Vincas Krėvė

Dvainiai

Žmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai,širdis. V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turigyventi tten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvėesmės ieško amžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koksjis yra, o jo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jissusideda iš savo teisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo). Informacija gauta :http://www.tingiu.lt

Raganius

Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjaiir ta pati problematika.1. Kokias dorovines ypatybes lietuvių charakteryje buvo išugdžiusipagonybė?2. Ar gali tas gerąsias charakterio ypatybes išsaugoti krikščionybė? Kodėl?Koks veikėjas tai įrodo?3. Ar skerdžius tikrai raganius?4. Nuojautos reikšmė “Simajude.” Ar pripažįsta nuojautą kaip jausmąkrikščionybė? Su kuo jį sieja?5. Patirties pranašumas prieš įgytas žinias.6. Palyginkita materialinę Kukio ir Gugio patirtį.

Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus puseitūkstantmečio – V.Krėvę dominantis klausimas “Raganiuje.” Gugio dievas. Jis juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja.Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti,gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė. Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas –paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laikoraganiumi. Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietisbūtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs supaprastintasbažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis paneigia, kad viskasdievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus, yra laimingesnis, turidvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės tiesos yra svetimos, ne išžmogaus patirties, todėl pagal jas sunku gyventi. Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam –

darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovėspapročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kurineleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yraneveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžiažmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą,moralė skiriasi nuo darbų. Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik laimės ir gėrio, betir didžiausio teisingumo vieta.

Informacija gauta iš knygos :”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 73-77 VilniusVAGA 1983 m.

[pic]

Alberto Zalatoriaus žodžiai apie Vincą

”Krėvė vienodai stiprus tiek moralinio tiek romantinio, tiekrealistinio , tiek orientacinio stiliaus kūriniuose , jam vienodai paklūstaprozos ir dramos žamrai , jis laisvai jaučiasi , tiek vaizduodamas tolimąmitologinę ir įstorinę gadynę , tiek pažystamą dzūkų kaimo kąsdienybę .”

Informacija gauta iš knygos :”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 80 Vilnius VAGA1983 m.

[pic] (“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, Vilnius.,1983) Lyriniuose V. Krėvės vaizdeliuose atsispindi impresiomistinės irsimbolistinės tendencijos, susipynusios su romantiniais elementais. Jaunasrašytojas ėjo ta pačia kryptimi kaip ir V. Mykolaitis – Putinas, L. Gira,B. Sruoga, F. Kirša, K. Binkis bei kiti tuo metu iškilę literatai. Šiuoseproza ir eilėmis parašytuose kūrinėliuose nerami, svajojanti, nuo tikrovėsbėganti siela gyvena iliuzijų pasaulyje. Į kovą besiveržiantis lyrinisherojus mato sudvasintas moters vizijas, jaučia paslaptingus sielosvirpėjimus, bodisi savo bejėgiškumu. Kai kur girdimi ir realybės atgarsiai. Ankstyvuosiuose lyriniuose vaizdeliuose V. Krėvė, to metoliteratūrinės mados paveiktas, suskaido pasakojimą į smulkias nuotrupas,nesistengia nuosekliai plėtoti fabulą ir veiksmą. Tačiau čia galimaįžvelgti ir savitų, V. Krėvės talentui būdingų bruožų. Kai kuriuose

