Vincas Krėvė

Dvainiai

Žmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai,
širdis. V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turi
gyventi tten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvė
esmės ieško amžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koks
jis yra, o jo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jis
susideda iš savo teisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo).

Informacija gauta :
http://www.tingiu.lt

Raganius

Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai
ir ta pati problematika.
1. Kokias dorovines ypatybes lietuvių charakteryje buvo išugdžiusi
pagonybė?
2. Ar gali tas gerąsias charakterio ypatybes išsaugoti krikščionybė? Kodėl?
Koks veikėjas taai įrodo?
3. Ar skerdžius tikrai raganius?
4. Nuojautos reikšmė “Simajude.” Ar pripažįsta nuojautą kaip jausmą
krikščionybė? Su kuo jį sieja?
5. Patirties pranašumas prieš įgytas žinias.
6. Palyginkita materialinę Kukio ir Gugio patirtį.

Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei
tūkstantmečio – V.Krėvę dominantis klausimas “Raganiuje.”

Gugio dievas. Jis juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja.
Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti,
gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė.

Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas –
paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko
raganiumi.

Gugio paveikslu V.Krėvė noorėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis
būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs supaprastintas
bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis paneigia, kad viskas
dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus, yra laimingesnis, turi
dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės tiesos yra svetimos, n

ne iš
žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku gyventi.

Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam –
darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės
papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri
neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra
neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia
žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą,
moralė skiriasi nuo darbų.

Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik laimės ir gėrio, bet
ir didžiausio teisingumo vieta.

Informacija gauta iš knygos :
”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 73-77 Vilnius
VAGA 1983 m.

[pic]

Alberto Zalatoriaus žodžiai

apie Vincą

”Krėvė vienodai stiprus tiek moralinio tiek romantinio, tiek
realistinio , tiek orientacinio stiliaus kūriniuose , jam vienodai paklūsta
prozos ir dramos žamrai , jis laisvai jaučiasi , tiek vaizduodamas tolimą
mitologinę ir įstorinę gadynę , tiek pažystamą dzūkų kaimo kąsdienybę .”

Informacija gauta iš knnygos :
”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 80 Vilnius VAGA
1983 m.

[pic] (“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, Vilnius.,
1983)

Lyriniuose V. Krėvės vaizdeliuose atsispindi impresiomistinės ir
simbolistinės tendencijos, susipynusios su romantiniais elementais. Jaunas
rašytojas ėjo ta pačia kryptimi kaip ir V. Mykolaitis – Putinas, L. Gira,
B. Sruoga, F. Kirša, K. Binkis bei kiti tuo metu iškilę literatai. Šiuose
proza ir eilėmis parašytuose kūrinėliuose nerami, svajojanti, nuo tikrovės
bėganti siela gyvena iliuzijų pasaulyje. Į kovą besiveržiantis lyrinis
herojus mato sudvasintas moters vizijas, jaučia paslaptingus sielos
virpėjimus, bodisi savo bejėgiškumu. Kai kur girdimi ir

r realybės atgarsiai.

Ankstyvuosiuose lyriniuose vaizdeliuose V. Krėvė, to meto
literatūrinės mados paveiktas, suskaido pasakojimą į smulkias nuotrupas,
nesistengia nuosekliai plėtoti fabulą ir veiksmą. Tačiau čia galima
įžvelgti ir savitų, V. Krėvės talentui būdingų bruožų. Kai kuriuose
tekstuose jaučiamas natūralios, nesugadintos senų kaimo žmonių
pasaulėjautos romantinis idealizavimas. Pavyzdžiui, vaizdelyje “Senatvės
mintys” gražiai piešiamas seno kaimiečio paveikslas. Kūrinio herojus gyvena
savo minčių pasauly, atitrūkęs nuo praktiškų kasdienybės reikalų. Bendrauja
su bitelėmis ir nešioja savyje gilią gyvenimo išmintį.

Ankstyvojoje kūryboje jau gana ryškus V. Krėvės tautosakos
stilizuotojo talentas.

“Padavimuose” galima aptikti atskirų frazių ar epizodų, kur iš
dalies pasireiškia siaurai patriotinės tendencijos (perdėtas lietuvių
iškėlimas, susižavėjimas karo žygiais). Tačiau giliau pasižiūrėję,
pastebime, kad autorius nėra suinteresuotas visa, kas gera, priskirti tik
lietuviams, ir visa, kas bloga, tik jų priešams. “Padavimuose” vienodai
didžiai vertinamos ir poetizuojamos žmogiškosios vertybės, nepaisant kam
jos priklauso.

