Dvainiai
Žmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai, širdis. V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turi gyventi tten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvė esmės ieško amžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra, o jo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jis susideda iš savo teisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo).
Informacija gauta :
http://www.tingiu.lt
Raganius
Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta pati problematika.
1. Kokias dorovines ypatybes lietuvių charakteryje buvo išugdžiusi pagonybė?
2. Ar gali tas gerąsias charakterio ypatybes išsaugoti krikščionybė? Kodėl?
Koks veikėjas tai įrodo?
3. Ar skerdžius tikrai raganius?
4. Nuojautos reikšmė „Simajude.” Ar pripažįsta nuojautą kaip jausmą krikščionybė? Su kuo jį sieja?
5. Patirties pranašumas prieš įgytas žinias.
6. Palyginkita materialinę Kukio ir Gugio patirtį.
Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei tūkstantmečio – V.Krėvę dominantis klausimas „Raganiuje.”
Gugio dievas. Jis juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja.
Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė.
Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas –
paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko raganiumi.
Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs supaprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis paneigia, kad viskas dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus, yra laimingesnis, turi dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės tiesos yra svetimos, ne iš žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku gyventi.
Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam –
darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą, moralė skiriasi nuo darbų.
Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik laimės ir gėrio, bet ir didžiausio teisingumo vieta.
Informacija gauta iš knygos :
”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 73-77 Vilnius
VAGA 1983 m.
[pic]
Alberto Zalatoriaus žodžiai apie Vincą
”Krėvė vienodai stiprus tiek moralinio tiek romantinio, tiek realistinio , tiek orientacinio stiliaus kūriniuose , jam vienodai paklūsta prozos ir dramos žamrai , jis laisvai jaučiasi , tiek vaizduodamas tolimą mitologinę ir įstorinę gadynę , tiek pažystamą dzūkų kaimo kąsdienybę .”
Informacija gauta iš knygos :
”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 80 Vilnius VAGA
1983 m.
[pic] (“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, Vilnius.,
1983)
Lyriniuose V. Krėvės vaizdeliuose atsispindi impresiomistinės ir simbolistinės tendencijos, susipynusios su romantiniais elementais. Jaunas rašytojas ėjo ta pačia kryptimi kaip ir V. Mykolaitis – Putinas, L. Gira,
B. Sruoga, F. Kirša, K. Binkis bei kiti tuo metu iškilę literatai. Šiuose proza ir eilėmis parašytuose kūrinėliuose nerami, svajojanti, nuo tikrovės bėganti siela gyvena iliuzijų pasaulyje. Į kovą besiveržiantis lyrinis herojus mato sudvasintas moters vizijas, jaučia paslaptingus sielos virpėjimus, bodisi savo bejėgiškumu. Kai kur girdimi ir realybės atgarsiai.
Ankstyvuosiuose lyriniuose vaizdeliuose V. Krėvė, to meto literatūrinės mados paveiktas, suskaido pasakojimą į smulkias nuotrupas, nesistengia nuosekliai plėtoti fabulą ir veiksmą. Tačiau čia galima įžvelgti ir savitų, V. Krėvės talentui būdingų bruožų. Kai kuriuose tekstuose jaučiamas natūralios, nesugadintos senų kaimo žmonių pasaulėjautos romantinis idealizavimas. Pavyzdžiui, vaizdelyje “Senatvės mintys” gražiai piešiamas seno kaimiečio paveikslas. Kūrinio herojus gyvena savo minčių pasauly, atitrūkęs nuo praktiškų kasdienybės reikalų. Bendrauja su bitelėmis ir nešioja savyje gilią gyvenimo išmintį.
Ankstyvojoje kūryboje jau gana ryškus V. Krėvės tautosakos stilizuotojo talentas.
“Padavimuose” galima aptikti atskirų frazių ar epizodų, kur iš dalies pasireiškia siaurai patriotinės tendencijos (perdėtas lietuvių iškėlimas, susižavėjimas karo žygiais). Tačiau giliau pasižiūrėję, pastebime, kad autorius nėra suinteresuotas visa, kas gera, priskirti tik lietuviams, ir visa, kas bloga, tik jų priešams. “Padavimuose” vienodai didžiai vertinamos ir poetizuojamos žmogiškosios vertybės, nepaisant kam jos priklauso.