tekstuose jaučiamas natūralios, nesugadintos senų kaimo žmoniųpasaulėjautos romantinis idealizavimas. Pavyzdžiui, vaizdelyje “Senatvėsmintys” gražiai piešiamas seno kaimiečio paveikslas. Kūrinio herojus gyvenasavo minčių pasauly, atitrūkęs nuo praktiškų kasdienybės reikalų. Bendraujasu bitelėmis ir nešioja savyje gilią gyvenimo išmintį. Ankstyvojoje kūryboje jau gana ryškus V. Krėvės tautosakosstilizuotojo talentas. “Padavimuose” galima aptikti atskirų frazių ar epizodų, kur išdalies pasireiškia siaurai patriotinės tendencijos (perdėtas lietuviųiškėlimas, susižavėjimas karo žygiais). Tačiau giliau pasižiūrėję,pastebime, kad autorius nėra suinteresuotas visa, kas gera, priskirti tiklietuviams, ir visa, kas bloga, tik jų priešams. “Padavimuose” vienodaididžiai vertinamos ir poetizuojamos žmogiškosios vertybės, nepaisant kamjos priklauso. V. Krėvė – vienas pirmųjų mūsų rašytojų, siekusių išplėstilietuvių literatūros tematiką, įvesti į ją daugiau internacionalinių temųbei siužetų. Dar studijų metais jis susidomėjo orientalistika, pradėjorašyti kūrinius senovės persų, azerbaidžianiečių, indų legendų ir padavimųmotyvais. “Šarūnas” kompoziciškai įrėmintas kaip naktigonėje sumigusiųpiemenukų sapnas. Nakties glūdumoje prie ugnelės piemenukai vienas kitampasakoja įvairias senovines legendas, žmonių padavimus, ypač jiems sukelianerimo pasakojimas apie Šarūną, kuris ir dabar šiose vietose pasivaidena.Ši įžanga, teikianti veikalui ronamtinį atspalvį, nėra vien formos dalykas.Piemenukų kalbose išryškinamas jų susižavėjimas praeitimi, netgi savotiškalegendinės didvyriškos lietuvių senolių praeities priešprieša gana pilkadabarčiai. Taigi jau piemenukų scenose yra pabrėžiama svarbiausioji veikaloidėjinė linkmė – herojinių liaudies aspiracijų žadinimas. Ši idėja ryškiper visą veikalą. Autorius su neslepiama simpatija vaizduoja senovėslietuvius, iškelia jų narsumą kovose su priešais, mokėjimą brangintilaisvę. V. Krėvė šiuo atžvilgiu tęsia tas tautinio romantizmo tradicijas,kurios yra susijusios su S. Daukanto, S. Stanevičiaus, V. Pietario,Maironio ir kitų lietuvių rašytojų vardais. Tačiau, iš kitos pusės, V.Krėvė savo “Šarūnu” įnešė į šią tradiciją labai daug ką nauja. Anksčiauminėtieji rašytojai (neišskiriant ir Maironio, kurio patriotiškoji lyrikayra didelio talento pagimdyta) mažai paisė istorinio prieštaringumo,akcentavo herojinius praeities momentus. V. Krėvė siekė gilesnio irobjektyvesnio istorijos supratimo. “Šarūne” praeitis iškyla kaip sudėtingasenovės lietuvių gyvenimo drama, netgi žiauri charakterių ir aistrųtragedija. Dainavos problema, kuri vienija gana margą “Šarūno” siužetą,tvirtai susieta su prieštaringais žmonių likimais. Lietuvių genčiųsusijungimo idėja, kaip vaizduojama veikale, daugumai bajorų yra sunkiaisuvokiamas daiktas. Jie įpratę gyventi taip, kaip jų tėvai gyvena, kaipliepia dievai, ir iš inercijos priešinasi bet kokiai naujovei bei rizikai.Šarūnas taip pat nėra sąmoningas šios idėjos šalininkas. Idėja gimsta irkristalizuojasi kovoje, charakteriams, aistroms susiduriant. Šarūnonepatenkina pilka buitis, jis nori iš jos išsiveržti, ieško nepaprastųžygių. Be to, jis be galo savimeilus ir trokšta iškilti, valdyti, būtigalingas. Ypatinga Šarūno charakterio prigimtis, jo psichologija tampapagrindiniu veiksmo varikliu. Šarūnas – impulsyvi ir valinga asmenybė, trokštanti grumtis sulikimu, nugalėti asvo žmogiškas silpnybes. Kartu jis aistringas gyvenimoreformatorius, senų pažiūrų griovėjas, naujų kelių ieškotojas.Konservatyvioje, susiskaldžiusioje pagonybės laikų visuomenėje jis garsėjakaip maištininkas, atmetąs amžiais įtvirtintą žmonių sąmonėje nuolankumądievams. Šarūno trroškimai yra tokie dideli, kad patys dievai prieš jįatrodo