V. Krėvė – vienas pirmųjų mūsų rašytojų, siekusių išplėsti
lietuvių literatūros tematiką, įvesti į ją daugiau internacionalinių temų
bei siužetų. Dar studijų metais jis susidomėjo orientalistika, pradėjo
rašyti kūrinius senovės persų, azerbaidžianiečių, indų legendų ir padavimų
motyvais.

“Šarūnas” kompoziciškai įrėmintas kaip naktigonėje sumigusių
piemenukų sapnas. Nakties glūdumoje prie ugnelės piemenukai vienas kitam
pasakoja įvairias senovines legendas, žmonių padavimus, ypač jiems sukelia
nerimo pasakojimas apie Šarūną, kuris ir dabar šiose vietose pasivaidena.
Ši įžanga, teikianti veikalui ronamtinį atspalvį, nėra vien formos dalykas.
Piemenukų kalbose išryškinamas jų susižavėjimas praeitimi, netgi savotiška
legendinės didvyriškos lietuvių senolių praeities p
priešprieša gana pilka
dabarčiai.

Taigi jau piemenukų scenose yra pabrėžiama svarbiausioji veikalo
idėjinė linkmė – herojinių liaudies aspiracijų žadinimas. Ši idėja ryški
per visą veikalą. Autorius su neslepiama simpatija vaizduoja senovės
lietuvius, iškelia jų narsumą kovose su priešais, mokėjimą branginti
laisvę. V. Krėvė šiuo atžvilgiu tęsia tas tautinio romantizmo tradicijas,
kurios yra susijusios su S. Daukanto, S. Stanevičiaus, V. Pietario,
Maironio ir kitų lietuvių rašytojų vardais. Tačiau, iš kitos pusės, V.
Krėvė savo “Šarūnu” įnešė į šią tradiciją labai daug ką nauja. Anksčiau
minėtieji rašytojai (neišskiriant ir Maironio, kurio patriotiškoji lyrika
yra didelio talento pagimdyta) mažai paisė istorinio prieštaringumo,
akcentavo herojinius praeities momentus. V. Krėvė siekė gilesnio ir
objektyvesnio istorijos supratimo. “Šarūne” praeitis iškyla kaip sudėtinga
senovės lietuvių gyvenimo drama, netgi žiauri charakterių ir aistrų
tragedija.

Dainavos problema, kuri vienija gana margą “Šarūno” siužetą,
tvirtai susieta su prieštaringais žmonių likimais. Lietuvių genčių
susijungimo idėja, kaip vaizduojama veikale, daugumai bajorų yra sunkiai
suvokiamas daiktas. Jie įpratę gyventi taip, kaip jų tėvai gyvena, kaip
liepia dievai, ir iš inercijos priešinasi bet kokiai naujovei bei rizikai.
Šarūnas taip pat nėra sąmoningas šios idėjos šalininkas. Idėja gimsta ir
kristalizuojasi kovoje, charakteriams, aistroms susiduriant. Šarūno
nepatenkina pilka buitis, jis nori iš jos išsiveržti, ieško nepaprastų
žygių. Be to, jis be galo savimeilus ir trokšta iškilti, valdyti, būti
galingas. Ypatinga Šarūno charakterio prigimtis, jo psichologija tampa
pagrindiniu veiksmo varikliu.

Šarūnas – impulsyvi ir valinga asmenybė, trokštanti g
grumtis su
likimu, nugalėti asvo žmogiškas silpnybes. Kartu jis aistringas gyvenimo
reformatorius, senų pažiūrų griovėjas, naujų kelių ieškotojas.
Konservatyvioje, susiskaldžiusioje pagonybės laikų visuomenėje jis garsėja
kaip maištininkas, atmetąs amžiais įtvirtintą žmonių sąmonėje nuolankumą
dievams. Šarūno trroškimai yra tokie dideli, kad patys dievai prieš jį
atrodo mažyčiai. Noras rungtyniauti su dievais, priversti juos paklusti yra
vienas pagrindinių šio herojaus bruožų.

