Renesansas

2145 0

1. Renesansas I t a l i j o j e  ir jo periodizacija. F. Petrarca – pirmasis renesansinės asmenybės tipas. Lyrika. Naujas meilės traktavimas. Lauros paveikslas. Soneto žanras.

2. G. Boccaccio (Dž. Bokačas) ir jo “Dekameronas”. Žanras, kompozicija, siužeto šaltiniai, adresatas. Ryšys su miestiečių literatūra. Renesanso novelės bruožai.

3. G. Boccaccio “Dekamerono” problematika, herojus, humanistinės idėjos. Utopiškumas.

4. Prigimties teisių gynimas G. Boccaccio “Dekamerone”. Požiūris į meilę ir moteris, į Bažnyčią ir vienuolius. Religinės tolerancijos ir luomų lygybės idėja.

5. Italų renesanso raida XV–XVI amžiais. Antikos, hedonizmo, grožio, žmogaus orumo, tautiškumo, poolitinio pragmatizmo idėjos (L. Valla, M. Ficino, G. Pico della Mirandola, N. Machiavelli). Svarbesni literatūros žanrai (lyrika, pastoralinis romanas, riterinė poema) ir jų kūrėjai.

1. Renesansas I t a l i j o j e ir jo periodizacija. F. Petrarca – pirmasis renesansinės asmenybės tipas. Lyrika. Naujas meilės traktavimas. Lauros paveikslas. Soneto žanras. Italija – menų tėvynė. Buvo stipri miestų kultūra, tvirtėjantys miestai, yra uostai. Būtent todėl renesansas suklestėjo čia, o ne kur nors kitur. Renesansu vadinamas po viduramžių prasidėjęs dvasinis judėjimas, atgimsta antikos kuultūra, ir noras būti arčiau gamtos. Atsiranda dėl stipraus popiežiaus rezidavimo ir plintančios miestiečių kultūros. Renesanso žmogų suvokia kaip asmenybę, išsilaisvinančią iš bažnyčios dogmų, scholastinių mokslų ir luominių normų suvaržymų. Renesane išryškėjo žmogaus individualybė, kurią aistringai pabrėžė meninė kūryba. Jis ne

eatsiejamas nuo humanizmo ir humanistų veiklos. Humanizmas – homocentrizmas (pasaulio centras yra žmogus). Renesanse humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų. Grožis kildinamas iš gamtos ir Dievo, kuris ir yra gamta. Jie tikėjo žmogaus protu, išskirtinumu ir galia, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė iššilavinimo ir kultūros reikšmę. Periodizacija: 1. XIV a. Trečentas. Pavieniai Renesanso ženklai, naujos mąstysenos gimimas. Susiformavo Italijoje. 2. XV a. Kvatročentas. I pusė – siauras ir netolygus humanizmo paplitimas. II pusė – brandusis, aukštasis Renesansas „aukso amžius“ 3. XVI a. Činkvečentas. Humanizmo krizė, epochos pabaigos nuotaikos. F. Petrarca (1304 -1374) – pirmasis lotynistas. Jis mokėjo lotynų kalbą, kuri Renesanse buvo aukštinama. Jo gimtasis miestas – Florencija. Tačiau nors gimsta tremtyje, nejaučia tėvynei sentimentų. Visas jo gyvenimas – klajonės. Labiausiai jam patiko kaimas. Pirmasis alpinistas. Tai rodo, jog jis pirmasis pajuto gaamtos grožį. Laikėsi principo – netarnauti ir nevaldyti. Todėl neprisirišdavo prie jokios vietos. Jį kvietė grįžti į Florenciją, grąžino žemes, siūlė dėstyti universitete, bet ji atsisakė. Su juo elgėsi priešingai nei su Dante. Teigė, kad ne vieta svarbu, o nuveikti darbai. Buvo mokslininkas, mokėjo lotynų k. Sukaupė didelę biblioteką, labai vertingą. Vertino antikinius tekstus. Tačiau jo bibliotekoje nebuvo scholastinių raštų, nes jo manymu jie buvo parašyti prasta lotynų kalba. Domėjosi antika, jam buvo būdingas istorinis mąstymas. Turėjo ir teisininko išsilavinimą. Bet teisė jo
o nedomino. Labiau jį domino jis pats, sukūrė legendą apie save. Skiriamas buvo dėmesys savo individualybei. Buvo vienuolis, bet rašė apie meilę. Turėjo jį remiančius mecenatus, išgyveno savo talento dėka. Lyrika Poezija buvo atskirta nuo teologijos ir politikos. Atsisakyta algoizmo, jausmų projekcija į gamtą, o ne į dievybę, rūpi dvasiniai dalykai. Nauja poezijos subjekto savimonė: meilė kaip savęs ir pasaulio atradimas. Jis bv poetas, o Bokačas prozininkas. Petrarka priklausė aukštajam intelektualiniam sparnui, priešingai nei Bokačas. Naujas meilės traktavimas. 1. Meilė atsiejama nuo Dievo ir nuo teologijos. Tai yra individualus poeto jausmas. 2. Meilės tragizmas. Lieki vienas su savo jausmu, todėl esi pasmerktas kančiai. Laura – ištekėjusi, todėl jis kankinasi (kurtuazinis santykių modelis). 3. Atsisako algoizmo. Meilė – konkretus jausmas, konkrečiai moteriai. 4. Mylimoji poetizuota, bet kūniška. Gyva, žemiška moteris. 5. Svarbi gamta. Ji kaip asmens pratesimas. Lauros paveikslas. Laura – labai svarbi. Ji reali asmenybė. 1348 m. mirė nuo maro. Per meilę Laurai Petrarka atranda savąjį „aš“ ir pasaulį. Laura poetizuota, bet kūniška, gyva. Poetas apdainuoja joje visa, kas realu, žmogiška, kilnu, detaliai piešdamas jos kūno grožį, dvasines savybes. Aukština joje moralinio kilnumo principus, siekdamas idealių dvasinių savybių. Tai moteris — simbolis, grožio, gėrio nešėja. Joje dar nėra individualybės. Jos vidinis pasaulis beveik neatskleistas. Tai idealas, statula, pakilusi virš aistrų, gyvenimo įvykių ir nesėkmių.