mažyčiai. Noras rungtyniauti su dievais, priversti juos paklusti yravienas pagrindinių šio herojaus bruožų. Šarūno širdyje bręsta dideli, nesutramdomi troškimai pragyventireikšmingą gyvenimą, atlikti tai, kas būtų verta žmogaus vardo. Jisneapkenčia viso to, kas sumenkina žmogų, daro jį nuobodų, pilką,kasdienišką, užsisklendusį siauruose buitiniuose interesuose. Vykdydamassavo istorinę misiją – ugnimi ir kalaviju jungdamas Dainavą, Balynokunigaikštis susiduria su milžiniškais sunkumais. Jis lieja žmonių kraują,įstumia juos į vargą, lieka net artimųjų nesuprastas. Personažo vidujeatsiranda nesantarvė tarp žmogaus ir valdovo. Kai kuriais momentais Šarūnaslaiko save netgi savotišku antžmogiu. Bet čia pat sielvarto pagautas jisprisipažįsta esąs toks pat, kaip ir visi. Dramatiškai įaudrinta ir Šarūnno aplinka. Tai nevienalytė nevien teritorinių, bet ir socialinių prieštaravimų skaldoma visuomenė.Aktyviai čia reiškia savo valią ir nuotaikas žemutinių sluoksnių atstovai,tarp kurių itin įdomi Vainio figūra. Veikale yra epizodas, kur Vainisatvyksta kartu su kitais vyrais į pasitarimą pas valdovę – Šarūno motiną(Šarūnas tuo metu yra žygyje). Jis stebisi rūmų prabanga ir sako, kad taisukurta iš jų prakaito. Vainiui pritaria Kragas ir Puodžius, kurie taip patgrasina bajorams sukilimu. Grįžęs iš žygio, Šarūnas žiauriai baudžia visustuos, kurie bandė maištauti. Turint galvoje šiuos nesutarimus darosi visaisuprantami Šarūno nusiskundimai, kad žmonės nemyli jo, nekenčia. Kova užkrašto suvienijimą pareikalauja ne tik materialinių, bet ir moralinių aukų.Veikale tai parodoma kaip dramatiška istorinė būtinybė, atperkama sunkiomiskančiomis. “Šarūnas” – stiprių charakterių drama. Šalia pagrindinio veikėjo čianupiešti ir tolygūs jam partneriai. Visiems jiems būdingas bendrasbruožas – dižiadvasiškumas, troškimas ginti savo įsitikinimus, išsaugotižmogišką orumą net ir sunkiausių bandymų momentais. Tokia yra Voverė, kuri,nebijodama žiauraus Šarūno keršto ir tėvų prievartos, ryžtingai kovoja dėlsavo teisės mylėti ir toje kovoje tragiškai žūsta. Toks yra Tautvilas,keršto valandą prakeikęs pasaulį, “kur gema žmonės: vieni, kad valdytų,kiti – kad jų klausytų…” Dideli jausmai plazda taip pat Eglės krūtinėje.Spalvingai nupiešti senųjų bajorų Gelovinio, Džiangio ir kitų paveikslai. Šarūnas savo forma bei kompozicine struktūra turi nemaža tautosakiniųelementų. Čia skamba liaudies dainos, plėtojami lyriškai švelnūs berneliųir mergelių dialogai, o dramatiški išgyvenimai taip pat išreiškiamiliaudies dainai artima forma – vaizduojami nuotaikų bangavimai, herojųišsisakymai, sielos skundai ir graužatys, nesiekiant atskleisti nuosekliosveiksmo eigos. Kartu “Šarūne” stipriai reiškiasi ir V. Krėvės buitiesvaizduotojo bei psichologo talentas. Rašytojas kuria gyvenimiškaiobjektyvius ir visapusiškai motyvuotus charakterius, plėtoja šeimyniųsantykių peripetijas, aprėpia visapusiškus personažų išgyvenimus iraistras. “Šarūras” didelės apimties, vietomis kiek ištęstas veikalas. Dramaturginiu atžvilgiu kompaktiškesnis yra “Skirgaila” (1922).Keliamos problemos gilumu ir reikšmingumu, stiprių charakterių ir aistrųatskleidimu, tobula dramine kompozicija šis kūrinys galėtų būti statomas iršalia geriausių pasulinės dramaturgijos pavyzdžių. Dramoje vaizduojami kai kurie XIV a. pab. ir XV a. pr. istoriniaiįvykiai Lietuvoje. Tai labai sudėtingas laikotarpis. Jogaila, tapęsLenkijos karaliumi, sudarė palankias sąlygas religinei, kultūrinei irpolitinei lenkų ekspansijai į Lietuvą. Likęs Vilniuje Jogailos brolisSkirgaila ieško kelių, kaip išsaugoti Lietuvos suverenitetą, tuo labiau kadkaip ir lenkai į kraštą tiesia rankas kryžiuočiai. Skirgaila nepasitiki irVytautu, kuris tuo metu diplomatiškai