Šarūno širdyje bręsta dideli, nesutramdomi troškimai pragyventi
reikšmingą gyvenimą, atlikti tai, kas būtų verta žmogaus vardo. Jis
neapkenčia viso to, kas sumenkina žmogų, daro jį nuobodų, pilką,
kasdienišką, užsisklendusį siauruose buitiniuose interesuose. Vykdydamas
savo istorinę misiją – ugnimi ir kalaviju jungdamas Dainavą, Balyno
kunigaikštis susiduria su milžiniškais sunkumais. Jis lieja žmonių kraują,
įstumia juos į vargą, lieka net artimųjų nesuprastas. Personažo viduje
atsiranda nesantarvė tarp žmogaus ir valdovo. Kai kuriais momentais Šarūnas
laiko save netgi savotišku antžmogiu. Bet čia pat sielvarto pagautas jis
prisipažįsta esąs toks pat, kaip ir visi.

Dramatiškai įaudrinta ir Šarūnno aplinka. Tai nevienalytė ne
vien teritorinių, bet ir socialinių prieštaravimų skaldoma visuomenė.
Aktyviai čia reiškia savo valią ir nuotaikas žemutinių sluoksnių atstovai,
tarp kurių itin įdomi Vainio figūra. Veikale yra epizodas, kur Vainis
atvyksta kartu su kitais vyrais į pasitarimą pas valdovę – Šarūno motiną
(Šarūnas tuo metu yra žygyje). Jis stebisi rūmų prabanga ir sako, kad tai
sukurta iš jų prakaito. Vainiui pritaria Kragas ir Puodžius, kurie taip pat
grasina bajorams sukilimu. Grįžęs iš žygio, Šarūnas žiauriai baudžia visus
tuos, kurie bandė maištauti. Turint galvoje šiuos nesutarimus darosi visai
suprantami Šarūno nusiskundimai, kad žmonės nemyli jo, nekenčia. Kova už
krašto suvienijimą pareikalauja ne tik materialinių, bet ir moralinių aukų.
Veikale tai parodoma kaip dramatiška istorinė būtinybė, atperkama sunkiomis
kančiomis.

“Šarūnas” – stiprių charakterių drama. Šalia pagrindinio veikėjo čia
nupiešti ir tolygūs jam partneriai. Visiems jiems būdingas bendras
bruožas – dižiadvasiškumas, troškimas ginti savo įsitikinimus, išsaugoti
žmogišką orumą net ir sunkiausių bandymų momentais. Tokia yra Voverė, kuri,
nebijodama žiauraus Šarūno keršto ir tėvų prievartos, ryžtingai kovoja dėl
savo teisės mylėti ir toje kovoje tragiškai žūsta. Toks yra Tautvilas,
keršto valandą prakeikęs pasaulį, “kur gema žmonės: vieni, kad valdytų,
kiti – kad jų klausytų.” Dideli jausmai plazda taip pat Eglės krūtinėje.
Spalvingai nupiešti senųjų bajorų Gelovinio, Džiangio ir kitų paveikslai.

Šarūnas savo forma bei kompozicine struktūra turi nemaža tautosakinių
elementų. Čia skamba liaudies dainos, plėtojami lyriškai švelnūs bernelių
ir mergelių dialogai, o dramatiški išgyvenimai taip pat išreiškiami
liaudies dainai artima forma – vaizduojami nuotaikų bangavimai, herojų
išsisakymai, sielos skundai ir graužatys, nesiekiant atskleisti nuoseklios
veiksmo eigos. Kartu “Šarūne” stipriai reiškiasi ir V. Krėvės buities
vaizduotojo bei psichologo talentas. Rašytojas kuria gyvenimiškai
objektyvius ir visapusiškai motyvuotus charakterius, plėtoja šeimynių
santykių peripetijas, aprėpia visapusiškus personažų išgyvenimus ir
aistras.

“Šarūras” didelės apimties, vietomis kiek ištęstas veikalas.

Dramaturginiu atžvilgiu kompaktiškesnis yra “Skirgaila” (1922).
Keliamos problemos gilumu ir reikšmingumu, stiprių charakterių ir aistrų
atskleidimu, tobula dramine kompozicija šis kūrinys galėtų būti statomas ir
šalia geriausių pasulinės dramaturgijos pavyzdžių.

Dramoje vaizduojami kai kurie XIV a. pab. ir XV a. pr. istoriniai
įvykiai Lietuvoje. Tai labai sudėtingas laikotarpis. Jogaila, tapęs
Lenkijos karaliumi, sudarė palankias sąlygas religinei, kultūrinei ir
politinei lenkų ekspansijai į Lietuvą. Likęs Vilniuje Jogailos brolis
Skirgaila ieško kelių, kaip išsaugoti Lietuvos suverenitetą, tuo labiau kad
kaip ir lenkai į kraštą tiesia rankas kryžiuočiai. Skirgaila nepasitiki ir
Vytautu, kuris tuo metu diplomatiškai taikstosi su kryžiuočiais.