Ištobulina so

oneto žanrą. Tapo lakoniškas, būdinga pastovi apimtis – 2 posmai po 4 eil ir 2 posmai po 3 eil, girežta vidinė struktūra, būdingas temos plėtojimas – pirmuose posmuose, o paskutiniuos – filosofinis apibendrinimas.

2. G. Boccaccio (Dž. Bokačas) ir jo “Dekameronas”. Žanras, kompozicija, siužeto šaltiniai, adresatas. Ryšys su miestiečių literatūra. Renesanso novelės bruožai. Dž. Bokačas (1313-1375) Dž. Bokačas – pirklys, Florencijos tarybos narys, jam Florencijos taryba skiria du darbus: skaityti paskaitas apie Dantę (Florencija atgailauja), jis interpretavo Dantę, komentavo keliolika jo giesmių ir antra – pakviesti Petrarką į Florenciją (nesėkmingai). Taip pat yra humanistas, renesansinės prozos pradininkas, liaudinio, žemiškojo, Renesanso literatūros, kuriamos miestiečių literatūros pagrindu, atstovas. Grožinės literatūros prioritetas prieš mokslą. Dėmesys materialiajai gyvenimo sferai ir liaudiškajam sparnui, priešingai nei Petrarka. „Dekameronas“ Pasakojimas fragmentiškas (100 novelių, kurias 10 dienų pasakoja knygos herojai iš Florencijos, pasitraukę į užmiestį nuo 1348-ųjų maro). ,,Dekameroną“ sudaro novelės skirstomos į temines grupes, kiekvienos dienos noveles sieja kokia nors tema, pvz. turtuolių ydų pasmerkimas, lemties pokštai ir kt. (erdvės ir laiko junginys, dvigubas įrėminimas). Autoriaus erdvė: pratarmė ir pabaiga, maro aprašymas. Pasakotojų erdvė: dienos pradžios ir pabaigos – gyvenimo užmiestyje aprašymas, ankstesnės novelės komentarai. Pagrindinis veikalas yra „Dekameronas“. Jis jį parašė ir iš gyvenimo ir iš literatūros. Sekdamas rytų pasakojamosios literatūros pavyzdžiu, jis savo novelių rinkinį įrėmino jungiamuoju pasakojimu, taip sujungė noveles į vieną visumą ir