taikstosi su kryžiuočiais. Autorius, matyt, sąmonigai akcentavo etines ir psichologineskolizijas, nesistengė sieti “Skirgailos” vien su nacionaliniais klausimais,nes drama pradžioje buvo parašyta rusų kalba, taikant ją įvairiatauteivisuomenei. Veikalo centre stipri ir prieštaringa Skirgailos asmenybė, stovinti“dviejų pasaulių” kryžkelėje. Į jo pilį skverbiasi lenkų ir kryžiuočiųpasiuntiniai. Kunigaikštis veda su jais diplomatines derybas, nes toreikalauja valstybės interesai. Jis supranta, kad norint išsaugoti kraštosuverenumą ir užtikrinti Lietuvai ateitį, reikia blaiviai ir tiesiaižiūrėti į istorijos raidą, reikia skaitytis su tuo, kad egzistuoja naujaspasaulis, naujas krikščionių dievas, kuris ėmė vaidinti svarbų vaidmenįEuropos tautų gyvenime. Skirgailai nelengva atsižadėti praeities. Praeitisjam visą laiką iškyla kaip tvirčiausias moralinis kriterijus naujam, jįsupančiam pasuliui, kuriame jis mato nepaprastai daug blogio. Daugelis etinių ir psichologinių veikalo kolizijų susijusios su Lydoskunigaikštytės Onos Duonutės paveikslu. Ona Duonutė Jogailai pritariantturėjo ištekėti už Mozūrų krašto valdovo. Vadinasi, kaip Onos kraitis išLietuvos žemių būtų išskirtos Volinė ir Podolė. Skirgaila mato lenkų klastąir, jėga pagrobęs kunigaikštytę, laiko ją pilyje. Suktas len kų diplomatasHenrikas Mazovietis, patyręs, kad Skirgaila nori vesti kunigaikštytę,planuoja naują klastą. Jis nori panaudoti Oną Duonutę kaip priemonęSkirgailai paveikti, prieš tai išsiderant iš Vilniaus pilies valdovo Volinęir Podolę lenkų naudai. Klastingą planą ruošia ir kryžiuočių pasiuntiniai. Norėdami sukiršintilietuvius ir lenkus, taip pat patraukti savo pusėn Mozūrų kunigaikštį, jieketina išvogti Duonutę. Skirgaila, norėdamas užkirsti kelią visiems priešų kėslams, prievartaveda kunigaikštytę. Situacija ypač susikomplikuoja, kai šalia politiniųsiekimų suliepsnoja herojų aistros. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris,beruošdamas Duonutės pagrobimo planą, riteriška aistra pamilstakunigaikštytę. Jis sumano beprotišką žygį – vienas pats slapčiaprasiskverbia į Skirgailos žmonos kambarius, tikėdamasis iš čia pabėgtikartu su Ona. Netikėtai užkluptas jis slepiasi mirusio vaidilos Stardokarste. Šiame aistrų sūkuryje suliepsnoja ir palaužta Skirgailos siela.Didžiausio nusivylimo kankinamas, jis nepaprastai žiauriai atkeršija savožmonos meilužiui, palaidodamas jį gyvą Stardo vietoje. Skirgaila – niūrus, įpykęs ir kerštingas herojus. Tačiau jocharakteryje ir išgyvenimuose daug žmogiško skausmo ir tragiškos kančios.Tai uždaras, išdidus, šiaurietiško būdo žmogus, nemėgstąs sentimentalumo irplepėjimo. Jo kalba šiurkštoka, sprendimai griežti. Jis tvirtai laiko duotąžodį, nesvyruodamas baudžia, be pasigailėjimo smerkia, o žavisi taip pattiesiai, atvirai vertindamas kilnumą, drąsą, pasiaukojimą. Skirgaila, kaipir Šarūnas, priklauso prie tų žmonių, kurie nenusiramina tuo, kas pasiekta,nepakenčia dvasinės menkystės, išglebimo, nesitaiksto su gyvenimo blogiu,nuolat nerimsta, kovoja garbingą kovą. Skirgaila šioje kovoje palūžta kaipąžuolas audroje, išdidžiai, garbingai, nesižemindamas, nesusmukdamas,neprarasdamas savo didybės ir grožio. Tai stipri asmenybė, be kurios negaliapseiti tragedija. Ryškūs ir kai kurių kitų veikėjų paveikslai. Tarp jų – jau minėtiKeleris ir Duonutė. Taip pat atkeiptinas dėmesys į Stardą ir Skurdulį. Taistiprios, savarankiškos, didelę gyvenimo išmintį sukaupusios asmenybės.Stardas savo dvasine kultūra ir psichologija suaugęs su pagonybe. V. Krėvėnesistengia idealizuoti šį herojų. Jis vaizduoja jį tokį, koks jissusiformavo tam tikromis istorinėmis sąlygomis. Stardo religija irpasaulėžiūra susijusi su ta epocha, kai lietuvių gentys dar