Autorius, matyt, sąmonigai akcentavo etines ir psichologines
kolizijas, nesistengė sieti “Skirgailos” vien su nacionaliniais klausimais,
nes drama pradžioje buvo parašyta rusų kalba, taikant ją įvairiatautei
visuomenei.

Veikalo centre stipri ir prieštaringa Skirgailos asmenybė, stovinti
“dviejų pasaulių” kryžkelėje. Į jo pilį skverbiasi lenkų ir kryžiuočių
pasiuntiniai. Kunigaikštis veda su jais diplomatines derybas, nes to
reikalauja valstybės interesai. Jis supranta, kad norint išsaugoti krašto
suverenumą ir užtikrinti Lietuvai ateitį, reikia blaiviai ir tiesiai
žiūrėti į istorijos raidą, reikia skaitytis su tuo, kad egzistuoja naujas
pasaulis, naujas krikščionių dievas, kuris ėmė vaidinti svarbų vaidmenį
Europos tautų gyvenime. Skirgailai nelengva atsižadėti praeities. Praeitis
jam visą laiką iškyla kaip tvirčiausias moralinis kriterijus naujam, jį
supančiam pasuliui, kuriame jis mato nepaprastai daug blogio.

Daugelis etinių ir psichologinių veikalo kolizijų susijusios su Lydos
kunigaikštytės Onos Duonutės paveikslu. Ona Duonutė Jogailai pritariant
turėjo ištekėti už Mozūrų krašto valdovo. Vadinasi, kaip Onos kraitis iš
Lietuvos žemių būtų išskirtos Volinė ir Podolė. Skirgaila mato lenkų klastą
ir, jėga pagrobęs kunigaikštytę, laiko ją pilyje. Suktas len kų diplomatas
Henrikas Mazovietis, patyręs, kad Skirgaila nori vesti kunigaikštytę,
planuoja naują klastą. Jis nori panaudoti Oną Duonutę kaip priemonę
Skirgailai paveikti, prieš tai išsiderant iš Vilniaus pilies valdovo Volinę
ir Podolę lenkų naudai.

Klastingą planą ruošia ir kryžiuočių pasiuntiniai. Norėdami sukiršinti
lietuvius ir lenkus, taip pat patraukti savo pusėn Mozūrų kunigaikštį, jie
ketina išvogti Duonutę.

Skirgaila, norėdamas užkirsti kelią visiems priešų kėslams, prievarta
veda kunigaikštytę. Situacija ypač susikomplikuoja, kai šalia politinių
siekimų suliepsnoja herojų aistros. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris,
beruošdamas Duonutės pagrobimo planą, riteriška aistra pamilsta
kunigaikštytę. Jis sumano beprotišką žygį – vienas pats slapčia
prasiskverbia į Skirgailos žmonos kambarius, tikėdamasis iš čia pabėgti
kartu su Ona. Netikėtai užkluptas jis slepiasi mirusio vaidilos Stardo
karste. Šiame aistrų sūkuryje suliepsnoja ir palaužta Skirgailos siela.
Didžiausio nusivylimo kankinamas, jis nepaprastai žiauriai atkeršija savo
žmonos meilužiui, palaidodamas jį gyvą Stardo vietoje.

Skirgaila – niūrus, įpykęs ir kerštingas herojus. Tačiau jo
charakteryje ir išgyvenimuose daug žmogiško skausmo ir tragiškos kančios.
Tai uždaras, išdidus, šiaurietiško būdo žmogus, nemėgstąs sentimentalumo ir
plepėjimo. Jo kalba šiurkštoka, sprendimai griežti. Jis tvirtai laiko duotą
žodį, nesvyruodamas baudžia, be pasigailėjimo smerkia, o žavisi taip pat
tiesiai, atvirai vertindamas kilnumą, drąsą, pasiaukojimą. Skirgaila, kaip
ir Šarūnas, priklauso prie tų žmonių, kurie nenusiramina tuo, kas pasiekta,
nepakenčia dvasinės menkystės, išglebimo, nesitaiksto su gyvenimo blogiu,
nuolat nerimsta, kovoja garbingą kovą. Skirgaila šioje kovoje palūžta kaip
ąžuolas audroje, išdidžiai, garbingai, nesižemindamas, nesusmukdamas,
neprarasdamas savo didybės ir grožio. Tai stipri asmenybė, be kurios negali
apseiti tragedija.