V. Krėvė – vienas pirmųjų mūsų rašytojų, siekusių išplėsti lietuvių literatūros tematiką, įvesti į ją daugiau internacionalinių temų bei siužetų. Dar studijų metais jis susidomėjo orientalistika, pradėjo rašyti kūrinius senovės persų, azerbaidžianiečių, indų legendų ir padavimų motyvais.
“Šarūnas” kompoziciškai įrėmintas kaip naktigonėje sumigusių piemenukų sapnas. Nakties glūdumoje prie ugnelės piemenukai vienas kitam pasakoja įvairias senovines legendas, žmonių padavimus, ypač jiems sukelia nerimo pasakojimas apie Šarūną, kuris ir dabar šiose vietose pasivaidena.
Ši įžanga, teikianti veikalui ronamtinį atspalvį, nėra vien formos dalykas.
Piemenukų kalbose išryškinamas jų susižavėjimas praeitimi, netgi savotiška legendinės didvyriškos lietuvių senolių praeities priešprieša gana pilka dabarčiai.
Taigi jau piemenukų scenose yra pabrėžiama svarbiausioji veikalo idėjinė linkmė – herojinių liaudies aspiracijų žadinimas. Ši idėja ryški per visą veikalą. Autorius su neslepiama simpatija vaizduoja senovės lietuvius, iškelia jų narsumą kovose su priešais, mokėjimą branginti laisvę. V. Krėvė šiuo atžvilgiu tęsia tas tautinio romantizmo tradicijas, kurios yra susijusios su S. Daukanto, S. Stanevičiaus, V. Pietario,
Maironio ir kitų lietuvių rašytojų vardais. Tačiau, iš kitos pusės, V.
Krėvė savo “Šarūnu” įnešė į šią tradiciją labai daug ką nauja. Anksčiau minėtieji rašytojai (neišskiriant ir Maironio, kurio patriotiškoji lyrika yra didelio talento pagimdyta) mažai paisė istorinio prieštaringumo, akcentavo herojinius praeities momentus. V. Krėvė siekė gilesnio ir objektyvesnio istorijos supratimo. “Šarūne” praeitis iškyla kaip sudėtinga senovės lietuvių gyvenimo drama, netgi žiauri charakterių ir aistrų tragedija.
Dainavos problema, kuri vienija gana margą “Šarūno” siužetą, tvirtai susieta su prieštaringais žmonių likimais. Lietuvių genčių susijungimo idėja, kaip vaizduojama veikale, daugumai bajorų yra sunkiai suvokiamas daiktas. Jie įpratę gyventi taip, kaip jų tėvai gyvena, kaip liepia dievai, ir iš inercijos priešinasi bet kokiai naujovei bei rizikai.
Šarūnas taip pat nėra sąmoningas šios idėjos šalininkas. Idėja gimsta ir kristalizuojasi kovoje, charakteriams, aistroms susiduriant. Šarūno nepatenkina pilka buitis, jis nori iš jos išsiveržti, ieško nepaprastų žygių. Be to, jis be galo savimeilus ir trokšta iškilti, valdyti, būti galingas. Ypatinga Šarūno charakterio prigimtis, jo psichologija tampa pagrindiniu veiksmo varikliu.
Šarūnas – impulsyvi ir valinga asmenybė, trokštanti grumtis su likimu, nugalėti asvo žmogiškas silpnybes. Kartu jis aistringas gyvenimo reformatorius, senų pažiūrų griovėjas, naujų kelių ieškotojas.
Konservatyvioje, susiskaldžiusioje pagonybės laikų visuomenėje jis garsėja kaip maištininkas, atmetąs amžiais įtvirtintą žmonių sąmonėje nuolankumą dievams. Šarūno trroškimai yra tokie dideli, kad patys dievai prieš jį atrodo mažyčiai. Noras rungtyniauti su dievais, priversti juos paklusti yra vienas pagrindinių šio herojaus bruožų.
Šarūno širdyje bręsta dideli, nesutramdomi troškimai pragyventi reikšmingą gyvenimą, atlikti tai, kas būtų verta žmogaus vardo. Jis neapkenčia viso to, kas sumenkina žmogų, daro jį nuobodų, pilką, kasdienišką, užsisklendusį siauruose buitiniuose interesuose. Vykdydamas savo istorinę misiją – ugnimi ir kalaviju jungdamas Dainavą, Balyno kunigaikštis susiduria su milžiniškais sunkumais. Jis lieja žmonių kraują, įstumia juos į vargą, lieka net artimųjų nesuprastas. Personažo viduje atsiranda nesantarvė tarp žmogaus ir valdovo. Kai kuriais momentais Šarūnas laiko save netgi savotišku antžmogiu. Bet čia pat sielvarto pagautas jis prisipažįsta esąs toks pat, kaip ir visi.
