By Augustas Mozūra
Lapinas.” Ir tai padeda suprasti, kad visa apysaka bus apie vieną iš šių dviejų veikėjų – skerdžių Lapiną, mat Grainio liepa tai ne veikėjas, o tik augalas. Lapinas nusi-pelnė būti traktuojamas kaip pagrindinis veikėjas, nes jis išskirtinė asmenybė, apie kurią tikrai yra ką parašyti. Skerdžius Lapinas buvo keistas ir paslaptingas, bet tai žavėjo kaimo gyventojus. Jiems skerdžius atrodė įdomus žmogus. Jis puikiai mokėjo įsiteikti žmonėms; iki soties priganydavo gyvulius, vaikams pagamindavo švilpukų, mokėdavo su jais nuoširdžiai bendrauti. Jis buvo vienintelis skerdžius kaimelyje. Butent dėl jo profesijos ir įspūdingo amžiaus Lapiną visi didžiai gerbė.Skerdžius buvo stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas, kaip stipriai žemėn įaugęs ąžuolo kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis,seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių.Lapinas gyveno visai gerai kol gyva buvo žmona, tokia pat sena kaip jis pats. Nors jie buvo įsikūrę sodžiaus gale dūminėje pirkaitėje be priemenės, bet vertėsi visai neblogai. Kiekvieną vasarą Lapinas ganė gyvulius, o jo žmona rinko uogas, kremblius, nešiojo artiman miestelin ir pardavinėjo žydams. Žiemą gamino tinklus, bradinius, o kai nebuvo jokio darbo mezgė moterims petkes, jo žmona verpė ūkininkėm pakulas. Taigi galima spręsti, kad Lapinai visai neblogai vertėsi, o dar vaikų neturėjo, tik vienu du gyveno.Didelis turtas buvo Lapino ir Lapinienės gera nuotaika, sugebėjimas džiaugtis gyvenimu, gera sveikata. Visa tai matydami kiti ūkininkai pavydėdavo, nors pinigų gal net daugiau turėjo, bet juk šeimyninės laimės nenusipirksi. Lapinas buvo turtingas savo siela ir vidumi. Skerdžius buvo didis pasakorius, melagis, bet ir jautrus. Mėgdavopasakoti vaikams ir suaugusiems apie praeitį, kokių būta stiprių žmonių anais laikais. Jis sekdavo ir įvairias mistines istorijas apie tai, kaip lapės ant kiaušinių tupi, kaip vanagai žindo vanagynus, kaip vilkai vaikus peri, volungės kiškius melžia. Dar baisiau vaikams
skambėjo pasakojimai apie laumes, ir tai, kaip jos maišus mezga, audeklus velėja, saulei nusileidus vaikus balose murkdo. Prisiklausę tokių Lapino pasakojimų kaimo vaikai bijodavo ir namo grįžti. Jis vaikus ne tik gąsdindavo, bet ir naudingų dalykų apie senas girias,tankius šilus, klampius raistus pripasakodavo. Visa tai darydavo su atsidavimu, nuoširdžia meile, dėmesiu. Skerdžius džiaugėsi, kad yra kažkam reikalingas. Niekas sodžiuje taip įtikinamai, gražiai ir įdomiai istorijų pasakoti nemokėjo kaip senis Lapinas. Ne tik mažus vaikus, bet ir suaugusius vyrus apgaudavo. Tik jokiu būdu nereikia pagalvoti, kad Lapinas buvo senas melagis. Jis labai nuoširdus žmogus, gailėjo miško, medžių ir vaikus mylėjo, bet savotiška, skerdiška meille.Skaitant apsakymo pradžią gali atrodyti, kadLapinas kvailas ir išjuokti save leidžiantis veikėjas. Bet ne, jis turi orumo, o tai ypač atsiskleidžia skerdžiaus barnyje su Grainiu. Jis gynėsi ir nesileido kaimyno pajuokiamas dėl savo įsitikinimo, kad mirs kai nulūš Grainio liepa. Lapinas buvo dėmesingas kaimo žmonėms, jiems visada maloniai padėdavo. Tai kokiai šeimininkei trūkžolių parneša, kitai gal vantų parneš, dar kam nors šluotą susuks. Vaikams senis prigamina dūdelių, aukšliukų ar rėknių, duoda į ragą papusti ir botagu papliauškinti. Ir visa tai Lapinas daro su šypsena, visada gerai nusiteikęs, besidžiaugiantis kiekviena diena. Išklausydavo jis visus ir pokalbį palaikyti mokėjo. Ypač lengvai bendrą kalbą jis rasdavo su vaikais. Kaimo žmonės nesusimąstė kaip atrodytų gyvenimas jeigu vieną rytą skerdžiaus nebebūtų. Jie gyveno tik šia diena, nes Lapinas visada švytėjo, nesiskundė sveikata. Kai senis numirė, žmonės pasijuto tarsi netekę dalies savo gyvenimo, mat Lapinas nuolat jį paįvairino linksmindamas žmones. Todėl jis buvo reikalingas.Skerdžius Lapinas nebuvo giliai tikintis žmogus, jo tikėjimas į Dievą atsiskleidžia tik tada kai jis kalba apie mišką, gamtą. Lapinas mini, kad miškas tai Dievo dovana ir ne žmogui, o gyvulėliui. Jis tikėjo į Dievą tik todėl, kad senais laikais netikintis žmogus buvo laikomas kitokiu nei visi. Lapinas tikėjo lemtimi, burtais, manė, kad viskas pasaulyje yra iš anksto nulemta t.y. buvo fatalistas. Jis nė katekizmų gerai nemokėjo ir nežinojo kiek yra Dievų. Skerdžius buvo gamtos ir miško vaikas. Jis tikėjo gamtos galia, miško stebuklais. Lapinas manė, kad be miško niekur nėra gera, net jei ten ir Amerika būtų. Jam miškas tai skambi muzika, kurią skleidžia paukštukai ir siūbuojantys medžiai. Visas senio gyvenimas susietas su mišku. Lapinas ir Grainio liepa glaudžiai susieti visoje apysakoje. Daug panašumų tarp jų. Ir Lapinas ir liepa seni, liepa paukščių, o Lapinas žmonių mylimas, abudu linksmai gyveno. Bet štai ėmė vieną dieną ir nukirto Grainis liepą, skerdžius paslaptingai pasiligojo. Mirė liepa, mirė Lapinas. Išsipildė pieš daugelį metų išburta čigonės pranašystė. Žmonės susimąstė, ar nevertėjo paklausyti daug gyvenime visko mačiusio Lapino? Paslaptinga skerdžiaus mirtis, bet laiko atgal nepasuksi. Tikriausiai Grainis pradėjo gailėtis savo poelgio, ir jautėsi kaltas, dėl viso to, kas nutiko. Lapinas buvo įsimintina asmenybė. Tokių žmonių koks buvo jis, dabar retai sutiksi. Jis daugeliui – pavyzdys. Tikriausiai Pagirių sodžiaus gyventojai dar ilgai skerdžių Lapiną geru žodžiu minėjo ir net po mirties gerbė. Reikėtų skaityti daugiau tokių pamokančių apysakų, iš jų suprantame, kad mes, žmonės, kitą asmenį įvertiname tiktada, kai jau nieko nebepakeisi ir jo nebesusigrąžinsi.
Augusto Mozūros