Lapino paveikslas V.Krėvės SKerdžiuje

Lapino paveikslas Vinco Krėvės “Skerdžiuje”

Vincas Krėvė – lietuvių literatūros klasikas. Jis rašė apysakas, pasakymus, dramas ir kitų žanrų kūrinius. Labiausiai rašytojas vertino žmogaus pasaulio suvokimą, artumą gamtai. Apsakyme “Skerdžius” jis atskleidžia senąjį Lietuvos kaimą ir jo gyvenimą. Seniausias kaimo gyventojas Lapinas yra pagrindinis apsakymo herojus.

Skerdžius buvo pasakorius, išminčius, didžiausias kaimo melagis: “Tokio, brol, melagio aplinkui nesurasi. Ir žinai, kad meluoja, bet patikėsi ir gana.” Be to, jis buvo seniausias kaime. Jis vienintelis liko ištikimas senolių papročiams, tikėjo jais.

Lapinas buvo pats seeniausias Pagirių sodžiuje. Ne vienas jau pražilęs sodžiaus gyventojas prisimena: “Mes dar štai kokie vaikėzai buvome, be kelnių bėginėjome, o tu jau pusžilis buvai”. Jis buvo apžėlęs ir žilas, kaip “žydinti obelis” ir nors ir žemo ūgio, bet drūtas ir stiprus.

Lapinas materialiai turtingas nebuvo, užtat jis buvo turtingas dvasiškai. Turėjo žmoną, su kuria dirbdavo visus darbus. Žmonės šnekėjosi, kad jie “gyvena nelyginant kokie ponai”, pavydėjo jų linksmumo ir energijos. Bet, deja, mirė Lapinienė, ir Lapinas liko vienas, bet jis susitaikė suu netektimi. Skerdžius – ypatingas savo dvasine stiprybe.

Lapinas buvo didis pasakorius, pasakorius, pasakodavo nebūtas istorijas apie laumes, miškinius ir įvairius miško gyvūnus. Žmonės mėgo iš jo pasišaipyt, bet Lapinas to neimdavo į širdį, nebent jį įžeisdavo prie svarbių asmenų arba nesutikdavo su jo

o nuomone, tada jis supykdavo arba karštai įrodinėdavo savo tiesą. Senolis rūpindavosi sodžiaus moterimis. Prikasdavo joms trūktžolių, padarydavo vantą arba skujinę. Jos atsidėkodamos pakviesdavo senolį į vidų ir pavaišindavo. Skerdžius mylėjo ir vaikus. Jis turėjo įgimtą gebėjimą bendrauti su jais, juk ne kiekvienas žmogus tai sugeba. Senolis vaikams padirbdavo švilpukų, dūdelių ar lazdelių, už tai jie Lapinui atnešdavo titūno, degtukų. Vaikai pasiklausę Skerdžiaus pasakų, ne tik bijodavo grįžti sodžiun, bet ir, grįžę namo, tėvų mušami, neišeitų laukan. Iš to, kaip skerdžius rūpinasi žmonėmis, ir kaip jie tai vertina, matome, kad kaimui jis yra reikalingas. Ir nors jam jau laikas išeiti, bet žmonėms vis vien gaila prarast tokį išmintingą žmogų.

-Ar žinai, dėde, kiek yra dievų?

Skerdžius užkišo pypkę už juostos, pamąstė, pamąstė, pakasė paakaušį.

-Tai, vaikel, ir nežinau.

O kiek ilgiau pamąstęs, pridūrė:

Gal trys.
Matome, Lapinas nedaug teišmano apie Dievą. Seniau niekas nemokė katakizmo ir maldų, kai kurie net persižegnot nemokėjo, užtat skerdžius tikėjo monais ir mišku.

Lapinas- žmogus, kuris tiki gamta, kai kiti ją tiktai vertina. Jis neįsivaizduoja savo gyvenimo be gamtos, jis laimingas, kai aplink save mato mišką. Skerdžius labai mylėjo mišką , laikė mišką šventu. Jis nuo mažens augo miškuose. Senolis pykdavo ant tų žmonių, kurie kerta mišką, o po to jį vėl atsodina: “N
Ne sodinti girios reikia, bet mylėti”. Lapinas stebisi, kad žmogus gali be miško gyventi: “Be miško suskursta žmogus”.

Visame kūrinyje Lapinas yra gretinamas su Grainio liepa. “Kiek tik galiu prisiminti, jiedu visada buvo tokiu pačiu, kai kad dabar”. Lapinas savo gyvenimą siejo su liepa ir žmonėms įrodinėjo, kad mirs, kai ji nulūš.

Skerdžius miršta kaip tikras gamtos vaikas. Nukirtus Grainio liepą, jis suserga ir numiršta. Jo mirtį lėmė supratimas, kad jis jau nebereikalingas šiam pasauliui.

Vincas Krėvė skerdžiaus paveikslu paryškino konfliktą tarp praeities ir dabarties. “Išeinančio žmogaus tipas” simbolizuoja senųjų tradicijų, papročių ir išminties nykimą.

Leave a Comment