Vinco Krėvės gyvenimas ir kūryba

Vinco Krėvės gyvenimas ir kūryba

Alytus
2005
Turinys
Vinco Krėvės tėvai, vaikystė 3
Mokslai 4
Išleisti kūriniai 6
Kūryba 7
Vinco Krėvės kūrybos apibendrinimas 12
Naudota literatūra 14

Vinco Krėvės tėvai, vaikystė
Vincas Krėvė-Mickevičius – universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius, literatūrinio folklorizmo pradininkas, plačios stilistinės amplitudės rašytojas – gimė 1882 metais Subartonių kaime, Varėnos rajone. Jo senelis atsikėlęs iš kitos parapijos, kur Mickevičius vadino Krėvėmis. Šią pavardę rašytojas vėliau ir pasirinko slapyvardžiu. Ilgą laiką vadinosi dviguba (V.Krėvė-Mickevičius) pavarde, o Amerikoje ir oficialiai vaadinosi tik V.Krėve.
Subartonys yra pačiame Dzūkijos vidury. Gimtinės aplinka – slėniai ir ežerai, aukšti kalneliai, nuo kurių atsiveria mėlynuojančių šilų vaizdas, istorinės vietovės (Merkinės piliakalnis, Punios, Margirio kalnas, Liškiavos pilies griuvėsiai, Perloja, Gilšės ir Ilgio ežerai) – iš pat mažens žadino kūrybinę būsimojo rašytojo vaizduotę ir paliko neišdildomą įspūdį.
Rašytojo tėvai – Subartonių kaimo ūkininkai: Juozas Mickevičius ir Marė Kindaraitė – Mickevičienė. Iš motinos būsimasis rašytojas paveldėjo švelnumą, gerumą, vaikiškai jautrią siela. Tėvas, pasak artimųjų, buvo titnaginis dzūkas, valdingas, kieto ir sukto charakterio – toks, kad bee jo žinios „nė višta kiaušinio negalėjo sudėti“. Tačiau Krėvei visada buvo tik „mielas tėvulis“, o kai mirė, tai jo taip verkė, jog net kaimynai stebėjosi, kad toks mokytas garsus žmogus šitaip kūdikiškai rauda. Iš tėvo Krėvė paveldėjo stiprų ambicingą ch

harakterį, užsispyrimą, valdžios ir dominavimo troškimą, staigų pyktį.

Mokslai
Vincas Krėvė buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių savo meto rašytojų. Bet kelias į mokslą nebuvo labai paprastas. Pradžioje pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje ir privačiai, Sankt Peterburge išlaikė keturių klasių egzaminus. Nuo mažens tėvų buvo ruošiamas į kunigų seminariją, nes dėl silpnos sveikatos netiko ūkio darbams. Augęs pamaldžios motinos ir senelės globoje, nuo vaikystės bažnyčios ir kunigų aplinką pažinęs Krėvė nesibaimino kunigo ateities. 1900 metais įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją. Tačiau po dvejų metų įvyko konfliktas, turėjęs reikšmės visam rašytojo gyvenimui ir kūrybai. Krėvė iš seminarijos buvo pašalintas, kaip sako dokumentai, dėl pašaukimo stokos. Greičiausiai buvo įskųstas, nes daug skaitė, labai domėjosi istorijos, kultūros, socialinio ir moralinio gyvenimo klausimais, ypač kova už demokratiją.
Pats išėjimas iš seminarijos to meto gyyvenime nebuvo išskirtinis – tai patyrė ne vienas lietuvių rašytojas. Tačiau Krėvė būdamas ūmaus charakterio, turėdamas lengvai pažeidžiamą garbės jausmą, giliai išgyveno šį pasikeitimą. Ypač buvo įžeista ambicija – juk pašalino, o galėjo išeiti pats.
Tokie išgyvenimai suformavo savitą rašytojo tikėjimą: „Religingumu aš vadinu tai, kas dirbtiniu būdu įskiepijama mūsų protui, pvz., įvairias dogmas ir panašias kvailystes. O tikėjimas yra tai, kas nepaisant specialių pastangų išnaikinti, gyvena mumyse, kalba mums.“ („Užrašai“)
Be to , Krėvę slėgė santykiai su namiškiais. Kai jis pradėjo mokytis seminarijoje, jau buvo mi

irę trys maži jo broliukai, o po išstojimo šeima neteko dar dviejų vaikų. Artimųjų priekaištai, kad taip Dievas baudžiąs rašytojo sielą ir sukėlė amžinos kaltės ir pasaulio neteisybės jausmą, o įskaudinto, atstumto ir vieniško žmogaus paveikslas literatūroje jam pasidarė suprantamiausias.