Ryškūs ir kai kurių kitų veikėjų paveikslai. Tarp jų – jau minėti
Keleris ir Duonutė. Taip pat atkeiptinas dėmesys į Stardą ir Skurdulį. Tai
stiprios, savarankiškos, didelę gyvenimo išmintį sukaupusios asmenybės.
Stardas savo dvasine kultūra ir psichologija suaugęs su pagonybe. V. Krėvė
nesistengia idealizuoti šį herojų. Jis vaizduoja jį tokį, koks jis
susiformavo tam tikromis istorinėmis sąlygomis. Stardo religija ir
pasaulėžiūra susijusi su ta epocha, kai lietuvių gentys dar nepažino
valstybingumo, kariavo gaivališkus ir žūtbūtinius karus ne tik su
atėjūnais, bet ir tarpusavyje, kada jos dar tebebuvo atsiribojusios nuo
Europos. Naujos istorinė situacijos fone Stardas jau darosi kai kuriais
atžvilgiais fanatiškas. “Dviems pasauliams” susidūrus, išryškėja, kad jo
atstovaujama religija neišvengiamai turi žūti. Susidūręs su naujųjų laikų
kultūra, vaidila ryžosi verčiau garbingai žūti, begu ieškoti kompromisų.

Kitaip supranta istorijos logiką Skurdulis. Šis ilgą amžių pragyvenęs
krivis – savotiškas anų laikų liaudies filosofas. Jau viena koja grabe
stovėdamas, senasis Perkūno ir ugnies garbintojas prieina išvados, kad
visos religijos, visi dievai yra ne kas kita kaip paties žmogaus
besivystančios sąmonės padaras. Žmogus yra savo gyvenimo viešpats ir pats
turi kurti tokius moralės principus, kurie padėtų žmogui, anot Skurdulio –
“išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai
jų kentėti”.

“Skirgaila” iš visų V. Krėvės dramine forma parašytų veikalų pats
tobuliausias dramaturginės technikos atžvilgiu. Nors ir nemažos apimties,
js pasižymi suregzta intriga ir sceniškumu.

“Skirgaila” ir “Šarūnas” iškyla V. Krėvės dramaturgijoje kaip
monumentalūs tragedinio žanro kūriniai. Ir vieno, ir kito veikalo centre
stovi neeilinė, stiprios dvasinės prigimties asmenybė, kurios
psichologijos, sudėtingo ir audringo dvasinio pasaulio atskleidimas sudaro
kūrinio pagrindą (p.16 – 24).

V. Krėvė – vienas stambiausių lietuvių rašytojų, iškilusių XX a.
pradžioje, vadinamuoju pomaironiniu laikotarpiu. Jo kūryboje darniai
susijungė romantinės ir realistinės tendencijos, atsiskleidė nauji ir
gilesni liaudies dvasinės kultūros sluoksniai. Vaizduodamas istorinę
praeitį ir kaimo buitį, šis menininkas žvelgė į sudėtingą ir neretai
dramatišką žmonių vidaus pasaulį, poetizavo stiprias aistras, drąsius
jausmų polėkius, laisvės siekimus. Neaplenkė jis ir šiurpių sukrėtimų,
žiaurumo protrūkių, desperatiškų skausmo kolizijų, nors mėgo gėrėtis
harmoningomis asmenybėmis, atlaidžiai pasakoti apie juokingas personažų
silpnybes. Rašytojo sukurti charakteriai patraukia nacionaliniu koloritu ir
kartu yra susiję su bendražmogiška moraline bei psichologine problematika.

Idėjinėmis pažiūromis V. Krėvė liko prie senojo pasaulio krantų.
Tačiau jo kūryba pranoko klasikinius ribotumus, įgijo visuotinę reikšmę. Ne
vienu atveju rašytojo žodis prasiskverbė ir prie socialinių krašto
problemų, palietė skaudžius moralinio smukimo reiškinius, susijusius su
buržuazine tikrove (p.37 – 38).
[pic](“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983)

V. Krėvė yra linkęs į lyrinį išgyvenimą bei atkuriamojo objekto
lyrinį traktavimą – tą pastebime visuose V. Krėvės raštuose, į romantinį
maištingumą – to ypatingai daug yra “Skirgailoj” ir “Šarūne”, – o,
išviršinį psasulį, gamtą jis yra linkęs pajausti daugiausia garsiniais,
akustiniais įspūdžiais – tą matome jo gamtovaizdžiuose, tuo pat pagrįsta
“Šarūno” poetiškiausios dalies kompozicija (II, 2 vaizdas) (p. 42).

