Lapino paveikslas V. Krėvės “Skerdžiuje”

Lapino paveikslas V.Krėvės „Skerdžiuje“

Senasis Lapinas,-V.Krėvės apsakymo „Skerdžiuje“ pagrindinis veikėjas.Kurdamas jo paveikslą,rašytojas norėjo parodyti senojo kaimo žmogaus gyvenimo būdą, tikėjimus, gamtos grožį,pažadinti pasigėrėjimą gamta,žmogumi.

Jau pirmomis apsakymo eilutėmis V.Krėvė supažindina mus su pagrindiniu veikėju Lapinu ir jo numylėtine liepa.Lapinas,pasak rašytojo buvo „stiprus, nors žemo ūgio,.visas apžėlęs ir samanotas it žydinti obelis.“ Kiek jam buvo metų, niekas nežinojo,tik,autoriaus žodžiais tariant,jis buvo „seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių“.

Senas buvo Lapinas, senovinė ir jo „ profesija“. „ Kas vasarą Lapinas ganė gyvulius „pulkininkavo“.Žiemą, kai gyyvulius uždarydavo į tvartus, Lapinas mezgė tinklus,bradinius ar moterims petkes.

Senelis per savo gyvenimą didelių turtų nesukrovė,o jie jam ir nerūpėjo.Jo pirkelė buvo dūminė,be priemenės.Kartu su senute žmona skerdžius kasmet augindavo po du paršelius, kuriais ypač rūpindavosi.Pasirinkdavo vasarą uogų, kremblių ir pardavinėdavo žydams, Lapinienė žiemą verpdavo ūkininkėms pakulas.

Taip ir gyveno Lapinai, „visada buvo linksmi, ypač Lapinas“.Tačiau viskas pasikeitė, kai mirė senutė, pasak rašytojo, „nesėdi dabar senas skerdžius namie,nemezga tinklų bei brandinių, tik vaikštinėja iš vienos pirkios kiton ir laukia, kad grreičiau giria sužaliuotų, kad gyvulius išginti galėtų.”

Skerdžius – įsikūnijusi išmintis, gyvenimo patirtis.Jis kaime garsėjo kaip įtikinantis sumanus pasakorius.Tarsi iš nesibaigiančios knygos pasakojo pasakas, pramanytus dalykus, melagystes,kaip sako V.Krėvė, „suvedžiodavo dažnai ne tik vaikus, bet ir senus rimtus vyrus“.Supratę, kad eilinį ka

artą patikėjo Lapino melagystėmis,vyrai niršdavo,spjaudydavosi, juokdavosi.Tačiau ir vėl klausydavosi senio pasakojimų: „ . ir vėl paklauso, patiki .“.

Dėl neįprasto gyvenimo būdo žmonės mėgdavo pašiepti senelį „ Vieni taip sau kad tik pasijuoktų,kiti net skaudžiai užgaudami“.Tačiau Lapinas neimdavo viso to į galvą, nepykdavo,neužsigaudavo.Ir dažnai nesuprasdavo žmonės, ar jis juokauja, ar rimtai kalba: „Jisai pasakoja, kaip apgavo vieną,kaip suerzino kitą,kaip gražiai sumelavo trečiam“.

Vyrus senasis skerdžius apgaudinėdavo,tačiau su moterimis jis sugyveno ypač draugiškai.Vienai parnešdavo vaistažolių, kitai šluotą surišdavo ar dar kokį gerą darbą padarydavo.Todėl šeimininkės ir gerbė skerdžių stengėsi palepinti : vaišindavo sūriu,kiaušiniais, ragaišiu.

O labiausiai Lapinas mylėjo vaikus: „skerdžius vienam kiša aukšliuką,kitam rėkmę, trečiam margintą lazdelę,o tam vėl dūdelę,“ kaip sako autorius, jam gražu, malonu, kai vaikai pašasi kaip mėšlyne žvirbliai“. Vaikai jį taip pat myli- „llydi net į šilaines“. Nepaprastas pasakas jiems seka senelis: apie laumes, miškinius, miško gyvūnėlius: „Pripasakoja,primeluoja tiek, jog vaikai net sodžiun grįžti bijo.“

Keistasis senelis nepripažino krikščioniškojo Dievo, jam artimesnis pagoniškasis pažinimo tikėjimas.Skerdžius nemokėjo katekizmų, poterių.Tačiau jis dėl to nekaltas: „Nebuvo kada mokytis,kitas persižegnoti, ir tai nemokėjo.“Jis nesuprato krikščionybės,kunigas jam atrodė toks pat žmogus, kaip ir visi: „.Makščio Janka kiaules ganė ir aš jį dar botagu šviečiau,o nūnai jis jau kunigas, ir moterys jam rankas bučiuoja“.Lapinui atrodė,kad senovės žmonės viską geriau žinojo“.Todėl ji
is neįsivaizdavo gyvenimo be miškinių, monų, bei laumių.

Lapino tikėjimas gamtos galia,joje slypinčiais dievais-svarbiausias jo paveikslo bruožas.Jis giliai tiki,kad miškuose gyvena monai, laumės,miškiniai.Miškuose knibžda gyvybė, čia ir medžiai tarsi gyvi.Miškas Lapinui- šventas dalykas: „Be miško suskursta žmogus“.Tai nusiraminimo, atgaivos vieta: „.be miško niekur nėra gero,kad net ir Amerika ten bebūtų“.Tačiau seneliui skaudu,kad pagarba miškui išnyko,kad jie kertami reikia ar nereikia.žmonės nei girių nemėgsta,švento miško nesigaili“.Neliko senojo supratimo, meilės miškams.Tai skerdžių žudė ir pykdė.

Tarsi likimo ženklas Lapiną visą gyvenimą lydėjo Grainio liepa.Juodu buvo sodžiuje patys seniausi.Lapinas tikėjo čigonės pranašyste,kad jis mirs,kai Grainio liepa nuluš.Pats skerdžius pasakojo,kad „Liepa dar kelis šimtus metų stovės“, todėl jis manė, kad ilgai gyvens.Tačiau po nelemto ginčo su Grainiu liepa nukertama.skerdžiui tai- likimo smūgis: „Lyg dangus prakiuro toje vietoje“.Dėl skaudžių išgyvenimų Lapinas suserga.Jis tiki, jog turi išsipildyti čigonės pranašystė: „skerdžius skundėsi, kad jį labai krečia,kaulus laužo,ir šoną diegia.Todėl ir „Numirė jisai kaip pakirsta liepa“.

Žmonės labai gailėjo senelio,kaltino Grainį, kad šis nukirto liepą,tačiau galų gale sutarė, kad niekas dar nesugalvojo nuo mirties išsisukti.Taip mirė senasis Lapinas-žmogus lyg atėjęs iš žilos senovės, iš pačių seniausių laikų.Tai buvo žmogus, bandęs išlaikyti didelę pagarbą ir prieraišumą medžiams,tikėjimą nepaprastomis medžių galiomis,suvokęs,jog žmogus-neatsiejama gamtos dalelė. Lapino visas gyvenimas buvo skirtas meilės ga
amtai,ugdymui,jos grožio pajautimui,norui su ja bendrauti,ją globoti.

Manau,jog šis apsakymas, teigiantis jog gyvoji gamta jaučia kaip ir žmonės,išreiškia dorovines nuostatas dėl elgesio su gamta.

Leave a Comment