Taigi Krėvės išėjimo iš seminarijos atvejis, anot jo kūrybos tyrinėtojo Alberto Zalatoriaus, yra ypatingas. Skirtingai nei kiti, išėjęs jis ant pečių užsikrovė baisią naštą, kurią nešė visą gyvenimą: buvo mestas iššūkis ne tik tėvų valiai, kunigo profesijai, Bažnyčiai, bet ir krikščionybei, kaip vertybių sistemai, Dievui, kaip didžiausiam autoritetui. Iš čia kilo noras pažinti ne tik Kristaus mokymą, bet ir kitas religijas, todėl Krėvė gilinosi į budizmą, panteizmą, pagonybę, domėjosi antikine kultūra.
Pašalintas iš seminarijos, Krėvė mokėsi privačiai ir 1904 metais, išlaikęs viso gimnazijos kurso egzaminus, įstojo į Kijevo universiteto Filologijos-filosofijos fakultetą. 1905 m. universitetas buvo uždarytas, V.Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje (Austrijoje), nenutraukdamas ryšių ir su Kijevo universitetu. 1908 m. baigė Lvovo universitetą filologijos daktaro laipsniu, išlaikė egzaminus ir Kijevo universitete, buvo pakviestas ruoštis profesūrai. Dėl mažo atlyginimo iš universiteto išėjo ir išvyko į Užkaukazę, į Baku miesto gimnaziją dėstyti rusų kalbą ir literatūrą. 1913 m. Kijevo universitete apgynė disertaciją ir gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį. 1919 m. V.Krėve buvo Lietuvos atstovu Azerbaidžane. 1920 m. V.Krėvė grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Dirbo Švietimo mi
inisterijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, humanitarinių Mokslų fakultete. 1925-1937 m. V.Krėvė buvo to fakulteto dekanas, redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus. V.Krėvė aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame, politiniame gyvenime. 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, V.Krėvė buvo ministru vadinamojoje Liaudies vyriausybėje, bet greit iš tų pareigų pasitraukė. Pasitraukęs iš politikos, dirbo Vilniaus universitete, buvo paskirtas Lituanistikos instituto.direktoriumi..1941.m..buvo.Lietuvos.Mokslų.akademijos.prezidentu.

1944 m. V.Krėvė pasitraukė į Vakarus: kurį laiką gyveno Austrijoje. 1947m. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas ir literatūrą. Mirė 1954 m. liepos 7d.

Išleisti kūriniai
Iš lietuviškų raštų ankstyviausia data pažymėtas lyrinis autobiografinis etiudas „Miglos“, parašytas 1904 m. Kijeve. Spausdinti lietuviškus kūrinius Krėvė pradėjo 1909 „Viltyje“. Tada pasirodė stilizuotas jo padavimas „Gilšė“ ir apsakymas „Bobulės vargai“, tarsi anonsuodami pagrindines rašytojo kūrybos linkmes: tautosakinę romantinę ir psichologinę-realistinę.
Didžiausią kūrybinio pakilimo laikotarpį V.Krėvė patyrė mokytojaudamas Baku. Tuo metu išėjo jo draminė epopėja „Arūnas“ (1911), legendų rinkinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), buvo parašytas pirmasis „Skirgailos“ variantas (vienas žymiausių ne tik Krėvės, bet ir visos lietuvių dramaturgijos veikalų), sukurta draminė apysaka ,,Žentas“, keletas orientalinių kūrinių. Antrasis kūrybos etapas prasidėjo, rašytojui grįžus į Lietuvą. Redaguodamas Švietimo ministerijos žurnalą „Skaitymai“ (1921-1922), Krėvė jame paskelbė daug novelių, kurios kartu su anksčiau spausdintomis sudarė dviejų tomų rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (1 d. 1921, II d. 1922). Tame pačiame žurnale pasirodė „Ž

Žentas“, misterijos „Nemirtingieji“ (vėliau pavadintos „Likimo keliais“) pirmoji dalis. 1925 m. išėjo lietuviškai perkurta tragedija „Skirgaila“ (pirmasis variantas buvo parašytas rusiškai ir skirtas M.Golkio organizuojamam „Lietuvių almanachui“). Po to sekė „Likimo keliais“ antroji dalis (1929), istorinė drama „Mindaugo mirtis“ (1935), pluoštas naujų novelių, apysakos „Raganius“ (1939), „Miglose“ (1944) ir kt.