nepažinovalstybingumo, kariavo gaivališkus ir žūtbūtinius karus ne tik suatėjūnais, bet ir tarpusavyje, kada jos dar tebebuvo atsiribojusios nuoEuropos. Naujos istorinė situacijos fone Stardas jau darosi kai kuriaisatžvilgiais fanatiškas. “Dviems pasauliams” susidūrus, išryškėja, kad joatstovaujama religija neišvengiamai turi žūti. Susidūręs su naujųjų laikųkultūra, vaidila ryžosi verčiau garbingai žūti, begu ieškoti kompromisų. Kitaip supranta istorijos logiką Skurdulis. Šis ilgą amžių pragyvenęskrivis – savotiškas anų laikų liaudies filosofas. Jau viena koja grabestovėdamas, senasis Perkūno ir ugnies garbintojas prieina išvados, kadvisos religijos, visi dievai yra ne kas kita kaip paties žmogausbesivystančios sąmonės padaras. Žmogus yra savo gyvenimo viešpats ir patsturi kurti tokius moralės principus, kurie padėtų žmogui, anot Skurdulio –“išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstaijų kentėti”. “Skirgaila” iš visų V. Krėvės dramine forma parašytų veikalų patstobuliausias dramaturginės technikos atžvilgiu. Nors ir nemažos apimties,js pasižymi suregzta intriga ir sceniškumu. “Skirgaila” ir “Šarūnas” iškyla V. Krėvės dramaturgijoje kaipmonumentalūs tragedinio žanro kūriniai. Ir vieno, ir kito veikalo centrestovi neeilinė, stiprios dvasinės prigimties asmenybė, kuriospsichologijos, sudėtingo ir audringo dvasinio pasaulio atskleidimas sudarokūrinio pagrindą (p.16 – 24). V. Krėvė – vienas stambiausių lietuvių rašytojų, iškilusių XX a.pradžioje, vadinamuoju pomaironiniu laikotarpiu. Jo kūryboje darniaisusijungė romantinės ir realistinės tendencijos, atsiskleidė nauji irgilesni liaudies dvasinės kultūros sluoksniai. Vaizduodamas istorinępraeitį ir kaimo buitį, šis menininkas žvelgė į sudėtingą ir neretaidramatišką žmonių vidaus pasaulį, poetizavo stiprias aistras, drąsiusjausmų polėkius, laisvės siekimus. Neaplenkė jis ir šiurpių sukrėtimų,žiaurumo protrūkių, desperatiškų skausmo kolizijų, nors mėgo gėrėtisharmoningomis asmenybėmis, atlaidžiai pasakoti apie juokingas personažųsilpnybes. Rašytojo sukurti charakteriai patraukia nacionaliniu koloritu irkartu yra susiję su bendražmogiška moraline bei psichologine problematika. Idėjinėmis pažiūromis V. Krėvė liko prie senojo pasaulio krantų.Tačiau jo kūryba pranoko klasikinius ribotumus, įgijo visuotinę reikšmę. Nevienu atveju rašytojo žodis prasiskverbė ir prie socialinių kraštoproblemų, palietė skaudžius moralinio smukimo reiškinius, susijusius suburžuazine tikrove (p.37 – 38).[pic](“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983) V. Krėvė yra linkęs į lyrinį išgyvenimą bei atkuriamojo objektolyrinį traktavimą – tą pastebime visuose V. Krėvės raštuose, į romantinįmaištingumą – to ypatingai daug yra “Skirgailoj” ir “Šarūne”, – o,išviršinį psasulį, gamtą jis yra linkęs pajausti daugiausia garsiniais,akustiniais įspūdžiais – tą matome jo gamtovaizdžiuose, tuo pat pagrįsta“Šarūno” poetiškiausios dalies kompozicija (II, 2 vaizdas) (p. 42). Subjektyvinė psichologinė didžiųjų sielos nerimasčių irmaištingųjų nuotaikų priežastis iš V. Krėvės jaunatvės kūrinių suvokiamakaip dviejų priešingybių – didybės geismo ir žmogiškojo ribotumo beinegalios – išgyvenimas (p. 42). “Šarūno” veiksmo vieta – tai Dainavos šalis, Liškiavos,Merkinės, Alytaus, Daugų ir Trakų kraštas. Laikas – priešmindauginė gadynė.Dainavą “Šarūne” V. Krėvė vaizduoja silpną, pakrikusią, valdomą menkučiųpilaičių valdovų – kunigų, kurie plėšikauja, puldinėja vieni kitų arbasvetimas žemes, o tuo tarpu iš vakarų gresia naujas didelis pavojus, ateinaneramių gandų apie geležim šarvuotus riterius kryžiuočius. Iš čia kylavalstybinė “Šarūno” idėja: reikia sujungti visą Dainavą ir Lietuvą vienogalingo valdovo rankose, kad