Subjektyvinė psichologinė didžiųjų sielos nerimasčių ir
maištingųjų nuotaikų priežastis iš V. Krėvės jaunatvės kūrinių suvokiama
kaip dviejų priešingybių – didybės geismo ir žmogiškojo ribotumo bei
negalios – išgyvenimas (p. 42).

“Šarūno” veiksmo vieta – tai Dainavos šalis, Liškiavos,
Merkinės, Alytaus, Daugų ir Trakų kraštas. Laikas – priešmindauginė gadynė.
Dainavą “Šarūne” V. Krėvė vaizduoja silpną, pakrikusią, valdomą menkučių
pilaičių valdovų – kunigų, kurie plėšikauja, puldinėja vieni kitų arba
svetimas žemes, o tuo tarpu iš vakarų gresia naujas didelis pavojus, ateina
neramių gandų apie geležim šarvuotus riterius kryžiuočius. Iš čia kyla
valstybinė “Šarūno” idėja: reikia sujungti visą Dainavą ir Lietuvą vieno
galingo valdovo rankose, kad ji būtų pakankamai stipri užpuolikams atremti.

Dainavos sujungimo idėja ryškėja ne tik iš paties Šarūno, bet ir
iš daugelio kitų veikėjų žodžių. Ji ypatingai išryškėja veikalo pabaigoje :
Šarūnas žūva, nugalėjęs visus savo priešus bei konkurentus ir savo
valdžioje sujungęs jų žemes. Jo palikimą paveldi Mindaugas (p. 48).

Tačiau šis V. Krėvės veikalas yra įdomus ir vertingas ne tiek
dėl šios valstybinės idėjos, kiek dėl tragiškos ir sudėtingos paties Šarūno
asmenybės ir literatūrinių meninių kūrinio atžvilgių. Šarūno asmuo, tiesą
sakant, ne visai derinasi su valstybine krašto sujungimo idėja. Šarūnas
patraukia tik jaunuosius savo narsa, ryžtingumu, nuotykių ir grobio
viltimis. Šiaip jis yra asociali, ne kūrimo, bet griovimo jėga. Jo širdy
dega klaiki neapykanta žmonėms, jis užgaulus ir kerštingas įtarinėtojas,
atkaklus ir neišmintingas užsispyrėlis ir priešgina, dažnai be reikalo ir
prasmės sukeliąs prieš save žmones ir dievus. Šarūno charakterio
nesiderinimas su pagrindiniu jo gyvenimo uždaviniu – sujungti Dainavos
šalį, – yra pirmas jo tragiško likimo bruožas. Šarūnas Dainavą sujungia,
paplukdęs ją kraujuje, lydimas neapykantos, pats žūdamas mūšyje su
kryžiuočiais, kuriuos pasikvietė sau į pagalbą jo priešas Meškis, Liškiavos
kunigas, o jo žygių vaisiais, sujungta Dainava, pasinaudoja kito jo priešo
Jorigio sūnus Mindaugas, išrinktas visos Dainavos valdovu. Išrinktas dėl
priešingo, palyginus su Šarūnu, savumo, būtent, dėl jo švelnaus būdo.

Šarūnas yra tragiškas asmuo ir dėl keleriopų jame glūdinčių
priešingybių. Jis, gamtos nuskriaustas ir savo šeimoj iš mažens niekontas
kuprelis, trokšta didybės, garbės, moters meilės ir nuolatos jaučia
skaudžią nesantarvę tarp savo ribotumo, menkystės ir didžiųjų dvasios
troškimų. Iš čia gimsta neapykanta sau pačiam ir kitiems.

Tokį Šarūno nusivylimą bei nepasitikėjimą savimi ir pagiežą
žmonėms ligi aukščiausio laipsnio sukursto jo individualinės šeimyninės
laimės ir meilės iliuzijų sudužimas.

Rodydamas Šarūną abejojantį, svyruojantį, kenčiantį, V. Krėvė
labai praturtino ir pagilino jo charakteristiką. Mes matome ne tik nuožmų
užsispyrėlį, garbėtrošką bei kerštininką, žengiantį per lavonus, bet ir
žmogų, sielvartaujantį dėl savo gyvenimo ir visų savo žygių prasmės.
Scenos, kuriose matome Šarūną išgyvenantį savo vidaus nesantarvės kovą, yra
prasmingiausios ir kūrybiškiausios šiame V. Krėvės veikale.