Literatūrinė Krėvės veikla neapsiribojo vien grožine kūryba. Jis buvo kelių literatūrinių žurnalų redaktorius (be „Skaitymų“ ir „Literatūros“, dar redagavo „Barą“, „Skynimus“, „Dienovidį“, iš dalies „Gaisus“) , rašė poleminius straipsnius literatūros, teatro, kultūros klausimais, dalyvavo Lietuvių rašytojų draugijos darbe (1938 m. buvo išrinktas jos garbės nariu).
Emigracijoje Krėvė išleido „Dangaus ir žemės sūnų“ pirmąją dalį („Žemės vingiais“, 1949), užbaigė antrąją, parašė trečiosios dalies fragmentų, periodikoje paskelbė keletą memuarinių ir publicistinių straipsnių.
Krėvės raštai tebėra išblaškyti, todėl nusakyti jų kiekį kol kas sunku. Ankstyvoji kūryba paties autoriaus sukaupta dešimtyje tomų (1921 – 1930). Į vėlesnius leidinius pateko tik žymiausieji rašytojo kūriniai
Savo veikalais V.Krėvė praturtino lietuvių literatūros idėjinį-tematinį turinį, atskirus jos žanrus, literatūrinę kalbą bei stilių, pelnydamas mūsų literatūros klasiko vardą. Rašytojo kūryba, būdama nepaprastai plati ir įvairi tiek tematiniu, tiek žanriniu atžvilgiu, yra ne mažiau sudėtinga ir prieštaringa savo idėjiniu turiniu.
Kūryba
Naujosios koncepcijos padarė įtakos ir tiems Krėvės kūriniams, kuriuose vaizduojama XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuviško sodžiaus kasdienybė. Kaimo žmogaus paveikslą Krėvė sudvasino, supsichologino, jo poelgius motyvuodamas nebe pastoviomis būdo savybėmis ar buitiniais interesais, bet konkrečia situacija, nuotaika, temperamentu, vidiniais impulsais, pagaliau santykiu su įsivaizduojamomis antgamtinėmis jėgomis. Krėvės kaimietis mažiau prisirišęs prie materialinių vertybių, ne toks kategoriškas, niūrus ir kerštingas, kaip, pavyzdžiui, Žemaitės kaimiečiai. Gyvenimo nesėkmės jį stipriai sukrečia, bet neilgam: praėjus pirmajam susijaudinimui, jis vėl grįžta į normalią būseną, tartum parodydamas, kad yra didesnių dalykų, dėl kurių verta gyventi ir pamiršti žemės skriaudas. 1910 m. laiške L.Girai Krėvė taip apibūdino lietuvio charakterį: „Užpykęs jis kažin ką padarys, bet, perėjus piktybei, keršyti nors ir norės, bet nekeršys“. Jaukumu, dvasine šiluma ir elegiškumu V.Krėvės pavaizduoti kaimiečiai artimi J.Biliūno ir Vaižganto herojams.