Dramatiškai įaudrinta ir Šarūnno aplinka. Tai nevienalytė ne vien teritorinių, bet ir socialinių prieštaravimų skaldoma visuomenė.
Aktyviai čia reiškia savo valią ir nuotaikas žemutinių sluoksnių atstovai, tarp kurių itin įdomi Vainio figūra. Veikale yra epizodas, kur Vainis atvyksta kartu su kitais vyrais į pasitarimą pas valdovę – Šarūno motiną
(Šarūnas tuo metu yra žygyje). Jis stebisi rūmų prabanga ir sako, kad tai sukurta iš jų prakaito. Vainiui pritaria Kragas ir Puodžius, kurie taip pat grasina bajorams sukilimu. Grįžęs iš žygio, Šarūnas žiauriai baudžia visus tuos, kurie bandė maištauti. Turint galvoje šiuos nesutarimus darosi visai suprantami Šarūno nusiskundimai, kad žmonės nemyli jo, nekenčia. Kova už krašto suvienijimą pareikalauja ne tik materialinių, bet ir moralinių aukų.
Veikale tai parodoma kaip dramatiška istorinė būtinybė, atperkama sunkiomis kančiomis.
“Šarūnas” – stiprių charakterių drama. Šalia pagrindinio veikėjo čia nupiešti ir tolygūs jam partneriai. Visiems jiems būdingas bendras bruožas – dižiadvasiškumas, troškimas ginti savo įsitikinimus, išsaugoti žmogišką orumą net ir sunkiausių bandymų momentais. Tokia yra Voverė, kuri, nebijodama žiauraus Šarūno keršto ir tėvų prievartos, ryžtingai kovoja dėl savo teisės mylėti ir toje kovoje tragiškai žūsta. Toks yra Tautvilas, keršto valandą prakeikęs pasaulį, “kur gema žmonės: vieni, kad valdytų, kiti – kad jų klausytų…” Dideli jausmai plazda taip pat Eglės krūtinėje.
Spalvingai nupiešti senųjų bajorų Gelovinio, Džiangio ir kitų paveikslai.
Šarūnas savo forma bei kompozicine struktūra turi nemaža tautosakinių elementų. Čia skamba liaudies dainos, plėtojami lyriškai švelnūs bernelių ir mergelių dialogai, o dramatiški išgyvenimai taip pat išreiškiami liaudies dainai artima forma – vaizduojami nuotaikų bangavimai, herojų išsisakymai, sielos skundai ir graužatys, nesiekiant atskleisti nuoseklios veiksmo eigos. Kartu “Šarūne” stipriai reiškiasi ir V. Krėvės buities vaizduotojo bei psichologo talentas. Rašytojas kuria gyvenimiškai objektyvius ir visapusiškai motyvuotus charakterius, plėtoja šeimynių santykių peripetijas, aprėpia visapusiškus personažų išgyvenimus ir aistras.
“Šarūras” didelės apimties, vietomis kiek ištęstas veikalas.
Dramaturginiu atžvilgiu kompaktiškesnis yra “Skirgaila” (1922).
Keliamos problemos gilumu ir reikšmingumu, stiprių charakterių ir aistrų atskleidimu, tobula dramine kompozicija šis kūrinys galėtų būti statomas ir šalia geriausių pasulinės dramaturgijos pavyzdžių.
Dramoje vaizduojami kai kurie XIV a. pab. ir XV a. pr. istoriniai įvykiai Lietuvoje. Tai labai sudėtingas laikotarpis. Jogaila, tapęs
Lenkijos karaliumi, sudarė palankias sąlygas religinei, kultūrinei ir politinei lenkų ekspansijai į Lietuvą. Likęs Vilniuje Jogailos brolis
Skirgaila ieško kelių, kaip išsaugoti Lietuvos suverenitetą, tuo labiau kad kaip ir lenkai į kraštą tiesia rankas kryžiuočiai. Skirgaila nepasitiki ir
Vytautu, kuris tuo metu diplomatiškai taikstosi su kryžiuočiais.