ji būtų pakankamai stipri užpuolikams atremti. Dainavos sujungimo idėja ryškėja ne tik iš paties Šarūno, bet iriš daugelio kitų veikėjų žodžių. Ji ypatingai išryškėja veikalo pabaigoje :Šarūnas žūva, nugalėjęs visus savo priešus bei konkurentus ir savovaldžioje sujungęs jų žemes. Jo palikimą paveldi Mindaugas (p. 48). Tačiau šis V. Krėvės veikalas yra įdomus ir vertingas ne tiekdėl šios valstybinės idėjos, kiek dėl tragiškos ir sudėtingos paties Šarūnoasmenybės ir literatūrinių meninių kūrinio atžvilgių. Šarūno asmuo, tiesąsakant, ne visai derinasi su valstybine krašto sujungimo idėja. Šarūnaspatraukia tik jaunuosius savo narsa, ryžtingumu, nuotykių ir grobioviltimis. Šiaip jis yra asociali, ne kūrimo, bet griovimo jėga. Jo širdydega klaiki neapykanta žmonėms, jis užgaulus ir kerštingas įtarinėtojas,atkaklus ir neišmintingas užsispyrėlis ir priešgina, dažnai be reikalo irprasmės sukeliąs prieš save žmones ir dievus. Šarūno charakterionesiderinimas su pagrindiniu jo gyvenimo uždaviniu – sujungti Dainavosšalį, – yra pirmas jo tragiško likimo bruožas. Šarūnas Dainavą sujungia,paplukdęs ją kraujuje, lydimas neapykantos, pats žūdamas mūšyje sukryžiuočiais, kuriuos pasikvietė sau į pagalbą jo priešas Meškis, Liškiavoskunigas, o jo žygių vaisiais, sujungta Dainava, pasinaudoja kito jo priešoJorigio sūnus Mindaugas, išrinktas visos Dainavos valdovu. Išrinktas dėlpriešingo, palyginus su Šarūnu, savumo, būtent, dėl jo švelnaus būdo. Šarūnas yra tragiškas asmuo ir dėl keleriopų jame glūdinčiųpriešingybių. Jis, gamtos nuskriaustas ir savo šeimoj iš mažens niekontaskuprelis, trokšta didybės, garbės, moters meilės ir nuolatos jaučiaskaudžią nesantarvę tarp savo ribotumo, menkystės ir didžiųjų dvasiostroškimų. Iš čia gimsta neapykanta sau pačiam ir kitiems. Tokį Šarūno nusivylimą bei nepasitikėjimą savimi ir pagiežąžmonėms ligi aukščiausio laipsnio sukursto jo individualinės šeimyninėslaimės ir meilės iliuzijų sudužimas. Rodydamas Šarūną abejojantį, svyruojantį, kenčiantį, V. Krėvėlabai praturtino ir pagilino jo charakteristiką. Mes matome ne tik nuožmųužsispyrėlį, garbėtrošką bei kerštininką, žengiantį per lavonus, bet iržmogų, sielvartaujantį dėl savo gyvenimo ir visų savo žygių prasmės.Scenos, kuriose matome Šarūną išgyvenantį savo vidaus nesantarvės kovą, yraprasmingiausios ir kūrybiškiausios šiame V. Krėvės veikale. Šarūno charakteris ir idėjinė jo prasmė dar labiau išryškėja išvaidilos Rainio vaidmens. Rainys lydi Šarūną visuose jo žygiuose irkiekviena proga kursto jame didybės ir garbės geismą. Rainys ir Šarūnassusieti tokiais glaudžiais dvasiniais ryšiais, kad kartais sunku irišskirti, kur baigiasi vieno, o prasideda kito dvasinis pasaulis. Tokiubūdu Šarūnas ir Rainys vienas kitą papildo. Galėtume pasakyti, kad jiedusutelkia savy du herojinės asmenybės polius: Šarūnas tamsus, chaotiškasgaivalas, Rainys – šviesi sąmonė; Šarūnas – sunki, viską triuškinantijėga, Rainys – laki dvasios galia, įprasminanti gyvenimą, iš griuvėsiųnaują gyvybę ugdanti. Iš tiesų Šarūnas ir Rainys, dvi savo priešingybėmisherojinį veiksmą kuriančios galios, gyvenime nei sutapti, nei viena bekitos egzistuoti negali. Jiedvi tegali sutapti anapus gyvenimo ribų,amžinybėje: į laužą, kuriame dega Šarūnas, žengia ir Rainys (p. 49 – 52). Istorinę “Skirgailos” dramą kai kuriais atžvilgiais galimalaikyti “Šarūno” tęsiniu. Žiaurus užsispyrėlis, žmonių nekenčiąs paniurėlisDainavos kunigaikštis atgimsta tokiame pačiame rūsčiame despote Lietuvosvaldove Skirgailoj. Ir vienas, ir kitas tragiški asmenys, savo sielojeišgyvenę žūtbūtinę vidaus priešingybių nesantarvę. Bet Šarūnas,jaunatviškos V. Krėvės fantazijos padarinys, yra perdėm impulsyvus, dažnaineišmintingas, bravūriškas, o