Laikydamasis neoromantikų iškeltos tautos dvasios ieškojimo tezės, Krėvė pirmiausia atkreipė akis į senąją kaimo žmonių kartą, tikėdamasis surasti joje tuos pasaulėjautos ir pasaulėžiūros atšvaitus, kurie galėjo būti užsilikę iš pagoniškosios gadynės. Kaip ir Vydūnas, Krėvė buvo įsitikinęs, kad krikščionybė ir civilizacija gerokai iškreipė natūralią liaudies pasaulėvaizdžio raidą ir kad tikrasis jos savitumas glūdi priešistorinių laikų moralėje, tikyboje ir gyvenimo būde. Senosios gadynės žmogaus tipui Krėvės kūryboje paprastai atstovauja šimtamečiai skerdžiai ar šiaip keistoki žilagalviai, žmonių vadinami „bedieviais“, „raganiais“. Būdami iš esmės panteistai, jie moka susilieti su gamta, supranta medžių ir gyvūnų kalbą, o patys gyvena taip, kaip liepia prigimtis, o ne kaip reikalauja kapitalistinio kaimo prakticizmas ir jo veidmaininga moralė. Jie kupini liaudiškos išminties, turi lakią fantaziją, patraukia geraširdiškumu ir šmaikščiu žodžiu, nors dėl savo paslaptingumo, asocialumo ir įžvalgumo daug kam kelia baimę. Šalia šių civilizacijos nepaliestų žmonių ant tos pačios poetizavimo pakopos Krėvė stato mažus vaikus, kurių naivus santykis su pasauliu labai panašus į senųjų skerdžių pasaulėjautą. Tuo tartum sutvirtinama koncepcija, kad tikrąją žmogaus prigimtį išsaugojo tie keistuoliai, kurie nepatyrė niveliuojamojo aplinkos poveikio.
Be naujų žmogaus modelių, Krėvės įvestų į lietuvių literatūrą ir įvairiais variantais pasikartojusių kitų rašytojų kūryboje, dėmesio verta paties rašytojo pozicija žmogaus ir žmogiškumo atžvilgiu. Išskyrus kai kuriuos elementaresnius apsakymus, pašiepiančius buržuazinių valdininkų moralę, V.Krėvė atvirai nedemonstruoja dorybės ir ydos skiriamųjų ribų, žmonės jo kūryboje paprastai iškyla su savo loginėmis ir emocinėmis tiesomis. Tik susidūrus priešingiems argumentams ir jiems išsisėmus, galima pamatyti, kokią vertybių gradaciją autorius sukuria. Stambesniuosiuose kūriniuose, kur herojų charakteriai sudėtingesni, ant aukščiausios pakylos stovi ne kokia nepajudinama tiesa, o pats tiesos ieškojimas, skausmingas abejonių ir kančių kelias, pastangos užpildyti sieloje atsiradusią tuštumą, nuolatinis nerimas ir veržimasis išsiaiškinti tai, kas kankina protą. „Šarūne“ nėra didelių jausmų: ten tik visi nerimsta, nes ieško, ko nori – ir neranda. O randa tas, ko neieško. Pas mane nėra gyvasties, tik jos ieškojimas”,- rašė Krėvė. Jo herojų kopimas į tiesą vyksta ne vienoje sferoje, o apima visą žmogų su jo ideologija, morale, tikėjimu, įpročiais, simpatijom ir ambicijom. Todėl Krėvės herojai negali pasikeisti, pakeitę tik pažiūras, jie turi pasikeisti kaip asmenybės, o tai pasidaro beveik neįmanoma, ir šis barjeras tampa jų desperacinio įsiūčio ir tragiško palūžimo priežastimi.
Kaip humanistas ir romantikas, Krėvė žmoguje labiausiai vertina taurius siekius, dorumą, dvasios grožį, paslaptingą natūrą, sugebėjimą pakiliai svajoti ir stipriai išgyventi. Į pirmą vietą jis kelia moralinius-psichologinius elgesio motyvus.
Svarbią vietą žmogaus poelgius determinuojančių veiksnių grandinėje V.Krėvė skiria tikėjimui: istoriniuose-romantiniuose kūriniuose – į pagonių dievus, buitiniuose-realistiniuose – į krikščionių Dievą. Pats Vincas Krėvė dažnai pasišaipydavo iš fanatizmo ir davatkiškumo, bet tikėjimo jausmas jį domino iš psichologinės pusės. Tiek pagonių, tiek krikščionių Dievas Krėvės kūryboje iškyla kaip tradicinio žmonių supratimo apie teisingumą personifikacija į tradicinį supratimą, paneigia jo vaizduojamos stiprios asmenybės, sugebančios maištauti prieš visą aplinką, kuri gali būti nevienalytė savo idėjomis, bet vienalytė dievo baime ir jo autoriteto pripažinimu.