Autorius, matyt, sąmonigai akcentavo etines ir psichologines kolizijas, nesistengė sieti “Skirgailos” vien su nacionaliniais klausimais, nes drama pradžioje buvo parašyta rusų kalba, taikant ją įvairiatautei visuomenei.
Veikalo centre stipri ir prieštaringa Skirgailos asmenybė, stovinti “dviejų pasaulių” kryžkelėje. Į jo pilį skverbiasi lenkų ir kryžiuočių pasiuntiniai. Kunigaikštis veda su jais diplomatines derybas, nes to reikalauja valstybės interesai. Jis supranta, kad norint išsaugoti krašto suverenumą ir užtikrinti Lietuvai ateitį, reikia blaiviai ir tiesiai žiūrėti į istorijos raidą, reikia skaitytis su tuo, kad egzistuoja naujas pasaulis, naujas krikščionių dievas, kuris ėmė vaidinti svarbų vaidmenį
Europos tautų gyvenime. Skirgailai nelengva atsižadėti praeities. Praeitis jam visą laiką iškyla kaip tvirčiausias moralinis kriterijus naujam, jį supančiam pasuliui, kuriame jis mato nepaprastai daug blogio.
Daugelis etinių ir psichologinių veikalo kolizijų susijusios su Lydos kunigaikštytės Onos Duonutės paveikslu. Ona Duonutė Jogailai pritariant turėjo ištekėti už Mozūrų krašto valdovo. Vadinasi, kaip Onos kraitis iš
Lietuvos žemių būtų išskirtos Volinė ir Podolė. Skirgaila mato lenkų klastą ir, jėga pagrobęs kunigaikštytę, laiko ją pilyje. Suktas len kų diplomatas
Henrikas Mazovietis, patyręs, kad Skirgaila nori vesti kunigaikštytę, planuoja naują klastą. Jis nori panaudoti Oną Duonutę kaip priemonę
Skirgailai paveikti, prieš tai išsiderant iš Vilniaus pilies valdovo Volinę ir Podolę lenkų naudai.
Klastingą planą ruošia ir kryžiuočių pasiuntiniai. Norėdami sukiršinti lietuvius ir lenkus, taip pat patraukti savo pusėn Mozūrų kunigaikštį, jie ketina išvogti Duonutę.
Skirgaila, norėdamas užkirsti kelią visiems priešų kėslams, prievarta veda kunigaikštytę. Situacija ypač susikomplikuoja, kai šalia politinių siekimų suliepsnoja herojų aistros. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris, beruošdamas Duonutės pagrobimo planą, riteriška aistra pamilsta kunigaikštytę. Jis sumano beprotišką žygį – vienas pats slapčia prasiskverbia į Skirgailos žmonos kambarius, tikėdamasis iš čia pabėgti kartu su Ona. Netikėtai užkluptas jis slepiasi mirusio vaidilos Stardo karste. Šiame aistrų sūkuryje suliepsnoja ir palaužta Skirgailos siela.
Didžiausio nusivylimo kankinamas, jis nepaprastai žiauriai atkeršija savo žmonos meilužiui, palaidodamas jį gyvą Stardo vietoje.
Skirgaila – niūrus, įpykęs ir kerštingas herojus. Tačiau jo charakteryje ir išgyvenimuose daug žmogiško skausmo ir tragiškos kančios.
Tai uždaras, išdidus, šiaurietiško būdo žmogus, nemėgstąs sentimentalumo ir plepėjimo. Jo kalba šiurkštoka, sprendimai griežti. Jis tvirtai laiko duotą žodį, nesvyruodamas baudžia, be pasigailėjimo smerkia, o žavisi taip pat tiesiai, atvirai vertindamas kilnumą, drąsą, pasiaukojimą. Skirgaila, kaip ir Šarūnas, priklauso prie tų žmonių, kurie nenusiramina tuo, kas pasiekta, nepakenčia dvasinės menkystės, išglebimo, nesitaiksto su gyvenimo blogiu, nuolat nerimsta, kovoja garbingą kovą. Skirgaila šioje kovoje palūžta kaip ąžuolas audroje, išdidžiai, garbingai, nesižemindamas, nesusmukdamas, neprarasdamas savo didybės ir grožio. Tai stipri asmenybė, be kurios negali apseiti tragedija.
