Lapino paveikslas V.Krėvės ,,Skerdžiuje”
1. Vinco Krėvės kūryba2. Keistuolis, paslaptingas Lapinas2.1 Išorinis portretas ir panašumas su liepa2.2 Santykiai su kaimo žmonėmis2.2.1 Santykiai su vaikais2.2.2 Santykiai su moterimis2.2.3 Santykiai su vyrais2.3 Lapino artumas gamtai2.3.1 Lapino mintys apie girią, mišką2.3.2 Tikėjimas gamtos gyvybe (panteizmas)2.4 Lapino santykis su krikščionišku Dievu2.5 Paslaptinga Lapino mirtis3. Mano nuomonė apie Lapino santykį su gamta
Lapino paveikslas V.Krėvės ,,Skerdžiuje”
V.Krėvė gimė 1882 m., spalio 19 (7) d., Subartonyje. Jis lietuvių literatūros klasikas, giliai išsimokslinęs, įvairiapusio talento žmogus. ,,V. Krėvė turbūt vienintelis lietuvių rašytojas, tiek daug rašęs ir kalbėjęs apie tikėjimą ir dievus”,- rašo P.Česnulevičiūtė. Kai gyveno Baku mieste (Azerbaidžanas), giliai domėjosi Rytų kultūra, filosofija,,, Krėvė parašė ,,Šiaudinėj pastogėj (1921 m.), ,,Raganius” (1930 m.), ,,Šarūnas” (1911 m.), ,,Skirgaila” (1925 m.) ir kt. Vienas garsiausių jo kūrinių yra ,,Skerdžius” – apie keistuolį skerdžių Lapiną. Lapinas buvo labai senas, žemo ūgio, tačiau stiprus, drūtas, žilas, bet jaunystėje tikriausiai buvo labai gražus. Jis toks senas, kad niekas net neprisimena jo jauno. Jis labai panašus į Grainio liepą – toji irgi sena, nubujojusi: ,,Kiek tik galiu prisiminti, jiedu visada buvo tokiu pačiu, kaip dabar…” Visame Pagirių kaime buvo žinomas keistuolis skerdžius. Seniausias, bet vaikiškiausios sielos žmogus sodžiuje. Jis labai gerai sutarė su vaikais. Jiems buvo nesvarbu, kad jis kartais subardavo, nubausdavo. Užtat Lapinas pasakodavo vaikams istorijas apie monus, dvasias. Jiems labai patikdavo jo klausytis. Jei skerdžius pažadėdavo ką parnešti ar padaryti – visada pažadą ištesėdavo. Aišku, vaikai tai degtukų, tai dar ką iš namų vertingo atnešdavo… Tačiau populiarus jis buvo ne vien tarp vaikų…
Moterys Lapiną mėgo turbūt dar labiau nei vaikai, nes jis pas moterį tuščiomis niekada nenueidavo – tai šluotą, tai kokį kita rakandą, ar darbą nudirbti padėdavo – vistiek ne dykai – jis žino, kad jį pamaitins. Moteriškės prižiūrėjo jį taip, kaip neprižiūrėjo savo vyrų. O vyrai pavydėjo, jo negerbė, net niekino. Pavydėjo, nes moterys daugiau dėmesio skyrė Lapinui, o ne jiems. Negerbė ir niekino, nes tais laikais gerbiami buvo kunigai ar kiti turtingi ar įžymūs žmonės, o skerdžius toks nebuvo – jis varganas senelis – jokia įžymybė: ,,Štai, seni, nukirs Grainis liepą, – erzino kirkindami jį kiti, – teks mirti greičiau, negu manei.”. Visi vyrai juokėsi iš skerdžiaus tikėjimo savo ir liepos vienodu likimu. Skerdžius mylėjo gamtą. Visada sakydavo, kad dažnai pasigaili, kad tokių laikų sulaukė:,,…kai prisimenu, net širdį sugniaužia… Dažnai pasigailiu, kad tokių laikų sulaukiau, kada žmonės nei girių nemėgsta, švento miško nesigaili…”. Jam atrodė, kad girioje gyvena monai, laumės ar kitos mitinės būtybės. Tiki, kad vaivorykštę sukūrė laumės. Jis netiki tikrais gamtos reiškiniais. Jam viskas yra mistiška, paslaptinga… Lapinas yra panteistas. Skerdžius tiki, kad jo ir Grainio liepos likimai yra gyvybiškai susiję. Mirs vienas – mirs ir kitas. Visi kaimiečiai žinojo Lapino mintis apie liepą – šaipėsi, juokėsi iš jo, tačiau ir skerdžius netylėdavo – atsikeršydavo dvigubai! Šaipytis iš jo ir liepos negalima – juk jų draugystė šventa! Lapinas buvo lyg ir pagonis, lyg ir krikščionis. Pagonis, nes tikėjo ir garbino dievus, deives ir gamtą. Krikščionis, nes tikėjo, kad jis yra beasmenis ir egzistuoja visoje gamtoje. Kai norėjo eiti užurašų, net maldų nemokėjo, nes nelabai turėjo galimybių: ,,Kai jaunas buvau, niekas nemokė…”. Kai artėjo mirtis norėjo mirt ramiai – be jokių kunigų. O kodėl jis mirė? Nes liepos nebebuvo? Jį labai paveikė ta mirtis – jei liepa mirė – tai ir jam jau laikas? Prieš mirtį susapnuotas sapnas buvo labai pranašiškas. Skerdžiaus nusistatymas padėjo jam greičiau iškeliauti anapilin… Aš manau, kad Lapinas buvo truputėlį keistokas – tikėjo tai Dievu, tai pagoniškais dalykais, tikėjo bendru liepos ir savo likimu. Skerdžius buvo labai pristaringas. Gal net per daug. Galėjo dar gyventi žmogus, jei ne tas jo nusistatymas. Skerdžius buvo fatalistas, todėl taip liūdnai baigėsi jo ilgas gyvenimas…