Krėvė parodė keleriopą herojų požiūrį į dievus. Legendose vyrauja mitologinis dievybės supratimas: dievai yra patriotizmo, karžygiškumo įkvėpėjai ir laimintojai. Nusikaltimas jų balsui baudžiamas visu griežtumu, jų tiesos nekvestionuojamos, jiems paklūstama ne tiek iš baimės, kiek iš natūralaus poreikio nusilenkti aukštesnei valiai. Romantinėse-istorinėse dramose pagrindiniai herojai ne paklūsta, o maištauja prieš pagoniškų dievų autoritetu remiamą sustabarėjusią garbės ir žmogiškumo sampratą, trukdančią istorijos progresui. Tame maištavime yra nemaža tragizmo, nes pagonių tikėjimas traktuojamas kaip uždaras, fanatiškas, per daug giliai įaugęs į emocijas net tų žmonių, kurie protu ir veiksmais bando protestuoti. Tuo tarpu realistiniuose pasakojimuose apie „Šiaudinės pastogės“ gyvenimą tragizmo nebėra, nes naujųjų laikų žmonės, paskendę smulkiuose rūpesčiuose, pajunta reikalą suartėti su Dievu nebent tada, kai jiems pasidaro neberamu, kažkas nebeaišku, kai ištinka nelaimė, žodžiu, kai sutrinka gyvenimo ritmas, kurį, jų prietaringu įsitikinimu, kažkas turėtų atstatyti. Krikščionių Dievas pilkas kaip ir patys kaimo žmogeliai. Juo galima bauginti vaikus, jo galima privengti darant nuodėmę, bet jį galima lengvai palenkti, užpirkus mišias ar paaukojus bažnyčiai.
Iš literatūrinio pobūdžio veiksnių, turėjusių įtakos Krėvės kūrybos formavimuisi, minėtinas neoromantizmas ir orientalistika.
Krėvė giliausiai suvokė ir meniškiausiai realizavo šio šimtmečio pradžios lietuvių neoromantikų požiūrį į profesionaliojo meno santykį su folkloru. Jis stengėsi sugauti pačią tautosakos dvasią, jos poetikos principus ir sistemą, todėl laisvai interpretavo tautosakinius siužetus, kūrė jų pavyzdžiu naujus, nes jam rūpėjo ne tautosaką literatūriškai apdoroti, o literatūrą kurti folkloro priemonėmis. Tiesa, tos priemonės buvo modifikuojamos, derinamos prie modernaus žmogaus skonio, bet iš esmės liko folklorinės stilistikos rėmuose. Tai ypač ryšku „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“, atskiruose „Arūno“ epizoduose, kai kuriuose lyriniuose vaizdeliuose. „Padavimuose“ Krėvė yra pasiekęs tokios stiliaus sugestijos, kad lietuviškų legendų poetiką šiandieninis skaitytojas dažniau vaizduojasi pagal Vinco Krėvės kūrinius, o ne pagal autentiškus tautosakos užrašymus. Rašytojas buvo kūrybiškai ir psichologiškai subrendęs realizuoti didžiąją to meto inteligentijos svajonę – sukurti lietuvišką herojinį epą, bet jis nesurado visoje tautoje populiaraus siužeto, kuriam galėtų atiduoti pirmenybę prieš kitus siužetus. Todėl jo „Padavimai“ tėra pusiaukelė į didįjį tikslą, nes atskiri kūriniai nesusiję fabulos ir veikėjų ryšiais. Daugiau pretenzijų į herojinį epą galėtų turėti „Šarūnas“, bet jis sukurtas ne visai tinkama tam reikalui forma: veikalas artimesnis „lėzedramai“, ne epui. Be to, pagrindinis herojus komplikuotas, prieštaringas, neturintis monumentalaus didvyrio bruožų.
Neoromantizmo įtaka Krėvės kūryboje nesibaigia vien folkloriniu stiliaus klodu. Iš tos pačios ideologijos išsirutuliojo idiliškas nusiteikimas patriarchalinės praeities atžvilgiu, graudi, elegiška pasakojimo intonacija, paslaptinga nuotaika, personifikuoti gamtovaizdžiai ir t. t.
Orientalistikos poveikis Krėvei irgi pasireiškė ne vien siužetų skolinimusi. Rašytoja, anot jo paties, norėjo „sukurti biblinį stilių, kurio pavyzdžių lietuvių literatūra neturi“. Iš pradžių rašytojas daugiausia eksploatavo išorinius rytietiško stiliaus bruožus: emocingumą, vėliau įsisavino aforistinį talpumą, daiktų sudvasinimo ir sutaurinimo principus. .