Šarūno charakteris ir idėjinė jo prasmė dar labiau išryškėja iš
vaidilos Rainio vaidmens. Rainys lydi Šarūną visuose jo žygiuose ir
kiekviena proga kursto jame didybės ir garbės geismą. Rainys ir Šarūnas
susieti tokiais glaudžiais dvasiniais ryšiais, kad kartais sunku ir
išskirti, kur baigiasi vieno, o prasideda kito dvasinis pasaulis. Tokiu
būdu Šarūnas ir Rainys vienas kitą papildo. Galėtume pasakyti, kad jiedu
sutelkia savy du herojinės asmenybės polius: Šarūnas tamsus, chaotiškas
gaivalas, Rainys – šviesi sąmonė; Šarūnas – sunki, viską triuškinanti
jėga, Rainys – laki dvasios galia, įprasminanti gyvenimą, iš griuvėsių
naują gyvybę ugdanti. Iš tiesų Šarūnas ir Rainys, dvi savo priešingybėmis
herojinį veiksmą kuriančios galios, gyvenime nei sutapti, nei viena be
kitos egzistuoti negali. Jiedvi tegali sutapti anapus gyvenimo ribų,
amžinybėje: į laužą, kuriame dega Šarūnas, žengia ir Rainys (p. 49 – 52).

Istorinę “Skirgailos” dramą kai kuriais atžvilgiais galima
laikyti “Šarūno” tęsiniu. Žiaurus užsispyrėlis, žmonių nekenčiąs paniurėlis
Dainavos kunigaikštis atgimsta tokiame pačiame rūsčiame despote Lietuvos
valdove Skirgailoj. Ir vienas, ir kitas tragiški asmenys, savo sieloje
išgyvenę žūtbūtinę vidaus priešingybių nesantarvę. Bet Šarūnas,
jaunatviškos V. Krėvės fantazijos padarinys, yra perdėm impulsyvus, dažnai
neišmintingas, bravūriškas, o Skirgaila, subrendusio talento vaisius,
nuosakus, logiškas ir monumentaliai vientisas. Skirgaila, istorinis asmuo,
verčia susimąstyti dėl tautos likimo ir istorinio jos kelio vingių bei
kryžkelių (p. 53).

“Skirgailos” problematika plati ir įvairi: nuo istorinių
politinių problemų, kurias kelia painūs santykiai su lenkais bei
kryžiuočiais ir reikalas keisti religiją iki abstraktinių teologinių
klausimų apie tikybų vertę ir dievybės pasireiškimo formų kitimą.
Svarbiausia “Skirgailos” problema ir yra tikėjimo problema visuomenine,
tautine ir individualine prasme. Tikėjimo tragediją V. Krėvės dramoje
išgyvena ne tik vienas Skirgaila, bet ir visa lietuvių tauta.

“Skirgailoj” V. Krėvė nušviečia įdomų ir reikšmingą lietuvių
tautos istorijos momentą – dviejų epochų, pagoniškosios ir
krikščioniškosios, slenkstį (p. 53).

Dabar tie, kurie nešė Lietuvai krikščionybę, nešė kartu ir savo
politiką, ir savo kultūrą: raštą, kalbą, santvarką. Lietuvos saugotojams
atrodė, kad tokiu metu išsižadėti savo tautinių tradicijų ir religijos –
tai smerkti tautą ir valstybę pražūčiai. O atsispirti svetimai religijai ir
kultūrai, skipijamai ugnim ir kalaviju, jau nebuvo galima. Čia to istorinio
momento tragizmas (p.53 – 54).

Bet ir asmeninės Skirgailos tragedijos priežastis – taip pat
tikėjimo krizė. Ir Skirgaila svyruoja tarp dviejų dievų: senojo
lietuviškojo ir naujojo krikščioniškooj. Skirgaila, nors žiaurus ir dar
pusiau barbariškas valdovas, turi tačiau tą kilnų bruožą, kad visa savo
prigimtimi ilgisi ir geidžia tiesos, o nekenčia apgaulės ir melo.

Jo širdyje vien ima įsigalėti skepticizmas dėl dievų ir dievo
tariamojo nepajėgumo akivaizdžiai įrodyti savo galią. Šioje pat dalyje
užsimezga ir kita gija asmeninės Skirgailos dramos – jo noras vesti Lydos
kunigaikštytę Oną Duonutę, prievarta laikomą jo pily.

