Lietuvių liaudies dainų įvairovė

Pratarmė

Kiekvienam žmogui gimtoji kalba – tai jo tėvų kalba. Kiekvienos tautos muzikos lopšys – jos liaudies muzika. Liaudies muzikoje kaip veidrodyje atsispindi senovės žmonių gyvenimas , darbai ,jų pomėgiai ir tautos būdas.

Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII a. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Štai Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, j kurį įdėjo tris dainas — kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti. Į jas atkreipė dėmesį vokiečių mokslininkai bei rašytojai Le-singas, Herderis, Gėtė, Neeselmanas.
Pirmąjį didesnį lietuvių liaudies dainų rinkinį jau XIX a. (1825 m.) išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Kitų rinkinių leidėjai buvo Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius. Ypač didelį darbą atliko kunigas Antanas Juška (1819—1880), surinkęs pusšešto tūkstančio dainų — daugiausiai Veliuonos apylinkėse.
XX a. tautosakos rinkimu pirmiausiai rūpinosi Lietuvių Mokslo Draugija, įsteigta 1907 m., vėliau aukštosios mokyklos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 1980 m. pradėtas leisti „Lietuvių liaudies dainynas”, kurį sudarys daugiau kaip 20 tomų.
Vienas iš nuostabiausių dalykų yra tie žmonės, kurie per šimtmečius išnešiojo liaudies daainą savo širdyje ir atminty. (Viena dainininkė A. Juškai padainavo daugiau kaip 500 dainų!) Keičiantis gyvenimo būdui, tokių žmonių sparčiai mąžta, jų gyvenimai mums vis labiau atrodo egzotiški, keisti, mįslingi. Daugelio jų vardai liko neužrašyti, nuėjo į nežinią.

Lietuvių liaudies dainų įvairovė

Dainos sudaro di

idžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Balsu , melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsisipindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžia našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogaus gyvenimas gretinamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu. Prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos. Dainų tekstuose dažni mažybiniai žodeliai, kurie suteikia lietuvių liaudies dainoms ypatingo švelnumo.

Lietuvos teritorija nėra labai didelė. Tačiau atskirose srityse gyvenimas skiriasi. Šie skirtumai ryškūs kalboje, buityje, papročiuose, savitumas pastebimas ir dainuojamose dainose.

Dzūkų dainos. Šis kraštas jau nuo seno garsėjo savo dainomis, todėl žmonės jį praminė dainava. Dzūkijoje paprastai dainuodavo vienbalses dainas. Jos paprastai gražios, jausmingos ir dažniausiai liūdnos.

Šiaurės aukštaičių dainos. Šiaurės ryytų aukštaitija, savo dainomis skiriasi nuo Dzūkijos. Šiaurės aukštaičiai dainuodavo daugiabalses dainas. Jų dainos linksmos. Melodijos žvalios ir energingos.

Žemaičių dainos. Žemaitija į smulkesnius rajonus neskirstoma. Kaip ir šiaurės rytų aukštaičiai, žemaičiai mėgo daugiabalses dainas. Tik jos šiek tiek švelnesnės, dainingesnės. Be to žemaičiai savo melodijose mėgo išskirti aukščiausiąją gaidą ir ją patęsti. Tai skiriamasis žemaičių dainų bruožas.

Liaudies dainos – tai tarsi akmenėliai jūroje. Jų spalva ir forma glūdinosi šimtmečius. Jomis džiaugėsi ir lengvino savo gyvenimą daugelis žmonių kartų. Todėl dainų buvo su
ukurta napaprastai daug . Vienos buvo skirtos darbui palengvinti, kitos – pasilinksminimams, trečios paguosdavo nuskriaustą, ketvirtos skambėdavo apeigose ir t.t. Dainų rūšys muzikoje vadinamos dainų žanrais. Pagrindiniai lietuvių liaudies dainų žanrai yra šie : vaikų, darbo ir buities, apeigų liaudies kovų, socialinio protesto dainos.

