Lapino paveiklslas V.Krėvės “Skerdžiuje”

Lapino paveikslas V.Krėvės „Skerdžiuje“

Lapinas-pagrindinis V.Krėvės apsakymo „Skerdžius“ veikėjas.
Lapinas buvo laikomas kaimo keistuoliu. Jo išskirtinė profesija- skerdžius– vyriausias piemuo. Skerdžius– „Stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių“.
„Lapinas gyveno sodžiaus gale, dūminėj kirkaitėj, be priemenės, gyveno du vienu su žmona, tokia pat neišmanėle ir senute kaip jisai. Vaikų jiedu neturėjo. Dėl to kas vieni metai augindavo sau du paršiuku, kurie būdavo riebiu, raamiu ir sočiu kaip vaikinu“.
Senas skerdžius pasakodavo vaikam ir suaugusiems išgalvotas istorijas. Vaikai tikėdavo ir mielai klausydavosi Lapino išmonių. O vyrai „Spjaudydavosi apgauti ir juokdavosi patys iš savęs, kad pasitikėjo žinomu melagiu, kad paklausė jo, o kitą kartą ima ir vėl paklauso, patiki“. Bet nepaisant to, kad skerdžius „užkietėjęs“ melagis, jis buvo jautrus. Tai įrodo jo elgesys, kai Lapinas pamato nukirstą liepą. Jis nenorėjo patikėti, kad liepos nebėra. Patrynė akis tikėdamasis, jog jam pasirodė. „Stovėjo dabar Lapinas pas tvorą, liūdnas, paaniuręs, žiūrėjo, kaip ardo subėgę vaikai paukščių lizdus, laužo šakas, ir tik lingavo žila galva“.
Lapinas kaimo žmonių buvo abduluojamas, kvailučiu vadinamas. Todėl kaimo žmonės mėgo jį pašiepti. Lapinas leidosi pašiepiamas, bet turėjo ir orumo. Kai vyrai iš jo šaipydavosi, jis ši

iek tiek leisdavosi, bet kai vyrai įsisiautėdavo per daug, skerdžius pradėdavo šaipytis iš jų.
Senis Lapinas buvo labai dėmesingas kaimo žmonėms. Iš miško parnešdavo moterims lauktuvių. Tai vienai trūkažolių parneša, kitai skujinę atneša. Dėkoja jam moterėlės ir kviečia Lapiną pas save. Viena sūrio kąsnelį duosianti, kita ragaišį iškepsianti, kiaušinėlį duonkrepšin įdėsianti.
Ir vaikų buvo mylimas Lapinas. Senis ir pats juos mylėjo. Mielai pasakodavo jiems išgalvotas ir tikras istorijas. Iš miško lauktuvių parnešdavo. „Skerdžius vienam kiša aukšliuką, kitam rėknę, trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę“.
Lapinas reikalingas kaimo žmonėm. Po skerdžiaus mirties „Karvės parėjo kaip plokštės. Kelių visai nepargynė; jas tik vėlai, jau nakčia, rado vasarojuje, bet kiek prisiieškojo, kiek prisivaikščiojo, prisiaimanavo moterys, kad pienas gali perdegti“. Kai senis sirgo, žmonės rūpinosi juo. Laankydavo skerdžių, nešdavo jam valgį, kai pasidarė Lapinui dar blogiau, ir kunigą pakvietė. Tvarkė moterys skerdžiaus pirkią ir patį nuprausė, aprengė. Žmonės jį garbingai palaidojo. Apgiedojo ir pakasė gilion žemėn.
Lapinas- senojo tikėjimo atstovas. Apie katekizmą nenutuokė nieko. Gulėdamas senis ligos patale bijojo, jog atėjęs kunigas nepradėtų klausinėti jo katekizmo.
Lapinas buvo labai artimas gamtai. Jam ji buvo lyg mama. Senis miškuose nuo pat vaikystės. Mylėjo gamtą ir buvo pagonis- tikėjo įvairiausiais monais. Jis manė, jog Dievas yra beasmenis ir egzistuoja visoje ga
amtoje. Skerdžius tikėjo gamtos gyvybe. Tiki, kad kertamas šilas verkia, raudoja, šventa žolelė miršta. Jam skaudu, jog žmonės šiais laikais „Nei girių nemėgsta, švento miško nesigaili“.
Lapinas mišką šventu vadina. Nesupranta „Kaip gali būti gera, kai nėra miško!“ „Ne, be miško niekur nėra gero, kad net ir Amerika ten bebūtų. Jau kad net monai iš ten bėga, kur miško nėra, tai galgi bloga ten“- mąstė senis.
„Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas.“ Lapino gyvenimas tapatinamas su liepa. Tiek senis Lapinas, tiek liepa buvo seniausi sodžiuje. Liepa visada pilna paukščių, o Lapinas visada apsuptas ir mylimas vaikų, „Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno skerdžius“, „Žmonės kalbėdavo, kad liepa be naudos auganti, tik viralus nušvokščianti, o seną skerdžių visi abduluodavo, kvailučiu vadindavo“. Apsakyme ryški senio ir liepos paralelė.
Nukirsdamas liepą, Grainis tarsi „nukirto“ skerdžiaus gyvenimą. Lapinas visada teigdavo, jog gyvensiąs tiek, kiek ir liepa žaliuosianti. Ne visi tuo tikėjo, nors Lapinas nemelavo. Skerdžius mirė iš sielvarto, liūdesio, tuštumos širdyje, kuri atsirado, kai senis pamatė nukirstą liepą. O gal dėl ligos, kurią „pasigavo“ miegodamas sode po laukine kriauše? Kas čia žino.
Lapinas- gamtos vaikas, senojo tikėjimo atstovas.

Leave a Comment