Keleris įsilyli Oną ir prisiekia ją išvaduoti. Šis laiku
susektas sąmokslas jau ir taip kartumu pertekusioj Skirgailos sieloj
sukelia dar didesnį įtarimą ir nepasitikėjimą ne tik svetimaisiais, bet ir
savaisiais. Jam atrodo, kad ir dievai “neteko jau galios ir nesugeba nei
keršyti, nei bausti”. Bet Skirgaila niekad neatsižada to, ką kartą buvo
pasiryžęs: jis įsako prievarta sutuokti jį su Ona Duonute.

Trečiojoje dramos dalyje Skirgailą ištinka du smūgiai, mirtinai
sužeidę jo dvasią. Vaidila Stardas, ištikimiausias senojo tikėjimo gynėjas,
miršta, kaip klaidingai pranesšta Skirgailai, apkrikštytas. Antrą smūgį
Skirgaila patiria, kai įsitikina, kad Onos Duonutės laimę žadąs šypsnys,
jam įėjus į jos kambarį, buvo skirtas ne jam, o Keleriui, kuris slapta vėl
įslinko į pilį, ir kurio laiškas kunigaikštienei buvo patekęs į Skirgailos
rankas.

Kunigaikštienė žino, kas yra tariamasis numirėlis, tad
Skirgailos kerštas yra pilnas, abipusis. Bet mes matome, kad tas kerštas
yra kartu ir moralinis paties Skirgailos žuvimas (p. 54 – 55).

Jei prie individualinių Skirgailos išgyvenimų dar pridėsime
politinius valstybinius rūpesčius, vykstantį karą su kryžiuočiais ir
įtemptus santykius su lenkais, tai tragiškas Skirgailos asmuo įgaus dar
daugiau turinio ir monumentalumo.

V. Krėvė vaizduoja Skirgailą kietą, žiaurų, pusiau barbarišką
despotą. Tačiau yra jame ir simpatiškų, žmoniškų bruožų. Jis yra teisingas,
jis žavisi karžygiška drąsa net ir savo priešo.

“Skirgaila” yra stipriausias V. Krėvės draminis veikalas. Jame
nėra tokių gausių epinių bei lyrinių atsišakojimų kaip “Šarūne”. Veikale
jaučiama stipri draminė įtampa. Jo stilius ryškus, emocionalus bei
sugestyvus, kalba individualizuota pagal veikiančiųjų asmenų charakterį
(p.56).
[pic] (“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983)

V. Krėvė daugiau simpatizavo klasikinio stiliaus rašytojams,
kurie pirmenybę atidavė turiniui, o ne formai (p. 86).

[pic]

(“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983)

Vydūno veikaluose lietuviškoji dramatizmo samprata įgavo nebe
vien tautinį patriotinį, bet ir etinį humanistinį pobūdį. Dramos centre
iškilo žmogus, idealaus dvasinio harmoningumo asmenybė, kurios jausmai,
siekimai ir kovos nebetilpo empiriniuose tikrovės rėmuose, o buvo ryškinami
platesnėje ir sąlyginėje laiko bei erdvės perspektyvoje. Žmogaus paveikslas
tapo monumentalus, filosofiškas, suspindėjo iš vidaus ypatingu sielos
gyvenimo skaidrumu. Tačiau šitokia draminė figūra neturėjo visų gyvybės
požymių, buvo perdėm ideali ir abstraktoka, jai trūko psichologinio gilumo,
realumo ir vispusiškumo. Tą spragą užpildė V. Krėvės draminiai kūriniai.

Kilnūs patriotiniai ir bendražmogiški herojų siekiai,
maištavimas prieš dievus ir likimą čia jungiais su žiaurumu, keršto ir
pavydo aistromis, virsdami jaudinančia žmogiškosios egzistencijos drama (p.
92).

“Skirgailos” struktūra artimesnė klasikinėms dramaturgijos
formoms. Veikalo siužetas grindžiamas istorinei dramai būdinga politine
intriga, kuri susipina su riteriška meilės istorija. Kūrinio centre ryškiai
dominuoja valdovo figūra, saistanti kitų personažų užmojus bei likimus.
Kūrinys montuojamas iš fragmentiškų epizodų. Daugelis jų yra ekspozicinio
pobūdžio, ryškina bendrą situaciją, bet nedaug ką teduoda tiesioginei
veiksmo eigai (p. 118).

“Skirgailoje” nemaža lyrinio pobūdžio scenų, kuriose išorinio
veiksmonėra, bet veikėjai iš vienos dvasinės būsenos pereina į kitą (p.
119).

V. Krėvės personažai dažniausiai yra vidinės savistabos žmonės
(p. 120).

Leave a Comment