Du stilistiniai poliai – tautosakinis ir orientalinis,- rašytojo sėkmingai realizuoti, irgi pabrėžia jo talento lankstumą, universalumą ir šakotumą.
Pagal problematiką ir stiliaus savybes Krėvės kūrinius galima sąlygiškai suskirstyti i kelias grupes. Kiekvienoje grupėje, kaip ir kiekviename kūrinyje, rasime daug anksčiau aptartų savybių, determinuotų talento, pasaulėžiūros, visuomeninės ir literatūrinės aplinkos. Bet artimiau susipažinus su konkrečiais kūriniais, galima pamatyti ir kitų ne mažiau svarbių bruožų, netelpančių į bendriausias ypatybes.
Prie pirmosios grupės reikia priskirti smulkiąją lyrinę-ref1eksinę prozą ir vieną kitą eiliuotą dalykėlį – daugiausia jaunystės bandymus,- kuriuos autorius sudėjo į pirmąjį “Raštų” tomą (1921), pavadintą „Sutemose“.
Formos atžvilgiu tai labai margi rašiniai: atsiminimų nuotrupos, alegorinės ir filosofinės miniatiūros, apmąstymai, impresijos, dialogizuotos scenos. Vieni jų panašūs į R.Tagorės “Gitandžali”, kiti stilizuoti pagal lietuvių dainuojamosios tautosakos ir raudų poetiką, trečiuose šmėkšteli objektyvaus realistinio pasakojimo pradai. Dauguma jų primena anuomet populiarią nesiužetinę ritminę prozą. Tai – ilgesingi skundai, reiškiami emociniais įvaizdžiais, puošniomis metaforomis ir begaliniais daugtaškiais. Nuotaikų kraštutinumas – būdingiausias jų bruožas. Iš vienos pusės, noras veržtis prie aukščiausių idealų, iš kitos pesimizmas, neviltis, netikėjimas žmogumi. Nepaisant neoriginalių momentų, čia apstu ir autentiško talento žymių, vėliau tapusių Krėvės kūrybos atramos taškais (pastangos suvokti žmogaus vietą laiko tėkmėje, simpatijos maištingai dvasiai, ritmingi sintaksiniai periodai).
Kitą kūrinių grupę, artimą pirmajai, sudaro orientalinė proza: „Rytų pasakos“ (indų, persų, kaukaziečių ir kt. legendų siužetais sukurti pasakojimai) ir bibliniais motyvais paremta apysaka „Dangaus ir žemės sūnūs“. Šių kūrinių fabulos ir personažai dažniausiai tėra pretekstas apmąstyti bendresnėms egzistencinėms problemoms.
Kokios problemos rašytoją domino jau pačioje kūrybinio kelio pradžioje, gali parodyti pasakojimas, autoriaus pavadintas „Šventųjų Gango bangų pasaka“. Didžiojo švedų žinovo Brahadašvos sūnus Atipranaprijas, paniekinęs tėvo jam parinktą karžygių ir maharadžų kelią, išeina į pasaulį, norėdamas įminti daugelį paslapčių, iš kurių svarbiausia – „kuriam reikalui žmogus gema, kuriam tikslui gyvena ir kodėl jis turi mirti“. Jam aiškinama, kad tai paslaptys, kurių nedrįsta žinoti ir dievai, bet jis nenurimsta, kol suvokia, jog mirtis reikalinga tam, kad gimtų gyvybė, nes vieno gyvenimas pereina į kitą, pats žmogus – atskiras pasaulis („Ne tu pasauly gyveni, bet pasaulis tavyje“.). Šis nirvanos filosofijos tezėmis paremtas kūrinys nėra originalus minties požiūriu, bet jis parodo du rašytojo kūrybai būdingus bruožus – tiesos ieškojimo aistrą ir dvasinio gyvenimo kultą.
Dvasios primatas akcentuojamas ir legendoje „Indas, kuriame karalius laiko geriausią savo vyną“. Grakštus, novelinės konstrukcijos pasakojimas baigiamas išvada, kad kilniausios ir doriausios sielos yra paslėptos negražiuose iš pažiūros kūnuose tam, kad „nesipuikintų ir nenuklystų į blogą kelią“.