r taip grakščiai perėjo nuo vieno pasakojimo prie kito. Įrėmintas pasakojimas – tai septynios moterys ir trys jaunuoliai komentuoja noveles, tačiau svarbiausia yra harmoninga, gyvenimą atspindinti atmosfera, kurią pasakotojai sukuria savo šnekomis, šokiais ir dainomis. Kūrinyje dešimt jaunų žmonių kasdien pasakoja savo bendrakeleiviams po vieną istoriją, jie pasakoja 10 dienų (nors ten prabūna ilgiau, kai kuriom dienom nepasakoja), taigi 100 novelių. Siužetas paimtas iš Šv. Ambraziejaus ,,Heksamerono“ ir ,,Novelino“. Pagal temas nemaža panašumų su vėlyvųjų viduramžių miestiečių literatūra: vienuolių palaidiškumas, valdininkų papirkinėjimas, įvairios žmonių nuodėmės bei silpnybės, bažnyčios ydos, rodomos pasekmės ir veiksmai, o ne emocijos. Tačiau neliečiama visuomeninių politinių ar filosofinių, religinių temų. Jis daugiausia pasakoja apie privataus gyvenimo nutikimus – meilės troškulį ir pavydą, santuokos laužymą, nusivylimus ir patyčias, kylančias tarp vyrų ir moterų. Jis pateisina meilės natūralumą, todėl palankiai žiūri į erotinę meilę, seksualinę aistrą, nors pastaroji jo amžininkams ir daugeliui vėlesnių kartų žmonių atrodė nepadori. Jis atvirai vaizduoja intymų gyvenimą, iki tol to niekas nedarė. Jis tobulai rašė ir aukštuoju poetiniu stiliumi ir sodria šnekamąja liaudies kalba. Šis sumanus stilių supynimas daro „Dekameroną“ atvira, kupina išminties žmoniškąja komedija. Užmiestis – tarsi žemiška rojus (renesansiškas požiūris), graži gamta, geri tarpusavio santykiai, hierarchija (kiekvieną dieną renkamas dienos karalius, su visų pritarimu). Adresatas – masinis. ,,Dekameronas“ skirtas moteriai, pramogai. Išteisinama žmogaus prigimtis – kai mergina ištekinama už senio, tai jau nuodėmė prieš kūną, o ne pats kūnas yra nuodėmė. Kova prieš prigimtį – beprasmė (4 d. pradžia). Kilimo aukštyn istorija – pradedama nuo tamsių novelių, baigiama šviesiomis (panašumas su Dante). Luomų lygybė –renesansinė mintis. Renesansinė novelė – tikroviška, dėmesys skiriamas detalėms (vardai, vietovių pavadinimai, buitiniai įvykiai), aiškus pabaigos akcentas – verdiktas, moralas ar filosofinė išvada. Tema –laisva, iš visų gyvenimo sričių. Pasakojimas skirtas pramogai. Yra didaktizmo ir pramogos pusiausvyra. Turi būti centrinis įvykis (,,novella“ – naujiena), nežinomas, intriguojantis įvykis. Daugelyje novelių daug humoro, dviprasmybių, nesusipratimų, kvailybių. Anekdotinis pasakojimas – yra 2 kulminacijos, viena reali ir kita neįtikėtina.

Viduramžiškas struktūros principas „architektūrinė“ (gotikinė), pagrįsta simboliais (3, 7, 10, 100), perteikiant kilimo aukštyn istoriją. Nuo tamsos – maro Florencijoje, į šviesą – dorybių triumfą.

Siužeto šaltiniai Tai vėlyvųjų graikų romanų, arabų pasakų, populiarių viduramžių istorijų, naujosios italų prozos sąvadas.

3. G. Boccaccio “Dekamerono” problematika, herojus, humanistinės idėjos. Utopiškumas. Probematika. Keliamos šios problemos: moterys, prigimtis, kūniškumas, dorybės ir ydos, teologų luomas, socialinė nelygybė, vyrų ir moterų lygiateisiškumas, gamtos įtraukimas, meilė. Kova prieš prigimtį. Išteisinama žmogaus prigimtis – kai mergina ištekinama už senio, tai jau nuodėmė prieš kūną, o ne pats kūnas yra nuodėmė. Kova prieš prigimtį – beprasmė (4 d. pradžia). Valdininkų papirkinėjimas, įvairios žmonių nuodėmės bei silpnybės, bažnyčios ydos, rodomos pasekmės ir veiksmai, o ne emocijos. Humanistinės idėjos. Luomų lygybė, dinamiško, laisvo pasaulio vaizdas, kokybinis mąstymo pokytis, viduramžių socialinių, luominių, religinių stereotipų griuvimas, autoriaus kūrybinės laisvės deklaracija (pratarmėje ir pabaigos žodyje), nauja, prigimties principu ir malonumu grįsta dorovės samprata, lyčių lygybės reikalavimas. Utopiškumas. Teigia, jog žmogui lemta gyventi pagal prigimtį. Prigimties nepakeisi, nuo jos nepabėgsi. Užmiesčio erdvė – renesansinė utopija. Tai renesansiško rojaus erdvė. Lyg rojus žemėje, gamta, grožis, maistas, žemiškos gėrybės. Ten yra geri žmonių santykiai, hierarchija – renkamas dienos karalius, su visų pritarimu, o kitą dieną valdžia perleidžiama, sutarimas, yra maisto, žmonės padorūs, dekoratyvi gamta, žmonės kūrybingi. Atskleidžiami harmonijos, taikos, grožio, laikinumo principai.

4. Prigimties teisių gynimas G. Boccaccio “Dekamerone”. Požiūris į meilę ir moteris, į Bažnyčią ir vienuolius. Religinės tolerancijos ir luomų lygybės idėja. Prigimties teisių gynimas. Žmogui lemta gyventi pagal prigimtį. Neverta pieš ją kovoti, nes kova bus beprasmė. Kai mergina ištekinama už senio, tai jau nuodėmė prieš kūną, o ne pats kūnas yra nuodėmė. Kova prieš prigimtį – beprasmė (4 d. pradžia).