Ryškūs ir kai kurių kitų veikėjų paveikslai. Tarp jų – jau minėti
Keleris ir Duonutė. Taip pat atkeiptinas dėmesys į Stardą ir Skurdulį. Tai stiprios, savarankiškos, didelę gyvenimo išmintį sukaupusios asmenybės.
Stardas savo dvasine kultūra ir psichologija suaugęs su pagonybe. V. Krėvė nesistengia idealizuoti šį herojų. Jis vaizduoja jį tokį, koks jis susiformavo tam tikromis istorinėmis sąlygomis. Stardo religija ir pasaulėžiūra susijusi su ta epocha, kai lietuvių gentys dar nepažino valstybingumo, kariavo gaivališkus ir žūtbūtinius karus ne tik su atėjūnais, bet ir tarpusavyje, kada jos dar tebebuvo atsiribojusios nuo
Europos. Naujos istorinė situacijos fone Stardas jau darosi kai kuriais atžvilgiais fanatiškas. “Dviems pasauliams” susidūrus, išryškėja, kad jo atstovaujama religija neišvengiamai turi žūti. Susidūręs su naujųjų laikų kultūra, vaidila ryžosi verčiau garbingai žūti, begu ieškoti kompromisų.
Kitaip supranta istorijos logiką Skurdulis. Šis ilgą amžių pragyvenęs krivis – savotiškas anų laikų liaudies filosofas. Jau viena koja grabe stovėdamas, senasis Perkūno ir ugnies garbintojas prieina išvados, kad visos religijos, visi dievai yra ne kas kita kaip paties žmogaus besivystančios sąmonės padaras. Žmogus yra savo gyvenimo viešpats ir pats turi kurti tokius moralės principus, kurie padėtų žmogui, anot Skurdulio –
“išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti”.
“Skirgaila” iš visų V. Krėvės dramine forma parašytų veikalų pats tobuliausias dramaturginės technikos atžvilgiu. Nors ir nemažos apimties, js pasižymi suregzta intriga ir sceniškumu.
“Skirgaila” ir “Šarūnas” iškyla V. Krėvės dramaturgijoje kaip monumentalūs tragedinio žanro kūriniai. Ir vieno, ir kito veikalo centre stovi neeilinė, stiprios dvasinės prigimties asmenybė, kurios psichologijos, sudėtingo ir audringo dvasinio pasaulio atskleidimas sudaro kūrinio pagrindą (p.16 – 24).
V. Krėvė – vienas stambiausių lietuvių rašytojų, iškilusių XX a.
pradžioje, vadinamuoju pomaironiniu laikotarpiu. Jo kūryboje darniai susijungė romantinės ir realistinės tendencijos, atsiskleidė nauji ir gilesni liaudies dvasinės kultūros sluoksniai. Vaizduodamas istorinę praeitį ir kaimo buitį, šis menininkas žvelgė į sudėtingą ir neretai dramatišką žmonių vidaus pasaulį, poetizavo stiprias aistras, drąsius jausmų polėkius, laisvės siekimus. Neaplenkė jis ir šiurpių sukrėtimų, žiaurumo protrūkių, desperatiškų skausmo kolizijų, nors mėgo gėrėtis harmoningomis asmenybėmis, atlaidžiai pasakoti apie juokingas personažų silpnybes. Rašytojo sukurti charakteriai patraukia nacionaliniu koloritu ir kartu yra susiję su bendražmogiška moraline bei psichologine problematika.
Idėjinėmis pažiūromis V. Krėvė liko prie senojo pasaulio krantų.
Tačiau jo kūryba pranoko klasikinius ribotumus, įgijo visuotinę reikšmę. Ne vienu atveju rašytojo žodis prasiskverbė ir prie socialinių krašto problemų, palietė skaudžius moralinio smukimo reiškinius, susijusius su buržuazine tikrove (p.37 – 38).
[pic](“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983)
V. Krėvė yra linkęs į lyrinį išgyvenimą bei atkuriamojo objekto lyrinį traktavimą – tą pastebime visuose V. Krėvės raštuose, į romantinį maištingumą – to ypatingai daug yra “Skirgailoj” ir “Šarūne”, – o, išviršinį psasulį, gamtą jis yra linkęs pajausti daugiausia garsiniais, akustiniais įspūdžiais – tą matome jo gamtovaizdžiuose, tuo pat pagrįsta
“Šarūno” poetiškiausios dalies kompozicija (II, 2 vaizdas) (p. 42).