Vaikų dainos ir žaidimai. Senovėje kiekvieną vaiką nuo pat gimimo lydėdavo mamos daina – lopšinė. Jomis ramindavo, migdydavo vaiką, suteikdavo pirmąsias žinias apie pasaulį. Lopšinėse išsiliedavo mamos meilė ir rūpestis, jos svajonės ir viltys. Šiose dainose vaikas vadinamas pačiais švelniausiais žodžiais – balandėliu, sakalėliu, dobilėliu arba aguonėle, lelijėle, rūtų kvietkeliu ir pan. Melodijos atkuria ramaus lingavimo lopšyje nuotaiką.

Šiek tiek ūgtelėjusiems vaikams suaugusieji sugalvodavo įvairiausių žaidimų. Jie linksmindavo mažuosius ir tuo pačiu lavindavo juos. Žaidimai dažniausiai linksmi, džiugūs, skaidrios nuotaikos.

Piemenukų dainos. Labai turtingos ir įvairios piemenukų dainos. Baudžiavos laikais gyvulius ganydavo vaikai nuo 7 iki 13-14 metų. Daineles jie kurdavo patys. Jie dainuodavo apie gamtą ir gyvūniją, erzindavo vieni kitus, pajuokdavo įvairias žmonių ydas ir blogybes. Dainelėmis ramindavo gyvulius arba juos sušaukdavo, apdainuodavo sunkią našlaičių dalią, prašydavo gamtos pagalbos. Daugelyje dainelių mėgdžiojami gyvulių ir paukščių balsai, menamos mįslės, žaidžami įvairūs žaidimai.

Kalendorinių apeigų dainos. Apeigos tai tam tikri žmonių veismai, ritualai, susiję su tautos papročiais ir senaisiais tikėjimais. Kadangi senovės lietuviai buvo žemdirbiai ir išpažino pagoniškąjį ti
ikėjimą, tai ir jų apeigose ryškiausias yra žėmės ir gamtos jėgų kultas. Dainos, kurias tuo metu Lietuviai dainuodavo, vadinamos kalendorinių apeigų dainomis. Jos pasakoja apie lietuvių tautos praeitį, nes atsirado dar tada, kai žmonės burtais stengdavosi atspėti ateitį bei palenkti į savo pusę gamtos jėgas. Kalendorinių apeigų dainos buvo suskirstytos pagal metų laikus : žiemos, pavasario, vasaros , rudens dainos ir šventės.

Darbo dainos . Lietuvių folklore darbo dainoms tenka ypatinga vieta. Greta kalendorinių jos laikomos seniausiomis išlikusiomis dainomis. Daugiausia jų atėję iš baudžiavos laikų.

Beveik kiekvieną darbą dirbdami žmonės dainuodavo. Dainuodavo laukuose ir namų ruošoje, dainuodavo piemenys ganydami gyviulius, dainuodavo ardami, raudami grikius ar linus, kopdami medų ar grįždami iš laukų namo.

Išskiriamos dvi šių dainų grupės – tai laukų ir namų darbų dainos. Laukų darbų dainomis vadinamos ganymo ( piemenų) , arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, naktigonių, avižapjūtės, grikių rovimo ir kt. dainos. Jas dainuodavo moterys. Vienose dainose būdavo apdainuojamas darbas, kitos dainuojamos dirbant ir skiriamos darbui palengvinti.

Labai senos ir įdomios yra rugiapjūtės dainos. Rugių pjovimą senovėje lydėdavo daugybė papročių su tam tikromis dainomis. Vienas dainuodavo išeinant į laukus, kitas saulei tekant, trečias – saulei pasiekus zenitą ar leidžiantis, ketvirtas ilsintis, baigiant darbą, grįžtant namo ir t.t. Melodijoms būdinga graudi švelni nuotaika.

Darbo dainos palengvindavo darbą, paskaidrindavo nuotaiką. Apie tai, kaip da
aina padėdavo dirbti, pavyzdžiui arti, žmonės sakydavo “ kai uždainuoji, tai ir botago nereikia. Gyvuliai patys eina vis pirmyn, pirmyn, nesimėto į šalis.”

Liaudies kovų ir socialinio protesto dainos. Darbo, buities, kalendorinių apeigų dainos atspindi didelę dalį kasdieninio gyvenimo. Gilų pėdsaką žmonių atmintyje palieka ir tam tikri istoriniai įvykiai. Tai karai ir mūšiai, dažnai sukeliantys skaudžius prisiminimus.Todėl natūralu, kad šiuos pergyvenimus žmonės išliedavo daina. Melodijos keliaudavo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.