Skirgaila, subrendusio talento vaisius,nuosakus, logiškas ir monumentaliai vientisas. Skirgaila, istorinis asmuo,verčia susimąstyti dėl tautos likimo ir istorinio jos kelio vingių beikryžkelių (p. 53). “Skirgailos” problematika plati ir įvairi: nuo istoriniųpolitinių problemų, kurias kelia painūs santykiai su lenkais beikryžiuočiais ir reikalas keisti religiją iki abstraktinių teologiniųklausimų apie tikybų vertę ir dievybės pasireiškimo formų kitimą.Svarbiausia “Skirgailos” problema ir yra tikėjimo problema visuomenine,tautine ir individualine prasme. Tikėjimo tragediją V. Krėvės dramojeišgyvena ne tik vienas Skirgaila, bet ir visa lietuvių tauta. “Skirgailoj” V. Krėvė nušviečia įdomų ir reikšmingą lietuviųtautos istorijos momentą – dviejų epochų, pagoniškosios irkrikščioniškosios, slenkstį (p. 53). Dabar tie, kurie nešė Lietuvai krikščionybę, nešė kartu ir savopolitiką, ir savo kultūrą: raštą, kalbą, santvarką. Lietuvos saugotojamsatrodė, kad tokiu metu išsižadėti savo tautinių tradicijų ir religijos –tai smerkti tautą ir valstybę pražūčiai. O atsispirti svetimai religijai irkultūrai, skipijamai ugnim ir kalaviju, jau nebuvo galima. Čia to istoriniomomento tragizmas (p.53 – 54). Bet ir asmeninės Skirgailos tragedijos priežastis – taip pattikėjimo krizė. Ir Skirgaila svyruoja tarp dviejų dievų: senojolietuviškojo ir naujojo krikščioniškooj. Skirgaila, nors žiaurus ir darpusiau barbariškas valdovas, turi tačiau tą kilnų bruožą, kad visa savoprigimtimi ilgisi ir geidžia tiesos, o nekenčia apgaulės ir melo. Jo širdyje vien ima įsigalėti skepticizmas dėl dievų ir dievotariamojo nepajėgumo akivaizdžiai įrodyti savo galią. Šioje pat dalyjeužsimezga ir kita gija asmeninės Skirgailos dramos – jo noras vesti Lydoskunigaikštytę Oną Duonutę, prievarta laikomą jo pily. Keleris įsilyli Oną ir prisiekia ją išvaduoti. Šis laikususektas sąmokslas jau ir taip kartumu pertekusioj Skirgailos sielojsukelia dar didesnį įtarimą ir nepasitikėjimą ne tik svetimaisiais, bet irsavaisiais. Jam atrodo, kad ir dievai “neteko jau galios ir nesugeba neikeršyti, nei bausti”. Bet Skirgaila niekad neatsižada to, ką kartą buvopasiryžęs: jis įsako prievarta sutuokti jį su Ona Duonute. Trečiojoje dramos dalyje Skirgailą ištinka du smūgiai, mirtinaisužeidę jo dvasią. Vaidila Stardas, ištikimiausias senojo tikėjimo gynėjas,miršta, kaip klaidingai pranesšta Skirgailai, apkrikštytas. Antrą smūgįSkirgaila patiria, kai įsitikina, kad Onos Duonutės laimę žadąs šypsnys,jam įėjus į jos kambarį, buvo skirtas ne jam, o Keleriui, kuris slapta vėlįslinko į pilį, ir kurio laiškas kunigaikštienei buvo patekęs į Skirgailosrankas. Kunigaikštienė žino, kas yra tariamasis numirėlis, tadSkirgailos kerštas yra pilnas, abipusis. Bet mes matome, kad tas kerštasyra kartu ir moralinis paties Skirgailos žuvimas (p. 54 – 55). Jei prie individualinių Skirgailos išgyvenimų dar pridėsimepolitinius valstybinius rūpesčius, vykstantį karą su kryžiuočiais irįtemptus santykius su lenkais, tai tragiškas Skirgailos asmuo įgaus dardaugiau turinio ir monumentalumo. V. Krėvė vaizduoja Skirgailą kietą, žiaurų, pusiau barbariškądespotą. Tačiau yra jame ir simpatiškų, žmoniškų bruožų. Jis yra teisingas,jis žavisi karžygiška drąsa net ir savo priešo. “Skirgaila” yra stipriausias V. Krėvės draminis veikalas. Jamenėra tokių gausių epinių bei lyrinių atsišakojimų kaip “Šarūne”. Veikalejaučiama stipri draminė įtampa. Jo stilius ryškus, emocionalus beisugestyvus, kalba individualizuota pagal veikiančiųjų asmenų charakterį(p.56).[pic] (“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983) V. Krėvė daugiau simpatizavo klasikinio stiliaus rašytojams,kurie pirmenybę atidavė turiniui, o ne formai (p. 86).