Subjektyvinė psichologinė didžiųjų sielos nerimasčių ir maištingųjų nuotaikų priežastis iš V. Krėvės jaunatvės kūrinių suvokiama kaip dviejų priešingybių – didybės geismo ir žmogiškojo ribotumo bei negalios – išgyvenimas (p. 42).
“Šarūno” veiksmo vieta – tai Dainavos šalis, Liškiavos,
Merkinės, Alytaus, Daugų ir Trakų kraštas. Laikas – priešmindauginė gadynė.
Dainavą “Šarūne” V. Krėvė vaizduoja silpną, pakrikusią, valdomą menkučių pilaičių valdovų – kunigų, kurie plėšikauja, puldinėja vieni kitų arba svetimas žemes, o tuo tarpu iš vakarų gresia naujas didelis pavojus, ateina neramių gandų apie geležim šarvuotus riterius kryžiuočius. Iš čia kyla valstybinė “Šarūno” idėja: reikia sujungti visą Dainavą ir Lietuvą vieno galingo valdovo rankose, kad ji būtų pakankamai stipri užpuolikams atremti.
Dainavos sujungimo idėja ryškėja ne tik iš paties Šarūno, bet ir iš daugelio kitų veikėjų žodžių. Ji ypatingai išryškėja veikalo pabaigoje :
Šarūnas žūva, nugalėjęs visus savo priešus bei konkurentus ir savo valdžioje sujungęs jų žemes. Jo palikimą paveldi Mindaugas (p. 48).
Tačiau šis V. Krėvės veikalas yra įdomus ir vertingas ne tiek dėl šios valstybinės idėjos, kiek dėl tragiškos ir sudėtingos paties Šarūno asmenybės ir literatūrinių meninių kūrinio atžvilgių. Šarūno asmuo, tiesą sakant, ne visai derinasi su valstybine krašto sujungimo idėja.
Šarūnas patraukia tik jaunuosius savo narsa, ryžtingumu, nuotykių ir grobio viltimis. Šiaip jis yra asociali, ne kūrimo, bet griovimo jėga.
Jo širdy dega klaiki neapykanta žmonėms, jis užgaulus ir kerštingas įtarinėtojas, atkaklus ir neišmintingas užsispyrėlis ir priešgina, dažnai be reikalo ir prasmės sukeliąs prieš save žmones ir dievus. Šarūno charakterio nesiderinimas su pagrindiniu jo gyvenimo uždaviniu – sujungti Dainavos šalį, – yra pirmas jo tragiško likimo bruožas.
Šarūnas Dainavą sujungia, paplukdęs ją kraujuje, lydimas neapykantos, pats žūdamas mūšyje su kryžiuočiais, kuriuos pasikvietė sau į pagalbą jo priešas Meškis, Liškiavos kunigas, o jo žygių vaisiais, sujungta Dainava, pasinaudoja kito jo priešo
Jorigio sūnus Mindaugas, išrinktas visos Dainavos valdovu. Išrinktas dėl priešingo, palyginus su Šarūnu, savumo, būtent, dėl jo švelnaus būdo.
Šarūnas yra tragiškas asmuo ir dėl keleriopų jame glūdinčių priešingybių. Jis, gamtos nuskriaustas ir savo šeimoj iš mažens niekontas kuprelis, trokšta didybės, garbės, moters meilės ir nuolatos jaučia skaudžią nesantarvę tarp savo ribotumo, menkystės ir didžiųjų dvasios troškimų. Iš čia gimsta neapykanta sau pačiam ir kitiems.
Tokį Šarūno nusivylimą bei nepasitikėjimą savimi ir pagiežą žmonėms ligi aukščiausio laipsnio sukursto jo individualinės šeimyninės laimės ir meilės iliuzijų sudužimas.
Rodydamas Šarūną abejojantį, svyruojantį, kenčiantį, V. Krėvė labai praturtino ir pagilino jo charakteristiką. Mes matome ne tik nuožmų užsispyrėlį, garbėtrošką bei kerštininką, žengiantį per lavonus, bet ir žmogų, sielvartaujantį dėl savo gyvenimo ir visų savo žygių prasmės.
Scenos, kuriose matome Šarūną išgyvenantį savo vidaus nesantarvės kovą, yra prasmingiausios ir kūrybiškiausios šiame V. Krėvės veikale.