Moralines vertybes Krėvė laikė ne tik žmogaus, bet ir visos tautos egzistencijos pagrindu. Legendoje „Azerstano šalis“ jis musulmono lūpomis pasakoja tragišką tautos sunykimo istoriją. Laimingos ir susiklausiusios Azerstano šalies priešai niekaip neįveikė. Bet atsirado vienas klastūnas, kuris atgabeno į Azerstaną brangių daiktų, užkrėtė vietinius žmones hedonistiniais polinkiais, sužadino jų tamsiuosius instinktus, ir tauta sunyko.
Dvasinį gyvenimą Krėvė traktuoja ne kaip pasyvų dorybių įsikūnijimą, o kaip amžiną nepasitenkinimą – norą pakilti į aukščiausias žinojimo ir galėjimo viršūnes. Jo legenda „Priešingos jėgos“, primenanti Dž. Bairono „Kainą“, yra dramatiškas himnas suaudrintoms širdims, kurios, kaustomos pagundų ir silpnybių, nori išsiauginti sparnus ir tapti dievais.
„Rytų pasakos“ prismaigstytos rytietiškos išminties, hiperbolizuotų palyginimų ir „daugiaaukščių“ epitetų. Nors gyvenimo prasmės, kūniško ir dvasinio prado problemos čia apžvelgiamos iš kelių pusių, bet dažniausiai apsiribojama loginiu jų svarstymu.
Kur kas sudėtingiau tie dalykai sprendžiami „Dangaus ir žemės sūnuose“. Šiame veikale Krėvė kėlė sau uždavinį visapusiškai nušviesti krikščionybės atsiradimo istorines aplinkybes, nutapyti žydų tautos gyvenimo panoramą tariamais Kristaus laikais.
Apysakoje vaizduojami įvairiausių sluoksnių, daugiausia iš Biblijos mitų paimti, žmonės: ramūs Betliejaus piemenys, karingi žydų tautos fanatikai ir t. t. Parodomos jų skirtingos politinės pažiūros, siekimai, religinės kovos. Psichologiškai įžvalgiai piešiami svarbiausieji veikėjai: nusivylęs ir kerštaujantis Jehuda, liguistai žiaurus Herodas, naiviai dievo apvaizda tikįs Juozapas ir kt. Nors šie bibliniai personažai pasaulinėje literatūroje ne kartą vaizduoti, bet Krėvė moka juos savitai interpretuoti, pajungdamas bendrai kūrinio koncepcijai. Pavyzdžiui, Herodo tragizmo priežastimi laikoma tai, kad tauta, kurią jis valdė ir norėjo išgarsinti, jo nesuprato ir neįvertino. Tautos nekenčiamas, jis atsimokėjo jai tuo pačiu ir palūžo, susidūrus helenistinei pasaulėžiūrai su uždaru žydų tautos fanatizmu.
Istorinis fonas, meniškai išplėtoti bibliniai motyvai sudaro tik vieną kūrinio prasmės klodą. Pro konkrečią vaizdinę medžiagą šviečiasi autoriaus apmąstymai apie tikėjimo ir abejonės reikšmę žmogui, tiesos ir klastos ryšį, individo ir masės santykius, tikras ir tariamas vertybes, Apysakoje Krėvė sintetizuoja kai kurias anksčiau išreikštas savo menines idėjas.

Vinco Krėvės kūrybos apibendrinimas
Prieš mirtį Krėvė taip įvertino savo kūrybą: „Negaliu nuspręsti, ar turėjau tikrus gabumus. Šiandien dauguma to, ką esu parašęs, man visai nepatinka“. Šiuose žodžiuose pasireiškė rašytojo noras pamatuoti savo kūrinius ne lokaliniais, o visuotiniais meno kriterijais.
Taikydami šiuos kriterijus, pirmiausia galima pasakyti, kad Krėvė priklauso tam negausiam didžiųjų lietuvių rašytojų būreliui, kuris yra nusipelnęs didesnio visuotinio pripažinimo, bet kurio išėjimui į pasaulį daugiausia trukdo kalbos barjeras. Tiesa, ne visa Krėvės kūryba galėtų vienodai sudominti kitatautį skaitytoją, bet neabejotino dėmesio užsitarnautų geriausieji kūriniai (“Skirgaila”, „Dangaus ir žemės sūnūs“), pasižymintys savita psichologinių ir moralinių problemų analize, originalia folkloro stilizacija, humanistinėmis idėjomis ir grakščia pasakojimo forma. Nors Krėvės vardas palyginti gerai žinomas kitų kraštų filologiniuose sluoksniuose, bet jo kūrinių išversta nedaug. Todėl ir rašytojo reikšmė kol kas geriausiai matoma nacionalinės literatūros fone.