[pic] (“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983)

Vydūno veikaluose lietuviškoji dramatizmo samprata įgavo nebevien tautinį patriotinį, bet ir etinį humanistinį pobūdį. Dramos centreiškilo žmogus, idealaus dvasinio harmoningumo asmenybė, kurios jausmai,siekimai ir kovos nebetilpo empiriniuose tikrovės rėmuose, o buvo ryškinamiplatesnėje ir sąlyginėje laiko bei erdvės perspektyvoje. Žmogaus paveikslastapo monumentalus, filosofiškas, suspindėjo iš vidaus ypatingu sielosgyvenimo skaidrumu. Tačiau šitokia draminė figūra neturėjo visų gyvybėspožymių, buvo perdėm ideali ir abstraktoka, jai trūko psichologinio gilumo,realumo ir vispusiškumo. Tą spragą užpildė V. Krėvės draminiai kūriniai. Kilnūs patriotiniai ir bendražmogiški herojų siekiai,maištavimas prieš dievus ir likimą čia jungiais su žiaurumu, keršto irpavydo aistromis, virsdami jaudinančia žmogiškosios egzistencijos drama (p.92). “Skirgailos” struktūra artimesnė klasikinėms dramaturgijosformoms. Veikalo siužetas grindžiamas istorinei dramai būdinga politineintriga, kuri susipina su riteriška meilės istorija. Kūrinio centre ryškiaidominuoja valdovo figūra, saistanti kitų personažų užmojus bei likimus.Kūrinys montuojamas iš fragmentiškų epizodų. Daugelis jų yra ekspoziciniopobūdžio, ryškina bendrą situaciją, bet nedaug ką teduoda tiesiogineiveiksmo eigai (p. 118). “Skirgailoje” nemaža lyrinio pobūdžio scenų, kuriose išorinioveiksmonėra, bet veikėjai iš vienos dvasinės būsenos pereina į kitą (p.119). V. Krėvės personažai dažniausiai yra vidinės savistabos žmonės(p. 120).