Šarūno charakteris ir idėjinė jo prasmė dar labiau išryškėja iš vaidilos Rainio vaidmens. Rainys lydi Šarūną visuose jo žygiuose ir kiekviena proga kursto jame didybės ir garbės geismą. Rainys ir Šarūnas susieti tokiais glaudžiais dvasiniais ryšiais, kad kartais sunku ir išskirti, kur baigiasi vieno, o prasideda kito dvasinis pasaulis.
Tokiu būdu Šarūnas ir Rainys vienas kitą papildo.
Galėtume pasakyti, kad jiedu sutelkia savy du herojinės asmenybės polius: Šarūnas tamsus, chaotiškas gaivalas, Rainys – šviesi sąmonė; Šarūnas – sunki, viską triuškinanti jėga, Rainys – laki dvasios galia, įprasminanti gyvenimą, iš griuvėsių naują gyvybę ugdanti.
Iš tiesų Šarūnas ir Rainys, dvi savo priešingybėmis herojinį veiksmą kuriančios galios, gyvenime nei sutapti, nei viena be kitos egzistuoti negali. Jiedvi tegali sutapti anapus gyvenimo ribų, amžinybėje: į laužą, kuriame dega Šarūnas, žengia ir Rainys (p. 49 – 52).
Istorinę “Skirgailos” dramą kai kuriais atžvilgiais galima laikyti “Šarūno” tęsiniu. Žiaurus užsispyrėlis, žmonių nekenčiąs paniurėlis
Dainavos kunigaikštis atgimsta tokiame pačiame rūsčiame despote Lietuvos valdove Skirgailoj. Ir vienas, ir kitas tragiški asmenys, savo sieloje išgyvenę žūtbūtinę vidaus priešingybių nesantarvę. Bet Šarūnas, jaunatviškos V. Krėvės fantazijos padarinys, yra perdėm impulsyvus, dažnai neišmintingas, bravūriškas, o Skirgaila, subrendusio talento vaisius, nuosakus, logiškas ir monumentaliai vientisas. Skirgaila, istorinis asmuo, verčia susimąstyti dėl tautos likimo ir istorinio jos kelio vingių bei kryžkelių (p. 53).
“Skirgailos” problematika plati ir įvairi: nuo istorinių politinių problemų, kurias kelia painūs santykiai su lenkais bei kryžiuočiais ir reikalas keisti religiją iki abstraktinių teologinių klausimų apie tikybų vertę ir dievybės pasireiškimo formų kitimą.
Svarbiausia “Skirgailos” problema ir yra tikėjimo problema visuomenine, tautine ir individualine prasme. Tikėjimo tragediją V. Krėvės dramoje išgyvena ne tik vienas Skirgaila, bet ir visa lietuvių tauta.
“Skirgailoj” V. Krėvė nušviečia įdomų ir reikšmingą lietuvių tautos istorijos momentą – dviejų epochų, pagoniškosios ir krikščioniškosios, slenkstį (p. 53).
Dabar tie, kurie nešė Lietuvai krikščionybę, nešė kartu ir savo politiką, ir savo kultūrą: raštą, kalbą, santvarką. Lietuvos saugotojams atrodė, kad tokiu metu išsižadėti savo tautinių tradicijų ir religijos –
tai smerkti tautą ir valstybę pražūčiai. O atsispirti svetimai religijai ir kultūrai, skipijamai ugnim ir kalaviju, jau nebuvo galima. Čia to istorinio momento tragizmas (p.53 – 54).
Bet ir asmeninės Skirgailos tragedijos priežastis – taip pat tikėjimo krizė. Ir Skirgaila svyruoja tarp dviejų dievų: senojo lietuviškojo ir naujojo krikščioniškooj. Skirgaila, nors žiaurus ir dar pusiau barbariškas valdovas, turi tačiau tą kilnų bruožą, kad visa savo prigimtimi ilgisi ir geidžia tiesos, o nekenčia apgaulės ir melo.
Jo širdyje vien ima įsigalėti skepticizmas dėl dievų ir dievo tariamojo nepajėgumo akivaizdžiai įrodyti savo galią. Šioje pat dalyje užsimezga ir kita gija asmeninės Skirgailos dramos – jo noras vesti Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, prievarta laikomą jo pily.