Dainos, kurių turinys susijęs su kažkada seniai vykusiais mūšiais, vadinamos liaudies kovų dainomis. Jose paprastai smerkiamas blogis, aukštinami vadai – tevynės gynėjai. Daugelis karo dainų išnyko, kitų liko tik tekstas. Tačiau ir jie nemažai pasako apie tautos požiūrį į karą ir jo nešamus vargus.

Kaip ir kitose lietuvių liaudies dainose karo dainų tekstuose daug mažybinių žodžių. Žiaurūs kovų vaizdai dažnai supoetinti, sušvelninti. Pavyzdžiui: bloga žinia jose vadinama juodu debesiu arba juodu varnu. Kautynės lyginamos su gamtos reiškiniais: ,, griūva kūnai kaip miške šiekštelė”, ,,teka kraujas kaip srauja upelė”, ,,zvimbia kulkos kaip bitelės” ir t.t.

Išlikusios karo dainų melodijos šiek tiek skiriasi nuo darbo ar apeiginių dainų melodijų. Karo dainose jos labiau išplėtotos, ilgesnės.

Panašios į karo dainas yra socialinio protesto dainos. Jos nėra tokios senos kaip liaudies kovų dainos, nes suklestėjo 1905 – 1907 m. (revoliucijos metais). Socialinio protesto dainose atsispindi varguolių kova prieš išnaudotojus, išreiškiamas pyktis ir panieka engėjams, kviečiama kovon. Kitose socialinio protesto dainose šmaikščiai juokiamasi iš ponų bei jų pagalbininkų- tijūnų, šaltyčių, ir kt. Jos matyt atėjusios dar iš baudžiavos laikų, nes skundas ir protestas prasiveržia dirbant įvairius laukų darbus.

Tautosaka yra labai įdomi – per ją kiekvienas galime kur kas geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pagaliau ir pačią žmoniją. Kiekvienas žmogus slepia savyje tūkstantmečių patirties, įpročių, raiškos, suvokimo būdų klodą, iš dalies priklausantį ne nuo jo paties, o susiklosčiusį per auklėjimą, bendravimą. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kurios žaizdre šimtmečius ugdėsi lietuvių kartų kartos. Vienas reikšmingiausių tos dvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka. Ją prakalbinus, kaip aidas turėtų atsiliepti į siužetus ir veikėjus, metaforas ir simbolius įsilydžiusi tautos dvasia. Be tautosakos deramai nesuvoksime ir profesionalaus lietuvių meno.

Pripažindami didelę tautosakos reikšmę praeityje, negalime nepastebėti, kad per vieną amžių — nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pabaigos, jos gyvybingumas smarkiai sumažėjo. Šiandien daug kūrinių begyvuoja senesnių žmonių atmintyje, jaunesnieji jų nebemoka. Tai natūrali visų gyvenimo sričių pakitimų, atsisveikinimo su „balanos gadyne” pasekmė.

Mano manymu Lietuvių liaudies dainos neteko svarbios reikšmės todėl, kad atsirado žmogaus darbą lengvinančių priemonių: traktoriai, kombainai ir t.t. Darbas tapo daug lengvesnis ir greitesnis, todėl žmonėms neliko laiko dainuoti . Jie dabar tik retkarčiais užtraukia vieną, kitą dainą. Dar viena iš priežasčių, kodėl Lietuvių liaudies dainos neteko svarbios reišmės ta , kad atsirado įvairių muzikos stilių, kuriamos daug linksmesnės ir įdomesnės dainos, kurios labai patinka šių dienų jaunimui.

Naudotos literatūros sąrašas:

1. Sauka L. Lietuvių tautosaka. (Mokymo priemonė 10 klasei), K.,1989.P.3
2. Knygų dienos (skaitiniai 8 klasei), 1d. (sud. Urba K.),K., 1998. P. 149.
3. Umbrasienė V. Muzikos literatūra, 1d. V.,1989. P. 7-18

Leave a Comment