Krėvė išplėtė lietuvių literatūros temų, problemų, žanrų horizontus, išvedė ją iš kai kurių sustingusių koncepcijų, stiliaus štampų. Iki Krėvės lietuvių literatūroje didelį vaidmenį vaidino vaizduojamojo objekto pažinimas, jausminis autoriaus reagavimas arba, priešingai, racionalistinis komentaras. Krėvė akcentavo fantazijos ir intuicijos vaidmenį, laisvai elgėsi su istoriniais ir mitologiniais siužetais, nes rašytojui svarbiausia buvo sukurto meninio pasaulio prasmingumas, logiškumas ir įtikinamumas. Jis poliarizavo ekspresyvines išraiškos priemones, eidamas iki kraštutinės ribos: kartais rašė didelės emocinės ir intelektualinės įtampos, „aukštų žodžių“ kalba, o kartais – didžiausio paprastumo ir skaidrumo sakiniais, apvalytais nuo literatūrinių puošmenų. Tai buvo savotiškas lietuviško meninio žodžio išbandymas, kokiam iki Krėvės niekas nebuvo ryžęsis.
Rašytojas sujungė dvi didžiąsias XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių literatūros sroves – romantizmą ir realizmą, išplėtodamas jų psichologizmo pradmenis ir prisodrindamas moderniųjų to meto idėjų. Jis nukėlė nuo pjedestalo monolitiškus ir „nenuodėmingus“ didvyrius, pažvelgdamas į juos kaip į kenčiančius, abejojančius ir ieškančius žmones. Nors ir atiduodamas duoklę „garbingos praeities“ idealizavimui, Krėvė tendencingai nepiršo plikos idėjos. Jis kūrė didingą giesmę žmogaus drąsai, pasiaukojimui, tėvynės meilei, pirmiausia paimdamas meno uždavinių. Krėvė iš esmės tęsė XIX a. pabaigos visuomeninės, idėjiškos literatūros kryptį, nesusižavėdamas naujaisiais „izmais“, ypač paplitusiais trečiajame dešimtmetyje. Jis pirmiausia buvo idėjų, koncepcijų, o ne išraiškos reformatorius. Krėvės vietą ir svorį lietuvių literatūroje daugiausia nulemia jo aukšti humanistiniai idealai, sugebėjimas iškelti žmoguje slypinčius prieštaringumus, tolerantiškas ir kartu mąslus požiūris į gyvenimą, pagaliau rašytojo asmenybės patrauklumas, universalumas ir socialumas. .
Dar tebebūdamas kūrybinio pajėgumo zenite, Krėvė tapo lietuvių literatūros klasiku, jo kūriniai buvo įtraukti į mokyklų programas ir chrestomatijas, apie jį buvo skaitomi kursai universitete, rašomos kritinės studijos. Buržuaziniai kritikai Krėvės patriotines ir bendražmogiškas idėjas ne vienu atveju bandė naudoti nacionalistinėms nuotaikoms skiepyti ir literatūros asocialumo koncepcijai pagrįsti. Tarybinis literatūros mokslas, kritiškai vertindamas silpnąsias rašytojo kūrybos puses, iškelia jo humanistiškumą, meilę liaudžiai ir meninės formos tobulumą bei įvairumą. Tiek Krėvės kūriniai, tiek ir jo asmuo turėjo stiprių sugestijų ne tik rašytojams bendraamžiams (apie jį su meile yra atsiliepęs B. Sruoga, S. Nėris, P. Cvirka ir kiti), bet ir tarybinės lietuvių literatūros kūrėjas.

Naudota literatūra:
1. Baltuonė A. Vincas Krėvė gyvenimas ir kūryba. Baltos lankos, 2003, p. 5-8.
2. Laurušas J. Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje. Vaga, 1983, p. 6-10.
3. http://anthology.lms.lt/texts/33/autor_l.html

Leave a Comment