Keleris įsilyli Oną ir prisiekia ją išvaduoti. Šis laiku susektas sąmokslas jau ir taip kartumu pertekusioj Skirgailos sieloj sukelia dar didesnį įtarimą ir nepasitikėjimą ne tik svetimaisiais, bet ir savaisiais. Jam atrodo, kad ir dievai “neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”. Bet Skirgaila niekad neatsižada to, ką kartą buvo pasiryžęs: jis įsako prievarta sutuokti jį su Ona Duonute.
Trečiojoje dramos dalyje Skirgailą ištinka du smūgiai, mirtinai sužeidę jo dvasią. Vaidila Stardas, ištikimiausias senojo tikėjimo gynėjas, miršta, kaip klaidingai pranesšta Skirgailai, apkrikštytas. Antrą smūgį
Skirgaila patiria, kai įsitikina, kad Onos Duonutės laimę žadąs šypsnys, jam įėjus į jos kambarį, buvo skirtas ne jam, o Keleriui, kuris slapta vėl įslinko į pilį, ir kurio laiškas kunigaikštienei buvo patekęs į Skirgailos rankas.
Kunigaikštienė žino, kas yra tariamasis numirėlis, tad
Skirgailos kerštas yra pilnas, abipusis. Bet mes matome, kad tas kerštas yra kartu ir moralinis paties Skirgailos žuvimas (p. 54 – 55).
Jei prie individualinių Skirgailos išgyvenimų dar pridėsime politinius valstybinius rūpesčius, vykstantį karą su kryžiuočiais ir įtemptus santykius su lenkais, tai tragiškas Skirgailos asmuo įgaus dar daugiau turinio ir monumentalumo.
V. Krėvė vaizduoja Skirgailą kietą, žiaurų, pusiau barbarišką despotą. Tačiau yra jame ir simpatiškų, žmoniškų bruožų. Jis yra teisingas, jis žavisi karžygiška drąsa net ir savo priešo.
“Skirgaila” yra stipriausias V. Krėvės draminis veikalas. Jame nėra tokių gausių epinių bei lyrinių atsišakojimų kaip “Šarūne”. Veikale jaučiama stipri draminė įtampa. Jo stilius ryškus, emocionalus bei sugestyvus, kalba individualizuota pagal veikiančiųjų asmenų charakterį (p.56).
[pic] (“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983)
V. Krėvė daugiau simpatizavo klasikinio stiliaus rašytojams, kurie pirmenybę atidavė turiniui, o ne formai (p. 86).
[pic]
(“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983)
Vydūno veikaluose lietuviškoji dramatizmo samprata įgavo nebe vien tautinį patriotinį, bet ir etinį humanistinį pobūdį. Dramos centre iškilo žmogus, idealaus dvasinio harmoningumo asmenybė, kurios jausmai, siekimai ir kovos nebetilpo empiriniuose tikrovės rėmuose, o buvo ryškinami platesnėje ir sąlyginėje laiko bei erdvės perspektyvoje. Žmogaus paveikslas tapo monumentalus, filosofiškas, suspindėjo iš vidaus ypatingu sielos gyvenimo skaidrumu. Tačiau šitokia draminė figūra neturėjo visų gyvybės požymių, buvo perdėm ideali ir abstraktoka, jai trūko psichologinio gilumo, realumo ir vispusiškumo. Tą spragą užpildė V. Krėvės draminiai kūriniai.
Kilnūs patriotiniai ir bendražmogiški herojų siekiai, maištavimas prieš dievus ir likimą čia jungiais su žiaurumu, keršto ir pavydo aistromis, virsdami jaudinančia žmogiškosios egzistencijos drama (p.
92).
“Skirgailos” struktūra artimesnė klasikinėms dramaturgijos formoms. Veikalo siužetas grindžiamas istorinei dramai būdinga politine intriga, kuri susipina su riteriška meilės istorija. Kūrinio centre ryškiai dominuoja valdovo figūra, saistanti kitų personažų užmojus bei likimus.
Kūrinys montuojamas iš fragmentiškų epizodų. Daugelis jų yra ekspozicinio pobūdžio, ryškina bendrą situaciją, bet nedaug ką teduoda tiesioginei veiksmo eigai (p. 118).
“Skirgailoje” nemaža lyrinio pobūdžio scenų, kuriose išorinio veiksmonėra, bet veikėjai iš vienos dvasinės būsenos pereina į kitą (p.
119).
V. Krėvės personažai dažniausiai yra vidinės savistabos žmonės (p. 120).