Požiūris į meilę, moteris. 1. Meilė atsiejama nuo Dievo ir nuo teologijos. Tai yra individualus poeto jausmas. 2. Meilės tragizmas. Lieki vienas su savo jausmu, todėl esi pasmerktas kančiai. 3. Atsisako algoizmo. Meilė – konkretus jausmas, konkrečiai moteriai. 4. Mylimoji poetizuota, bet kūniška. Gyva, žemiška moteris. 5. Svarbi gamta. Ji kaip asmens dalis.

Moterys užima svarbią dalį, jos garbinamos, nors ir pačios padaro klaidų, negali kovoti prieš prigimtį. Taip pat pasisakoma, jog moterys turi būti lygiavertės su vyrais. Atsisakoma viduramžių požiūrio, jog moteris – nuodėmių šaltinis. Nuodėmių šaltinis ne kūnas, o nusižengimas prieš kūną. Meilė – tai dorovės sąlyga.

Požiūris į Bažnyčią ir vienuolius. Autorius aprašo, jog šventuoju tampama per nuodėmes. (Kaip ir Dantė) Pasaulis žmogaus rankose. K. . .

– etikos teorija, teigianti, kad malonumas yra svarbiausias dalykas, vienintelis gėris ir galutinis žmonijos tikslas. Ši koncepcija dažnai yra naudojama vertinant poelgius: kuo daugiau malonumo ir kuo mažiau kančios sukeliama, tuo poelgis yra geresnis. L.Valla keliantis hedonizmo idėją apie malonumą kalba kaip apie tikrąjį ir vienintelį gėrį. Jis įrodo, kad malonu būti doru, taip pat čia yra labai svarbi ir žmogaus orumo idėja. 3.Renesansas labiau reiškėsi ne kaip apibrėžtas stilius, o kaip gyvenimo būdas. Atsižadėjus griežtų viduramžių nuostatų ir saitų, Renesansas atrado žmogų. Savo kūriniuose menininkai realistiškai pavaizdavo žmogų, jo didingumą, vidinio pasaulio turtingumą, išorinį grožį. 4. N.Machiavelli nepamiršta ir politinio pragmatizmo idėjos, čia jau, atvirkščiai nei viduramžių laikais valdžia yra kildinama ne iš Dievo malonės. Žanrai: Lyrika Naujųjų humanistinių idėjų apraiškos literatūroje ėmė keisti religinę tematiką, imta rašyti apie paprastą žmogų, jo gyvenimą ir jausmus, suklesti lyrika. Petrarka savo poezijoje individualų išgyvenimą pavertė esminiu lyrikos akcentu. Renesansui būdingas istorinis mąstymas, nutiesti tiltą, tarp praeities ir dabarties. Petrarkos novotoriškumas, itvirtino soneto žanrą (jo istorija siekia XIIIa., jie kūriami poetų siciliečių). Sonetas – tai plieninių rėmų žanas, griežtas sandaros eilėraštis (14 eilučių) Pastoralinis romanas Pagal pastoralinio romano sudėtį, galime teigti, jog jis susideda iš dviejų prasminių klodų: riterinio ir šelmių romano. Iš riterių romano perimta aistra nuotykiams, žygdarbiams, idealizuotas meilės vaizdinys. Iš šelmių romano perimtas kasdieniško žmogaus vaizdavimas ir pašaipus pasakojimo tonas. Šelmių romanuose pagrindiniai veikėjai būna našlaičiai, kurie patenka į svetimus namus pas sukčius, iš jų išmoksta sukčių meno, o vėliau apie savo gyvenimus rašo knygose. Servantesas, parašė pastoralinį romaną : “Galatoja”. Šiame pastoraliniame romane yra vaizduojamas piemenų pasaulis, jam žemiškas gyvenimas yra gražesnis. Pats Servantesas rašydamas šį romaną, buvo uiversitetinio išsilavinimo žmogus, turėjo humanistinį – filosofinį išsilavinimą. Riterinė poema Pagrindinis riterinės poemos tikslas yra sugretinti literatūrinį ir žemiškąjį gyvenimą. Žemiškajame gyvenime bandoma atkartoti literatūrinių kūrinių vyksmus. Migelio de Servanteso pagrindinė gvildenama tema – riterystė. Autorius kelia filosofinius klausimus, ar literatūra ir gyvenimas yra tas pats, jis bando atkartoti literatūrą gyvenime, tačiau šis literatūrinis eksperimentas žlugo. Don Kichoto riterystė, tai – humanizmas, tragikomizmas, teatro spektaklis .

 

Join the Conversation

×
×