAUJA SĄMONĖ , NUKREIPTA Į TIKRUOSIUS ŽMOGAUS POREIKIUS , IR NAUJAS EFOSAS . NUO TO PRIKLAUSO VISUOMENĖS HUMANIZAVIMAS , PROTINGAS PATĮ SAVE VARANČIO PROCESO FORMAVIMAS .

6.5. VALSTYBĖ . ANOT ARISTOTELIO , ŽMOGUS YRA POLITINIS GYVŪNAS . ŽMOGAUS VISUOMENIŠKUMAS IŠ PRIGIMTIES ORENTUOTAS Į VALSTYBĘ . TIK JOJE JIS PASIEKIA SAVARANKIŠKUMO (AUTARKIJOS) BŪKLĘ , JI SUDARO SĄLYGAS ATSKIRAM ASMENIUI REALIZUOTI SAVE BENDRIJOJE IR BENDRUOMENĖJE . VALSTYBĖ YRA VISUOMENĖS VISUMA , KURI PRIVALO VEIKSMINGAI IR PLAČIAI UŽTIKRINTI SAVO PILIEČIŲ SAVIREALIZACIJOS SĄLYGAS . TIKSLAS – SAVO PILIEČIŲ VISUOTINĖ GEROVĖ . TEISINĖ VALSTYBĖ TURI UŽTIKRINTI TEISĖTUMĄ IR TAIKĄ (VIDUJE) , PRIVALO GARANTUOTI SAVO PILIEČIAMS SOCIALINES , KULTŪRINES , ŪKINES SAVIREALIZACIJOS SĄLYGAS . ARISTOTELIS PAGRINDINIU VALSTYBĖS UŽDAVINIU LAIKO TAI , KAD JI TEISINGAIS ĮSTATYMAIS TURI ĮGALINTI VISAIS ATŽVILGIAIS GERĄ PILIEČIŲ GYVENIMĄ . VALSTYBĖ , ANOT I. KANT ‘O TURI SUTEIKTI SAVIREALIZACIJOS ERDVĘ , PATI NEVIRSDAMA DOROVINE IDĖJA (G.W.F. HEGEL ‘ IS – PRIEŠIGAI ) . PAGAL K . MARX ‘ Ą , VALSTYBĖ TĖRA VALDANČIOS KLASĖS INSTRUMENTAS (VALSTYBĖS NEBEREIKSIĄ , NES SOCIALINIS PROCESAS SAVAIME VIRSIĄS GERU ) .

A. LINCOLN ‘ AS KALBĖJO , JOG VALSTYBĖ GALI SUVOKTI SAVO UŽDAVINIUS , JEI YRA LAISVA DEMOKRATIJA (KAI TAUTA VALDO TAUTOS PAGALBA IR TAUTOS LABUI ) .

6.6. ŽMONIJA . DAR NIEKADA ISTORIJOJE ŽMOGUS TAIP AIŠKIAI NEBUVO ĮSISĄMONINĘS FAKTO , KAD JIS – ŽMONIJOS NARYS . ŠIANDIENINĖ RYŠIŲ IR TRANSPORTO SISTEMA LEIDŽIA PAJUSTI PASAULĮ KAIP VIENTISĄ VISUMĄ . KOL NEEGZISTUOJA TARPTAUTINĖ , VISOS ŽMONIJOS PRIPAŽĮSTAMA AUKŠČIAUSIA VALDŽIA , TOL ŠI YRA PAVIENIŲ VALSTYBIŲ RANKOSE . BENDRA PLANETOS ATEITIS PALIKTA SAVARANKIŠKAM VALSTYBIŲ BENDRADARBIAVIMUI . VISŲ ŽMONIŲ LYGIOS ESMĖS IR LYGAUS ORUMO IDĖJA , IŠREIKŠTA “ŽMOGAUS TEISIŲ” SĄVOKA , TEIGIA , KAD TIK VISIEMS ŽMONĖMS LYGIOMIS PAGRINDINĖMIS SAVIREALIZACIJOS SĄLYGOMIS GALI RASTIS ŽMOGAUS VERTA ŽMONIJA . ŽMOGAUS VISUOMENIŠKUMAS VERČIA SVAJOTI APIE “PASAULINĘ VALSTYBĘ “ , KURI UŽTIKRINTŲ PASAULINĘ VISUOTINĘ GEROVĘ ŽMOGIŠKUMO PRASME .

(PABAIGA)

ŽMOGAUS FENOMENAS RODO KAD ŽMOGUS JAU KAIP KŪNIŠKA BŪTYBĖ NEBĖRA GYVŪNAS . NET ŽMOGAUS KŪNIŠKUME GALIME ĮŽIŪRĖTI DVASIĄ . ŽMOGAUS BŪTIS YRA BUVIMAS – PASAULYJE , BUVIMAS- PASAULYJE YRA VEIKLUS . ŽMOGUS VISADA JAU YRA ATSKLEIDĘS PASAULĮ KAIP VIENTISĄ VISUMĄ . ŽMOGUS SUVOKIA SAVE KAIP SAVITIKSLĮ , KURIO PRIELAIDA – PRASMINGA SAVIREALIZACIJA .

ISTORIŠKAS ŽMOGAUS BUVIMAS YRA BUVIMAS MIRTIES LINK . KAD GALĖTŲ SAVE MOTYVUOTI IR PROJEKTUOTI , ŽMOGUS VISADA JAU YRA ATSKLEIDĘS ISTORIJĄ KAIP VISUMĄ . TIK ŽMOGUS TURI ISTORIJĄ . GAMTA – KAIP TOKIA – YRA BEISTORĖ . (PATS KLAUSIMAS APIE ISTORIJOS PRASMĘ YRA ISTORIJOS FILOSOFIJOS TEMA) .

VISUOMENIŠKUMAS IŠPLAUKIA IŠ PAČIO ŽMOGAUS ESMĖS .

ŽMOGAUS BUVIMAS PASAULYJE YRA BUVIMAS KARTU , KURIS REALIZUOJAMAS BENDRAUJANT IR BENDRADARBIAUJANT , MYLINT IR DIRBANT . NATŪRALI KARTU – BUVIMO STRUKTŪRA PRASIDEDA LYČIŲ TARPUSAVIO RYŠIUI , KURIS PAKLUSDAMAS MEILEI IR IŠTIKIMYBEI , VIRSTA SANTUOKA IR ŠEIMA .

Join the Conversation

×
×